Stimuliavimai prie gero neveda

[Pastaba 2011.10.18: tekstas, rašytas 2009-ųjų pabaigoje, smarkiai kertasi su mano dabartine nuomone apie ekonomikos stimuliavimą ir perskirstymo tikslingumą. Įrašo netrinu etiniais sumetimais, bet nesu patenkintas tuo, ką čia savo laiku surašiau ir skaityti nerekomenduoju.]

Ekonomikos stimuliavimas valdžios resursais žalingas. Tiek monetarinis spausdinant pinigus, tiek verslo rėmimas visuomenės resursų sąskaita. Vadiškas lūkesčių skatinimas irgi žalingas. Vienintelė turinti prasmę kovos su krize (ir visuomenės vystymosi apskritai) forma yra teisingumo stiprinimas. Didesnis teisingumas išlaisvina vidinius resursus, sukuria prielaidas vidiniam kapitalo augimui ir trauką išoriniam kapitalui.

Pasisakymai apie stimuliavimų naudą ar žalą skamba daugelyje dabar vykstančių diskusijų. Šalininkai, kurių yra dauguma, paprastai diskutuoja tik ką stimuliuoti, kiek tam skirti, ir kiek dar galima paspausdinti ar pasiskolinti tam reikalingų pinigų.

Austrų ekonominės mokyklos šalininkai vieninteliai nuosekliai pasisako prieš stimuliavimą, remdamiesi paprastu sveiko proto argumentu: valdžia nieko nekuria, tik perskirsto. Perskirstant resursai atimami iš tų, kas dirba produktyviai ir paskiriami kam nors kitam. Neproduktyviai dirbančiųjų skatinimas mokesčių mokėtojų sąskaita sudėjus visiems kartu ne teikia naudą, o daro žalą.

Atrodytų paprasta ir aišku. Bet ne.

Perskirstymo šalininkai turi milžinišką privilegiją ir pakankamai galios ją ginti, gali pasitelkti krūvas samdomų politikų ir ekonomistų, pateikti kiek nori sofistikuotus argumentus. Nespecialistui išsakomų argumentų visumą suprasti sunku, jis linkęs verčiau tikėti tais, kas kalba garsiau, dažniau, ir turi aukštesnį visuomeninį statusą.

Stimuliavimų būtinumo aiškinimas susiveda į paprastą paternalistinį argumentą: jei mes nepasirūpinsime, įvyks pasaulio pabaiga, ir jūs visi pražūsite. Žiūrėkite, kas atsitiko, kai buvo leista bankrutuoti Lehman Brothers – vos nesugriuvo visa pasaulio finansų sistema, o be jos visiems galas. Sakote krizė kilo dėl mūsų anksčiau vykdyto perstimuliavimo? Sakote, kad negalima to paties daryti vėl (pagirių gydyti degtine) ? Nesąmonė, mes gi jau esam ne anie seni, o modernesni profesionalai. Išstudijavom praeitį, žinom saiką ir klaidų nepakartosime.

Išvadai kas teisus pakanka sulyginti čia išsakytus argumentus, bet jų gal per maža aktualiam investiciniam/politiniam/gyvenimo prognozavimui. Pakalbėkime finansų terminais.

Giedriaus bloge vakar perskaičiau lakonišką paaiškinimą, kodėl dabartinis bankų gelbėjimas spausdinant dolerius Amerikoje gerai nesibaigs. Gavęs leidimą kopijuoju pilną įrašo tekstą (25 min. video galite peržiūrėti pas Giedrių).

Ką tik pažiūrėjau Robert P. Murphy paskaitėlę apie Bernanke išdaigas. Istorija maždaug tokia:

  1. 2008.09-2009.09 FED’as su Bernanke priešaky naujai nupaišytais pinigais už nerealią kainą pripirko iš bankų niekam nereikalingų obligacijų (subprime tame tarpe), idant išgelbėti juos nuo užsilenkimo ir tuo pačiu sumažinti palūkanų normas, tokiu būdu padidindamas bankų rezervus 1700%.
  2. Viskas yra neblogai, kol bankai tų rezervų dėl vienų ar kitų priežasčių nepradėjo skolinti. Teoriškai dabar paskolų būtų galima pridalinti tiek, kad bendras pinigų kiekis, o tuo pačiu ir kainų lygis, padidėtų ~1700%.
  3. Bernanke siūlo nesinervuoti, nes, anot jo, situacija kontroliuojama. Neva kai tik ekonomika pradės atsigavinėti, FED’as parduos pripirktas gėrybes tokiu būdu prieš tai bankams išdalintus pinigus susiurbdamas atgal.
  4. Dauguma ekonomistų (nemaišyti su kalbančiom galvom pavadinimu “politikų marionetės”, tarp kurių yra ir Nobelio laureatų) iškart numatė, kad Bernankės planas greičiausiai neišdegs, kadangi šansų labai daug, kad FED’o pripirktos obligacijos tuo metu, kai jas reikės pardavinėti, bus vertos daug mažiau, nei už jas FED’as sumokėjo (jei taip nebūtų, jų nebūtų reikėję FED’ui pirkti). Panašu, kad Bernanke neužilgo suprato tą ir pats, ir pradėjo mokėti bankams palūkanas už FED’e laikomus rezervus, t.y. duoti bankams naujai nupaišytų pinigų už tai, kad jie tų rezervų niekam neskolintų.
  5. Be abejo FED’as palūkanas už rezervus gali mokėti kokio tik nori dydžio, kadangi pinigų gali pagaminti neribotą kiekį, tačiau pasirinkus tokią strategiją bankų rezervai kasmet didėja už juos mokamų palūkanų suma, kas nieko neišsprendžia, tik atpildo dieną tiesiog nukelia ateičiai tuo pačiu problemą darant vis didesne.

Dėl antrame punkte paskaičiuotos teorinės galimos infliacijos ribos galima būtų ginčytis. Paaiškinimo logikos ji nekeičia.

Dabartinė centrinio banko pinigų emisija turės griaunamąjį efektą. Neturint pakankamo kiekio vertybinių popierių jų “susiurbimui”, nėra būdo išvengti kainų ir ilgalaikių palūkanų normų augimo. Ilgalaikės palūkanos kyla jau dabar, nors bankų perteklinių rezervų skolinimas dar net neprasidėjo.

2009.12.11 Mike Shedlock: Yield Curve Steepest Since 1980; Hard Times Ahead in 2010

Kada galima tikėtis išties pavojingo kainų ir palūkanų šuolio? Hussmano prognozė – už kokių dviejų-trijų metų.

2009.12.07 John Hussman: Credit Crises Generally Require Multi-Year Adjustments (cituoju tik kelis teiginius; siūlau skaityti visą)

Aside from the likelihood of further credit losses, my primary macroeconomic concern at present is the likelihood of far larger deficits and eventually, inflation, than investors appear to anticipate. As I’ve noted before, the inflation issue is most likely several years out, because over the shorter run, fresh credit difficulties are likely to boost “safe haven” demand for default-free U.S. government liabilities, which will allow the huge new float of these liabilities to be absorbed without an immediate deterioration in their value. From a longer-term perspective, particularly after we work through the adjustments of the next two or three years, it appears very unlikely that the enormous collapse in “monetary velocity” that we’ve seen during this crisis will be sustained. Over time, the increased supply of U.S. government liabilities (whether in the form of monetary base or Treasury securities) is likely to be met by a similar depreciation in their value. I continue to expect that we will observe an approximate doubling of the U.S. consumer price index over the next decade.

Keli metai kredito sistemos sunkumų, kapitalui traukiantis į JAV iždo obligacijas.

Apie išėjimo strategiją:

Finally, the Federal Reserve has expanded the U.S. monetary base by more than 150% since the beginning of the recession. That is not a typo. The monetary base has soared from $800 billion to over $2 trillion. Much of this has been accomplished through outright purchases of mortgage-backed securities (not repurchases) and an equivalent creation of base money. Unless these securities can be sold back out into private hands for the same value that was paid to acquire them, the Fed will have effectively forced the U.S. government to make its implicit guarantee of these agency securities explicit, without the authorization of Congress. To the extent that the underlying mortgages default, the U.S. government will be forced to issue additional Treasuries to retire the mortgage backed securities now held by the Fed. Alternatively, if the U.S. does not explicitly bail out Fannie Mae and Freddie Mac to the full extent, the Fed will have created money, with no recourse, and without the equivalent backing of assets or securities on its books. In short, the Fed is now engaging in unlegislated, back-door fiscal policy.

To end with a recent quote from Carmen Reinhart, “In America, the Fed has injected a lot of money into the economy as a response to the crisis. Right now the Fed has about a trillion dollars of Fannie and Freddie on their balance sheet, and that’s not going to turn out very well, and it hasn’t been recognized.”

Tie patys, kaip ir Giedriaus argumentai. Kalbama apie FED balanse kaupiamus privačius kredito įsipareigojimus. Laukiama keleto sudėtingų kreditui metų, kompensuojant privataus sektoriaus nuostolius valdiškos skolos/pinigų emisija, JAV valstybės skolos/bvp lygiui jau dabar esant 98% (BVP dydis šiuo metu – 14728,8 milijardų dolerių).

Visas šis įrašas – tiesiog išplėstas argumentas tam, kas ir taip turėtų būti aišku:

  1. Net ir vykstant pinigų spausdinimui, Amerikos laukia ne atsigavimas, o keletas komplikuotų metų. 2010 bus sunkūs, tai galiausiai pakirs šiuo metu per daug išsipūtusias pasaulio finansinių aktyvų kainas.
  2. Lietuvos valstybės skolos rizikos vertinimas ir kaina svyruos kartu su finansų rinkomis žemyn. Pasaulio rinkoms pradėjus korekciją, planuojamas keliolikos milijardų skolinimasis geriausiu atveju brangs, blogiausiu gali tapti neįmanomas. Spėju, kad į prognozuojamą skolinimąsi neįskaičiuoti valstybinės įmonės apdraustų būsto paskolų dengimo (dabartinė praktika) arba bankų gelbėjimo poreikiai.
  3. Verslo ir teigiamų lūkesčių skatinimas Lietuvos neišgelbės. Pradėjau įrašą nuo to, kad valdiškas skatinimas žalingas, pateikiau konkretų pavyzdį tos žalos iliustravimui. Ekonomikos dėsniai vienodi visur. Lietuvoje prognozuoju mažesnį, nei tikimasi, mokesčių surinkimą.
  4. Vienintelė turinti prasmę kovos su krize forma yra teisingumo (t.y. pasitikėjimo-kredito) stiprinimas. Didesnis teisingumas išlaisvina vidinius resursus, sukuria prielaidas vidinio kapitalo augimui ir trauką išoriniam kapitalui. Neatrodo, kad dabartinis Lietuvos elitas tai pakankamai gerai suvoktų.
  5. Kol kas esminiu teisingumo pastiprinimu galėčiau pavadinti tik šios savaitės pelno mokesčio sumažinimą ir neseną baudžiamosios atsakomybės už melavimą seimo komisijoms įvedimą.To per maža.

Manau, labiausiai ekonomikai padėtų padorus fizinių asmenų bankroto įstatymas ir visiškas pelno/pajamų mokesčių panaikinimas.


Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

  1. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio
  2. Islandija atskleidė ECB kompromituojančius faktus
  3. Nesidrovėkime nacionalizavimo. Snoro krizės valdymo trūkumai

Paskelbta 2009 12 12 at 21:38 · Autorius anarchistas · Nuoroda
Temos: Ekonomika, Galimybės, Pinigai, Valdžia · Žymos: politika, reformos

8 komentarai (-ų)

Prenumeruoti komentarų RSS

  1. Parašė Giedrius
    on 2009.12.12 at 22:57
    Atsakyti · Nuoroda

    “Neturint pakankamo kiekio vertybinių popierių jų “susiurbimui”, nėra būdo išvengti kainų ir ilgalaikių palūkanų normų augimo.”

    Noriu pastebėti, kad taip yra tik nekeičiant pagrindinių žaidimo taisyklių, o kaip žinia valdžia tą, kaip ir praktiškai bet ką kita, daryti gali. Pvz. padidinus privalomų rezervų normą arba rezervus tiesiog nacionalizuojant bendro pinigų kiekio (M3) padidėjimo būtų galima išvengti, tačiau kokia tikimybė, kad valdžia taip ir padarys, nežino niekas.

    • Parašė anarchistas
      on 2009.12.13 at 0:46
      Atsakyti · Nuoroda

      FED palūkanų didinimai yra labai prognozuojamas, iš anksto komunikuojamas procesas. Mažinimai ir gelbėjimai – kur kas mažiau. Į kieno vartus žaidimas vyksta, kas YRA valdžia?

      Sumažintų pinigų kiekį – gautų defliaciją ir bankrotus. Kol kas pučia, balansuodami ant politinio nepakantumo ribos.

      Bus už kelių metų infliacija ir palūkanų šuolis – pakeis valdininkus ir seks iš paskos su bazinėmis palūkanomis. Nieko daugiau tikėtis neverta.

      Tik čia, mažoje valstybėlėje su nestabiliu finansų sektorium gali įvykti/būti įvykdyti kokie netikėtesni galių perdalijimai. Ir tai nebent per stebuklą.

  2. Parašė Pushin
    on 2009.12.13 at 15:20
    Atsakyti · Nuoroda

    Kodėl taip dažnai pradėjai rašyti įrašus? Gal kad devalvaciją jau netoli?

  3. Parašė Mindaugas
    on 2009.12.15 at 16:21
    Atsakyti · Nuoroda

    Sakyčiau, kad dabar fizinių bankroto įstatymas ir pelno mokesčio panaikinimas nieko ženklaus neduos. Tai tik vyšnaitės ant torto. Rimtesni pinigai sukasi viešuosiuose pirkimuose. Iš ten nesunkiai juntamą dalį deficito finansuotume.
    Na o jei einant prie radikalesnių idėjų, tai manau išvaikius taip 2/3 bankininkų pasaulyje atsilaisvintų galybė kapitalo. Tik gaila, kad kol kas viskas atvirkščiai vyksta. Pernelyg didelę įtaką visur tas klanas turi.

    • Parašė anarchistas
      on 2009.12.15 at 17:13
      Atsakyti · Nuoroda

      Viešieji pirkimai aišku yra vienas iš kleptokratijos mechanizmų. Tie procesas gali būti gerinamas administracinėmis priemonėmis. Turi teisę prašyti valdžios, kad pagerintų, būsi vienas iš mano minėtos sprendimų siūlytojų daugumos.

      Pelno ir pajamų mokesčių reforma reikalinga ne tam, kad valdžia kažką geriau administruotų, o kad neadministruotų ir nesikištų į tuos reikalus apskritai. Fizinių asmenų bankroto teisė – kad bankrutavę (ne visada vien dėl savo kaltės) žmonės netaptų “teisėto” kreditorių jungo vergais. Tie dalykai yra teisingumas, ir nebūtinai jis turi būti reikalingas visiems tik tuomet, jeigu “padeda finansuoti deficitą”.

      Nors iš tiesų padėtų
      .
      Pelno ir pajamų mokesčių panaikinimas turėtų iškart sustabdyti dabar vykstantį kapitalo nuotėkį.
      Bankrotas leistų efektyviau likviduoti blogą kreditą ir išlaisvintų žmogiškuosius ir materialinius resursus.

  4. Parašė Noname
    on 2009.12.20 at 2:22
    Atsakyti · Nuoroda

    Del teisingumo tai manau, jog jau seniai reikejo ivesti baudziamojo kodekso straipsni pritaikyta ir politikams, seimo bei vyriausybes nariams, nes seimas leidzia istatymus belenkaip. Visiskai jokios atsakomybes pries valstybe (o valstybe tai LR pilieciai)
    Tik blogiausia, jog tie istatymu leidejai nemanau, kad isleis istatyma pries save.

    • Parašė anarchistas
      on 2009.12.20 at 13:29
      Atsakyti · Nuoroda

      Politikų atsakomybę visų pirma didina reiklesni rinkėjai. Geresnė reformos kryptis būtų ne politikų baudžiamumas, o atšaukiamumas.

      • Parašė Noname
        on 2009.12.20 at 19:56
        Atsakyti · Nuoroda

        Bet atsakomybe uz priimtus istatymus visgi turi buti.

Prenumeruoti komentarų RSS

Palikite komentarą