Kas yra pinigai

Vis dažniau skaitau MMT (modern monetary theory) ekonomistų blogus. Šios dienos perliukas – Alfred Mitchell-Innes straipsnis, publikuotas The Banking Law Journal 1913 metais. Tekstą radau Warren Mosler tinklapyje.


Pinigų teorijos, traktuojančios pinigus kaip paklausiausią barterinių mainų prekę, kuria istoriškai tapo auksas ir sidabras, remiasi kreiva logika ir ignoruoja turimus istorinius duomenis, teigia Alfred Mitchell-Innes. Pinigai atsirado ir išsivystė kaip komercinio kredito ir mokesčių apskaitos priemonė. Auksas su sidabru kai kuriais istorijos periodais buvo naudojami pinigų-žetonų gamyboje, tačiau niekada nebuvo natūraliu mainų vertės vienetu ar etalonu.


2010.05.27 Papildymas. Darius sako
, kad nepakankamai tiksliai formuluoju, sunku suprasti mintį, kurią noriu pateikti. Priimu kritiką, formuluoju pagrindines tezes:

  1. Nuo pat natūrinio ūkio pradžios greta natūrinių prekių mainų egzistavo ir kredito santykiai (tiesiog skolinimas).
  2. Pinigai atsirado kaip prekinio kredito supirkimą vykdžiusių tarpininkų (prekybos namų) apskaitos vienetai ir kaip tinkami cirkuliavimui tų prekybos namų įsipareigojimai. Pinigai visada buvo kreditas. Pinigų eminentai iš karto, nuo pat pradžių veikė kaip dalinio rezervo bankai. Tai atskaitos taškas bet kokiam efektyviam ekonomikos supratimui.
  3. Sklandžiam cirkuliavimui  (dabartiniais terminais kalbant – likvidumui) užtikrinti buvo reikalingi tą kreditą atstovaujantys fiziniai žetonai. Taip atsirado monetos. Monetų santykinis svoris bendroje pinigų-kredito bendroje pinigų masėje ir apyvartoje visada buvo santykinai nedidelis (panašiai, kaip ir dabar).
  4. Auksas su sidabru monetų gamyboje buvo apsaugos nuo padirbinėjimo priemonė – atliko tą patį vaidmenį, kurį šiuolaikinių kupiūrų gamyboje atlieka metalizuotos juostelės. Būtų didelė klaida manyti, kad dabartinių pinigų vertė yra (ar turėtų būti) grindžiama metalizuotų juostelių gamybai reikalingų medžiagų atsargomis.
  5. Monetų ir kupiūrų gamyboje fundamentali savoka yra siuzerenitetas – pinigų emitoriaus pelnas, kylantis iš mažesnių monetų/kupiūrų gamybos kaštų, lyginant su jų rinkos verte. Net gryno aukso/sidabro monetų nominali vertė visuomet buvo ir iki šiol būna didesnė, nei jiems pagaminti reikalingos žaliavos kaina. Jeigu žaliavos kaina pakyla virš nominalios monetų vertės, tokios monetos dingsta iš apyvartos, arba cirkuliuoja joms priskiriant didesnę vertę.
  6. Pinigai ir valdžia neatsiejami. Siuzereniteto (pinigų monopolio) privilegija visuomet buvo ginama kryžium ir kardu. Nelįskite, netikėliai, su savo šekeliais į mūsų valdas, mes čia atsiskaitinėjame tugrikais. Jeigu pavyks surinkti kariuomenės, paskelbsime jums šventą karą, atvesime į protą ir tikrą tikėjimą – atsiskaitinėsite tugrikais kaip geri.
    Dar visai neseniai nepriklausomos Lietuvos ūkio subjektams buvo draudžiami tarpusavio atsiskaitymai užsienio valiuta.
  7. Bet kokia pinigų (plačiąja prasme – kredito, įsipareigojimų) emisija gali būti sėkmingai vykdoma tik iki infliacinių lūkesčių taško, kai rinkos dalyviams prarandant pasitikėjimą, pinigų siuzereniteto didinti nebeįmanoma. Bet labai norisi, todėl istorijoje kartojasi epizodai, kuomet valdžios bando pinigų vertę rinkoms primesti valingai, tame tarpe reguliuodamos/fiksuodamos brangiųjų metalų kainas. Priklausomai nuo pasitelkiamos valios ir energijos, rezultate prislopinama laisvų mainų ekonomika, visuomet su neigiamomis pasekmėmis ekonomikai ir pačiai valdžiai.
    Valiutų valdyba Lietuvoje yra tokios valdžios intervencijos pavyzdys. Užaukštinti įsipareigojimai (lito kursas) vykdomi kapitalą iš Lietuvos išvežantiems asmenims, tuo tarpu vidinių įsipareigojimų vykdymas ir reali (pvz. Sodroje “sukauptų” pensijų) vertė degraduoja su kiekvienu nauju “kriziniu” sprendimu. Toks gyvulių ūkis
    išdidžiai vadinamas “vidine devalvacija”.

    Krizė galvose.

Straipsnis netrumpas, bet skaitosi lengvai. Kopijuoju fragmentą, pagrįstai kritikuojantį “pinigai kilo kaip natūrinių mainų priemonė” mitą:

If we assume that in pre-historic ages, man lived by barter, what is the development that would naturally have taken place, whereby he grew to his present knowledge of the methods of commerce? The situation is thus explained by Adam Smith:

But when the division of labor first began to take place, this power of exchanging must frequently have been very much clogged and embarrassed in its operations. One man, we shall suppose, has more of a certain commodity than, he himself has occasion for, while another has less. The former consequently would be glad to dispose of, and the latter to purchase, a part of this superfluity. But if this latter should chance to have nothing that for former stands in need of, no exchange can be made between them. The butcher has more meat in his shop than he himself can consume, and the brewer and the baker would each of them be willing to purchase a part of it. But they have nothing to offer in exchange, except the different productions of their respective trades, and the butcher is already provided with all the bread and beer which he has immediate occasion for. No change can in this case be made between them. He cannot offer to be their merchant nor they his customers; and they are all of them thus mutually less serviceable to one another. In order to avoid the inconveniency of such situations, every prudent man in every period of society, after the first establishment of the division of labor, must naturally have endeavored to manage his affairs in such a manner, as to have at all times by him, besides the peculiar produce of his own industry, a certain quantity of some one commodity or other, such as, he imagined that few people would be likely to refuse in exchange for the produce of their industry.

Many different commodites, it is probable, were successively both thought of and employed for this purpose. . . . . . . . . . In all countries, however, men seem at last to have been determined by irresistible reasons to give the preference, for this employment, to metals above every other commodity.

Adam Smith’s position depends on the truth of the proposition that, if the baker or the brewer wants meat from the butcher, but has (the latter being sufficiently provided with bread and beer) nothing to offer in exchange, no exchange can be made between them. If this were true, the doctrine of a medium of exchange would, perhaps, be correct. But is it true?

Assuming the baker and the brewer to be honest men, and honesty is no modern virtue, the butcher could take from them an acknowledgment that they had bought from him so much meat, and all we have to assume is that the community would recognize the obligation of the baker and the brewer to redeem these acknowledgments in bread or beer at the relative values current in the village market, whenever they might be presented to them, and we at once have a good and sufficient currency. A sale, according to this theory, is not the exchange of a commodity for some intermediate commodity called the “medium of exchange,” but the exchange of a commodity for a credit.


Paskelbta 2010 05 23 at 19:08 · Autorius anarchistas · Nuoroda
Temos: Pinigai · Žymos: ekonomistai, kreditas

9 komentarai (-ų)

Prenumeruoti komentarų RSS

  1. Parašė Vytautas
    on 2010.05.24 at 0:44
    Atsakyti · Nuoroda

    Gal diletantiškas klausimas – ar Kreditas šiame kontekste nėra būtent tai, kieno vaidmenį atliko auksas (arba pinigai, paremti auksu)?

    Sunku įsivaizduoti kreditų sistemą; tarkim, kai kurie individai apgavyste arba nuoširdžiu darbu praturtėja. Tačiau kas yra jų turtai? 1000 tonų mėsos, 200 litrų alaus.. kuriuos, teoriškai, bet kada gali atsiimti. Bet kaip vyktų prekyba? Juk labai subjektyvu, nes aš galiu sakyti, kad mano 200 litrų alaus yra verti daugiau, nei kaimyno 150 litrų sidro… Kaip spręsti tokį klausimą?

    Kaip tik atrodo natūralu, kad rinka evoliucionavo ir nusistovėjo ties viena vertybe, ar keliomis (auksas, sidabras). Žinoma, utopinėje visuomenėje niekada nedominuotų kažkuris vienas piniginis vienetas (juk draugai,vieno miestelio gyventojai, pažįstami, giminės galėtų paprasčiausiai keistis tokia “kreditų” sistema ar apskritai natūriniais mainais); bet pinigas juk turi būti ne tik patogus naudoti, bet ir konvertuojamas bei lengvai mainomas.

    • Parašė anarchistas
      on 2010.05.24 at 14:04
      Atsakyti · Nuoroda

      Anglų kalbą moki, marš skaityti straipsnio. Ten viskas nuosekliai išaiškinta.

      Kai bendruomenės prekybiniai poreikiai pradeda viršyti barterinių mainų galimybes, pradeda cirkuliuoti pakvitavimai. Tie pakvitavimai – medinės lazdelės, molinės lentelės su skolos įrašais ir yra pinigai. Pinigų vertė ir prekių kainos, išreikštos tais pinigais, priklauso nuo tos konkrečios ekonomikos parametrų. Auksas pinigų procesui nereikalingas nei kaip tarpinė grandis, nei kaip vertės etalonas.

      • Parašė Giedrius
        on 2010.05.24 at 15:17
        Atsakyti · Nuoroda

        “Kai bendruomenės prekybiniai poreikiai pradeda viršyti barterinių mainų galimybes, pradeda cirkuliuoti pakvitavimai. Tie pakvitavimai – medinės lazdelės, molinės lentelės su skolos įrašais ir yra pinigai. Pinigų vertė ir prekių kainos, išreikštos tais pinigais, priklauso nuo tos konkrečios ekonomikos parametrų. Auksas pinigų procesui nereikalingas nei kaip tarpinė grandis, nei kaip vertės etalonas.”

        Teiginys prieštarauja tiek istoriniams faktams, tiek logikai. Jokiu istoriniu laikotarpiu žmonės masiškai nepirko namų (ar bet kokių kitų didelių daiktų) atsiskaitydami įvairiais skolos lapeliais (vienas lapelis – Petras skolingas Jonui 7 kiaušinius, kitas lapelis – Marytė skolinga Onutei litrą pieno), nes taip elgtis būtų buvę nelogiška. Kur kas paprasčiau kaip pinigus pradėti naudoti labiausiai paplitusią, lengviausiai dalomą ir tinkamos vertės prekę (ar tos prekės pasaugos sutartis), kas ir buvo daroma.

  2. Parašė Vasia
    on 2010.05.24 at 10:13
    Atsakyti · Nuoroda

    O ka sako sie blogai apie galimybe grizti prie naturiniu mainu? Mane visada domino sitas klausimas

  3. Parašė Darius Damalakas
    on 2010.05.27 at 9:41
    Atsakyti · Nuoroda

    Anarchiste, įdomi tema, tačiau neįtikina iki galo. Be to, norėtųsi, kad kai kur tiksliau parašytum mintį, kurią nori pateikti. Prisipažinsiu – ne viską detaliai skaitau, tam tikrai reikia skirti laiko. O ir Adamą Smitą skaityti reikia turėti daug žinių ir protinių gebėjimų (bala žino, kiek kas jų turi).

    “Auksas pinigų procesui nereikalingas nei kaip tarpinė grandis, nei kaip vertės etalonas.” Iš principo auksas nereikalingas, tas tiesa. Bet kalba eina ne tik apie tai, kas yra “būtina” mainų procesą palaikyti. Kalbama ir apie tai, kaip padaryti, kad mainų procesas būtų paprastas ir patogus. Popierėliai (pinigai), pagrįsti auksu, yra tik tarpinė grandis tarp mainų, kuri palengvina prekybą. Palengvinimas ir yra tikslas

  4. [...] rašytas 1913 metais, čia nukopijavau įžangą. Besidomintiems dar kartą siūlau perskaityti [...]

  5. Parašė -z-
    on 2010.08.24 at 9:08
    Atsakyti · Nuoroda

    Šiai dienai pinigi == skola. Seniau buvo pinigai == auksas.
    Kadangi pinigai yra paremti tik skola, o ta skola yra didesnė už pinigus. Tai jos gražinti neįmanoma. Skola tai pinigai+palūkanos. Kadangi pinigai niekuom neparemti ir vertės neturi, tai vienintelis šių laikų turtas yra palūkanos. Ir laikui bėgant visos palūkanos atsiras pas vieną žmogelį ir žlugs dabartinė sistema, palikdama dar gyvus vergais.

    • Parašė anarchistas
      on 2010.08.24 at 9:57
      Atsakyti · Nuoroda

      Šiame įraše išdėstyta gana pagrįsta nuomone, kad ir seniau pinigai buvo skola. (Žr. taip pat čia). Per istoriją pinigai jau šimtą kartų būtų susikaupę vieno asmens rankose, bet pasiekus tam tikrą absurdo lygį skolininkai visuomet pasako STOP.

  6. Parašė bst
    on 2010.08.24 at 13:23
    Atsakyti · Nuoroda

    To -z-:
    1. Man keistas teiginys, kad palukanos nuo ‘niekuom neparemto ir vertes neturincio daigto’ staiga tampa ‘vieninteliu siu laiku turtu’. S*do palukanos irgi bus s*das.
    2. Nezinau nei vieno atvejo istorijoj kazka globali galia atsidurtu pas viena zmogu.
    3. Kad viena sistema pakeistu kita, visu pirma turi buti alternatyva. Kokia ji?
    Sakyciau truputeli minciu kratinys…

Prenumeruoti komentarų RSS

Palikite komentarą