Dešimt milijardų iš bankų šešėlio

Įvedus elementarią tvarką, valstybė galėtų radikaliai pagerinti bankininkystės sąlygas savo piliečiams ir ištraukti iš bankų šešėlio ~dešimt milijardų litų.

Niekam ne paslaptis, kad bankai Lietuvoje, be kitų dalykų, plėšia nerealius įkainius už pačias paprasčiausias “komunalines” paslaugas – išrašus, pervedimus, pinigų įnešimus į sąskaitą, pinigų išėmimus bankomatuose, kortelių aptarnavimą, atsiskaitymus kortelėmis prekybos taškuose. Pakankamas kiekis žmonių tai suvokia ir apie tuos dalykus kalba, politikai viena ausimi tarsi jau girdi, ir net didysis visa ko kontrolierius Lietuvos bankas imasi priemonių – žada kovoti prieš lupikavimą didesniu viešumu.

Ne taip daug trūksta iki normalaus sprendimo – valstybinio atsiskaitymų banko įsteigimo. Pvz. tokio, koks, būta kalbų, galėjo atsirasti Lietuvos pašto bazėje. Paprasto banko, kuris net nevykdytų kreditavimo veiklos, o tiesiog priimtų į savo glėbį visų valdžios įstaigų sąskaitas, indėlius, o taip einamąsias sąskaitas piliečių, norinčių už savo pinigų aptarnavimą ir operacijas mokėti ne “komerciniais” tarifais.

Tai nebūtų kokia finasų inžinerija, o tik paprastas ir teisingas skriaudžiamų piliečių problemos sprendimas. Bankų atžvilgiu tai nebūtų konkurencijos iškraipymas, o tiesiog nepagrindinės veiklos naštos (pagrindinė – indėliai ir paskolos) palengvinimas, nepažeidžiantis jokių rašytų valstybės įsipareigojimų.

Koks būtų rezultatas?

Didžioji dalis P1 pinigų (šiuo metu P1 yra 28 milijardai litų), o laipsniškai – ir reikšminga dalis terminuotų indėlių (P2 yra 48 milijardai) migruotų iš komercinių bankų ten, kur geriau – į valstybinį. Komerciniams (beveik visi priklauso užsieniui) bankams tektų tą migraciją užtikrinti atitinkamai pritraukiant milijardus eurų kapitalo. Visi yra filialai ir padaliniai stambių europinių bankų, kurie negalėtų nevykdyti savo įsipareigojimų, kad nesukeltų abejonių savo patikimumu ir didelių ekonominių kolapsų visoje Europoje.

Bankai, aišku, nenorėtų tiek kapitalo pritraukinėti. Sumažintų paslaugų įkainius – tai ekonomikai būtų į naudą. Padidintų indėlių palūkanas – ekonomikai į naudą. Bandytų skolintis centriniame banke, bet centrinis bankas turėtų oriai atsisakyti – pas mus valiutų valdyba, mes pinigų politikos neturime, vidaus rinkoje neskoliname, ir taisyklės mums to neleidžia. Iš vyriausybės skolinimasis irgi nebūtų įmanomas – vyriausybė teisių išlaidauti neturi, o tik neviršyti deficito limito ir kovoti su valstybės skola. Visa tai kuo gražiausiai ir labai nuosekliai skambėtų iki šiol dominavusios monetarinio primityvizmo ir fiskalinio veržimosi retorikos rėmuose, nereikėtų jokių revoliucjų ir perversmų.

Pasiūlymas buvo suformuluotas diskutuojant G+ apie Lietuvos galimybes tinkamai finansuoti valstybės gynybą, ir kol kas rimtų prieštaravimų nesulaukė. Išties valstybė turi ir kitų degančių problemų – pensijas, nedarbą, emigraciją, augančią užsienio skolą. Nėra priežasties jų nespręsti.

Beje, kodėl kalbu apie pinigų “ištraukimą iš šešėlio”, o ne pvz. “atėmimą iš bankų užlaužus rankas”? Todėl, kad ~10 mlrd. litų ši vyriausybė supenėjo bankams, pervedinėdama į juos lėšas, kurias vidinių poreikių finansavimui skolinosi užsienyje. Tereikia atsiimti, kas savo.


Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

  1. Bankų negelbėjimo planas
  2. Bankai patiria ne likvidumo, o kapitalo problemas
  3. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?
  4. Nesidrovėkime nacionalizavimo. Snoro krizės valdymo trūkumai
  5. Stimuliavimai prie gero neveda

Paskelbta 2011 10 09 at 16:15 · Autorius anarchistas · Nuoroda
Temos: Bankai, Ekonomika, Galimybės, Pinigai, Valdžia · Žymos: politika, reformos, teisingumas

39 komentarai (-ų)

Prenumeruoti komentarų RSS

  1. Parašė Gediminas
    on 2011.10.9 at 17:43
    Atsakyti · Nuoroda

    Pasiūlymas tikrai įdomus. Klausimų iškart iškyla:

    1. Kuo geriau būtų toks bankas – be palūkanų, be pelno ir pn.?
    2. Kas finansuotų tokio banko veiklą ir nuostolius?
    3. Kodėl komerciniai bankai turėtų užtikrinti indėlių padengimą užsienio kapitalu, jei ir dabar to nedaro?
    4. O kam ištraukinėti iš šešėlio į valstybinį sektorių?
    5. Ir apskritai, kokios numanomos pasekmės tokio „ištraukimo“?

    Kol kas tiek.

    • Parašė anarchistas
      on 2011.10.9 at 18:31
      Atsakyti · Nuoroda

      1. Sumažintų (užsienio) bankams mokamą ekonominę rentą
      2. Valstybė
      3. Dabar to nedaro, kadangi kasdienėms transakcijoms užtenka Lietuvos banke laikomų privalomųjų atsargų. Didesnio masto indėlių migraciją reikėtų finansuoti papildomai
      4. Pvz. kad valstybė galėtų mažiau skolintis ir lengviau vykdyti savo įsipareigojimus
      5. Neišvengiams konfliktas su šiuo metu privilegijomis besinaudojančiais bankais

  2. Parašė Gediminas
    on 2011.10.10 at 13:12
    Atsakyti · Nuoroda

    Gerai…
    O kuom tas valstybinis bankas patrauktų klientus, išskyrus pigias paslaugas? Kuo remiasi tikėjimas, kad dauguma pereis ten? Iš kur bus banko pelnas?

    Kodėl manoma, kad reikia traukti kapitalą iš „šešėlio“, kur jis kur kas efektyviau panaudojamas? Juk tai bus tik nuostolinga valstybės mastu. Kuo remiantis galima nurodyti transakcijų kainas, jei jos tik atspindi subjektyvią, greit besikeičiančią, vertę?

    Kaip ir kiekvienas nacionalizavimo planas, šis turi rimtų trūkumų. Finansuoti banko veiklą teks iš kiauro biudžeto. Bankas bus valdomas neefektyviai, negalės operatyviai reaguoti į pokyčius rinkose dėl politinės priklausomybės. Išvada pakankamai aiški – jo veikla bus nuostolinga ir bankas taps dar viena našta biudžetui.

    • Parašė anarchistas
      on 2011.10.10 at 16:29
      Atsakyti · Nuoroda

      “Kuo remiasi tikėjimas, kad dauguma pereis ten?”
      Žemesnėmis paslaugų kainomis.

      “Iš kur bus banko pelnas?”
      Valstybinis bankas nebūtinai privalo būti pelningas, užtenka, kad jo veikla neštų naudą visuomenei.

      “Kodėl manoma, kad reikia traukti kapitalą iš „šešėlio“, kur jis kur kas efektyviau panaudojamas?”
      Valdiškai įtvirtinto bankų monopolio ekonominė renta, kokia efektyvi ji bebūtų, neneša naudos nei visuomenei, nei ekonomikai, ir turi būti ribojama. Čia siūlau vieną iš paprasčiausių apribojimo būdų.

      “Kuo remiantis galima nurodyti transakcijų kainas, jei jos tik atspindi subjektyvią, greit besikeičiančią, vertę?”
      Transakcijų kainos nustatomos direktyviai, orientuojantis į keliamus tikslus.

      “Kaip ir kiekvienas nacionalizavimo planas, šis turi rimtų trūkumų.”
      Čia nieko bendro su nacionalizavimu. Kalbu apie viešosios paslaugos sukūrimą ir valstybės poreikių finansavimo šaltinį.

      “Išvada pakankamai aiški – jo veikla bus nuostolinga ir bankas taps dar viena našta biudžetui.”
      Gal pablūdai? Kokia “našta”? Kalbu apie milžiniškų lėšų grąžinimą valstybei.

  3. Parašė Ir dar
    on 2011.10.10 at 13:53
    Atsakyti · Nuoroda

    Manau, valstybiniam banke indėliai saugesni, automatiškai apdrausti. Pinigų cirkuliacijos pelnas atitektų valstybei, ir tai mažintų infliaciją. Valstybė paskolomis labiau galėtų valdyti tikslingai nukreiptus (visuomenės reikmėms) projektus, o ne mesti, kur pinigų skersvėjai papūs, kur vienkartinis pelnas didžiausias.

  4. Parašė oposumas
    on 2011.10.10 at 23:16
    Atsakyti · Nuoroda

    Skamba labai patraukliai. O bet taciau kyla keli klausimai:

    - kodel manote kad valsybiniame banke ikainiai gali buti mazesni? Ar is tiesu valsytbiniu imoniu efektyvumas praktikoje (ne teorijoje) yra toks pats arba net geresnis kaip privaciau valdomu? Butu gerai gauti konkreciu pavyzdziu Baltijos salyse arba Rytu Europos regione, atsizvelgiant i vietiniu tautieciu mentaliteta savintis tai kas jiems nepriklauso.
    – Bankui reikia kapitalo. Kitaip tariant pradiniu investiciju. Jei jas imame is biudzeto naudojami visu pilieciu pinigai. Naturalu, kad jei naudojame pilieciu pinigus is to turetume kazka gauti. T.y. investuoti pinigai kapitalo savininkams turetu atnesti kazkokia nauda. Taciau, kaip supratau siam bankui pelno nereiks. Uzteks visuomenines naudos. Taciau ar nesigaus taip, kad is visu mokesciu moketoju pinigu sukurtas atsiskaitymu bankas didziausia nauda atnes tiems kas siuo metu daug isleidzia bankiniams pervedimams. Kitaip tariant visu mokesciu moketoju pinigais siuloma subsidijuoti itin daug pavedimu darancius piliecius / imones.
    - Ka veiktu valsytbinis bankas su pritrauktomis lesomis? Kaip supratau siuloma kurti tik atsiskaitymu banka, taciau indelius beigi atsiskaitomasias saskaitas taip siuloma laikyti ten. Ar lesu laikymas valstybiniame banke negresia neatsakingu skolinimu ubkio subjektas ne rinkos salygomis?

  5. Parašė Gediminas
    on 2011.10.11 at 8:58
    Atsakyti · Nuoroda

    Ne, tikrai nepablūdau. Atvirkščiai, situacijai blogėjant Lietuvoje vos ne kasdien, tenka prisiversti kiek giliau pasidomėti finansų teorijomis ir praktika. Ačiū Dievui, finansinė politika šiais laikais yra tokia sudėtinga, kad nėra jokio esminio skirtumo tarp mano ir pav. Lietuvos finansų ministrės kompetencijos fiskalinėje srityje. Kaip bebūtų, aš dar tebemanau, kad tavo siūlymas turi gerą optimistinį užtaisą ir racionalų grūdą. Tačiau jį reiktų perkelti kiton plotmėn, kokion – dar klausimas.

    Žemesnės paslaugų kainos = subsidijavimas automatiškai, o tai reiškia tik nuostolius.
    Nepelningas bankas ir dar valstybinis – tik žala visuomenei visais įmanomais aspektais. Dar niekas nesugebėjo įrodyti priešingai.
    Visiškai pritariu, kad „Valdiškai įtvirtinto bankų monopolio ekonominė renta, kokia efektyvi ji bebūtų, neneša naudos nei visuomenei, nei ekonomikai“. Tačiau jos ribojimas yra betikslis, nes reikia naikinti bankų monopolį (tiksliau, reikia naikinti valdžios finansinį monopolį), užuot ribojus rentos dydžius. Reikia kirsti iš šaknų, o ne skabyti viršūnėles.
    Transakcijų kainas neįmanoma orientuoti į tikslus, nes neįmanoma tų tikslų apčiuopti, tuo labiau, suformuluoti. O politinė valdžia čia iš vis bejėgė iš principo. Belieka orientuotis į rinką, o tai daro direktyvas beprasmėmis.
    Viešųjų paslaugų kūrimas ir valstybės (tiksliau pasakius, valdžios) poreikių finansavimo šaltinių „preparavimas“ yra viena iš skaitlingų nacionalizavimo formų. Gal ne tokia akivaizdi nespecialistams.
    O mano išvada kol kas nesikeičia.

    • Parašė Gruodis
      on 2011.10.29 at 1:16
      Atsakyti · Nuoroda

      “Žemesnės paslaugų kainos = subsidijavimas automatiškai, o tai reiškia tik nuostolius.”

      Ne taip supratot anarchistą. Jis siūlo finansinę instituciją, kuri neneštų nei pelno, nei nuostolio, o tik papildytų jau egzistuojančią mokėjimų sistemą, atskiriant valstybinių atsiskaitymų funkcijas. Transakcijų kaštai būtų skaičiuojami jau esamos rinkos kainomis. Privalumai du a) transakcijų kaštai gali sumažėti (bet čia reikia skaičiuoti) b) kas dar svarbiau – tai apsaugotų tarpinstitucinių atsiskaitymų sistemą valstybės viduje esamai mokėjimų sistemai griūnant ateityje (o ji grius neišvengiamai, tačiau ir bus gelbėjama neišvengiamai).

      Minusai: a) paskelbimas karo esantiems bankams (atimamas duonos kąsnis) – nereikia pamiršti kas šiandien skolina Vyriausybei, su kreditoriais nesipykstama b) valstybinės institucijos praranda turimas trumpalaikio kredito linijas su LB

      Manau, šiandien svarbiau yra visiems piliečiams užtikrinti, kad nebūtų pasekta neteisingu Airijos, JK ir panašių valstybių pvz ir ant mokesčių mokėtojų pečių nebūtų perimami jokie bankų įsipareigojimai. Tai yra visų mūsų interesuose. Tegul miršta techniškai bankrutavę bankai, nes jie yra lygiai toks pat verslas, kaip ir visi kiti.

      Visi komerciniai bankai dar juda iš NT burbulo inercijos, bet greitai ims nešti nuostolį (jau neša).

  6. Parašė ahoi
    on 2011.10.11 at 16:23
    Atsakyti · Nuoroda

    Gerbiamieji,

    finansinės tranzakcijos kaina šiais laikais, kai dangų raižo kosminiai laivai, yra iš esmės 0. T.y. kompiuteriui kurio smegeninėje saugoma bitų seka reiškianti pinigų kiekį sąskaitoje yra visiškai px, keli bitai ten rodo “1″, o keli bitai – “0″. O komerciniai bankai tiesiog parazituoja neįgalios valstybės piliečių kišenėse.

    O tokių įstaigų pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Vokietijoje veikia Deutsche Postbank, NS&I Jungtinėje Karalystėje. Atsiskaitymo paslaugas teikia Prancūzijos paštas ir t.t. ir pan.

  7. Parašė SE
    on 2011.10.11 at 23:23
    Atsakyti · Nuoroda

    Ne, finansinės transakcijos kaina yra ne 0.
    Ji kainuoja kažkiek (xx) centų.
    Kainuoja IT įranga, IT sprendimai, IT darbuotojai, ir mokestis Lietuvos Bankui. O bankai, kurie jas teikia nemokamai, tieisog tas išlaidas kompensuoja iš kitų paslaugų sukuriamos vertės. Bet čia yra tiesiog jų “politinis” sprendimas ir dėl to Lietuvos bankus kaltinti “parazitavimu” yra nesąmonė.

  8. Parašė ahoi
    on 2011.10.12 at 10:13
    Atsakyti · Nuoroda

    Problema ne tame, kad elektroninė transakcija kainuoja x centų (ar tai būtų 5ct, ar 50ct). Problema tame, kad tokia nedidelė rinka kaip LT yra oligopolizuojama ar monopolizuojama, o tada prasideda “privatininkų” siautėjimas.
    Valstybė tokiu atveju gali įsikišti pasiūlydama alternatyvą konkurencingumui atstatyti.
    Tuo labiau, kad komerciniai bankai nebūtinai privalo mažinti savo nustatytus paslaugų įkainius. Vietoj to gali padidinti teikiamų paslaugų patrauklumą, pvz. gali atsiųsti gėlių gimtadienio progą, ar suformuoti mobilias masažo komandas masažuojančias banko klientus darbo vietose. Variantų daug – laisva rinka gi viską sureguliuoja …

    Tęsiant filosofinį nukrypimą apie monopolistų siautėjimą – atminty įstrigo prieš gerus metus ar du aukšto Vakarų skirstomųjų tinklų (tuo metu dar privačių) šulo pasvarstymai žiniasklaidoje, kad mol “padidinus parduodamos elektros kainą viso labo 3ct/kWh, VST pajamos išaugtų 100mln. Lt per metus …” (nei šulo pavardės, nei tikslių centų ir milijonų nebepamenu). Kilo nuoširdus klausimas – tai kodėl gi nepadidinus kWh kainos iš karto kokiu litu ir neuždirbus papildomai kelių milijardų? Juk VST abobentai realios galimybės pirkti elektros energiją iš kitur neturėjo …

  9. Parašė Gediminas
    on 2011.10.12 at 11:29
    Atsakyti · Nuoroda

    Transakcijų kainos, kaip ir visų kitų paslaugų, mažėja tik esant konkurencijai. O Lietuvoje, dėl valdžios reguliavimų politikos, neįmanoma platesnio masto konkurencija. Štai ir atsiranda palanki dirva monopolijoms formuotis. Valdiška monopolija visada grėsmingesnė, nes įteisinama tiesiogiais ar šalutinio poveikio aktais. Su privačia monopolija dar įmanoma pakovoti, o su valdiška…

    Dar viena problema yra kainodaros srityje. Kai kurių reguliuojamų paslaugų kainos yra nustatomos pagal sąnaudas, o tai yra ekonomiškai visiškai nepagrįsta amorali metodika. Sąnaudas skaičiuoja verslininkai, prognozuodami veiklos pasekmes, o kainas turi diktuoti rinka, kurią atitinkamai reikia išlaisvinti nuo neteisingų bei nereikalingų reguliavimų ir apribojimų. Dabar dauguma vartotojų valdžios politikos dėka yra pastatomi į vergiškos priklausomybės padėtį – sutartys yra viepusiškos, kainos nustatomos pagal valdišką metodiką ir nėra jokių teisinių galimybių su tuo kovoti.

  10. Parašė 748
    on 2011.10.15 at 13:00
    Atsakyti · Nuoroda

    Neelastinga paklausa yra natūrali prielaida monopolijos atsiradimui, valstybė turinti intervencijos svertą, gali spręsti problemą viešąja praktika (pati sukurti monopolija,nes konkurencijos skatinimas tokioje rinkoje neefektyvus/neįmanomas), kitu atveju monopolija atsiras iš privačios iniciatyvos.

    Pirmasis variantas yra ne toks jau senas Keinsistinis klerikalizmas – moraliai už kapitalistą pranašesnis klerikalas užkerta kelią privačiam siautėjimui (ten kur jis įmanomas) ir užtikrina dorą, negrobiškišką gamybos-paskirstymo būda. Jeigu ir atrastume kažką panašaus pvz. Šveicarijos viešojo sektoriaus praktijoje tai vargu ar pavyktų išvesti bent paraleles su tuo kas vyksta Lietuvoje.

    “O Lietuvoje, dėl valdžios reguliavimų politikos, neįmanoma platesnio masto konkurencija.”

    O gal atvirkščiai neintervecija (o gal ir palaiminimas) sukūrė sąlygas mažmeninės prekybos sektoriaus oligopolizacijai, galbūt LB valiutų valdybos nuopelnais pinigų pasiūlos klausimas tapo sprendžiamas kelių didelių žaidėjų užjūryje?

    “o kainas turi diktuoti rinka”
    O jei kainų judėjimai yra kelių didelių rinkos dalyvių veiksmų (pvz spekuliacijos ) pasekmė/ diktatas?

  11. Parašė Gediminas
    on 2011.10.15 at 22:48
    Atsakyti · Nuoroda

    Pati neelastinga paklausa yra ilgalaikio valstybinio monopolio pasekmė – toks jos „natūralumas“ ir tėra. Reikalinga visai priešinga praktika, ne konkurencijos skatinimas, bet trukdžių konkurencijai šalinimas. Tada mažiau prielaidų belieka ir privačios monopolijos susiformavimui, o privati monopolija bet kokiu atveju kur kas mažiau kenksminga nei valdiška.

    Klerikalas nėra moraliai pranašesnis už kapitalistą, greičiau atvirkščiai, nes bet koks perskirstymas yra amoralus, kadangi vyksta prievartos būdu. Mažmeninės prekybos sfera nėra oligopolizuota – tai tik socialistų įkyriai skleidžiamas mitas, siekiant pateisinti valstybines intervencionistines akcijas. Lietuvos mastu tai net gana didelis žaidėjų skaičius.

    Kainų judėjimai visada yra koreliacijos su paklausos pokyčiais pasekmė. Prekybininkai visada skaičiuoja paklausos dinamiką, kurią veikia ne tik Seimo bei vyriausybės sprendimai, bet ir kiti skaitlingi veiksniai. Prekybininkai puikiai žino, kad netgi karteliniai susitarimai jiems daug naudos neduotų, jei jie gerai nepasiskaičiuotų numanomos realios paklausos pokyčių.

  12. Parašė 748
    on 2011.10.16 at 0:44
    Atsakyti · Nuoroda

    “Pati neelastinga paklausa yra ilgalaikio valstybinio monopolio pasekmė – toks jos „natūralumas“ ir tėra. ”

    Tai negali būti rinkos struktūros pasekmė nes paklausos elastingumas yra sąlygojamas vartotojo pajėgumo įgyti ir vartoti susijusią gėrybę. Pvz empyrinis buitinių dujų paklausos elastingumas kainos atžvilgiu yra kažkur 0.3 – 0.4, (logiška ar ne ? jeigu vakarienei ant viryklės pasišildai 3 dešreles, tai dujų kainai kritus litu kažin ar padidinsi vartojimą iki 15 dešrelių, sunaudodamas daugiau dujų ) įmonės gamindamos neelastingoje paklausos kreivės dalyje patirtų tik nuostolius. Neelastingumas yra konkurencijos antitezė. Iš čia ir atsiranda natūralios prielaidos monopolijos atsiradimui. (monopolistas praris visą vartotojo CS kuris randasi neelastingoje D kreivės dalyje ir gamins mažesnį kiekį už didesnę kainą)

    Valstybinio monopolio praktikoje “moralus” klerikalas gali neatimti iš vartotojo viso CS nemaksimizuodamas savo potencialaus PS. IR DWL (deadweightloss) būtų mažesnis negu privačios monopolijos atveju. Tačiau tai yra normatyvu, (kaip ir visa neoklasikinė ekonomika) o realybėje nei klerikalai nei kapitalistai dideliu moralumu nepasižymi.

    Dėl mažm. prekybos sektoriaus tai nepaisant idiotiškos isterijos apie antkainių reguliavimą su siekiu “pažaboti”"susigr1žinti” ir t.t., hipotetiškai galima būtų šią rinką traktuoti kaip oligopolinę konkurenciją, o rimtesniam argumentui tai reikėtų tyrimo.

    “Kainų judėjimai visada yra koreliacijos su paklausos pokyčiais pasekmė”

    Esmė tame, kad kartais rinkos diktatas vartotoją nuskriaudžia labiau negu gamintojo diktatas pvz. gamintojo nustatytos energetinių išteklių kainų lubos prieš tiekėjų kartelio veiksmų sukeltus kainų judėjimus.

  13. Parašė Gediminas
    on 2011.10.16 at 21:22
    Atsakyti · Nuoroda

    O kas tai yra „rinkos diktatas“? Pats terminas yra klaidinantis. Diktatas yra planinės ekonomikos sąlygomis. Rinkos žaidėjų pastangos diktuoti savo kainas yra visai natūralus ir savaime suprantamas siekis – taip jie tikisi didesnio pelno.

    Net ir mažoje Lietuvos rinkoje galėtų būti žymiai didesnis žaidėjų skaičius. Idealiu atveju, kiekvienas mūsų galėtų būti verslininku, teikiančiu mažesnės ar didesnės apimties paslaugas. Tą žaidėjų skaičių mažina valstybinio reguliavimo priemonės – mokesčiai, akcizai, muitai, licenzijavimas, minimalaus darbo užmokesčio ir kitų intervencionistinių bei protekcionistinių valdžios veiksmų visuma.

  14. Parašė 748
    on 2011.10.17 at 20:52
    Atsakyti · Nuoroda

    “Diktatas yra planinės ekonomikos sąlygomis. Rinkos žaidėjų pastangos diktuoti savo kainas yra visai natūralus ir savaime suprantamas siekis – taip jie tikisi didesnio pelno.”

    Rinkos diktatas tai tėra semantika. Kas iš tikro vyksta rinkos ekvilibracijos procese (o ne izoliuotuose įmonės ar vartotojo ar jų agregatų problemose) tai ir destruktyvi spekuliacija, nepaaiškinamos psichozės, racionalus (“aiškiaregiškas”) elgesys vedantis prie neracionalių rezultatų ir dar daug kitų blogybių. Dalį jų galima būtų ištaisyti sukūrus į rinką orientuotą sudėtingą signalų sistemą, visi kiti būdai yra įvairių lygių intervencijos. Chaotiškos nedeterministės sistemos susireguliavimas yra archaiška įdėja prieštaraujanti pati sau.(Rimti mokslai kaip fizika jau senokai yra išmetę tai į šiukšlyną)

    Kita problema yra epistemologinė, rinkos mechanizmas mainstreaminėje vaizduotėje vis dar kažkokia Viktorijos laikų filosofinė abstrakcija, barteriniu principu užtikrinanti geriausią išteklių alokaciją, deja realybė dabar yra daug sudėtingesnė nei 19a. pramoninių valstybių.

    Ekonomikos mokslui reikalinga nauja revoliucija, paskutinį kartą mikrofundamentui iššūkis buvo mestas Kembridže Pierro Sraffos ( daugelio buvo klaidingai suprastas kaip bandymas prikelti darbinės vertės teoriją, ir šiaip paklydęs stipriam redukcionizme), po to štilis. Mintis nebepaveja realybės, finansinio kapitalizmo iškilimo laikotarpis kaip ir pramiegotas.

    Kitu atveju utilitarinis naudos siekimas vedantis iš stokos į apsirūpinimą vis labiau ir labiau prieštaraus tam ką matome realybėje.

    • Parašė Gediminas
      on 2011.10.17 at 22:41
      Atsakyti · Nuoroda

      Tokiam paprastam pasikalbėjime naudojate pernelyg įmantrius terminus, kurie tik trukdo jums mintis reikšti. Nėra tokio dalyko kaip rinkos diktatas ir būti negali. Rinkos tvarkos „taisymai“ baigiasi labai paprastai – tos tvarkos žlugdymu.

      Rinkos tvarka nėra chaotiškas ir aklas naudos siekis – tai kur kas sudėtingesnis procesas (tiksliau pasakius, procesų visuma), kuris vyksta kryptingų individų pastangų dėka. Taip, realybė sudėtingesnė daug kartų, bet tai kartu reiškia ir galimybių kištis į rinkos tvarką mažėjimą.

      Ekonomika yra loginis mokslas, vienintelis ir pagrindinis instrumentas jai tyrinėti yra individualus žmogaus protas. Empirika, statistika, fizika ir kiti tikslieji mokslai jai tik pagalbiniai. Labiausiai ekonomikos mokslui reikalingas nuoseklus vystymasis, sąžiningai ir principingai aiškinantis iškylančias problemas, o revoliucijas palikime marksistams, keinsistams ir kt. politinių manipuliacijų mėgėjams.

      • Parašė 748
        on 2011.10.17 at 23:52
        Atsakyti · Nuoroda

        Manau, kad veltui bandžiau diskusiją perkelti į teorinį lygmenį.

        Paskutiniam žodžiui tai tik norėčiau paminėti kad sudėtingos sistemos reikalauja sudėtingų analitinių ir skaitinių metodų joms tirti. Kvantinė mechanika atsirado Niutono mechanikai praradus universalią aiškinamąją galią.

        Ekonomikos mokslą jau senokai yra ištikus klinikinė mirtis, o pozityvius pokyčius stabdo ideologija. Šiandien Austriška praxeologija ir stipri redukcija yra nepateisinami naujų analitinių ir skaitinių įrankių kontekste.

        Evoliucija yra sveikintinas dalykas net jeigu tai ir reikš, kad ateityje ekonomiką pajėgs studijuoti daug mažiau žmonių.

        • Parašė anarchistas
          on 2011.10.18 at 11:31
          Atsakyti · Nuoroda

          Idėja, kad paklausos neelastingumas gali būti kriterijumi tiekimo reguliavimui arba nacionalizavimui man visai nauja, bet atrodo logiškai. Tik nesuprantu, kokia vieta toje dalykų schemoje tenka klerikalizmui. Nuojauta sako, kad kalbame apie moraliai nepriimtinus dalykus a.k.a.

          Klerikalizmas = marksizmas, keynesizmas ir krugmanizmas?

          Piero Sraffa ir Neo-Ricardianism pasižymiu, pastangas praturtinti diskusiją užskaitau, kviečiu tai daryti ir ateityje :)

          Bankų paslaugų įkainių klausimas šiame blogo įraše visgi yra šalutinis. Kol kas niekas iš komentatorių nepasakė, kad mano aprašytu būdu valstybė negali susigrąžinti savo disponavimui milijardinių sumų užsienio valiutomis, o klausimas juk visai aktualus šiais svarstymų vėl kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą pagalbos laikais. Ką manote apie praktinę to reikalo pusę?

          • Parašė 748
            on 2011.10.19 at 0:05
            Atsakyti · Nuoroda

            Labai gerai būtų gerai atskirtį marksistą ir keinsistą klerikalą, libertarams tai vienas ir tas pats

            Pirmojo uždavinys yra užtikrinti perėjimą iš valstybinio socializmo į komunizmą sukuriant visagalį centralizuotą kontrolės aparatą. Esminis kriterijus tam yra kapitalistinių santykių panaikinimas ir savanoriška ar prievartinė socializacija (kurios metu žmonijos prigimtis neva bus socializuota atgal į status-quo visuotinę lygybę ) Tada neapibrėžtame laiko periode išnyks politika, pinigai viskas bus sprendžiama bendrąja valia ir t.t.

            Keynso klerikalo vizija buvo kaip kapitalistinės sistemos gelbėtojo, technokrato o ne naikintojo, kuris vadovaudamasis dorovės etikos principais ir orientuodamasis į bendrą naudą taiso rinkos sistemos įgimto nestabilumo sukeltus destruktyvius poveikius. Mano paminėtu atveju tai ir buvo “Valstybinio monopolio praktikoje „moralus“ klerikalas gali neatimti iš vartotojo viso CS nemaksimizuodamas savo potencialaus PS. IR DWL (deadweightloss) būtų mažesnis negu privačios monopolijos atveju.” Šios idėjos suklestėjo pokario gerovės valstybių inžinerijoje, tačiau buvo nueita ne visai ten kur tikimasi (o čia jau visa istorija) ir tai sukėlė tokias liaudies reakcijas, kurių pasekmė yra neoliberalizmo iškilimas. O šiuo metu turime tai ko neišeina priskirti išvis jokiam -izmui ar -ijai

            Dėl bankų paslaugų įkainių klausimo tai senokai išvis domėjausi bankų agregatais, tačiau įdomu kokia būtų pačių bankų argumentacija. Kažkaip nesitiki, kad dabartiniai įkainiai koreliuoja su likvidumu (atsižvelgiant į depozitų palūkanų normas ir bendrą kreditavimo būklę ), o rekapitalizacija ir nuostolių dengimas jei ir vyko greičiausiai motinų pinigais. Jeigu tai yra parazitavimas tam vistiek reikia kažkokio pagrindimo.

            Nacionalinis bankas atrodo įgyvendinama idėja, tačiau jos struktūrai reikėtų pasidomėti tokį banką turinčių šalių praktiką, kokią trintį jis iš tikro sukuria su privačiais bankais, kokias galios proporcijas jis turėtų įgauti, kad nebūtų sutrintas (privatizuotas), daug kas priklausytų ir nuo viešojo valdymo (tos pačios klerikalo problemos). Lengva įsivaizduoti tokio banko atsiradimą tranziciniame periode, bet dabar…

            Taip pat sudėtinga kaip ir monetarinio suverenumo susigražinimas

        • Parašė Gruodis
          on 2011.10.29 at 13:52
          Atsakyti · Nuoroda

          Vieni agituoja už Piero Sraffa, kiti – už Maurice Allais, treti – už Ralph G. Hawtrey..ir visi teigia, kad tik jis yra arčiausiai tiesos: atsirink, žmogau, kad gudrus. Bet man panašu, kad kiekvieno jų skirtingas situacijos suvokimas gali būti paaiškintas žmogaus ribotomis galimybėmis absorbuoti informaciją, koncentravimusi konkrečioje siauroje srityje (sutikime – kolektyvinio proto įrankiai realiai pradedami taikyti tik šiame amžiuje).

          Žinote, yra labai gera priežastis, kodėl ekonomika yra priskiriama prie socialinių mokslų (beje, pats žodis “ekonomika” man labai nepatinka ir netgi, sakyčiau, yra klaidinantis). Kad ir kaip gamtamoksliams būtų sunku tą pripažinti (pagal Jūsų techninį žargoną turbūt nesuklysiu tamstą priskirdamas prie jiems simpatizuojančių), bet nors humanitariniai mokslai individualistiškai – atlyginimo prasme – yra nuvertinti (suprantama kodėl), visgi jie, bendrai paimti, aiškina daug fundamentalių tiesų. Neretai svarbesnių, nei taikomieji mokslai, tačiau tiksliukai technokratai į jas paprastai toliau išdidžiai nekreipia dėmesio. Galbūt jie pernelyg užsimėmę eugenics ir žmonių klonavimo klausimais? :)

          Nenoriu krypti į mokslo vaidmenį gyvenime apskritai, ar kvestionuoti šiuolaikinių mokslinių metodų (konkrečiai – empirinių tyrimų vaidmens ekonomikos moksle), tiesiog priminsiu, kad tas pats Irving Fisher savo laiku buvo skaudžiai pamokytas už savo klaidas. Lyg to būtų buvę mažai, dabar istorija kartojasi su jo pasekėjais. Tad nemanyčiau, kad redukcija per se yra blogai, ypač kai tai padeda sistemą (šiuo atveju – kolektyvinį protą) sugrąžinti į ekvilibriumo būseną. Šiais laikais populiaru nubraukti istorinę išmintį, vienok nuo jos reikia pradėti pasaulio pažinimą, norint kažką suvokti. Priešingu atveju stebime kuriozus – susidaro toks įspūdis, kad Marksas nebuvo skaitęs, kas buvo skelbta prieš jį; trumpalaikės teorijos kažkodėl imamos liaupsninti lyg panacėja (turiu omeny išgarsintą Keynso darbą), o jų pagrindu dešimtmečiais (!!) technokratiškais metodais yra skaičiuojama ir matuojama tai, ko iš principo su turimais įrankiais negalima apskaičiuoti. Ir visa tai vyksta vėl, kaip ir Lenino laikais, siekiant utopinių tikslų. Tokia praktiškai būtų XX a. pasaulio ūkio santrauka. Sutikit: nelabai įspūdinga mokslo pažangos prasme, ką? Panašu, kad pradėjom amžių su kylančiu socializmu, ir baigėm su socializmu “ant bangos”… Įdomu, ar per tuos 100 metų išmokome ką nors? Nejaugi geriausias ekonominis įvykis, dėl kurio nereikės gailėtis, buvo moterų emancipacija, vainikuota vakarykščiu Elžbietos II-osios Konstitucijos pakeitimu?

          Tikiuosi prelegentas nesupyks, kad pasiguosiu, jog mane truputėlį pykina nuo statiškų terminų vartojimo, tokių kaip: “Neeleastinga paklausa”, “neracionalūs rezultatai”, “destruktyvi spekuliacija”,… arba sunkiai suvokiamų prieštaravimų teiginiuose: “neintervecija (o gal ir palaiminimas)” reaguojant į pastabą apie valstybinį reguliavimą; “sudėtingos sistemos” su aliuzija, kad jas ne tik kad reikia suprasti, bet ir efektyviai valdyti; arba “ištaisyti [] signalų sistemą”, nes “nedeterministės sistemos susireguliavimas yra archaiška įdėja”. Tačiau kas gi yra kainos – argi ne signalai? Išeina taip, kad griaunam vienus signalus, kad statytumėm naujus ir, be abejonės, turbūt tiktai “geresnius”?

          Visos tamstos minėtos priemonės vienaip ar kitaip yra socialistų/fašistų/komunistų/merkantilistų mėgstami įrankiai, ir jos lipdo tai, ką aš vadinu “hibridine” sistema. Ūkio santykių vystymas šios sistemos rėmuose kaip tik ir veda prie kartais sunkiai paaiškinamo/pateisinamo sudėtingumo, kuriuo Jūs, kaip suprantu, irgi boditės? Tokių priemonių taikymas yra iš principo priešingas požiūris Austrų ideologijai (iš čia ir atsiranda, Jūsų akimis, jų propaguojama redukcijos iliuzija).

          Jeigu Jūs manote, kad rinkos savireguliacija yra blogybė, palyginkime tai su naujausiu valstybinio klerikalizmo palikimu, nužudžiusiu abu: tiek Europos, tiek JAV ūkius. Atvirai kalbant, nematau priežasčių, kodėl po šio eksperimento Europa turėtų greitai atsigauti. Panašu, kad prieš pagerėjimą stebėsime dar ilgą kelionę žemyn. Užtat matau labai daug priežasčių emigruoti į Tolimuosius Rytus, ir su malonumu tam pačiam veiksmui paagituosiu aplinkinius.

          P.S. mane apkaltinti simpatijoms humanitarinei pakraipai sunku: pats esu baigęs matematinę klasę ir šiuo metu dirbu inžinierinį darbą (ir bedirbdamas neužmirštu paskaičiuoti ir perskaičiuoti, kiek tie inžinieriniai stebuklai visoms pusėms kainuoja).

          P.P.S. Ačiū už įžvalgas, malonu skaityti. Mano pastebėjimai nepikti, žiūrėkit su šypsena :) Sunku šiais laikais surasti lietuviškai kalbančių intelektualių žmonių – labai jaučiasi “proto nutekėjimas”. O Gediminui linkiu toliau mokytis ir taip lengvai nepasiduoti :)

          • Parašė anarchistas
            on 2012.02.9 at 13:22
            Atsakyti · Nuoroda

            Šis komentaras, kaip suprantu, nereikalauja atsakymo.

            • Parašė Gruodis/M3
              on 2012.02.10 at 0:03
              Atsakyti · Nuoroda

              iš tiesų jis buvo adresuotas 748 (kadangi nesutikau su jo techniniais statiniais teiginiais ir norėjau parodyti jų ribotumą). Ar pavyko, turbūt iš jo nesužinosim, o jeigu Jūs turite minčių – tai visuomet malonu aptarti.

  15. Parašė Gediminas
    on 2011.10.18 at 8:33
    Atsakyti · Nuoroda

    Nesu nei finansų teoretikas, nei praktikas. Todėl ir nesileidžiu į tai, kam neturiu nuoseklių žinių ir laiko. Mane tik stebina daugelio šiųdienos praktikų ir teoretikų prieraišumas akivaizdžiai klaidingoms ideologijoms. Kaip kitaip galima pateisinti begalę klaidingų sprendimų, priimamų valdiškose institucijose ir absurdus akademinių sluoksnių atstovų pasisakymuose žiniasklaidoje?

    Ekonomikos mokslo krizę visai pagrįstai galima sieti su keinsizmo, ir net marksizmo, įtaka. Manau, kad ekonomikos mokslas būtų vystęsis kur kas vaisingiau austrų ekonomikos mokyklos pagrindu. Visiškai pritariu, mano manymu, teisingai minčiai, kad pozityvius pokyčius stabdo ideologija. Dar pridurčiau, kad ir politika, kai kuriais atvejais netgi daugiau. O austrų ekonomikos mokyklos patirtį dar per anksti nurašyti.

  16. Parašė Gediminas
    on 2011.10.19 at 8:42
    Atsakyti · Nuoroda

    Turiu pastebėti, kad minėto keinsisto klerikalo orientavimasis į „bendrą naudą“ ir padaro jį tikru marksisto broliu-dvyniu. Jų abiejų etikos principai remiasi ta pačia kolektyvistine doktrina, kurios esmė individo pajungimas tariamai kolektyvinei valiai. Todėl libertarai ir teisūs nematydami esminio skirtumo tarp jų.

    Praktika patvirtino šias įžvalgas su kaupu. Keinsizmas baigėsi socializmo visomis jo įmanomomis formomis įsigalėjimu. Ir kapitalizmo „gelbėjimo“ intencijos buvo nubrauktos negrįžtamai.

    Išeitis, mano manymu, yra valstybinio finansinio monopolio panaikinime, valiutų rinkos atstatyme ir finansinių paslaugų privatizavime. Kito kelio paprasčiausiai nėra, nes dabartinis finansų monopolio ir bankų „triumviratas“ skandina ekonomiką nesibaigiančiose krizėse. Politinė kontrolė tokioje svarbioje sferoje visiškai nepateisino į ją dėtų vilčių.

  17. Parašė anarchistas
    on 2011.10.19 at 15:58
    Atsakyti · Nuoroda

    @Gediminas ir @748:

    Gediminas teisus, bereikalingas prasmėmis “apkrautų” terminų (klerikalizmo) naudojimas diskusijoje neproduktyvus. Jeigu galvojame, kad valstybiniame sektoriuje gali funkcionuoti ne visuomenės interesus atstovaujantys asmenys, tai aišku esame teisūs, bet tai kita, atskira valdžios atskaitomumo problema.

    748 teisus dėl “austrų” prakseologijos. Gediminai, pats rašai

    Mane tik stebina daugelio šiųdienos praktikų ir teoretikų prieraišumas akivaizdžiai klaidingoms ideologijoms.

    Vienos iš klaidingiausių ir labiausiai išjuoktų šiuolaikiniame pasaulyje yra barterinės pinigų kilmės ir aukso piniginės funkcijos teorijos. Kaip tyčia, aršiausi prakseologijos šalininkai labiausiai jomis tiki. Rašiau apie “auksinius” reikalus šiame bloge anksčiau, dar vieną išraiškingą nuorodą dedu dabar

    David Graeber: On the Invention of Money – Notes on Sex, Adventure, Monomaniacal Sociopathy and the True Function of Economics « naked capitalism

    ir siūlau su tekstu susipažinti. Turėtum progą sau atsakyti ir į klausimą apie žmonių prisirišimus prie ideologijų.

  18. Parašė Gediminas
    on 2011.10.20 at 8:55
    Atsakyti · Nuoroda

    Ačiū už nuorodą, man pinigų kilmės klausimas irgi įdomus, tačiau platesniam atsakymui prireiks laiko. Kol kas manau, kad klausimas nėra toks aiškus kaip atrodo. Dar per anksti juoktis iš kai kurių pinigų kilmės ir aukso standarto vaidmens teorijų.

    Mano giliu įsitikinimu, labai daug painiavos socialiniuose moksluose sukelia kolektyvistinių visuomenės vystymosi teorijų įtaka. Tokių sąvokų kaip visuomenės arba viešieji interesai, viešoji nuomonė, tautos valia ir pn. reikšmė bei vartojimas dažniausiai yra klaidingo mąstymo pasekmė. Pirmiausia reiktų pripažinti, kad nėra tokių dalykų kaip kolektyvinis protas, todėl ir nėra instrumento tikram kolektyvistinių sąvokų nagrinėjimui.

    • Parašė anarchistas
      on 2011.10.20 at 10:03
      Atsakyti · Nuoroda

      Žinoma, socialiniuose moksluose yra daugybė painiavos, tame tarpe ir kolektyvistinės. Gal būt ta abejotina teisė vadintis “mokslais” tik tuo ir užtarnaujama, kad pakankamai aukšto intelekto ir plačios erudicijos žmonės daugybę laiko sijoja grūdus nuo pelų, siaurų interesų inspiruotas idėjas/ideologijas nuo bendresnių ir nepriklausomų, nuolat ginčidamiesi tarpusavyje klasifikuoja, klysta, pripažįsta savo klaidas (kitąkart ir ne). Visai nelengvas užsiėmimas.

      Ar žinai, kad austro-libertarinis stabas Friedrich August Hayek savo realiame gyvenime palaikė pagarbius ir net draugiškus santykius su lordu John Maynard Keynes, yra pripažinęs nesėkme savo “austrišką” verslo ciklo teoriją, pasisakęs už fiskalinį stimuliavimą kredito defliacijos situacijose?

      Turime pripažinti – kolektyviniai interesai, nežiūrint to, kad jais nuolat (kartais pasibaisėtinai bjauriai) spekuliuojama, išties egzistuoja.

      • Parašė Gediminas
        on 2011.10.21 at 8:15
        Atsakyti · Nuoroda

        Aišku, kad visi loginiai mokslai kelia abejonių. Niekur nesu girdėjęs nė mažiausios užuominos, kad Hayek’as būtų pripažinęs nesėkme savąją verslo ciklo teoriją. Įdomu būtų sužinoti šaltinį ir pastudijuoti. Tas pats ir su fiskaliniu stimuliavimu.
        O kolektyviniais interesais paprastai vadiname organizuotus individualius interesus, aš irgi taip darau. Tačiau kolektyvistinės teorijos dažniausiai operuoja visai kitos prigimties, kaip teigiama, kolektyviniais interesais, nepriklausančiais nuo individualiųjų. Štai kur problema! Nes nėra jokių įrodymų apie tokio lygmens interesų formavimosi ir egzistavimo galimybes.

        • Parašė anarchistas
          on 2011.10.28 at 18:27
          Atsakyti · Nuoroda

          Nesu tikras, kad radai laiko paskaityti, ką primygtinai rekomendavau. Bet jaučiausi skolingas nepateikęs nuorodų savo išsakytoms tezėms:

          FT | Martin Wolf’s Exchange – Does Austrian economics understand financial crises better than other schools of thought?
          (nukreipiu į konkretų komentarą)
          http://blogs.ft.com/martin-wolf-exchange/2010/04/01/hello-world/#comment-1001746 ,

          ir pora nuorodų iš “austriško” blogo
          http://www.coordinationproblem.org/2011/05/hayek-on-deflation.html
          http://www.coordinationproblem.org/2009/10/hayek-on-deflation-and-the-great-depression.html

          • Parašė Gruodis
            on 2012.02.9 at 3:55
            Atsakyti · Nuoroda

            Pirmoji nuoroda – praktiškai nelabai yra ką komentuoti. Autorius forumo lankomumo tikslu inicijuoja diskusiją (pats nieko nepasakydamas), tikėdamasis pritraukti skaitytojų ir įaudrinti beprasmį ginčą….

            užkliuvo (Iš pirmo žvilgsnio bene rimčiausia kritika komentaruose) vienas senstelėjęs “specialistas”, neva buvęs kadaise Hayeko mokiniu, dabar peikiantis jį. Pats dirba neva organizacijoje JAV, neva skirtoje kovoti su monopolijomis (įdomi detalė – įkurtoje kaip tyčia metais po JAV CB sistemos įkurimo). Privačiame sektoriuje nėra dirbęs, rašytojas-teoretikas (giriasi, kad 40 metų kažką ten sau rašė, lyg tai jo argumentams pridėtų daugiau “svorio”). Žodžiu, labai “patikimas” šaltinis. Jo tikslas – įtikėti, pateisinti sau pačiam, kad jo darbas naudingas visuomenei, proteguoti esamą sistemą, de facto “subankrotinusią” JAV. Genialu (talk about change, huh!).

            Ką gi jis konkretaus teigia apie Hayek (gal čia rasime ką nors objektyvaus)?

            - Kad pastarasis nėra ekonomistas, o filosofas, nes nebaigė kokio tai veikalo. Įdomi pradžia, fantastika. Gaila neparašė kokio veikalo ir kodėl nebaigė..

            - Skundžiasi, kad Hayekas nekritikavo rezervinės bankininkystės, kad Rothbard patobulino “savaip” Hayeko mintis, ir paleido jas į platųjį pasaulį, ir kad jos kažkodėl populiarios ….tai +- atskleidžia jo norimą supratimą apie Austrų mokyklą (jo supratimu, Rothbard pirmasis ėmė kritikuoti rezervinę bankininkystę) :)

            - Pabrėžia, kad Hayekas pripažino klaidingais savo 1930-ųjų siūlymus leisti vykti defliacijai, todėl kodėl šiandien reiktų elgtis kitaip? Tačiau nepaaiškina kodėl, “suktas krienas”. Ogi todėl, kad iki 1929-ųjų CB buvo jau taip apsikakoję, kad nebuvo kur dėtis! Negi žaisi žmonių likimais…

            Pabaigoje pasiūlo skaityti savo autorių, kuris visą bėdą verčia klasikiniams aiškinimams apie to meto aukso vertės skirtumus tarp JAV ir JK.

            Yra dar vienas mano gerbiamas ekonomistas ten komentuojantis, bet bijau kad jo argumentas dėl neva NT burbulo yra per daug (748 žodžiais) “redukcionistinis”.

            Antroji nuoroda. Autorius “lipa ant to paties grėblio” (stebuklas, koks sutapimas) kad neva Hayek atsisakė savo defliacinio propagavimo. Apie tai jau rašiau viršuje, ties pirmąja nuoroda.

            Trečioji nuoroda.Vėl apie “tą patį grėblį”…(negi finansai ir ūkis yra toks nuobodus mokslas, nėra apie ką kalbėti?)

            Ar dar nuorodų turime, kurias reikia aptarti?

          • Parašė Gruodis/M3
            on 2012.02.9 at 23:57
            Atsakyti · Nuoroda

            Jeigu įdėmiai skaitėte mano naktinę žinutę, turėjote pajausti pagiežą autoriams. Štai kodėl:

            a) nepasitikiu autoriais, kurių praeities darbai (ne kalbos, nors tiek Krugman, tiek Bernarkis yra stipriai nusišnekėję ir praeityje!) rodo, kad jie neišmano ūkinių santykių. Taigi – beviltiški vedliai. Tai žmonės, siekiantys merkantilistinių interesų siauram chebros rateliui. Gaila laiko tokiems. Jeigu jie pripažintų savo praeities klaidas, nebūtų jokių bėdų ir būtų galima užversti lapą, ir eiti į priekį. Kur tau. Tad pastoviai mulkinti žmones jiems leisti negalima. Todėl tiek dėmesio suteikiu jų arogantiškoms personoms. Tie kukuliai mano, kad nuėję į IVY lygą ir nusipirkę MBA/Phd dabar kalnus nuvers…Ką jie iš tiesų veikia, tai eliminuoja marginalius (ne mainstream) autorius iš bet kokių konferencijų, oficialesnių interneto sąskrydžių, viešosios spaudos, ir t.t…..kaip jau minėjau Krugmano užsklanda (reputacijos saugotojas) yra Delongas, todėl jie nuolat suokia vienomis lūpomis….

            b) neo-Keynesistų blokas (naujoji karta) visiškai nukrypo nuo pradinių Keynso minčių ir netgi nepelnytai mėgaujasi jo vardu šlove. Tai, ką daro jie, Keynes niekad neadvokatavo. Jo išgarsinta teorija buvo parašyta trumpalaikei problemai spręsti, ir dar mirties patale jis prisipažino Hayekui (savo kolegai iš akademinio pasaulio) dėl nekurių techninių dalykų savo darbuose klydęs. Aš gerbiu šitą žmogų (ir už jo knygas, ir už klaidų pripažinimus).

            c) Pirmosios Jūsų nuorodos pavadinimas buvo provokatyvus. Visiškai nesvarbu, kokiu pavadinimu vadinsi veikiančius dėsnius (Austrų, ar ne), esmės tai nekeičia – jie veikia. Ir nematau prasmės užsiimti atsiprašinėjimais (angl. apologetics) dėl veikiančių dėsnių. O kad kitos mokyklos nesupranta finansų ir ūkio (ne tik, kad finansinių krizių), deja, rodo ne jų atstovų kalbos, o jų doktrinų pagrindu įvykdytas neregėto mąsto ūkių nualinimas.

            d) Nesuprantu, kodėl visos trys nuorodos užsiciklinusios ties defliacija, tarsi ji būtų neįmanoma ar žalinga per se. Tai apskritai yra absurdiška. Per visą XIX a. iki pat I pasaulinio karo industrializuotose Vakarų valstybėse vyko silpna kainų defliacija….Turime moderniųjų laikų paradoksą: kapitalo iššvaistymas užfiksuotas post factum, tačiau sugrįžti į status quo nebegali, nes proletariatas klyks…

            Tikiuosi išsamiai atsakiau ir pavyko racionalizuoti ir parodyti, kad dėl Hayek padarėte skubotas išvadas (bent jau Jūsų argumentų ribose).

      • Parašė Gruodis
        on 2012.02.9 at 3:20
        Atsakyti · Nuoroda

        Tikrai, jei gerai pamenu, Hayek matė kolegą Keynes kelias dienas prieš šiam mirštant, nors jie akademiškai “kandžiojosi”, bet abu gerbė vienas kitą.

        Tačiau jei Jūs apačioje pateiktą nuorodą į iš Hayek postulato išplėštą tekstą (pakomentuosiu) vadinate jo paties klaidų/ “nuodėmių išpažinimu”, labai ir labai klystate…siūlau tas nuorodas “permėsinėti” dar sykį….

      • Parašė Gruodis
        on 2012.02.9 at 3:27
        Atsakyti · Nuoroda

        Tikrai, jei gerai pamenu, Hayek matė kolegą Keynes kelias dienas prieš šiam mirštant, nors jie akademiškai „kandžiojosi“, bet abu gerbė vienas kitą.

        Man atrodo normalu, kad dėstytojai gerbia vieni kitus, o Jums ne? Negi jie turėtų vaikščioti su peiliais?

        Tačiau jei Jūs apačioje pateiktą nuorodą į iš Hayek postulato išplėštą tekstą (pakomentuosiu) vadinate jo paties klaidų/ „nuodėmių išpažinimu“, labai ir labai klystate…siūlau tas nuorodas „permėsinėti“ dar sykį….

        Kas išties bjauriai nuteikia, tai darbais susikompromitavusio Krugmano chebros visais kanalais “varoma” šmeižto kampanija/propaganda…..viso šio speklaklio priešakyje – DeLongas, jo amžinasis gynėjas….ir nei pirmas, nei antras nesupranta finansų…..nei klaidų yra pripažinę…kaip kad minite..

  19. Parašė Gediminas
    on 2011.10.28 at 20:17
    Atsakyti · Nuoroda

    Tikrai, laiko problema man dabar labai aštri. Po motinos mirties tėvo slaugymas užima beveik visą dieną. Bet po truputį galiu paskaitinėti, ką ir darau.
    Bet kuriuos šaltinius vertinu labai kritiškai, sutikrinu su kitais, darkart pertikrinu, todėl ir laiko reikia daugiau. Tačiau kitaip negalima, nes labai greitai gali užkibti ant netikro jauko. Pastaraisiais dešimtmečiais sofistika itin ištobulėjo – „ačiū“ socialistinei ideologijai.

  20. [...] 2. Valstybė yra pajėgi visus Snoro ir visų kitų „lietuviško kapitalo“ bankų įsipareigojimus lietuvos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems juridiniams asmenims, įkurdama tam reikalui valstybinį komercinį banką. [...]

  21. [...] 2. Valstybė yra pajėgi visus Snoro ir visų kitų “lietuviško kapitalo” bankų įsipareigojimus lietuvos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems juridiniams asmenims, įkurdama tam reikalui valstybinį komercinį banką. [...]

  22. Parašė Taupukas
    on 2016.01.10 at 1:41
    Atsakyti · Nuoroda

    Elektronine prekyba – skaidriau nebuna.
    https://www.taupukas.lt

Prenumeruoti komentarų RSS

Palikite komentarą