Bankų negelbėjimo planas
Po pasaulį sklando bankų (ir finansų sektoriaus apskritai) nacionalizavimo šmėkla. Perbrendusiose vakarų demokratijose ji atrodo gąsdinančiai. Bet tik tiems, kas nesupranta dabartinių bankų gelbėjimo būdų ydingumo. Praeitą savaitę iškilo į viešumą į AIG Federalinio rezervų fondo pompuojamų gelbėjimo milijardų panaudojimas. 2009.03.07 Barry Ritholtz: iBanks Grabbed $50 Billion in AIG Bailout Cash
Yesterday, in Backdoor Bailouts for Goldman Sachs?, we noted that GS, as well as Morgan Stanley, Merrill Lynch, and Deutsche Bank, were all made whole on their bad bets with AIG.
That’s right, what was misleadingly described as systemic risk turned out to be in large part little more than a counter-party bailout — money for the very same people who helped cause the problem.
Only the $25 billion figure I mentioned was off by 100% — the WSJ is reporting this morning it was $50 billion dollars, almost a third of $173 billion total AIG loot.
(…)
Now you know why the Fed was so reluctant to reveal who the coutnerparties were.
This is a giant FUCK YOU to the American taxpayer. Isn’t there some Congressmen (besides Ron Paul) who are morally offended by the Paulson plan, which is slowly becoming the Geithner plan? Isn’t there anything that can be done?
According to the WSJ, these are the counter-party banks paid by AIG with bailout money:
Covered Counterparties
Goldman Sachs
Deutsche Bank
Merrill Lynch
Société Générale
Calyon
Barclays
Rabobank
Danske
HSBC
Royal Bank of Scotland
Banco Santander
Morgan Stanley
Wachovia
Bank of America
Lloyds Banking GroupThis is simply unconscionable . . .
“a giant FUCK YOU to the American taxpayer” nėra Ritholtz’o įprastas šnekos stilius. Šioks toks indikatorius, ką apie ligšiolines slaptas (FED’as slėpė AIG kontragentus) gelbėjimo programas galvoja informuota publika. Kažin kiek tai tęstis negali, Bloomberg naujienų agentūra dėl atsisakymo atskleisti informaciją su FED’u jau bylinėjasi teisme.
Pasaulyje pamažu gerėja supratimas, kokio iš tiesų masto yra dabartinė krizė. Palaida valstybinių pinigų ir kreditų politika sukūrė daugiatrilijoninį finansinių aktyvų burbulą. Gal išsamiausias iš mano skaitytų (ir pakankamai lakoniškas) susumavimas 2009.03.06 Aleph Blog (rekomenduoju): The Bane of Broken Balance Sheets. Diagnozė – pasaulyje prikurta ilgos trukmės finansinių aktyvų, kurių vertė negrįžtamai smunka, kažkam reikia juos laikyti balansuose iki trukmės pabaigos, bet galinčių tai daryti trūksta. Kol jų neatsiras, finansų krizė nesibaigs.
Kaipgi neatsiras – aktyvus galiausiai laikys arba mokesčių mokėtojų neaišku kaip finansuojamos dabartinės privačios institucijos, arba nacionalizuotos/valstybinės. “Neaišku kaip” tampa vis didesnė problema, tai svarstyklės linksta į nacionalizavimą.
Nacionalizavimas nėra joks gėris. Jeigu mokesčių mokėtojai (visame pasaulyje) sugebėtų ginti savo interesus, jis būtų tiesiog neįmanomas. Bet nesugeba, ir neaišku kada sugebės, tai su nacionalizavimu gauna (t.y. gaus) mažesnį blogį. Apie tai kalba visa finansinė žiniasklaida.
Yra svarbių niuansų.
Pirma – nacionalizuojant finansines institucijas, praranda vertę jų akcijos ir obligacijos. O akcijos ir obligacijos yra vienintelis būdas, kuriuo gali būti pritraukiamas privatus finansinis kapitalas. Kuriai nors valstybei nacionalizuojant (o ne gelbėjant) pirmą didesnį banką, automatiškai prarandamas bet koks investuotojų noras dalyvauti kitų kapitale, ir valstybė praktiškai lieka vieninteliu finansų sektoriaus investuotoju. Kažką panašaus dabar matome Didžiojoje Britanijoje.
Antra – reikšmingą finansų sistemos kapitalo dalį sudaro svarbių investuotojų, tame tarpe institucinių – pensijų fondų, pasaulio centrinių bankų ir valstybinių investicinių fondų lėšos. Jų nurašymas į nuostolius nėra kokia paprasta procedūra. Bręsta dideli interesų konfliktai.
Mažoms valstybėms su dideliais bankų sektoriais prasideda rimtos problemos. Pažiūrėkime kad ir į Šveicariją (Bloomberg: 1, 2). Naivu manyti, kad kylančios JAV-Šveicarijos priešpriešos priežastis yra tik mokesčiai. Interesų susikirtimai kiti, tikrosios priežastys greičiausiai neužilgo iškils į viešumą.
Tai tik pradžia, ir dar sąlyginai toli nuo mūsų. Prasideda džiazas kontinentinėje Europoje. Slaptos problemos (Daily Telegraph skandaliukas – išcenzūruotas tekstas apie Europos bankų riziką), slapti interesai, slapti sprendimai, “šventas” melas (nejučia pereinu prie Lietuvos).
Melas ne itin veiksmingas – savaitgalį turime litų keitimo paniką (alfa.lt, lrytas.lt). Anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Gal dar bus šį kartą užgesinta, bet šitaip dirbant – nebeilgam.
Valiutos devalvavimo neišvengsime, tai dar mažas blogis, ir ne visiems. Daug blogiau bus, jeigu valdžia, gelbėdama bankus, parduos mokesčių mokėtojus. Taip gali atsitikti (žinome, kaip pardavė Mažeikių naftą). Motyvuojant krize, neišvengiamumu, arba išvis nemotyvuojant, po kilimu.
Tai neturi įvykti. Neturime nacionalinio bankų sektoriaus ir nieko neprivalome gelbėti, išskyrus ekonomiką. O ekonomiką gelbėti lengviau, neužkraunant mokesčių mokėtojams prasiinvestavusių bankų įsipareigojimų.
Kaip?
Bankų negelbėjimo planas
- Leisti žmonėms ir įmonėms turėti atsiskaitomąsias sąskaitas valstybiniame (centriniame arba naujai įsteigtame) banke. Naudoti jas tiktai beprocentiniam pinigų saugojimui ir transakcijoms.
- Vykdyti prisiimtus valstybės įsipareigojimus bankų indėlininkams. Finansuoti juos valstybės emituojamais taupymo/skolinimosi lakštais.
- Visiškai atsisakyti valstybės dalyvavimo/kišimosi/kontrolės/garantijų kredito santykiuose. Kas nori, tas tam skolina, su kokiomis nori palūkanomis, rizika, draudimu (ar be draudimo). Jei kas nori ir gali – steigia banką, nori – barterių sistemą, nori – įsivedinėja atsiskaitymams auksu dengtus pinigus.
- Naikinti PVM’ą auksui ir sidabrui (tai nebūtų iki galo nuoseklus sprendimas, bet pradžiai tiktų).
- Panaikinti pelno mokestį – pagrindinį barjerą naujo kapitalo atėjimui.
Viskas. Paprasta, saugu, skaidru.
Alternatyva – orveliškas gyvulių ūkis. Išdalinti valstybės garantijas bankams, ir, motyvuojant Indėlių ir investicijų draudimo (valstybinės įmonės) kapitalo nepakankamumu, nevykdyti indėlių draudimo įsipareigojimų. Apkrauti visus mokesčiais, išmarinti pensininkus ir pardavinėti pasauliui pigią darbo jėgą.
Bet tai jau būtų net ne “giant FUCK YOU”, tai būtų panašiau į nedidelį genocidą. Ar dabartinė valdžia ko nors tokio mums neorganizuoja?
Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:
- Islandija atskleidė ECB kompromituojančius faktus
- Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
- Trijų milijardų nepakaks
- Bankai patiria ne likvidumo, o kapitalo problemas
- Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
Temos: Bankai, Ekonomika, Pinigai, Valdžia · Žymos: atsakomybės asimetrija, devalvavimas, korupcija, kreditas, prognozės, reformos, rizika
on 2009.03.9 at 10:02
· Nuoroda
Kodėl apskritai ką nors gelbėti? Tai vien vagių arba žioplių kalbos. Ne stichinė nelaimė juk. Jei žmogui liga, avarija, gaisras — artimieji pasirūpins.
Ir gelbėjimo reformos keistos, nekeičiant sistemos. Juk auksu nepadengti „pinigai“, bendra atsakomybė, pati demokratija, matriarchatas yra panieka nuosavybei ir turto kūrybai. Tokia komunalinio mąstymo terpė pati augina „gėrybinį“ auglį, vagys ir sukčiai ne paraštėse, o elite — teisėsaugoje, švietime, valdžioje, finansuose, žiniasklaidoje, „kultūroje“.
on 2009.03.9 at 19:27
· Nuoroda
Na pastatys dar vieną piramidę ant aukso spekuliacijų ,ir kas?
Pinigai yra pasitikėjimo sinonimas, nesvarbu ar taip auksas ar popierius, ar nuliukai, vienitukai el. saskaitoj .
Kažkaip nebūdingas anarchistui metodas kovai su nepasitikėjimų siūlomas. Paieška turi suktis šalia žodžių „darbštumas“, „atvirumas“, „atsakomybė“, „teisingumas“, „talentas“… Va kaip jas konvertuoti į valstybės politiką? Čia tai klausymas… o visa kita „brain fucking“.
on 2009.03.9 at 19:35
· Nuoroda
Visa diena prasvieseja paskaicius tokius straipsnius, aciu autoriui uz tai.
on 2009.03.9 at 20:09
· Nuoroda
Roman Pokrovskij – 2009.03.09 rašė:
“Pinigai yra pasitikėjimo sinonimas”.
Bendru atveju pinigai yra labiausiai rinkoje paplitusi prekė, o tai su pasitikėjimu nelabai ką turi bendro. Šiek tiek reikalai keičiasi kai pinigai sukuriami valdžios, verčiant žmones jais laikyti spalvotus popierėlius ir draudžiant atsiskaitinėti normaliais pinigais. Bet čia pasitikėjimo irgi nedaug, tiesiog elementarus brute force.
on 2009.03.9 at 20:53
· Nuoroda
Giedriui.
Pinigai – labiausiai rinkoje paplitusi prekė – man atrodo šiek tiek dogmatiškas pinigų suvokimas. Šiuolaikiniame pasaulyje pinigai ir kreditas yra tiek suartėję, kad panašumų daugiau, negu skirtumų. O kreditas be jokios abejonės turi labai daug bendro su pasitikėjimu.
on 2009.03.9 at 21:02
· Nuoroda
Romanui.
Aš anaiptol nesiūlau kovoti su nepasitikėjimu. Kaip tik norėčiau, kad patiklumo ir jo dėka vykstančių klaidų būtų mažiau.
Dėl auksu (sidabru, plienu, etc.) dengtų pinigų – nemanau, kad tokių pinigų buvimas yra panacėja, labiau vertinčiau tai kaip pasirinkimo laisvės, kokius pinigus naudoti (spekuliuoti jais, ar taupyti) realizavimą.
on 2009.03.9 at 21:06
· Nuoroda
Vladai, ne visai suprantu ryšį tarp nepadengtų pinigų, matriarchato ir komunalinio mąstymo.
Kad mano pozicija būtų aiškesnė, dar papildau komentarą: visiškai nesiginčiju, kad didžiausi vagys yra “elite”. Taip pat manau, kad iš visų kuo nors padengtų pinigų, monopoliniai pinigai padengti prievarta renkamais mokesčiais yra patys blogiausi, gal net apskritai didžiausias (bet įveikiamas, esu optimistas) šiuolaikinės visuomenės blogis.
Tuo tarpu demokratija turi ir gali palaipsniui evoliucionuoti į atstovaujamąją savivaldą.
on 2009.03.13 at 1:03
· Nuoroda
Ne panacėja, bet be mato nėr kaip įgyvendinti atsakomybės. Esmė ne pinigai, o galimybė susitikrinti, atsakomybė. Nuosavybė, žodžio tesėjimas. Tavo pažadas man yra mano nuosavybė.
Tokios aferos, ypač tokia jų pabaiga įmanoma tik bendros atsakomybės sąlygomis. Kai žmonės prisiima krizę kaip gamtos reiškinį, kaip socialinės raidos dėsnį. Komunalinio mąstymo nuosmukį ryškiai rodytų palyginimas su dar neseniai buvusiu visuomenės požiūriu į Gintarą Petriką, Arvydą Stašaitį, o visai tiksliai — į Genadijų Konopliovą. Dabar tokie ne nusišauna, o kelia vajų tautai gelbėti nuo finansų krizės. Susitartų dabar Genadijus su politikais, valstybė išpirktų skolas, sutelktų injekcijas tūkstantmečio vasiukų projektams — juk negaila pusę išdalinti atkatais. Vagys iš krizės dar praturtės ir pelnys elito pagarbą.
Tik ne nuosavybę, ar ne. Inteligentai juk išlaikomi valstybės, tad temoka triūsti tautos labui, dėl bendro gėrio. Turiu nuvilti šventa sąvoka, bet demokratija = socializmas = matriarchatas.
on 2009.03.13 at 19:50
· Nuoroda
Vladui:
Dėl pinigų – susitikrinti galima ir elektroninius įrašus, šia prasme aš linkęs manyti, kad turi būti susitarimų laisvė – jeigu mes susitarėme, kad mano pažadas yra Tavo nuosavybė, ir Tu jį perduodi kam nors kitam, jis jau atlieka vieną iš pinigų funkcijų.
Dėl prievolės valstybei vykdyti indėlių draudimo įsipareigojimus pradedu šiek tiek abejoti. Viena vertus, tokių įsipareigojimų valstybė neturėjo prisiimti. Kita vertus, tai jau padaryta. Kai bankai pradės užsilenkinėti, galimi trys sprendimo variantai:
- pasakyti indėlininkams, kad indėlių draudimas buvo pokštas (juodasis humoras),
- pasakyti, kad pinigų dabar nėra, jeigu kada nors bus – grąžinsim (t.y. pakeisti indėlius neartikuliuotais įsipareigojimais),
- prispausdinti pinigų arba emituoti taupymo lakštų, ar skolintis kaip kitaip.
Kaip Tu, Vladai, spręstum šitą problemą?
(Klausimas visiems komentatoriams.)
on 2009.03.16 at 15:35
· Nuoroda
Susitarimų laisvė čia niekuo dėta. Popieriniai banknotai, elektroniniai įrašai, skaitmeniniai vokai, interneto piniginės — jau išvestiniai dalykai. Matavimai ir matuokliai negali pakeisti paties turto, kurį matuosi. Šiek tiek plačiau apie tai: Cigoniški užkalbėjimai. 2.
Kad nežinau tos problemos. Kodėl sakai, kad tokių įsipareigojimų valstybė neturėjo prisiimti? Daug ko valstybė imasi, tad jei šalys susitarė, valstybė galėjo imtis draudimo verslo, toks jai labiausiai ir pritinka.
Bet draudimo fondą tai juk suneša tie patys bankai. O kad jį užspaudusi valstybė, tai gerai, sunkiau atsiimti be didelio reikalo. Dabar gal didelis, nežinau, tai jų tarpusavio reikalas. O kuo čia dėtas pokštas ir mokesčių mokėtojai, nesupratau? Jei to fondo pritruks, tai trūkumas — pačių bankininkų nuostolis.
Gal išleidi iš akių, kad bankų skolos — tai ne valstybės ir ne indėlininkų skolos. Indėliai yra indėlininkų nuosavybė, tik kad savo turtą jie laiko banke. Jei bankui gresia nemokumas, tai ir jo turtą išsidalina indėlininkai. Ir kuo greičiau, nes jei atsiims tik kokius 80%, tai jau jų pačių nuostolis.
Tad kuo čia dėti mokesčių mokėtojai ir valstybė? Nebus kam bankininkauti? Pats imkis, nieko ten sudėtingo. O padorumo ir atsakingumo tavo banke, tikiuosi, bus daugiau.
on 2009.06.25 at 17:57
· Nuoroda
Po šito straipsnio man anarchistas pasidarė labiau panašus į standartinį vakarietiškos kapitalizmo demagogijos prisisunkusį liberalą. 3 plano puktas tiesiog ultra liberalistinis. Dar būtų galima pasiūlyti išvis panaikinti įstaymus, paleisti teismus ir policiją. Tada patys vieni kitus išsišaudysime ir nusistovės “natūrali liberali pusiausvyra”. Ir 5 punktas tai taip pat spjūvis protui į veidą. Tikriausiai reiktų nuostolio mokestį įvesti. Arba rinkt mokesčius iš benamių už tai kad jie benamiai ir dar kuo didesnius.
Geras planas yra ne toks, o va koks:
1) visas paskolas priverstinai persieti prie lito ir po to devalvuoti litą
2) uždrausi bankams dalinti gyventojams paskolas didesnes nei viena alga ir ne ilgiau kaip 6 mėnesiam ir su fiksuotom palūkanom ir dar nustatyti palkanų rėžius
3) Atgaivinti valstybinį komercinį banką ir tik jam vienam leisti išduoti pakolas būstui ir tik labai retais iškirtiniais atvejais. Pvz. tik jei savivaldybė sutinka dengti palūkanas jaunai šeimai ir tik jei nei vienas iš besiskolinančių šeimos artimųjų negyvena mažiau kaip 100 Km spinduliu nuo isigyjamo būsto ir ne daugiau 50% būsto vertės.
4) Uždrausti spekuliacijas akcijų rinkose. Pvz. akcijų neleisti parduoti 3 metus po įsigyjimo.
5) Bankams uždrausti investuoti į bet kokius vertybinius popierius
on 2010.07.11 at 15:41
· Nuoroda
[...] negelbėjimo planas http://anarchistas.lt “Bankų negelbėjimo planas” Sausis 23rd, 2010 | Kategorija: [...]