Dėl pinigų – susitikrinti galima ir elektroninius įrašus, šia prasme aš linkęs manyti, kad turi būti susitarimų laisvė

Susitarimų laisvė čia niekuo dėta. Popieriniai banknotai, elektroniniai įrašai, skaitmeniniai vokai, interneto piniginės — jau išvestiniai dalykai. Matavimai ir matuokliai negali pakeisti paties turto, kurį matuosi. Šiek tiek plačiau apie tai: Cigoniški užkalbėjimai. 2.

Kaip Tu, Vladai, spręstum šitą problemą?

Kad nežinau tos problemos. Kodėl sakai, kad tokių įsipareigojimų valstybė neturėjo prisiimti? Daug ko valstybė imasi, tad jei šalys susitarė, valstybė galėjo imtis draudimo verslo, toks jai labiausiai ir pritinka.

Bet draudimo fondą tai juk suneša tie patys bankai. O kad jį užspaudusi valstybė, tai gerai, sunkiau atsiimti be didelio reikalo. Dabar gal didelis, nežinau, tai jų tarpusavio reikalas. O kuo čia dėtas pokštas ir mokesčių mokėtojai, nesupratau? Jei to fondo pritruks, tai trūkumas — pačių bankininkų nuostolis.

Gal išleidi iš akių, kad bankų skolos — tai ne valstybės ir ne indėlininkų skolos. Indėliai yra indėlininkų nuosavybė, tik kad savo turtą jie laiko banke. Jei bankui gresia nemokumas, tai ir jo turtą išsidalina indėlininkai. Ir kuo greičiau, nes jei atsiims tik kokius 80%, tai jau jų pačių nuostolis.

Tad kuo čia dėti mokesčių mokėtojai ir valstybė? Nebus kam bankininkauti? Pats imkis, nieko ten sudėtingo. O padorumo ir atsakingumo tavo banke, tikiuosi, bus daugiau.

Dėl pinigų – susitikrinti galima ir elektroninius įrašus, šia prasme aš linkęs manyti, kad turi būti susitarimų laisvė – jeigu mes susitarėme, kad mano pažadas yra Tavo nuosavybė, ir Tu jį perduodi kam nors kitam, jis jau atlieka vieną iš pinigų funkcijų.

Dėl prievolės valstybei vykdyti indėlių draudimo įsipareigojimus pradedu šiek tiek abejoti. Viena vertus, tokių įsipareigojimų valstybė neturėjo prisiimti. Kita vertus, tai jau padaryta. Kai bankai pradės užsilenkinėti, galimi trys sprendimo variantai:
- pasakyti indėlininkams, kad indėlių draudimas buvo pokštas (juodasis humoras),
- pasakyti, kad pinigų dabar nėra, jeigu kada nors bus – grąžinsim (t.y. pakeisti indėlius neartikuliuotais įsipareigojimais),
- prispausdinti pinigų arba emituoti taupymo lakštų, ar skolintis kaip kitaip.

Kaip Tu, Vladai, spręstum šitą problemą?
(Klausimas visiems komentatoriams.)

nemanau, kad tokių pinigų buvimas yra panacėja

Ne panacėja, bet be mato nėr kaip įgyvendinti atsakomybės. Esmė ne pinigai, o galimybė susitikrinti, atsakomybė. Nuosavybė, žodžio tesėjimas. Tavo pažadas man yra mano nuosavybė.

Vladai, ne visai suprantu ryšį tarp nepadengtų pinigų, matriarchato ir komunalinio mąstymo.

Tokios aferos, ypač tokia jų pabaiga įmanoma tik bendros atsakomybės sąlygomis. Kai žmonės prisiima krizę kaip gamtos reiškinį, kaip socialinės raidos dėsnį. Komunalinio mąstymo nuosmukį ryškiai rodytų palyginimas su dar neseniai buvusiu visuomenės požiūriu į Gintarą Petriką, Arvydą Stašaitį, o visai tiksliai — į Genadijų Konopliovą. Dabar tokie ne nusišauna, o kelia vajų tautai gelbėti nuo finansų krizės. Susitartų dabar Genadijus su politikais, valstybė išpirktų skolas, sutelktų injekcijas tūkstantmečio vasiukų projektams — juk negaila pusę išdalinti atkatais. Vagys iš krizės dar praturtės ir pelnys elito pagarbą.

Tuo tarpu demokratija turi ir gali palaipsniui evoliucionuoti į atstovaujamąją savivaldą.

Tik ne nuosavybę, ar ne. Inteligentai juk išlaikomi valstybės, tad temoka triūsti tautos labui, dėl bendro gėrio. Turiu nuvilti šventa sąvoka, bet demokratija = socializmas = matriarchatas.

Kad mano pozicija būtų aiškesnė, dar papildau komentarą: visiškai nesiginčiju, kad didžiausi vagys yra “elite”. Taip pat manau, kad iš visų kuo nors padengtų pinigų, monopoliniai pinigai padengti prievarta renkamais mokesčiais yra patys blogiausi, gal net apskritai didžiausias (bet įveikiamas, esu optimistas) šiuolaikinės visuomenės blogis.

Tuo tarpu demokratija turi ir gali palaipsniui evoliucionuoti į atstovaujamąją savivaldą.

Aš anaiptol nesiūlau kovoti su nepasitikėjimu. Kaip tik norėčiau, kad patiklumo ir jo dėka vykstančių klaidų būtų mažiau.

Dėl auksu (sidabru, plienu, etc.) dengtų pinigų – nemanau, kad tokių pinigų buvimas yra panacėja, labiau vertinčiau tai kaip pasirinkimo laisvės, kokius pinigus naudoti (spekuliuoti jais, ar taupyti) realizavimą.

Pinigai – labiausiai rinkoje paplitusi prekė – man atrodo šiek tiek dogmatiškas pinigų suvokimas. Šiuolaikiniame pasaulyje pinigai ir kreditas yra tiek suartėję, kad panašumų daugiau, negu skirtumų. O kreditas be jokios abejonės turi labai daug bendro su pasitikėjimu.

Bendru atveju pinigai yra labiausiai rinkoje paplitusi prekė, o tai su pasitikėjimu nelabai ką turi bendro. Šiek tiek reikalai keičiasi kai pinigai sukuriami valdžios, verčiant žmones jais laikyti spalvotus popierėlius ir draudžiant atsiskaitinėti normaliais pinigais. Bet čia pasitikėjimo irgi nedaug, tiesiog elementarus brute force.