Susitarimų laisvė
Kurį laiką rašiau apie ekonomiką, skaitytojams jau turėjo kilti klausimas, kodėl apskritai tinklaraštis vadinasi “Anarchistas”. Laikas pasikalbėti apie laisvę.
Kalbėsiu tik apie kelis dalykus, kurie man pačiam yra visiškai aiškūs. Leisiu sau būti kategorišku.
Pamatinis principas – žmogaus laisvės riba yra kitų žmonių laisvė. Visos etikos, tvarkos, teisingumo, lygybės doktrinos tėra vertingos tiek, kiek jį atitinka. Jeigu neatitinka, žmogui jos neprivalomos. Taškas.
Yra svarbių etinių ir filosofinių niuansų. Kol kas pakalbėsiu apie šioje visuomenėje akis badančias konkretybes.
Susitarimų laisvės ribos
Galima tartis dėl bet ko, kas nepažeidžia pamatinio laisvės principo. Tai reiškia, kad laisvės negalima parduoti ar įkeisti – žmogus gali žadėti, kad jis parsiduos į baudžiavą ar vergiją ar kaip kitaip atsisakys savo laisvės, tačiau kita susitarimo šalis neturi teisės reikalauti tokio susitarimo vykdymo. Tai aiški riba, nusakanti visų susitarimų teisėtumą.
Gera diskusija apie tai Giedriaus bloge.
Konkretybė – fizinio asmens bankroto klausimas. Jeigu asmuo nevykdo įsipareigojimų, kreditorius turi teisę į sandorio metu įkeistą, gal būt dar viešuosiuose registruose registruotą turtą ir į nevykdymo fakto paviešinimą, ne daugiau. Išieškojimas neturėtų būti nukreipiamas į neregistruotą turtą, nes tokį turtą sukontroliuoti įmanoma tik prievarta, pažeidžiant skolininko laisvę.
Šiuo metu svarstomas fizinių asmenų bankroto įstatymas. Jis nepakankamai liberalus, bet net ir tokio priėmimas šioje visuomenėje būtų žingsnis į priekį, lyginant su iki šiol galiojusia skolininkų baudžiava.
Mokesčiai
Fundamentalus klausimas, teisingas atsakymas į kurį reikalauja nuosavybės ribų apibrėžimo. Kai kurie (mokesčiai), kaip bežiūrėtum, yra absurdiškesni už kitus – tai mokesčiai už žmonių vieni kitiems laisva valia teikiamas paslaugas – pelno, pajamų, leidimo verstis viena ar kita veikla.
Žmonės laisvi tartis, vieni kitiems dirbti, teikti paslaugas, ir neprivalo už tai atsiskaitinėti, nei turi teisę kontroliuoti kitų žmonių susitarimus, kol tie neprašo. Atrodo taip akivaizdu, ir visgi turime tas nesąmones. Paslaugos esą yra produktas, bendrojo vidinio produkto ir ekonomikos neatskiriama dalis. O pelno apmokestinimas esą yra teisingumo ir lygybės išraiška – kas uždirba daugiau, turi mokėti daugiau į bendrą katilą.
Tai net ne baudžiaviniai, tai vergoviniai santykiai. Jie kertasi su sveiku protu, asmeniniame lygmenyje mes visi suvokiame neteisingumą ir sukamės nuo tų mokesčių kaip tik galime. Bet doktrinai prieštarauti viešai dažniausiai nesugebame, būname nuginkluojami tiesiog primityviausiais argumentais (tai norite, kad Mažeikių nafta (Maxima, Telekomas, dar kas nors turtingas) nemokėtų Lietuvai mokesčių?)
Realybė tokia – pelno, o asmeniniame lygmenyje – pajamų mokesčiai mokami tiek, kiek jų mokėjimas yra pigesnis už išsisukimą. Kuo didesnis kapitalas, tuo daugiau alternatyvų, ir tuo santykinai mažiau jų sumokama. Praktiškai silpnieji juos moka stipriesiems. Ir tai dar ne didžiausia blogybė.
Kur kas blogiau tai, kad su visais šiais mokesčiais susiję reikalavimai varžo ekonominę laisvę, slegia ekonominę veiklą, ir faktiškai skurdina visą visuomenę. Skurdina labai smarkiai. Bet ir tai dar ne didžiausia blogybė.
Didžiausia blogybė, kad pelno ir pajamų mokesčiai užtikrina ir peni pinigų monopolį.
Pinigai
Pinigai turėtų būti sutarties dalykas. Bet kokie žmonių, žmonių bendrijų, įmonių įsipareigojimai, kuriuos galima perduoti kitiems, gali atlikti pinigų funkcijas. Pinigai gali būti paremti konkrečiu įkeistu / saugyklose saugomu turtu (pvz. auksu) arba kokiais kitais įsipareigojimais / vertybiniais popieriais.
Pinigų gamyba turėtų būti laisva ekonominė veikla, konkurencijos objektas. Skirtingos pagal padengimo ir emisijos taisykles pinigų rūšys organiškai kiltų iš ekonominių santykių ir ekonominių poreikių. Vieni pinigai geriau atliktų taupymo / kaupimo įrankio funkciją, kiti – atsiskaitymo, dar kiti galėtų būti rizikingesnių susitarimų ir kredito sandorių instrumentu. Be jokios abejonės, laisvais pinigais paremta ekonominė veikla būtų daug produktyvesnė už dabartinę ekonomiką.
Bet tai jau būtų kita visuomenė. Dabartinė yra prievartaujama naudoti monopolinius pinigus, “padengtus” centrinių bankų įsipareigojimais. LB atveju tai (ribotas) įsipareigijimas iškeisti fiksuotu kursu litus į eurus. Daugumos kitų centrinių bankų, taip pat ir ECB – įsipareigojimais emituoti saikingai, užtikrinanant visiems vienodą, nuolatinį “priimtino lygio” nuvertėjimą.
Monopolis, didžiausią naudą iš kurio gauna frakcinis-rezervinis bankų kartelis, laikosi ant dviejų stulpų
- prievolės naudoti apskaitai nacionalinę valiutą,
- mokesčių (ne tik pelno ir pajamų, bet ir apyvartos bei pridėtinės vertės), padarančių alternatyvinių pinigų cirkuliavimą legaliai neįmanomu,
o jo pelningumą žymia dalimi lemia prievartinis, per tuos pačius mokesčius veikiantis senjoražas žmonių darbui.
Pasirinktinis “teisingumas”
Kas be ko, visuomenės nariams stengiantis pelno ir pajamų mokesčių išvengti, daugelis žmonių formaliai tampa pažeidėjais ir tuo pačiu – pasirinktinio “teisingumo” taikiniais. Labai skaudi konkretybė tiems, kas susidūrė.
Visuomenė turi būti ir yra žiauriai indoktrinuota, kad kentėtų šį absurdą. Kirba mintis: ar tikrai tos doktrinos nesugriaunamos?
Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:
- Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?
- Apie blogas ir geras devalvacijas
- Gerovės valstybė
- Viena blogiausiai valdomų ekonomikų pasaulyje
- Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
Temos: Anarchizmas, Mokesčiai, Pinigai · Žymos: laisvė, teisingumas
on 2009.03.29 at 0:37
· Nuoroda
Jeigu tos doktrinos nebus sugriautos, mūsų visuomenė paprasčiausiai žlugs. Juk dabartinė krizė ir yra vienas iš tų įspėjimų apie gresiantį žlugimą. Norėdami to išvengti ir turime rasti būdus toms doktrinoms sugriauti.
O jos tikrai sugriaunamos. Žmonės turi būti suinteresuoti išsivaduoti iš neteisingų įsitikinimų, bet daro tai tik rimtai bėdai prispyrus. Bet tokie procesai inicijuojami tik romantikų pastangomis, o jų tiek mažai.
on 2009.03.29 at 18:44
· Nuoroda
Krizė išties padeda sufokusuoti dėmesį.
on 2009.03.29 at 21:33
· Nuoroda
“Pinigų gamyba turėtų būti laisva ekonominė veikla, konkurencijos objektas.” – a pabludot? Tipo diena padirbsiu ukininkui Jonui, Jonas uzmokes man savo atspausdintais “Jono” pingais, ir ash su jais eisiu y parduotuve pieno pirkti? Pardaveja uzhsiknis “Jonu, Petru, Antanu…” pingu verte sekt…
on 2009.03.30 at 21:08
· Nuoroda
Be abejo, „Pinigų gamyba turėtų būti laisva ekonominė veikla, konkurencijos objektas.“ Tik ne taip, kaip klaidingai suprato albinas. Finansų monopolio panaikinimas – vienas iš galingiausių priešnuodžių dabartinio tipo krizėms.
on 2009.03.30 at 22:29
· Nuoroda
ash nespecialistas. skaitinedamas info inete lygtais ishsiaishkinau jog krize atsirado del to kad bankai pradejo paskolas ishdavineti, neatsizhveligant i paskolu gaveju galimybes. kazhas ten sugalvojo pardavineti “paskolu krepshelius”, kur prie 99 geru paskolu, kurios laiku grzhazindavo, ikisdavo 1 bloga, veliau tas santykis keitesi, nes paskolas dalinti bankams apsimokejo – jiems procentai byrejo. o bankai paskolas dalindavo gaudave pinigus ish fondu, valstybiniu banku ar pan…+ bankai draudimu uzhsiimeti pradejo – drausdavo sumom ish oro, kuriu jie neturejo. is paskolu kilo vartojimas realaus pelno “naudos, produkto” neneshanchims prekems kaip telefonai, NT, mashinos, keliones, prasidjo tu prekiu gamybos perteklius t.y. “burbulas”… laisva ekonomine veikla, konkurencija – nu susikurs eilinis bankelis, po kurio laiko prades jame dirbti “protingesnis” zhmogelis, kuris viska prashvilps, bet gerai metelius pragyvens… va taip ir shvytuos ekonomikos – tarp naturines gamybos, laisvos ekonomines veiklos, planines ekonomikos…
“idealios buna tik dujos, ir tai tik fizikos vadoveliuose”
on 2009.03.31 at 2:49
· Nuoroda
Albinui:
tai, ką Jūs aprašėte, būtų galima vadinti “išorine” burbulo puse. Jos rezultatas – blogi aktyvai bankų (ir kitų finansų institucijų) balansuose.
Krizės aštrumą didžiąja dalimi lemė kita spekuliacija – ilgalaikių aktyvų (burbulo pūtimosi) finansavimas trumpalaikiais kredito įrankiais. Trumpalaikis kreditas buvo labai pigus, ir biznis buvo puikus, išskyrus riziką negauti perfinansavimo. Kai buvo visuotinai suvokta, kad ilgalaikiai aktyvai yra pervertinti, trumpalaikis kreditavimas užsiraukė arba labai pabrango. Trūkdami finansavimo, bankai (ir įvairūs fondai) buvo priversti pardavinėti ilgalaikius aktyvus, pastarųjų rinkos kaina dėl staiga padidėjusios pasiūlos ir susitraukusios paklausos smarkiai krito, kirto per bankų balansus ir žymiai padidino skolinimo jiems rizikingumą.
Labai mažas trumpalaikio kredito kainas palaikė centriniai bankai. Tai buvo daroma ne tiek “spausdinant pinigus”, kiek nustatinėjant žemas trumpalaikio kreditavimo palūkanų normas ir garantuojant likvidumą. Tol, kol garantijos veikė, pinigų emituoti net nereikėjo – jie patys “emitavosi” frakcinėje finansų sistemoje.
Dabar, kai procesas apsisuko, centriniai bankai ir vyriausybės imasi gelbėjimo, emituodami pinigus ir valstybių garantijas tiek skolinimui, tiek ir nuvertėjančių aktyvų supirkimui. Šis procesas yra akivaizdus turto perdalinimas, visuomenės lėšas perduodant kredito burbulo aktyvistams.
Žinoma, dėl to kyla priešprieša. Finansų elitas vykdo aktyvią demagogijos kampaniją, esą problemos laikinos ir kyla tik dėl jūsų minėtų “išorinių” priežasčių. Esą užtenka jas pašalinti (visuomenės sąskaita), geriau prižiūrėti finansų sektorių ateityje, ir viskas normalizuosis.
Aš esu šalininkas požiūrio, kad tokie gelbėjimai/perdalinimai yra nusikaltimas, o garantijų finansų spekuliantams visuomenės sąskaita neturi būti. Jų buvimas stimuliuoja finansinius bumus ir neproduktyvias investicijas (savo komentare pats rašote “po kurio laiko prades dirbti “protingesnis” zhmogelis, kuris viska prashvilps”).
Nėra priežasties galvoti, kad be vyriausybių/centrinių bankų garantijų finansų burbulai išnyktų. Bet jie kainuotų tik tiems, kas savo noru juose dalyvavo, turėtų mažesnę griaunamąją jėgą ir truktų trumpiau.
Todėl kreditas (o pinigai yra viena iš kredito formų) turi būti tik privatus.
on 2009.04.1 at 19:52
· Nuoroda
Geriau ir toliau rasyk vien apie ekonomika tokiu nesamoniu netalpines
)
on 2009.04.3 at 0:26
· Nuoroda
2 Neisizeisk-kolega:
Jūs irgi anarchistas?
on 2009.04.4 at 16:49
· Nuoroda
Jeigu būtų tikra pagarba nuosavybei, teisingumui ir laisvei, tai dabar nediskutuotume apie tokias krizes ir jų pasekemes. Jų negalėtų būti. Tačiau atidavus likimą į politikų rankas, to ir tereikėjo laukti.
Laisvosios rinkos visuomenėje, kurios taip vengia mūsų politikai ir jiems tarnaujantys intelektualai, galimybės gyventi kitų sąskaita, mulkinti žmones tariamos demokratijos miražais ir kitais mitais sumažėtų iki minimumo. O šito demagogai ir bijo labiausiai, nes labai patogu savo veiksmų pasekmes perkelti ant kitų pečių, kitaip tariant, visuomenei.
Deja, taip jau yra, kad prigimtinis žmogaus savanaudiškumas gerai pasitarnautų laisvosios rinkos visuomenėje, tačiau tampa priešu primityvioje kolektyvistinėje terpėje. Ir tik idealistai gali ryžtis esminėms permainoms ilgalaikėje perspektyvoje. Naivu tikėtis, kad dabartiniai politikieriai to imtųsi.
on 2009.04.23 at 9:10
· Nuoroda
Čia gal kažkiek į temą apie privačius pinigus (ar jau kažkas panašaus):
http://girdzijauskas.blogspot.com/2009/04/vietine-pinigu-ir-idarbinimo-sistema.html
on 2009.04.23 at 11:18
· Nuoroda
Ačiū už nuorodą, reikės pasinagrinėti.
Turiu išankstinę teigiamą nuostatą tokių projektų atžvilgiu. Jų plėtrą bene labiausiai riboja ekonominiai laisvės suvaržymai, tuo tarpu jų iniciatoriai ir dalyviai turi rimtų paskatų dėl savo laisvių pakovoti.
on 2009.10.21 at 18:03
· Nuoroda
Yra du būdai gauti ko nori. Įprasti savanoriški mainai ir paprasčiausia vagystė. Žmonės renkasi lengviausia būdą – vagystė. O įteisinta vagystė tampa LEGALI vagystė ir pavadinama skambu žodžiu – mokesčiai. T.y. tam tikra grupė žmonių gali terorizuoti kitą grupę žmonių su ginklų ir prievartos pagalba ir atiminėti pinigus. Tokia schema vadinama valstybe. Ir “tobuliausiai” toks modelis veikia kai yra atstovaujamoji demokratija, kai “dauguma” išnaudoja mažumą, t.y. tas, kas turi daugiausiai ginklų išnaudos tuos, kurie negali apsginti. Valdžią saugo jų patikėtiniai – kariuomenė ir policija. Kas saugo paprastą žmogų ? Niekas, nes JIS yra vergas. Be jo valdžia žlugtų, tačiau NE VISUOMENĖ, kadangi kasdieniniame gyvenime juk mes prievartą naudojame labai retai. Gi nelaikom įrėmę ginklo savo sutuoktiniui į galvą ir nereikalaujame sekso ar pan. Viskas vyksta savanoriškai. Tad kodėl nėra to politikoje ? Todėl, kad žmonės susidarę iliuziją, jog politiką yra “savanoriška” ir pan. skiedalai. Ar parduotuvei reikia valstybės reguliavimo ? Ne, parduotuvės savininkai puikiai susitvarko su problemoms ir be politikų įsikišimo. Kodėl tas pats negali būti visose kitose srityse ? Indoktrinacija – iracionalus tikėjimas valdžia. Indoktrinacijos šaltinis yra valstybinės mokyklos.
on 2009.10.21 at 18:18
· Nuoroda
P.S. žmonės įpratę viską gauti už dyką, t.y. įpratę MANYTI, kad gauna už dyka, nors už paslaugą sumoka keliskart daugiau, nei ji kainuotų laisvojoje rinkoje. Dar daugiau, daugybę mokesčių žmonės moka už tas paslaugas netgi kuriomis nesinaudoja, ir to neįmanoma atsisakyti, nes girdi, tai SAVANORIŠKA PRIEVOLĖ
(oksimoronas). Kitaip tariant, bet kokia valstybinė prievartos monopolija ir pasmerkta žlugti anksčiau ar vėliau, nes ji paremta klaidingu įsitikinimu, jog su ugnimi galima užgesinti ugnį, t.y. su prievarta sunaikinti nusikaltimus. Kaip santuoka grįsta vieno sutuoktinio smurtu anksčiau ar vėliau iširs, taip ir valstbė, grįsta ginklo nukreipimu į kitą žmogų anskčiau ar vėliau bankrutuos ir t.t.
Tą matome netgi dabar realiu laiku. Kas juokingiausia ir kartu graudžiausia, kad žmonės jau šimtus metų lipa vis ant to pačio grėblio ir įsivaizduoja, kad JEIGU tik pavyktų į valdžią “prastumti” sąžiningą žmogų, viskas būtų kitaip
tai yra didžiausia iš visų iliuzijų, manymas, kad valdžioje gali atsirasti sąžiningų, norinčių padėti, žmonių 
Bet tokių NĖRA ir negali būti, nes ten visų pirma eina tie, kas nori GALIOS, kas nori turto ir nori patenkinti savo egoistinius/sadistinius polinkius valdyti ir kontroliuoti kitų žmonių gyvenimus.
JAV. Pažiūrėkit į istorija, kokia ji buvo prieš du šimtus metų, ir kokia yra dabar. Iš mažytės valstybėlės tapo imperija. Tai geriausias pavyzdys ir tas realybės neigimas surištas grynai su valstybine indoktrinacija, kaip krikščionio žmogaus tikėįimas pasakom biblijoje ir pan. To jie buvo mokomi nuo mažumės, tad nenuostabu, kad taip sunku atsisakyti iracionalaus tikėjimo, nes žlunga visa jų nuostabaus pasaulio iliuzija, prasideda atmetimo reakcija ir kabinamasi už bet kokios racionalizacijos. Ypač mėgstama naudotis gąsdinimo taktika, neva, jei nebus valdžios, žmonės pavirs žvėrimis, eis žudyti, vogti, prievartauti ir t.t. Bet jie pamiršta, kad juos pačius kasdien prievartauja “LEGALIAI” išrinkti jų atstovai.
on 2014.12.15 at 15:43
· Nuoroda
It’s imtaieprve that more people make this exact point.
on 2010.10.1 at 21:09
· Nuoroda
[...] monetarinės) ekonominės reformos. Ekonominių rentų (tame tarpe pinigų monopolio) naikinimas, susitarimų laisvę varžančių pelno ir pajamų mokesčių naikinimas. Tai mano pozicija, apie tai šiame bloge [...]
on 2012.01.25 at 15:27
· Nuoroda
[...] (Kokia laisvoji rinka? Gyvename monopolių dusinamoje visuomenėje su agresyviai ribojama, mokesčiais apkrauta susitarimų laisve ir pasirinktinai veikiančia teisėsauga.) [...]