Fotografuota Varėnos rajone, apylinkėse palei Pamusių kaimą.

VZ.LT 2010.08.05 17:13. EK pritarė Lietuvos parengtam pagalbos bankams planui.
Kokiam planui? 2009-ųjų liepos Finansinio tvarumo įstatymui? Kiek pamenu, buvo suderintas dar projekto stadijoje. Nebuvo girdėti, nei valdžios svetainėse nepavyksta rasti užuominų apie kokius kitus planus…

Europos Komisija ketvirtadienį patvirtino Lietuvos parengtą priemonių rinkinį, kuriuo siekiama stabilizuoti Lietuvos bankinę sistemą.

Tai vis dėlto nestabili?

Jame numatyta, kokia tvarka kredito institucijos gali gauti papildomo kapitalo, taip pat kaip gali užsitikrinti garantijas trumpalaikėms ir vidutinės trukmės skoloms.

Šiame priemonių rinkinyje taip pat numatyti reikalavimai, kaip kredito institucijoms tvarkytis su vadinamosiomis blogomis skolomis.

O ką, iki šiol nebuvo žinoma, kaip gauti kapitalo ir tvarkytis su vadinamosiomis (!) blogomis skolomis?

Komisija priėjo prie išvados, kad rinkinys yra tinkama priemonė dideliems Lietuvos ekonomikos sutrikimams atitaisyti ir yra suderinama su ES sutartimi.

Dideliems sutrikimams atitaisyti?

„Lietuvos parengtas priemonių rinkinys sustiprins rinkų pasitikėjimą ir suteiks palaikymą sudėtingu laikotarpiu. Tuo pačiu jis užtikrins reikalingus saugiklius ir apribos galimybes nesąžiningai konkuruoti“, – sako Joaquinas Almunia, EK konkurencijos komisaras.

Sudėtingu laikotarpiu? Apribos galimybes nesąžiningai konkuruoti?

Sunku patikėti, kad pranešimas Verslo žinių svetainėje yra kokia klaida, pvz. atsitiktinai pakartota pernykštė naujiena. Šiandien ketvirtadienis, tekste kalbama apie ketvirtadienio EK sprendimą, sutrikimų atitaisymą, kažkokią nesąžiningą konkurenciją.

Jeigu išties kalbama apie realų naują (neviešą) planą, kurio atitikimą ES sutarčiai reikėjo tikrinti EK, tai juk nebus kokio nedidelio banko įsipareigojimų perėmimas?

–
Negalvokite apie devalvavimą.
Negalvokite apie devalvavimą su valiutinių indėlių ir kreditų konvertavimu į nacionalinę valiutą.
Negalvokite apie sinchronišką devalvavimą Lietuvoje ir Latvijoje.
Nesukite be reikalo galvos prieš savaitgalį. Slaptumas visai nebūtinai turi būti susijęs su bankrotu ar devalvavimu. Gal tiesiog čia toks naujas europinis reikalų tvarkymo standartas.

–
2010.08.08 papildymas. Žmonės sako, kad EK patvirtintas planas yra Finansinio tvarumo įstatymo (neviešas) poįstatyminis aktas.

Prekybos balanso išaiškinimas “atsigavimo per eksportą” entuziastams (59 knygos puslapis):

To get on track with the trade issue, always remember this: In economics, it’s better to receive than to give. Therefore, as taught in 1st year economics classes:

Imports are real benefits. Exports are real costs.

In other words, going to work to produce real goods and services to export for someone else to consume does you no economic good at all, unless you get to import and consume the real goods and services others produce in return. Put more succinctly: The real wealth of a nation is all it produces and keeps for itself, plus all it imports, minus what it must export.

A trade deficit, in fact, increases our real standard of living. How can it be any other way? So, the higher the trade deficit the better. The mainstream economists, politicians, and media all have the trade issue completely backwards. Sad but true.

To further make the point: If, for example, General MacArthur had proclaimed after World War II that since Japan had lost the war, they would be required to send the U.S. 2 million cars a year and get nothing in return, the result would have been a major international uproar about U.S. exploitation of conquered enemies. We would have been accused of fostering a repeat of the aftermath of World War I, wherein the allies demanded reparations from Germany which were presumably so high and exploitive that they caused World War II. Well, MacArthur did not order that, yet for over 60 years, Japan has, in fact, been sending us about 2 million cars per year, and we have been sending them little or nothing. And, surprisingly, they think that this means they are winning the “trade war,” and we think it means that we are losing it. We have the cars, and they have the bank statement from the Fed showing which account their dollars are in.

Skamba neįprastai?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Parex gelbėjimo afera Latvijoje
2. BVP pervertintas
3. Rent seeking LT

Parinkau keletą išvadų dokumento fragmentų.

LLRI pozicija:

Įstatymo priėmimas ir fizinių asmenų bankroto įteisinimas turėtų neigiamų pasekmių bendrai ekonominei padėčiai, iškreiptų racionalų ekonominį elgesį, didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei skatintų piktnaudžiavimą bankrotu. Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo ir žmonės būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus. Motyvų įteisinti fizinių asmenų bankrotą nepakanka. Dalį fizinių asmenų bankrotui keliamų tikslų galima pasiekti kitomis priemonėmis (ribotos atsakomybės juridinio asmens institutas). Dėl šių priežasčių tikslinga nepritarti Įstatymo projektui bei atsisakyti bet kokio fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimo.

Lietuvos bankų asociacija:

Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento pateiktos išsamios pastabos ir pasiūlymai tik patvirtina, kad Įstatymo projektas parengtas labai skubotai ir turėtų būti grąžintas rengėjams tobulinti. Lietuvos bankų asociacijos narių specialistai pasirengę prisidėti prie šio proceso teisinės bazės tobulinimo ir dalyvautų darbo grupės darbe tobulinant Įstatymo projekto nuostatas. Manome, kad skaidrus šio Įstatymo projekto nuostatų aptarimas dalyvaujant visoms suinteresuotoms pusėms padėtų parengti sprendimus optimaliai subalansuojant teik nemokaus fizinio asmens, tiek kreditoriaus interesus.

Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos:

Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį, kad abejotina, ar įstatymo projektu tinkamai įvertinami kreditorių teisėti lūkesčiai, nes įsigaliojęs įstatymo projektas būtų taikytinas ir tiems skoliniams įsipareigojimams, kurie atsirado iki įstatymo įsigaliojimo. Pagal teisėtų lūkesčių principą, kuris yra tiek Europos Sąjungos teisės bendrasis principas, tiek ir vienas iš pagrindinių nacionalinės konstitucinės teisės principų, asmenys, kuriems teisės aktais buvo suteiktos tam tikros teisės arba sukelti lūkesčiai, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šias teises bei lūkesčius, jei veiks teisėtai, jie galės įgyvendinti bent jau tam tikrą laiką. Šis principas glaudžiai susijęs su įgytų teisių apsaugos principu, pagal kurį turi būti apsaugomos teisės, įgytos pagal galiojančius teisės aktus.

Lietuvos bankas:

Jei įstatymo projektas būtų svarstomas, siūlome atsižvelgi į visas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2009 m. balandžio 7 d. Išvadoje dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo projekto Nr.XIP-450 ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. balandžio 21 d. rašte ,,Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo projekto Nr.XIP-450 atitikties Europos Sąjungos teisei” pateiktas pastabas, taip pat nustatyti, kad įstatymas nebūtų taikomas skoliniams įsipareigojimams, atsiradusiems iki įstatymo įsigaliojimo, ir įstatymo įsigaliojimą nustatyti ne nuo 2010 m., o nuo 2012 metų.

Teisės institutas:

Projekto 10 straipsnio 3 punkte numatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nuo fizinio asmens bankroto proceso pabaigos nėra praėję penkeri metai. Numatytasis penkerių metų terminas yra neprotingai trumpas ir dėl to gali atsirasti nemažai piktnaudžiavimo atvejų, kai asmenys dėl nesąžiningumo neapdairiai prisiiminės turtines prievoles, tikėdamiesi išvengti jų vykdymo atlikus bankroto procedūrą. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo turėtų būti numatytas ilgesnis terminas, pavyzdžiui 10 metų.

2010 m. balandžio 18 d. Vyriausybė paskelbė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepcijos patvirtinimo. Keli fragmentai:

5. Esama situacija, kai Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato nemokaus fizinio asmens bankroto galimybės, neatitinka nei paties nemokaus fizinio asmens, nei jo kreditorių interesų. Fizinis asmuo, negalintis padengti savo skolų, neapsaugotas nuo nuskurdimo. Išieškojimas iš jo turto gali būti atliekamas neribotą laiką. Toks fizinis asmuo nesuinteresuotas turėti legalų pajamų šaltinį, oficialiai įgyti turto, nes išieškant skolas šio turto netektų. Taigi skolininkas linkęs dirbti nelegaliai, įgytą turtą registruoti kitų asmenų vardu. Toks asmuo neribotam laikui paliekamas neapibrėžtoje padėtyje. Kadangi tokio teisinio reguliavimo nėra, neįmanoma subalansuotai tenkinti visų kreditorių reikalavimus, nes skolininkas dažniausiai gali atsiskaityti tik su tam tikrais kreditoriais, o gautos lėšos nepaskirstomos visiems kreditoriams. [...]

13. Įstatymas nustatys, kad inicijuoti fizinio asmens bankroto procesą galės pats fizinis asmuo ar kreditorius. [...]

16. Įstatymas nustatys, kad turi būti parengtas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas (toliau – Planas). [...]

20. Plane turėtų būti nurodyta:

20.1. kreditorių reikalavimų patenkinimo trukmė – ne ilgiau nei 10 metų;

20.2. kreditorių reikalavimų patenkinimo ir kitų išlaidų apmokėjimo grafikas, kuriame numatyta, kokia suma per tam tikrą terminą ir visą bankroto procesą sumokama fiziniam asmeniui, kiekvienam kreditoriui, kiek lėšų skiriama bankroto administravimo išlaidoms padengti;

20.3. numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas ir pradinė turto pardavimo kaina;

20.4. numatomos gauti iš fizinio asmens skolininkų lėšos;

20.5. lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autorine teise, už teisę į išradimą, dividendai, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ir per visą bankroto procesą;

20.6. kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui priklausančių lėšų naudojimas (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų lėšos privalomiesiems mokėjimams, susidariusiems bankroto proceso metu, teisės aktų nustatyta tvarka mokėti); [...]

24. Įstatymas nustatys, kad fizinis asmuo bankroto proceso metu atlieka teisės aktų nustatytas pareigas, tarp jų:

24.1. pateikia bankroto administratoriui visus su bankroto procesu susijusius dokumentus;

24.2. per Įstatyme nustatytą terminą uždaro visas savo sąskaitas kreditinėse įstaigose ir perveda jose esančias lėšas į bankroto administratoriaus nurodytą sąskaitą;

24.3. per Įstatyme nustatytą terminą nurodo savo darbdaviui (darbdaviams), kai fizinis asmuo įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla – savo partneriams ir kitiems asmenims, mokantiems jam priklausantį atlyginimą už naudojimąsi autorine teise, už teisę į išradimą, kad visos jam priklausančios lėšos (darbo užmokestis, atlyginimas ir kitos) turi būti pervedamos į bankroto administratoriaus nurodytą sąskaitą;

24.4. pasikeitus finansinei būklei (pavyzdžiui, padidėjus gaunamoms pajamoms, gavus palikimą, išlošus pinigus ir (ar) materialines vertybes, gavus apdovanojimus, dovanas ir panašiai ar sumažėjus gaunamoms pajamoms ir kitais atvejais) per tam tikrą terminą apie tai informuoja bankroto administratorių, kad jis imtųsi priemonių Planui patikslinti;

24.5. pasikeitus gyvenamajai vietai, per tam tikrą terminą praneša bankroto administratoriui naujos gyvenamosios vietos adresą.

Bankroto inicijavimo teisę suteikiant kreditoriams, koncepcijoje siūlomi skolininko teisių suvaržymai virsta dešimties metų sustiprintu (agresyvesniu, nei dabartinis) išieškojimu. Gal būtų logiška tokį įstatymą paversti baudžiamojo kodekso dalimi,- tiesiog priskirti nemokumą prie kriminalinių nusikaltimų?

Formuojasi “Lietuva 2030″ vizija:

Ketvirtadalis lietuvių – skolininkai ir bedarbiai, nemokantys privalomojo sveikatos draudimo. Kreditorius – valdžia, turi teisę skolininkams inicijuoti fizinių asmenų bankrotą su dešimtmečiais skolos grąžinimo planais ir totaliniu uždarbio konfiskavimu. Tie, kas nesugeba pabėgti į užsienį arba pasitraukti į pogrindį (šešėlį), bando maitintis konkorėžiais, o supratę, kad ilgai netvers, dėkingai priima galimybę kraustytis į miško eksportą aptarnaujančias darbo stovyklas.

Bubiliui tuo metu suteikiama ekonomikos Nobelio premija už pavyzdingiausią pasaulyje resursus eksportuojančios ekonomikos sukūrimą diržų užveržimo būdu. Įvertinus auksu ir cigaretėmis pagrįstų piniginių mainų sistemų panašumus, LLRI gauna tarptautinius grantus efektyvių rinkos santykių konclageriuose propagandai.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas
2. Kubilius apie fizinių asmenų bankrotą
3. Susitarimų laisvė

24 libertarų tipai

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Menkai suvokiamos rizikos
2. G-20 bankininkai “pasitarė” su finansų ministrais ir nusprendė
3. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro

O pinigai yra kreditas. To kredito vertė labiausiai priklauso ne nuo [pinigų agregatų, kredito instrumentų, likvidžių aktyvų] kiekio, ne nuo įsigalėjusių “skolų išmušimo” tradicijų, o nuo visuomenės organizacijos ir kultūros, sugebėjimo dirbti, dalintis ir protingai investuoti.

Citatų neverčiu. Kam ši tema įdomi, supranta angliškai.

A. Mitchell Innes

The fundamental theories on which the modern science of political economy is based are these:

That under primitive conditions men lived and live by barter;

That as life becomes more complex barter no longer suffices as a method of exchanging commodities, and by common consent one particular commodity is fixed on which is generally acceptable and which therefore, everyone will take in exchange for the things he produces or the services he renders and which each in turn can equally pass on to others in exchange for whatever he may want;

That this commodity thus becomes a “medium of exchange and measure of value.”

That a sale is the exchange of a commodity for this intermediate commodity which is called “money;”
That many different commodities have at various times and places served as this medium of exchange—cattle, iron, salt, shells, dried cod, tobacco, sugar, nails, etc.;

That gradually the metals, gold, silver, copper, and more especially the first two, came to be regarded as being by their inherent qualities more suitable for this purpose than any other commodities and these metals early became by common consent the only medium of exchange;

That a certain fixed weight of one of these metals of a known fineness became a standard of value, and to guarantee this weight and quality it became incumbent on governments to issue pieces of metal stamped with their peculiar sign, the forging of which was punishable with severe penalties;

That Emperors, Kings, Princes and their advisers, vied with each other in the middle ages in swindling the people by debasing their coins, so that those who thought that they were obtaining a certain weight of gold or silver for their produce were, in reality, getting less, and that this situation produced serious evils among which were a depreciation of the value of money and a consequent rise of prices in proportion as the coinage became more and more debased in quality or light in weight;

That to economize the use of the metals and to prevent their constant transport a machinery called “credit” has grown up in modern days, by means of which, instead of handing over a certain weight of metal at each transaction, a promise to do so is given, which under favorable circumstances has the same value as the metal itself. Credit is called a substitute for gold.

So universal is the belief in these theories among economists that they have grown to be considered almost as axiom which hardly require proof, and nothing is more noticeable in economic works than the scant historical evidence on which they rest, and the absence of critical examination of their worth.

Broadly speaking these doctrines may be said. to rest on the word of Adam Smith, backed up by a few passages from Homer and Aristotle and the writings of travelers in primitive lands. But modern research in the domain of commercial history and numismatics, and especially recent discoveries in Babylonia, have brought to light a mass of evidence which was not available to the earlier economists, and in the light of which it may be positively stated that none of these theories rest on a solid basis of historical proof—that in fact they are false.

Tekstas rašytas 1913 metais, čia nukopijavau įžangą. Besidomintiems dar kartą siūlau perskaityti visą.

Grįžtam į šiuos laikus. Mike Shedlock bloge neseniai buvo cituojama kanadiečių BMO Capital Markets analitiko Mark Steele rekomendacija klientams Go to Cash – In Plain English. Analizė techninė, lakoniškas dėstymo ir argumentavimo stilius. Autoriaus darbas – stebint rinkų sąryšius konstruoti klientams aplenkiančius indikatorius (leading indicators). Skaičiuojamos koreliacijos, priežastiniai ryšiai bandomi atsijoti nuo sutapimų. Efektyvumą lemia geras nagrinėjamos srities supratimas.

Mark Steele apie auksą: For Better or Worse? EuroDoom, PIS, Gold

One of the most-asked questions from clients who read Go to Cash: Facts and Fiction, was where does gold fit into this? Answer: it is a cash-like instrument, so indeed we advocate going for gold, to some degree. How much so? We have to delve in to the “-like” part of “cash-like”.

To be blunt, gold is really fools gold. It is great when, after you own it, a greater fool comes along and buys it off you at a higher price.

When markets fear the default of nations, i.e., price in the risk of not getting 100 cents back on a dollar of government bonds, there is a building crowd of greater fools, who would rather own gold than the fools who own a bond, which may default.

The concern about owning gold, in our opinion, has more to do with the early movers, as opposed to the late comers. Who were these early movers? Hedge funds.

Tai reprezentatyvus požiūris, finansų rinkos auksą supranta būtent taip. Auksas yra “burbulinis” spekuliacinis aktyvas. Panašiai, kaip ir daugelio spekuliacinių instrumentų, jo kaina rinkose gali būti manipuliuojama stambiųjų dalyvių, o vienintelė “fundamentali” aukso vertė glūdi supratime, kaip auksakasiai ir atsargų turėtojai kuria aukso paklausą.

Pagrindinis aukso paklausos kūrimo būdas – atvira dabartinės monetarinės pasaulio tvarkos kritika, kiekviena tinkama proga pabrėžiant šiuolaikinių pinigų sistemų ir politikų netvarumą. Visai šauni veikla, ši perspektyva niekuomet neišsisems, tuo aspektu aukso pardavėjai atlieka gana naudingą visuomenei misiją. Įdomu pastebėti, kad aukso pirkėjai tą misiją natūraliai perima.

Kita vertus, misija nedėkinga. Aukso tvarumą ir suskaičiuojamumą puikiausiai atstoja ir net pralenkia šiuolaikinės techninės priemonės – elektroninis parašas ir kontrolinė suma. Paprastos, nemokamos prielaidos susitarimams, “tvirtesniems už metalą”. Kai esi suinteresuotas fizinio aukso verte savininkas, technines prielaidas “susitarimų auksui” verčiau ignoruoti arba neigti. Tai nekomfortiškas buvimo kvailiu, ieškančiu didesnio kvailio aspektas.

Kokia prasmė apie tuos dalykus kalbėti?

Iš dalies aukso stabo dėka murkdomės Vašingtono konsensuso ir prastesnės ekonominės ideologijos liūne. Paradoksalu, bet rinkos fundamentalizmą dabar transliuoja ir siejantis save su austrų ekonomine tradicija LLRI. Būdami hiperkritiški šiulaikinių pinigų sistemų atžvilgiu (auksas yra pinigai, bankai turėtų būti pilno rezervo, valiutų valdyba yra mažesnė blogybė už savarankišką pinigų politiką, visi kitaip manantys yra keynesistai), austrų mokyklos tikėjimo išpažintojai efektyvūs, kol diskusija nenukrypsta į investicijas, kreditą ar pinigus. Viešumoje į monetarinę sritį pernelyg nesiplečia – gaunasi savotiška “pusės ekonomikos” ekspertizė, dar prastesnė nei TVF siūloma. Vaizdžiai kalbant, laisvoji rinka apatiniam Titaniko deniui.

Tas rakursas neproduktyvus, dogmos trukdo suvokti niuansus. O aukso vertės dogmos implikuoja sukelia ne pačius geriausius interesus kognityvinius disonansus.

Kalbant apie pinigus geriausia būtų, jeigu pinigai būtų laisvi nuo monopolių, o diskusijų dalyviai nuo neefektyvių šablonų. Kol kas monopoliai egzistuoja, gyvename centralizuotų pinigų ekonomikoje. Labai nevykusiai sukonstruotų pinigų ekonomikoje, su dideliu pinigų rentos mokesčiu ir nesveika perspektyva įsivesti kitus nevykusius pinigus.

Visi laimėtume, jeigu į viešąją erdvę sugrįžtų konstruktyvi, laisva nuo aukso kulto monetarinė diskusija.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kas yra pinigai

VOX EU paskelbto teksto autorė profesorė Anne Sibert dirba Islandijos centrinio banko ir Europarlamento ekonomikos ir monetarinės politikos komitetuose.

Investigation of Iceland’s meltdown has revealed dodgy behaviours ranging from neglect to criminal fraud. This column describes how Icelandic banks issued “love letters” to each other – swapping their debt securities and using the other bank’s debt as collateral. This ruse ensnared not just the Icelandic Central Bank, but also the ECB – a fact that has only recently come to light. The ECB’s lack of transparency on this is a serious problem.

In the lead up to the crisis, it was common practice in Iceland for two banks to swap their debt securities with each other and for each to use the other’s debt as collateral in their borrowing from the central bank. Such collateral was referred to as a “love letter” (Flannery 2009, p101, Hreinsson et al. 2009, p44, and Jännäri 2009, p18).

Surprisingly, it was not just the Central Bank of Iceland that was willing to make loans against love letters – the Eurosystem was as well. Between the start of February and the end of April 2008, subsidiaries of the three large Icelandic banks, Kaupthing, Glitnir and Landsbanki, increased their borrowing from the Central Bank of Luxembourg by €2.5 billion. A significant amount of their collateral was in the form of love letters (Hreinsson et al. 2009, p44). It is questionable whether Icelandic bank debt should have been acceptable as collateral in the Eurosystem for any borrower. Given their inter-linkages, the Icelandic banks’ fortunes were far too highly correlated for one Icelandic bank’s debt to be satisfactory collateral against another Icelandic bank’s borrowing.

By late April 2008, the ECB had become concerned about its loans to Icelandic banks and on 25 April, the ECB President, Jean-Claude Trichet, phoned Icelandic central bank governor Davíð Oddsson and demanded a meeting with Icelandic banks and monetary and regulatory authorities (Hreinsson et al. 2009, p44). As a result, an informal agreement was made in Luxembourg on 28th and 29th April to limit the use of love letters as collateral. This proved ineffective. By the end of June, loans to the Icelandic banks had risen sharply to €4.5 billion. At the end of July, the Central Bank of Luxembourg finally prohibited the further use of love letters altogether and lending to Icelandic banks fell back to around €3.5 billion.¹ In the autumn of 2008, five counterparties defaulted on their Eurosystem loans and three of these were subsidiaries of the large Icelandic banks (European Central Bank 2009).

In March 2009 a member of the Economic and Monetary Affairs Committee of the European Parliament questioned President Trichet on the Central Bank of Luxembourg’s loans of €800 million to Kaupthing and €1 billion to Landsbanki, saying “What do you think of this? Is there any dialogue on this subject? It is an enormous risk after all!” Trichet responded with, “I do not know the details – you are very will informed: you are better informed than I am. I have to say, at the moment – but I have no doubt that the Luxembourg bank is complying precisely with the requirements imposed by its position as a member of the Eurosystem and is applying the Eurosystem rules to the banks that submit eligible collateral to it.” (ECON 2009).

Bankai apsikeičia – be jokių kaštų parduoda vienas kitam savo obligacijų. Šios operacijos (vadinamos “meilės laiškai”) prasmė – sukurti dirbtinius “aktyvus”, tinkamus kaip užstatas paskoloms iš centrinių bankų. Pasirodo, tokius Islandijos bankų Kaupthing, Glitnir ir Landsbanki “laiškus” priėmė ne tik Islandijos centrinis bankas, bet ir ECB. Pažeidžiant visas formalias ir sveiko proto taisykles taip buvo paskolinta 4,5 milijardai eurų. Netrumpiau, kaip tris mėnesius – nuo 2008 balandžio iki 2008 liepos pabaigos – skolinimas vyko su ECB vadovo žinia. 2008-ųjų rudenį Islandijos bankai bankrutavo, prasidėjo spaudimo socializuoti jų nuostolius kampanija.

2009-aisiais paprašytas dėl pinigų mainymo į “meilės laiškus” pasiaiškinti  Europos parlamente, Trichet’as išsigynė smulkmenų nežinąs.

Nuo skandalingos praktikos paaiškėjimo iki jos sustabdymo buvo “prasukta” nemažiau, nei du milijardai eurų. Sunku patikėti, kad tų įvykių dalyviai tuo metu dar turėjo kokių iliuzijų dėl bankų likimo.

Faktų išviešinimas pagadino ECB reputaciją ir matyt prisidėjo prie šio pavasario euro panikos. Jeigu pinigai mainais už “meilės laiškus” buvo dalinami Islandijos bankams, jie galėjo būti dalinami ir bet kam kitam. Neaišku, kokie skeletai iš spintų gali pabirti interesų konfliktams labiau sukrėtus vieną ar kitą banką, bet jeigu tie skeletai yra, teisinių sureguliavimų, bendrų ir viešų sprendimų galimybės mažėja.

2010.06.16 iliustracija tam, apie ką kalbama ir rašyta čia (1,2) anksčiau. Vokietijos spauda rašo apie Ispanijos bankus. Ispanai irgi ne pirštu daryti – atsikirtinėja. Does The Spanish Government Know Something About German Banks That It’s Not Supposed To Know?

Įtakos svertų neturintys investuotojai balsuoja kojomis.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kredito krizė 2007
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. Trijų milijardų nepakaks

2010.06.20 Wolfgang Münchau, Financial Times:

Global investors have recognised a fundamental truth, that this is not a sovereign debt crisis at heart, as Germany and the European Central Bank keep on telling us, but a banking crisis and a crisis of policy co-ordination failures.

Graikijai tokie gelbėjimai, kai iš jos tikimasi išspausti daugiau, nei įmanoma, nerūpi. Matėme Islandiją, mokėsime pakartoti.

Stebuklų nebūna – nei “išgelbės”, nei išspaus, nei tarpusavyje abejotiną prievolę socializuoti nuostolius pasidalins. Tuo tarpu po vandeniu (dūsta užtrūkus kreditui) ir kitos GIPS valstybės.

Sena tiesa – kolektyvinio darbo nuostolius pasidalinti daug sunkiau, negu pelną. Eurozona tokiam pasidalinimui nepritaikyta, todėl anksčiau ar vėliau subyrės. Po subyrėjimo šalys, kurios turi pasiruošę/prisispausdinę naujoms valiutoms banknotų, įsives savo pinigus. (Manoma, kad Vokietija pinigų keitimui pasiruošusi). Kurios nepasiruošę, bus priverstos naudotis visomis tomis neišmokamomis ir nerestruktūrizuotomis skolomis pagrįstu euru.

Juokaujama, kad euras, atsiskyrus nuo Eurozonos Vokietijai, vadinsis Neuru (new euro).

Pasaulio blogeriai nenustodami šaiposi iš krizėje besimurkdančių, valiutų valdybose užstrigusių Baltijos šalių, ypač Estijos, euronarystės entuziazmo. Nesupranta, kodėl kažkas norėtų jungtis prie to absurdo.

Lengviau diagnozuoti, negu paaiškinti: neurozė.

2010.06.10 Ir tai dar ne blogiausia diagnozė. Blogesnė – John Taylor On A Schizophrenic Europe

Managing an investment portfolio in Europe can put you on the fast track to a mental asylum. Only a playwright like Luigi Pirandello, who lived with a schizophrenic wife and wrote plays like Henry IV with its multiple levels of reality, could cope with the financial landscape in today’s Europe.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. xxx formos recesija
2. Eurorizika
3. Siūlau neimprovizuoti

–
Pinigų teorijos, traktuojančios pinigus kaip paklausiausią barterinių mainų prekę, kuria istoriškai tapo auksas ir sidabras, remiasi kreiva logika ir ignoruoja turimus istorinius duomenis, teigia Alfred Mitchell-Innes. Pinigai atsirado ir išsivystė kaip komercinio kredito ir mokesčių apskaitos priemonė. Auksas su sidabru kai kuriais istorijos periodais buvo naudojami pinigų-žetonų gamyboje, tačiau niekada nebuvo natūraliu mainų vertės vienetu ar etalonu.

–
2010.05.27 Papildymas. Darius sako, kad nepakankamai tiksliai formuluoju, sunku suprasti mintį, kurią noriu pateikti. Priimu kritiką, formuluoju pagrindines tezes:

1. Nuo pat natūrinio ūkio pradžios greta natūrinių prekių mainų egzistavo ir kredito santykiai (tiesiog skolinimas).
2. Pinigai atsirado kaip prekinio kredito supirkimą vykdžiusių tarpininkų (prekybos namų) apskaitos vienetai ir kaip tinkami cirkuliavimui tų prekybos namų įsipareigojimai. Pinigai visada buvo kreditas. Pinigų eminentai iš karto, nuo pat pradžių veikė kaip dalinio rezervo bankai. Tai atskaitos taškas bet kokiam efektyviam ekonomikos supratimui.
3. Sklandžiam cirkuliavimui  (dabartiniais terminais kalbant – likvidumui) užtikrinti buvo reikalingi tą kreditą atstovaujantys fiziniai žetonai. Taip atsirado monetos. Monetų santykinis svoris bendroje pinigų-kredito bendroje pinigų masėje ir apyvartoje visada buvo santykinai nedidelis (panašiai, kaip ir dabar).
4. Auksas su sidabru monetų gamyboje buvo apsaugos nuo padirbinėjimo priemonė – atliko tą patį vaidmenį, kurį šiuolaikinių kupiūrų gamyboje atlieka metalizuotos juostelės. Būtų didelė klaida manyti, kad dabartinių pinigų vertė yra (ar turėtų būti) grindžiama metalizuotų juostelių gamybai reikalingų medžiagų atsargomis.
5. Monetų ir kupiūrų gamyboje fundamentali savoka yra siuzerenitetas – pinigų emitoriaus pelnas, kylantis iš mažesnių monetų/kupiūrų gamybos kaštų, lyginant su jų rinkos verte. Net gryno aukso/sidabro monetų nominali vertė visuomet buvo ir iki šiol būna didesnė, nei jiems pagaminti reikalingos žaliavos kaina. Jeigu žaliavos kaina pakyla virš nominalios monetų vertės, tokios monetos dingsta iš apyvartos, arba cirkuliuoja joms priskiriant didesnę vertę.
6. Pinigai ir valdžia neatsiejami. Siuzereniteto (pinigų monopolio) privilegija visuomet buvo ginama kryžium ir kardu. Nelįskite, netikėliai, su savo šekeliais į mūsų valdas, mes čia atsiskaitinėjame tugrikais. Jeigu pavyks surinkti kariuomenės, paskelbsime jums šventą karą, atvesime į protą ir tikrą tikėjimą – atsiskaitinėsite tugrikais kaip geri.
   Dar visai neseniai nepriklausomos Lietuvos ūkio subjektams buvo draudžiami tarpusavio atsiskaitymai užsienio valiuta.
7. Bet kokia pinigų (plačiąja prasme – kredito, įsipareigojimų) emisija gali būti sėkmingai vykdoma tik iki infliacinių lūkesčių taško, kai rinkos dalyviams prarandant pasitikėjimą, pinigų siuzereniteto didinti nebeįmanoma. Bet labai norisi, todėl istorijoje kartojasi epizodai, kuomet valdžios bando pinigų vertę rinkoms primesti valingai, tame tarpe reguliuodamos/fiksuodamos brangiųjų metalų kainas. Priklausomai nuo pasitelkiamos valios ir energijos, rezultate prislopinama laisvų mainų ekonomika, visuomet su neigiamomis pasekmėmis ekonomikai ir pačiai valdžiai.
   Valiutų valdyba Lietuvoje yra tokios valdžios intervencijos pavyzdys. Užaukštinti įsipareigojimai (lito kursas) vykdomi kapitalą iš Lietuvos išvežantiems asmenims, tuo tarpu vidinių įsipareigojimų vykdymas ir reali (pvz. Sodroje “sukauptų” pensijų) vertė degraduoja su kiekvienu nauju “kriziniu” sprendimu. Toks gyvulių ūkis išdidžiai vadinamas “vidine devalvacija”.

   Krizė galvose.

–

Straipsnis netrumpas, bet skaitosi lengvai. Kopijuoju fragmentą, pagrįstai kritikuojantį “pinigai kilo kaip natūrinių mainų priemonė” mitą:

If we assume that in pre-historic ages, man lived by barter, what is the development that would naturally have taken place, whereby he grew to his present knowledge of the methods of commerce? The situation is thus explained by Adam Smith:

But when the division of labor first began to take place, this power of exchanging must frequently have been very much clogged and embarrassed in its operations. One man, we shall suppose, has more of a certain commodity than, he himself has occasion for, while another has less. The former consequently would be glad to dispose of, and the latter to purchase, a part of this superfluity. But if this latter should chance to have nothing that for former stands in need of, no exchange can be made between them. The butcher has more meat in his shop than he himself can consume, and the brewer and the baker would each of them be willing to purchase a part of it. But they have nothing to offer in exchange, except the different productions of their respective trades, and the butcher is already provided with all the bread and beer which he has immediate occasion for. No change can in this case be made between them. He cannot offer to be their merchant nor they his customers; and they are all of them thus mutually less serviceable to one another. In order to avoid the inconveniency of such situations, every prudent man in every period of society, after the first establishment of the division of labor, must naturally have endeavored to manage his affairs in such a manner, as to have at all times by him, besides the peculiar produce of his own industry, a certain quantity of some one commodity or other, such as, he imagined that few people would be likely to refuse in exchange for the produce of their industry.

Many different commodites, it is probable, were successively both thought of and employed for this purpose. . . . . . . . . . In all countries, however, men seem at last to have been determined by irresistible reasons to give the preference, for this employment, to metals above every other commodity.

Adam Smith’s position depends on the truth of the proposition that, if the baker or the brewer wants meat from the butcher, but has (the latter being sufficiently provided with bread and beer) nothing to offer in exchange, no exchange can be made between them. If this were true, the doctrine of a medium of exchange would, perhaps, be correct. But is it true?

Assuming the baker and the brewer to be honest men, and honesty is no modern virtue, the butcher could take from them an acknowledgment that they had bought from him so much meat, and all we have to assume is that the community would recognize the obligation of the baker and the brewer to redeem these acknowledgments in bread or beer at the relative values current in the village market, whenever they might be presented to them, and we at once have a good and sufficient currency. A sale, according to this theory, is not the exchange of a commodity for some intermediate commodity called the “medium of exchange,” but the exchange of a commodity for a credit.

“Mums nereikėtų blaškytis. Yra kalbančių, kad euro zona susprogs, valiuta iširs – aš tais pranašautojais netikiu, manau, kad euro zonos tvirtumą lemia daug rimtesni veiksniai. Todėl savo strategijos orientuotis į euro zoną turėtume laikytis”, – teigė p. Nausėda.

Nelabai aišku, kas yra tie “rimtesni veiksniai, palaikantys eurozonos tvirtumą”. Turbūt čia kalbama apie kažką kitą, ne zonos dalyvių sugebėjimą susitarti ir tų sutarčių laikytis.

Mastrichto kriterijų laikomasi nebuvo ir visiškai nerealu tikėtis, kad jų laikytis bus pradėta. Kitų susitarimų kol kas nėra, ir jokių požymių, kad eurolyderiai pajėgtų susitarti dėl ko nors geresnio nėra.

Ilgus metus konservatyvią politiką vykdęs Europos centrinis bankas spjovė į sąlyginumus ir pradėjo spausdinti pinigus intervencijoms į obligacijų ir gal būt valiutos rinkas. Ne tai, kad tos intervencijos buvo nelogiškas žingsnis – tik lyginant su ligšioline politika jos neskaidrios, neprognozuojamos, vykdomos neaišku kieno sprendimų pagrindu ir jau tikrai sąjungos mastu neaprobuotos.

Nieko keisto, suvokiant, kad gesinamos bankų panikos. Finansų rinkos prarado pasitikėjimą, privatus kapitalas trukiasi iš pietų Europos bankų į Vokietiją, iš Eurozonos – į Ameriką ir Šveicariją. Problema, kad nėra taisyklių, kas tuos bankų gelbėjimus turėtų apmokėti. Britai nuo neaišku kokių gelbėjimų iš karto mandagiai atsiribojo, vokiečiai, padelsę pusantros savaitės, iškėlė papildomų ultimatyvių reikalavimų. Grubiai kalbant, prašo kolegų nevogti – mat sužinota, kad Graikijos centrinis bankas skatino Graikijos obligacijų naked short selling (nukritusias jas dabar supirkinėja-gelbėja ECB). Europartneriai vokiečių paremti neskuba. JAV senatas 94:0 balsais pasiūlė įstatymo pataisą, blokuojančią JAV vyriausybės dalyvavimą neperspektyviuose TVF gelbėjimo projektuose.

Dezorganizacija akivaizdi. Europa siūlo Graikijai gelbėjimo planus be skolų nurašymo. Iš tikro tai ne Graikijos, o jos kreditorių gelbėjimo planai, kurie pačiai Graikijai (kaip ir ankstesni bandymai įkinkyti Islandiją) visai nenaudingi. Absoliučiai visi supranta, kad skolos turės būti restruktūrizuotos, tik niekas nežino, kaip pripažinti arba socializuoti nuostolius, kad ir bankams būtų gerai, ir elektoratas pritartų, ir pasaulio investuotojai patikėtų.

Zero Hedge Marla:

In fact, the various and increasingly fragmentary elements that compose the EU appear, almost without exception, to be deliberately undermining the very four elements required to save the Euro:

1.  Broad acknowledgment of the problem (it is fashionable to call this “fiscal crisis,” but this means only “we’re broke”) and assumption of responsibility for same.
2.  The appearance of a readiness to engage in cohesive, cooperative action to address #1.
3.  A demonstrated commitment to functioning and unfettered markets.  (i.e. nothing that would permit the credible rumor that capital controls may be around the corner).
4.  A distinct air of calm, rational certainty (however fictitious in reality).

Norint problemą išspręsti, reiktų išdrįsti ją konstatuoti, prisiimti atsakomybę, turėti planą, ir nustoti gąsdinti rinkas. Normali logika, tik politiškai šių dienų Europoje neįgyvendinama.

Iš tikro įdomu, ką turėjo omenyje p.Nausėda sakydamas “euro zonos tvirtumą lemia daug rimtesni veiksniai”…

Nedidelis papildymas. Zero Hedge serveris šiandien perkrautas, o “negalime aptarnauti užklausos” pranešimas atrodo taip (kas nepažįstamas, susipažinkite su Marla):

Tuo tarpu gitaristas Bill Mitchell (jis gi Research Professor in Economics and Director of the Centre of Full Employment and Equity (CofFEE), at the University of Newcastle, NSW Australia) nesupranta, kuriems galams ECB reikalingas naujas biuras:

The ECB is embarking on a major construction project to erect new building at the east end of Frankfurt, which will be completed on current plans by the end of 2013. It will replace the old wholesale market which supplied fruit and vegetables to Frankfurt and surrounds. One suspects the health of the citizens was better served in this former land use. I wonder what they will do with the new building when the Eurozone collapses. Perhaps it could be a nice retirement village for the executives who will be looking for something to do.

Įtraukiu billy blog į “skaitinių tinkle” sąrašą.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Neurozė
2. Gyvulių ūkių defliacijos
3. Bankų negelbėjimo planas