Apie blogas ir geras devalvacijas
Bekomentuojant Nyazoff’o juokus apie pinigų devalvavimo žalą nejučiom buvo išsiplėtota iki gal verto publikuoti įrašo. Taigi, ar devalvacija yra kelias į bedugnę? Žiūrint kokia. Kalbant apie Lietuvą, įmanomi įvairūs ateities ir lito devalvavimo scenarijai:
1. Galima nieko nedaryti, ignoruojant bankų ir valiutos krizės riziką, viliantis, kad valdžios vadybininkai suvaldys “vidinę defliaciją”. Esu skeptiškas tokio scenarijaus sėkme. Toks, kaip dabar vykdomas, “defliacijos administravimas”, jau nekalbant apie ekonominį neefektyvumą ir skausmingumą, įmanomas tik šiuo metu pasaulio centrinių bankų vykdomos refliacijos ir rinkų euforijos kontekste. Ta euforija gali baigtis daug greičiau, negu norėtųsi. Iš visų įmanomų variantų šis kol kas labiausiai primena “kelią į bedugnę”.
2. Nusivažiuoti iki pinigų krizės, tuomet įvykdyti vienkartinį lito devalvavimą, o kad būtų tikriau dėl ateities gal net vienašališkai įsivesti eurą. Nieko gero tame nematau, išskyrus nuostolio pripažinimą vietoje jo stūmimo ateitin. O kas toliau?
3. Geresnė išeitis už pirmą ir pusinį antrą būdą būtų devalvacija atsisakant valiutų valdybos. Litas devalvuojamas, centriniam bankui grąžinamos pinigų emisijos funkcijos, įsivedant kintamą valiutos kursą. Jeigu jau vistiek sėdi 840 darmojedų, tai tegul nors kokį darbą dirba. Bent jau monetarinę diskusiją susigrąžintume į viešąją erdvę.
Šioje vietoje nuosekliai už valdžios mažinimą pasisakantys žmonės turėtų pasipiktinti, kad siūlau didinti CB valdžią. Nesiūlau, tik lyginu alternatyvas. Rašydamas “geresnė išeitis”, turiu omenyje – mažiau absurdiška už centrinio banko funkcijų perdavimą Stokholmui ir kubilizmo ekonominę politiką Lietuvoje.
Apskritai devalvavimas ir lankstaus valiutos kurso įvedimas būtų geriau už dabartinę pinigų palaikymo auginant valstybės skolą politiką. Valstybės skola krenta tik ant mokesčių mokėtojų pečių, o devalvavimas nuostolius paskirsto atvirkščiai ir plačiau:
- atvirkščiai proporcingai darbui – daugiau dirbantiems žala santykinai mažesnė, nei kitiems, o nauda – didžiausia,
- proporcingai pagal turimų pinigų ir debitorių kiekį – mokesčių mokėtojams, visokiems jų nemokėtojams ir užsieniečiams,
- proporcingai vartojimui – daugiau vartojantiems gyvenimas pabrangsta labiausiai.
Išeina gana solidarus nuostolių pasiskirstymas. Praktiškai tai visada duoda geresnius bendraekonominius rezultatus už vidinės defliacijos politiką (pvz. neskatina darbingų žmonių emigracijos).
4. Geriausias būtų valiutos devalvavimo jos apskritai atsisakant ir nieko neįsivedant būdas. Pinigai devalvuojami tiek, kiek reikia jų konvertavimui į valiutą panaudojant centrinio banko atsargas. Centrinio banko pinigų monopolis naikinamas, valstybinis indėlių draudimas ir bet kokia prievolė valstybei gelbėti finansų institucijas naikinama. Indėlių draudimas tampa grynai privatus.
Nuo tol kas kokius pinigus nori, tokius ir naudoja. Eurus, dolerius, rublius, elektroninį auksą, taškus maximos nuolaidų kortelėje, savarankiškai vertindamas tų institucijų riziką. Tokiai gerai pinigų anarchijai būtina sąlyga būtų pelno ir pajamų mokesčių panaikinimas. Mokesčių sistemos reforma, panaikinant pelno ir pajamų mokesčius, šiuo metu apskritai būtų paprasčiausias ir efektyviausias visų problemų sprendimas. Labai sumažintų socialinį absurdą, sustabdytų kapitalo nuotėkį ir valiutos riziką. Gal nieko nereikėtų ir devalvuoti.
–
Rašydamas nuolat akcentuoju teisingumą. Per visą įrašą dar nei sykį nepaminėjau pagrindinio teisingumo aspekto – devalvavimas apdovanoja skolininkus, o baudžia taupytojus ir kreditorius. Ar tai teisinga? Ne, neteisinga. Tačiau gyvenant skolų baudžiavos visuomenėje matau ir teigiamą aspektą – devalvacija palengvina gyvenimą daliai baudžiauninkų, o daliai potencialių padeda baudžiavos išvengti. Galvojant apie praskolintą užsieniui valstybę, širdis dėl tokio neteisingumo krauju neapsipila.
Temos: Anarchizmas, Baudžiava, Ekonomika, Pinigai, Valdžia · Žymos: bankrotas, defliacija, devalvavimas, politika
Trapus užsilenkimas #2
2009.12.29 vz.lt. Bankų asociacija: paskolų portfelis gali vėl pradėti pūstis
Bankų asociacijos pranešimas vėl prašosi išverčiamas į lietuvių kalbą.
Kita vertus, lapkričio rezultatai rodo nedidelius pokyčius būsto paskolų rinkoje. Nors naujų paskolų suma buvo beveik identiška spalį fiksuotajai ir siekė 79,8 mln. Lt, bendras būsto paskolų portfelis padidėjo 71,9 mln. Lt. Taigi, po ilgos pertraukos lapkritį, anot Lietuvos bankų asociacijos (LBA), būsto paskolų buvo išduota daugiau nei grąžinta.
Būsto paskolų išduota beveik tiek pat, kiek ir praeitą mėnesį – 79,8 mln.lt, o grąžinta tik 7,9 mln.lt (skirtumas tarp naujai išduotų paskolų ir portfelio padidėjimo), ir tai įvyko pirmą kartą po ilgos pertraukos.
Iš teksto aišku, kad dar spalį būsto paskolų mokėjimas viršijo naujų paskolų išdavimą, t.y. per mėnesį sumažėjo maždaug dešimt kartų. Pranešimą reikėtų traktuoti taip: žmonės neturi pinigų, bankai pasirašinėja mokėjimo atidėjimų sutartis, 90% būsto paskolų – probleminės.
2009.12.30 patikslinimas: kaip teisingai pastebėjo Mindaugas, LBA skelbiamoje statistikoje jokio būsto paskolų portfelio augimo nematyti. Spalio mėn. portfelio dydis – 19 774 478 tūkst. litų, lapkričio – 19 760 039 tūkstančiai. Pasiunčiau bankų asociacijai elektroniniu paštu prašymą paaiškinti neatitikimą. Jeigu atsakys, publikuosiu.
Beje, jeigu bankai blogoms paskoloms formuotų atidėjimus, tai jokio būsto paskolų portfelio augimo ir nebūtų (patikslinimas – statistikoje pateikiama ir viešuosiuose ryšiuose naudojama nominali būsto paskolų vertė, be atidėlimų).
Akivaizdu, kad atidėjimų nedaro, o kaupia riziką. Gryniausia ponzi strategija ir esminė vyriausybės kovos su krize dalis – nieko nereformuojant kabinti visiems ant ausų makaronus, tikintis, kad teigiami lūkesčiai kažkaip savaime išgelbės į defliaciją grimztančią ekonomiką.
Bankų asociacijos demagogija nieko neturėtų stebinti, bet Verslo žinių nesugebėjimas ar nenoras atsirinkti nuvilia. Adekvati antraštė galėjo būti “Būsto paskolų krizė – antroji banga”, arba “Būsto paskolų portfelį augina blogos skolos”, arba “90% bankų būsto paskolų portfelio yra probleminės”.
LB statistika rodo, kad per lapkritį bankai užsienio indėlininkams grąžino 1,3 mlrd.litų (vienas didžiausių kapitalo nutekėjimų metuose), o paskolų nerezidentams portfelį išaugino 430 mln.lt. Tuo tarpu (cituoju tą patį vz.lt tekstą)
Bendra paskolų suma per mėnesį sumažėjo 1,08 mlrd. Lt, o viso portfelio vertė siekė 63,25 mlrd. Lt.
Neaišku, ar į bendrą paskolų portfelio sumažėjimą bankų asociacija įskaičiuoja ir paskolų nerezidentams augimą. Jeigu taip, kredito situaciją lapkritį galima vertinti kaip vieną blogiausių per visą krizės laikotarpį. Be jokios lito devalvavimo panikos, vien vykdomos ekonominės politikos dėka.
2010.03.02 papildymas. Bankų asociacija į elektroninio pašto užklausą neatsakė, tačiau savo svetainėje patikslino:
Kita vertus, lapkričio mėnesio rezultatai rodo nedidelius pokyčius būsto paskolų rinkoje. Nors naujų paskolų suma buvo beveik identiška spalį fiksuotajai ir siekė 79,9 mln. litų, bendras būsto paskolų portfelis sumažėjo nežymiai – 14,4 mln. litų.
Keturiolikos milijonų sumažėjimas – tipiška 2009 dinamika, skelbto 79 mln. būsto paskolų padidėjimo nebuvo, įvyko klaida. Dėl nežinomų priežasčių pagrindinių bankų veiklos rodiklių statistikos skelbimą asociacija pristabdė. Šiandien, 2010 kovo 2 d. paskutiniai skelbiami duomenys – 2009 lapkričio.
Kaip sako sena patarlė, žodis – sidabras, tylėjimas – auksas.
Temos: Bankai, Ekonomika, Pinigai · Žymos: demagogija, lietuvos bankas, ponzi, statistika
Viena blogiausiai valdomų ekonomikų pasaulyje
2009.12.15 FT Alphaville. The world’s riskiest sovereign borrower 2009.
Septinta pagal vyriausybės skolos riziką valstybė
Iš viso lentelėje išvardinto dešimtuko turbūt esame mažiausiai santykinai prasiskolinę. Rizika grynai politinė – nesugebėjimas vykdyti reformų, fiskalinis-monetarinis stuporas.
2009.12.15 FT Alphaville. Moody’s sees sovereign states a-suffering.
In fact, Moody’s has compiled a 1970s-style ‘Misery’ index. But instead of showing inflation and unemployment rates, it shows the fiscal deficit and the unemployment rate.
Trečia vieta
Žodžio “misery” paaiškinimą answers.com iliustruoja citata:
“Our happiness or misery depends on our dispositions, and not on our circumstances” (Martha Washington)
Lietuva pasaulio mastu yra labai maža, ir santykinai visai nedaug praskolinta valstybė. Kapitalo nuotėkio, ūkio nuosmukio, nedarbo ir brangaus valstybės skolinimosi sustabdymui užtektų vienos radikalesnės reformos – pelno ir pajamų mokesčio panaikinimo. Greičiausiai valstybei tai net nieko nekainuotų.
Nebent skandinti ekonomiką, perėminėti turtą ir skolintis už brangiai kam nors labai apsimoka. Tuomet viskas tvarkoje, nes skolinimasis brangs. Moody’s (ir TVF) prognozuoja, kad 2010-aisiais, visuomenėms nebetoleruojant besaikio pinigų spausdinimo, pasaulio vyriausybės nebeleis sau totalinių finansų institucijų gelbėjimų visuomenės sąskaita (tokio kaip Latvijos Parex gelbėjimo afera), ir vis dažniau (kaip Dubajus arba Kazachstanas) negarantuos išmokų užsienio kreditoriams. Normalu, taip ir turi būti. Skolinimo entuziastų, aišku, mažės.
Pralaimės tie, kas susiprotės paskutiniai. Kita vertus, argi ne smagu būti nors kokiuose dešimtukuose?
(Jei kam nesmagu, kviečiu bendradarbiauti inicijuojant reformas.)
Temos: Absurdas, Ekonomika, Valdžia · Žymos: prognozės, reformos, rizika
Totalizmas-kleptokratija-absurdas
Komunizmas, ar bet kuri kita totalitarizmo (pvz. religinio) rūšis geresnė už kleptokratiją tuo, kad egzistuoja koncentruota valdžia, gana prognozuojamai vykdanti savo programinį teisingumą. Jo beveik neįmanoma ginčyti, bet jo rėmuose galima skųstis, ir ne taip sunku prisitaikyti.
Kleptokratija yra pereinamoji santvarka. Totalinės valdžios nebėra, bet ir teisingumą nėra kam vykdyti. Tokie, kaip dabartinės Lietuvos teismai? Baikit juokus.
Devyni iš dešimties sprendimų siūlytojų kleptokratijoje agituoja už didesnį socialinį teisingumą ir geresnį administravimą, o pačią kleptokratiją karts nuo karto kažkodėl pavadina anarchija. Įtikinėja vieni kitus nepiktnaudžiauti valdžia, bet valdžios mažinti nelinkę.
Vienetai pasisako už netotalitarinį teisingumo stiprinimo būdą – tiesioginę atstovaujamąją atšaukiamą valdžią (savivaldą). Visuomenėje, nepriaugusioje net iki Magna Carta, tai balsai tyruose. Lietuvoje dar nebuvo nei vieno ne valdžios inicijuoto referendumo.
Situacija ne beviltiška. Absurdas akis bado, o nepatekusiems į “nacionalinį susitarimą” jau tikrai turėtų būti pikta. Už referendumų taisyklių pakeitimus pasisako net pensininkų partija. Po turto grąžinimo lizingams išsilaisvino daugybės verslininkų energija. Bankai nestabilūs. Visi naudojasi internetu. Kaip niekad tinkamas metas reformoms iš apačios.
Ieškau bendraminčių rimtam išlaisvinančių (o ne reguliuojančių) reformų inicijavimui.
Situacija palanki, visi reikalingi įrankiai yra, planas apmestas. Net seimo langų nereiks daužyti.
Atsiliepkite.
Temos: Aktyvizmas, Galimybės, Internetas · Žymos: laisvė, politika
Stimuliavimai prie gero neveda
Ekonomikos stimuliavimas valdžios resursais žalingas. Tiek monetarinis spausdinant pinigus, tiek verslo rėmimas visuomenės resursų sąskaita. Vadiškas lūkesčių skatinimas irgi žalingas. Vienintelė turinti prasmę kovos su krize (ir visuomenės vystymosi apskritai) forma yra teisingumo stiprinimas. Didesnis teisingumas išlaisvina vidinius resursus, sukuria prielaidas vidiniam kapitalo augimui ir trauką išoriniam kapitalui.
Pasisakymai apie stimuliavimų naudą ar žalą skamba daugelyje dabar vykstančių diskusijų. Šalininkai, kurių yra dauguma, paprastai diskutuoja tik ką stimuliuoti, kiek tam skirti, ir kiek dar galima paspausdinti ar pasiskolinti tam reikalingų pinigų.
Austrų ekonominės mokyklos šalininkai vieninteliai nuosekliai pasisako prieš stimuliavimą, remdamiesi paprastu sveiko proto argumentu: valdžia nieko nekuria, tik perskirsto. Perskirstant resursai atimami iš tų, kas dirba produktyviai ir paskiriami kam nors kitam. Neproduktyviai dirbančiųjų skatinimas mokesčių mokėtojų sąskaita sudėjus visiems kartu ne teikia naudą, o daro žalą.
Atrodytų paprasta ir aišku. Bet ne.
Perskirstymo šalininkai turi milžinišką privilegiją ir pakankamai galios ją ginti, gali pasitelkti krūvas samdomų politikų ir ekonomistų, pateikti kiek nori sofistikuotus argumentus. Nespecialistui išsakomų argumentų visumą suprasti sunku, jis linkęs verčiau tikėti tais, kas kalba garsiau, dažniau, ir turi aukštesnį visuomeninį statusą.
Stimuliavimų būtinumo aiškinimas susiveda į paprastą paternalistinį argumentą: jei mes nepasirūpinsime, įvyks pasaulio pabaiga, ir jūs visi pražūsite. Žiūrėkite, kas atsitiko, kai buvo leista bankrutuoti Lehman Brothers – vos nesugriuvo visa pasaulio finansų sistema, o be jos visiems galas. Sakote krizė kilo dėl mūsų anksčiau vykdyto perstimuliavimo? Sakote, kad negalima to paties daryti vėl (pagirių gydyti degtine) ? Nesąmonė, mes gi jau esam ne anie seni, o modernesni profesionalai. Išstudijavom praeitį, žinom saiką ir klaidų nepakartosime.
Išvadai kas teisus pakanka sulyginti čia išsakytus argumentus, bet jų gal per maža aktualiam investiciniam/politiniam/gyvenimo prognozavimui. Pakalbėkime finansų terminais.
Giedriaus bloge vakar perskaičiau lakonišką paaiškinimą, kodėl dabartinis bankų gelbėjimas spausdinant dolerius Amerikoje gerai nesibaigs. Gavęs leidimą kopijuoju pilną įrašo tekstą (25 min. video galite peržiūrėti pas Giedrių).
Ką tik pažiūrėjau Robert P. Murphy paskaitėlę apie Bernanke išdaigas. Istorija maždaug tokia:
- 2008.09-2009.09 FED’as su Bernanke priešaky naujai nupaišytais pinigais už nerealią kainą pripirko iš bankų niekam nereikalingų obligacijų (subprime tame tarpe), idant išgelbėti juos nuo užsilenkimo ir tuo pačiu sumažinti palūkanų normas, tokiu būdu padidindamas bankų rezervus 1700%.
- Viskas yra neblogai, kol bankai tų rezervų dėl vienų ar kitų priežasčių nepradėjo skolinti. Teoriškai dabar paskolų būtų galima pridalinti tiek, kad bendras pinigų kiekis, o tuo pačiu ir kainų lygis, padidėtų ~1700%.
- Bernanke siūlo nesinervuoti, nes, anot jo, situacija kontroliuojama. Neva kai tik ekonomika pradės atsigavinėti, FED’as parduos pripirktas gėrybes tokiu būdu prieš tai bankams išdalintus pinigus susiurbdamas atgal.
- Dauguma ekonomistų (nemaišyti su kalbančiom galvom pavadinimu “politikų marionetės”, tarp kurių yra ir Nobelio laureatų) iškart numatė, kad Bernankės planas greičiausiai neišdegs, kadangi šansų labai daug, kad FED’o pripirktos obligacijos tuo metu, kai jas reikės pardavinėti, bus vertos daug mažiau, nei už jas FED’as sumokėjo (jei taip nebūtų, jų nebūtų reikėję FED’ui pirkti). Panašu, kad Bernanke neužilgo suprato tą ir pats, ir pradėjo mokėti bankams palūkanas už FED’e laikomus rezervus, t.y. duoti bankams naujai nupaišytų pinigų už tai, kad jie tų rezervų niekam neskolintų.
- Be abejo FED’as palūkanas už rezervus gali mokėti kokio tik nori dydžio, kadangi pinigų gali pagaminti neribotą kiekį, tačiau pasirinkus tokią strategiją bankų rezervai kasmet didėja už juos mokamų palūkanų suma, kas nieko neišsprendžia, tik atpildo dieną tiesiog nukelia ateičiai tuo pačiu problemą darant vis didesne.
Dėl antrame punkte paskaičiuotos teorinės galimos infliacijos ribos galima būtų ginčytis. Paaiškinimo logikos ji nekeičia.
Dabartinė centrinio banko pinigų emisija turės griaunamąjį efektą. Neturint pakankamo kiekio vertybinių popierių jų “susiurbimui”, nėra būdo išvengti kainų ir ilgalaikių palūkanų normų augimo. Ilgalaikės palūkanos kyla jau dabar, nors bankų perteklinių rezervų skolinimas dar net neprasidėjo.
2009.12.11 Mike Shedlock: Yield Curve Steepest Since 1980; Hard Times Ahead in 2010
Kada galima tikėtis išties pavojingo kainų ir palūkanų šuolio? Hussmano prognozė – už kokių dviejų-trijų metų.
2009.12.07 John Hussman: Credit Crises Generally Require Multi-Year Adjustments (cituoju tik kelis teiginius; siūlau skaityti visą)
Aside from the likelihood of further credit losses, my primary macroeconomic concern at present is the likelihood of far larger deficits and eventually, inflation, than investors appear to anticipate. As I’ve noted before, the inflation issue is most likely several years out, because over the shorter run, fresh credit difficulties are likely to boost “safe haven” demand for default-free U.S. government liabilities, which will allow the huge new float of these liabilities to be absorbed without an immediate deterioration in their value. From a longer-term perspective, particularly after we work through the adjustments of the next two or three years, it appears very unlikely that the enormous collapse in “monetary velocity” that we’ve seen during this crisis will be sustained. Over time, the increased supply of U.S. government liabilities (whether in the form of monetary base or Treasury securities) is likely to be met by a similar depreciation in their value. I continue to expect that we will observe an approximate doubling of the U.S. consumer price index over the next decade.
Keli metai kredito sistemos sunkumų, kapitalui traukiantis į JAV iždo obligacijas.
Apie išėjimo strategiją:
Finally, the Federal Reserve has expanded the U.S. monetary base by more than 150% since the beginning of the recession. That is not a typo. The monetary base has soared from $800 billion to over $2 trillion. Much of this has been accomplished through outright purchases of mortgage-backed securities (not repurchases) and an equivalent creation of base money. Unless these securities can be sold back out into private hands for the same value that was paid to acquire them, the Fed will have effectively forced the U.S. government to make its implicit guarantee of these agency securities explicit, without the authorization of Congress. To the extent that the underlying mortgages default, the U.S. government will be forced to issue additional Treasuries to retire the mortgage backed securities now held by the Fed. Alternatively, if the U.S. does not explicitly bail out Fannie Mae and Freddie Mac to the full extent, the Fed will have created money, with no recourse, and without the equivalent backing of assets or securities on its books. In short, the Fed is now engaging in unlegislated, back-door fiscal policy.
To end with a recent quote from Carmen Reinhart, “In America, the Fed has injected a lot of money into the economy as a response to the crisis. Right now the Fed has about a trillion dollars of Fannie and Freddie on their balance sheet, and that’s not going to turn out very well, and it hasn’t been recognized.”
Tie patys, kaip ir Giedriaus argumentai. Kalbama apie FED balanse kaupiamus privačius kredito įsipareigojimus. Laukiama keleto sudėtingų kreditui metų, kompensuojant privataus sektoriaus nuostolius valdiškos skolos/pinigų emisija, JAV valstybės skolos/bvp lygiui jau dabar esant 98% (BVP dydis šiuo metu – 14728,8 milijardų dolerių).
Visas šis įrašas – tiesiog išplėstas argumentas tam, kas ir taip turėtų būti aišku:
- Net ir vykstant pinigų spausdinimui, Amerikos laukia ne atsigavimas, o keletas komplikuotų metų. 2010 bus sunkūs, tai galiausiai pakirs šiuo metu per daug išsipūtusias pasaulio finansinių aktyvų kainas.
- Lietuvos valstybės skolos rizikos vertinimas ir kaina svyruos kartu su finansų rinkomis žemyn. Pasaulio rinkoms pradėjus korekciją, planuojamas keliolikos milijardų skolinimasis geriausiu atveju brangs, blogiausiu gali tapti neįmanomas. Spėju, kad į prognozuojamą skolinimąsi neįskaičiuoti valstybinės įmonės apdraustų būsto paskolų dengimo (dabartinė praktika) arba bankų gelbėjimo poreikiai.
- Verslo ir teigiamų lūkesčių skatinimas Lietuvos neišgelbės. Pradėjau įrašą nuo to, kad valdiškas skatinimas žalingas, pateikiau konkretų pavyzdį tos žalos iliustravimui. Ekonomikos dėsniai vienodi visur. Lietuvoje prognozuoju mažesnį, nei tikimasi, mokesčių surinkimą.
- Vienintelė turinti prasmę kovos su krize forma yra teisingumo (t.y. pasitikėjimo-kredito) stiprinimas. Didesnis teisingumas išlaisvina vidinius resursus, sukuria prielaidas vidinio kapitalo augimui ir trauką išoriniam kapitalui. Neatrodo, kad dabartinis Lietuvos elitas tai pakankamai gerai suvoktų.
- Kol kas esminiu teisingumo pastiprinimu galėčiau pavadinti tik šios savaitės pelno mokesčio sumažinimą ir neseną baudžiamosios atsakomybės už melavimą seimo komisijoms įvedimą.To per maža.
Manau, labiausiai ekonomikai padėtų padorus fizinių asmenų bankroto įstatymas ir visiškas pelno/pajamų mokesčių panaikinimas.
Temos: Ekonomika, Galimybės, Pinigai, Valdžia · Žymos: politika, reformos, teisingumas
Niekindami savo poetes meškų neatremsime
Visada skaitau Vladimiro Laučiaus tekstus. Pirmą sykį kritikuosiu.
K.Prunskienės liaudies šokis: „kazačiokas“ su Kremliumi
Nebuvo jokio reikalo kalbant apie rusų partijos filialo įsteigimą Vilniuje tiek daug cituoti Salomėją Nėrį. Poetė galėjo klysti, ir galėjo klysti tragiškai.
Dabartinės realijos mažai ką turi bendro su poezija. Valdžioje partija, kuri nepopuliari ne todėl, kad “ryžtingai vykdė būtinas reformas”, o todėl, kad nieko to nedarė. Buvo žmonių, kurie tikėjosi.
Temos: Valdžia · Žymos: reformos
Buvusio dešiniojo pasisakymas
Andrew Sullivan: Aš nepalikau dešiniojo judėjimo. Jie paliko mane.
Tiems, kam aktualu.
Temos: Anarchizmas · Žymos: politika
Krizė tęsis ilgai #2
Konservatorių “krizės įveikimo” optimizmas kokiais dešimčia metų per ankstyvas.
Kubilius: atsigavus užsienio rinkoms, atsigaus ir mūsų šalies ūkis.
Kreivys: BVP rezultatai yra aiškus signalas: blogiausia – jau praeityje.
Eksportuojančio gyvulių ūkio vizijoje svarbiausiu raktiniu žodžiu ilgainiui lieka ne eksportas, o gyvulių ūkis.
Nėra jokių priežasčių tikėtis, kad dabartinė pasaulinio ūkio atsigavimo euforija tęsis ilgiau, nei dar kelis mėnesius. Nei pinigų spausdinimas ten, nei valdininkiškos bakhanalijos čia nesprendžia jokių ekonominių nei teisingumo problemų. Užsienio rinkos neatsigaus tiek, kiek norėtųsi, o jų atsigavimu paremta strategija nepasiteisins. Faktiškai jau nepasiteisino, bet kad būtume visiškai tikri, kantriai palauksime Invegos, valstybinio Būsto paskolų draudimo ir vieno kito banko bankrotų. (Patikslinu: valstybės įmonių ir savivaldybių neatsiskaitymai, privačių žlugimai, nedarbas, vėluojančios pensijos ir atlyginimai, emigracija, bankų kredito situacijos blogėjimas, vyriausybės skolinimosi kaštų augimas. Su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm.)
Kol kas ekonomika auga tik Kinijoje. ir nieko naujo ten nevyksta, išskyrus mums puikiai pažįstamą kredito burbulą, tik su baisesnėm socialinėm ir ekologinėm pasekmėm.
Lu Guang nuotraukų ciklas
–
Tuo tarpu vakarų burbulas, nežiūrint nieko, bliūkšta. Kreditas traukiasi. Lietuvoje, nepaisant beprecedentinio valdžios skolinimosi ir europinės paramos, kreditas irgi traukiasi. Ar kas pastebėjote, kad valdžiai pasiskolinus ir įpūtus į bankus pastaruosius pusantro milijardo dolerių, vos ne pusė sumos iškart buvo grąžinta bankų užsienio kreditoriams? (Juk negalvojate, kad pasiskolino asmeniškai premjeras, finansų ministrė ar kokia beasmenė “geopolitika”? Pasiskolinome mes su jumis.)
Beje, kas gi yra kredito burbulas? Tiesiog situacija, kuomet kredito rizika ir pasitikėjimas yra per dideli, lyginant su ekonomikos efektyvumu. Tas efektyvumas visų pirma priklauso nuo teisingumo. Finansinių aktyvų kainos čia tik antraeilis ir nepatikimas indikatorius.
Pastaroji nuoroda – į kaip niekad skeptišką, vieno geriausių pasaulyje absoliučios grąžos fondų valdytojo John Hussman komentarą. Rekomenduoju perskaityti visą. Ir Stephen Keen:
In fact “normal” for the last half century has been an unsustainable growth in debt, which has finally reached an apogee from which it will fall. As it falls–by an unwillingness to lend by bankers and to borrow by businesses and households, by deliberate debt reductions, by default and bankruptcy–aggregate demand will be reduced well below aggregate supply. The economy will therefore falter–and only regular government stimuli will revive it.
This however will be a Zombie Capitalism: the private sector’s reductions in debt will counter the public sector’s attempts to stimulate the economy via debt-financed spending. Growth, if it occurs, will not be sufficiently high to prevent growing unemployment, and growth is likely to evaporate as soon as stimulus packages are removed.
The only sensible course is to reduce the debt levels. As Michael Hudson argues, a simple dynamic is now being played out: debts that cannot be repaid, won’t be repaid. The only thing we have to do is work out how that should occur.
Since the lending was irresponsibly extended by the financial sector to support Ponzi Schemes in shares and real estate, it is the lenders rather than the borrowers who should feel the pain–which is the exact opposite of the bailout mentality that dominates governments around the world.
Reikalingos teisingumo reformos, kurių valdžios pačios niekad nepasiūlys. Konkrečiai Lietuvoje reikalingas bent jau padorus fizinių asmenų bankroto įstatymas. Mokesčių sistemos kreivumų nulyginimas irgi padėtų.
Keen:
Unfortunately, it will take a sustained period of failures by conventional policy before unconventional policies, like deliberate debt reduction, will gain political traction. Implementing them will require both a dramatic change of mindset and probably also a widespread changing of the political guard.
It will also require the breaking of the hegemony of neoclassical economics over economic thinking, but I doubt that the academic profession, or economists in Central Banks and Treasuries, are up to the task of changing their spots. Change in economics will have to come from the rebels, and from outsiders taking over a discipline that economists themselves have failed.
The second decade of the 21st century promises to be a dramatic one, politically and economically.
Temos: Ekonomika, Valdžia · Žymos: ekonomistai, iššūkiai, kredito santykiai, reformos, teisingumas
Rusija 46% didina senatvės pensijas
Vladimiras Putinas nustebino pasaulį paskelbdamas, kad skatins ekonomiką smarkiai didindamas senatvės pensijas. Pensijas pažadėta 35% padidinti artimiausiomis dienomis, dar 10% – 2010-aisiais. Motyvacija dviguba – kova su skurdu ir ekonomikos skatinimas, mat pensininkai didžiąją dalį pajamų išleidžia pirkdami šalies viduje sukuriamus produktus ir paslaugas.
ITAR-TASS pranešimas: Russian pensions in 2010 to grow 46% – Putin
Forbes: Russia Putin sees economy boost from higher pensions
Leo Kolivakis, Pension Pulse blogas: Putin for Pensions?
Socializmas? Taip, socialinio draudimo mokesčius irgi planuojama didinti iki 34%. Bet geresnis modelis už socializmą bankams, o kapitalizmą visiems kitiems. Kolivakis:
Regardless of the reasons, I think Putin is onto something. Now, if only we can figure out a way to redistribute income from Wall Street crooks back into the pensions they keep plundering.
Lietuviškuose rietenose dėl biudžeto bankų rizika ir galimi gelbėjimų kaštai sutartinai ignoruojami. Visai be reikalo – rizika niekur nedingo. Gyventojų mokumo mažėjimas ją tik didina.
Labai aiškiai noriu pasakyti, kad nesiūlau didinti pensijas. Tik konstatuoju, kad dabartiniai pensijų mažinimo projektai yra apgailėtinas dabartinės valdžios nesugebėjimo vykdyti reformas rezultatas.
Papildymas 2009.12.01. Rimantas Rudzkis, vz.lt:
Šiuo metu ypač daug diskutuojama apie socialinių išmokų mažinimą, kurių lygis pernai gerokai pakilo. Sunkmečio sąlygomis jį tenka nuleisti, tačiau verta palyginti Lietuvos ir ES statistinius duomenis: š.m. pirmąjį pusmetį socialinėms išmokoms Lietuva skyrė penktadaliu mažesnę BVP dalį nei ES, o biudžetininkų algoms – ketvirtadaliu didesnę, nors ir ES senbuvės yra pernelyg biurokratizuotos.
Temos: Ekonomika, Mokesčiai, Valdžia · Žymos: pensijos
Švelnus LB auditas
Stasys Jakeliūnas šiandien ėmė interviu iš valstybės kontrolierės Rasos Budbergytės:
Dar viena sritis – Lietuvos banko veikla. Aš stebiu šios institucijos veiklą ir bandau įvertinti jos vaidmenį ekonominiuose procesuose, ypatingai plūstant į šalį pigioms paskoloms iš Skandinavijos. Kiek žinau, Seimas įpareigojo Valstybės kontrolę atlikti Lietuvos banko auditą. Ar jūs ketinate audituoti tai, kaip Lietuvos bankas įgyvendino savo pagrindinius tikslus – užtikrinti kainų ir bankų sistemos stabilumą? Bent jau man atrodo, kad kainų stabilumo testas neišlaikytas, nes nekilnojamojo turto kainos augo trisdešimt procentų per metus, dabar tokiu pat tempu krinta.
Prieš kelis metus jau esame darę Lietuvos banko veiklos auditą. Seimas ką tik pritarė įstatymo pataisai, kurioje numatyta galimybė atlikti išsamesnį Lietuvos banko auditą. Kuomet ši pataisa įsigalios, galėsime įvertinti, ar Lietuvos bankas turi visas reikalingas vidaus kontrolės procedūras, metodikas ir taisykles, kurios padeda užtikrinti pagrindinio tikslo – kainų stabilumo išlaikymo Lietuvoje – įgyvendinimą. Tikiuosi, kad būsime naudingi Lietuvos bankui.
LB reikia tikrinti ne “vidaus kontrolės procedūras, metodikas ir taisykles”, o užsienio atsargas (rinkos verte), tarpusavio įsipareigojimų užskaitos sutartis (ISDA Master agreements) ir depozitorinių institucijų, kuriose laikomi rezervai, patikimumą/neutralumą Lietuvos bankų sistemos atžvilgiu.
Temos: Bankai, Valdžia · Žymos: iššūkiai, lietuvos bankas
O kaip tai igyvendinti? kai realybe – klanu powergames?