Galima apsieiti be kelių policijos?
Vlado komentaras praeitam įrašui vertas atskiros diskusijos.
Visiškai nesijaučiu kaltas
Kaltas esi tuo, kad palaikai eismo taisykles, iš esmės pritari kelių policijos reikalingumui, manai, kad be KET kiltų gausybė avarijų, įsivyrautų sumaištis ir anarchija. Nors slapyvardis teikia vilties, kad klystu, galgi esi išimtis.
Kyla klausimų apie geresnius už korumpuotą kelių policiją eismo reguliavimo būdus. Ir reguliavimo principus, kurie gal būtų geresni už bet kokią, kad ir nekorumpuotą kelių policiją.
Ar keliuose turi būti kontroliuojamas:
- vairuotojo pažymėjimų turėjimas,
- kelio ženklų ir šviesoforų signalų laikymasis,
- (stovėjimas naktimis laukiant žalios šviesos tuščiose sankryžose ir reguliuojamose perėjose?),
- blaivumas, kalbėjimasis mobiliuoju telefonu,
- reakcijos greitis, kurtumas, rega, automobilio techninė būklė,
- o taip pat sugebėjimas orientuotis, nuovargis, susijaudinimas, medikamentų nevartojimas, ar dar kokie šiuo metu dar prevenciškai nekontroliuojami dalykai?
Jeigu turi kontroliuoti, tai kas – kelių policija ar draudimo kompanijos (ar gal kokie visuomenės draugovininkai?)
Jeigu draudimo kompanijos, tai tik po autoįvykio, ar profilaktiškai?
Ar turi būti kontroliuojamas draudimo poliso turėjimas, ir kas tą kontrolę turėtų vykdyti? Jeigu tam tikra kontrolė, eismo reguliavimas ir autoįvykių protokolavimas reikalingas, ar tai būtinai turi vykdyti valdiška sukarinta institucija?
Visais atvejais, rizikos mažinimas keliuose turi prasmę, tačiau kaštuoja, ir pageidautina rasti būdą, kurio kaštai būtų mažiausi, t.y. geriausiai atitiktų ekonominę panaikinamos rizikos vertę. Nebent kalbant apie eismo įvykių riziką, kuri yra ir fatalinė, ekonomiškumo kriterijai neturi būti taikomi?
Ar į kaštus turi būti įskaičiuojamas visų vairuotojų dėl per griežtų greičio apribojimų keliuose neproduktyviai gaištamas laikas? Ar nebūtų ekonomiška eismo rizikos problemas spręsti mažiau preventyviai? Ar prevencijos šalininkai bent įsivaizduoja kaštus?
Ar pėstieji norėtų būti “saugomi nuo kelių erelių”, jeigu jiems būtų leista atsisakyti tokios apsaugos, mainais tiesiai į rankas gaunant valdžios jai išleidžiamą lėšų sumą?
Ar vairuotojai sutiktų atsisakyti kelių policijos prevencinės kontrolės mainais į “visišką anarchiją” keliuose, bet gyvenimą be baudų?
Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:
- 40 Lt
- Gyvulių ūkis #1
- Klausimai Lietuvos bankui: ar teisingai suprantu įsipareigojimų savitarpio įskaitymų riziką?
- Ko vertos Lietuvos banko oficialiosios tarptautinės atsargos?
- Mauro komentaras: šitą dieną prisiminsim ilgai
Temos: Anarchizmas, Valdžia · Žymos: policija, rizika
on 2009.09.10 at 14:14
· Nuoroda
Mano supratimu kelio savininkas turėtų nustatyti naudojimosi savo keliu taisykles, kurias ir suenforsintų. Enforsinimo metodai gali būti patys kūrybiškiausi – pvz. draudimas važinėti jo keliais tiems, kurie anksčiau jo taisyklių nesilaikė. Kadangi jis būtų asmeniškai suinteresuotas, kad jo keliu važinėtų kuo daugiau žmonių, taisyklės būtų tokios, kokios tiktų daugumai žmonių.
Iš kart užbėgu už akių sakysiantiems, kad šiandien kelių savininkas yra valdžia, todėl ji ir turi teisę nustatyti naudojimosi keliais taisykles. Pirma – subjektas, kuris nepripažįsta kitų žmonių nuosavybės teisių, nuosavybės teisių neturi pats, todėl valdžia nuosavybės teisių ir neturi. Antra – valdžia kelių darymo ir eksploatavimo kainą nustato vienašališkai ir pinigus už tai iš žmonių atima jėga, todėl neturi jokių paskatų stengtis dėl klientų. Priešingai – valdiškam sektoriuj kitų metų finansavimas priklauso nuo to, kiek išleidai pernai. Kuo daugiau išleidai pernai, tuo daugiau gausi kitais metais. Kai tokios taisyklės, apie efektyvumą nėra ką ir kalbėti, todėl ir turim ne tik blogos kokybės ir be proto brangius kelius, bet dar ir reikia naktimis stovėti prie ant kiekvieno išvažiavimo iš kiemo stovinčių šviesoforų, kurių pristatė nesugalvojantis kaip dar kitaip išsiplauti pinigus valdininkėlis.
on 2009.09.10 at 15:33
· Nuoroda
Atsakymas gavosi ilgokas… http://rascallt.blogspot.com/2009/09/tvarka-keliuose.html
on 2009.09.10 at 19:52
· Nuoroda
Ar teisingai suprantu, kad įrašu savo bloge išsakai pritarimą idėjai, jog eismo saugumui skiriami visuomenės resursai turėtų būti didinami, o kontrolė griežtinama?
on 2009.09.11 at 10:29
· Nuoroda
Resursai iš bendros mokesčių mokėtojų kišenės ne. Iš pažeidėjų – taip. Rimtas kelių eismo taisyklių pažeidimas turėtų būti prabangos prekė.
Labai pritariu paskutinių metų KET pakeitimams, kur didžiausios bausmės numatomus už svaigalus, chuliganizmą keliuose ir didelį greitį. Tokie pakeitimai visuomenei brangiai nekainuoja.
Vairuotojų kontrolė keliuose pakankama, nepakankama policininkų moralė ir kontrolė – aš utopiškai tikiu, kad kyšių turėtų nelikti. Taip pat keliuose turėtų nelikti chroniškų pažeidėjų, kurie praranda teises bet vis tiek vairuoja ir sukelia net ne po vieną avariją.
Yra protingesnių būdų gerinti gyvenimą ir saugumą nei vien policiniai. Aš myliu techniką, ir labai laukiu tos dienos kai automobilis pats nuveš mane iš taško A į tašką B, o laikas praleistas kelionėje neišsibrauks iš dienotvarkės.
on 2009.09.11 at 10:10
· Nuoroda
Giedriau, pakalbėkim apie praktinį tavo idėjų įgyvendinimą – pvz Lietuvoj. Įsivaizduokim, turi aukščiausią vykdomąją valdžią – kaip viską įsivaizduotum?
on 2009.09.11 at 15:00
· Nuoroda
Pirmiausia reiktų suprivatizuoti visą valdišką turtą. Realiai galutiniam rezultatui nėra didelio skirtumo kaip tai bus padaryta, kadangi valdžios nereguliuojamoje rinkoje riboti resursai pakankamai greitai patenka į tas rankas, kurios sugeba efektyviausiai iš jų pagaminti gėrybes, kurių žmonėms labiausiai reikia.
Kadangi dauguma žmonių mano, kad valdiškas turtas turėtų priklausyti visiems toje teritorijoje gyvenantiems žmonėms, taip būtų galima ir daryti. Galima įsteigti AB “Vilniaus miesto valdžios turtas” ir išdalinti akcijų visiems Vilniaus gyventojams po lygiai. Mažesni padaliniai (kuriuos gal vėliau pasirodys, kad efektyviau yra atskirti ir parduoti apskritai) pasidarys jei tik to reikės efektyviai veiklai. Tą patį reiktų padaryti ir su kitais miestais ir miesteliais.
Kelius, jungiančius miestus, reiktų parduoti tų miestų gyventojams. Pvz. padaryti AB “Kelias Vilnius-Panevėžys” ir išdalinti akcijas tų miestų gyventojams.
Likusią žemę išdalinti žmonėms panašiais principais.
Baigus nekilnojamų daiktų privatizavimą, reiktų nustoti drausti žmonėms rinktis jiems patinkančias saugumą užtikrinančias organizacijas bei teisines sistemas (praktiškai manau būtų kažkas panašaus į prof. David Friedman modelį http://www.daviddfriedman.com/Academic/Anarchy_and_Eff_Law/Anarchy_and_Eff_Law.html).
Tą padarius visų kitų problemų, finansuojamų prievartiniais mokesčiais, nebeliktų, kadangi kiekvienas turėtų teisę rinktis tokią apsaugos organizaciją, kuri nuo prievartos gina, o tuo pačiu neliktų ir valdžios.
on 2009.09.13 at 7:43
· Nuoroda
O kas, jei aš nusiperku kelią Vilnius – Kaunas (superku visas akcijas) ir nusprendžiu juo tik pats vienas važinėti? O tu tą patį padarai su Kaunas – Klaipėda? Arba, tegul ir leidžiu kitiems važinėti, tačiau mokestį padarau 100lt/100km ar pan – kadangi nėra alternatyvų, vartotojas turi mokėti tiek, kiek paprašau.
Turbū sakysi, kad atsiras kiti keliai, bet klausimas ar tikrai atsiras? Pvz alternatyvau Telekomo taip ir neatsirado (o kiti tiekėjai vistiek nėra adekvatūs net dabar, praėjus dešimtmečiams). Plius kaip tai alternatyvai atsirasti – nelengva nutiesti kelią Vilnius – Kaunas, tiek finansiškai, bet kartu ir kur rasti žemę kuria tas kelias eitų?
Nenoriu iki begalybės tęsti šitos diskusijos, esu dėkingas už suteiktą perspektyvą (tikrai praplėčiau savo supratimą), tačiau įtikintas nelikau. Savo ruožtu mano siūlomas atsakymas(atsižvelgiant į tavo rekomendacijas) būtų leisti tiesti alternatyvius kelius jau dabar (išlaikant valstybinius kaip yra) – tada leisti tuose keliuose savininkams enforcinti savas taisykles (jų tarpe atsisakyti policijos paslaugų etc) ir leisti vartotojui rinktis. Jei tava sistema tikrai efektyvi, vartotojai (savo pinigais) balsuos už ją. Tik labai abejoju, ar tokių drąsių investitorių atsirastų, kad tai pradėti (nes biznio žmonėms tavo planas nelabai įtikinantis pasirodytų įtariu)…
on 2009.09.13 at 16:54
· Nuoroda
“Tikri anarchistai” man kartais sako, kad esu “netikras”.
Giedriaus plane matau tuos pačius trūkumus, kuriuos įvardino ir Hadrian. Privatizavę siūlomu būdu kelius, gautume krūvą natūralių monopolių.
Kas su jais galėtų konkuruoti?
- važiavimas aplinkiniais keliais,
- geležinkelis,
- aviacija,
- dar kas nors naujo? (Pvz. keleivių pervežimai bekele autokroso motociklais?).
Nebūtų realios konkurencijos.
Esu linkęs manyti, kad kelių privatizavimas būtų naudingas, bet, kaip ir daugeliu kitų atvejų, visuomenė (t.y. visuomenę atstovaujanti valdžia) turėtų nustatinėti nuosavybės ribas.
T.y. “neliktų ir valdžios” teiginys neįgyvendinamas arba neracionalus.
Ko nors nesuprantu?
on 2009.09.13 at 23:23
· Nuoroda
Pirmiausia reiktų suprasti, kad darant naujus miestus ir kelius iki jų bijoti to, ko jūs bijote, nereikėtų. Jei naujo miesto savininkas neužgarantuotų bent patenkinamo susisiekimo su nauju miestu prieš pradėdamas pardavinėti/nuomoti žemę ar/ir pastatus jame, niekas tame mieste net negalvotų gyventi.
Kalbant apie jau esamų kelių tarp miestų privatizavimą, jei teisingai suprantu, jūsų baimė yra ta, kad privatizavus kelią jo savininkas galėtų prašyti už važiavimą juo kiek tik nori, todėl prašytų tiek, kiek didelė dalis žmonių nenorėtų mokėti. Kaip šios problemos sprendimą siūlote atiduoti visus kelius organizacijai (valdžiai), kuri turi teisę ne tik prašyti už naudojimąsi esamais keliais kiek tik jai patinka, tačiau gali teisėtai atimti pinigus už kelius ir iš tų, kurie jais naudotis apskritai nenori, bei turi teisę fiziškai susidoroti konkurentais. Taip pat ši organizacija turi teisę vienašališkai nuspręsti kiek, kur ir kokios kokybės kelių žmonėms reikia ir gali atimti iš jų bet kiek pinigų tų kelių padarymui. Atimti pinigus gali net ir tuo atveju, jei tie žmonės norėtų išleisti savo pinigus kitur ir neturėti naujo kelio apskritai. Jūsų startinė pozicija vadovaujantis jūsų pačių kriterijais yra nepalyginamai blogesnė nei situacija, kuri galbūt(!) gali atsitikti juos privatizavus
Nepaisant aukščiau išdėstyto argumento, jūsų baimes paneigia tiek istoriniai duomenys (kaip sėkmingai konkuravo geležinkeliai Amerikoje kol jų reguliuoti ir subsidijuoti nepradėjo valdžia, neblogai yra parašęs Gabriel Kolko, apie “natūralius” monopolius apskritai – Thomas DiLorenzo), tiek loginiai argumentai.
Net jei tarp dviejų miestų būtų tik vienas kelias, nebūto jokio kito susisiekimo (traukiniais, lėktuvais, laivais) ir nebūtų galimybės alternatyvų susisiekimą padaryti, bei kelias tarp tų miestų priklausytų ne to miesto gyventojams (realybėje tokių ekstremalių atvejų beveik garantuotai nepasitaikytų), nėra jokio pagrindo manyti, kad kaina už važiavimą būtų tokia, kokios dauguma žmonių nesutiktų mokėti. Gi daugumos verslininkų tikslas yra maksimalus pelnas, o ne maksimali kaina. Maksimalų pelną galima gauti ne keliant kainą iki begalybės, bet tada, kai kainos ir ją per laiko vienetą sumokančių sandauga yra didžiausia. Nėra jokio pagrindo manyti, kad pelną maksimizuojanti kaina už naudojimąsi keliais būtų didesnė nei kad mokam už kelius šiandien.
O jei jau žiūrėti į reikalą iš principo ir vadovautis žmonių teisėmis, utilitaristiniai argumentai, kad ir kokios išvados jais remiantis būtų gautos, neturi prasmės. Žmonės neturi teisės naudotis kitų žmonių nuosavybe be tos nuosavybės savininko sutikimo, todėl jei jau pasinaudoti kito nuosavybe labai norisi, tą padaryti yra tik vienas teisėtas būdas – bandyti susitarti. Padarius prielaidą, kad vardan kilnių tikslų (arba tiesiog geidžiant svetimo turto) naudoti jėgą prieš jėgos nenaudojančius žmones galima, toli nenueisim.
on 2009.09.14 at 1:49
· Nuoroda
Respect, Giedriau. Gini koncepciją, kurią ne taip ir lengva apginti. Bet aptarti naudinga.
Esant absoliučioms nuosavybės teisėms, vienintelis riboklis, apginantis visus žmones (visuomenę) nuo kelių, aerouostų, ar tiesiog kritiškai svarbiose vietose atsidūrusio nekilnojamojo turto (o ir kitų svarbių resursų, pvz. vandens) savininkų godumo yra kitų žmonių (bendrapiliečių) agresija.
Čia būtina įvesti rizikos ir agresijos sąvokas.
Per daug godus (vienintelio kelio, ar vienintelio šulinio, ar paskutinio maisto sandėlio) savininkas rizikuoja susilaukti agresijos. Potencialūs agresoriai irgi rizikuoja. Pusiausvyra gali egzistuoti tuomet, kai visi laikosi tam tikrų moralinių kodeksų. Tų moralinių kodeksų garantai, “laikytojai”, yra valdžia.
Absoliučiai neagituoju už tai, ką tarsi ir primeti savo komentaru (cituoju)
Valdžia neišvengiama, ir tik nuo visuomenės sąmoningumo priklauso, kiek ji bus minimali, t.y. nedarys visų tavo vardinamų dalykų.
Keliai, žinoma, turėtų būti privatūs. Minimalesnės, nei dabar, valdžios egzistavimas yra įmanomas.
Vardan ko ir dirbame.
on 2009.09.14 at 11:28
· Nuoroda
Gal galima išgirsti kriterijus, pagal kuriuos būtų sprendžiama savininkų godumas jau per didelis ar dar ne? Aš nematau jokio objektyvaus būdo kaip atskirti ar savininkų godumas jau per didelis, ar tiesiog godūs agresoriai gviešiasi svetimo turto.
Ir jei jau nori mane įtikinti, kad mano gyvenimas bus geresnis, jei aš kažkokiai žmonių grupei atiduosiu teisę naudoti smurtą prieš mane, pasistengti turėtum gerokai stipriau
Apie tai ar valdžia neišvengiama ir ar ji padeda pasiekti pačių valdžios šalininkų išsikeltų tikslų visai neseniai diskutavo minarchistas Jan Helfeld, pasižymėjęs drąsiais sokratiškais klausimais interviu su politikais metu ir turbūt didžiausio portalo filosofijos tema http://www.freedomainradio.com savininkas anarchistas Stefan Molyneux – http://www.youtube.com/watch?v=2gK2xB9F9Ag. Taip pat labai rekomenduoju paklausyti debatų analizę http://www.youtube.com/watch?v=BQARRsOgi08 ir http://www.freedomainradio.com/Traffic_Jams/FDR_1447_post_helfeld_debate_conf_call.mp3
on 2009.09.14 at 12:34
· Nuoroda
Ačiū už nuorodas, būtinai reiks peržiūrėti.
Tuo tarpu atsakymas į tavo retorinį klausimą dėl objektyvių kriterijų…
… yra toks: nematai objektyvaus būdo atskirti, nes ir negali matyti to, ko nėra. Susikirtus interesams, kriterijus yra subjektyvi konflikto šalių rizikos kaina.
Labai vaizdžiai paaiškinsiu: jeigu geriamo vandens monopolistas nustatytų per didelę kainą, egzistuoja didelė rizika, kad iš jo vandenį būtų bandoma pavogti arba atimti prievarta, gal būt net siekti fiziškai sunaikinti patį savininką. Vandens stokojančiam maištininkui subjektyvi rizikos kaina būtų labai žema.
Tai ir yra nuosavybės ribos. Tavo nuosavybė yra tavo tik tiek, kiek mes dėl to sutariame.
on 2009.09.14 at 13:31
· Nuoroda
Regis nepilnai atsakiau, tai dar papildysiu komentarą.
Nuo godžių agresorių savo ‘šulinio’ pats vienas niekada neapginsi. Visai kas kita, jeigu gali remtis į savo pirkėjus, kuriems priimtina tavo parduodamo išteklio kaina, ir jie nenorėtų, kad tas išteklius atitektų godžiam agresoriui.
on 2009.09.14 at 17:10
· Nuoroda
Tarkim tu turi apsaugos paslaugas teikiančią įmonę ir rašai įstatymą, kuriuo būtų apibrėžiamos nuosavybės teisės. Jei teisingai suprantu tavo poziciją, formuluotė būt tokia: “jei auka nesugeba apginti savo nuosavybės, ją atimti yra teisėta”. Man savo apsaugos paslaugų su tokia formuluote neparduotum
Ir jei jau konkrečiai – ar tu manai, kad tu asmeniškai turėtum turėti teisę naudoti smurtą prieš mane, jei aš turėčiau savo nuosavą oro uostą, o tu savo neturėtum, bet labai norėtum paskraidyti?
on 2009.09.14 at 18:01
· Nuoroda
Regis labai aiškiai atsakiau – tu “turi” aerouostą tiek, kiek aš pripažįstu tavo nuosavybės teises. Nuosavybės teisės nėra absoliučios, o yra žmonių santykių forma.
Žinoma, situacijų, kai aš ‘labai norėčiau paskraidyti’, tikimybė daug mažesnė už mano pavyzdyje paminėtų “truks-plyš reikia vandens” konfliktų, tai aerouosto nuosavybės iliuzija gali būti tvaresnė.
Visais atvejais žmonės dažniausiai tvarkysis taip, kad nereikėtų tiesti lygiagrečių konkuruojančių autostradų.
on 2009.09.14 at 20:17
· Nuoroda
Regis mes kalbam apie tai, kokia turėtų būti teisinga teisinė sistema, o ne apie džiungles, kuriose teisių neturi niekas jokių, o kas stipresnis, tas ir teisus.
Turi sutikti, kad jei jau norim civilizuotų santykių tarp žmonių, o ne nuolatinio karo “visi prieš visus”, turi būti nustatytos vienareikšmės taisykles, kuriomis vadovaujantis iškilus konfliktui būtų galima pasakyti kas teisus, o kas ne. Jei nuosavybės teisės visuomenėje aprašytos kaip tu siūlai – pagal taisyklę “kiekvienas turi nuosavybę tol, kol jos neprireikia stipresniam”, apie civilizuotus santykius negali būti net kalbos.
Grįžtant prie konkretaus pavyzdžio – jei tu nepripažįsti mano nuosavybės teisių (į mano oro uostą), pats neturi nuosavybės teisių apskritai, todėl bet kas gali teisėtai atimti iš tavęs bet ką, maistą tame tarpe. Kitaip tariant esi agresorius, kurio išgyvenimas civilizuotoje visuomenėje priklausytų tik nuo kitų žmonių malonės.
on 2009.09.14 at 21:24
· Nuoroda
Kalbu tik apie plačių susitarimų nuosavybės atžvilgiu ir jų įgyvendinimui reikalingo centralizmo (t.y. valdžios) neišvengiamumą.
on 2009.09.15 at 0:20
· Nuoroda
Įdomi, nors ir niekur nevedanti diskusija
Susidaro įspūdis, kad tik viena pusė girdi ką sako kita (ar apie tai pamąsto) – nepyk, Giedriau.
#1, taip ir liko neatsakytas klausimas: jei aš turiu kelią Vilnius Kaunas ir nusprendžiu jį naudoti savo asmeniniams tikslams (panašiai, kaip žmonės apsitveria savo ežerus, miškus etc.) – koks tavo sprendimas? Aš suprantu, kad sakai, jog man būtų PELNINGIAU pardavinėti teisę juo naudotis, tačiau naivu būtų teigti, jog visi sprendimai AUTOMATIŠKAI bus daromi vien vaikantis didesnio pelno.
#2, kalbant apie “civilizuotus santykius” bei juos reguliuojan2ias teisines normas: problema ir yra tame, jog tokia sistema niekada taip ir nebuvo sukurta; žmonės griebiasi jėgos ne iš gero gyvenimo; suprantu, ką sakai – jog jei aš neturiu kažko, ką tu turi, atrodytų negaliu vien tuo grįsti savo prievartą; tačiau pati sistema, kai tu turi daugiau, rytoj dar daugiau ir laikui bėgant turi viską (o aš nieko) nėra CIVILIZUOTA; kaip teisingai pastebėjo anarchistas, pati nuosavybės teisė yra suteikiama tau (ir man) visuomeninio susitarimo pasekoje: visuomenė tokį susitarimą prieina tikėdamasi, jog nuo to jos gyvenimas bus geresnis (t.y. negu be jo); tačiau jei didesnioji visuomenės dalis tik nukenčia dėl tokio susitarimo, pats susitarimas tampa nenaudingu ir gali būti atšauktas; tu argumentuoji, jog tai “nesąžininga” tavo atžvilgiu, tačiau tas argumentas neišlaiko kritikos – viskas priklauso nuo “sąžiningumo” apibrėžimo – ir kaip sakiau, kai visas turtas automatiškai plaukia į kelias kišenes ir visi visuomenės nariai tik dirba, kad išgyventų neatrodo labiau “sąžiningas”
#3, pats valstybinis aparatas ir atsirado todėl, kad įvairios suinteresuotos šalys pešėsi ir negalėjo sutarti; net jei turėtume idealiai subalansuotus įstatymus, kas juos enforcintų? pvz. tu kalbi apie privačias saugos tarnybas (policijos vietoje), tačiau kas, kai tokia tarnyba pradeda protekcijuoti vieną ir skriausti kitą? ir jeigu turime kelias saugos tarnybas – kas jei jos pradeda peštis? esmė paprasta – reikalingas “teisėjas” ginčams išspręsti, jie patys neišsisprendžia
on 2009.09.15 at 14:24
· Nuoroda
Aš bandau savo nuomonę argumentuoti remdamasis principais, o ne siaubo istorijėlėm ala “vergija yra neišvengiama beigi gėris, kadangi ją panaikinus nebus kam dirbti plantacijose, be to dauguma vergų nesusiras darbo ir mirs badu”. Beveik garantuoju, kad su lygiai tokiom pat siaubo istorijom susiduriat kalbėdami su visiškais socialistais, kurie aiškina, kad panaikinus nemokamą gydymą dauguma žmonių išmirs nes negalės susimokėti už gydymą, tačiau net nesusimąstydami naudojate tą pačią taktiką (o ne logiškus argumentus, paremtus principais) prieš mane.
Jei konkrečiai atsakyti į tavo klausimus:
1. Čia tas pats kas klausti ką reiktų daryti, jei kas nors šiandien sugalvotų supirkti visą žemę Vilniaus mieste ir norėtų ją naudoti savo asmeninėms reikmėms. Jei jau atsirastų pakankamai turtingas ir pakankamai išprotėjęs žmogus (ko tikimybė ~0) ir nupirktų visą žemę Vilniuje (ar kelią Vilnius-Kaunas iš Vilniaus ir Kauno gyventojų, jei pameni, mano siūlymas buvo atiduoti šį kelią šių miestų gyventojams), daryti nereiktų nieko, nes kiekvienas žmogus gali parduoti savo nuosavybę, o kiekvienas teisėtai ją įsigijęs gali ją naudoti savo reikmėms.
2. Jei manai, kad tai, ką žmogus įsigijo savanoriškų mainų su kitais žmonėmis metu, jam nepriklauso, nes yra mažiau naudingų kitiems žmonių kurie turto savanoriškų mainų metu įsigijo mažiau; taip pat jei manai, kad gali būti 2 žmonių susitarimas, kuris gali būti teisėtai enforsinamas trečioms šalims be jų sutikimo (čia yra visuomeninės sutarties apibrėžimas), tai esi socialistas, o su socialistais, deja, diskutuoti beprasmiška.
3. Kad esant privačiai teisėsaugai nebūtų karo tarp saugos tarnybų ir viena saugos tarnyba turėtų nykstamai mažai šansų tapti diktatoriais yra įrodęs David Friedman (linką daviau, čia dar vienas jo komentaras į tokius argumentus kaip kad tavo http://www.daviddfriedman.com/Academic/Law_as_a_private_good/Law_as_a_private_good.html).
O valstybinis aparatas atsirado visai ne dėl to dėl ko tu rašai, kad jis atsirado. Tiesiog vieną dieną klajokliai nusprendė, kad kur kas daugiau navaro yra ne sudeginti kaimą jį apiplėšus ir išžudžius visus jo gyventojus, bet pasistačius šalia pilį, pasivadinus karaliais ir pradėjus rinkti duoklę iš nenorinčių mirti nuo jų rankos.
on 2009.09.15 at 9:48
· Nuoroda
apie represinių struktūrų būtinybę: mano galva, valstybinis aparatas – viena iš efektyviausių savigynos formų. Poreikis jos dydižiui ir centralizacijos laipsniui priklauso nuo agresijos (vidinės, išorinės) dydžio. Gerais ir ramiais laikais jo poreikis mažesnis. Prūsai buvo nukariauti ir išnaikinti dėl to, kad nebuvo vieningos hierarchinės (valstybinės) struktūros, gyveno bendruomenėmis.
Aparatas neatsparus rūdims (korupcijai) ir tuo nuolat skatina visuomenės mintį, kad yra nereikalingas. Tačiau ar mūsų visuomenė, keikdama teismus ir jais nepasitikėdama, sugeba kitaip spręsti konfliktus? Ne, ir niekada nesugebės, nes įsijungia per stiūprios jėgos, kad žmogus jas pats galėtų suvaldyti – žmogiškosios ambicijos ir godumas. Čia ir atsiranda poreikis nors ir blogo, bet teismo. Kitaip nebus, žmogaus prigimties neišoperuosi kiek benorėtum.
on 2009.09.15 at 14:26
· Nuoroda
Anot tavęs organizacija, kuri turi teisę atimti iš žmonių bet kiek turto bet kada, yra geriausias įmanomas būdas žmonių turtui saugoti. Sorry, neįtikinama
on 2009.09.15 at 23:06
· Nuoroda
teoriškai ko gero ne, utopistai yra prigalvoję daug idealių sistemų. Tačiau gyvenime visos lazdos turi 2 galus. Praktiškai tai vienintelis realizuotas būdas, pažabojantis žmogaus prigimtį. Gal klystu, turite kitų pavyzdžių?
on 2009.09.16 at 9:49
· Nuoroda
Utopija – idėja, kurios realizavimas neduos tų rezultatų, kurių tikimasi, kadangi ji prieštarauja realybei arba/ir pati sau. Manyti, kad organizacija, kurios tikslas yra saugoti mano turtą, tačiau kuri tuo pačiu metu gali teisėtai jį atimti, mano turtą apsaugos, yra utopija, kadangi tos organizacijos tikslai prieštarauja vienas kitam.
Lygiai taip pat yra utopija manyti, kad tokia organizacija neaugs iki visiško totalitarizmo – kodėl neturėtų? Jei jau ji gali teisėtai atimti žmonių turtą vardan kilnių tikslų, kodėl jo neatimti viso? Praktiškai lygiai tas ir vyksta – USA po nepriklausomybės nuo UK paskelbimo buvo minarchistų rojus, šiandien ten rojus socialistams. Beje lygiai tas pats darosi su visomis demokratijomis be išimties.
O tai, kad šiandien nėra realizuota geresnė santvarka niekaip nereiškia, kad geriau veiksiančios praktikoje santvarkos nėra. Kaip kad tuo metu, kai visame pasaulyje buvo legali vergovė, niekaip nereiškė, kad žmonių bendruomenė be vergovės egzistuoti negali.
on 2009.09.17 at 0:01
· Nuoroda
utopija – idėja (neįvykdomas, nerealus sumanymas, projektas, svajonė), kurios akivaizdžiai nepavyks realizuoti. Net jei kažkokiu stebuklu pavyktų, tokia santvarka bus netvari dėl žmogaus prigimties. Jau nekalbu apie tai, kad perėjimo iš valstybių žemėlapio į tokią santvarką (be valdžios, kuri kaip pastebėjo Anarchistas, įteisina nuosavybę ir saugo ją nuo agresijos) prielaidų neįsivaizduoju. Vargu ar kas iš stogui ir maistui uždirbančių, išskyrus mažas vienminčių bendruomenes-komunas, norėtų eksperimentuoti, o valdžia pati galių niekada neatiduos.
Tačiau gerbiu žmones, kurie drįsta svajoti apie kitokią tvarką. Kaip ir tuos, kurie tobulina esamą, kad ji taptų žmogiškesnė, nei buvo iki jų.
on 2009.09.15 at 16:35
· Nuoroda
Tikiuosi klystu, bet, Giedriau, man toks įspūdis, kad teisūs globalistai. Viena vyriausybė, pinigai, armija etc. Nes vystant tavo mintį toliau, turtingas turtėja, vargšas dar labiau skursta.
Galų gale lieka sauja “teisųjų”, kuriuos gina vieninga jėgos struktūra. Ar ne taip tave supratau?
P.S. Nesu socialistas, anei anarchistas.
on 2009.09.16 at 9:53
· Nuoroda
“turtingas turtėja, vargšas dar labiau skursta”
Tą apie kapitalizmą sakė Marksas, ir kaip ir daugumoje kitų klausimų, klydo. Turtingiausi kapitalizme turtėti gali tik vienu būdu – geriausiai pasitarnauti masėms, t.y. neturtingiausiems, kas reiškia, kad turtingiausi turtėja, o neturtingiausi irgi turtėja. Vieniems žmonėms turtėti kitų sąskaita galima tik socializme arba įvairiose jo atmainose, todėl tavo teiginys yra teisingas tik socialistinėse santvarkose.
“Nesu socialistas, anei anarchistas.”
Arba žmonės daro pasirinkimus patys (anarchizmas), arba už juos nusprendžia valdžia ir savo sprendimą suenforsina iš viršaus jėga (socializmas). Deja trečio pasirinkimo realybėje nėra.
on 2009.09.16 at 12:11
· Nuoroda
Giedriau, darai eilę loginių klaidų. Priešingai nuo tavęs, manau jog ginčai turi būti sprendžiami logikos pagalba, o ne apvardžiuojant oponentą (su socialistais, deja, ginčytis nėra prasmės).
Tavo atsakymas dėl kelio Vilnius-Kaunas (nedaryti nieko) kaip tik ir parodo reikalo esmę – kitais žodžais “darytkite ką norite, ne mano reikalas”. Todėl sveikai protaujantis žmogus niekada tavo idėjos ir nepalaikys (ir, istorijos bėgyje, nepalaikė).
Pvz su visa Vilniaus žeme be į temą – (1) niekas jam neleis supirkti visos žemės (čia valstybei esant!); (2) žemės sklypų yra nesuskaičiuojama daugybė, tuo tarpu kelias vienas; valstybė ir nereglamentuoja plataus vartojimo objektų – tik tuos, kurie turi išskirtinę (monopolinę) padėtį; ir taip, aišku, monopolijų mes neturime bijoti. pvz. elektros tiekimo, apšildymo ir kitų
Ir dar kartą pasikartosiu savo mintį: taip, “teisinga” (ar “protinga”) visuomenine struktūra laikau tą, kurioje maksimalus jos narių kiekis maksimaliai laimingas (patenkintas) (ateina į galvą Skandinavijos šalys). Jei tai socializmas – tebūnie (jei tai anarchizmas irgi tebūnie
. Jei tavo aukščiausia ginama vertybė – aklas absoliučios nuosavybės teisės gynimas – ąčiū, bet ne. Manau tema išsemta.
P.S. JAV – socialistų rojus (geras čia
Įdomu kodėl tiek daug verslininkų iš Europos tik ir migruoja į JAV, ar kartais ne todėl, kad ten GERIAUSIOS sąlygos jų VERSLUI? Ir kur tada “anarchistų rojus” – Europoj? O gal Afrikoj?
on 2009.09.16 at 13:11
· Nuoroda
1. Pravardžiavimas yra vadinimas tuo, kuo žmogus nėra. Aš tiesiog vadinu daiktus tikraisiais jų vardais, jei kam nors tai nepatinka – jo teisė piktintis.
2. Jei teisėtas daikto savininkas negali naudoti daikto savo reikmėms, tai kas tada tą daryti gali? Prašau pateikti tada savo loginiais argumentais pagrįstą nuosavybės teisių sistemą, aš savąją esu pateikęs http://giedriusc.blogspot.com/2009/02/nuosavybes-teise.html.
3. Nėra jokios prasmės užsibrėžti tikslą, kurio neįmanoma išmatuoti, nes jį užsibrėžus niekaip negalėsi pasakyti tolsti nuo jo ar prie jo artėji. Žmonių laimės išmatuoti (o juo labiau susumuoti) neįmanoma, todėl tikslas padaryti visuomenę, kurioje jos individų laimės suma yra didžiausia, yra beprasmis. Nepaisant to jei jau tokį tikslą užsibrėžei, ar palaikytum pasiūlymą grąžinti vergovę, jei koks nors demagogas pradėtų aiškinti, kad mažumą žmonių padarius vergais, dauguma pasidarytų gerokai laimingesnė, todėl suminė visų žmonių laimė padidėtų?
4. Jei šiandien vis dar yra labiau socialistinių šalių nei JAV nėra jokio pagrindo JAV nelaikyti socialistine, ypač ją lyginant su pirmaisiais nepriklausomybės metais, ką aš ir dariau.
5. Apie socialistų rojų Skandinavijoje nelabai noriu plėstis, bet jei jau įdomu, gali paskaityti kad ir čia:
http://mises.org/story/2259
http://mises.org/story/955
http://mises.org/story/2190
on 2009.09.16 at 13:43
· Nuoroda
“Tavo atsakymas dėl kelio Vilnius-Kaunas (nedaryti nieko) kaip tik ir parodo reikalo esmę – kitais žodžais “darytkite ką norite, ne mano reikalas”. Todėl sveikai protaujantis žmogus niekada tavo idėjos ir nepalaikys (ir, istorijos bėgyje, nepalaikė).”
Dar vienas pastebėjimas. Dauguma sveikai protaujančių žmonių mano idėją apie nuosavybės teises ir palaikė, balsuodami kojomis į JAV iš šalių, kuriose mano idėja nebuvo palaikoma. Deja dėl to, kad žmogeliai JAV pamiršo nuo ko bėgo iš Europos ir pasidarė valdžią, (tiksliau pačioje pradžioje, kol vadžia buvo minimali, nekovojo su ją darančiais pakankamai atkakliai), šiandien JAV jau menkai skiriasi nuo kitų demokratinių diktatūrų ir baigia pragerti tai, ką per paskutinius šimtmečius, bent jau santykinai neblogai gerbdama nuosavybės teises, sukūrė.
on 2009.09.16 at 15:18
· Nuoroda
“1. Pravardžiavimas yra vadinimas tuo, kuo žmogus nėra. Aš tiesiog vadinu daiktus tikraisiais jų vardais, jei kam nors tai nepatinka – jo teisė piktintis.”
tu pastoviai sąmoningai interpretuoji mano mintis suteikdamas joms kitą prasmę; kažkodėl aš tavo mintis sugebu suprasti teisingai ir atsakau į jas, o ne kažkokią klaidingą jų interpretaciją;
aiškinu dar kartą, jei taip sunku buvo suprasti: (1) aš neįsižeidžiau; (2) turėjau galvoj, kad ginčo metu vietoj argumento vartoti kito žmogaus klasifikavimą į vieną grupę ar į kitą (tegul ir teisingai) nėra argumentas.
2. Jei teisėtas daikto savininkas negali naudoti daikto savo reikmėms, tai kas tada tą daryti gali?
Matai, tu kalbi lyg nuosavybė egzistuoja apriori, tačiau taip nėra. Nuosavybės teisė nėra kažkas, kas egzistuoja pats savaime – mes ją SUKURIAME savo SUSITARIMU. Toliau, tu visus argumentus dėstai remdamasis tuo, jog absoliuti nuosavybės teisė yra GĖRIS – jei taip yra, aš sutinku su tavo išvadomis. Tačiau NE VISIEMS žmonėms absoliutri nuosavybės teisė yra AUKŠČIAU už visuomenės gerovės. Mano požiūriu, susitarimas dėl nuosavybės teisės ar bet koks kitas visuotinis susitarimas turi prasmę TIK jei to pasekoje mes visi geriau gyvename.
3. Nėra jokios prasmės užsibrėžti tikslą, kurio neįmanoma išmatuoti, nes jį užsibrėžus niekaip negalėsi pasakyti tolsti nuo jo ar prie jo artėji. Žmonių laimės išmatuoti (o juo labiau susumuoti) neįmanoma, todėl tikslas padaryti visuomenę, kurioje jos individų laimės suma yra didžiausia, yra beprasmis.
Tai TAVO nuomonė ir aš ją gerbiu. Tačiau NEVISI žmonės taip mano. Nors nėra termometro išmatuoti “laimei”, yra visa eilė kriterijų, pagal kuriuos gana objektyviai galėtume lyginti kelių skirtingų visuomenių “laimingumo lygius”.
Dar daugiau. Žmonės NORI BŪTI LAIMINGAIS, tad sakyti jiems “neužsibrėžkite neišmatuojamo tikslo” yra demagogija. Asmeniškai manęs nedomina nuoga teorija, kai tik žaidžiama lingvistinėmis sąvokomis. Mano požiūriu, AIŠKU kad aš noriu būti laimingas ir AIŠKU, kad aš visada būsiu už tą visuomeninę formą, kuri šį tikslą geriau išpildys. Sutinku, skirtingi žmonės skirtingai supras savo laimę, bet kaip sakiau, egzistuoja ne viena ir ne dvi metodologijos visuomenės gerbūviui įvertinti.
4. Jei šiandien vis dar yra labiau socialistinių šalių nei JAV nėra jokio pagrindo JAV nelaikyti socialistine, ypač ją lyginant su pirmaisiais nepriklausomybės metais, ką aš ir dariau.
Vėlgi, ignoruoji kontekstą. Tiesa ne ta, kad “yra už JAV labiau socialistinių valstybių” – teisingiau būtų pasakyti, kad VISOS IŠSIVYSČIUSIOS valstybės yra labiau socialistinės, nei JAV. Jei taip, norėdamas pateikti socializmo lopšio pavyzdį, sutik, pasirinkai ne geriausią kandidatą.
5. Apie socialistų rojų Skandinavijoje nelabai noriu plėstis, bet jei jau įdomu, gali paskaityti kad ir čia:
Tu eilinį kartą ignoruoji esmę ir bandai nukreipti dėmesį į teorinius argumentus. Skandinavijos šalys yra bene turtingiausios, turinčios mažiausią turto diferencijaciją bei labiausiai sociališkai aprūpintos — suprantu, tau svarbu ABSOLIUTI NUOSAVYBĖS TEISĖ – tačiau daugumai žmonių tai yra “rojaus žemėje” apibrėžimas, todėl ir paminėjau, Ginčytis nėra dėl ko – asmeniškai aš ten niekada negyvenčiau (gyvenu JAV), tačiau DAUGUMA žmonių, esant tokiai galimybei, dažnai renkasi būtent šias šalis.
Visa diskusija iš esmės susiveda į tai, kokias apriori vertybes mes deklaruosime. Pats deklaruoji nuosavybės teisės absoliutumą ir gyvenimą be jokių taisyklių – tą suprantu ir gerbiu. Asmeniškai man žmogaus laisvės užima labai aukštą vietą, tačiau tik iki tol, kol nepažeidžia analogiškų kitų visuomenės narių laisvių. Kas dėl nuosavybės teisės – ji nėra absoliuti – monopolijas reikia reguliuoti. O argumentas labai praktiškas – pelno siekimas dažnai kenksmingas visuomeniniam interesui (i.e. niekas neturėtų tavęs versti kažką daryti, tačiau tam tikri tavo veiksmai gali būti ribojami, jei jie daro neigiamą įtaką kitiems visuomenės nariams).
on 2009.09.16 at 17:26
· Nuoroda
1. “tu pastoviai sąmoningai interpretuoji mano mintis suteikdamas joms kitą prasmę”
Kurioj vietoj?
2. “Matai, tu kalbi lyg nuosavybė egzistuoja apriori, tačiau taip nėra.”
Kur taip sakiau? Jei būtum paskaitęs nuorodą į mano blogo įrašą apie nuosavybę, būtum pamatęs, kad mano nuomone visos teisės, tame tarpe ir teisė į nuosavybę, yra sutartys.
“Tačiau NE VISIEMS žmonėms absoliutri nuosavybės teisė yra AUKŠČIAU už visuomenės gerovės.”
Sutinku. Tačiau visa bėda, kad tie žmonės negali apibrėžti kas ta “visuomeninė gerovė” bei nesupranta, kad “lankstus” nuosavybės teisių interpretavimas yra naudingas tik tiems, kurie turi galią tas teises interpretuoti savo naudai visų kitų žmonių sąskaita, o ne daugumai. Realybėje toks manymas veda prie santvarkos, kurioje valdžia ir jos draugai parazituoja visų kitų žmonių sąskaita, bei už tų pačių žmogelių pinigus valdiškose mokyklose jiems nuo mažens pripasakoja pasakų apie “natūralias” monopolijas, godžius kapitalistus, visuomenės interesus ir kitokius mitus, be kurių valdžia neturėtų šansų išsilaikyti. Ir, deja, dauguma žmonių jais naiviai tiki, net nepabandydami logiškai pagalvoti ką tos savokos iš tikrųjų reiškia, jei reiškia ką nors apskritai.
3. Tai vis tik gal gali papasakoti detaliau kokiu būdu ir kas turi matuoti suminę žmonių laimę? Ir gal galėtum atsakyti į atrodo paprastą klausimą – ar palaikytum pasiūlymą grąžinti vergovę, jei koks nors demagogas pradėtų aiškinti, kad mažumą žmonių padarius vergais, dauguma pasidarytų gerokai laimingesnė, todėl suminė visų žmonių laimė padidėtų (aišku tą aiškintų prieš tai išmatavęs žmonių laimę pagal vieną iš daugelio tavo minimų metodologijų, o ne šiaip išlaužęs tai iš piršto)?
4. Tai kad tu ignoruoji kontekstą
Aš tiesiog norėjau parodyti kur link veda manymas, kad žmonių grupei suteikus teisę naudoti fizinę jėgą prieš jėgos nenaudojančius žmones tos valdžios plėtimąsi galima pažaboti. Ir tam parodyti JAV tinka idealiai.
5. Pirmiausia kaip gali būti argumentai teoriniai arba ne? Visi argumentai yra teoriniai, tik jie gali būtų teisingi arba ne. Jei būtum paskaitęs mano duotas nuorodas, būtum supratęs, kad dauguma žmonių Skandinavijos šalyse vis dar gyvena pakenčiamai ne todėl, kad ten socializmas, o nepaisant jo, nes ilgą laiką prieš pasidarant socializmui ten, panašiai kaip ir JAV, buvo kapitalizmo, o ne socializmo rojus.
“Pats deklaruoji nuosavybės teisės absoliutumą ir gyvenimą be jokių taisyklių”
Sorry, nenoriu vėl būti apkaltintas etikečių klijuotoju, bet čia eilinis “straw man”. Ne tik, kad nieko panašaus niekada neteigiau, bet dar ir daviau nuorodas į Friedman’o straipsnius, kur smulkiai aprašyta kokiu būdu ir kas darytų taisykles santvarkoje, kurioje jėgos naudojimas prieš taikius žmones būtų nelegalus.
on 2009.09.22 at 12:17
· Nuoroda
Gana daznai prisimenu Indija. Nors joje pats nebuvau, bet ten kaip supratau keliuose tokio dalyko kaip kazkokios taisykles nera. Viska valdo “nematoma ranka” (kurgi tai girdejau?)….
Dabar darant analogija su ekonomika, tai ir su keliais panasi problema:
Ar leisti laukinei “nematomai rankai” valdyti, ar stengtis viska suvaldyti/deklaruoti is “virsaus”? Nemanau kad egzistuoja kazkoks vienareiskmiskas atsakymas.
Siaip jau as uz didesne laisve visame kame, taciau kruvos video kameru (prie kuriu labai gerai gali padirbeti invalidai) ir foto automatu, baudzianciu nesaliskai, nepamaisytu.
on 2009.09.22 at 17:40
· Nuoroda
Automatas pats nubausti negali. O automato parodymų pagrindu dirbantis pareigūnas turi teisę skirti baudas labai plačiai nustatytuose rėmuose savo nuožiūra.
Darbo vietų sukūrimas baudavimo sektoriuje (net jei tai darbo vietos invalidams) kaži ar reikštų kokį ekonominį progresą.
on 2009.09.24 at 18:24
· Nuoroda
O ko noret selektyvaus teisingumo valstybeje? Prikuri absurdu, kuriuos tenka apeidinet, ir po to selektyviai baudi neapsikentusius (arba pasiimi kysius).
Kas man nesuprantama (toliau zyzimas..) is kur toks % trumparegiu ir parazitu Lietuvoj?
Gryztant prie temos: gulintys policininkai, foto aparatai (jei jie visad veiktu ir jei pazystami netrintu “negeru nuotrauku”) igyvendina neisvengiamumo principa.Kuo labiau nuasmeninta (kas draudzia automatiskai israsinet baudos kvitus greicio virsytojams?) ir automatizuota (gulinciam policininkui kysio nepaduosi) – tuo geriau. Ne bausmes dydis o jos neisvengiamumas skatina ramintis.
Atskira tema butu tie, kuriu negali finansiskai nubaust (kaimieciai be turto, bomzai ir alkoholikai uz vairo masinos uz 200lt)
on 2009.09.25 at 22:27
· Nuoroda
Ne į temą.
Koks gali būti procentas likusių, kai selekcija vykdoma 80 metų? Kai kurių profesijų veislės jau gana tobulos
on 2009.09.28 at 14:14
· Nuoroda
nedaug kas pasikeitė nuo senovės graikų laikų, bent jau “realioje gyvenimo praktikoje”:
“verslo etikos teoretikė, kalbėdama apie sokratiško vadybininko idealą, neužsiminė apie Platono „Valstybėje“ esantį ginčą tarp Sokrato ir jo oponento Trasimacho. Pastarasis Sokratui pateikia tokį teisingumo apibrėžimą: Teisingumas – tai stipresniojo interesas. Kas turi galią, t.y. tas, kieno pusėje stipresnė valdžia, tas ir valdo pagal savo interesą. Tai ir yra teisingumas. Bent jau realioje gyvenimo praktikoje yra taip. Be abejo, toks teisingumas yra reliatyvus, jis gali keistis sulig kiekvienu nauju galios turėtoju, bet kitokio teisingumo ir nebūna.
Tai ir yra Trasimacho mintis, kurią Sokratas atmeta. ”
Neblogas Mindaugo Kubiliaus straipsnis kiek nuvalkiota, bet labai aktualia tikrosios lyderystės tema.
on 2009.09.28 at 14:20
· Nuoroda
patikslinimas: citata iš Tomo Kavaliausko įspūdžių pabuvojus Europos verslo etikos tinklo konferencijoje, o nuoroda į Mindaugo Kubiliaus straipsnį čia.