Gerovės valstybė

Šiuo įrašu atsakau Gediminui į komentarą, kuriame jis kritiškai pasisako gerovės valstybės adresu.
Jeigu gerovės valstybe vadinti vien paternalistinės biurokratijos kerojimąsi, tei be ginčų. Bet gerovės valstybė – ne tik biurokratinis “rūpinimasis”, tas terminas apima visuomenės sanklodos dalykus, kurių reikėtų siekti, o ne atsisakyti.

Lietuva nėra gerovės valstybė, ir niekad tokia nebuvo. Tai prikišamai rodo emigracijos mastai ir demografinio nykimo tendencijos.

Lietuvs ekonomika nepalanki nei darbui, nei verslui. Paprastai akcentuojama per didelė valdiško administravimo našta, ir tai tiesa. Yra dar trys, svarbesnės priežastys. Pirma – teisingumo sistemos korupcija. Teisingumo nebuvimas dalykinei žmonių veiklai – peilis. Antra – banali – per didelis darbo santykių apmokestinimas. Trečia – nerealiai sulyg bendra verslo aplinka  aukštos produktyviai ekonominei veiklai reikalingos žemės ir infrastruktūros kainos.

Apie susitarimų, tame tarpe darbo santykių laisvės problemą kalbu šiame bloge nuo pirmųjų įrašų

Nereikia būti genijum, norint suprasti, kad nuosavomis žaliavomis vidaus vartojimui ir eksportui neturtingoje ekonomikoje mokesčiai darbui turi būti konkurencingi.

Kalbant apie žemės ir NT kainų problemas, pradėjęs rašyti šį blogą suvokiau tik pusę reikalo. Ta pusė – akivaizdus faktas, kad žemės vertė paprastai kyla ne vien dėl savininko gerinimų (jei jie išvis vykdomi), bet didesne dalimi dėl aplinkui vykstančios infrastruktūros plėtros. Ne savininko investicijų dėka kylanti žemės vertė yra dovana (sakykime kitaip – perkamosios galios visuomenėje persiskirstymas sluoksniui savininkų, kurie neinvestavo ir nerizikavo), dalį tos vertės ir perkamosios galios augimo sveika susigrąžinti per mokesčius.

Aspektas, kurį suvokiau ne nuo pat pradžių, o vėliau (antra pusė) – tai, kad tokia neapmokestinta žemė nesaugiame investicijų pasaulyje tampa išskirtinai saugia investicija, todėl į ją pradedamas parkuoti kapitalas, ji brangsta. Finansinė paklausa formuoja burbulą, tuomet kapitalas pradedamas ne tik parkuoti, bet ir aktyviai, naudojantis pasiskolintomis lėšomis, investuoti tikintis tolesnio brangimo.

Kaip ir bet kuris kitas spekuliacinio finansų burbulo objektas žemė (ir NT) išbrangsta iki ekonomiškai nepateisinamo lygio. Produktyvios ekonomikos (ne spekuliaciniams) investuotojams jos kaina tampa nekonkurencinga. Tam, ką normaliai turėtų įpirkti mažesnėmis sąnaudomis, produktyvus investuotojas dabar priverstas išleisti daugiau, atitinkamai arba tiesiogiai tam pirkimui, arba sumažėjusių apyvartinių lėšų kompensavimui naudotis bankų kreditu. Lygiai tas pats liečia ir nekilnojamąjį turtą, kuris dirbančiam žmogui tampa nebeįperkamas be kredito.

Finalas – vietoje to, kad žemė dėl uždėtų ant jos mokesčių būtų pigesnė ir įperkama produktyviai ekonominei veiklai, butai – žmonėms, o mokesčius už to sveiko kainų lygio palaikymą gautų valstybė, žemė yra brangi, rentą palūkanų pavidalu už ją gauna privatus finansų sektorius, o mokesčius valstybė plėšia nuo darbo ir jo sukuriamos pridėtinės vertės.

Net jeigu tai būtų lietuviško kapitalo finansų sektorius, pelną kažkaip reinvestuojantis Lietuvoje, tai būtų ekonominė renta ir brutuali dviguba ekonominio nekonkurencingumo priežastis. Bet bankai užsienio. Ką bepridėti.

Prie ko čia gerovės valstybė?

Teisingumo nebuvimas, korupcija, ekonominės rentos yra pagrindinės vis didėjančio turto persiskirstymo visuomenėje ir laisvo finansinio kapitalo pasaulyje koncentracijos priežastys. Pavogtas kapitalas yra ne savu sūriu prakaitu uždirbti pinigai, “ekstraktorius” jų nenusipelnė ir gerai nežino, kaip juos produktyviai panaudoti. Todėl dalis eina “į mūrą”, dalis – į pasaulines finansų rinkas. Pirma dalis aštrina tik ką aptartą problemą, antra – prarasta potenciali gerovė.

Visuomenė tokioje aplinkoja aiži nuo skurdo, nepasitikėjimo ateitimi, turtinių kontrastų didėjimo, supratimo, kad dirbdamas tiek neužsidirbsi. Prestižas persiskirsto nuo žodžio laikymosi, darbštumo, verslumo, link sugebėjimų prilįsti prie lovio, perlipti per galvas, žinojimo su kuo dalintis, žmogaus statuso vertinimo pagal ryšius su “reikalus tvarkančiais” ir “problemas sprendžiančiais”. Tradicinės šeimos vertybės tampa vos ne prabanga, didėja tolerancija įvairioms mažiau įpareigojančioms, netradicinėms asmeninių santykių rūšims ir pakraipoms. Vėlines išstumia Helovinas.

Ką daro “buka” gerovės valstybė – apmokestina tai, ką galima ir reikia apmokestinti – žemę ir gamtos išteklių naudojimą, ir tiesiog išskirsto tai žemesnes pajamas turintiems mažiau privilegijuotiems gyventojų sluoksniams. Rezultatas – nori sutik, nori ne – yra didesnis ekonominis efektyvumas, didesnė bendra gerovė, didesnis saugumas, aukštesnė visuomenės kultūra, mažesnis tokios visuomenės pakantumas neteisingumui ir korupcijai.

Būtent dėl siūlytos radikalios žemės-darbo mokesčių perskirstymo reformos vadinau ką tik Latvijoje nedidele persvara rinkimus pralaimėjusių kairiųjų programą labai progresyvia. Ta programa buvo pristatoma kaip gerovės valstybės tradicijų atsakymas skurdinančiai neoliberaliai Baltijos šalių ekonominei tvarkai.

Manau, kad šiuo metu kylančios ideologinių diskusijų apie progresyvinius mokesčius bangos pagrindinis tikslas yra pseudopozicijos Lietuvos “kairiesiems” kūrimas, išvengiant išties esminės, Latvijoje atgarsio susilaukusios, Lietuvos elitui nenaudingos politinės programos. (Linkėjimai “no brainer” progresyvinius mokesčius Lietuvai pasiūliusiam Hadrian). Lyginant su žemės-darbo mokesčių interesų konfliktu, ta diskusija atrodo kaip liliputiška dilema kuriuo galu daužti kiaušinį.

Pridursiu – Tarptautinio valiutos fondo ekspertai nesiekia nuskurdinti Lietuvos, siūlydami įvesti nekilnojamojo turto mokesčius.


Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

  1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
  2. Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
  3. Kubilius apie išlaikytinių visuomenę
  4. Mauro komentaras: šitą dieną prisiminsim ilgai
  5. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?

Paskelbta 2010 10 30 at 23:25 · Autorius anarchistas · Nuoroda
Temos: Ekonomika, Nuosavybė · Žymos: ekonominė renta, kreditas, reformos, teisingumas

15 komentarai (-ų)

Prenumeruoti komentarų RSS

  1. Parašė Gediminas
    on 2010.10.31 at 22:16
    Atsakyti · Nuoroda

    Teisingai, Lietuva ir neturi jokios potencijos tapti „gerovės valstybe“, nors apie tai nemažai ir nuolat kalbama dar nuo pat Sąjūdžio ištakų. Gerai būtų, jei problema būtų tik tos utopijos siekis! Akcentuoju todėl, kad tais planais teisinami beveik visi Lietuvoje vykstantys absurdai.

    Turiu vieną esminę pastabą šiam įrašui. Tai – „faktas, kad žemės vertė paprastai kyla ne vien dėl savininko gerinimų (jei jie išvis vykdomi), bet didesne dalimi dėl aplinkui vykstančios infrastruktūros plėtros“ yra klaidingai interpretuojamas ir aiškinamas. Vertė keičiasi ne dėl investicijų kiekio ir struktūros, o dėl subjektyvių mūsų visų vertinimų kaitos, pirmiausia. Galima daug ir tuščiai investuoti, nepakeliant žemės ar kito turto vertės nė per nago juodymą. Štai kodėl nėra jokio ekonominio, moralinio ir teisinio pagrindo apmokestinti NT. Taip, TVF ekspertai nesiekia Lietuvos nuskurdinimo, jų tikslai – išimtinai politiniai. O Lietuva nuskurs dėl ekonominių šių tikslų įgyvendinimo pasekmių. Štai tiek!

    Supratus vertės atsiradimo ir kaitos esmę, daugelis kitų problemų „atsistoja į savo vietas“. Netenka prasmės ir pateisinimo PVM, nes darbas nekuria vertės, taipogi ir „pridėtinės“, nepateisinami pelno, akcizų ir muito mokesčiai, ir t.t. Nėra jokio pagrindo teigti, kad žemės vertė kyla nesant apmokestinimo, sukeldama „kainų burbulus“, žemės kaina, kaip ir bet kuri kita, negali turėti „ekonomiškai nepateisinimo lygio“.

    Kol kas trumpai tiek replikuoju. Problemos tikrai labai sudėtingos, todėl nesistebiu, kad nei Seimas, nei Vyriausybė neturi ir žalio supratimo, kaip su jomis dorotis iš esmės. TVF tokiame kontekste gali pasiūlyti dar ne tokių nesąmonių, ir nė šuva nesulos.

    • Parašė anarchistas
      on 2010.10.31 at 23:15
      Atsakyti · Nuoroda

      Vertė keičiasi ne dėl investicijų kiekio ir struktūros, o dėl subjektyvių mūsų visų vertinimų kaitos, pirmiausia. Galima daug ir tuščiai investuoti, nepakeliant žemės ar kito turto vertės nė per nago juodymą. Štai kodėl nėra jokio ekonominio, moralinio ir teisinio pagrindo apmokestinti NT.

      Gediminai, ar pajėgi suvokti, kas mano rašyta? Galima išvis nieko neinvestuoti, ir tavo žemės kaina padidės per 10 metų 100 kartų, kadangi prie tavo sklypų priartėjo miestas. Didelė tikimybė, kad tuos sklypus, būdamas atsakingas valdininkas, supirkai iš anksto turėdamas žinias apie miesto plėtros planus, o pardavė jas tau tokių žinių neturintys žmonės, neturėję priežasčių ją subjektyviai brangiau įvertinti.

      Atsakymas, kad jeigu nebūtų valdžios (t.y. būtų anarchija), tai ir nebūtų valdininkų, todėl ir nebūtų tokios informacijos asimetrijos, iš karto sakau – atmetamas. Visuomenė darosi kompleksiška, negali vystytis be informacijos centralizavimo, ir būtinai bus žmonės, žinantys daugiau už kitus. Ir taip buvo visada.

      Vertė nelygi rinkos kainai. Kartais labai smarkiai.

      (papildau komentarą)

      Štai kodėl nėra jokio ekonominio, moralinio ir teisinio pagrindo apmokestinti NT

      Štai todėl ir kylapasaulyje toks naujadaras, kaip ne NT, o žemės vertės mokestis. Išties niekieno reikalas, kaip gerai tu išvystei turtą ant žemės sklypo. Naudotis darbo rezultatais – tavo teisė. O priskirti sau totalinės nuosavybės teises tam baigtiniam, gyvybiškai svarbiam resursui – žemei – ne, net jeigu ant jos kažką ir esi pastatęs. Iš čia kyla ekonominis, moralinis pagrindas ir prielaida teisiškai įtvirtinti žemės apmokestinimą.

      Baigtinės ekosferos dalis negali būti privati nuosavybė, o tik jos naudojimo apmokestinta privilegija. Žemė yra tokia dalis. Kas kita auksas – turėk kiek nori – valgyti neprašo, maistui nereikalingas.

      Taip, TVF ekspertai nesiekia Lietuvos nuskurdinimo, jų tikslai – išimtinai politiniai.

      Sutinku.

      Nėra jokio pagrindo teigti, kad žemės vertė kyla nesant apmokestinimo, sukeldama „kainų burbulus“, žemės kaina, kaip ir bet kuri kita, negali turėti „ekonomiškai nepateisinimo lygio

      Atsakymas tas pats – vertė ir kaina skirtingi dalykai. Kai žemės ir NT kaina pasiekia tam tikrą (vadinkime ekonomiškai nepateisinamą) lygį ir ten užsilieka, nedarbas ir demografinė situacija pablogėja. Bet koks ryšį parodantis paaiškinimas yra vertingas ir vertas aptarimo, ir manau, kad tokį paaiškinimą pateikiau.

      Bedarbystė ir demografinis susitraukimas – pamatiniai visuomenės ir ekonomikos kokybę apibūdinantys dalykai, ir bet kuri ekonominė teorija gali būti vertinama pagal tai, kokius ji siūlo tų problemų sprendimo būdus, kokius pateikia atsakymus.

      Tikiuosi mano pateiktas paaiškinimas yra geras. Atviras tolesnei diskusijai.

      • Parašė Gediminas
        on 2010.11.1 at 21:02
        Atsakyti · Nuoroda

        Taip, Anarchiste, gerai suprantu, ką rašai. Todėl ir sakau, kad argumentas apie informacijos asimetriją negali būti automatiškai atmetamas. Ši asimetrija vis tiek bus, nepriklausomai nuo to, bus valdžia ar ne.

        O kaina seka vertę, kai nėra trukdoma natūraliam kainų formavimosi procesui. Mokesčiai, aišku, iškreipia kainodaros mechanizmus. Būtų gerai, kad pakomentuotum savo teiginį „Vertė nelygi rinkos kainai. Kartais labai smarkiai.“ Kas tai iššaukia?

        Tiek NT, tiek ir žemės vertės mokestis, mano giliausiu įsitikinimu, nėra pateisinami jokiu aspektu – nei moraliniu, nei ekonominiu, nei teisiniu. Kodėl negali būti žemės nuosavybė, jei yra namo, mašinos ir kitų daiktų nuosavybė? Gal turi omeny, kad negali būti Žemės nuosavybė, apimanti kiekvienos smiltelės ir akmenuko žemės sklype, nuosavybę? Tokiu atveju sutinku. Bet juk negali būti ir oro bei vandens nuosavybės, kas visuotinai irgi jau kaip ir pripažinta.

        Sutinku, kad kaina ir vertė ne tas pats, nes vertiname skirtingai, o kainą mokame tarpusavyje suderėtą. Išskyrus, žinoma, valstybinio reketo atvejus. Kokiu būdu kaina pasiekia „ekonomiškai nepateisinamą“ lygį, ir kas dėl to kaltas? Mano manymu, kaina gali tapti „ekonomiškai nepateisinama“ tik valstybinio intervencionizmo ir protekcionizmo pasėkoje. O kad „Bedarbystė ir demografinis susitraukimas – pamatiniai visuomenės ir ekonomikos kokybę apibūdinantys dalykai,“ visai sutinku. Kaip ir dėl teorijų vertinimo.

        • Parašė anarchistas
          on 2010.11.2 at 10:27
          Atsakyti · Nuoroda

          O kaina seka vertę, kai nėra trukdoma natūraliam kainų formavimosi procesui. Mokesčiai, aišku, iškreipia kainodaros mechanizmus. Būtų gerai, kad pakomentuotum savo teiginį „Vertė nelygi rinkos kainai. Kartais labai smarkiai.“ Kas tai iššaukia?

          Pinigai iš prigimties yra kredito poduktas, ir visų dalykų kainoms didžiulę įtaką turi aplinkui vykstantys kredito plėtros-susitraukimo procesai. Akyvi kredito plėtra sukuria infliaciją ir investicinius burbulus, susitraukimas – atvirkščiai. Mokesčių paskirtis normalioje valstybėje yra visuminės paklausos sureguliavimas, iš dalies neutralizuojant kredito procesų sukeliamus iškraipymus ir stabilizuojant griūtis.

          Tiek NT, tiek ir žemės vertės mokestis, mano giliausiu įsitikinimu, nėra pateisinami jokiu aspektu – nei moraliniu, nei ekonominiu, nei teisiniu. Kodėl negali būti žemės nuosavybė, jei yra namo, mašinos ir kitų daiktų nuosavybė?

          Žemės, NT, automobilio “nuosavybė” išties yra apmokestinama privilegija, ir pateisinama tai būtent šiame blogo įraše pateikiamais argumentais.

          Mano manymu, kaina gali tapti „ekonomiškai nepateisinama“ tik valstybinio intervencionizmo ir protekcionizmo pasėkoje.

          Tai banksterių palaikomas mitas. Kaina gali tapti nepateisinama visuotinių (privataus) kredito euforijų metu, būtent tai Lietuvoje prieš krizę įvyko NT sektoriuje. Valstybės intervencionizmas ir protekcionizmas buvo mažiausias tą burbulą lėmęs veiksnys.

          • Parašė Gediminas
            on 2010.11.5 at 19:35
            Atsakyti · Nuoroda

            Anarchiste, tavo cituojamas Alfred Mitchell-Innes, panašu, bus kiek susipainiojęs pinigų ir kredito sąvokose bei jų istorijose. Pinigai atsirado kaip mainus palengvinanti priemonė ir nėra jokio pagrindo tokią prielaidą atmest. Pinigai yra prekė, kurios kaina yra palūkanos.

            Kredito sąvoka atsirado gerokai vėliau, kai mainai ir jų formos įgavo žymiai sudėtingesnes formas. Kur kas logiškiau būtų teigti, kad kreditas yra pinigų „produktas“, bet iš tikrųjų yra sudėtingiau. Pinigų atsiradimas ir pakankamas išsivystymo lygis ir sudarė sąlygas kreditavimui atsirast.

            Pinigai tapo itin „privilegijuota“ preke dėl savo svarbos ekonominiuose santykiuose ir valdžios pasisavinto pinigų leidybos monopolio. Prekyba pinigais tapo itin pelninga dėl analogiškų priežasčių. Kitu atveju, finansinis biznis niekuo neišsiskirtų pelningumu iš kitų.

            Dar. Įtvirtinus pinigų leidybos monopolį, buvo sudarytos ir sąlygos ekonominėms krizėms, dėl ekonominių santykių ir išteklių naudojimo procesų neprognozuojamumo.

            • Parašė anarchistas
              on 2010.11.6 at 10:53
              Atsakyti · Nuoroda

              Visas Mitchell-Innes straipsnis skirtas tam susipainiojimui išpainioti. Privalomas skaitinys, vienintelis tekstas, su kuriuo du kartus primygtinai siūliau susipažinti savo blogo skaitytojams. Vienintelė priežastis jo neskaityti – erezijos, paneigiančios tikėjimą priprastomis pinigų teorijomis, baimė. Kopijuoju čia pirmąsias pastraipas – jos yra tiesioginis atsakymas Gediminui.

              The fundamental theories on which the modern science of political economy is based are these:

              That under primitive conditions men lived and live by barter;

              That as life becomes more complex barter no longer suffices as a method of exchanging commodities, and by common consent one particular commodity is fixed on which is generally acceptable and which therefore, everyone will take in exchange for the things he produces or the services he renders and which each in turn can equally pass on to others in exchange for whatever he may want;

              That this commodity thus becomes a “medium of exchange and measure of value.”

              That a sale is the exchange of a commodity for this intermediate commodity which is called “money;”

              That many different commodities have at various times and places served as this medium of exchange—cattle, iron, salt, shells, dried cod, tobacco, sugar, nails, etc.;

              That gradually the metals, gold, silver, copper, and more especially the first two, came to be regarded as being by their inherent qualities more suitable for this purpose than any other commodities and these metals early became by common consent the only medium of exchange;

              That a certain fixed weight of one of these metals of a known fineness became a standard of value, and to guarantee this weight and quality it became incumbent on governments to issue pieces of metal stamped with their peculiar sign, the forging of which was punishable with severe penalties;

              That Emperors, Kings, Princes and their advisers, vied with each other in the middle ages in swindling the people by debasing their coins, so that those who thought that they were obtaining a certain weight of gold or silver for their produce were, in reality, getting less, and that this situation produced serious evils among which were a depreciation of the value of money and a consequent rise of prices in proportion as the coinage became more and more debased in quality or light in weight;

              That to economize the use of the metals and to prevent their constant transport a machinery called “credit” has grown up in modern days, by means of which, instead of handing over a certain weight of metal at each transaction, a promise to do so is given, which under favorable circumstances has the same value as the metal itself. Credit is called a substitute for gold.

              So universal is the belief in these theories among economists that they have grown to be considered almost as axiom which hardly require proof, and nothing is more noticeable in economic works than the scant historical evidence on which they rest, and the absence of critical examination of their worth.

              Broadly speaking these doctrines may be said to rest on the word of Adam Smith, backed up by a few passages from Homer and Aristotle and the writings of travelers in primitive lands. But modern research in the domain of commercial history and numismatics, and especially recent discoveries in Babylonia, have brought to light a mass of evidence which was not available to the earlier economists, and in the light of which it may be positively stated that none of these theories rest on a solid basis of historical proof—that in fact they are false.

  2. Parašė Giedrius
    on 2010.11.2 at 13:49
    Atsakyti · Nuoroda

    “Žemės, NT, automobilio „nuosavybė“ išties yra apmokestinama privilegija, ir pateisinama tai būtent šiame blogo įraše pateikiamais argumentais.”

    O tu nenorėtum pasikeisti niko į pvz. socialistas, komunistas ar pan.? Nes dabar atsitiktiniai žmonės išgooglinę tavo puslapį pagal raktažodį “anarchistas” gali visai be reikalo susidaryti klaidingą nuomonę apie tai ką galvoja žmonės, laikantys save anarchistais.

    • Parašė anarchistas
      on 2010.11.2 at 14:58
      Atsakyti · Nuoroda

      Turiu užrezervavęs adresą anarchistai.lt

      Jeigu manytum, kad prasminga, ten būtų galima padaryti svetainę, kurioje visi save laikantys anarchistais galėtų pasisakyti apie save ir kitus. Apsilankantys žmonės gal susidarytų mažiau klaidingą nuomonę, negu mano bloge :)

  3. Parašė Nex
    on 2010.11.3 at 21:24
    Atsakyti · Nuoroda

    Vertės sampratą išvystė A.Smith ,vėliau už jos užsikabino Karlas ir sukūrė pridedadamosios vertės teorija. Droži kokį tai šaukštą , suskaičiuoji visas sąnaudas ir turi vertę. Kas turėjo savo verslus žino žodį savikaina. Jei prie savikainos pridedi pelno procentą ir tą rezultatą pasakai pirkėjui gauni kainą. Jei pirkėjas sutinka tai ir yra rinkos kaina. O jei ne? Kur dėti prigamintus tortus . Kaina tuomet gali tapti žemesnė ,negu vertė.
    Kokia yra Lebrono James vertė ? Koks skaičius tarp 50-100mlj. T.y. suma uždirbama per metus. O kaina? Kiek Miami sumokėjo Klivlendui. Gal dar kokį tai barterį padarė.
    Viena iš biznio rūšių yra įmonės vertės pakėlimas. Perkama įmonė , pertvarkoma . Pakeliama vertė ir ji parduodama .Prisiperki nupiepusių viščiukų, palesini ir rudenį turi kepsniuku.
    Daug kur yra žaidžiama. Vieni laimi ,kiti pralaimi. Sorošas dažniausiai laimi ir dėl to jis visame kitame yra teisus. Bent jam taip atrodo.
    Dabar dvi įmonės LT yra įsigyjusios daug žemių. Turi kokią Belgiją . Parazituoja ant EU išmokų ,gal dar ką nors daro. Matyt nedirbti yra naudingiau negu dirbti. Čia ir yra gerovės valstybės blogoji pusė.
    Sėkmės diskutuojant ir laikant pulsą.

    • Parašė anarchistas
      on 2011.01.24 at 13:00
      Atsakyti · Nuoroda

      Droži kokį tai šaukštą , suskaičiuoji visas sąnaudas ir turi vertę. Kas turėjo savo verslus žino žodį savikaina

      Teko bendrauti su verslininkais, turėjusiais visai rimtų savikainos nustatymo problemų. Pavyzdys – gamykla, iš tos pačios žaliavos vieno technologinio proceso metu gaminanti ir kepimo mieles, ir spiritą. Kokia mielių, o kokia spirito savikaina? … Atviras klausimas.

  4. Parašė Giedrius
    on 2010.11.4 at 15:25
    Atsakyti · Nuoroda

    Rekomenduoju paskaityti mutualizmo šalininkams: http://freedomainradio.com/BOARD/forums/p/28073/216640.aspx

    • Parašė anarchistas
      on 2010.11.5 at 13:27
      Atsakyti · Nuoroda

      Kaži ar čia yra mutualizmo šalininkų. Perskaičiau pasiūlytą diskusiją, pasižiūrėjau Wikipedijoje.

      Mintis, kad privačios nuosavybės apsaugos kaina visuomenėje be “centralizuotos prievartos” gali būti nesąžiningai aukšta man atrodo gana adekvačiai. Kas liečia argumentų apie “tikrąją, teisėtą” darbo vertę, tai tikrai ne tuos dalykus turėjau omenyje savo įraše.

      Rašydamas siekiau pabrėžti akivaizdų dalyką, kad dėl mokesčių naštos pats darbo pardavimas, kokia to darbo vertė bebūtų, darosi per sudėtingas, o visuomenėje, smarkiai eksploatuojamoje per rentas, ekonominiai procesai apskritai pradeda buksuoti.

      • Parašė Gediminas
        on 2010.11.5 at 20:10
        Atsakyti · Nuoroda

        Prognozuoti privačios nuosavybės apsaugos kainą nesant valdiško monopolio sunku daugiausia dėl precedento nebuvimo. Ji, labiausiai tikėtina, būtų labai įvairi dėl skirtingų sąlygų ir konkurencijos (terminai nesąžiningai ar sąžiningai aukšta netinka). Tačiau viena galima pasakyti beveik neklystant – bendra sunaudojamų išteklių suma būtų gerokai mažesnė nei valdiško monopolio sąlygomis. Čia lemtų kitas suinteresuotumo lygmuo. Pelno siekis, konkurencija, išteklių prieinamumas suvaidintų tokį vaidmenį, apie kurio svarbumą dabar galime įsivaizduoti gan abstrakčiai.

        Sutinku, kad dėl mokesčių naštos didumo ir ypač sudėtingumo darbas tampa „neįperkamas“, o rezultatas – auganti bedarbystė. O rentų vaidmenį, man atrodo, gerokai pervertini.

  5. Parašė bst
    on 2010.11.9 at 14:34
    Atsakyti · Nuoroda

    Ka reiskia precedento nebuvimo? Pilna precedentu istorijoj su kruvomis vasalu, galingesniu uz “karalius”. Kiekvienas savo zemes plotelyje caras su savo bezpredelais. Vyrauja galingesniojo teise. Visokie samuraju luomai kaip privacios kariuomenes parsiduoda tiems vasalams. Taigi ka turim:
    1. kruvas vasalu su privaciom armijom ir nesibaigianciais konfliktais
    2. bezdelniku galavarezu luoma
    3. na ir like nelaimeliai ubagai kuriuos pirmos 2 kategorijos prievartauja.

    • Parašė anarchistas
      on 2010.11.9 at 16:36
      Atsakyti · Nuoroda

      Aš irgi matau tą “visuomenės be valdžios su privačia nuosavybės apsauga” dikusiją kaip neadekvačią.

      Kokia nuosavybės apsauga??? Gryna iliuzija.

      Pasaulyje veikia koncentruotos galios struktūros, imančios ką tik nori. Žadėjome auksu padengtą dolerį – sorry, 1971 persigalvojome. Kas nors išdrįso pareikalauti?

      Atsirado rytuose nepaklusnus naftą eksportuojantis režimas? Netvarka,- sureguliavome, niekas nei nekriuktelėjo. Dėl juoko dar privertėme bendradarbiauti įvedant karinius kontingentus.

      Turime teisę klausytis jūsų pokalbių, sekti susirašinėjimą ir kontroliuoti bankų sąskaitas. Prisireiks derlingos žemės su gėlu vandeniu maisto gamybai? Kai tik prisireiks, bus mūsų.

      Pati diskusija apie kokias tai įsivaizduojamas žemės nuosavybės teises net (neapmokestinamų) susitarimų laisvės nesugebančioje išsikovoti visuomenėje yra gryniausias farsas. Seniausiai esate vergai, ir tik diplomatiniais sumetimais to tiesiai neakcentuojame.

Prenumeruoti komentarų RSS

Palikite komentarą