Būtinos reformos
Visi tik kritikuoja ir nieko nesiūlo?
Šioje visuomenėje ne taip mažai ką reikia keisti. Čia pasiūlytos reformos atspindi mano dabartinį supratimą. Jeigu ką manysiu kitaip, redaguosiu.
Ilgalaikiai tikslai
Maksimaliai laisva nuo bereikalingos valdžios absurdo visuomenė. Ekonomikos pagrindas – susitarimų laisvė, paremta adekvačiai apibrėžta privačia nuosavybe, ir veikianti teisingumo sistema.
Pinigų monopolio panaikinimas. Laisva bankininkystė, privatus draudimas, privačios kredito reitingavimo agentūros, konkurenciniais pagrindais siūlantys rinkos dalyviams geriausius pinigus – mainų, vertės išsaugojimo, kaupimo instrumentus. Šiuo metu pasaulyje įsigalėjusi centralizuota frakcinė-rezervinė bankininkystė niekada nebuvo net teoriškai pateisinama, o tai, kas pasaulyje ir Lietuvoje vyksta dabar, turėtų ją visiškai diskredituoti.
Teisingumo reforma. Įstatymai, kuriems suprasti nebūtinas specialus išsilavinimas, teisės normos, nepaverčiančios kiekvieno visuomenės nario didesniu ar mažesniu pažeidėju ir pasirinktinio teisingumo taikiniu, teismai, kuriuose (skirtingai nei dabar) melas netoleruojamas.
Nuosavybės santykiai ir mokesčiai. Visuomenė turi užtikrinti savo nariams saugumą, teisingumą, ir (tai visuomeninės sutarties dalykas) tam tikrą pragyvenimo minimumą. Matyt tam turi būti renkami mokesčiai. Tačiau mokesčiai visuomenės narių turi būti mokami sąmoningai ir solidariai, atsilyginant už naudojamus bendrus resursus (žemę, gamtos išteklius, taršą, triukšmą, infrastruktūros naudojimą, užimamą viešąją erdvę), finansuojant suprantamus visuomenės tikslus. Dabartinė valdžios naudojama plačios margų mokesčių bazės praktika, kai mokesčiai renkami, “kad būtų kuo daugiau pūkų ir kuo mažiau gagenimo” yra tiesiog visuomenės plėšimas.
Nėra jokių pateisinamų priežasčių privalomam pajamų deklaravimui, pelno ir pajamų mokesčiams. Tai nepriimtinas valdžios kišimasis į privačius reikalus, faktiškai paverčiantis valdžią visų pinigų bendrasavininke. Iš tiesų žmonėms (visuomenei, kurią valdžia turėtų atstovauti) nėra svarbu kištis vieniems į kitų reikalus, apmokestinimo tikslu skirstyti svetimus santykius į darbinius ir tiesiog santykius, vienų kitiems teikiamas paslaugas – į verslą ir tiesiog paslaugas, reglamentuoti tai ir kontroliuoti. Taip pat visuomenės nariai neprivalo vieni kitiems atsiskaitinėti, įrodinėdami savo kaštus ir išlaidas. Dabartinių pelno ir pajamų mokesčių įplaukos gali būti surinktos paprastesniais ir mažiau absurdiškais mokesčiais. Net grynai techniškai piniginiai santykiai yra kredito santykiai, o kredito vertė tiksliai neapskaičiuojama, tad nei pelnai, nei pajamos net visoms pusėms geranoriškai bendradarbiaujant negali būti apskaičiuoti objektyviai.
Čia paminėtas “geranoriškas bendradarbiavimas”, žinoma, yra grynai teorinė konstrukcija. Praktiškai pelnai ir pajamos yra nuslepiami,- kuo didesni, tuo labiau, ir surenkami tik iš silpniausių visuomenės narių, todėl regresyvūs.
Pensijų reforma. Jeigu visuomenė sutaria užtikrinti visiems lygų pragyvenimo minimumą, privalomasis draudimas nereikalingas. Taupymas sočiai senatvei yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas.
Sveikatos apsauga. Vaikų gydymas iki pilnametystės nemokamas. Visiems pilnamečiams prieinama nemokama pirmoji medicininė pagalba ir skausmą slopinantys medikamentai. Kitos medicinos paslaugos mokamos, sveikatos draudimas savanoriškas.
Dabartinei valdžiai įveikiami artimiausio laikotarpio uždaviniai
Ekonomika. Nedidinant bendros mokesčių naštos įvykdyti paprastą mokesčių reformą: panaikinti pelno ir pajamų mokesčius, įvesti automobilių ir nekilnojamojo turto žemės vertės mokesčius, jeigu reikia padidinti PVM. Tikėtinas rezultatas būtų
- teisingesnė paprasčiau administruojamų mokesčių sistema,
- apskaitos supaprastinimas verslui,
- verslo dekriminalizavimas, žymus mokesčių mokėtojų priešiškumo ir motyvacijos vesti dvigubą apskaitą sumažinimas, lygesnės verslo konkurencijos sąlygos,
- žymus santykinis darbo kaštų ekonomikoje sumažėjimas, didesnis užimtumas, mažesnis nedarbas,
- ekonomikos konkurencingumo ir patrauklumo investicijoms padidėjimas dėl teisingesnių nuosavybės santykių, konkurencijos sąlygų ir skaidresnės mokestinės aplinkos,
- einamosios sąskaitos deficito sumažėjimas, rinkos dalyviams praradus motyvaciją fabrikuoti išlaidas ir slėpti eksporto pajamas,
- teigiama geresnio prekybos balanso įtaka valstybės kredito reitingams,
- vietinių gamintojų konkurencingumo padidėjimas lyginant su užsieniečiais mažesnių darbo kaštų dėka,
- investicijų santykinio patrauklumo didėjimas lyginant su vartojimu vidaus rinkoje.
Teisės aktai ir teisėkūra. Lietuvos teisės aktų duomenų bazėse sukaupta informacija internetu pateikiama formaliai ir atmestinai. Nesukurti elementarūs mechanizmai, leidžiantys patogiai ja naudotis – nei susigaudyti įstatymuose, nei jų gamybos procese.
Paprasčiausi reikalavimai skelbiamiems teisės aktams:
- Kiekvieno dokumento versijų istorija – nuo kada galioja / iki kada galiojo. Versijų palyginimo viename puslapyje galimybė – kas ir kada keitėsi, kokie pakeitimai pateikti svarstymui šiuo metu.
- Tame pačiame puslapyje nuorodos į kiekvieno pataisymo, papildymo, naujos versijos priėmimo informaciją – kas siūlė, kas svarstė, ką sakė (jeigu yra balso įrašas – nuoroda į fonogramą), kas balsavo, kas pasirašė, kada įsigaliojo.
- Galimybė prenumeruoti informaciją apie pakeitimus standartiniais būdais – RSS, Atom, el.paštu.
Ši informacija turi būti visiems prieinama viešai ir nemokamai. Situacija, kai patogios naudoti duomenų bazės prieinamos tik komercinių paslaugų tiekėjų klientams, yra visiška nesąmonė.
Apskritai visa valstybės institucijų duomenų bazėse kaupiama neslapta informacija turi būti viešai prieinama kiekvienam žmogui (tame tarpe ir ne Lietuvos piliečiams). Pasirūpinti, kad ji būtų prieinama maksimaliai patogiai, yra civilizuotos valstybės misija.
Kaip tai įgyvendinti? Nemokamai tiražuoti visas duomenų bazes standartiniu, nemokamomis atvirojo kodo programomis nuskaitomu elektroniniu formatu, leisti IT kompanijoms tą informaciją apdoroti ir skelbti internete, ir finansuoti tą procesą “vartotojo krepšelio” principu, pagal faktinę naudojimo statistiką. Visos tam reikalingos techninės priemonės yra, visi uždaviniai gali būti įgyvendinti ekonomiškai ir greitai.
Rezultatas – elementaraus teisingumo atstatymas ir didesnis teisėkūros skaidrumas.
Grobstymų prevencija. Įtraukti visuomenę į kovą su valdininkų, tarnautojų ir valstybės pareigūnų finansiniais nusikaltimais. Įvesti premijavimą proporcingą atskleidžiamų nusikaltimų dydžiui. Plačiau naudoti supergrass informatorių praktiką. Tolerancija biudžeto grobstytojams nėra skatintina [teisingų mokesčių] visuomenės solidarumo forma.
Siekiant išvengti bereikalingo valdžios galių kaupimo, taikyti šias priemones išimtinai tik valdininkų, pareigūnų ir valstybės tarnautojų finansinių nusikaltimų prevencijai.
Tikėtini rezultatai
- 5-10% biudžeto lėšų ekonomija (galima būtų skolintis vienu-kitu milijardu mažiau),
- žmonių motyvacijos dalyvauti valstybės valdyme gryninimas,
- rimtos permainos politinio proceso finansavime,
- vertybinės permainos visuomenėje,
- didesnis saugumas.
on 2009.02.1 at 14:41
· Nuoroda
Smagu matyti daugėjančias laisvę vertinančių žmonių gretas. Tačiau perskaitęs šį puslapėlį likau nesupratęs iki galo tavo pažiūrų, todėl keli klausimai:
1) Ką bendro turi anarchija (vienos žmonių grupės valdžios kitiems žmonėms nebuvimas) ir valdžia, mokesčiai, kurie pagal apibrėžimą yra valdžios reketas, bei pozityvios teisės į pragyvenimo minimumą, gydymą, bendrus resursus, kurias realizuojant neišvengiamai pažeidžiamos kitų žmonių teisės?
2) Kaip tu supranti mokesčių mokėjimą “sąmoningai ir solidariai”?
3)Kas yra “bendri resursai” ir atlygis už juos?
4)Ką reiškia “suprantamos valdžios funkcijos”?
5)Ką reiškia oksimoronas “teisingesni mokesčiai”?
6)Ką turi bendro anarchija su tavo siūloma tvarka, kurioje kaip suprantu teisėsauga būtų monopolistinė ir priklausytų valdžiai?
Jei jau galvoti portalo pavadinimą remiantis šiuo puslapiu, man deja išeitų tik socialistas.lt, netgi minarchistas.lt nesigauna, nekalbant jau apie anarchistą. Net jei ir manyti, kad čia siūlai pereinamąjį variantą tarp dabartinės tironijos ir laisvės, negaliu jo palaikyti, nes, kaip ir sakė Mises, Middle-of-the-Road policy always leads to socialism.
on 2009.02.1 at 21:25
· Nuoroda
Vardo anarchistas.lt pasirinkimas yra mano asmeninis sprendimas, kurį diskutuoti nematau reikalo.
Apie bendrus resursus kalbėtis galima ir reikia. Bendri resursai yra privačios nuosavybės ribas apibrėžiantis susitarimas. Bendrais resursais laikau žemę, gamtos išteklius, nekenksmingą gamtai ir gyvenimui aplinką. Tie dalykai gali būti perduodami privačiam naudojimui/gadinimui imant už tai mokesčius, tame tarpe taršos, triukšmo, infrastruktūros ir net viešosios erdvės. Pastarasis būtų bene adekvačiausias būdas spręsti “sklypo, per kurį galėtų būti tiesiamas kelias” kainos klausimą.
Pastabą dėl “suprantamų valdžios funkcijų” priimu. Turėjau rašyti visuomenės tikslų. Taisysiu tekstą. Tuo pačiu bus aiškiau, kas yra teisingesni, suprantami, solidariai mokami mokesčiai.
on 2009.02.1 at 23:26
· Nuoroda
“Bendri resursai yra privačios nuosavybės ribas apibrėžiantis susitarimas. Bendrais resursais laikau žemę, gamtos išteklius, nekenksmingą gamtai ir gyvenimui aplinką.”
Tai kas tada yra privati nuosavybė ir kada ji atsiranda? Žmonės materijos nekuria, tik paima niekam anksčiau nepriklausiusius ribotus(!) gamtos išteklius (homesteading), arba įsigyja juos iš tuos gamtos resursus homesteadinusių anksčiau, ir, naudodami savo darbą, pertvarko juos taip, kad jie pasidarytų vertingesni nei buvo.
Jei manyti, kad žemė ir gamtos ištekliai priklauso visiems, reiškia viskas ką mes turime šiame pasaulyje priklauso visiems taip pat, t.y. asmeninės nuosavybės nėra apskritai. Visuomeninė santvarka, kurioje nėra vienareikšmių taisyklių, kurios nustato kam priklauso riboti resursai, yra pasmerkta nuolatiniams konfliktams ir neteisybei.
Be to kaip žinia realybėje neįmanoma realizuoti santvarkos, kurioje bet kokie riboti resursai priklauso visiems. Tokioje santvarkoje niekas negalėtų daryti su ribotais resursais nieko be visų kitų žmonių sutikimo. Todėl tokia santvarka neišvengiamai virsta santvarka, kurioje riboti resursai pradeda priklausyti tik konkrečiai žmonių grupei (valdžiai), kuri turi absoliučias galias vienašališkai spręsti kas, kada ir kaip gali jais naudotis. Kitaip tariant pasidaro tironija – visuomenė, kurioje viena žmonių grupė turi daugiau teisių nei kad visi kiti žmonės, kuri visada pradeda reikšti nuosavybę ne tik į visus ribotus resursus (tiek į neapdorotus žmogaus jo darbu, tiek jau į apdorotus), bet ir į pačius žmones (ima reguliuoti jų privatų gyvenimą).
“Pastabą dėl “suprantamų valdžios funkcijų” priimu. Turėjau rašyti visuomenės tikslų.”
Ką reiškia “visuomenės tikslai”? Visuomenė pagal apibrėžimą yra visi individai. Vienintelis bendras vardiklis tarp visų visuomenės narių tikslų yra tikslas nepatirti neteisingumo, t.y. kiekvieno individo teisių pažeidinėjimo. Kažkodėl iš konteksto man atrodo, kad rašydamas “visuomenės tikslai” turi omeny geriausiu atveju “daugumos tikslai”, o greičiausiai “valdžios tikslai”. Jei vietoj tavo vartojamos savokos “visuomenės tikslai” įrašyti “valdžios tikslai”, žodžių junginiai “teisingesni, suprantami, solidariai mokami mokesčiai” pasidaro visai logiški.
on 2009.02.2 at 1:49
· Nuoroda
Nesuprantu, kodėl darai tokią stiprią išvadą. Visiškoje nuosavybėje lieka daiktai, pagaminti iš tų išteklių, ribota nuosavybė forma taikoma patiems ištekliams. Tas ribojimas realizuojamas mažiausiai intervencine forma – per mokesčius.
Nieko neturiu prieš vienareikšmius susitarimus, bet negaliu nepastebėti, kad viskas yra laikina. Nesugebu įsivaizduoti visuomenės, kurioje nebūtų konfliktų, neteisybės, vienom ar kitom formom, greičiausiai per daugumos diktatą, realizuojamos stipriųjų valdžios.
Visuomenės progresą suvokiu kaip laipsnišką valdžios dekoncentracijos procesą vis geriau įsisąmoninančios pasyviųjų žmogaus teisių svarbą visuomenės akivaizdoje.
Tą valdžios dekoncentraciją manau didele dalimi lemia technologinis progresas, įgalinantis vis laisvesnę konkurenciją. Kažkada tai buvo spausdinimo mašina, vėliau – kopijavimo aparatas, kompiuteris, dabar štai internetas suteikė galimybes alternatyviai žiniasklaidai ir pigiai savivaldai.
Esu tiek pasyviųjų žmogaus teisių, tiek valdžios dekoncentracijos šalininkas. Pats sau esu pažadėjęs su valdžia turėti kiek galima mažiau reikalų (išskyrus valdžios kontrolę).
Kas dėl pasyviųjų teisių, nuosavybės į ribotus išteklius teisės pasyvia nelaikau. Manau čia ta riba, dėl kurios nesutariame.
on 2009.02.2 at 15:13
· Nuoroda
Mūsų nuomonės išsiskiria vienoje vietoje – kam priklauso teisė į niekieno nepanaudotus ribotus resursus. Aš laikausi Mises, Rothbard’o, Kinsella ir kitų anarchokapitalistų/libertarų nuomonės, kad nepanaudoti riboti resursai nepriklauso niekam, kol jais kas nors nepasinaudoja. Taip apibrėžus teisę į nuosavybę yra įmanoma išvengti konfliktų (ar bent jau turėti vienareikšmišką taisyklę kaip juos spręsti), kai 2 ar daugiau žmonių vienu metu užsimano vieno ir to paties riboto resurso.
Tu, jei suprantu teisingai, laikaisi nuomonės, kad nepanaudoti riboti resursai priklauso visiems žmonėms po lygiai. Jei taip būtų, bet kuris konkretus žmogus, norėdamas pasinaudoti bet kokiais niekieno anksčiau nepanaudotais ribotais resursais, privalėtų nusipirkti ar gauti neatlygintinai tų resursų teisėtų savininkų – visų pasaulio žmonių – sutikimą. Akivaizdu, kad taip apibrėžus nuosavybės teises, niekas negalėtų pasinaudoti niekuo, nes gauti visų bendrasavininkų sutikimą būtų neįmanoma. Todėl bet koks naudojimasis bet kokiais ribotais resursais negavus visų bendrasavininkų sutikimo būtų neteisėtas, o jais pasinaudojęs ne tik kad neįgytų nuosavybės į savo kūrinį, bet dar ir turėtų atlyginti tų resursų savininkams nuostolius dėl neteisėto jų nuosavybės sugadinimo. Tai, kad realybėje bandant įgyvendinti tokią santvarką (kuri iš principo yra komunizmas), ji visada perauga į tironiją, kai visi resursai realiai, tačiau neteisėtai, ima priklausyti valdžiai (neteisėtai, nes pagal tavo nuosavybės teisių apibrėžimą valdžiai priklauso tik tiek, kiek ir bet kokiems kitiems žmonėms, o ne viskas), kuri vienašališkai nustato naudojimosi jais taisykles ir kainą (mokesčius), esmės nekeičia.
Bet net jei ir sutikti su tavo siūlymu taip apibrėžti nuosavybės teises ir tokio apibrėžimo nuosekliai laikytis, jis neišvengiamai peraugtų į anarchokapitalizmą, kuriame visi resursai būtų privatūs. Jau seniai ir iš įvairių kampų įrodyta (pvz. Richard Dawkins filmuke http://www.youtube.com/watch?v=SIOF9PbdTLY), kad turtas, kuris turi daug savininkų, t.y. bendras, yra naudojamas neefektyviai. Todėl jei tik bendrasavininkams (kurie beveik visada pasidaro bendrasavininkais tik dėl valdžios intervencijos) atsiranda galimybė, jie savo dalį linkę parduoti, todėl laisvoje rinkoje bendra nuosavybė yra labai retas reiškinys.
“Nieko neturiu prieš vienareikšmius susitarimus, bet negaliu nepastebėti, kad viskas yra laikina. Nesugebu įsivaizduoti visuomenės, kurioje nebūtų konfliktų, neteisybės, vienom ar kitom formom, greičiausiai per daugumos diktatą, realizuojamos stipriųjų valdžios.”
Jei tikslas yra visuomenėje mažiau konfliktų, o ne daugiau, dėliojant žmonių teises yra būtina laikytis šių 2 taisyklių:
1) Teisę į ribotus resursus apibrėžti vienareikšmiškai.
2) Žmonių teises padaryti tokias, kad jos galiotų visiems žmonėms be išimties ir neprieštarautų tarpusavyje.
Laikantis šių taisyklių jokiai valdžiai ir jokiems jos ribotų resursų monopoliams visuomenėje vietos nėra.
on 2009.02.2 at 23:30
· Nuoroda
Neįsivaizduoju jokio visuomenės modelio be savivaldos. Veikianti atstovaujamoji savivalda, su tiesioginiu savo privilegijos spręsti vienus ar kitus klausimus delegavimu (ir laisve bet kada suteiktus įgaliojimus atšaukti) man jau telpa į Tavo pateiktą anarchijos, kaip vienos žmonių grupės valdžios kitiems žmonėms nebuvimo, apibrėžimą. Beje, jau dabar egzistuoja visos reikalingos techninės priemonės tokių savivaldos modelių praktiniam realizavimui.
Taigi, ribotų resursų naudojimą tektų pirkti iš visuomenės, tačiau tam nereikėtų tartis su kiekvienu jos nariu.
Nėra tikslo kurti visuomenę, kurioje mažiau konfliktų. Tikslas kurti visuomenę, kurioje konfliktai sprendžiami kiek galima teisingiau. Vėlgi, teisingumo kriterijus privalo būti visuotinio sutarimo dalykas, balansuojantis tarp daugumos interesų ir žmogaus pasyvių teisių.
Visuomenė pasmerkta amžinam balansavimui ant ribos. Netikiu, kad egzistuoja geresnis modelis.
Kita vertus, teisę į resursus aš apibrėžiu. Visuomenės resursai. Visuomenės interesas, nustatantis privačios nuosavybės ribą.
on 2009.02.3 at 21:54
· Nuoroda
“Tikslas kurti visuomenę, kurioje konfliktai sprendžiami kiek galima teisingiau.”
Nuo to ir pradėkim. Kad suprasti kaip atsirado nuosavybė, reikia pažiūrėti į istoriją. Iš pradžių pasaulyje žemės buvo daugiau nei kad žmonių, galinčių ją dirbti. Visais laikais žmonės žemę, kurią dirbdavo, grybus, kuriuos surinkdavo, auksą, kurį išsiplaudavo, ir t.t., laikė savo nuosavybe, o nuosavybės atiminėjimą jėga laikė neteisingu veiksmu. Kuriuo metu ir kas nusprendė, kad niekam anksčiau nepriklausiusi žemė, kurią žmonės įdirbo savo darbu, priklauso visiems (komunizmas), o ne tiems ir tik tiems, kurie ją iš niekam nereikalingos negyvenamos dykynės pavertė derlinga ir naudinga? Ir ką siūlai daryti su tais, kurie nemano, kad jų dirbama žemė priklauso dar kažkam ir kad jie yra dar kažkam kažkiek už kažką skolingi?
Taigi, nepaisant kilnių tikslų komunizme (kai nuosavybė yra visų) konfliktai teisingai sprendžiami negali būti iš principo, kai tuo tarpu anarchokapitalizme (kai nuosavybė atsiranda homesteadinus niekieno resursus) garantijos, kad konfliktai bus sprendžiami teisingai nebus, bet bent jau bus įmanoma juos išspręsti teisingai.
“Neįsivaizduoju jokio visuomenės modelio be savivaldos. Veikianti atstovaujamoji savivalda, su tiesioginiu savo privilegijos spręsti vienus ar kitus klausimus delegavimu (ir laisve bet kada suteiktus įgaliojimus atšaukti) man jau telpa į Tavo pateiktą anarchijos, kaip vienos žmonių grupės valdžios kitiems žmonėms nebuvimo, apibrėžimą.”
Nelabai suprantu kas yra savivalda, bet iš tavo aprašymo panašu, kad ji neturi nieko bendra su autokratine valdžia. Vardan diskusijos ir nesigilindami nei kokiu būdu, nei kodėl, nei kada taip atsitiko, tarkim, kad vis tik visi riboti pasaulio resursai priklauso visiems pasaulyje gyvenantiems žmonėms po lygiai, kaip kad komunizme. Tokiu atveju pasaulinė savivalda negali pasidaryti niekaip, nes neįmanoma, kad kiekvienas žmogus galėtų turėti savo atstovą, kurį bet kada galėtų atšaukti jei tik jis elgsis ne pagal jo valią. Taip apibrėžus nuosavybę ir nepadarius diktatūros (autokratinės ar demokratinės nesvarbu), realiai niekas negalėtų naudotis niekuo. Bet net jei ir dėl kokių nors niekam nesuprantamų priežasčių pavyktų įgyvendinti komunizmą (nemaišyti su diktatūra, kuri realiame pasaulyje visada pasidaro komunizmo įgyvendinimo metu), žmonės galėtų išsipirkti savo žemei allodial title, dėl ko, kaip jau ir rašiau anksčiau, neefektyviai valdomų bendrų resursų greitai neliktų. Todėl toks nuosavybės apibrėžimas yra tiek neteisingas, tiek realybėje neįgyvendinamas.
on 2009.02.7 at 1:17
· Nuoroda
Įdomi diskusija gavosi. Tik replikuoju – nėra ir negali būti jokio visuomenės intereso, tikslo ir pn. Tai – neįmanoma. Visuomenė – ne subjektas, neturi proto ar adekvataus mechanizmo suvokti interesams, tikslams ir pn.
on 2009.09.30 at 11:14
· Nuoroda
Mintys is principo priimtinos ir geros.
Pastebejimas del mokesciu. Apmokestinti tik bendrus resursus yra logiska. Jei apmokestinam automobilius tai logiska apmokestinima plesti kompiuteriams, sunims, dviraciams ir t.t.
PVM mokestis yra blogas tuo, kad trukdo vystytis darbo pasidalinimui. Siulau atsisakyti ir jo.
on 2009.09.30 at 23:48
· Nuoroda
Ne iki galo suprantu mintį apie kompiuterių, šunų ir dviračių apmokestinimą.
Automobilių apmokestinimas lyg ir savaime suprantamas – automobiliai apkrauna bendrą (sunkiai privatizuojamą) nepigią infrastruktūrą – kelius ir gatves, kelia triukšmą ir teršia aplinką – didesniuose miestose ir intensyvesnio eismo gatvėse visai nemenkai. Tarša yra rizikos faktorius gyventojams, ypač vaikams.
PVM tuo tarpu yra kažkoks vartojimo/pardavimo mokesčio ir eksporto skatinimo hibridas. Ateities visuomenė stokos materialinių resursų, todėl mokestis, baudžiantis resursų importą ir skatinantis išvežimą, ilgalaikėje perspektyvoje nėra pageidautinas.
Mano geriausiomis žiniomis, nors ES šalims-narėms nekeliami reikalavimai dėl pelno ir pajamų mokesčių dydžių – unlike indirect taxes, the EC Treaty does not specifically call for direct taxes (income and corporate taxes) to be harmonised (tuo tarpu PVM (VAT) mokesčiai yra reguliuojami, ir ką nors pakeisti PVM srityje, išskyrus sumažinimą iki europinių minimumų, būtų sudėtinga).
Apie mokesčių reformas dar atskirai rašiau čia.
Nesu ES teisės specialistas, dedu nuorodas tik į plačiai prieinamus pristatomojo pobūdžio tekstus. Jei kas žino kokių svarbių niuansų – sakykite.
on 2009.10.4 at 15:32
· Nuoroda
kelios replikos.
Dėl PVM – kiek pamenu, kai kurios šalys “nulinio tarifo” PVM lengvatas (čia nekalbu apie eksportą) tebeturi tik dėl to, kad buvo numatyta jas išlaikyti stojimo į ES sutartyse. Minimalus ES PVM tarifas berods yra 5%. PVMo gėris valdžiai ir mokėtojams nebent tame, kad mokestis lengvai (pigiai) administruojamas ir pakankamai plati bazė.
Automobilių naudojimas jau vieną kartą apmokestintas per akcizą degalams.
Gedimino nuomonė, kad visuomenės interesas yra fikcija, sutampa su LLRI nuomone. Tie nuėjo dar toliau – kadangi visuomenė ne subjektas, tai jos interesus geriausiai žino ir atstovauja didžiausias verslas. Ar begali būti aiškiau? Kam reikalingos visokios Orhuso konvencijos? maximos ir rubikonai geriausiai mumis pasirūpins.
on 2009.10.1 at 14:04
· Nuoroda
Briedas (ne briedis). Pasakymai “padarykim taip-bus anaip”, bent siame straipsnyje yra labai roziniai ir neparemti jokia analize, skaiciavimais ir tt. Realiai straipsnis galetu tikti bet kuriai partijai pries rinkimus, rezultatas irgi butu vienodas – igyvendinus (nors abejoju, ar viska imanoma igyvendinti) atsiras kruva nepatenkintu, kurie sieks grazinti dabartine situacija. Aisku, iraso norai geri, linkeciau, kad taip kazkada ir butu, bet… Didziausia problema, kuria izvelgiu as, tai pasitikejimas zmonemis, kad viena diena jie visi taps kone sventi ir laikysis taisykliu. Zmogus juk savanaudis gyvunas, jis stengiasi konkuruoti su kitais, tad sakyti, kad viena diena nereikes valdzios, nebus grobstymu, pensijai susitaupysim – na, taip nebus: i valdzia tikrai atsiras norinciu, grobstyt (galima juk ir patyliukais) grobstysim, o kai ateis pensija ir as busiu nesusitaupes, reksiu: “Salin valdzia, pensijai uzsidirbau, tai ir mokekit!”
Nuoroda – “Gyvuliu ukis”, arba SSRS istorija (cia apie tai, kai visi turejom gyventi ramiai ir patogiai ir mums turejo nieko netrukti ir VISI BUVOM LYGUS).
on 2009.10.1 at 19:47
· Nuoroda
Išprovokavote atsakymą atskiru įrašu.
on 2010.10.30 at 23:33
· Nuoroda
[...] Būtinos reformos [...]
on 2010.12.16 at 16:46
· Nuoroda
Nesupratau – jeigu atsisakoma net ir PVM mokescio, tai kas lieka???
žemė ir autmoiliai?
Aš labaiu pritariu Giedriui – reliau visgi, nors anarchisto komentarai idealistiniai, taciau su igyvendinimu problemos – daug priestaravimu realybei. Sorry – daugiau teorija nei praktika.
on 2010.12.16 at 17:22
· Nuoroda
Karde,
aš su Tavimi nekariauju, kaip ir su Raču. Mane čia kritikuojantį Giedrių vertinu kaip stiprų atvirą oponuojantį pašnekovą. Mes esame susitikę ir gyvai diskutavę, gal būt dar kada tai kartosime.
O tu, mielas/miela karde, net neviešinamo elektroninio pašto adreso nedrįsti užrašyti. Manai nusipelnai viešo įtikinėjimo? Nenusipelnai.
on 2010.12.16 at 18:48
· Nuoroda
Ok, bet tamstos emocijos reiskia silpnuma ir tiek.
Nesuprantu kodel lietuviai taip aikstingai reaguoja i bet kokia oponuojancia nuomone? Juk jausmu rodymas nera rimtas diskusijos elementas.
Atsiprasau jei “tersiu eteri”. Daugiau neberasysiu