Totalinis “kovos su nedarbu” diskusijos debilumas
Veiksmo vieta: Orvelo gyvulių ūkis, lietuviška versija.
Politiniame kluono teatre kiaulės atlieka spektaklį “Kova su nedarbu – svarbiausias šių metų vyriausybės prioritetas”. Pagrindinio kriuks-dialogo “profsąjungos ir darbdavių ginčas dėl minimalaus atlyginimo” fone žviegiamos arijos “išlaikytinių visuomenė”, “nedarbinės pajamos”, “šešėlinė ekonomika”.
Spektaklio apžvalga šiandien internete, vz.lt redakcijos skiltyje Chroniškiems bedarbiams – po šluotą
Premjero sudaryta darbo grupė pateikė pasiūlymus MA didinti iki 900–1.000 Lt, profsąjungos norėtų, kad jis išaugtų iki 1.200 Lt. Iniciatyvos autoriai tikina, kad būtent MA padidinimas paskatins žmones eiti dirbti, o ne gyventi iš socialinių pašalpų. Šiuo metu beveik 47.000 registruotų bedarbių gauna pašalpas – kas šeštas registruotas bedarbis. Tačiau beveik pusė bedarbių gauna su įvairia darbine veikla susijusių pajamų – „Swedbanko“ paskelbta „Spinter tyrimų“ atlikta apklausa rodo, kad 54% bedarbių gauna neoficialių pajamų. Ekspertai mano, kad realūs skaičiai gali būti dar didesni. Pasak apklausų Vilniuje ir Kaune, nelegaliai daugiausia dirbama smulkioje prekyboje. (…)
Ekspertai aiškina, kad ne MA dydis, o dabar galiojanti pašalpų sistema neskatina žmonių eiti dirbti. Parama šeimai su dviem vaikais, įskaitant ir nuolaidas už šildymą ar nemokamą vaikų maitinimą mokykloje, jei tėvai nedirba, sudaro beveik daugiau nei 2.000 Lt. „Tai suprantama, kad tėvams dirbti už minimalias algą nėra jokios prasmės“, – skaičiuoja Romas Lazutka, socialinių mokslų daktaras (VZ.LT, 2010 10 21). Formuojasi tam tikra „klasė“ žmonių, kurie sugeba nedirbti kelerius metus ir verstis iš pašalpų. Vieni iš jų jau nebenori dirbti, kiti prisiduria iš nelegalaus darbo.
Donatas Jankauskas, socialinės apsaugos ir darbo ministras, sako kad jau yra svarstoma riboti socialinės pašalpos skyrimą, jei žmogus gyvena vien iš pašalpų, bet pats sau nekelia tikslų dirbti ir užsidirbti. Pasak ministro, jeigu sveikas darbingo amžiaus žmogus neturi jokios motyvacijos dirbti ir gyvena tiktai iš socialinės pašalpos bei kitos valstybės teikiamos pagalbos, praėjus 3 m. tokia pašalpa turėtų būti mažinama atitinkamai tam tikrą laikotarpį, o jeigu ir 5 m. žmogus neranda motyvacijos dirbti, tokiu atveju piniginė parama būtų nebeskiriama. Dėmesio vertas ir Darbo biržos siūlymas ilgalaikius bedarbius priverstinai siųsti į viešuosius darbus – tai būtų naudinga ir visuomenei, ir valstybei.
Vemti verčiantis debiliškas cinizmas. Grynas diskusijos imitavimas, distraction.
Darbo santykiai yra žmonių tarpusavyje naudingi susitarimai, kai vienas žmogus atlieka kitam žmogui reikalingą paslaugą už sutartą atlygį.
Kai kiaulės pradeda per daug kištis į žmonių santykius ir riboti susitarimų laisvę, tų santykių ir bendrojo jų dėka sukuriamo produkto mažėja. Kai kiaulės apkrauna darbo santykius per dideliais mokesčiais, darbo ir sukuriamo produkto mažėja. Pasiekiama nebegalėjimo konkuruoti rinkoje riba, ir darbas pasidaro nebereikalingas.
Jeigu žmonės negali užsidirbti pragyvenimui legaliai, jie PRIVERSTI žaisti ne pagal taisykles. Tai, kad jie kažkaip sukasi iš totalinio skurdo, į kurį juos stumia šita sušikta valdžia, yra GERAI. Dejuoti, kad jie neduoda naudos “ir visuomenei, ir valstybei” kvaila – jie duoda naudą visuomenei, tik deja skurdžiais, neproduktyviais būdais.
Bandymai tą šešėlinę veiklą išgyvendinti, o bedarbius priversti šluoti gatves dar labiau mažintų produktyvumą ir skurdintų visuomenę. Nebent, nuosekliai laikantis kurso, apdėlioti juos baudomis, suvaryti už tų baudų nemokėjimą į konclagerius, ir priversti ten gaminti ką nors eksportui produktyvesniais, gulaginiais metodais. Jeigu Kubilius su koalicija būtinai nori patekti į istoriją, tikslas pateisintų priemones.
Pastebėkite – diskusijoje nei žodžio apie mokesčių naštos darbui mažinimą. Nei žodžio apie makroekonominius veiksnius, lemiančius nedarbą – kapitalo nutekėjimą, kredito susitraukimą. Nei žodžio apie vyriausybės atsakomybę, kitų šalių (pavyzdžiui Vokietijos) paramos darbo vietų išlaikymui pavyzdžius.
Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:
- Kubilius apie išlaikytinių visuomenę
- Susitarimų laisvė
- Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?
Temos: Absurdas, Baudžiava, Nusišnekėjimai, Valdžia · Žymos: demagogija, laisvė, nedarbas, valdžiažmogiai
on 2010.10.29 at 9:40
· Nuoroda
Žiauriai tu čia surašei, bet tiesą sakant sutinku.
Atskirai didinti MA be kitų priemonių yra ilguoju laikotarpiu labai blogai. Labai geras straipsnis apie tai buvo commonsense lt. Prieš tą straipsnį dar galvojau, kad MA didinti yra gerai, bet teko nuomonę pakeisti.
Trumpu laikotarpiu MA didinimas yra patrauklus, iš pirmo žvilgsnio atrodo socialiai teisingas.
Ilguoju laikotarpiu toks didinimas atneša savo minusų – smulkusis verslas neišgali išmokėti tokių atlyginimų, o stambieji naudojasi savo privilegijomis – kada turi 10m, iš EU gauna dar 10m, arba jei yra monopolininkai arba oligopolininkai, pinigus susigražina didindami produktų kainą. Savo ruožtu didėja infliacija, ir MA padidėjimas yra vertas nulio po poros metų.
O koks ilgalaikis rezultatas? Padidėjusi infliacija, ir smulkiąjam verslui sąlygų apsunkinimas (dėl privalomo didesnio MA)
on 2010.10.29 at 14:07
· Nuoroda
Radikalų vieningą nedarbo/veltėdžiavimo/skurdo mažinimo metodą siūlo MMT ekonomistas Bill Mitchell.
Valstybė išvis nemoka jokių bedarbių ir mažapajaminių pašalpų, o tiesiog užtikrina visiems norintiems darbo vietas, apmokamas vienu minimaliu tarifu. Dėl pačių darbo vietų ir to amortizacinio/buferinio darbo produktyvumo perdaug nesijaudinama – galima siūlyti nors ir šluoti gatves, nors ir mišką retinti ar grafičius nuo sienų plauti (siūloma darbo jėgos panaudojimu rūpintis žemiausio lygio savivaldos / vietinių bendruomenių lygyje). Rūpesčiai neįgaliaisiais, senelių priežiūra – visokių smulkių darbelių yra visuomenėje. Net jeigu bendruomenė kokią konkrečią dieną neturi prasmingo darbo užduoties – ne bėda, tai gali būti laikoma papildoma išeigine.
Vieningo minimalaus bedarbiams valstybės siūlomo atlyginimo dydis nustatomas taip, kad nedarbas būtų išties tik savanoriškas – žemiau 2% lygio. T.y. jeigu didesnei už 2% daliai bedarbių siūlomas atlyginimas (nežiūrint to, kad negauna pašalpos) per mažas ir jie už jį neina dirbti, reiškia tą minimumą reikia didinti. Tuo pačiu visiškai atkrenta reikalas administracinėmis priemonėmis reguliuoti darbdavių ir darbuotojų santykius privačioje sferoje, nes visą laiką egzistuoja valdžios siūlomo stabilaus darbo alternatyva.
Atkrenta tiek administracinė daugelio pašalpų rūšių skirstymo našta, tiek ir su tuo susijęs piktnaudžiavimas. Ekonomika pati nusistato svarbų bazinį indikatorių. Įdomiausia, kad MMT proponentų teigimu, taip tvarkantis galima išlaikyti kainų stabilumą, t.y. išvengti infliacijos.
on 2010.10.29 at 12:50
· Nuoroda
kažin kada mane išvers į gatvę
kažkaip ir man tas didinimas neatrodo tinkamas, bet gi žinote yra tokių lietuvių, kurie sunkiai dirba ir pasiprašyti pakelti atlyginimą?
on 2010.10.29 at 14:17
· Nuoroda
Užmetus akį į powiuke blogą, neatrodo, kad būtum socialiai nesaugi dėl per mažos kvalifikacijos.
Na o tiems lietuviams, kurie drovisi susitarti su darbdaviu dėl prideramo savo kvalifikacijai galima pasiūlyti savo kvalifikaciją pritaikyti susikuriant nuosavą verslą ir gal net tampant darbdaviu patiems. Blogesnė išeitis – pasitelkti į pagalbą darbo santykių “sureguliuotoją”, ir dalytis to paties darbo sukuriamu produktu jau ne dviese, bet trise.
on 2010.10.31 at 23:55
· Nuoroda
manote, kad jeigu žmogus bijo prašyti didesnio atlyginimo, tai bus pakankamai drąsus žengti į nuosavo verslo kūrimo labirintus?
Hmm, kas yra tas „sureguliuotojas“?
on 2010.11.1 at 21:19
· Nuoroda
Kaip galėdamas trumpiau čia užrašysiu seno, rusų kalba kažkada girdėto anekdoto santrupą:
on 2010.10.29 at 13:50
· Nuoroda
Pasirašau po kiekvienu žodžio straipsnyje.
Nežinau, ar reikia kelti minimalų atlyginimą Lietuvoje, bet pasakysiu, kaip yra Airijoje. (Beje, Airija skolų prasme laikosi gal blogiau, nei Lietuva)
Minimalus atlyginimas čia apie 350 eu per savaitę, kainoms jau nelabai skiriantis nuo lietuviškų. Bedarbio pašalpa (nelimituota laiko atžvilgiu) yra 196 eu plius kompensacija už namo nuomą – 86 eu.
Lietuvis iš minimalios algos ir net bedarbio pašalpos dar šį tą atsideda juodai dienai. Bet užtai, eidamas naktį iš svečių, nesuku galvos nei dėl savo piniginės, nei dėl kreivos fizionomijos.
Man toks įspūdis, kad dėl didelės bedarbystės Lietuvoje kalti labiausiai patys bedarbiai. Labai, sakyčiau, progresyvi ir toli siekianti logika…
on 2010.10.29 at 14:29
· Nuoroda
Sveikas, Airi,
manau Airijos ekonominių problemų dydis yra kiek išpūstas. Po AIB gelbėjimo paskelbtras biudžeto >30% deficitas yra propagandinis triukas, greičiausiai siekiant išmelžti daugiau ir geresnėmis sąlygomis finansavimo iš ECB.
O čia, Lietuvoje, reali depresija. Nežiūrint visų kalbų apie atsigavimus, ekonomika kaip nusmuko, taip ir nepakilo. Užmesk akį į šiandieninį 123 komentarą nematomoje rankoje.
on 2010.10.30 at 18:59
· Nuoroda
Situacija Lietuvoje nepavydėtina visais aspektais. Ūkyje – krizė, politinėje sistemoje visiška degradacija, nesulaikomai smunka moralinis bei intelektinis visuomenės lygis. Blogiausia, kad jokių prošvaisčių nematyti, net nėra jokių bandymų jų ieškoti. Kas tai?
Atrodo, vyksta diskusijos įvairiuose klubuose, interneto forumuose bet TV laidose. Bet sutartinai tvirtinama, kad nėra jokių naujų idėjų. Bet, ar jų kam nors reikia? Tik pabandyk ką nors pasiūlyt, replikuot ar pn. Atsakymas vienas – nėra ko čia ieškot, reikia daryti, kaip ten ir ten, ar taip ir taip. O ką daryti? Nagi kurti gerovės valstybę kaip Skandinavijoje.
O aš manau, kad šiuolaikinis atstovaujamosios demokratijos modelis paprasčiausiai priėjo „liepto galą“. Vyksta tai, apie ką spėjo Hayek’as savo knygoje „Kelias į vergovę“, tik „modernizuotas“ variantas. Politinis elitas visai nesuinteresuotas reformomis, kurios reikštų jo viešpatavimo galą, todėl intuityviai vengia net užuominų apie fundamentalesnes reformas. Politinis elitas, turiu omeny, ne vien tik valdančiosios politinės grupuotės, bet ir organizuotų interesų grupės, laukiančios eilėje prie valdžios lovio.
Neseniai M. Drunga vienoje savo Vakarų spaudos apžvalgoje paminėjo apie „gerovės valstybės“ demontavimo planus D. Britanijoje. Vadinasi, esame ne tokie jau vieniši šia prasme, Vakarų civilizacijos likimas iš tikrųjų tiesiogiai priklauso nuo gerovės valstybės ideologijos ir praktikos atsisakymo. Jeigu užteks tik atsisakymo!
Tokiame kontekste Lietuvos valdančiojo elito „grybavimai“ absoliučiai visose srityse atrodo itin apgailėtinai. Planai „reguliuoti“ kainas, riboti „viršpelnius“, melžti „šešėlinę ekonomiką“, užraukti kontrabandos skyles, nustatyti minimalius atlyginimus ir visokias pašalpas rodo apie visišką nekompetenciją ekonomikos santykių srityje. Kai nusišneka fizikas premjeras ar Seimo pirmininkė gydytoja, gal ir galima ieškoti bent laikino pateisinimo, bet kai apie kainų reguliavimą rimtu balsu prašneka „ekonomistė“ prezidentė, tai – jau katastrofa!
Lietuvoje jau seniai laikas skelbti pilno pavojaus aliarmą. Bet ar kas nors be kellių sąžiningų ir, aišku, visai nežinomų ekonomistų ar intelektualų atsilieptų!? Plačiosioms „masėms“ tai visai neaktualu, karjeristų sluoksniui biurokratiniame aparate tuo labiau, elitas akylai saugo ir gesina bet kokias pastangas „pasikasti po valstybės pamatais“. Tipiškas ideologiškai ir moraliai bestuburės visuomenės vaizdas!
on 2010.10.30 at 23:29
· Nuoroda
Atsakymas atskiru įrašu.
on 2010.10.30 at 23:25
· Nuoroda
[...] įrašu atsakau Gediminui į komentarą, kuriame jis kritiškai pasisako gerovės valstybės adresu. Jeigu gerovės valstybe vadinti vien paternalistinės biurokratijos kerojimąsi, tei be ginčų. [...]
on 2010.10.31 at 20:57
· Nuoroda
Aišku, pagrindinė problema ne gerovės valstybėje. Lietuvoje nėra rimtų diskusijų, nesvarstomos pamatinės alternatyvos esančiai tvarkai, nėra noro išsiaiškinti tikrąsias moralinės, politinės ir ekonominės krizės priežastis. Ar gali tenkinti šiuolaikinės visuomenės teisės sistemos poreikius pasenusi ir laikmečio iššūkių visiškai neatitinkanti Konstitucija? Ar galima vadovautis XIX am. ir XX am. pradžios finansų sistemų sampratomis? Kaip galima daugelį ekonominių sprendimų grįsti klaidinga ir seniai sutriuškinta K. Markso darbine vertės teorija? O ką sako ketinimai apie kainų reguliavimus, NT ir progresyvinius pajamų mokesčius?
on 2010.11.1 at 22:04
· Nuoroda
įrašas perša vienintelę mintį. Valdžia turi panaikinti bedarbio pašalpas, kurias dabar gauna bene 16% darbingos visuomenės. Kuo žinoma ta dalis visuomenės būtų didžiai nepatenkinta. Ir žinoma nebūtų sužavėta perspektyva padirbėti visuomenei, jei iki šiol galėjo gauti tiek pat, nieko nedirbant. O gal visi staiga taps bais sąmoningi, kaip kokie socializmo statytojai?
Kiek kainuotų (sakai, atkristų administracinė pašalpų skirstymo našta? o ar smulkių darbelių visuomenėje administravimo našfta neužkristų?) ir kokios efektyvios būtų “valstybinės” darbo vietos – vaizduotės reikalas. Mano galva tiek pat, kiek priverstinis darbas kolūkiuose.
on 2010.11.2 at 9:31
· Nuoroda
Tam, kad tik 2% darbingų gyventojų atsisakytų galimybės dirbti viešuosius darbus, atlyginimas už tuos viešuosius darbus turi būti gana aukštas, Lietuvos sąlygomis – didesnis už bedarbio pašalpas.
Nors jau minėjau, kad to darbo produktyvumas nėra pirmaeilis kriterijus, tai dar nereiškia, kad tai totaliai ir visuotinai turi būti bedarbio turimų kvalifikacijų neišnaudojanti veikla. Kaip jinai galėtų/turėtų būti organizuojama – atskira diskusija.
MMT proponentai teigia, kad valstybė, turinti privilegiją emituoti pinigus ir rinkti mokesčius, yra moraliai įpareigota pasiūlyti visiems savo piliečiams darbą už minimalų atlyginimą. Šiuo atveju tai, kas moralu, yra ir ekonomiškai tikslinga. Diskusija, kokiu būdu spausdinant pinigus neproduktyviai veiklai suvaldyti infliaciją – mokesčių klausimas.
Kaip visa tai tvarkyti, išsižadėjus pinigų emisijos teisių – klausimas be atsakymo. Tiksliau atsakymą turime, bet jis yra blogas – a new normal bedarbystė.
on 2010.11.5 at 20:37
· Nuoroda
Nei monopolizuota pinigų emisijos teisė, nei darbo suteikimas visiems už minimalų atlyginimą nėra nei moralu, nei ekonomiškai tikslinga. Nieko bendro su moralės normomis neturi ir pasekmės – infliacija, lėšų švaistymas ir ta pati bedarbystė. Dar Keynes’o sukurti ekonomikos stimuliaciniai receptai bandomi pritaikyti ir kovoje su bedarbyste, sulaukiant panašių pasekmių.
Tokių receptų populiarumas suprantamas – ekonominiai procesai yra sudėtingi ir inertiški. Tokiu būdu, jų autoriams tenka politinė nauda, o pasekmės – jau kitiems, vėlesniems. O ydingas ratas sukasi!
on 2010.11.9 at 2:16
· Nuoroda
Sveiki. Siūlau radikalų požiūrį į darbą: “Tingėjimas yra gėris, darbas yra blogis”. Gerovės valstybės tikslas- mažiau darbo, daugiau laisvalaikio. Pavyzdys: Lietuvos respublika nusprendžia mažinti bedarbystę, tuo tikslu pradeda statyti piramidę, egiptietišku stiliumi. Rezultatas – visi dirba ir keikiasi. Aš asmeniškai nematau prasmės dirbti, kai maloniau tinginiauti, lygiai taip pat nematau reikalo gaivinti ekonomiką ir siekti kažkokio “augimo”. Ekonomikos augimas yra grėsmė mums ir mūsų vaikams. Pirmas ir svarbiausias klausimas: Kiek mums užtenka? Kada yra gana? Tai ne visai filosofiniai klausimai, tai praktiniai klausimai apie musu planetos eko sistemos galimybes penėti žmoniją. Apie dabartinę ekonomika aš mastau taip: Tai ekonomikos aktyvumo višūnė ir pokyčiai rodo kad mes jau pasiekėme savo augimo riba. Dalis to augimo buvo pasiekta ateities sąskaita (energijos ištekliu pereikvojimas, augalų, ir gyvūnų rūšių išnaikinimas, užteršimas,ir tt.) Tai grandiozinio nuosmukio pradžia. Mes smuksime tol, kol pasieksime planetos galimybes mus maitinti nesiskolinant iš ateities. Bankai irgi yra to blogio dalis. Kreditas sukuria iliuzija kad mes turtingi, prigamina virtualiu pinigu, ir dirbtinai išpučia mūsų veikla. tai veiklai reikia resursu (vandens, maisto, kuro, iškasenų) taip mes su pagreičiu ritamės link katastrofos- didelės dalies žmonijos išmirimo. Mums reikia naujos ekonomikos- lėto gyvenimo, nesudėtingų technologijų, ir aišku atsinaujinančiu maisto, vandens ištekliu.. Jei nesutinkat kad viskas yra taip blogai nudžiuginkit mane savo paskaičiavimais ir samprotavimais kada vis dėl to mes kažko pritrūksim?
P.S Naftos pritrūksim po 2-4 metų (trūkumas pradžioj tik 3-6 proc. bet kokios pasekmės?)
on 2010.11.9 at 10:43
· Nuoroda
Manau, esate gerokai suklaidintas kai kurių modernių „teorijų“. Nors pastebėjimai didele dalimi kaip ir teisingi. Užduokime sau klausimą: – Ko mes pritrūksime greičiausiai?
Aš į tokį klausimą atsakyčiau, kad blaivaus mąstymo jau senokai pritrūkome. Ne modernių technologijų reikia atsisakyti, bet pasenusio mąstymo, kuris nesugeba iš paskos toms technologijoms. Ne lėto gyvenimo, bet dirbtinio ekonominių ir socialinių procesų stimuliavimo reikia atsisakyti. Politikos vaidmuo visuomenės gyvenime turi būti persvarstytas ir sugražintas į deramą vietą. Kokią? Tai irgi nėra lengvas ir trumpas atsakymas.
Reikia fundamentalių socialinių, teisinių ir politinių reformų, kurioms gaires jau yra sužymėję išmintingi, sąžiningi ir principingi mąstytojai. Tokie kaip F. Bastiat, L. von Mises, F. A. von Hayek ir daugelis kitų. Jie visai teisingai akcentavo, kad didžiausios problemos kyla dėl klaidingo mąstymo, o ne dėl gamtinių išteklių ribotumo, techninių galimybių stokos ir pn. Mūsų problemų raktai slypi mūsų pačių galvose. Politiniai sprendimai, orientuoti tik į instinktus ir interesus, ir užkerta kelią racionalioms pilnaverčio gyvenimo paieškoms laisvojoje visuomenėje.
on 2010.11.9 at 16:52
· Nuoroda
Kalba apie oraus, užsidirbto pragyvenimo šaltinio užtikrinimą visiems visuomenės nariams, apie solidarumą. Ištekliai savo ruožtu.
on 2010.11.9 at 12:42
· Nuoroda
Gediminai, aš ištekliu problema, taip pat ekologijos ir kredito problemomis duomiuosi intensyviai dvejus metus. Pridėkime kad anksčiau irgi daug skaitydavau. Aš tikrai žinau kad nuosmukis bus milžiniškas. Kaip jūs sakot būtent dėl sveiko proto trūkumo.. Aš bandžiau kalbėtis apie tas problemas su gana daug žmoniu, bet atrodo kad niekas tuo rimtai netiki. Norint tuo patikėti reikia informacijos, duomenų, ir anglų kalbos. Lietuvoje ta tema- vakumas, arba visiškas nesiorentavimas. Tuo labai sunku patikėti, kai mes vijomės europą ir tik kilome iš sovietinės priespaudos. Deja, europa ir kapitalizmas taip pat supuvo..
on 2010.11.9 at 16:49
· Nuoroda
Filosoffui:
Well,- menkai suvokiamos rizikos.
on 2010.11.9 at 22:09
· Nuoroda
Šitą radau prieš metus, ir nuolatos skaitau.Visi neseniai Chris Martenson kalbejo Londone radijo laidoje.. Manau jam pavyks itikinti kritinę masę žmonių jog permainos būtinos..
on 2010.11.10 at 9:11
· Nuoroda
Lietuvoje pirmas Martenson’ą rimtai pristatė ar.devalvuosime.lt projekto autorius. Aš temą faktiškai tik pripažinau.
Kita vertus, seniai žaviuosi ir vertindamas puikų stilių į savo blogroll’ą laikau įtraukęs Dmitrijų Orlovą. Jo Closing the collapse gap – tiesiog šių laikų klasika.
on 2010.11.14 at 14:21
· Nuoroda
Gaila, kad šiomis dienomis mažai teturiu laiko šiai įdomiai diskusijai.
Nesiginčiju, kad išteklių problema labai opi ir ji nepakankamai akcentuojama ir nagrinėjama. Trūksta ne tik informacijos, duomenų ir anglų kalbos, bet, svarbiausia, nėra nusiteikimo.
Aišku, jei jau supuvo socializmas, tai ir šiuolaikinis „kapitalizmas“ ne ką gražiau atrodo.
Būtent todėl ir reikia kur kas didesnių intelektinių pastangų alternatyvų paieškoms. Politinė ES sąranga, dabartinis demokratijos modelis – pernelyg ankšti rūbai tobulesnei intelektinei veiklai.
on 2010.11.12 at 6:55
· Nuoroda
Ačiū už nuorodas. Ar teko matyti filmą ” The Corporation”? Spėju iš tinklalapio turinio kad “Money as debt”tikrai matėt.