Kas yra pinigai #2. Kvailių auksas

Auksas nėra pinigai ir nebeturi jokios fundamentalios vertės. Kalbant modernia finansų kalba, auksas yra spekuliacinis “panašus į pinigus instrumentas” (a cash-like instrument).

O pinigai yra kreditas. To kredito vertė labiausiai priklauso ne nuo [pinigų agregatų, kredito instrumentų, likvidžių aktyvų] kiekio, ne nuo įsigalėjusių “skolų išmušimo” tradicijų, o nuo visuomenės organizacijos ir kultūros, sugebėjimo dirbti, dalintis ir protingai investuoti.

Citatų neverčiu. Kam ši tema įdomi, supranta angliškai.

A. Mitchell Innes

The fundamental theories on which the modern science of political economy is based are these:

That under primitive conditions men lived and live by barter;

That as life becomes more complex barter no longer suffices as a method of exchanging commodities, and by common consent one particular commodity is fixed on which is generally acceptable and which therefore, everyone will take in exchange for the things he produces or the services he renders and which each in turn can equally pass on to others in exchange for whatever he may want;

That this commodity thus becomes a “medium of exchange and measure of value.”

That a sale is the exchange of a commodity for this intermediate commodity which is called “money;”
That many different commodities have at various times and places served as this medium of exchange—cattle, iron, salt, shells, dried cod, tobacco, sugar, nails, etc.;

That gradually the metals, gold, silver, copper, and more especially the first two, came to be regarded as being by their inherent qualities more suitable for this purpose than any other commodities and these metals early became by common consent the only medium of exchange;

That a certain fixed weight of one of these metals of a known fineness became a standard of value, and to guarantee this weight and quality it became incumbent on governments to issue pieces of metal stamped with their peculiar sign, the forging of which was punishable with severe penalties;

That Emperors, Kings, Princes and their advisers, vied with each other in the middle ages in swindling the people by debasing their coins, so that those who thought that they were obtaining a certain weight of gold or silver for their produce were, in reality, getting less, and that this situation produced serious evils among which were a depreciation of the value of money and a consequent rise of prices in proportion as the coinage became more and more debased in quality or light in weight;

That to economize the use of the metals and to prevent their constant transport a machinery called “credit” has grown up in modern days, by means of which, instead of handing over a certain weight of metal at each transaction, a promise to do so is given, which under favorable circumstances has the same value as the metal itself. Credit is called a substitute for gold.

So universal is the belief in these theories among economists that they have grown to be considered almost as axiom which hardly require proof, and nothing is more noticeable in economic works than the scant historical evidence on which they rest, and the absence of critical examination of their worth.

Broadly speaking these doctrines may be said. to rest on the word of Adam Smith, backed up by a few passages from Homer and Aristotle and the writings of travelers in primitive lands. But modern research in the domain of commercial history and numismatics, and especially recent discoveries in Babylonia, have brought to light a mass of evidence which was not available to the earlier economists, and in the light of which it may be positively stated that none of these theories rest on a solid basis of historical proof—that in fact they are false.

Tekstas rašytas 1913 metais, čia nukopijavau įžangą. Besidomintiems dar kartą siūlau perskaityti visą.

Grįžtam į šiuos laikus. Mike Shedlock bloge neseniai buvo cituojama kanadiečių BMO Capital Markets analitiko Mark Steele rekomendacija klientams Go to Cash – In Plain English. Analizė techninė, lakoniškas dėstymo ir argumentavimo stilius. Autoriaus darbas – stebint rinkų sąryšius konstruoti klientams aplenkiančius indikatorius (leading indicators). Skaičiuojamos koreliacijos, priežastiniai ryšiai bandomi atsijoti nuo sutapimų. Efektyvumą lemia geras nagrinėjamos srities supratimas.

Mark Steele apie auksą: For Better or Worse? EuroDoom, PIS, Gold

One of the most-asked questions from clients who read Go to Cash: Facts and Fiction, was where does gold fit into this? Answer: it is a cash-like instrument, so indeed we advocate going for gold, to some degree. How much so? We have to delve in to the “-like” part of “cash-like”.

To be blunt, gold is really fools gold. It is great when, after you own it, a greater fool comes along and buys it off you at a higher price.

When markets fear the default of nations, i.e., price in the risk of not getting 100 cents back on a dollar of government bonds, there is a building crowd of greater fools, who would rather own gold than the fools who own a bond, which may default.

The concern about owning gold, in our opinion, has more to do with the early movers, as opposed to the late comers. Who were these early movers? Hedge funds.

Tai reprezentatyvus požiūris, finansų rinkos auksą supranta būtent taip. Auksas yra “burbulinis” spekuliacinis aktyvas. Panašiai, kaip ir daugelio spekuliacinių instrumentų, jo kaina rinkose gali būti manipuliuojama stambiųjų dalyvių, o vienintelė “fundamentali” aukso vertė glūdi supratime, kaip auksakasiai ir atsargų turėtojai kuria aukso paklausą.

Pagrindinis aukso paklausos kūrimo būdas – atvira dabartinės monetarinės pasaulio tvarkos kritika, kiekviena tinkama proga pabrėžiant šiuolaikinių pinigų sistemų ir politikų netvarumą. Visai šauni veikla, ši perspektyva niekuomet neišsisems, tuo aspektu aukso pardavėjai atlieka gana naudingą visuomenei misiją. Įdomu pastebėti, kad aukso pirkėjai tą misiją natūraliai perima.

Kita vertus, misija nedėkinga. Aukso tvarumą ir suskaičiuojamumą puikiausiai atstoja ir net pralenkia šiuolaikinės techninės priemonės – elektroninis parašas ir kontrolinė suma. Paprastos, nemokamos prielaidos susitarimams, “tvirtesniems už metalą”. Kai esi suinteresuotas fizinio aukso verte savininkas, technines prielaidas “susitarimų auksui” verčiau ignoruoti arba neigti. Tai nekomfortiškas buvimo kvailiu, ieškančiu didesnio kvailio aspektas.

Kokia prasmė apie tuos dalykus kalbėti?

Iš dalies aukso stabo dėka murkdomės Vašingtono konsensuso ir prastesnės ekonominės ideologijos liūne. Paradoksalu, bet rinkos fundamentalizmą dabar transliuoja ir siejantis save su austrų ekonomine tradicija LLRI. Būdami hiperkritiški šiulaikinių pinigų sistemų atžvilgiu (auksas yra pinigai, bankai turėtų būti pilno rezervo, valiutų valdyba yra mažesnė blogybė už savarankišką pinigų politiką, visi kitaip manantys yra keynesistai), austrų mokyklos tikėjimo išpažintojai efektyvūs, kol diskusija nenukrypsta į investicijas, kreditą ar pinigus. Viešumoje į monetarinę sritį pernelyg nesiplečia – gaunasi savotiška “pusės ekonomikos” ekspertizė, dar prastesnė nei TVF siūloma. Vaizdžiai kalbant, laisvoji rinka apatiniam Titaniko deniui.

Tas rakursas neproduktyvus, dogmos trukdo suvokti niuansus. O aukso vertės dogmos implikuoja sukelia ne pačius geriausius interesus kognityvinius disonansus.

Kalbant apie pinigus geriausia būtų, jeigu pinigai būtų laisvi nuo monopolių, o diskusijų dalyviai nuo neefektyvių šablonų. Kol kas monopoliai egzistuoja, gyvename centralizuotų pinigų ekonomikoje. Labai nevykusiai sukonstruotų pinigų ekonomikoje, su dideliu pinigų rentos mokesčiu ir nesveika perspektyva įsivesti kitus nevykusius pinigus.

Visi laimėtume, jeigu į viešąją erdvę sugrįžtų konstruktyvi, laisva nuo aukso kulto monetarinė diskusija.

Paskelbta 2010 06 16 at 19:36 · Autorius anarchistas · Nuoroda
Temos: Pinigai · Žymos: auksas, iššūkiai, llri

6 komentarai (-ų)

Prenumeruoti komentarų RSS

  1. Parašė Giedrius
    on 2010.06.16 at 21:22
    Atsakyti · Nuoroda

    “That to economize the use of the metals and to prevent their constant transport a machinery called “credit” has grown up in modern days, by means of which, instead of handing over a certain weight of metal at each transaction, a promise to do so is given, which under favorable circumstances has the same value as the metal itself. Credit is called a substitute for gold.”

    Bičas bando pritempinėti faktus prie jo sugalvotos teorijos, tik nelabai suprantu kokiu tikslu.

    Tam, kad fiziškai nenešioti aukso, jis buvo atiduodamas saugoti į saugyklas (o ne paskolinamas joms!), aukso saugyklos klientai gaudavo pasaugos sutartis arba “bank notes” (ne paskolos sutartis kaip kad bičas bando pritempti), o saugykla įsipareigodavo saugoti pinigus iki pareikalavimo.

    Jokiu istorijos tarpsniu paskolos sutartys laisva valia žmonių nebuvo laikomos pinigais ir nematau jokio pagrindo manyti, kad būtų laikomos kada nors ateityje.

  2. Parašė airis
    on 2010.06.20 at 15:59
    Atsakyti · Nuoroda

    Apie aukso, naftos kainas ir defoltus.

    • Parašė anarchistas
      on 2010.06.20 at 21:29
      Atsakyti · Nuoroda

      Tai, kad finansinis kapitalas koncentruojasi “stipriose rankose” nėra jokia naujiena. Ką daryti, kad tokiu mastu nesikoncentruotų – rimtas klausimas. Reikalingos teisingumo reformos (kad teisme niekam nebūtų galima atvirai meluoti), valdžios atšaukiamumas, anti-rentinė kontraciklinė mokesčių sistema.

  3. Parašė airis
    on 2010.06.21 at 15:13
    Atsakyti · Nuoroda

    Sutikčiau su jūsų siūloma teisingumo reforma, bet bijau, kad tai sunkiai praktiškai įgyvendinama, dėl tos banalios priežasties, kad įstatymų leidyba yra to pačio koncentruoto kapitalo rankose. Tokiu būdu ydingas ratas užsidaro. Ir man tai rimtas pagrindas pasidomėti kai kuriomis sąmokslo teorijomis. Pvz. Bilderbergo klubu. Panašu, kad tai net ne teorija, o visai reali grėsmė.

    • Parašė anarchistas
      on 2010.06.21 at 20:35
      Atsakyti · Nuoroda

      Pasaulį valdo Mammona, dėl to nesiginčijam.

      Gal keletą žodžių verta pasakyti apie sąmokslo teorijas. Kai kurios iš jų yra tokio turinio, ir skelbiamos/propaguojamos tokiais būdais, kad pačios save diskredituoja. Geras pavyzdys yra po pasaulį cirkuliuojantys Zeitgeist filmukai, kuriuose į vieną krūvą suplakus religijos teorijų, centrinės bankininkystės ir 9/11 sąmokslo teorijų mišinį, gaunasi atstumianti paranojinė košė. Ne visi teiginiai neteisingi, bet klaidos, nusišnekėjimai ir per didelis polinkis į sensacijas kelia žiūrovui sveiko atmetimo reakciją viskam, apie ką kalbama. Bilderbergo klubui, kiek atsimenu, vietos irgi surasta.

      Rimti 9/11 tyrėjai Zeigeist’ą vertina kaip antireklamą.
      Google: zeitgeist debunked

      Vertinant Bilderbergą skeptiškai, tai vienas iš daugelio pasitarimų, kuriame pasaulio tvarka kuriama ne daugiau, nei per bet kurią eilinę G-20 susitikimo dalyvių vakarienę. Sureikšminti Bilderbergą pasaulio mastu yra maždaug tas pats, kaip per daug sureikšminti Rotary klubą Lietuvoje.

      Ar Mammona yra reali grėsmė? Žinoma.
      Globalizacija suteikė koncentruotam kapitalui neregėtą jėgą ir svertus, tuo tarpu demokratija (kalbu apie teigiamus visuomeninės tvarkos aspektus – valdžios kontrolę, atšaukiamumą, toleranciją ir pagarbą žmogaus teisėms) greičiau degradavo, nei žengė į priekį. Tam suprasti nereikia sąmokslo teorijų.

      O įstatymų leidyba nėra vien koncentruoto kapitalo rankose, todėl apie svarbius dalykus verta kalbėtis.

  4. Parašė airis
    on 2010.06.23 at 14:09
    Atsakyti · Nuoroda

    Žinoma, sureikšminti nereikia nieko, tiesiog kai kuriems reiškiniams reikėtų skirti atitinkamą dėmesį.
    Prieš kokius penkiolika metų buvau vieno Šiaulių verslininko asmeniniu vairuotoju. Tai teko stebėti, kaip kiekvieną savaitę į Rotary klubą renkasi rimčiausi verslininkai, policijos vadas, vyr. prokuroras, meras ir t.t. – miesto grietinėlė. Po tokių suėjimų mano šefas visada būdavo optimistiškai nusiteikęs ir puse lūpų girdavosi – viską galime, viskas įmanoma, problemų nėra.
    Tai Rotary klubas, sakyčiau Bilderbergo klubo mini kopija.
    Esu didelis pesimistas demokratijos atžvilgiu, tiksliau manau, kad šiandien yra likusi tik jos parodija tokių klubų dėka. Visos partijos priklauso nuo finansų ir rėmėjų. Kaip tik todėl įstatymų leidyba tik kosmetiškai atsiželgia į visuomenės, ypač Lietuvoje, nuomonę ir interesus. Tuo labiau, esant tokiam piliečių pasyvumui.
    Dėl to Kubilius gali sau leisti, taupydamas varguomenės sąskaita, padidinti seimui ir vyriausybei algas, bei prastumti kitus, aiškiai korupcinius projektus. Ir įžūliai atsakinėti į nepatogius žurnalistų klausimus.
    O profsąjungos ir visuomeniniai judėjimai silpni ir neturi didelio autoriteto, todėl įstatymų leidyba – Mamonos rankose.

Prenumeruoti komentarų RSS

Palikite komentarą