Visuotinis disbalansas niekur neišėjo
2009.06.01, vz.lt. BARRY’S EICHEN – GREENAS: Ar grįš visuotinis disbalansas?
Ateities istorinėse knygose, priklausomai nuo to, kur jos bus rašomos, kaltinimai už pasaulio dabartinę finansų ir ekonomikos krizę bus pateikiami vienu iš dviejų požiūrių.
Vienu požiūriu bus kaltinamas silpnas reguliavimas, prisitaikanti pinigų politika ir nepakankamas taupymas Jungtinėse Valstijose. Kitu požiūriu, kurį jau atkakliai perša tokie buvę ir esami JAV pareigūnai, kaip Alanas Greenspanas ir Benas Bernankė, kaltu liks milžiniškas likvidžių lėšų fondas, kurį suformavo daug laisvo kapitalo turinčios šalys Rytų Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Jie įrodinės, kad visos tos likvidžios lėšos turėjo būti kur nors panaudotos. Logiška, kad jos buvo investuotos į giliausias finansų rinkas turinčią šalį – JAV. Tačiau dėl to turto kainos pašoko į aukštumas, kurios nebuvo tvarios.
Atkreipkite dėmesį į vieną dalyką, dėl kurio sutaria abiejų stovyklų atstovai: visuotinis laisvo kapitalo disbalansas – mažos santaupos JAV ir daug laisvo kapitalo Kinijoje bei kitose besivystančiose rinkose, – atliko vieną pagrindinių vaidmenų dabartinėje krizėje, nes leido amerikiečiams gyventi ne pagal savo išgales. Jis skatino finansininkus, žūtbūt norinčius gauti grąžos iš didelių lėšų, jas labiau panaudoti spekuliacijoms. Visuotinai sutariama vienu klausimu – neįmanoma suprasti burbulo ir žlugimo neatsižvelgiant į visuotinio disbalanso vaidmenį.
Todėl norint ateityje išvengti panašios į šią krizės reikia išspręsti visuotinio disbalanso problemą. Čia pirmieji ženklai teikia vilčių.
Toliau tekste aptariami autoriui teikiantys vilčių makroekonominiai procesai, prognozės ir galimybės.
Įdėjau VZ tinklapyje komentarą, apibendrinantį anksčiau šiame bloge diskutuotus dalykus. Manau nebus per daug pakartoti jį ir čia.
Ar grįš visuotinis disbalansas?
Disbalansas tik didėja. Inovatyvi pasaulio finansų sistema negali būti valdoma biurokratiniais metodais korumpuotoje teisinėje aplinkoje. Kišdamiesi į kapitalo rinkas, sąmoningai dozuodami informaciją, “reguliuotojai” ne didina, o atvirkščiai – mažina privalomą jų dalyvių atsakomybę, kuria nepagrįstus lūkesčius, privilegijas ir landas piktnaudžiavimams.
Per tas landas produktyvusis kapitalas sunkiamas iš ekonomikos ir koncentruojasi stambiųjų finansų rinkos žaidėjų rankose. Naudojant uodegos ir šuns palyginimą, finansų uodega jau ne tik vizgina, bet ir gręžia ekonomikos šunį, tiesiog lupą kailį gyvam. Todėl krizė tęsis ilgai.
Kovos su sisteminėmis finansų sistemos negerovėmis būdas būtų skaidrinti finansų rinkas, laisvinti nuo valdiškų monopolių ir biurokratinio reguliavimo.
Naikinti po centrinių bankų stogu veikiantį frakcinės-rezervinės bankininkystės monopolį, naikinti alternatyvinei bankininkystei ir laisviems kredito/pinigų santykiams kelią užkertančius mokesčius (pelno ir pajamų), visuomenei (nebūtinai net valstybei) paliekant tik teisingumo (apsaugos nuo melo) užtikrinimo funkciją.
Susitarimų laisvė
Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
Visa tai reikia daryti jau dabar, nelaukiant geresnių laikų. “Žali ekonomikos atsigavimo pumpurėliai” yra tik iliuzija, trumpas prasidėjusio nuosmukio atokvėpis. Nesunku pastebėti, kad labiausiai “išsipumpuravo” žaliavų kainos, ir tai visiškai nieko gero ekonomikai nežada.
Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:
- Gerovės valstybė
- Trys tigrai
- Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
- Niekindami savo poetes meškų neatremsime
- Bankai patiria ne likvidumo, o kapitalo problemas
Temos: Ekonomika, Mokesčiai · Žymos: reformos
on 2009.06.1 at 21:14
· Nuoroda
Tiesa isaiskes po keletos menesiu ir jei tu busi teisus as tavo blogu tikesiu kaip uzkietejes katalikas tiki biblija
)
on 2009.06.1 at 23:05
· Nuoroda
nereikia perlenkti
on 2009.06.3 at 10:33
· Nuoroda
siūlomos priemonės logiškos, pvz. “…naikinti alternatyvinei bankininkystei ir laisviems kredito/pinigų santykiams kelią užkertančius mokesčius(…)”
Ką daro mūsų valdžia? Paskutinis finansų ministro “fokusas” lengvai šokiravo, pagarba VŽ redakcijai už konkretaus absurdo viešinimą. Kol neradau šemetos įsakymo, buvo panašu į balandžio 1-osios pokštą. Deja, tai visai ne pokštas.
Valdžios idėja apmokestinti skirtumą nuo bankų, atsiprašau ‘rinkos palūkanų’ ypač originali – tūlas pilietis ar įmonė skolina pinigus už tiek, kiek nori gauti palūkanų. Gali būti, kad apskritai nenori, pvz. aš nenoriu, paskolindamas bendradarbiui 100 Lt. iki algos. O čia prie bendradarbio prėjo finansų ministras ir tarė – negražu, teks susimokėti. Tik siekiant teisingo absurdo, reikia balanso – jei žmogelis netyčia pasiskolins didesnėm palūkanom nei valdžios nustatytos ‘rinkos’ palūkanos, valdžia turėtų kompensuoti išmokėdama jam nuo kitų lupamo mokesčio % išmoką nuo palūkanų skirtumo. Kaip jums toks pasiūlymas? Ne mažesnis absurdas.
Šiaip ar taip, valdžia imasi nustatinėti, kas yra rinkos kaina, o kas ne. Socialistinis mąstymas? Taip, pats tikriausias. Dar labai įdomu, kaip gyventojas nustatys, nuo kokios sumos jam reikia mokėti mokesčius. Už bendradarbio nenorą ar nesugebėjimą užsirašinėti paskolintų iki algos sumų ir tuo laikotarpiu galiojančio VILIBORo motyvuosime lazda, “žiauriomis akcijomis”?
Išvada viena – gyventojai pradės slėpti paskolas, dėl to atsiranda geresnės sąlygos sukčiavimui; įmonės nustos teikti paskolas darbuotojams ir akcininkams, likvidumas rinkoje ir vartojimas dar sumažės. Tiesa, Lietuvos banko darbuotojams teikiamos paskolos su lengvatinėm palūkanom bus apmokestintos. Ar to siekiate, ponas šemeta? Nes tikrųjų siekių niekas nežino – čia ne įstatymas, aiškinamasis raštas neprivalomas.
Pacituosiu ištrauką dėl gyventojų gaunamų paskolų palūkanų skirtumo apmokestinimo:
“7. Gyventojo nauda, gauta natūra, kai gyventojas už kreditą arba paskolą moka lengvatines palūkanas arba jų nemoka, įvertinama kaip palūkanų sumos, kuri būtų mokama už tokį kreditą ar paskolą mokant tuo laikotarpiu atitinkama valiuta teikiamų paskolų tikrąją rinkos kainą, ir faktiškai sumokėtos palūkanų sumos skirtumas, apskaičiuojamas lengvatinių palūkanų mokėjimo momentu arba, jei palūkanos nemokamos, paskolos ar jos dalies grąžinimo momentu, arba, jei paskola ar jos dalis mokestiniu laikotarpiu negrąžinama – paskutinę mokestinio laikotarpio dieną.”
on 2009.06.3 at 16:19
· Nuoroda
Šemeta savo misiją atlieka puikiai, jeigu tą misiją suprasti kaip prievolę diskredituoti absurdą – pačią pelno/pajamų apmokestinimo ir kontrolės idėją – nuosekliai išvystant jį iki drastiškų, lengvai atpažįstamų, jau niekam nepriimtinų formų.