Krizė tęsis ilgai
Nassim Nicholas Taleb, Ten principles for a Black Swan-proof world
2. No socialisation of losses and privatisation of gains. Whatever may need to be bailed out should be nationalised; whatever does not need a bail-out should be free, small and risk-bearing. We have managed to combine the worst of capitalism and socialism. In France in the 1980s, the socialists took over the banks. In the US in the 2000s, the banks took over the government. This is surreal.
Simon Johnson, The Quiet Coup
Looking just at the financial crisis (and leaving aside some problems of the larger economy), we face at least two major, interrelated problems. The first is a desperately ill banking sector that threatens to choke off any incipient recovery that the fiscal stimulus might generate. The second is a political balance of power that gives the financial sector a veto over public policy, even as that sector loses popular support.
(…) At the root of the banks’ problems are the large losses they have undoubtedly taken on their securities and loan portfolios. But they don’t want to recognize the full extent of their losses, because that would likely expose them as insolvent. So they talk down the problem, and ask for handouts that aren’t enough to make them healthy (again, they can’t reveal the size of the handouts that would be necessary for that), but are enough to keep them upright a little longer. This behavior is corrosive: unhealthy banks either don’t lend (hoarding money to shore up reserves) or they make desperate gambles on high-risk loans and investments that could pay off big, but probably won’t pay off at all. In either case, the economy suffers further, and as it does, bank assets themselves continue to deteriorate—creating a highly destructive vicious cycle.
(…) Our future could be one in which continued tumult feeds the looting of the financial system, and we talk more and more about exactly how our oligarchs became bandits and how the economy just can’t seem to get into gear.
The second scenario begins more bleakly, and might end that way too. But it does provide at least some hope that we’ll be shaken out of our torpor. It goes like this: the global economy continues to deteriorate, the banking system in east-central Europe collapses, and—because eastern Europe’s banks are mostly owned by western European banks—justifiable fears of government insolvency spread throughout the Continent. Creditors take further hits and confidence falls further. The Asian economies that export manufactured goods are devastated, and the commodity producers in Latin America and Africa are not much better off. A dramatic worsening of the global environment forces the U.S. economy, already staggering, down onto both knees. The baseline growth rates used in the administration’s current budget are increasingly seen as unrealistic, and the rosy “stress scenario” that the U.S. Treasury is currently using to evaluate banks’ balance sheets becomes a source of great embarrassment.
Under this kind of pressure, and faced with the prospect of a national and global collapse, minds may become more concentrated.
The conventional wisdom among the elite is still that the current slump “cannot be as bad as the Great Depression.” This view is wrong. What we face now could, in fact, be worse than the Great Depression—because the world is now so much more interconnected and because the banking sector is now so big.
Willem Buiter, The green shoots are weeds growing through the rubble in the ruins of the global economy
Until the authorities are ready to draw a clear line between the existing banks in western Europe and the USA, – many or even most of which are surplus to requirements and have become parasitic entities feeding off the tax payer – and the substantive economic activity of bank lending to non-financial enterprises and households, there will not be a robust, sustained recovery.
Cituojami žmonės – prestižinių aukštųjų mokyklų profesoriai – sėkmingas finansininkas ir kultinės knygos autorius, buvęs aukšto rango TVF funkcionierius, FT finansinis apžvalgininkas, anksčiau dirbęs ERPB vedančiuoju ekonomistu. Tezės labai aiškios – tol, kol finansų sektoriaus nuostoliai bus socializuojami, pasaulio ekonomika neatsigaus. Jeigu niekas nepasikeis, pasauliui gresia scenarijus, blogesnis už Didžiąją depresiją.
Didieji bankai sukaupė per daug rizikos ir nuostolių, kuriuos gina visuomenės sąskaita, naudodamiesi per didele politine įtaka. Paliekant nuošalėje teisingumo aspektus (autoriai nenaudoja moralinių argumentų), dabartinė situacija
- slegia “realiąją”, produktyviąją ekonomiką,
- yra techniškai neapginama/nestabili.
Pirmojo argumento daug aiškinti nereikia – visuomenė neturi nereikalingų resursų. Antras argumentas mažiau suvokiamas. Simon Johnson, What Next For Banks?
Just as global financial liberalization created the potential for capital to move violently across countries and greatly facilitated speculative attacks on currencies, so financial deregulation within the United States has made it possible for capital markets to attack – or, in less colorful terms, go short or place massive negative bets on – the credit of big banks and, in the latest developments, the ability of the government to bailout/rescue banks.
The latest credit default spreads data for the largest banks show a speculative run underway. As the system stabilizes, it becomes more plausible that a single big bank will fail or be rescued in a way that involves large losses for creditors. This would like trigger further speculative attacks on other banks, much as the shorting of countries’ obligations spread from Thailand to Indonesia/Malaysia and then to Korea in fall 1997.
The government’s own policies are facilitating these attacks, because as the Fed and Treasury make progress towards easing credit conditions, this makes it easier and cheaper for large hedge funds and others to take large short positions. And keep in mind the underlying loss of confidence is self-fulfilling: as you lose confidence, you want to go short, and selling the credit causes further loss of confidence – and banks are forced out of business.
(…) The continuing pressure on banks has nothing to do with populism and everything to do with the internal contradictions of the house of cards they built. Now they will scramble to limit short selling or find other emergency measures that will protect their credit. Such partial fixes would do nothing to stop the underlying deterioration of their credit; think about how countries facing currency attacks throw up futile defenses, try to change the rules, and squander their reserves on the way down.
You can see where this is going, but do not cheer. The likely result will be misery for many and further financial chaos around the world.
Šiuolaikiniė finansų sistema neturi imuniteto bankų panikai. Net pačių didžiausių, net valdžios remiamų. Užtenka pakankamam kiekiui sistemos dalyvių tai suvokti, ir finansinis sunaikinimas tampa save išpildančia pranašyste. Tai ir vyksta.
Praktinė išvada mūsų gyvulių ūkiui? Ruoštis dideliam nuosmukiui ir bankų bankrotams. Taupyti resursus – vykstant blogajam scenarijui, jų trūks elementariam pragyvenimui.
Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:
- Trijų milijardų nepakaks
- G-20 bankininkai “pasitarė” su finansų ministrais ir nusprendė
- Siūlau neimprovizuoti
- Domino kaladėlė Lietuva
- Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
Temos: Ekonomika · Žymos: ekonomistai, korupcija, prognozės
on 2009.04.10 at 19:28
· Nuoroda
Labai savotiškas sutapimas – esu ir aš pagalvojęs apie anarchisto minimą blogąjį scenarijų. Tik sau pavadinau jį juoduoju. Jo realumu kol kas nesinori tikėti, bet ar ilgai…
Gali būti taip, kad K. Glavecko paspėliojimai gali tapti tik vaikiška išdaigėle, palyginus su tuo kas laukia realybėje.
on 2009.04.11 at 0:48
· Nuoroda
Kada nuosavybė pavirto tik moraliniu argumentu? Kada neteisingumas, vagiliavimas, plėšikavimas, nuostolių socializavimas būna naudingas ekonomikai, o kada nelabai? Atsakymo kreiptis į ekonomikos daktarus? Vagių teorijų kūrėjus, cigoniškų užkalbėjimų PR šaunuolius?
Vietoj paaiškinimo — taškas? Išeitis — toliau gerinti valdymą, didinti kontrolę, ugdyti pareigūnų sąžiningumą? Juk ir klestėjimo metais, krūptelėjus Vilniaus bankui, pats valstybės banko pirmininkas aiškiai ištarė, kad bankai laikosi vien pasitikėjimu, jei dėl kokių nors gandų daug kas panorės atsiimti savo turtą, bent pasitikrinti, ar jis tebėra — grius bet koks bankas. Gerai menu — niekam tai nekliuvo, visi supratingai palinksėjo galva. Avys? Išsižadėjusios nuosavybės, laukiančios naudos iš socializacijos, gyvenimo kitų sąskaita?
on 2009.04.11 at 19:05
· Nuoroda
Kalbant apie bankininkystę, galima atskirti kelis problemų sluoksnius:
1. Ar frakcinė-rezervinė kredito sistema turi teisę egzistuoti?
Manau, turi. Ne tik bankai, bet ir nemonopolinės finansų ir draudimo institucijos naudoja svertinius (t.y. frakcinio kapitalo) instrumentus. Tai rizikinga, bet leistina.
2. Ar centrinių bankų remiama frakcinė-rezervinė bankų sistema turi teisę egzistuoti?
Gal būt, tačiau ne kaip monopolis. Turi būti užtikrinta konkurencija, teisė egzistuoti alternatyvinėms pinigų / bankų / finansų sistemoms, tame tarpe nefrakcinėms, pilno rezervo.
3. Ar dabartinio modelio rėmuose veikiančių cb-frakcinių-rezervinių institucijų nuostolių socializavimas leistinas?
Neleistinas jau vien dėl neteisingumo.
(Tačiau tai netrukdo svarstyti ekonominio netikslingumo ar techninio neįgyvendinamumo aspektų.)
on 2009.04.11 at 22:08
· Nuoroda
Man nusispjaut, frakcinė, dispersinė, virtuali, tirpstanti ar išvis jokia mano paskolos išnaudojimo sistema. Tai ne mano reikalas, ne mano biznis. Ir ne mūsų demokratinis reikalas nurodinėti, kokiu būdu turi būti sukamas verslas. Niekas negali riboti pasirinkimo, sumanymų laisvės.
Mano (ir mūsų!) reikalas, kad kiekviena sutartis būtų vykdoma, pažadas tesimas. Atsakomybė neperkeliama, pučiant miglą apie frakcinį modeliavimą, finansų piramides ir ekonmominių krizių ciklus. Nuosavybė neliečiama, šventa.
Jeigu pirmuoju pareikalavimu arba kitu sutartu laiku ir sąlygomis aš kaip bankininkas neturiu tavo padėtų arba paskolintų pinigų, turiu grąžinti savus. Taškas, kuo čia dėta sistema, gandai, krizė, panika?
on 2009.04.11 at 23:07
· Nuoroda
Privalai pripažinti, kad laikydamas pinigus banke rizikuoji, ir ta rizika gali atsisukti prieš tave. Tai liečia ir kitas sutartis.
Pajuodinau tezę, su kuria visai sutinku, tame pat Taleb’o straipsnyje:
on 2009.04.12 at 10:39
· Nuoroda
Na štai kaip greit išsiaiškinom. Pasiekėm galutinį atsakymą be gausybės faktų srauto ir sudėtingų schemų nagrinėjimo. Diskusija baigta, ačiū.
Kam dar neaišku: atkasėm krizės priežastį, ekonomikos sąstingio, tiksliau didžiulės mokslo ir technologijų naudos iššvaistymo, kultūros griovimo, amoralumo kilmę. Tai komunalinis mąstymas (žioplių atveju) ir jam pataikaujančios ekonominės teorijos, cigoniški užkalbėjimai (vagių ir politikų atveju).
Kam dar neaišku: kiekvienas suaugęs ir veiksnus žmogus turi atsakyti už savo darbą, t.t. prisiimti savo veiklos nuostolius ir rizikas, nekrauti jų kitiems force majoure, ekonomikos ciklų ir panašiomis dingstimis. Socializmo išlaikytiniai asmeninę atsakomybę neigia, nuosavybė turi būti bendra (juoda šviesa), atlyginimas priklauso nuo bendro darbo rezultato (visi mes susiję), bausti reikia tik blogiečius už sąmoningą jų kaltę, kilusią dėl išankstinių piktavališkų minčių (inkvizicija).
Taigi Anarchistas.lt savo misiją atliko, dabar tegali liepsnoti ginčai tarp savų, aš atsisveikinu. Sveikindamas šeimininką bei jo svečius išaušusių Velykų proga, linksmų švenčių!
on 2009.04.13 at 13:58
· Nuoroda
Anarchiste, aš norėčiau konstruktyviai paprieštarauti teiginiui, kad frakcinė sistema turi teisę egzistuoti, kad ir panaikinus valdžios pinigų monopolį.
Visų pirma reikia kelti klausimą: “Free banking on what standard?”, nes jeigu išliks ta pati fiat sistema, nebus tam tikrų svertų, kurie stabdytų banknotų leidimą.
Antra, jei Free Banking egzistuotų prie kokio Metal standarto, tuomet jau būtų geriau nei dabartinė fiat abstrakcija. Tačiau iškyla du atvejai: pirma, jei aš padedu pinigus į einamąjį indėlį, o juos bankas išskolina laikydamas tik 4% pradinės sumos (Lietuvos atveju) – tai jau būtų vagystė, sukčiavimas ir t.t. Kadangi tu teigi, jog mes turime prisiimti riziką, įvertinti aplinkybes, taigi šio atvejo aš nesmerksiu. Tačiau egzistuoja ir antrasis variantas, kurį norėčiau, kad įvertintum. Šis variantas siejamas su privačia nuosavybe – šiuo atveju pinigais – taigi jei mes vardan rizikos leidžiame egzistuoti – kad ir ne tokiai ekstremaliai kaip dabar – frakcinei bankininkystei ar konkuruojantiems pinigams/valiutoms, tačiau tai pažeidžia mano privačią nuosavybę: jei aš turiu 100 litų ir už juos galiu nusipirkti 100 kiaušinių, tai aš norėsiu/tikėsiuosi, kad praėjus metams/metams + n, aš vėl galėsiu nusipirkti bent 100 kiaušinių. O ką padaro frakcinė bankininkystė: ji tikrai nuvertins mano pinigus, ir aš po metų nusipirksiu ne daugiau 99,99 kiaušinių už tuos pačius 100 litų. Taigi mano privačios nuosavybės teisės pažeistos. Tikiuosi, kad šis argumentus įtikins, kad vis dėlto mums reikia 100 procentų rezervų, o ne pseudo – kapitalizmo.
Pabaigai, net ir M. Rothbardas – labai stiprus anarcho-kapitalizmo šalininkas, yra 100 procentų gynėjas. Galite ir pasiskaityti:
http://mises.org/journals/rae/pdf/RAE6_1_4.pdf
on 2009.04.14 at 3:16
· Nuoroda
Dariui:
Kalbant apie laisvą bankininkystę turimi omenyje ir laisvi pinigai. Visos pinigų rūšys (išskyrus gal tik brangakmenius ir tauriųjų metalų lydinius, saugomus namie) gali būti suvokiamos kaip kreditas (pasitikėjimas eminentu). Banko pakvitavimai (banknotai), saugyklų pakvitavimai, juos atstojantys įrašai elektroninėse informacinėse sistemose – visa tai yra susitarimai, paremti pasitikėjimu.
Tie susitarimai gali būti įvairūs. Vienas gerai žinomas variantas – GoldMoney pavyzdžio saugyklos. Kol kas nėra pagrindo abejoti, kad tokios egzistuotų bet kokioje laisvos bankininkystės sistemoje. Siekiantys (beveik) šimtaprocentinio saugumo žmonės galėtų jomis naudotis, perdaug nesukdami sau galvos dėl kitų žmonių kitokių susitarimų ir piniginių/kredito santykių. (Kiaušiniai aukso atžvilgiu galėtų brangti tik tuo atveju, jeigu vištidžių plėtra dėl kokių nors priežasčių taptų brangesnė už kalnakasybą).
Kitas, daugeliui žmonių priimtinas variantas, būtų susitarimai, numatantys didesnę investavimo riziką. Visuomenė labai daug laimėtų, jeigu nesiimtų tų susitarimų reglamentuoti ar kurti jiems privalomus standartus. Vieninteliai išties reikalingi tokios sistemos funkcionavimui standartai būtų teisingumo normos (įstatymai), įgalinančios efektyviai spręsti nuostolių situacijas – atskirti, ar realizavosi numatyta (sutarta) rizika, ar įvyko apgaulė. Melas/apgaulė yra agresijos formos; jų prevencija – visai kitos diskusijos objektas.
Aptariama laisvos bankininkystės/pinigų sistema, vienok, neužtikrintų nei visiško kainų stabilumo, nei tolygaus vienakrypčio vienų ar kitų dalykų kainų kitimo, nei nuostabaus ekonomikos/kainų prognozuojamumo. Kintant žmonių nuostatoms ir lūkesčiams, tiek pinigų, tiek finansinių aktyvų, tiek ir prekių kainos svyruotų vienos kitų atžvilgiu. Tai normalu ir teisinga. Bendras visuomenės produktyvumas ir gerbūvis tokios pasirinkimų laisvės ir nesikišimo vieniems į kitų reikalus sąlygomis būtų maksimalus. (Taigi, antras atsakymas į klausimą su pavyzdyje paminėtais kiaušiniais – gali būti dienų/savaičių/mėnesių, kuomet kiaušiniai brangtų bet kurios vienos pasirinktos “valiutos”, tame tarpe aukso, atžvilgiu).
Ar tokia sistema būtų stabilesnė už dabartinę cb-frakcinę-rezervinę arba už “geležine valdžios ranka” įgyvendintą aukso standartą? Nedrįsčiau to teigti. Bet pastebėsiu, kad stabilumas, kaip toks, nėra nei savaiminė vertybė, nei turėtų būti pagrindinis žmonių prioritetas.
on 2009.04.14 at 3:30
· Nuoroda
Beje, kalbant apie frakcines kredito sistemas, būtina paminėti, kad jos (angliškas terminas leverage yra tiesiog kitas to paties ekonominio reiškinio pavadinimas) yra neatskiriama ekonominio proceso / verslo santykių dalis. Jų negalima nei išvengti, nei be jų apsieiti.
Leverage ir rizika egzistuoja, kaip gamtos dėsnis. To negalima pakeisti, užtat verta pasistengti suprasti.
on 2009.04.14 at 11:34
· Nuoroda
Nu? Ir ką suprasti — kad savo verslo riziką galiu krauti tau? Jei spyriosies prisiimti mano nuostolius — tai todėl, kad nesistengi suprasti gamtos dėsnių? Ir socialistinio bendrabūvio taisyklių.
Sutartis tam ir sudaroma, kad panaikinti bendrą atsakomybę, perskirti, nubrėžti ribą tarp šalių — iš anksto susitarti, kas už ką atsakingas, kas prisiims kuriuos nuostolius nesėkmės atveju. Be nesėkmės aptarimo sutartis neturi prasmės. O nesėkmės nuostolius turi prisiimti tą šalis, kuri apsiima atitinkamą veiklą. Nelogiška ir neleistina vienai sutarties šaliai atsakyti už kitos šalies veiklos sritį.
Darbo sutartyje kitaip — čia tarnautojas atsako tik už kaltę, sąmoningą kenkimą. Nes tarnui priklauso tik vykdyti nurodymus ir laikytis darbo tvarkos taisyklių, jo veiklos nuostolius prisiima darbdavys, šeimininkas. Bendrovės akcininkai, kooperatyvo pajininkai, kolūkio, komunos nariai nuostolius dalijasi solidariai. Bet tu nesi banko akcininkas, nesidalini pelno, tad neturi dalintis ir nuostolių. Force majoure ir kitos „nenumatytos“ aplinkybės turi būti numatytos ir įvertintos to, kuris imasi tokio verslo ir siūlo tau savo mokamą paslaugą. Verslo sutartyse nei perkeltos, nei bendros atsakomybės neturi likti nė lašo.
on 2009.04.14 at 18:02
· Nuoroda
Vladui:
Kuris būtent mano pasisakymas sukūrė įspūdį, kad agituoju už verslo rizikos ar nuostolių perkėlimą?
on 2009.04.14 at 13:20
· Nuoroda
Anarchiste,
tokie tavo teiginiai yra tarsi 100 procentinis apriorizmas, sumaišytas su 100 procentine indukcija. Karas irgi visuomet egzistavo, ir, remiantis tokia indukcija, galime teigti, kad karas yra pateisinamas bei natūralus gamtos dėsnis?
Pritariu tavo teiginiui, kad stabilumo/pusiausvyros nereikėtų siekti kaip vertybės, nes mes nesame robotai ir stabilumo nepasieksime. Bet iš to kylantis disequilibrium tikrai nepateisina mano pinigų – privačios nuosavybės – nuvertėjimo dėl kitų asmenų leveraginių pakvitavimų ir kreditų.
Juk pinigai reprezentuoja tam tikrą mano pagamintą gėrybę: tarkime, jei būtų barteriniai mainai, o aš pagaminu dešimt kėdžių, tai aš tas dešimt kėdžių ir keisčiau į kažką; taigi netiesioginiuose mainuose (indirect exchange) mano pinigai reprezentuotų tas dešimt kėdžių: dabar įsivaizduokime, kad kažkas išleidžia kvitų, ir tie mano pinigai nuvertėja. Tai reikštų, kad aš jau turiu nebe dešimt kėdžių, o mažiau. Bet, esant barteriniams mainams, juk tai neįmanoma: jei aš pagaminu dešimt kėdžių, tai jas laikydamas prie savęs, o ne iškeisdamas, aš ir po daugybės metų turėsiu dešimt kėdžių. Taigi matome, kad prie barterinių mainų mano privati nuosavybė lieka pastovi, o prie netiesioginių mainų, jeigu leistume bankams kvituoti/plėsti pinigų pasiūlą daugiau, nei jie turi įsipareigojimų, toks elgesys reikštų, kad kažkas iš manęs atima ar vieną, ar dvi kėdes, t.y. mano privačią nuosavybę.
Nemanau, kad pinigų rūšys gali būti traktuojamos kaip kreditas, paremtas pasitikėjimu. Mises regression teorema teigia, kad pinigais gali tapti tam tikros gėrybos, kurios prieš tai turėjo vertę, jas naudojant nemonetariniais tikslais. Todėl tokios gėrybos ir tampa pinigais, t.y. dažniausiai naudojama mainų priemone. Bet kokie oriniai/popieriniai pinigai negali egzistuoti vien dėl šio fakto, nes prieš tai jie neturėjo jokios nemonetarinės vertės.
on 2009.04.14 at 17:51
· Nuoroda
Dariui:
Tol, kol ekonomika veikia, vystosi ir gausina suminį dalyvių turtą, tipiškas ekonominis nuopelnas (pavyzdžiui dvylikos kėdžių pagaminimas) laikui einant praranda savo santykinę ekonominę vertę. Galima sakyti, kad situacija yra normali, jeigu už pinigus, gautus pardavus kėdes, laikui einant galima nusipirkti vis mažesnę santykinę bendrojo ekonominio produkto dalį, tačiau vis dar galima nupirkti tą patį, ar net didesnį kiekį tokių pat kėdžių.
Įmanomos “nenormalios” situacijos, kai pinigai itin nuvertėja, ir už juos nebegalima nusipirkti net tiek pat produkto, kiek buvo parduota (pinigų infliacija), arba galima nusipirkti santykinai net didesnę bendrojo ekonominio produkto dalį, nei pardavimo metu sudarė parduodamos kėdės (defliacinė depresija). Abu šie iškrypimai sukelia ekonominių santykių degradaciją, kuomet reikšminga dalis ekonomikos dalyvių yra priversta pardavinėti savo darbą arba turtą, kad nors kažkaip išgyventi. Atitinkamas ir produktyvumas.
Esant laisvų pinigų konkurencijai tokios “nuokrypio nuo normos” situacijos galėtų susidaryti nebent atskiroms turto ar pinigų rūšims. Totalitarinių pinigų sistemoje chroniškai iškreipta visa ekonomika.
on 2009.04.14 at 15:14
· Nuoroda
Dariau, Anarchistas mano supratimu palaiko elementarią teisę rinktis. Kas ir kokiu pagrindu tavo manymu turėtų man drausti iškeisti mano turimą daiktą į paskolos sutartį? Ir kas bei kokiu pagrindu turėtų drausti man pasiskolinus daiktų perskolinti juos kitiems (aišku jei prieš pasiskolindamas daiktą dėl galimybės jį skolinti kitiems susitariau su daikto savininku) ir paskui paskolos sutartį parduoti (išsimainyti į daiktus)?
Ar paskolos sutartys (ypač su teise perskolinti daiktus kitiems) laisvame pasaulyje būtų laikomos pinigais yra atskiras klausimas, tačiau IMO nėra jokio pagrindo drausti žmonėms tokias sutartis mainyti į daiktus jei tik jie tą daryti laisva valia sutinka, nes tame nėra nieko nesąžiningo.
on 2009.04.14 at 18:28
· Nuoroda
Aš tik noriu išskirti du aspektus: pirma, aš nesu prieš paskolos sutartis (certificate of deposit), kuomet šios yra perskolinamos iš surinktų indėlių (terminuotų), nes tokiu atveju žmonės sutinka, kad jų pinigai būtų perskolinami.
Antra, aš nepritariu, kad mūsų pinigai, laikomi einamosiose sąskaitose, būtų perskolinami. Ar jūs sutinkate, kad jūsų kreditinėse esančius pinigus bankas perskolintų, o pas save paliktų tik reikalaujamą rezervo normą (4 procentus)? Ar jūs sutinkate, kad perkamoji galia, dėka tokio poelgio, nuvertėtų po 10 procentų per metus? Galiausiai yra neteisinga, esant Free Banking sistemai, jei aš įsteigiu banką neturėdamas jokio Equity (savo nuosavybės), pas mane kas nors ateina pasiskolinti, o aš jam atspausdinu banknotą/čekį/kvitą. Aš manau, kad bankas yra tarsi brokeris, kuris suveda pirkėją su pardavėju, t.y. paskolos davėją su jos gavėju. Tik tokiu atveju ir yra, kaip Giedrius sakė, mano esami daiktai iškeičiami į paskolos sutartį. O jei bankas, neturėdamas jokio turto, atspausdina banknotą ir jį paskolina, aš čia nesugebu įžvelgti jokio turimo daikto. Pabaigai, aš esu už Legal Tender panaikinimą, bet, kaip minėjau, arba banknotas turi reprezentuoti fiksuotu santykiu tam tikrą commodity, į kurią galėtų būti iškeičiamas bet kokiu metu, arba tegul rinkoje, remiantis laisviems pinigams, cirkuliuoja parallel standarts: auksas, sidabras, deimantai, platina ir t.t., kurių tarpusavio vertė laisvai svyruotų.
Galiausiai, aš bijau, kad ši Mises ir Rothbard citata (T. Tooke mintis) netaptų realybe: “free trade in banking is free trade in swindling.”
on 2009.04.18 at 11:48
· Nuoroda
Ambrose Evans-Pritchard rašo, kad nepasitikėdama doleriu, Kinija pradėjo “konvertuoti” savo užsienio valiutos atsargas į pramoninius metalus:
A ‘Copper Standard’ for the world’s currency system?
on 2011.05.20 at 19:56
· Nuoroda
[...] Per tas landas produktyvusis kapitalas sunkiamas iš ekonomikos ir koncentruojasi stambiųjų finansų rinkos žaidėjų rankose. Naudojant uodegos ir šuns palyginimą, finansų uodega jau ne tik vizgina, bet ir gręžia ekonomikos šunį, tiesiog lupą kailį gyvam. Todėl krizė tęsis ilgai. [...]