Nemokami kazino sukimai be depozito
Nemokami kazino sukimai be depozito yra išskirtinė internetinių lošimo automatų premijų dalis, kurią siūlo internetiniai kazino. Daugelis lošimo entuziastų ieško tokių unikalių pasiūlymų, nes jie suteikia galimybių išbandyti įvairius naujus žaidimus.
Šiame straipsnyje panagrinėsime skirtingų rūšių nemokamų sukimų pasiūlymus, išanalizuosime jų sąlygas, tokias kaip lažybų reikalavimai ir didžiausio laimėjimo galimybės. Be to, apžvelgsime nemokamų sukimų be depozito premijas, kurios gali būti maloni kazino dovana.
Mūsų tikslas – suteikti išsamią informaciją apie šias lošimų galimybes. Todėl, nepraleiskite progos išbandyti nemokamus sukimus ir atrasti geriausius pasiūlymus.
Temos: Baudžiava · Žymos: iššūkiai, laisvė
Laisvosios rinkos mitas
Žmonėms nepatinka plutokratija, bet kartais ji suvokiama tarsi būtų kaina, kurią mokame už galimybę turėti laisvąją rinką. Kol nesuabejojame pačia laisvosios rinkos idėja – bent jau taip problemą mato vienas iškiliausių pasaulio centrinių bankininkų Mervyn King
The legitimacy of a market economy will inevitably be challenged if rewards go disproportionately to a small elite, especially one which benefited from the support of taxpayers.
The tragedy of the financial crisis is that those who have suffered most have been those who bear no responsibility for it, and who, whether employees or businesses, accepted the disciplines of a market economy only to find that others were excused that discipline because they were ‘too important to fail’.
Tai ne pirmas toks Kingo pasisakymas, žmogus kalba apie puikiai jam žinomus dalykus ir yra visiškai teisus. Svarbu suprasti, kodėl jam ta laisvoji rinka rūpi. Pažvelkim į skeptikų nuomones.
Pirma, tokios santvarkos nėra. Laisvosios rinkos kapitalizmas yra mitas -Tom Hickey:
… the US and entire developed world are so far away from so-called free market economy, which requires near perfect competition that this is now just a myth, like the rugged individualism of pioneers setting off for the frontier. Massive transnational corporations dominating market are price setters rather than price takers. The price of the most important natural resource, petroleum, is controlled by the swing producer. Global labor is now fungible due to transportation and communications technology and a neoliberal policy of free trade and free flow of capital. This is an economic situation that severely disadvantage workers, not to mention all the efforts of powerful interests to undermine the bargaining power of labor. We have to deal with real condition such as exist, not ideal conditions that we fantasize about.
(Kokia laisvoji rinka? Gyvename monopolių dusinamoje visuomenėje su agresyviai ribojama, mokesčiais apkrauta susitarimų laisve ir pasirinktinai veikiančia teisėsauga.)
Ir teoriškai ji egzistuoti negali, nes išties laisva rinka nebūtų stabili – Dan Kervick:
I understand a lot of the arguments coming form the libertarian and/or Austrian camp about the role of cronyism in the dysfunctions of the current US economy. But they really ought to consider the possibility that what blew up the economy is not primarily cronyism introducing distortions into what otherwise would be the smooth functioning of a truly free market economy running on the principles of genuine liberty. Rather, as I think Minsky persuasively argued, the tendency toward instability is built into the very structure of modern capitalist finance, and can only be suppressed if government takes vigorous ongoing steps to stabilize the financial system [...]
A laissez faire system, if it ever did exist, would not by a self-regulating economic ecology. It would be a wildly unstable and chaotic dynamical system.
“Laisvosios rinkos” individualizmas yra ideologinis šiuolaikinio kapitalizmo stuburas. Būtent tokio kapitalizmo, kokį kritikuoja, o išties atstovauja King’as.
Dan Kervick:
No civilized economy in the modern world has ever practiced laissez faire economics of the kind preached by the Austrians. If anything is a pipe dream, the laissez faire model is one. Ron Paul and the other Austrians are preaching an extremist, radical doctrine. It is only because of the temporary triumph of extremism of the kind preached by Paul, Grover Norquist, Ayn Rand the Kochs and others in the motley camp of radical individualists that reasonable proposals like the JG [Job guarantee - red.] now seem like strangely radical to people who have imbibed many of these views.
–
Tai tik kelios užuominos į diskusiją, nuolat vykstančią MMT blogosferoje. Diskusijų dalyviai anaiptol nėra laisvės priešininkai, o žmonės, adekvačiai suvokiantys šių dienų realijas, ir siūlantys reformas – pinigų, mokesčių, darbo santykių – kurios iš pirmo žvilgsnio nepratusiems atrodo perdaug radikalios.
Įrašas gali užgauti liberalius austrų ekonomikos tikinčiųjų jausmus ir sukelti norą komentaruose paminėti socializmą. Nebūtina to daryti – Tom Hickey:
The free market advocates consider anything but a so-called free (read unregulated market) to be socialism. We know from experience where that leads, and it is not nirvana other than for the people at the top. It’s just playing the “class warfare” card, and it is transparent self-serving sophistry.
Grįžtu nuo ko pradėjau – prie plutokratijos. Tai ne kaina, kurią mokame už galimybę turėti laisvąją rinką, o sistema, kurioje “mažiau lygūs už kitus” nepajėgia ginti savo interesų, nes jų (teisėtumo) nesuvokia, nes protai sukaustyti įtaigių doktrinų.
Temos: Ekonomika · Žymos: demagogija, korupcija, laisvė, MMT, teisingumas
Su Naujaisiais metais
Temos: Baudžiava · Žymos: iššūkiai, laisvė
Nesidrovėkime nacionalizavimo. Snoro krizės valdymo trūkumai
Snoras perimtas ne pačiu blogiausiu būdu, bet tolesnė valdžios komunikacija nepakankamai gera. Tam tikro dydžio bankų panika nori nenori jau yra kilusi, dabar norėtųsi, kad ji būtų mažesnė ir tęstųsi kuo trumpiau. Reikia stipresnių sprendimų ir stipresnės retorikos.
1. Vyriausybė kol kas kalba tik apie apdrausto dydžio gyventojų indėlių garantijas. Tai klaida – signalas įmonėms ir organizacijoms, kad jų sąskaitos kituose užnugario neturinčiuose lietuviškuose bankuose yra pavojuje. Jeigu būčiau įmonės vadovas, šiandien pat atsiimčiau pinigus iš Ūkio, Šiaulių, Medicinos bankų, jau nekalbant apie Finastą.
2. Valstybė yra pajėgi įvykdyti visus Snoro ir visų kitų “lietuviško kapitalo” bankų įsipareigojimus lietuvos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems juridiniams asmenims, įkurdama tam reikalui valstybinį komercinį banką.
3. Vyriausybė turėtų aiškiai deklaruoti:
a) visi lietuvių indėliai saugūs nepriklausomai nuo Snoro aktyvų būklės,
b) visi įsipareigojimai perimami į valstybinį komercinį banką ir yra garantuojami Lietuvos banko atsargomis,
c) įsipareigojimų vykdymas yra didžiausias vyriausybės ir LB prioritetas, kurio įgyvendinimui prireikus bus pasitelktos visos būtinos įstatymų leidėjo ir pinigų eminento suverenios galios (tai tvirtas lietuviškų bankų užnugaris),
d) visi įsipareigojimai bus vykdomi nuo pirmadienio, be jokių atidėjimų ir vilkinimų,
e) apie valstybinį komercinį banką nustoti kalbėti kaip apie laikiną sprendimą, – bankininkystė yra privilegija, ir jeigu ji naudojama netinkamai, valstybė gali sau leisti nacionalizuoti bet kokio dydžio jos (bankų sistemos) dalį.
_
2011.12.31 papildymas: gruodžio 28 dieną LB paskelbtoje lapkričio indėlių statistikoje panikos (indėlių sumažėjimo) požymių nėra. Tautiečiai TAIP pasitiki vyriausybe?
(Gruodžio indėlių statistiką matysime sausio pabaigoje).
Temos: Bankai, Pinigai, Valdžia · Žymos: bankrotas, bankų panika, iššūkiai, kreditas, lietuvos bankas, politika, reformos
Dešimt milijardų iš bankų šešėlio
Įvedus elementarią tvarką, valstybė galėtų radikaliai pagerinti bankininkystės sąlygas savo piliečiams ir ištraukti iš bankų šešėlio ~dešimt milijardų litų.
Niekam ne paslaptis, kad bankai Lietuvoje, be kitų dalykų, plėšia nerealius įkainius už pačias paprasčiausias “komunalines” paslaugas – išrašus, pervedimus, pinigų įnešimus į sąskaitą, pinigų išėmimus bankomatuose, kortelių aptarnavimą, atsiskaitymus kortelėmis prekybos taškuose. Pakankamas kiekis žmonių tai suvokia ir apie tuos dalykus kalba, politikai viena ausimi tarsi jau girdi, ir net didysis visa ko kontrolierius Lietuvos bankas imasi priemonių – žada kovoti prieš lupikavimą didesniu viešumu.
Ne taip daug trūksta iki normalaus sprendimo – valstybinio atsiskaitymų banko įsteigimo. Pvz. tokio, koks, būta kalbų, galėjo atsirasti Lietuvos pašto bazėje. Paprasto banko, kuris net nevykdytų kreditavimo veiklos, o tiesiog priimtų į savo glėbį visų valdžios įstaigų sąskaitas, indėlius, o taip einamąsias sąskaitas piliečių, norinčių už savo pinigų aptarnavimą ir operacijas mokėti ne “komerciniais” tarifais.
Tai nebūtų kokia finasų inžinerija, o tik paprastas ir teisingas skriaudžiamų piliečių problemos sprendimas. Bankų atžvilgiu tai nebūtų konkurencijos iškraipymas, o tiesiog nepagrindinės veiklos naštos (pagrindinė – indėliai ir paskolos) palengvinimas, nepažeidžiantis jokių rašytų valstybės įsipareigojimų.
Koks būtų rezultatas?
Didžioji dalis P1 pinigų (šiuo metu P1 yra 28 milijardai litų), o laipsniškai – ir reikšminga dalis terminuotų indėlių (P2 yra 48 milijardai) migruotų iš komercinių bankų ten, kur geriau – į valstybinį. Komerciniams (beveik visi priklauso užsieniui) bankams tektų tą migraciją užtikrinti atitinkamai pritraukiant milijardus eurų kapitalo. Visi yra filialai ir padaliniai stambių europinių bankų, kurie negalėtų nevykdyti savo įsipareigojimų, kad nesukeltų abejonių savo patikimumu ir didelių ekonominių kolapsų visoje Europoje.
Bankai, aišku, nenorėtų tiek kapitalo pritraukinėti. Sumažintų paslaugų įkainius – tai ekonomikai būtų į naudą. Padidintų indėlių palūkanas – ekonomikai į naudą. Bandytų skolintis centriniame banke, bet centrinis bankas turėtų oriai atsisakyti – pas mus valiutų valdyba, mes pinigų politikos neturime, vidaus rinkoje neskoliname, ir taisyklės mums to neleidžia. Iš vyriausybės skolinimasis irgi nebūtų įmanomas – vyriausybė teisių išlaidauti neturi, o tik neviršyti deficito limito ir kovoti su valstybės skola. Visa tai kuo gražiausiai ir labai nuosekliai skambėtų iki šiol dominavusios monetarinio primityvizmo ir fiskalinio veržimosi retorikos rėmuose, nereikėtų jokių revoliucjų ir perversmų.
Pasiūlymas buvo suformuluotas diskutuojant G+ apie Lietuvos galimybes tinkamai finansuoti valstybės gynybą, ir kol kas rimtų prieštaravimų nesulaukė. Išties valstybė turi ir kitų degančių problemų – pensijas, nedarbą, emigraciją, augančią užsienio skolą. Nėra priežasties jų nespręsti.
Beje, kodėl kalbu apie pinigų “ištraukimą iš šešėlio”, o ne pvz. “atėmimą iš bankų užlaužus rankas”? Todėl, kad ~10 mlrd. litų ši vyriausybė supenėjo bankams, pervedinėdama į juos lėšas, kurias vidinių poreikių finansavimui skolinosi užsienyje. Tereikia atsiimti, kas savo.
Temos: Bankai, Ekonomika, Galimybės, Pinigai, Valdžia · Žymos: politika, reformos, teisingumas
Dali.us: Lietuvai nereikia naujos atominės elektrinės
Arba apie avos‘ politekonomiką
Nukopijuota iš Daliaus Tarvydo blogo.
Lietuvos atominės energetikos fronte naujienos – atsirado net du konsorciumai (amerikiečių ir japonų), kurie (tipo) išreiškė norą statyti atominę jėgainę Lietuvoje. Nors valdantieji ir lekuoja iš džiaugsmo, bet informacijos apie situaciją ne daugiau nei anksčiau. Nei ką siūlo, nei kokioms sąlygom – viskas įslaptinta. Ta džiugia proga norėčiau pasidalinti savo mintimis, kodėl Lietuvai nereikia naujos atominės jėgainės.
Čia jau ne pirmas mano rašinėlis panašia tema. Anksčiau savo argumentus grindžiau pagrinde ekonominiais veiksniais. Šį kartą elektros kainą paliksiu nuošalyje.
Visų pirma aš netikiu Lietuvos sugebėjimu sėkmingai pastatyt tokio dydžio objektą. Suprantu, kad statybomis yra suinteresuoti daugelis.. bet kai valdžiažmogiai ką nors stato už „tautos“ pinigus niekada nesibaigia gerai, o blogų pavyzdžių pilna, pradedant Būtingės terminalu (kiek žinau vis dar yra įslaptinta kiek kartų statybos viršijo sąmatą) ir baigiant valdovų rūmais ar nacionaliniu stadionu. Jei Suomiai atominės sąmatą viršijo du kartus, tai Lietuviai tikriausiai viršys šį „rekordą“ bent dar dvigubai. Atsižvelgiant į tai, kad didžiąją atominės elektros kainą sudaro investicijos – perspektyva nedžiugina.
Turima Lietuvos atominės elektrinės valdymo patirtis taip pat nenuteikia optimistiškai. Per 20+ nepriklausomybės metų kaimynams mes elektrą pardavinėdavome pigiau nei savo vartotojams.. o kauptas elektrinės uždarymo fondas nuolat būdavo panaudojamas „svarbesnėms reikmėms“. Visą nesugebėjimą valdyti vainikavo uždarymo peripetijos: pradedant panaudoto kuro saugyklos statybomis ir baigiant kadrų kaita IAE. Primena lesyklėlę išrinktiesiems. Vėlgi perspektyva – nekokia.
Trečias aspektas – elektros rinka. Šiuo metu mes ją turime (šiokią tokią), bet pastačius naują atominę elektrinę normaliai rinkai ateis galas. Turėsim „savo“ gamintoją, kuris potencialiai galės patenkinti ženklią vartojimo dalį. Kiti žaidėjai atsidurs „trečio brolio“ vietoj. Neseniai Valstiečių laikraštyje buvo straipsniukas šia tema. Verta paskaityti. Yra pagrįstų nuogastavimų dėl galimų (aš apie tai irgi kažkada rašiau ) įsipareigojimų pirkti elektrą. Tokiu atveju daugiau nei pusė visos Lietuvoje suvartojamos elektros energijos būtų perkama per VIAP‘ą. Tuomet apie jokią rinką net kalbos nebebūtų.
Net ir nepradėjus statyti atominės elektrinės galimybės vystyti elektros rinką jau yra dirbtinai stabdomos: vykdoma sektoriaus koncentracija. T.y. visos didžiosios Lietuvos elektros energetikos įmonės sukištos po bendru „stogu“ AB „Visagino atominė elektrinė“. Vienose rankose bus sukoncentruota gamyba, perdavimas, paskirstymas, birža. Vienu Sekmoko „reformos“ brūkštelėjimu buvo nubrauktos visos teigiamos permainos įvykusios suskaldžius kažkada buvusią monopolininkę „Lietuvos energija“. (Šiame kontekste keistai skamba valdančiųjų puolimas prieš „Lietuvos dujas“). Įdomu pastebėti, kad ir socdemai, ruošdamiesi atominės statybai darė lygiai tą patį: sukoncentravo visą elektros energetiką „vienose rankose“. Net ir nepastačius naujos atominės koncentracija apie AB VAE situaciją elektros rinkoje pablogino. Jei atominė būtų pastatyta.. apie kažkokią rinką ar konkurenciją būtų galima pamiršti. Kokiems 60 metų į priekį.
Visa situacija su naująja atomine primena rusų posakį avos‘. Kokia bus elektros kaina, kas pirks pagamintą energiją, kur dėsim radioaktyvias atliekas, kaip bus finansuojamas uždarymas. Neatmestinas scenarijus, kad naujos elektrinės uždarymui, kaip ir dabar, reikės sėdėti ES prieškambaryje su ištiesta rankas ir prašyti išmaldos. Tiesa.. daugelis dabartinių politikų to tikriausiai nebesulauks. Visgi ilgai dirba tos atominės.
Energetinė nepriklausomybė su nauja AE taip pat neturi nieko bendro. Normaliomis sąlygomis jungtys su kaimyninėm šalim (pvz. Skandinavijos) galėtų užtikrinti didesnę „energetinę nepriklausomybę“ nei atominė elektrinė. Tik karo ar stichinių nelaimių atveju, kuomet būtų apribota ar sunaikinta elektros energijos importo infrastruktūra, atominė elektrinė būtų papildomas energetinio saugumo garantas. Bet ar tikrai tokiu atveju norime turėti atominį gigantą?
Visi pasamprotavimai apie pigią atominę elektrą tėra tik būrimas iš kavos tirščių. Kol kas jokių tai patvirtinančių faktų nėra pateikta. Be kuriuo atveju elektra iš būsimos atominės jėgainės bus pardavinėjama už „rinkos kainą“. Arba aukštesnę. Kam ta papildoma rizika?
Truputis ekonomikos (nors žadėjau apie tai ir nerašyti). Lietuva neturi nei savo atominio kuro (nei urano, nei sodrinimo, nei gamybos pajėgumų), nei savo technologijos, nei savo kapitalo. Turiu negerą įtarimą, kad ir specialistų (tiek vadybos, tiek techninių) dirbti naujoje atominėj neturim. Yra tik mažumėlę nusidėvėjus infrastruktūra, kurios dalį galima būtų panaudoti naujoje AE. Kaip tokioje situacijoje galima tikėtis, kad naujos AE energija bus pigesnė nei konkurentų?
Bent jau dabar aš nematau jokios ekonominės naujos AE naudos. Vien tik vieningą politikų norą „statyti“. Na dar, vėlgi politikų norą, „išlikti atomine valstybe“.
Pabaigai. Neseniai užėjau konservatorių jaunimėlio inicijuotą sąjūdį „už Lietuvos energetinę nepriklausomybę“. Vaizdas tragikomiškas. Į eterį paleistas „iniciatyvus“ jaunimėlis visiškai niekuo nenutuokia apie tai, ką gina. Graudu.
Originalus autoriaus įrašas, skaitytojų komentarai, ankstesni susiję įrašai yra čia.
Temos: Ekonomika, Valdžia · Žymos: demagogija, politika, rizika
Europarlamentas žino kaip išspręsti krizę
And if this sounds incredibly foolish, well, who ever said that wisdom rules the world?
Temos: Humoras · Žymos: demagogija, euras, muddling
Apie pinigus ir tvarkingą finansų sistemą
Tarsi lunatikas iš paralelinės visatos Kubilius: euras – priemonė garantuoti stabilesnę finansų sistemą
Lietuva ir Latvija nori ir toliau siekti vieno tikslo, tai – išeiti iš gyvenimo skolon, kiek galima greičiau mažinti deficitą, nes deficitas ir yra gyvenimas skolon, tuo pačiu sustabdyti poreikį skolintis tarptautinėse rinkose ir skolos augimą, ir nepalikti šitos naštos ateinančioms kartoms. Ar pakeliui susitvarkę su tokiomis problemomis mes sugebėsime įsivesti eurą, ar ne, tai yra technikos reikalas. [...]
Savo nacionalinės pinigų politikos ir neturime, nes jau turbūt 15 metų gyvename su litu, pririštu prie euro, tai todėl mums pasirinkimas yra vienas – techninis sprendimas yra reikalingas, bet strateginis tikslas yra ne pats euras, o tvarkinga, skaidri ir tvari finansų sistema, nepasiduodanti krizėms taip skausmingai, kaip pasidavė mūsų sistema 2008 metais, kai nebuvo pasirengta tokiai krizei.
Kad ir nerišliai, paminėti trys svarbūs dalykai:
1) valiuta (euro įvedimas),
2) valstybės skola,
3) tvarkinga finansų sistema.
PIRMA – EURAS
Euras buvo sisteminė Europos projekto klaida, netvari, antidemokratiška perskirstymo mašina, pastaruoju metu jau išsigimstanti į skolininkų kalėjimą. Tai galėjo būti neakivaizdu prieš keletą metų, bet reikia būti tikrai labai nesuinteresuotam, kad nematyti to dabar.
Eurozone design and management failures
Jean-Claude Trichet hits out at Jean-Claude Juncker, and threatens to boycott any voluntary Greece debt rescheduling
Ring-fenced Greece: The evolution of a false promise first to an incredible threat and, then, to a dangerous delusion
It is Germany that should leave the eurozone
Ireland’s future depends on breaking free from bailout
IMF and OECD and other non-elected organisations tout prescriptions to national problems based on economic theories that are faulty
Sistema netvari, euro krizė artėja ir supurtys Europą kaip reikiant. Gerai, kad Lietuvai išvengti euro įvedimo tėra “technikos reikalas”, dabartiniam elitui gal pakaks nuovokos ir sąžinės nuo tokio žingsnio susilaikyti.
ANTRA – SKOLA
Valstybės skola bet kuriai suvereniai demokratinei valstybei viso labo tėra jos (nebūtinai atsakingo) politinio elito nebūtinai teisėtai prisiimti įsipareigojimai. Valstybei gali būti tikslinga juos vykdyti, arba nuo jų kažkuriuo momentu atsiriboti.
Cituoju Bill Mitchell:
A country is never like a company because regardless of any (imprudent) voluntary arrangements the government has entered into – such as pegging its currency, borrowing in foreign currency, dollarising, euro-ising, the nation can withdraw from those arrangements – by floating, restructuring loans in domestic currency, reintroducing its own currency etc. [...]
A nation can never be bankrupt in its own currency despite the IMF working hard over the years to blur and obfuscate that fact. It never faces a solvency issue in its own currency.
Jeigu kokie bevaliai komformistai prikrovė valstybei skolų užsienio valiutomis, nėra jokio būtinumo tas skolas palikti vaikams.
TREČIA – TVARKINGA FINANSŲ SISTEMA
Kokia galėtų būti “tvarkinga, skaidri ir tvari finansų sistema” lengviausia suprasti per priešybę:
1) netvarkinga finansų sistema turbūt klastotų apskaitą, slėptų bankų balansuose blogų paskolų nuostolius, dalį savo įsipareigojimų galbūt perkeltų į valstybės apdraustus indėlius,
2) neskaidri finansų sistema turbūt reikalautų valstybės vadovų prioritetinių “reikalų tvarkymo” vizitų į Stokholmą, paskutinę minutę su Europos komisija derinamų ir neviešais finansinio tvarumo įstatymo poįstatyminiais aktais įteisinamų gelbėjimų, euro paramos lėšų bei valstybės iždo ir ligonių kasų laikymo komerciniuose bankuose, kartelinių susitarimų dėl bele kokių VILIBOR‘ų ir bankų operacijų įkainių,
3) finansų sistema būtų netvari, jeigu dėl koordinacijos, kontrolės ir kultūros stokos bankų sektoriui (bankų užsienio savininkams) būtų nuolat leidžiama veikti priešpastatant bankų trumpalaikius tikslus ilgalaikiams valstybės ekonominiams interesams, o politikams ir kontrolės institucijoms begėdiškai tuos trumpalaikius bankų interesus aptarnauti.
BANKUS APTARNAUJANTI VYRIAUSYBĖ NĖRA FATALIŠKAI LIETUVAI NULEMTA NEIŠVENGIAMA BĖDA
Turime daugiau nei pakankamai priemonių užsienio bankų ekonominei rentai Lietuvoje sureguliuoti. Dalykai, kurie seniai galėjo ir turėjo būti padaryti:
a) įsteigtas valstybinis pigių transakcijų ir pigaus hipotekos kredito bankas, į jį perkelti valdžios ir valstybinių įstaigų fondai ir sąskaitos, tuo pačiu pristabdant pinigų susitraukimą, užkertant kelią dabartiniam bankų paslaugų įkainių ir greitųjų kreditų bendrovių plėšikavimui,
b) priimti bankroto įstatymai, apribojant skolininkų atsakomybę įkeistu turtu,
c) atlikta mokesčių reforma, perkeliant apmokestinimą nuo susitarimų ir darbo turtui ir ribotų išteklių vartojimui (aš pasisakyčiau už visišką pelno ir pajamų mokesčių panaikinimą, įvedant natūralių monopolių, žemės, gamtos resursų ir taršos, automobilių mokesčius; būtų buvę naudingi nors ir daliniai pakeitimai ta linkme),
d) susigrąžinta suvereni pinigų politika ar bent jau pasirengta lito “atrišimo” euro krizės akivaizdoje reformai.
Poveikio svertai, kurie reikalaujant lojalumo galėjo, turėjo ir dabar gali būti naudojami Lietuvoje veikiantiems bankams:
a) normalūs privalomųjų atsargų ir kapitalo pakankamumo reikalavimai,
b) bankinės veiklos, vartotojų teisių, sutarčių teisėtumo priežiūra,
c) konkurencijos priežiūra,
d) griežti padorūs apskaitos standartai,
e) nuolatinis dėmesys, kad nebūtų piktnaudžiaujama valstybiniu indėlių draudimu,
f) teisėsaugos dėmesys (gal net premijos informatoriams), jei reikia – ir atgaline data vykdomi tyrimai, ar nebuvo kada kokiam banke slepiamas pelnas ar dirbtinai kuriami nuostoliai, švaistomos ar grobstomos lėšos.
Bankai neatsakingai išpūtė nekilnojamojo turto burbulą ir jų savininkai turi prisiimti nuostolius. Pripažinti, padengti kapitalo įnašais ir ateityje tokių klaidų nebekartoti. Jeigu to būtų buvę principingai pareikalauta, krizė Lietuvoje būtų buvusi gal tris kart švelnesnė, užsieniui būtume prasiskolinę mažiau, emigracijos nuostoliai būtų buvę ženkliai mažesni.
Temos: Absurdas, Bankai, Nusišnekėjimai, Pinigai · Žymos: euras, muddling, politika
How to exit the euro – a proposal from 1997
Kopijuoju seną straipsnį. Sveika alternatyva tiek eurozonos, tiek prisijungti geidžiančių ‘zonų’ pinigų politikai, be to ir neblogas įvadas į MMT.
A Plan for Quebec Monetary Independence: The Non-Conformist view of an American Investor
By Warren B. Mosler
Canadian politicians and the media depict the international financial community as being unanimous in its condemnation not only of Quebec political independence but, even more so, of the possibility of a separate Quebec currency. Fearing the uncertainty that such a separate currency would supposedly generate, especially with regard to the international financial community, sovereigntist politicians have always favoured the idea of a monetary union with the rest of Canada and the retention of the Canadian dollar. Indeed, despite the numerous problems that have arisen with the implementation of the Maastricht Treaty in Europe, Quebec sovereigntists have pointed to the EMU as the model to be adopted in the eventuality of Quebec political independence from the rest of Canada. Though not necessarily being favorable to the separation of Quebec because of my lack of understanding of the political issues at stake, being a member of this larger international investment community where millions of US dollars are handled by our firm every day, I believe that such a position on monetary union is misguided. As in Europe, monetary union will essentially entail political union, since ultimately the national fiscal authorities will all have to abide by the bureaucratic decision of the common monetary authority. For this reason, the sovereigntist position is somewhat contradictory on this matter since, by espousing monetary union, Quebec will ultimately guarantee the status quo ante in both monetary and fiscal matters. I have been told that this was at the heart of the major debates between former prime ministers Bourassa and Parizeau some twenty years ago. Why go through the process of separating from the rest of Canada if, on crucial matters pertaining to the economy, all that sovereigntist politicians are apparently offering is something akin to the status quo?
Contrary to the conventional wisdom, my belief is that if the people of Quebec were offered a credible plan for their own currency, there may have actually been a ‘Yes’ victory in the October 1995 referendum, and by a significant margin. Although it may not solve all the problems faced by Quebeckers, I wish to propose such a plan. This is a viable plan in which the new currency is supported without any additional income tax, sales tax, or any other transaction tax that could diminish the economic welfare of the community. Additionally, the new currency will be established in such a way as to move the Quebec economy closer to both price stability and full employment, as well as favor very low interest rates. And, last but not least, the plan for this new currency unit, which, lacking a better term, I shall call “La Fleur”, is something every citizen can understand, and economists endorse.
The plan begins with the requirement that, in the eventuality of Quebec accession to independence, hence forth all new taxes would be payable in Quebec Fleurs. Only outstanding past tax liabilities would be payable in Canadian dollars. Since sales taxes and other transactions taxes, including the infamous GST, tend to discourage people from exchanging goods and services with each other, and require enormous record keeping and enforcement costs, they will be immediately eliminated. Instead, I propose a national property tax. Of course, since land is immobile, in one way or another everyone would pay a property tax, either directly by owners of landed property or in the form of higher rents.
The national property tax would be payable only in Fleurs. No record keeping would be necessary, beyond the current property registration system. If the tax isn’t paid, the government would simply sell the property regardless of who the owner is. Of course, the fiscal authority could decide to permit tax exemptions, such as for charitable contributions, should the electorate so desire. Notice, however, that the tax is payable in Fleurs, but no one yet has any Fleurs, except the new State of Quebec, which it can issue them as it desires. The population, and particularly property owners, will be willing sellers of real goods and services in exchange for needed Fleurs. The value of the Fleur will be whatever the government decides it is willing to pay for what it wishes to buy, as it knows the private sector needs its Fleurs to pay the new taxes.
Let’s stop here and examine a few things: 1) The State of Quebec can’t collect any Fleurs until AFTER it spends them, as no one has any to begin with. 2) In contrast to the conventional view peddled by politicians, the State does not tax to collect Fleurs so it can spend them. It taxes so that the private sector will need Fleurs, and therefore be willing sellers of real goods and services in exchange for needed Fleurs. 3) The government can expect to spend AT LEAST as many Fleurs as the private sector needs to pay its taxes. 4) The government will likely be able to spend more Fleurs, at the prices it wishes to pay, than exactly the amount needed for tax payments, as any Fleurs desired to be held by the public as, say, pocket cash must be left over after taxes are paid.
In order effectively to anchor the new currency unit, I further propose that the State first set a wage that it will pay to anyone willing to work for the State.(1) The effect of this government commitment would be essentially to eliminate involuntary unemployment and establish a minimum wage without any further legislation or intrusion into the private sector. This also effectively sets a value for the Fleur in terms of labor time. The market can be left to base all other pricing decisions when purchasing or selling other goods and services on the alternative universally available means of obtaining the Fleur- denominated basic State service. Here I will introduce a bit of arithmetic to illustrate how the State will get the real goods and services it needs to properly run the new nation. Let’s assume a hypothetical example where the consolidated new property and income taxes total 100 billion Fleurs. The State can expect to be able to spend at least that amount as the property owners have no other means of obtaining Fleurs. If the State offered 10,000 Fleurs as the basic State service wage, and spent nothing else, it could be reasonably sure at least 10 million workers would apply for the basic state job (100 billion divided by 10,000=10 million). Well, the State doesn’t want 10 million basic workers (especially since in the present hypothetical case the number would exceed the current population of Quebec!), but it does want other things that will be offered for sale by the private sector (as alternative ways of earning Fleurs to pay taxes). Let’s say the State spends 99 billion Fleurs at market prices, buying the other things that it really needs, including specialized labor and materials needed for the legal system, defense, education, health care and other government services. The private sector now needs only 1 billion more Fleurs to pay its taxes, so a minimum of only 10,000 basic workers can be relied on to apply for work. Of course, there will be a desire in the private sector for cash in circulation, and other activities that cause a desire to net save. This is generally a substantial amount. Suppose it amounts to a desire to earn another 5 billion Fleurs. This will be evidenced by another 500,000 basic wage earners applying for government jobs, for a total of 600,000. In any case, the more the State spends at market prices, the fewer the number of basic State job seekers. If there are what is deemed too many basic State job seekers, taxes can be lowered or other State spending increased until the number of basic State workers falls to the desired level.
What about interest rates? With this system, the State doesn’t have to pay interest, even when it spends more than it taxes. Notice that the State does not have to borrow in order to spend more than it taxes, as it simply issues currency, or credits someone’s bank account, when that person wishes to sell something in exchange for Fleurs. The key is that there is price stability as long as the State doesn’t spend so much at market prices that no workers apply for the basic job. In other words, there is price stability as long as the State doesn’t spend more Fleurs than the taxpayers determine they want. And, because the State always requires that at the margin State service is necessary to get needed Fleurs, the value of the Fleur is equal to the value of the labor time of the person who has to work at the basic State job to get the Fleurs.
When the State does spend more than it taxes, the extra Fleurs will likely settle as excess deposits in the banking system. This is an imbalance that any economist will tell you will result in ultra low short term interest rates, perhaps even a bit lower than seen in Japan during recent years. The prime rate, for example, could be expected to be around 3 1/2%. The bank regulators will of course have to continue to maintain their strict capital guidelines and credit requirements to prevent banks from speculating with insured depositors’ money, as they do today. If the State should desire higher interest rates for any reason, it always has the option of offering to pay a desired base rate of interest on excess bank deposits held at the central bank.
With this basic plan, the new State of Quebec could establish and maintain its own currency. The State would be able to purchase that which it requires to run the nation and simultaneously maintain full employment and price stability. There would also be an automatic increase in real prosperity associated with the elimination of the dampening side effects of sales taxes, which include restricted transactions, compliance costs, and enforcement costs. There would be no reason to restrict free trade, especially under NAFTA, and the State would allow the Fleur to trade freely as well. While undoubtedly facing initial speculation in the foreign exchange markets, ultimately the value of the Fleur would be established by what it can buy — the basic State job. And improving the value of those State workers through education, health care, etc. would serve to improve the value of the Fleur in the long run.
Temos: Pinigai, Valdžia · Žymos: MMT
Absurdo paūmėjimai, Graikija
Du kartus nuoširdžiai juokiausi.
2011.05.10 FT, Martin Wolf:
The eurozone’s journey to defaults
A story is told of a man sentenced by his king to death. The latter tells him that he can keep his life if he teaches the monarch’s horse to talk within a year. The condemned man agrees. Asked why he did so, he answers that anything might happen: the king might die; he might die; and the horse might learn to talk.
This has been the eurozone’s approach to the fiscal crises that have engulfed Greece, Ireland and Portugal, and threaten other member states. Policymakers have decided to play for time in the hope that the countries in difficulty will restore their creditworthiness.
2011.05.11 The Wall Street Journal, Greece in the Last Chance Saloon
Greece will likely get a second chance from its euro-zone partners with a facility later this year possibly in the region of €60 billion, but the message to Prime Minister George Papandreou will be clear. Clean up your act and bring the economy back into shape because the price of bailing out Greece may become higher than letting it default.
Apie Graikijos ir euro krizę puikiai rašo Atėnų universiteto profesorius Yanis Varoufakis.
Temos: Absurdas, Nusišnekėjimai · Žymos: euras, politika
Kuo prasikalto Muamaras Kadhafis?
2011.04.29 Alfa.lt. Grybauskaitė: karinės operacijos Libijoje peržengė JT mandatą
Vakarų valstybių vykdoma karinė operacija Libijoje akivaizdžiai peržengė Jungtinių Tautų mandatą, teigia Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Šį mėnesį interviu Austrijos dienraščiui „Die Presse“ ji stebėjosi, kad karinės priemonės taikomos tik prieš Libijos vadovą Muamarą Kadhafį, nors Afrikos pietuose taip pat pilna smurtą taikančių diktatorių.
„Karinės operacijos akivaizdžiai peržengė JT mandatą. Turėjo būti tik nustatyta neskraidymo zona ir apsaugoti gyventojai“, – sakė prezidentė.
„Su bet kokiu režimu visuomet turėtume pirmiausia siekti politinio sprendimo. Afrikos pietuose taip pat pilna smurtą taikančių diktatorių, tačiau apie karinius įsikišimus nekalbama. Tai kodėl jo prisireikė Libijoje?“, – kalbėjo D.Grybauskaitė.
Interviu paskelbtas oficialioje prezidentės interneto svetainėje.
Labai įtikinamai skamba versija, kad Kadhafio iniciatyvos sukurti Afrikos šalims bendrus auksu pagrįstus pinigus ėmė kelti rimtą grėsmę stiprioms pasaulio finansinių interesų grupėms.
Aukso bankai (o tai itin įtakingi pasaulio finansų sistemos dalyviai) nesuinteresuoti aukso kainos kilimu, o “minkštų” valiutų eminentai visai nesuinteresuoti senjoražo sumažėjimu, kas ir būtų atsitikę Afrikoje atsiradus tvirtesniems pinigams.
Geopolitika ne mano “arkliukas”, tai be didelių moralizavimų įdedu čia porą nuorodų ir citatų. Spręskite patys.
2011.04.14 Asia Times. Ellen Brown: Libya all about oil, or central banking?
[papildymas - Ellen Brown teksto versija su hipertekstinėmis nuorodomis į cituojamus šaltinius bloge Web of Debt. Teksto originalą aptikau su jau po savo įrašo paskelbimo]
Temos: Absurdas, Pinigai, Valdžia · Žymos: demagogija, politika