Ankstyvas optimizmas ar naivus patiklumas?
Rašydamas komentarą Antano Skovorodino diagnozei (gal tiesiog poleminei provokacijai?), esą krizė jau baigėsi šių metų kovą, nejučiom išsiplėčiau iki didesnio teksto.
Mr-Script:
Sakysit kokią nesąmonę aš čia užvėliau, juk krizė dar nesibaigė… Na jei į krizę žiūrėsim plačiai tai gal ir nesibaigė, bet vienas geresnių krizės atspindžių, kuris labai greit sureaguoja tiek į krizės pradžią tiek į pabaigą yra akcijų indeksai. Juk akcijos jau seniai buvo nusmukusios daug, kai oficialiai buvo paskelbtos recesijos. Dabar vyksta priešingai, ekonomika dar šiknoj duobėj, o akcijų indeksai kyla, išvada – ne užkalnų krizės galas. O kada akcijos suprato, kad krizei jau ateina galas? Visi kažkaip praleido tą dieną, matyt dar bijo, kad gali vykti korekcija ir nusmukti viskas dar daugiau, bet aš nemanau [žinoma istorijoje visko yra buvę ir gali būti dabar], kad taip nutiks ir dugnas jau pasiektas, taigi kada baigėsi krizė?
(…) Kadangi prima prekyba vyksta vakaruose, tai galima teigti, kad krizė baigėsi 2009.03.09! Reik įsirašyti šią datą į kalendorių (švęst reiks
).
Akcijų rinka gali būti krizės indikatorius tik tuo atveju, jeigu kalbame apie pasitikėjimo krizę sveikoje ekonomikoje. Jeigu problema yra ne pasitikėjime, o kažkur giliau, akcijų rinka greičiau yra procesų, kurių metu kvailiai atskiriami nuo savo pinigų, indikatorius.
Dabartinio akcijų pakilimo ir vartotojų pasitikėjimo padidėjimo priežastis yra stambaus masto “orkestruota” viešosios nuomonės manipuliavimo kampanija, apimanti žiniasklaidą, akcijų ir kredito rinkas, startavusi, kaip Mr-Script teisingai nurodo, maždaug šių metų kovą.
Nepratusiems turbūt skamba šiek tiek paranojiškai, bet įsigilinkite į argumentus:
1. The Flagrantly Visible Hand
… it happened a week ago Friday, at 7 minutes to 4 o’clock, almost 100,000 S&P futures contracts were traded, and then in the last 5 minutes, up to 4 o’clock, another 100,000 contracts were traded, and lifted the Dow from being down 18 to up over 44 or 50 points in 7 minutes. That is 10 to 20 billion dollars to be able to move the market in such a way. Who has that kind of money to move this market?
Kalbama apie šios gegužės įvykius. 10-20 milijardų dolerių injekcija atliekama mažiausio rinkos likvidumo minutėmis? Už tokius dalykus vykdomus su mažesniais pavieniais kontraktais visame pasaulyje skiriamos baudos ir atiminėjamos maklerių licencijos. Skirtingai negu kokia Japonija, JAV oficialios intervencijos į akcijų rinką nedaro. Kas čia galėtų būti?
2. Bankų balansai pusiau legaliai klastojami visame pasaulyje. Tai, žinote, svarbu siekiant išsaugoti pasitikėjimą. Apie Lietuvos bankų situaciją labai korektišku tonu rašo Stasys Jakeliūnas: Lietuvos bankų sistemos nuostoliai – 20 milijonų ar pusė milijardo?
JAV – tas pats. Alea: SCANDAL of the Day: Capital Backdating
Backdating yra jau ne kažkokių aktyvų traktavimas laisvai pasirenkant rizikos vertinimo metodikas, o KLASTOJIMAS, vykdomas žinant bankų reguliatoriams.
3. FED’o intervencijos į iždo obligacijų rinką, BOJ – į akcijų yra viešos, tai citatų čia neparinkinėsiu. FED’o atveju rezultatai kol kas atvirkšti, bet viskas gali greitai pasikeisti.
4. Pasitikėjimo didinimas kažkodėl tampa oficialia politika. To, žinoma, neturėtų būti (Žilvinas Šilėnas: Priešlaikinis optimizmas tarp negyvų kačių).
Tas “pasitikėjimo didinimas” kol kas duoda rezultatus. Kilo infliacinių lūkesčių banga, patiklieji vėl investuoja į akcijas, “numetinėja” pingančias iždo obligacijas, o nuo infliacijos draudžiasi žaliaviniais kontraktais. Iki sekančio BUM, kada visos tos prekybos staiga apsisuks. Lietuvos atveju tas BUM dar gali būti ir lito devalvavimas.
Kodėl kalbu, jau ne pirmą kartą, apie “atskyrimą nuo pinigų”? Stambieji manipuliatoriai yra geriausiai informuoti apie tai, kas vyksta, ir jiems, skirtingai nei plačiajai publikai, “balansų makijažas” yra kasdieninė realybė. Jie puikiai suvokia ir su tuo susijusias rizikas. Citata iš to paties Zero Hedge įrašo:
On top of that, the market has rallied up during the stress test uncertainty and moved the bank stocks up, and the bank stocks issues secondary – they issues stock – they raised capital into this rally. It was perfect text book setup of controlling the markets – now that the stock has been issued…
… pratęsiu citata iš kito įrašo – The Incredibly Shrinking Market Liquidity, Or The Upcoming Black Swan Of Black Swans …
… As more and more quants focus on trading exclusively with themselves, and the slow and vanilla money piggy backs to low-vol market swings, the aberrations become self-fulfilling. What retail investors fail to acknowledge is that the quants close out a majority of their ultra-short term positions at the end of each trading day, meaning that the vanilla money is stuck as a hot potato bagholder to what can only be classified as an unprecedented ponzi scheme. As the overall market volume is substantially lower now than it has been in the recent past, this strategy has in fact been working and will likely continue to do so… until it fails and we witness a repeat of the August 2007 quant failure events… at which point the market, just like Madoff, will become the emperor revealing its utter lack of clothing.
So what happens in a world where the very core of the capital markets system is gradually deleveraging to a point where maintaining a liquid and orderly market becomes impossible: large swings on low volume, massive bid-offer spreads, huge trading costs, inability to clear and numerous failed trades. When the quant deleveraging finally catches up with the market, the consequences will likely be unprecedented, with dramatic dislocations leading the market both higher and lower on record volatility. Furthermore, high convexity names such as double and triple negative ETFs, which are massively disbalanced with regard to underlying values after recent trading patterns, will see shifts which will make the November SRS jump to $250 seem like child’s play.
(Neieškojau duomenų, kiek situacija pasikeitė per mėnesį nuo cituojamos analizės paskelbimo. Apskritai ši (likvidumo procesų) informacija plačiajai visuomenei menkai prieinama. Tai, ką galima “išspausti”, publikuoja Zero Hedge).
Tokia tat būtų “trumpa” replika. Jei kas linkęs skaityti tikrai kokybišką analizę – išsamias ir apgalvotas apžvalgas kažkas rašo Thought Offerings bloge, labai rekomenduoju. Žavi stilius – autorius rašo lakoniškai, prieinamai ir cituoja kruopščiai atrinktus šaltinius. Paskutinė publikacija – didelė akcijų rinkų apžvalga, dvi prieš tai – geros iždo obligacijų ir krizės argumentų apžvalgos.
Analizė, kodėl ekonominis nuosmukis/stagnacija gali tęstis dešimt-dvidešimt metų, puikiai pateikta Richard Koo, Nomura research, Japan, vedančiojo ekonomisto nesename pranešime: The Age of Balance Sheet Recessions: What Post-2008 U.S., Europe and China Can Learn from Japan 1990-2005. Pastarasis vertas atskiros rimtos diskusijos.
Temos: Ekonomika · Žymos: prognozės
Kredito krizė 2007
Alea bloge aptikau gerą nuorodą: Gary Gorton, Slapped in the Face by the Invisible Hand: Banking and the Panic of 2007.
Pranešimas probankinis, parengtas FED’o (JAV Federalinio rezervų banko) gegužės mėnesio konferencijai, išvados ir rekomendacijos – niekam tikę, tačiau labai gerai atskleista svarbi dabartinės finansų krizės dalis – shadow banking (repo) kredito sistemos šokas.
Labai trumpai: pasaulį ištikęs ekonominis sukrėtimas buvo kur kas didesnis, nei būtų galima paaiškinti JAV rizikingų būsto paskolų nuvertėjimu. Subprime šokas išprovokavo kredito sistemos susitraukimą (deleverage), straipsnyje aprašyta šio proceso dinamika ir mastai, taip pat gana aiškiai nubrėžtos turimų/prieinamų žinių apie pasaulyje vykstančius kredito procesus ribos.
Informacija pateikta puikiai, nieko panašaus neteko matyti lietuviškame internete, o ir angliškame tokių išsamių ir prieinamai parašytų tekstų retai pasitaiko.
Rekomenduoju visiems, ką domina ekonomika ir finansai. 53 psl. pdf, parsisiuntimui reikalinga nemokama registracija. Darsyk pakartosiu, kad vertingos ne išvados ir receptai, o pats problemos aprašymas.
The Libor-OIS spread jumps in August 2007, and again when Lehman fails. Other securitized asset classes, with nothing to do with subprime, like credit card receivables, auto loans, and student loans, all move with the proxy for the state of the inter-bank market, not with the ABX. See Gorton and Metrick (2009). The key question for understanding the panic is: Why were non-subprime-related asset classes affected? Subprime mortgage originations in 2005 and 2006 totaled about $1.2 trillion (see Gorton (2008)), a large number to be sure, but not large enough to cause a systemic crisis. How was the shock turned into a panic?
The shock was combined with asymmetric information about the locations and sizes of exposures to subprime. Like the panics during the National Banking Era, it was not clear which firms had the largest exposures. During the National Banking Era, depositors did not know which banks were more likely to fail during the recession. They just knew that they were exposed to the risk that their bank would be insolvent during the recession, just when they might be unemployed. So, they “ran” to their bank to withdraw cash. The banks’ equity cushion and their assets—the collateral—were not to be trusted.
The same mechanism operated this time. The “depositors” are firms that have deposited money in the form of (reverse) repo, and received a bond as collateral. Prior to the panic, repo haircuts were zero. The run occurs in the repo market.
A. The Run on Repo
Uncertain about the solvency of counterparties, repo depositors became concerned that the collateral bonds might not be liquid; if all firms wanted to hold cash – a flight to quality—then collateral would have to decline in price to find buyers. This is the crucial link between the subprime shock and other asset categories. Gorton and Metrick show that the other asset classes start to deteriorate in August 2007, when the LIBOR-OIS spread jumps, even though the subprime fundamentals, as measured by the ABX, had been deteriorating for months prior to that.
The run on repo is, again, akin to previous panics. “Withdrawal” corresponds to an increase in haircuts. So, previously when $100 was “deposited,” collateral in the form of a bond worth $100 in the market was acceptable. In August 2007, the haircuts went up in some important asset classes. Say, the haircut increases to five percent. Then the depositor deposits only $95 in exchange for collateral worth $100.
The figure below shows the average repo haircut on seven categories of structured debt. The figure is based on data from Gorton and Metrick (2009), which also has the details underlying this figure. Also see Gorton (2009). The figure is a picture of the panic. Haircuts were zero until August 2007. After that, haircuts rise and continue to rise.
Paskutiniai autoriaus duomenys (maždaug iki “žaliųjų daigelių” šių metų kovą) rodo ~47% haircut išvestinių aktyvų repo sandoriuose.
Akivaizdu, kad šis rodiklis apžvelgiamoje ateityje negrįž į 2007-ųjų “normas”. Krizė tęsis ilgai.
Papildymas: ABCP: Largest Drop in 6 Months (Alea).
Temos: Ekonomika · Žymos: defliacija, kredito santykiai, rizika
Visuotinė euforija
kaip po Obamos išrinkimo.
Laisvosios rinkos institutas nepritaria fizinių asmenų bankroto galimybei
2009.05.05 LLRI ekspertizė: Dėl fizinių asmenų bankroto įstatymo projekto (XIP-450)
Įstatymo priėmimas ir fizinių asmenų bankroto įteisinimas turėtų neigiamų pasekmių bendrai ekonominei padėčiai, iškreiptų racionalų ekonominį elgesį, didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei skatintų piktnaudžiavimą bankrotu. Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo ir žmonės būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus. Motyvų įteisinti fizinių asmenų bankrotą nepakanka. Dalį fizinių asmenų bankrotui keliamų tikslų galima pasiekti kitomis priemonėmis (ribotos atsakomybės juridinio asmens institutas). Dėl šių priežasčių tikslinga nepritarti Įstatymo projektui bei atsisakyti bet kokio fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimo.
Nesutinku. Pasitelkiami riboti ekonominiai argumentai, ignoruojant sveiką protą ir teisingumą.
Kreditas yra ūkinė veikla, ir kaip bet kuri kita veikla vyksta ribotos informacijos sąlygomis, ir visuomet neša tam tikrą riziką. Nėra jokių fundamentalių priežasčių, kodėl viena kuri tokių sandorių šalis turėtų nešti neribotą tos rizikos realizavimosi atsakomybę. Ta neribota atsakomybė neįgyvendinama nepažeidžiant žmogaus laisvės.
Laisvė negali būti parduodama ar įkeičiama. Sutartys, kuriuose toks laisvės atsisakymas/praradimas numatytas, yra niekinės. Laisvės apribojimas neturi ir negali būti laisvanoriško (rizikingo) sandorio pasekmė.
Kredito piginimas, bet kokia kaina mažinant kredito santykių rizikingumą kreditoriams, nėra ekonominis gėris. Jei kam atrodo kitaip, turėtų susimąstytų, ar teisingai supranta ekonomiką, nuosavybę, rinką ir laisvę.
Temos: Anarchizmas, Ekonomika, Nuosavybė · Žymos: bankrotas, kredito santykiai, laisvė, llri, rizika, teisingumas
Mauras: Permainų koalicija ir Begemotai
Politikų ir žiniasklaidos dėka visa šalis jau kelintas mėnuo stebi, kiek, kam ir kur vyriausybė ir Seimas nukirps. Tuo tarpu kiti, ilgalaike prasme gerokai svarbesni valstybei ir jos piliečiams klausimai lieka nepastebėti. Energetinė priklausomybė ir su įvykusiu per pastaruosius 5 metus energetikos bendrovių išvogimu (bei pritaikymu “melžti” vartotojus) susiję dalykai – vieni svarbiausių. Svarbiausių šalies nepriklausomybei, jos piliečių suvokimui apie teisingumą ir valdžios priedermę naikinti “natūralias” monopolijas , o kol tai nepadaryta – bent apriboti jų primilžio normas.
Kaip premjero koalicijai sekasi tvarkytis su Begemotais ? “Nenoriu ir nereikalauju bulvės per vieną naktį, bet iki metų vidurio monopolijų (energetikos ir prekybos) ir energetikos decentralizavimo reikalai turi pajudėti. Kitaip teks patarnauti oligarchams, o šitie vieninteliai, kurie buvo nepasiruošę.”
Tokia buvo mano nuomonė sausio pradžioje apie tai, kokie svarbiausi klausimai šalies ateičiai ir apie konservatorių pasiruošimą (juos spręsti iš esmės ir netarnauti oligarchams). Iki metų vidurio liko 2 mėnesiai. Ką nuveikėme energetikos Begemotų fronte?
Priimtos (Elektros energetikos įstatymo pataisos, panaikinusios VKEKK galimybę savo nuožiūra lengvai iki 3% padidinti pelno normą “elektrikams”, tačiau suteikusios komisijai dar daugiau galių nustatyti remiantis “ir kitais” kriterijais viršutines kainų ribas (jomis vartotojų gynimui VKEKK deja nesinaudoja, nebent aiškiai stumtelti politikų; kodėl – paklausti reikėtų jų pačių). Ir – stebuklas! – apribojusios “elektrikų” pelno normą 5% (priminsiu, VKEKK patvirtinta norma pvz. VST 2005-2007 m. buvo 8,69%, 2008-2010 – 6,87%). Įdomioji dalis – kad 5% maržos “kepurės” pradiniam komiteto, priklausančio koalicijai, projekte nebuvo, ir ji atsirado ne permainų koalicijos, o Uspaskicho pasiūlymu. Jam, kaip ir siūlymui nepalikti VKEKK “otkatinės” laisvės padidinti pelno normatyvą savo nuožiūra 3%, Ekonomikos komitetas “pritarė”, na o tada Seimas vieningai nubalsavo “už”, pakeliui atmesdamas ganėtinai radikalų Sabatausko 2% pelno normos pasiūlymą. Kadangi EEĮ pataisos įsigalioja nuo 2009.07.01, kilo visas pijaras dėl kWh tarifo mažinimo 4 ct. Panašu kad skirstymo ir perdavimo bendrovės nemato galimybės vidury metų pasididint sąnaudas tiek (pvz. pasidvigubint nusidėvėjimo sumą pakeitus nusidėvėjimo normatyvus, kaip RST padarė 2008-ais), kad šių metų gale tenkintų sumažėjusį pelno normatyvą su dabartiniu tarifu. Taigi, Seimo priimtos įstatymo pataisos, o ne koks deklaruojamas Leo LT vadovų “situacijos suvokimas”, ar labdaringos politikų nuotaikos lems planuojamą kWh kainos vartotojams sumažinimą. Tai savaime labai gerai, nes įstatymas respublikoje turi būti aukščiau už politiko-valdovo valią.
Ką dar turime? Energetikos ministeriją, planus pradėti metų gale rengti naujos AE verslo planą (!!! nuo Leo LT, kurio tikslas buvo “pastatyti atominę” – na ir dar truputį siekti pelno – įkūrimo nebus praėję ir 3 metai, o iš mūsų kišenės dovanėlių “viarslinikams” pridalinusi valdžia jau turės suskaičiavusi, ar naujoji AE atsipirks !!!). Girdėjom Sekmoko (deja ne Poderio, kažkodėl tebesėdinčio ant dviejų nesuderinamų kėdžių – Leo LT prezidento ir VKEKK pirmininko) pažadą sumažinti 20% dujų kainą. Ir matėme Gamtinių dujų įstatymo projektus (vėsaitės kompanijos ir Sekmoko-vyriausybės) pateiktus svarstymui Seime. Kuo jie ypatingi, gal realizuoja neseniai priimto Europos Parlamente Trečiojo energetikos paketo nuostatas, reikalaujančias demonopolizuoti elektros ir dujų rinkas, atskiriant nuosavybę ir sudarant sąlygas konkurencijai (už ką beje Kubilius pats kovojo praeitame Seime būdamas Europos reikalų komiteto pirmininku)? Ne. Kuo skiriasi? Ogi iš esmės niekuo.
Abu susieja pelną su įmonės turto verte, ir abiejuose nėra jokių pelno maržos “kepurių”. Kitaip sakant, kuo daugiau “L.dujos” “investuos” į savo monopolio stiprinimą, tuo brangiau mokėsime mes, vartotojai. Kad vėsaitė kovoja už “dujininkų” pelnus manęs nestebina, bet kur “kepurę” pametė Sekmokas su premjeru? Teiginiai, kad susiejus pelną su turto verte, dujos atpigs, švelniai tariant, niekuo nepagrįsti. O gal kas įrodys, kad kai tas pats susiejimas buvo padarytas su elektra 2004-ais, ir VST neteisėtai pradėjo skaičiuoti perkainoto turto nusidėvėjimo sąnaudas dirbtinai mažindami apmokestinamąjį pelną, elektra atpigo??? Beje, panašu, kad Sekmoko pamestą kepurę (matyt paskatintas Seimo Teisės departamento išvados ) “surado” koalicijos partneris L.Dinius, kurio pateikti pasiūlymai Gamtinių dujų įstatymo projektui iš esmės sulygina “elektrikus” ir “dujininkus”, uždedant ir pastariesiems 5% pelno normos apribojimą. Pataisos taip pat suteiktų galimybes perskaičiuoti kainą kas 3 mėn. - kas ypač aktualu dabar, kai dujų kaina rinkose ir vartotojų pajamos krenta, o tarifas ir toliau lieka “stabilizuotas” monopolistų naudai. Šiuo atveju bravo L.Diniui, ir tikėsimės kad Seimas sugebės taip pat vieningai balsuoti už šias pataisas, kaip EEĮ atveju.
Dar turime LEN deklaracijas apie būsimą elektros (gamybos) rinkos liberalizavimą demonopolizavimą pagal minėtą EP Trečiąjį energetikos paketą; pastebėkite, kad “Lietuvos dujos” šiuo klausimu tyli kaip vandens į burną prisisėmę. Turim EK sprendimą dėl tilto į Švediją finansavimo ir susitarimą su latviais ir estais dėl kabelio maršruto į Lietuvą. Tai svarbu, tačiau nėra ypatingas mūsų valdžios nuopelnas, greičiau ES suvokiamos skolos toje padėtyje, į kurią jie reikalaudami uždaryti IAE pastatė Lietuvą, grąžinimas.
Ir apie svarbiausią. Turim Sekmoko darbo grupę, kuriai teko užduotis iki gegužės 15 d. išsiaiškinti Leo LT išformavimo galimybes ir pasekmes. Labai norisi tikėti, kad tai nebuvo užduotis įrodyti, kad Leo LT išformuoti laaaabai žinote brangu ir praktiškai neįmanoma. Dauguma Lietuvos piliečių pasisako būtent už Leo LT likvidavimą . Jei jų nuomonė ir teisingumo jausmas konservatoriams po rinkimų dar ką nors reiškia – verta įsiklausyti.
Jei šita amžiaus vagystė (o ne šiaip smulkus sukčiavimas, kuriam A.Kubilius yra viešai paskelbęs “nulinės tolerancijos” politiką) liks nelikviduota, nesvarbu kuo bus dangstomasi – baime kad reikės mokėti didžiules kompensacijas VP, ypatinga “Swedlink” tiesimo skuba (prisiminkite, kaip prieš 2 metus kirkilas skubėjo steigti Leo LT ir statyti atominę) ar nenoru susigadinti įvaizdį prieš pasaulį, EK ar dar ką nors – piliečių palaikymo nesitikėkite.
Išformuoti, grąžinti VST jų buvusiems savininkams o energetikos reikalus pavesti tvarkyti LEN – joks aukštasis pilotažas. Restituciją (žinoma grąžinant 608 mln.Lt dividendų, kuriuos VST pervedė į Leo LT) galima sieti su įsipareigojimu, kad nebus teisiami šios finansinės aferos autoriai ir padėjėjai, tiriami ir viešai skelbiami ypač slapti šio “skaidriausio pasaulyje projekto” turto vertinimo dokumentai, po kurių VST, išsunktas per dividendus ir turto perkainojimą išmokant laisvas lėšas “NDX energijai”, buvo įvertintas brangiau nei iš vartotojų nuluptą ir sukauptą pelną balanso eilutėse “Kiti rezervai” (“Other reserves”) išslapstę RST ir LEN. Tokia yra Lietuvos piliečių, kurie atsisako būti baudžiauninkais ir tylėti matydami atvirą savo turto vagystę, siūloma taikos sutartis VP grupei. Apie politikų vaidmenį – turbūt nereikia priminti, kad nusikaltimo dangstymas, vengimas jį išaiškinti ir grąžinti pavogtą turtą nukentėjusiai šaliai prilyginamas bendrininkavimui.
Ar Permainų koalicija padarys darbą, kuris leis mums vėl pasijusti gyvenantiems savo valstybėje? Pamatysime netrukus, laukti liko nedaug.
Mauras
Temos: Ekonomika, Valdžia · Žymos: energetika, korupcija, politika
BVP pervertintas
Turiu omeny ne deklaruojamą Lietuvos BVP dydį, ir ne jo kritimo (oi! ai!) prognozes. Tiesiog BVP nėra ekonomika, o BVP (juo labiau – vartojimo) augimas nėra žmonių tikslas.
Dabartinis BVP smukimas Lietuvoje ir pasaulyje nėra vienareikšmiškai blogas dalykas, o didesnis, nei kitur, smukimas Lietuvoje – jokia ne tragedija. Net atvirkščiai – didelis BVP augimas pastaraisiais metais atspindėjo nekokybišką, netvarų, nepagrįstai kredituotą vartojimo bumą, kurio pasekmes pageidautina kuo greičiau likviduoti. Lietuviams tai visai sekasi
BVP kritika angliškoje Wikipedijoje:
Criticisms of GDP figures were expressed by Austrian economist Frank Shostak.[5] Among other criticisms, he stated the following:
The GDP framework cannot tell us whether final goods and services that were produced during a particular period of time are a reflection of real wealth expansion, or a reflection of capital consumption.
He goes on:
For instance, if a government embarks on the building of a pyramid, which adds absolutely nothing to the well-being of individuals, the GDP framework will regard this as economic growth. In reality, however, the building of the pyramid will divert real funding from wealth-generating activities, thereby stifling the production of wealth.
Austrian economists are critical of the basic idea of attempting to quantify national output. Shostak quotes Austrian economist Ludwig von Mises:
The attempt to determine in money the wealth of a nation or the whole mankind are as childish as the mystic efforts to solve the riddles of the universe by worrying about the dimension of the pyramid of Cheops.
Simon Kuznets in his very first report to the US Congress in 1934 said:[6]
…the welfare of a nation [can] scarcely be inferred from a measure of national income…
In 1962, Kuznets stated:[7]
Distinctions must be kept in mind between quantity and quality of growth, between costs and returns, and between the short and long run. Goals for more growth should specify more growth of what and for what.
BVP statistika nieko nesako apie ekonomikos procesų kokybę nei tvarumą. Tokiais laikotarpiais, kaip dabar, jos neverta sureikšminti. Vykstančio ekonominių resursų perskirstymo teisingumas yra kur kas svarbesnė ir labiau visuomenės dėmesio verta problema.
BVP prognozių skurdas
vz.lt: Lietuvos BVP krito daugiau nei prognozuota
Lietuvos BVP pirmąjį ketvirtį per metus sumažėjo 12,6%, skelbia Statistikos departamentas.
Tai yra 3.3% daugiau nei prognozavo VZ.LT apklausti ekspertai. Anot 8 prognozių vidurkio, BVP sumažėjo 9,3%. Prognozės svyravo nuo 5% iki 13% dydžio nuosmukio.
(…) Violeta Klyvienė, „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims neslepia, kad tokie rezultatai nustebino ir privertė pabloginti metines prognozes.
“Tokio didžiulio (nuosmukio) nelabai tikėjomės, mūsų prognozė buvo 8,8%. Tai verčia mus bloginti ir visų metų prognozes, kad metinis BVP kritimas bus 15%, ir gal net didesnis.”
Tai kaip gi tos prognozės kuriamos, iš kur jos atsiranda? Kodėl jas skelbiantys žmonės vadinami analitikais ir ką jie analizuoja? Ūkio šakas, paklausos svyravimus skirtinguose sektoriuose ir eksporto rinkose, užimtumo tendencijas, ar ką?
Suprasčiau, jeigu analitikė paaiškintų, kad pavyzdžiui vidaus paklausa susilpnėjo x%, ir tai yra y% daugiau, nei buvo prognozuota, šį skirtumą, pavyzdžiui lėmė z1% susitraukęs bankų kreditavimas, z2% vartotojams pabrangęs kreditas ir bankų paslaugos, o taip pat ir z3% vartojimo srautų eksportas Lenkijon, taip pat didesnis, nei buvo manyta gyventojų pajamų smukimas, kurį lėmė tos ir anos priežastys.
(Papildymas: normalaus analitiko komentaro pavyzdys Antano Skovorodino bloge).
Dabar gi “tokio nuosmukio nesitikėjome, tai mus verčia bloginti prognozes iki -15%”. Kur analizė? Kodėl 15%, o ne pavyzdžiui 14%?
Kas nors pačiuose bankuose tomis prognozėmis vadovaujasi? Ar visa tai nėra tiesiog grynas PR’as, balansuojant prognozes pagal auditorijos lūkesčius ir politinę konjunktūrą?
Temos: Bankai, Ekonomika · Žymos: prognozės
Lietuvos banko VILIBOR demagogija
Lietuvos banko VILIBOR statistikoje aptikau naują nuorodą: Dažniausiai užduodami klausimai apie VILIBOR ir atsakymai į juos
Ar pagrįstos kartais išsakomos nuomonės, kad komerciniai bankai specialiai didina VILIBOR, kad iš to turėtų naudos?
Ne, tokie samprotavimai nepagrįsti. Viena vertus, šis indeksas priklauso nuo bendros šalies ekonominės situacijos ir pinigų kainos. Veikiant rinkos ekonomikai ir sveikai konkurencijai neįmanoma palaikyti dirbtinių palūkanų normų, o atsitiktiniai pavieniai nukrypimai išeliminuojami apskaičiuojant VILIBOR.
O neveikiant rinkos ekonomikai ir sveikai konkurencijai? Apie kokią rinkos ekonomiką kalbama, kai pageidaujamos tarpbankinio skolinimo palūkanos deklaruojamos, tačiau patys bankai už tokias palūkanas vieni iš kitų nesiskolina? Koks bankininkas mažins palūkanų normą, siekdamas paskolinti vieną-kitą milijoną kitam bankui, žinodamas, kad atitinkamai sumažėtų palūkanos, gaunamos už vieną-kitą milijardą (visų kartu – dešimtis milijardų) išduotų paskolų?
Antra vertus, komerciniai bankai tikrai nėra suinteresuoti specialiai didinti VILIBOR ir klientų skolos naštą, ypač lėtėjant ekonomikai. Bankininkystei visada yra palankesnė aplinka, kai yra mažesnės palūkanų normos. Didėjančios palūkanos mažina klientų ir suteikiamų paskolų ratą. Pablogėjus skolininkų ir paskolų būklei, bankai turėtų didinti atidėjinius blogoms paskoloms ir savo nuosavą kapitalą padidėjusiai savo rizikai kompensuoti.
Kukliai nutylėta, kad bankai yra suinteresuoti gauti pelną didesnių palūkanų sąskaita. Neigiamas tiesiog akivaizdus dalykas. Gal panašiai absurdiškai skambėtų argumentas, kad dabar bankai stabdo skolinimą, nebūdami suinteresuoti specialiai didinti ūkinės veiklos sukeliamą oro taršą, ypač vykstant globaliniam atšilimui.
Dar svarbu pažymėti, kad bankams padidėjęs VILIBOR pelno nedidina, nes tuomet mokamos didesnės palūkanos ir už indėlius.
Nei viename banke nemačiau, kad indėlių palūkanos būtų susietos su VILIBOR. Palūkanos nustatomos tokios, kad žmonės suneštų litus, kurie vėliau bus konfiskuoti “skaudaus, bet neišvengiamo” devalvavimo.
Tame pat tekste, arčiau pabaigos, prie išvadų
Dabartinė situacija tik patvirtina, kad Lietuvai naudinga būtų įvesti eurą.
Dabartinė situacija tik patvirtina taisyklę, kad kvailio (~20 milijardų indėlių litais) atskyrimas nuo jo pinigų visada yra tik laiko klausimas. Kas nors dar prisimena, ką apie lito kursą euro įvedimo atveju sakė profesorius “devalveckas”? Gal net yra tokių, kurie atsimena, kaip baigėsi istorija su rubliniais indėliais?
Lietuvai naudinga būtų išvaikyti centrinį banką.
Temos: Absurdas, Bankai, Nusišnekėjimai, Valdžia · Žymos: devalvavimas, lietuvos bankas, rizika, vilibor
Ponzi krizė
Pradėjau rašyti komentarą Žilvino Šilėno straipsniui LLRI bloge, bet supratau, kad tema verta daugiau nei trumpo komentaro.
Taigi, Žilvinas Šilėnas: Priešlaikinis optimizmas tarp negyvų kačių
Bet, kalbant apie dabartines Lietuvos aktualijas, nesutikčiau su sklandančiomis nuomonėmis, kad esą, „nereikia gąsdinti žmonių”, „nėra jau taip blogai” ar pan. Jeigu „nėra jau taip blogai” tai tik todėl, kad „dar nėra jau taip blogai”. Neigiamas BVP augimas užfiksuotas dar palyginti neseniai 2008 metų paskutinį ketvirtį. Bedarbių skaičius pasiekė aukštą lygį tik maždaug kovo mėnesį . Kitaip tariant, Lietuvoje reiškianti įvyksta pavėlavę lyginant su, pvz., JAV, nes ekonominiai reiškiniai skirtingose šalyse vyksta skirtingu laiku. Kuomet baigsis ar sumažės įvairios išmokos, išseks kuklios gyventojų santaupos, ar lengvai likviduojamas turtas – va tuomet bus labai blogai.
Dar labiau nesutikčiau su nuomonė, kad tiek ankstesnis augimas, tiek dabartinis kritimas yra nulemtas vien lūkesčių. Pasaulio, o ypač Lietuvos ekonomika nuo 2000 metų smarkiai išaugo, o gyvenimas stipriai pagerėjo. Ir pagerėjo tiek, kad nemaža dalis žmonių, turbūt, užsimiršo, kad gyvenimas gali ir blogėti. Ekonominį nuosmukį ar atsigavimą sieti vien su lūkesčiais yra tolygu teigti, kad pvz., lūžusią ranką skauda tik todėl, kad apie ją galvojame.
Greitų receptų atsigavimui nėra. Fiskaliniai stimulai yra populiarūs, bet tik toks ir yra jų esminis poveikis – parodyti, kad valdžia „aktyviai kovoja su krize”. Fiskalinė politika geriausiu atveju gali tik sušvelninti kritimą, bet ne jo išvengti. (Nors, be abejo, šiuo klausimu yra daug pagrįstų nuomonių, o skirtingų šalių fiskalinis stimulas turi skirtingą poveikį).
Nepagrįstas, nepasvertas optimizmas yra įvardijama kaip vienas iš ilgalaikių dabartinės krizės sukėlėjų. Priešlaikinis optimizmas yra toks pat pavojingas. Tikintis, kad nuosmukis jau tuoj baigsis, ar, kad blogiausia jau praeityje, taip pat galima pridaryti klaidų. Tikėtis blogesnio – ne visada pesimizmas.
Labai geras tekstas, pacitavau čia gal pusę. Imkime, ir visa, kas pasakyta, dar paaštrinkime.
Kokia bebūtų žmonių lūkesčių įtaka ekonominiams procesams, valdžia turėtų susilaikyti nuo lūkesčių formavimo politikos. Yra akivaizdžiai absurdiška, kai optimizmo skatinimas tampa oficialia politika, kai abejonės dėl bankų sektoriaus stabilumo prilyginamos ir persekiojamos kaip “neigiamos informacijos skleidimo” nusikaltimas (Latvija), o apie tikėtiną lito kurso keitimą prabilęs politikas tampa visuotinio smerkimo objektu (Lietuva).
Nebent lūkesčiai kritiškai svarbūs, ar ne?
Lūkesčiai ir dalyvių pasitikėjimas kritiškai svarbūs ponzi schemų stabilumui. Dabartinė ekonomika, kurios šerdis yra centralizuota frakcinė-rezervinė bankininkystė, išties veikia gigantiškų ponzi schemų pagrindu.
Rakursas neįprastas, “nekorektiškas”, bet produktyvus. Suvokti ekonomikos perspektyvas, suprasti vienų ar kitų “gelbėjimo” būdų įtaką ir turėti adekvačius lūkesčius paprasčiau vadovaujantis būtent tokiu požiūriu.
Žiūrėkite:
- Tipiška ponzi schema veikia pūsdama skolinimąsi, o laisvą kapitalą investuodama. Kai pinigų nepakanka, ponzi schema visuomet bando pasiskolinti dar daugiau. Nieko neprimena?
- Sistema pagrįsta melu. Žinote, finansinio tvarumo įstatyme numatyti trys milijardai litų bankų gelbėjimui iš tiesų jiems visai ir nereikalingi. LB strestestas tikrai įrodė, kad problemų bankų sektoriui kilti negali. Na, jeigu jiems ir būtų skolinama, tai tik mainais į užstatus, kuriuos naudodami jie pasiskolintų ir rinkoje. Litas gal net daugiau, nei 100% padengtas LB atsargomis.
- Ponzi schemos vadovai gali dėti nuoširdžias pastangas didinti savo investicijų efektyvumą. Pavyzdžiui gali kovoti su grobstymais savo versle, paprastinti verslo procedūras, bandyti pritraukti išorės investuotojus. Bernie Madoff’as, štai, iki pat kolapso išlaikė sėkmingai veikiantį, pelningą finansų brokerio verslą. Yra aprašyta situacija, kuomet jis, jau keliolika metų būdamas “po vandeniu”, dėl per didelės rizikos sustabdė pelningą marketmaking’o pervertintoms interneto burbulo akcijoms veiklą. Teisingas, bet koks paradoksalus jo situacijoje (!) sprendimas. Mūsų valdžia kol kas neatsisako statybų sektoriaus paklausos kūrėjo vaidmens.
- Ponzi schemos švaisto pinigus įvaizdžiui. (Lietuviški bandymai nusipelno atskiros pajuokos – nuo nevykusių bandymų niekas netapo drąsesniu, užtat visi dabar turi nuomonę apie patį procesą.)
- Visos ponzi schemos žlunga.
Grįžkime prie mūsų krizių.
Jeigu dalyvavimas ponzi schemoje nėra krizė, tai gelbėtis reikia daugiau skolinantis, didinant ekonomikos efektyvumą, gerinant įvaizdį (tame tarpe slopinant “neigiamos informacijos skleidimą”). Galima tikėtis, kad pasiseks. Dėl ankstesniame įraše įvardintų priežasčių aš manau, kad daugiausia, ko galima tikėtis einant šiuo keliu – tai laikino palengvėjimo.
Ar iš tikrųjų tai būtų sėkmė?
Ne, kadangi visos ponzi schemos žlunga. Stabilizuoti ponzi burbulą – tik atidėti problemą. Tikras sprendimas – bankrotinti pačią schemą, sąžiningai pasidalinti tai, kas liko, ir susitvarkyti taip, kad ant to paties grėblio nebūtų dar kart užlipta.
Turime naikinti centralizuotą bankininkystę ir pinigų monopolį. Privaloma tam sąlyga – pelno mokesčio panaikinimas, pageidautina – ir PVM bei apyvartos mokesčių naikinimas bent jau “piniginiams” metalams. Tai įmanoma, ir didžiausia kliūtis tam ne reformos sudėtingumas, o valdančiojo elito interesų įtaka. Valdantysis “elitas” čia – ne vyriausybė, o sluoksnis žmonių, turinčių privilegiją socializuoti savo nuostolius.
Kol kas, susidūrusi su krize, Lietuva dar nepadarė didelių klaidų. Dar nesukišome milžiniškų resursų to visai nenusipelnantiems bankams, nei nepadovanojome jiems indėlininkų pinigų staiga devalvuodami valiutą. Dar galime to išvengti.
Temos: Absurdas, Bankai, Ekonomika, Pinigai, Valdžia · Žymos: korupcija, llri, ponzi, reformos
Krizė tęsis ilgai
Nassim Nicholas Taleb, Ten principles for a Black Swan-proof world
2. No socialisation of losses and privatisation of gains. Whatever may need to be bailed out should be nationalised; whatever does not need a bail-out should be free, small and risk-bearing. We have managed to combine the worst of capitalism and socialism. In France in the 1980s, the socialists took over the banks. In the US in the 2000s, the banks took over the government. This is surreal.
Simon Johnson, The Quiet Coup
Looking just at the financial crisis (and leaving aside some problems of the larger economy), we face at least two major, interrelated problems. The first is a desperately ill banking sector that threatens to choke off any incipient recovery that the fiscal stimulus might generate. The second is a political balance of power that gives the financial sector a veto over public policy, even as that sector loses popular support.
(…) At the root of the banks’ problems are the large losses they have undoubtedly taken on their securities and loan portfolios. But they don’t want to recognize the full extent of their losses, because that would likely expose them as insolvent. So they talk down the problem, and ask for handouts that aren’t enough to make them healthy (again, they can’t reveal the size of the handouts that would be necessary for that), but are enough to keep them upright a little longer. This behavior is corrosive: unhealthy banks either don’t lend (hoarding money to shore up reserves) or they make desperate gambles on high-risk loans and investments that could pay off big, but probably won’t pay off at all. In either case, the economy suffers further, and as it does, bank assets themselves continue to deteriorate—creating a highly destructive vicious cycle.
(…) Our future could be one in which continued tumult feeds the looting of the financial system, and we talk more and more about exactly how our oligarchs became bandits and how the economy just can’t seem to get into gear.
The second scenario begins more bleakly, and might end that way too. But it does provide at least some hope that we’ll be shaken out of our torpor. It goes like this: the global economy continues to deteriorate, the banking system in east-central Europe collapses, and—because eastern Europe’s banks are mostly owned by western European banks—justifiable fears of government insolvency spread throughout the Continent. Creditors take further hits and confidence falls further. The Asian economies that export manufactured goods are devastated, and the commodity producers in Latin America and Africa are not much better off. A dramatic worsening of the global environment forces the U.S. economy, already staggering, down onto both knees. The baseline growth rates used in the administration’s current budget are increasingly seen as unrealistic, and the rosy “stress scenario” that the U.S. Treasury is currently using to evaluate banks’ balance sheets becomes a source of great embarrassment.
Under this kind of pressure, and faced with the prospect of a national and global collapse, minds may become more concentrated.
The conventional wisdom among the elite is still that the current slump “cannot be as bad as the Great Depression.” This view is wrong. What we face now could, in fact, be worse than the Great Depression—because the world is now so much more interconnected and because the banking sector is now so big.
Willem Buiter, The green shoots are weeds growing through the rubble in the ruins of the global economy
Until the authorities are ready to draw a clear line between the existing banks in western Europe and the USA, – many or even most of which are surplus to requirements and have become parasitic entities feeding off the tax payer – and the substantive economic activity of bank lending to non-financial enterprises and households, there will not be a robust, sustained recovery.
Cituojami žmonės – prestižinių aukštųjų mokyklų profesoriai – sėkmingas finansininkas ir kultinės knygos autorius, buvęs aukšto rango TVF funkcionierius, FT finansinis apžvalgininkas, anksčiau dirbęs ERPB vedančiuoju ekonomistu. Tezės labai aiškios – tol, kol finansų sektoriaus nuostoliai bus socializuojami, pasaulio ekonomika neatsigaus. Jeigu niekas nepasikeis, pasauliui gresia scenarijus, blogesnis už Didžiąją depresiją.
Didieji bankai sukaupė per daug rizikos ir nuostolių, kuriuos gina visuomenės sąskaita, naudodamiesi per didele politine įtaka. Paliekant nuošalėje teisingumo aspektus (autoriai nenaudoja moralinių argumentų), dabartinė situacija
- slegia “realiąją”, produktyviąją ekonomiką,
- yra techniškai neapginama/nestabili.
Pirmojo argumento daug aiškinti nereikia – visuomenė neturi nereikalingų resursų. Antras argumentas mažiau suvokiamas. Simon Johnson, What Next For Banks?
Just as global financial liberalization created the potential for capital to move violently across countries and greatly facilitated speculative attacks on currencies, so financial deregulation within the United States has made it possible for capital markets to attack – or, in less colorful terms, go short or place massive negative bets on – the credit of big banks and, in the latest developments, the ability of the government to bailout/rescue banks.
The latest credit default spreads data for the largest banks show a speculative run underway. As the system stabilizes, it becomes more plausible that a single big bank will fail or be rescued in a way that involves large losses for creditors. This would like trigger further speculative attacks on other banks, much as the shorting of countries’ obligations spread from Thailand to Indonesia/Malaysia and then to Korea in fall 1997.
The government’s own policies are facilitating these attacks, because as the Fed and Treasury make progress towards easing credit conditions, this makes it easier and cheaper for large hedge funds and others to take large short positions. And keep in mind the underlying loss of confidence is self-fulfilling: as you lose confidence, you want to go short, and selling the credit causes further loss of confidence – and banks are forced out of business.
(…) The continuing pressure on banks has nothing to do with populism and everything to do with the internal contradictions of the house of cards they built. Now they will scramble to limit short selling or find other emergency measures that will protect their credit. Such partial fixes would do nothing to stop the underlying deterioration of their credit; think about how countries facing currency attacks throw up futile defenses, try to change the rules, and squander their reserves on the way down.
You can see where this is going, but do not cheer. The likely result will be misery for many and further financial chaos around the world.
Šiuolaikiniė finansų sistema neturi imuniteto bankų panikai. Net pačių didžiausių, net valdžios remiamų. Užtenka pakankamam kiekiui sistemos dalyvių tai suvokti, ir finansinis sunaikinimas tampa save išpildančia pranašyste. Tai ir vyksta.
Praktinė išvada mūsų gyvulių ūkiui? Ruoštis dideliam nuosmukiui ir bankų bankrotams. Taupyti resursus – vykstant blogajam scenarijui, jų trūks elementariam pragyvenimui.
Temos: Ekonomika · Žymos: ekonomistai, korupcija, prognozės
