Kas yra pinigai
Vis dažniau skaitau MMT (modern monetary theory) ekonomistų blogus. Šios dienos perliukas – Alfred Mitchell-Innes straipsnis, publikuotas The Banking Law Journal 1913 metais. Tekstą radau Warren Mosler tinklapyje.
–
Pinigų teorijos, traktuojančios pinigus kaip paklausiausią barterinių mainų prekę, kuria istoriškai tapo auksas ir sidabras, remiasi kreiva logika ir ignoruoja turimus istorinius duomenis, teigia Alfred Mitchell-Innes. Pinigai atsirado ir išsivystė kaip komercinio kredito ir mokesčių apskaitos priemonė. Auksas su sidabru kai kuriais istorijos periodais buvo naudojami pinigų-žetonų gamyboje, tačiau niekada nebuvo natūraliu mainų vertės vienetu ar etalonu.
–
2010.05.27 Papildymas. Darius sako, kad nepakankamai tiksliai formuluoju, sunku suprasti mintį, kurią noriu pateikti. Priimu kritiką, formuluoju pagrindines tezes:
- Nuo pat natūrinio ūkio pradžios greta natūrinių prekių mainų egzistavo ir kredito santykiai (tiesiog skolinimas).
- Pinigai atsirado kaip prekinio kredito supirkimą vykdžiusių tarpininkų (prekybos namų) apskaitos vienetai ir kaip tinkami cirkuliavimui tų prekybos namų įsipareigojimai. Pinigai visada buvo kreditas. Pinigų eminentai iš karto, nuo pat pradžių veikė kaip dalinio rezervo bankai. Tai atskaitos taškas bet kokiam efektyviam ekonomikos supratimui.
- Sklandžiam cirkuliavimui (dabartiniais terminais kalbant – likvidumui) užtikrinti buvo reikalingi tą kreditą atstovaujantys fiziniai žetonai. Taip atsirado monetos. Monetų santykinis svoris bendroje pinigų-kredito bendroje pinigų masėje ir apyvartoje visada buvo santykinai nedidelis (panašiai, kaip ir dabar).
- Auksas su sidabru monetų gamyboje buvo apsaugos nuo padirbinėjimo priemonė – atliko tą patį vaidmenį, kurį šiuolaikinių kupiūrų gamyboje atlieka metalizuotos juostelės. Būtų didelė klaida manyti, kad dabartinių pinigų vertė yra (ar turėtų būti) grindžiama metalizuotų juostelių gamybai reikalingų medžiagų atsargomis.
- Monetų ir kupiūrų gamyboje fundamentali savoka yra siuzerenitetas – pinigų emitoriaus pelnas, kylantis iš mažesnių monetų/kupiūrų gamybos kaštų, lyginant su jų rinkos verte. Net gryno aukso/sidabro monetų nominali vertė visuomet buvo ir iki šiol būna didesnė, nei jiems pagaminti reikalingos žaliavos kaina. Jeigu žaliavos kaina pakyla virš nominalios monetų vertės, tokios monetos dingsta iš apyvartos, arba cirkuliuoja joms priskiriant didesnę vertę.
- Pinigai ir valdžia neatsiejami. Siuzereniteto (pinigų monopolio) privilegija visuomet buvo ginama kryžium ir kardu. Nelįskite, netikėliai, su savo šekeliais į mūsų valdas, mes čia atsiskaitinėjame tugrikais. Jeigu pavyks surinkti kariuomenės, paskelbsime jums šventą karą, atvesime į protą ir tikrą tikėjimą – atsiskaitinėsite tugrikais kaip geri.
Dar visai neseniai nepriklausomos Lietuvos ūkio subjektams buvo draudžiami tarpusavio atsiskaitymai užsienio valiuta. -
Bet kokia pinigų (plačiąja prasme – kredito, įsipareigojimų) emisija gali būti sėkmingai vykdoma tik iki infliacinių lūkesčių taško, kai rinkos dalyviams prarandant pasitikėjimą, pinigų siuzereniteto didinti nebeįmanoma. Bet labai norisi, todėl istorijoje kartojasi epizodai, kuomet valdžios bando pinigų vertę rinkoms primesti valingai, tame tarpe reguliuodamos/fiksuodamos brangiųjų metalų kainas. Priklausomai nuo pasitelkiamos valios ir energijos, rezultate prislopinama laisvų mainų ekonomika, visuomet su neigiamomis pasekmėmis ekonomikai ir pačiai valdžiai.
Valiutų valdyba Lietuvoje yra tokios valdžios intervencijos pavyzdys. Užaukštinti įsipareigojimai (lito kursas) vykdomi kapitalą iš Lietuvos išvežantiems asmenims, tuo tarpu vidinių įsipareigojimų vykdymas ir reali (pvz. Sodroje “sukauptų” pensijų) vertė degraduoja su kiekvienu nauju “kriziniu” sprendimu. Toks gyvulių ūkis išdidžiai vadinamas “vidine devalvacija”.Krizė galvose.
–
Straipsnis netrumpas, bet skaitosi lengvai. Kopijuoju fragmentą, pagrįstai kritikuojantį “pinigai kilo kaip natūrinių mainų priemonė” mitą:
If we assume that in pre-historic ages, man lived by barter, what is the development that would naturally have taken place, whereby he grew to his present knowledge of the methods of commerce? The situation is thus explained by Adam Smith:
But when the division of labor first began to take place, this power of exchanging must frequently have been very much clogged and embarrassed in its operations. One man, we shall suppose, has more of a certain commodity than, he himself has occasion for, while another has less. The former consequently would be glad to dispose of, and the latter to purchase, a part of this superfluity. But if this latter should chance to have nothing that for former stands in need of, no exchange can be made between them. The butcher has more meat in his shop than he himself can consume, and the brewer and the baker would each of them be willing to purchase a part of it. But they have nothing to offer in exchange, except the different productions of their respective trades, and the butcher is already provided with all the bread and beer which he has immediate occasion for. No change can in this case be made between them. He cannot offer to be their merchant nor they his customers; and they are all of them thus mutually less serviceable to one another. In order to avoid the inconveniency of such situations, every prudent man in every period of society, after the first establishment of the division of labor, must naturally have endeavored to manage his affairs in such a manner, as to have at all times by him, besides the peculiar produce of his own industry, a certain quantity of some one commodity or other, such as, he imagined that few people would be likely to refuse in exchange for the produce of their industry.
Many different commodites, it is probable, were successively both thought of and employed for this purpose. . . . . . . . . . In all countries, however, men seem at last to have been determined by irresistible reasons to give the preference, for this employment, to metals above every other commodity.
Adam Smith’s position depends on the truth of the proposition that, if the baker or the brewer wants meat from the butcher, but has (the latter being sufficiently provided with bread and beer) nothing to offer in exchange, no exchange can be made between them. If this were true, the doctrine of a medium of exchange would, perhaps, be correct. But is it true?
Assuming the baker and the brewer to be honest men, and honesty is no modern virtue, the butcher could take from them an acknowledgment that they had bought from him so much meat, and all we have to assume is that the community would recognize the obligation of the baker and the brewer to redeem these acknowledgments in bread or beer at the relative values current in the village market, whenever they might be presented to them, and we at once have a good and sufficient currency. A sale, according to this theory, is not the exchange of a commodity for some intermediate commodity called the “medium of exchange,” but the exchange of a commodity for a credit.
Temos: Pinigai · Žymos: ekonomistai, kreditas
Eurorizika
2010.05.18 vz.lt. Laiko pagalvoti dėl euro turime
“Mums nereikėtų blaškytis. Yra kalbančių, kad euro zona susprogs, valiuta iširs – aš tais pranašautojais netikiu, manau, kad euro zonos tvirtumą lemia daug rimtesni veiksniai. Todėl savo strategijos orientuotis į euro zoną turėtume laikytis”, – teigė p. Nausėda.
Nelabai aišku, kas yra tie “rimtesni veiksniai, palaikantys eurozonos tvirtumą”. Turbūt čia kalbama apie kažką kitą, ne zonos dalyvių sugebėjimą susitarti ir tų sutarčių laikytis.
Mastrichto kriterijų laikomasi nebuvo ir visiškai nerealu tikėtis, kad jų laikytis bus pradėta. Kitų susitarimų kol kas nėra, ir jokių požymių, kad eurolyderiai pajėgtų susitarti dėl ko nors geresnio nėra.
Ilgus metus konservatyvią politiką vykdęs Europos centrinis bankas spjovė į sąlyginumus ir pradėjo spausdinti pinigus intervencijoms į obligacijų ir gal būt valiutos rinkas. Ne tai, kad tos intervencijos buvo nelogiškas žingsnis – tik lyginant su ligšioline politika jos neskaidrios, neprognozuojamos, vykdomos neaišku kieno sprendimų pagrindu ir jau tikrai sąjungos mastu neaprobuotos.
Nieko keisto, suvokiant, kad gesinamos bankų panikos. Finansų rinkos prarado pasitikėjimą, privatus kapitalas trukiasi iš pietų Europos bankų į Vokietiją, iš Eurozonos – į Ameriką ir Šveicariją. Problema, kad nėra taisyklių, kas tuos bankų gelbėjimus turėtų apmokėti. Britai nuo neaišku kokių gelbėjimų iš karto mandagiai atsiribojo, vokiečiai, padelsę pusantros savaitės, iškėlė papildomų ultimatyvių reikalavimų. Grubiai kalbant, prašo kolegų nevogti – mat sužinota, kad Graikijos centrinis bankas skatino Graikijos obligacijų naked short selling (nukritusias jas dabar supirkinėja-gelbėja ECB). Europartneriai vokiečių paremti neskuba. JAV senatas 94:0 balsais pasiūlė įstatymo pataisą, blokuojančią JAV vyriausybės dalyvavimą neperspektyviuose TVF gelbėjimo projektuose.
Dezorganizacija akivaizdi. Europa siūlo Graikijai gelbėjimo planus be skolų nurašymo. Iš tikro tai ne Graikijos, o jos kreditorių gelbėjimo planai, kurie pačiai Graikijai (kaip ir ankstesni bandymai įkinkyti Islandiją) visai nenaudingi. Absoliučiai visi supranta, kad skolos turės būti restruktūrizuotos, tik niekas nežino, kaip pripažinti arba socializuoti nuostolius, kad ir bankams būtų gerai, ir elektoratas pritartų, ir pasaulio investuotojai patikėtų.
Zero Hedge Marla:
In fact, the various and increasingly fragmentary elements that compose the EU appear, almost without exception, to be deliberately undermining the very four elements required to save the Euro:
1. Broad acknowledgment of the problem (it is fashionable to call this “fiscal crisis,” but this means only “we’re broke”) and assumption of responsibility for same.
2. The appearance of a readiness to engage in cohesive, cooperative action to address #1.
3. A demonstrated commitment to functioning and unfettered markets. (i.e. nothing that would permit the credible rumor that capital controls may be around the corner).
4. A distinct air of calm, rational certainty (however fictitious in reality).
Norint problemą išspręsti, reiktų išdrįsti ją konstatuoti, prisiimti atsakomybę, turėti planą, ir nustoti gąsdinti rinkas. Normali logika, tik politiškai šių dienų Europoje neįgyvendinama.
Iš tikro įdomu, ką turėjo omenyje p.Nausėda sakydamas “euro zonos tvirtumą lemia daug rimtesni veiksniai”…
Nedidelis papildymas. Zero Hedge serveris šiandien perkrautas, o “negalime aptarnauti užklausos” pranešimas atrodo taip (kas nepažįstamas, susipažinkite su Marla):
Tuo tarpu gitaristas Bill Mitchell (jis gi Research Professor in Economics and Director of the Centre of Full Employment and Equity (CofFEE), at the University of Newcastle, NSW Australia) nesupranta, kuriems galams ECB reikalingas naujas biuras:
The ECB is embarking on a major construction project to erect new building at the east end of Frankfurt, which will be completed on current plans by the end of 2013. It will replace the old wholesale market which supplied fruit and vegetables to Frankfurt and surrounds. One suspects the health of the citizens was better served in this former land use. I wonder what they will do with the new building when the Eurozone collapses. Perhaps it could be a nice retirement village for the executives who will be looking for something to do.
Įtraukiu billy blog į “skaitinių tinkle” sąrašą.
Temos: Bankai, Ekonomika, Pinigai · Žymos: bankrotas, euras, politika, rizika
Gyvulių ūkių defliacijos
Senokai čia nerašiau. Ekonomikoje nieko ir nevyko, tik išsisėminėjo praeitų metų G-20 susitikimo sprendimų euforija. Priplaukėme prie Graikijos krizės, tą patį patiklumo įpūtimo triuką bandė pakartoti Europos elitas, ir patyrė nesėkmę.
Grįžtam prie defliacijos. Pietų Europos kleptoktatijos jas finansavusių bankų stabilumo vardan turės subalansuoti finansus ir susiveržti diržus. Apie savarankišką pinigų politiką (skirtingai nei Lietuva) net neturi teisės galvoti, tad vykdys “vidinius devalvavimus”, o ūkis “turės atsigauti” eksportuodamas. Defliacija ir atsigavimo per eksportą idėjos, panašu, išplis į visą Europą.
Tai paradoksas. Gyvename ribotų resursų pasaulyje. Gamtos resursai – žemdirbystei tinkamos žemės plotai, naudingosios iškasenos, ir ypač energetiniai ištekliai yra baigtiniai, gyventojų skaičius ir poreikiai tik auga. Tuo tarpu valstybių, užsibrėžusių subsidijuoti eksportą, skaičius didėja.
Trilijonų dolerių klausimas, kas sutiks tuos baigtinius, kitų šalių subsidijuojamus resursus vartoti. Be didelės rizikos galima prognozuoti, kad JAV susimylės ir “sukandusi dantis” prisiims tą sunkią atsakomybę.
Patys suprantate, daugiau nėra kam. Ne tai, kad niekas nepajėgtų vartoti,- net ir mes sugebėtume. Problema, kad gyvulių ūkiuose vartojimą kvalifikuotai dozuoja “demokratiškai išrinkti”, nežinia ką aptarnaujantys paršai, vykdantys “atsigavimo per eksportą” programas.
–
Paliekant nuošalyje retoriką, pasaulis pasitinka kaip niekad aštrius fiskalinės ir monetarinės politikos iššūkius. Neoliberali finansinė ideologija (demagogija, traktuojanti bankų emituojamus pinigus, tarsi jie būtų baigtinis fizinis resursas) jau išeksploatuota, alternatyvūs šablonai dar neįskiepyti. Sekanti istoriškai patraukli kryptis yra nacionalsocializmas.
Gelbėjimo(si) planas nelinkusiems marširuoti kolonose, kaip ir anksčiau, yra neapmokestinama susitarimų laisvė.
Temos: Ekonomika, Pinigai, Valdžia · Žymos: demagogija, iššūkiai, rizika, teisingumas
Apie blogas ir geras devalvacijas
Bekomentuojant Nyazoff’o juokus apie pinigų devalvavimo žalą nejučiom buvo išsiplėtota iki gal verto publikuoti įrašo. Taigi, ar devalvacija yra kelias į bedugnę? Žiūrint kokia. Kalbant apie Lietuvą, įmanomi įvairūs ateities ir lito devalvavimo scenarijai:
1. Galima nieko nedaryti, ignoruojant bankų ir valiutos krizės riziką, viliantis, kad valdžios vadybininkai suvaldys “vidinę defliaciją”. Esu skeptiškas tokio scenarijaus sėkme. Toks, kaip dabar vykdomas, “defliacijos administravimas”, jau nekalbant apie ekonominį neefektyvumą ir skausmingumą, įmanomas tik šiuo metu pasaulio centrinių bankų vykdomos refliacijos ir rinkų euforijos kontekste. Ta euforija gali baigtis daug greičiau, negu norėtųsi. Iš visų įmanomų variantų šis kol kas labiausiai primena “kelią į bedugnę”.
2. Nusivažiuoti iki pinigų krizės, tuomet įvykdyti vienkartinį lito devalvavimą, o kad būtų tikriau dėl ateities gal net vienašališkai įsivesti eurą. Nieko gero tame nematau, išskyrus nuostolio pripažinimą vietoje jo stūmimo ateitin. O kas toliau?
3. Geresnė išeitis už pirmą ir pusinį antrą būdą būtų devalvacija atsisakant valiutų valdybos. Litas devalvuojamas, valstybės iždui grąžinamos pinigų emisijos funkcijos, įsivedant kintamą valiutos kursą. Jeigu jau vistiek sėdi 840 darmojedų, tai tegul nors kokį darbą dirba. Bent jau monetarinę diskusiją susigrąžintume į viešąją erdvę.
Šioje vietoje nuosekliai už valdžios mažinimą pasisakantys žmonės turėtų pasipiktinti, kad siūlau didinti CB valdžią. Nesiūlau, tik lyginu alternatyvas. Rašydamas “geresnė išeitis”, turiu omenyje – mažiau absurdiška už centrinio banko funkcijų perdavimą Stokholmui ir kubilizmo ekonominę politiką Lietuvoje.
Apskritai devalvavimas ir lankstaus valiutos kurso įvedimas būtų geriau už dabartinę pinigų palaikymo auginant valstybės skolą politiką. Valstybės skola krenta tik ant mokesčių mokėtojų pečių, o devalvavimas nuostolius paskirsto atvirkščiai ir plačiau:
- atvirkščiai proporcingai darbui – daugiau dirbantiems žala santykinai mažesnė, nei kitiems, o nauda – didžiausia,
- proporcingai pagal turimų pinigų ir debitorių kiekį – mokesčių mokėtojams, visokiems jų nemokėtojams ir užsieniečiams,
- proporcingai vartojimui – daugiau vartojantiems gyvenimas pabrangsta labiausiai.
Išeina gana solidarus nuostolių pasiskirstymas. Praktiškai tai visada duoda geresnius bendraekonominius rezultatus už vidinės defliacijos politiką (pvz. neskatina darbingų žmonių emigracijos).
4. Geriausias būtų valiutos devalvavimo jos apskritai atsisakant ir nieko neįsivedant būdas. Pinigai devalvuojami tiek, kiek reikia jų konvertavimui į valiutą panaudojant centrinio banko atsargas. Centrinio banko pinigų monopolis naikinamas, valstybinis indėlių draudimas ir bet kokia prievolė valstybei gelbėti finansų institucijas naikinama. Indėlių draudimas tampa grynai privatus.
Nuo tol kas kokius pinigus nori, tokius ir naudoja. Eurus, dolerius, rublius, elektroninį auksą, taškus maximos nuolaidų kortelėje, savarankiškai vertindamas tų institucijų riziką. Tokiai gerai pinigų anarchijai būtina sąlyga būtų pelno ir pajamų mokesčių panaikinimas. Mokesčių sistemos reforma, panaikinant pelno ir pajamų mokesčius, šiuo metu apskritai būtų paprasčiausias ir efektyviausias visų problemų sprendimas. Labai sumažintų socialinį absurdą, sustabdytų kapitalo nuotėkį ir valiutos riziką. Gal nieko nereikėtų ir devalvuoti.
–
Rašydamas nuolat akcentuoju teisingumą. Per visą įrašą dar nei sykį nepaminėjau pagrindinio teisingumo aspekto – devalvavimas apdovanoja skolininkus, o baudžia taupytojus ir kreditorius. Ar tai teisinga? Ne, neteisinga. Tačiau gyvenant skolų baudžiavos visuomenėje matau ir teigiamą aspektą – devalvacija palengvina gyvenimą daliai baudžiauninkų, o daliai potencialių padeda baudžiavos išvengti. Galvojant apie praskolintą užsieniui valstybę, širdis dėl tokio neteisingumo krauju neapsipila.
Temos: Anarchizmas, Baudžiava, Ekonomika, Pinigai, Valdžia · Žymos: bankrotas, defliacija, devalvavimas, politika
Trapus užsilenkimas #2
2009.12.29 vz.lt. Bankų asociacija: paskolų portfelis gali vėl pradėti pūstis
Bankų asociacijos pranešimas vėl prašosi išverčiamas į lietuvių kalbą.
Kita vertus, lapkričio rezultatai rodo nedidelius pokyčius būsto paskolų rinkoje. Nors naujų paskolų suma buvo beveik identiška spalį fiksuotajai ir siekė 79,8 mln. Lt, bendras būsto paskolų portfelis padidėjo 71,9 mln. Lt. Taigi, po ilgos pertraukos lapkritį, anot Lietuvos bankų asociacijos (LBA), būsto paskolų buvo išduota daugiau nei grąžinta.
Būsto paskolų išduota beveik tiek pat, kiek ir praeitą mėnesį – 79,8 mln.lt, o grąžinta tik 7,9 mln.lt (skirtumas tarp naujai išduotų paskolų ir portfelio padidėjimo), ir tai įvyko pirmą kartą po ilgos pertraukos.
Iš teksto aišku, kad dar spalį būsto paskolų mokėjimas viršijo naujų paskolų išdavimą, t.y. per mėnesį sumažėjo maždaug dešimt kartų. Pranešimą reikėtų traktuoti taip: žmonės neturi pinigų, bankai pasirašinėja mokėjimo atidėjimų sutartis, 90% būsto paskolų – probleminės.
2009.12.30 patikslinimas: kaip teisingai pastebėjo Mindaugas, LBA skelbiamoje statistikoje jokio būsto paskolų portfelio augimo nematyti. Spalio mėn. portfelio dydis – 19 774 478 tūkst. litų, lapkričio – 19 760 039 tūkstančiai. Pasiunčiau bankų asociacijai elektroniniu paštu prašymą paaiškinti neatitikimą. Jeigu atsakys, publikuosiu.
Beje, jeigu bankai blogoms paskoloms formuotų atidėjimus, tai jokio būsto paskolų portfelio augimo ir nebūtų (patikslinimas – statistikoje pateikiama ir viešuosiuose ryšiuose naudojama nominali būsto paskolų vertė, be atidėlimų).
Akivaizdu, kad atidėjimų nedaro, o kaupia riziką. Gryniausia ponzi strategija ir esminė vyriausybės kovos su krize dalis – nieko nereformuojant kabinti visiems ant ausų makaronus, tikintis, kad teigiami lūkesčiai kažkaip savaime išgelbės į defliaciją grimztančią ekonomiką.
Bankų asociacijos demagogija nieko neturėtų stebinti, bet Verslo žinių nesugebėjimas ar nenoras atsirinkti nuvilia. Adekvati antraštė galėjo būti “Būsto paskolų krizė – antroji banga”, arba “Būsto paskolų portfelį augina blogos skolos”, arba “90% bankų būsto paskolų portfelio yra probleminės”.
LB statistika rodo, kad per lapkritį bankai užsienio indėlininkams grąžino 1,3 mlrd.litų (vienas didžiausių kapitalo nutekėjimų metuose), o paskolų nerezidentams portfelį išaugino 430 mln.lt. Tuo tarpu (cituoju tą patį vz.lt tekstą)
Bendra paskolų suma per mėnesį sumažėjo 1,08 mlrd. Lt, o viso portfelio vertė siekė 63,25 mlrd. Lt.
Neaišku, ar į bendrą paskolų portfelio sumažėjimą bankų asociacija įskaičiuoja ir paskolų nerezidentams augimą. Jeigu taip, kredito situaciją lapkritį galima vertinti kaip vieną blogiausių per visą krizės laikotarpį. Be jokios lito devalvavimo panikos, vien vykdomos ekonominės politikos dėka.
2010.03.02 papildymas. Bankų asociacija į elektroninio pašto užklausą neatsakė, tačiau savo svetainėje patikslino:
Kita vertus, lapkričio mėnesio rezultatai rodo nedidelius pokyčius būsto paskolų rinkoje. Nors naujų paskolų suma buvo beveik identiška spalį fiksuotajai ir siekė 79,9 mln. litų, bendras būsto paskolų portfelis sumažėjo nežymiai – 14,4 mln. litų.
Keturiolikos milijonų sumažėjimas – tipiška 2009 dinamika, skelbto 79 mln. būsto paskolų padidėjimo nebuvo, įvyko klaida. Dėl nežinomų priežasčių pagrindinių bankų veiklos rodiklių statistikos skelbimą asociacija pristabdė. Šiandien, 2010 kovo 2 d. paskutiniai skelbiami duomenys – 2009 lapkričio.
Kaip sako sena patarlė, žodis – sidabras, tylėjimas – auksas.
Temos: Bankai, Ekonomika, Pinigai · Žymos: demagogija, lietuvos bankas, ponzi, statistika
Viena blogiausiai valdomų ekonomikų pasaulyje
2009.12.15 FT Alphaville. The world’s riskiest sovereign borrower 2009.
Septinta pagal vyriausybės skolos riziką valstybė
Iš viso lentelėje išvardinto dešimtuko turbūt esame mažiausiai santykinai prasiskolinę. Rizika grynai politinė – nesugebėjimas vykdyti reformų, fiskalinis-monetarinis stuporas.
2009.12.15 FT Alphaville. Moody’s sees sovereign states a-suffering.
In fact, Moody’s has compiled a 1970s-style ‘Misery’ index. But instead of showing inflation and unemployment rates, it shows the fiscal deficit and the unemployment rate.
Trečia vieta
Žodžio “misery” paaiškinimą answers.com iliustruoja citata:
“Our happiness or misery depends on our dispositions, and not on our circumstances” (Martha Washington)
Lietuva pasaulio mastu yra labai maža, ir santykinai visai nedaug praskolinta valstybė. Kapitalo nuotėkio, ūkio nuosmukio, nedarbo ir brangaus valstybės skolinimosi sustabdymui užtektų vienos radikalesnės reformos – pelno ir pajamų mokesčio panaikinimo. Greičiausiai valstybei tai net nieko nekainuotų.
Nebent skandinti ekonomiką, perėminėti turtą ir skolintis už brangiai kam nors labai apsimoka. Tuomet viskas tvarkoje, nes skolinimasis brangs. Moody’s (ir TVF) prognozuoja, kad 2010-aisiais, visuomenėms nebetoleruojant besaikio pinigų spausdinimo, pasaulio vyriausybės nebeleis sau totalinių finansų institucijų gelbėjimų visuomenės sąskaita (tokio kaip Latvijos Parex gelbėjimo afera), ir vis dažniau (kaip Dubajus arba Kazachstanas) negarantuos išmokų užsienio kreditoriams. Normalu, taip ir turi būti. Skolinimo entuziastų, aišku, mažės.
Pralaimės tie, kas susiprotės paskutiniai. Kita vertus, argi ne smagu būti nors kokiuose dešimtukuose?
(Jei kam nesmagu, kviečiu bendradarbiauti inicijuojant reformas.)
Temos: Absurdas, Ekonomika, Valdžia · Žymos: prognozės, reformos, rizika
Totalizmas-kleptokratija-absurdas
Komunizmas, ar bet kuri kita totalitarizmo (pvz. religinio) rūšis geresnė už kleptokratiją tuo, kad egzistuoja koncentruota valdžia, gana prognozuojamai vykdanti savo programinį teisingumą. Jo beveik neįmanoma ginčyti, bet jo rėmuose galima skųstis, ir ne taip sunku prisitaikyti.
Kleptokratija yra pereinamoji santvarka. Totalinės valdžios nebėra, bet ir teisingumą nėra kam vykdyti. Tokie, kaip dabartinės Lietuvos teismai? Baikit juokus.
Devyni iš dešimties sprendimų siūlytojų kleptokratijoje agituoja už didesnį socialinį teisingumą ir geresnį administravimą, o pačią kleptokratiją karts nuo karto kažkodėl pavadina anarchija. Įtikinėja vieni kitus nepiktnaudžiauti valdžia, bet valdžios mažinti nelinkę.
Vienetai pasisako už netotalitarinį teisingumo stiprinimo būdą – tiesioginę atstovaujamąją atšaukiamą valdžią (savivaldą). Visuomenėje, nepriaugusioje net iki Magna Carta, tai balsai tyruose. Lietuvoje dar nebuvo nei vieno ne valdžios inicijuoto referendumo.
Situacija ne beviltiška. Absurdas akis bado, o nepatekusiems į “nacionalinį susitarimą” jau tikrai turėtų būti pikta. Už referendumų taisyklių pakeitimus pasisako net pensininkų partija. Po turto grąžinimo lizingams išsilaisvino daugybės verslininkų energija. Bankai nestabilūs. Visi naudojasi internetu. Kaip niekad tinkamas metas reformoms iš apačios.
Ieškau bendraminčių rimtam išlaisvinančių (o ne reguliuojančių) reformų inicijavimui.
Situacija palanki, visi reikalingi įrankiai yra, planas apmestas. Net seimo langų nereiks daužyti.
Atsiliepkite.
Temos: Aktyvizmas, Galimybės, Internetas · Žymos: iššūkiai, politika
Stimuliavimai prie gero neveda
[Pastaba 2011.10.18: tekstas, rašytas 2009-ųjų pabaigoje, smarkiai kertasi su mano dabartine nuomone apie ekonomikos stimuliavimą ir perskirstymo tikslingumą. Įrašo netrinu etiniais sumetimais, bet nesu patenkintas tuo, ką čia savo laiku surašiau ir skaityti nerekomenduoju.]
Ekonomikos stimuliavimas valdžios resursais žalingas. Tiek monetarinis spausdinant pinigus, tiek verslo rėmimas visuomenės resursų sąskaita. Vadiškas lūkesčių skatinimas irgi žalingas. Vienintelė turinti prasmę kovos su krize (ir visuomenės vystymosi apskritai) forma yra teisingumo stiprinimas. Didesnis teisingumas išlaisvina vidinius resursus, sukuria prielaidas vidiniam kapitalo augimui ir trauką išoriniam kapitalui.
Pasisakymai apie stimuliavimų naudą ar žalą skamba daugelyje dabar vykstančių diskusijų. Šalininkai, kurių yra dauguma, paprastai diskutuoja tik ką stimuliuoti, kiek tam skirti, ir kiek dar galima paspausdinti ar pasiskolinti tam reikalingų pinigų.
Austrų ekonominės mokyklos šalininkai vieninteliai nuosekliai pasisako prieš stimuliavimą, remdamiesi paprastu sveiko proto argumentu: valdžia nieko nekuria, tik perskirsto. Perskirstant resursai atimami iš tų, kas dirba produktyviai ir paskiriami kam nors kitam. Neproduktyviai dirbančiųjų skatinimas mokesčių mokėtojų sąskaita sudėjus visiems kartu ne teikia naudą, o daro žalą.
Atrodytų paprasta ir aišku. Bet ne.
Perskirstymo šalininkai turi milžinišką privilegiją ir pakankamai galios ją ginti, gali pasitelkti krūvas samdomų politikų ir ekonomistų, pateikti kiek nori sofistikuotus argumentus. Nespecialistui išsakomų argumentų visumą suprasti sunku, jis linkęs verčiau tikėti tais, kas kalba garsiau, dažniau, ir turi aukštesnį visuomeninį statusą.
Stimuliavimų būtinumo aiškinimas susiveda į paprastą paternalistinį argumentą: jei mes nepasirūpinsime, įvyks pasaulio pabaiga, ir jūs visi pražūsite. Žiūrėkite, kas atsitiko, kai buvo leista bankrutuoti Lehman Brothers – vos nesugriuvo visa pasaulio finansų sistema, o be jos visiems galas. Sakote krizė kilo dėl mūsų anksčiau vykdyto perstimuliavimo? Sakote, kad negalima to paties daryti vėl (pagirių gydyti degtine) ? Nesąmonė, mes gi jau esam ne anie seni, o modernesni profesionalai. Išstudijavom praeitį, žinom saiką ir klaidų nepakartosime.
Išvadai kas teisus pakanka sulyginti čia išsakytus argumentus, bet jų gal per maža aktualiam investiciniam/politiniam/gyvenimo prognozavimui. Pakalbėkime finansų terminais.
Giedriaus bloge vakar perskaičiau lakonišką paaiškinimą, kodėl dabartinis bankų gelbėjimas spausdinant dolerius Amerikoje gerai nesibaigs. Gavęs leidimą kopijuoju pilną įrašo tekstą (25 min. video galite peržiūrėti pas Giedrių).
Ką tik pažiūrėjau Robert P. Murphy paskaitėlę apie Bernanke išdaigas. Istorija maždaug tokia:
- 2008.09-2009.09 FED’as su Bernanke priešaky naujai nupaišytais pinigais už nerealią kainą pripirko iš bankų niekam nereikalingų obligacijų (subprime tame tarpe), idant išgelbėti juos nuo užsilenkimo ir tuo pačiu sumažinti palūkanų normas, tokiu būdu padidindamas bankų rezervus 1700%.
- Viskas yra neblogai, kol bankai tų rezervų dėl vienų ar kitų priežasčių nepradėjo skolinti. Teoriškai dabar paskolų būtų galima pridalinti tiek, kad bendras pinigų kiekis, o tuo pačiu ir kainų lygis, padidėtų ~1700%.
- Bernanke siūlo nesinervuoti, nes, anot jo, situacija kontroliuojama. Neva kai tik ekonomika pradės atsigavinėti, FED’as parduos pripirktas gėrybes tokiu būdu prieš tai bankams išdalintus pinigus susiurbdamas atgal.
- Dauguma ekonomistų (nemaišyti su kalbančiom galvom pavadinimu “politikų marionetės”, tarp kurių yra ir Nobelio laureatų) iškart numatė, kad Bernankės planas greičiausiai neišdegs, kadangi šansų labai daug, kad FED’o pripirktos obligacijos tuo metu, kai jas reikės pardavinėti, bus vertos daug mažiau, nei už jas FED’as sumokėjo (jei taip nebūtų, jų nebūtų reikėję FED’ui pirkti). Panašu, kad Bernanke neužilgo suprato tą ir pats, ir pradėjo mokėti bankams palūkanas už FED’e laikomus rezervus, t.y. duoti bankams naujai nupaišytų pinigų už tai, kad jie tų rezervų niekam neskolintų.
- Be abejo FED’as palūkanas už rezervus gali mokėti kokio tik nori dydžio, kadangi pinigų gali pagaminti neribotą kiekį, tačiau pasirinkus tokią strategiją bankų rezervai kasmet didėja už juos mokamų palūkanų suma, kas nieko neišsprendžia, tik atpildo dieną tiesiog nukelia ateičiai tuo pačiu problemą darant vis didesne.
Dėl antrame punkte paskaičiuotos teorinės galimos infliacijos ribos galima būtų ginčytis. Paaiškinimo logikos ji nekeičia.
Dabartinė centrinio banko pinigų emisija turės griaunamąjį efektą. Neturint pakankamo kiekio vertybinių popierių jų “susiurbimui”, nėra būdo išvengti kainų ir ilgalaikių palūkanų normų augimo. Ilgalaikės palūkanos kyla jau dabar, nors bankų perteklinių rezervų skolinimas dar net neprasidėjo.
2009.12.11 Mike Shedlock: Yield Curve Steepest Since 1980; Hard Times Ahead in 2010
Kada galima tikėtis išties pavojingo kainų ir palūkanų šuolio? Hussmano prognozė – už kokių dviejų-trijų metų.
2009.12.07 John Hussman: Credit Crises Generally Require Multi-Year Adjustments (cituoju tik kelis teiginius; siūlau skaityti visą)
Aside from the likelihood of further credit losses, my primary macroeconomic concern at present is the likelihood of far larger deficits and eventually, inflation, than investors appear to anticipate. As I’ve noted before, the inflation issue is most likely several years out, because over the shorter run, fresh credit difficulties are likely to boost “safe haven” demand for default-free U.S. government liabilities, which will allow the huge new float of these liabilities to be absorbed without an immediate deterioration in their value. From a longer-term perspective, particularly after we work through the adjustments of the next two or three years, it appears very unlikely that the enormous collapse in “monetary velocity” that we’ve seen during this crisis will be sustained. Over time, the increased supply of U.S. government liabilities (whether in the form of monetary base or Treasury securities) is likely to be met by a similar depreciation in their value. I continue to expect that we will observe an approximate doubling of the U.S. consumer price index over the next decade.
Keli metai kredito sistemos sunkumų, kapitalui traukiantis į JAV iždo obligacijas.
Apie išėjimo strategiją:
Finally, the Federal Reserve has expanded the U.S. monetary base by more than 150% since the beginning of the recession. That is not a typo. The monetary base has soared from $800 billion to over $2 trillion. Much of this has been accomplished through outright purchases of mortgage-backed securities (not repurchases) and an equivalent creation of base money. Unless these securities can be sold back out into private hands for the same value that was paid to acquire them, the Fed will have effectively forced the U.S. government to make its implicit guarantee of these agency securities explicit, without the authorization of Congress. To the extent that the underlying mortgages default, the U.S. government will be forced to issue additional Treasuries to retire the mortgage backed securities now held by the Fed. Alternatively, if the U.S. does not explicitly bail out Fannie Mae and Freddie Mac to the full extent, the Fed will have created money, with no recourse, and without the equivalent backing of assets or securities on its books. In short, the Fed is now engaging in unlegislated, back-door fiscal policy.
To end with a recent quote from Carmen Reinhart, “In America, the Fed has injected a lot of money into the economy as a response to the crisis. Right now the Fed has about a trillion dollars of Fannie and Freddie on their balance sheet, and that’s not going to turn out very well, and it hasn’t been recognized.”
Tie patys, kaip ir Giedriaus argumentai. Kalbama apie FED balanse kaupiamus privačius kredito įsipareigojimus. Laukiama keleto sudėtingų kreditui metų, kompensuojant privataus sektoriaus nuostolius valdiškos skolos/pinigų emisija, JAV valstybės skolos/bvp lygiui jau dabar esant 98% (BVP dydis šiuo metu – 14728,8 milijardų dolerių).
Visas šis įrašas – tiesiog išplėstas argumentas tam, kas ir taip turėtų būti aišku:
- Net ir vykstant pinigų spausdinimui, Amerikos laukia ne atsigavimas, o keletas komplikuotų metų. 2010 bus sunkūs, tai galiausiai pakirs šiuo metu per daug išsipūtusias pasaulio finansinių aktyvų kainas.
- Lietuvos valstybės skolos rizikos vertinimas ir kaina svyruos kartu su finansų rinkomis žemyn. Pasaulio rinkoms pradėjus korekciją, planuojamas keliolikos milijardų skolinimasis geriausiu atveju brangs, blogiausiu gali tapti neįmanomas. Spėju, kad į prognozuojamą skolinimąsi neįskaičiuoti valstybinės įmonės apdraustų būsto paskolų dengimo (dabartinė praktika) arba bankų gelbėjimo poreikiai.
- Verslo ir teigiamų lūkesčių skatinimas Lietuvos neišgelbės. Pradėjau įrašą nuo to, kad valdiškas skatinimas žalingas, pateikiau konkretų pavyzdį tos žalos iliustravimui. Ekonomikos dėsniai vienodi visur. Lietuvoje prognozuoju mažesnį, nei tikimasi, mokesčių surinkimą.
- Vienintelė turinti prasmę kovos su krize forma yra teisingumo (t.y. pasitikėjimo-kredito) stiprinimas. Didesnis teisingumas išlaisvina vidinius resursus, sukuria prielaidas vidinio kapitalo augimui ir trauką išoriniam kapitalui. Neatrodo, kad dabartinis Lietuvos elitas tai pakankamai gerai suvoktų.
- Kol kas esminiu teisingumo pastiprinimu galėčiau pavadinti tik šios savaitės pelno mokesčio sumažinimą ir neseną baudžiamosios atsakomybės už melavimą seimo komisijoms įvedimą.To per maža.
Manau, labiausiai ekonomikai padėtų padorus fizinių asmenų bankroto įstatymas ir visiškas pelno/pajamų mokesčių panaikinimas.
Temos: Ekonomika, Galimybės, Pinigai, Valdžia · Žymos: politika, reformos
Niekindami savo poetes meškų neatremsime
Visada skaitau Vladimiro Laučiaus tekstus. Pirmą sykį kritikuosiu.
K.Prunskienės liaudies šokis: „kazačiokas“ su Kremliumi
Nebuvo jokio reikalo kalbant apie rusų partijos filialo įsteigimą Vilniuje tiek daug cituoti Salomėją Nėrį. Poetė galėjo klysti, ir galėjo klysti tragiškai.
Dabartinės realijos mažai ką turi bendro su poezija. Valdžioje partija, kuri nepopuliari ne todėl, kad “ryžtingai vykdė būtinas reformas”, o todėl, kad nieko to nedarė. Buvo žmonių, kurie tikėjosi.
Temos: Valdžia · Žymos: reformos
Buvusio dešiniojo pasisakymas
Andrew Sullivan: Aš nepalikau dešiniojo judėjimo. Jie paliko mane.
Tiems, kam aktualu.
Temos: Anarchizmas · Žymos: politika