Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2010.10.04 Vytenė Stašaitytė, delfi.lt: Latvijos rinkimų paslaptis: V.Dombrovskis nėra A.Kubilius
DELFI primena, kad krizės nukamuoti latviai, kurie šeštadienį balsavo pirmuosiuose visuotiniuose rinkimuose nuo tada, kai šalis 2008 metais nugrimzdo į giliausią recesijos liūną, vis dėlto sutiko iškęsti daugiau skausmingų ekonominių reformų ir suteikė centro dešiniųjų vyriausybei mandatą tęsti drakonišką taupymo politiką.
Premjero Valdžio Dombrovskio centro dešinės blokas “Vienybė” įtikinamai laimėjo 10-ojo šaukimo Latvijos parlamento rinkimus, surinkęs 31,1 proc. balsų ir užsitikrinęs 33 Seimo mandatus, sekmadienį paskelbė šalies Centrinė rinkimų komisija.
Antrą vietą užėmė centro kairiosios pakraipos politinių partijų susivienijimas “Santarvės centras”, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, surinkęs 26,03 proc. balsų ir savo vietų skaičių Seime padidino nuo 18 iki 29.
Centro dešinioji Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (ŽVS) liko trečioje vietoje su 19,68 proc. balsų ir turės 22 mandatus.
“Santarvės centrui”, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, programą rengė labai rimta ir visai nerusakalbė “Reform Task Force Latvia” intelektualų grupė. Ne taip daug trūko, kad rinkimus būtų laimėjęs partijų susivienijimas, deklaruojantis revoliucines progresyvias nuostatas, totaliai konfliktuojančias su visa iki tol EK, TVF, Švedijos bankų Latvijoje vykdyta politika ir interesais. Bandymas jas įgyvendinti būtų sukūręs blogų skolų nurašymo precedentą ir konfliktą, lyginant su kuriuo dabartinės Graikijos/Airijos/Islandijos krizės būtų nublankę kaip vaikų žaidimas.
Galima pastebėti, kad politinis blokas su panašia programa Lietuvoje turėtų geresnius laimėjimo šansus bent dėl kelių priežasčių:
- Lietuvos “dešiniųjų-liberalų” koalicija, turėdama geresnes startines pozicijas, pridarė per krizę daugiau ekonominių ir politinių klaidų; vienas ryškiausių kontrastų lyginant su latviais buvo padlaižiavimas bankams vilkinant fizinių asmenų bankroto įstatymą,
- elgėsi ir komunikavo arogantiškai,
- ir Lietuvoje prieš panašų susivienijimą nebūtų lengva naudoti “daugiausia rusakalbiai” demagogijos, nes čia mažesnis tautinis susipriešinimas,
tik neaišku ar mes turime partijų, kurios galėtų vienytis radikalioms pertvarkoms.
Tai ką gi siūlė Latvijos kairieji? Labai gerus dalykus:
- mokesčių naštos nuo darbo santykių perkėlimą ekonominėms rentoms,
- naikinimą prielaidų nereikalingam ekonomikos financializavimui (praskolinimui),
- žemės vertės ir didesnius gamtos resursų mokesčius,
- radikalią nekilnojamojo turto paskolų bankroto tvarką,
- visų užsienio valiutomis Latvijoje išduotų paskolų priverstinį denominavimą (prieš devalvuojant) vietine valiuta.
Siūlė ir prastesnius tradicinio kairiųjų spektro dalykus – progresyvinius mokesčius ir rinkos protekcionizmą.
Tų programų atsiradimas politinėje erdvėje galėjo lemti ir didesnį Latvijos valdžios lankstumą pasiskubinant priimti mažiau radikalų fizinių asmenų bankroto įstatymą, tiek ir panišką skandinaviško bankų kapitalo traukimąsi. Jau vien tai, kad skandinavų bankai be perstojo traukia pinigus ir iš Lietuvos, gali būti ženklas, kad į radikalių politinių pokyčių galimybę žiūrima rimtai.
Gal būt mažiausiai pas mus girdėtas siūlymas įvesti žemės vertės mokestį. Jo išaiškinimui paskirta didelė programos dalis, o trumpai kalbant mokesčio motyvacija ta, kad žemės vertė kyla dėl visos visuomenės – tiek privačių rinkos dalyvių, tiek valstybės vykdomos ekonominės ir infrastruktūros plėtros, ir nėra jokio blogio iš žemės savininko imti už tą vertės didėjimą mokestį. Apmokestinta žemė nepatraukli spekuliantams, ir dėl spekuliacinės paklausos nuslopinimo/nebuvimo brangsta kur kas mažiau, todėl lieka žymiai įperkamesnė realios ekonomikos dalyviams. Situacijos, kai žemės savininkai neturi pajamų šaltinio gali būti sprendžiamos pigių mokestinių kreditų pagalba. Šis mokestis naudojamas keliose moderniose valstybėse – Taivane, Estijoje, Singapūre.
Prieš ilgesnę programos citatą įdedu nuorodas į porą Michael Hudson, aktyvaus “Reform Task Force Latvia” dalyvio straipsnių Latvijos tema:
2010.10.03 Who Wins? While Labor Unions celebrate Anti-Austerity Day in Europe, European Neoliberals raise the ante: Governments must Lower Wages or Suffer Financial Blackmail.
2010.07.08 Latvia’s Third Option Neither Devaluation nor Austerity, but Tax Restructuring.
Na ir skyrius iš pačios programos (pajuodinimai mano):
(2010.10.10: kažkaip iš karto nepažymėjau – trečios pastraipos “A third plank” konfiskacinės nuostatos yra perlenkimas.)
An economic program to renew Latvian development
Banks must share responsibility for keeping loans within the debtor’s ability to pay. This basic rule has been violated throughout the world in recent years. This has been largely a result of the banks’ greed in making loans more than limited to 70 percent of the property’s value, as was long the rule in the United States. In view of the fact that Latvia’s currency is under pressure to be devalued – with 87 percent of mortgage debts being denominated in foreign currency – banks should only able to take the house itself when they foreclose. This is the collateral that was supposed to back the loan, and it is what makes mortgage loans different from personal loans. Personal liability should not be permitted for mortgage debtors. There is no better way to prevent banks from making irresponsible loans, and then trying to make the debtor’s pay.
Second, all loans and obligations should be re-denominated in domestic currency. This is similar to what U.S. President Franklin Roosevelt did in the in 1932 when he overruled the gold clause in most loan contracts. (The clause stated that if the price of gold changed, the debt had to paid in gold equivalence.) This was intended to prevent creditors from obtaining a windfall gain and indeed, a gain beyond the ability of debtors to pay and hence at the expense of economic recovery. The economy comes first, not the bankers. This is especially important in today’s world, where there is no longer a constraint on the banking system’s ability to monetize credit.
A third plank of the program to renew Latvia is designed to cope with the problem of abandoned housing, squatters and crime that has plagued foreclosures in the United States. Upon insolvency or foreclosure of residential and commercial property, the foreclosing bank must put it up for auction within one month, to be sold at a market price. The current occupant (either the indebted owner or renter) will have the right to match the bid. Our plan is for the government to set up a bank to lend the occupant funds to buy the property, converting its current rental value into mortgage debt service. At current prices, the new mortgage may be about 30 percent of the existing debt – and it will be denominated in domestic currency. The oligarchs seem happy with this, because loans on the large public utilities and other assets they have taken over and borrowed against also will be redenominated in domestic currency.
In October 2009, Latvia’s Prime Minister endorsed the first plank of this program, saying that there should be no more personal liability for mortgage debt. The Swedish finance minister became furious and said that this would break all tradition. The Harmony Centre (“Concord”) Party replied that the tradition to which Sweden seemed to be referring was feudalism, and reminded Sweden that Latvia threw off the Swedish yoke back in the 17th century – and threw out the German land barons in 1905.
There is a case of cognitive dissonance when it comes to structural financial and fiscal reform. Most people are not aware that a workable alternative exists, one that was viewed for a century as being the free market alternative – a market free of unearned income and “empty” pricing. Students no longer are taught that economic thinkers have spent the last seven centuries discussing better modes of taxation, banking and pricing, based on the ability to distinguish between economically necessary costs and income, and unnecessary costs.
The classical reformers sought to complete what they viewed as the economic program of industrial capitalism: to throw off the remaining legacy of feudalism, above all the landlord aristocracy that used to be called the idle rich, and also predatory bankers – a cosmopolitan interest typically working with absentee owners, monopolists and other rent-extracting parties. Landowners, privatizers and monopolists are now backed by their international bankers, joining forces to become a new aggressive power as financial speculators. Their activities are not necessary for the industrial economy to operate, but are a rentier overhead that slows it down.
The most important plank of our program concerns the tax system. Like most other post-Soviet economies that have been neoliberalized, Latvia has a dysfunctional flat tax on employment – a total tax burden (labor, employer, and social tax) of over 50%. This is the major factor pricing Latvian labor out of global markets. We urge that the tax be shifted off labor and its employers onto where the classical economists urged it to be placed: on the land and natural resources, presently taxed at less than 1% of their value.
This would “reform the reformers.” We expect that the EU and its commercial bankers will fight against this tax shift, fearing that it might spread to other countries. That ultimately is the economic and financial war in which Latvia is caught up as prime victim. Fiscal reform must be a key element in financial reform, because the two prongs of reform are symbiotic. Taxing the land will save its rental value from being capitalized into bank loans. Our aim is to limit bank credit to the financing of creating new means of production, not merely to bolster the price of unproductive, extractive privileges and property claims.
Our recommendations are those of centuries of classical liberal economics, from the French Physiocrats through Adam Smith, John Stuart Mill to America’s Progressive Era reformers. In rejecting their classical economic and fiscal logic, Latvia’s neoliberal planners are much like fundamentalist believers in Genesis were offended when Thomas Huxley defended the theory of evolution. “Respectable churchgoers were appalled. ‘Let us hope it is not true,’ cried one horrified lady upon hearing that humans were descended from apes, ‘but if it is, let us pray that it will not become generally known.’”
This is the attitude taken today by Latvia’s neoliberal leaders. They would like to hope that the ideas of the men they cite as their intellectual patron saints – Adam Smith, et al. – did not really say what they did. But facts are facts. The dysfunctional tax system, financial system and dismantling of public enterprise and a public banking option run counter to the idea of free markets held for centuries by the classical liberals. Their idea of a free market was a market free of unearned income, free of land rent and predatory financial charges. Latvia’s neoliberal rulers have been busy loading down the economy with these charges during their entire time of office. The result has been an economic and demographic death spiral for Latvia.
Latvia’s financial and economic problems are not natural, nor are they inevitable. Latvia can still become a highly competitive industrial and agricultural producer with a high standard of living. All it needs to do is end the radical neoliberal experiment – an experiment which, after all, was designed to destroy Russian Soviet military power, sweeping up Latvia’s unfortunate economy in the backwash.
Temos: Bankai, Baudžiava, Ekonomika, Galimybės, Mokesčiai, Valdžia · Žymos: bankrotas, demagogija, ekonominė renta, ekonomistai, iniciatyvos, iššūkiai, kreditas, politika, prognozės, reformos, teisingumas
OECD apsižiūrėjo: diržų veržimas negelbsti nuo ekonominio nuosmukio
Savaitės senumo naujiena (jei apskritai naujiena), su pratęsimais.
Krugman’as: Extraordinary Elite Delusions and the Madness of Committees
Future historians will marvel at the austerity madness that gripped policy elites in the spring of 2010. In a combination of blind panic and irrational exuberance, organizations from the ECB to the OECD suddenly abandoned everything we’ve learned, at bitter cost, about the economics of recessions, and raced to the conclusion that fiscal austerity was the way to go in the depths of a slump — indeed, that it would actually be expansionary. (…)
Now the OECD is coming as close as such organizations ever do to admitting that it was wrong.
Reuters: Delay austerity if economy stays weak: OECD’s Gurria
The world economy is proving weaker than expected in the second half and countries should consider pushing back austerity measures if that weakness persists, the OECD’s Secretary General said on Friday.
“We had forecast a weakening of the recovery in the second half,” the OECD’s Angel Gurria told reporters on the sidelines of a conference in Vienna. “The question was how weak was it going to be. And I have to say I think it’s been weaker than we thought.”
“In the short term the weakness can be dealt with with the prolongation of some of the monetary accommodation in some countries,” Gurria added.
“But if we see that there is a permanence of the weakness perhaps then one can delay the entry into force of the measures of fiscal consolidation,” he said.
ES fiskalinės drausmės absurdo spektakliams matyt prireiks naujos ideologijos. Kokios?
Apart tarpusavio rietenų, kol kas pavyksta įsivaizduoti tik bangą prieš finansų spekuliantus nukreiptos isterijos.
Beje, 2010.09.26 Martin Wolf: We can only cut debt by borrowing
In short, not only can we deal with the private sector debt overhang by increasing the fiscal deficit, but we must do so. It is the only way of avoiding a deep slump and the immense disruption of mass bankruptcy. But this is not to preclude debt restructuring, as well. It is important to develop ways to restructure private debt, too. But, for this to happen, we must be prepared to impose more losses on financial intermediaries and so on their creditors.
Na, o kadangi su Wolf’u niekas nesiginčija, tai (antras papildymas) 2010.09.30 The Economist: Does fiscal austerity boost short-term growth? A new IMF paper thinks not
Using this method, the IMF reckons that on average a rich country attempted a fiscal contraction of more than 1.5% of GDP about once a decade. (There were also many smaller consolidations; see left-hand chart.) It finds that the typical such episode is clearly contractionary: a fiscal consolidation equivalent to 1% of GDP leads on average to a 0.5% decline in GDP after two years, and to an increase of 0.3 percentage points in the unemployment rate. Spending cuts do less damage than tax rises. This is mainly because they seem to be associated with bigger declines in interest rates. The fund’s economists reckon that this may be because central banks view spending cuts as a stronger signal of a commitment to fiscal prudence and so are more willing to provide some monetary stimulus to soften the blow.
Indeed, declines in interest rates, which also weakened countries’ exchange rates, help explain why GDP did not decline even more sharply. The short-term policy interest rate fell by an average of about 20 basis points for a fiscal consolidation worth 1% of GDP. A rise in net exports due to a real depreciation also helped cushion the blow, although not enough to overcome falls in domestic consumption and investment (see right-hand chart).
At the moment, however, there is less scope for these mitigating factors. Interest rates in most rich countries cannot fall much further. And a country cutting its deficit now would not be doing so alone (which would reduce the impact on exports). Simulations carried out by the fund show that slashing spending in an environment where interest rates have no more room to fall doubles the contractionary effect of such cuts compared with a situation where the central bank still has scope to cut rates. In such a situation, GDP can be expected to decline by 1%, rather than the historic average of 0.5%. If, in addition, everyone else is cutting, the effect of a fiscal contraction is further magnified. Most people believe that fiscal consolidations are helpful in the long run. Expecting them to be painless looks like wishful thinking.
Vaje vaje, koks atradimas ir siurprizas. Prieš kurį laiką Krugman’as (kalbėdamas apie Amerikos politiką) taikliai ironizavo:
In a terrific new working paper, MIke Konczal and Arjun Jayadev look under the hood of an Alesina/Ardagna paper that is being widely cited as evidence that austerity will lead to growth. They look to see how many of the austerity -> growth episodes actually involve fiscal contraction in a slump. Here’s a comprehensive list of those cases:
Ireland 1987
And as I among others have noted, the things that drove Irish expansion — devaluation, a boom in its largest trading partner, and a sharp fall in interest rates — have no relevance to the United States today.
—
Taigi, “diržų veržimasis” yra blogiausia iš įmanomų fiskalinių politikų krizės akivaizdoje. O kokios alternatyvos?
Tikra alternatyva – teisingumo ir (fiskalinės bei monetarinės) ekonominės reformos. Ekonominių rentų (tame tarpe pinigų monopolio) naikinimas, susitarimų laisvę varžančių pelno ir pajamų mokesčių naikinimas. Apie tai šiame bloge kalbėta ir ginčytasi.
“Lievas” (nuo žodžio kairė), bet gersnis už diržų užveržinėjimą būdas – savanoriškai išsižadėtų pinigų emisijos (t.y. savarankiškos monetarinės politikos) teisių susigrąžinimas ir pinigų spausdinimas besitraukiančiam kreditui kompensuoti. Ekonomika daugiausiai laimėtų, jeigu pinigų paklausos padidėjimas ir su tuo susijęs ekonomikos nuosmukis bei nedarbas būtų kompensuojamas didinant biudžeto deficitą – radikaliai mažinant mokesčius darbui, nekarpant pensijų ir socialinių išmokų, plečiant, o ne siaurinant valstybės teikiamas paslaugas, tame tarpe finansavimą švietimui ir medicinai, galų gale (Lietuvos specifika) išlaikant statybų pramonę iždo pinigais finansuojant būsto renovaciją.
Temos: Ekonomika · Žymos: politika
Škvalo padariniai
Neįsivaizdavau, kokie škvalo padariniai miškui, kol nepamačiau nuotraukų.
Fotografuota Varėnos rajone, apylinkėse palei Pamusių kaimą.
Koks dar bankų gelbėjimo planas?
Še tau, boba, devintinės, atvažiavo neketinęs
VZ.LT 2010.08.05 17:13. EK pritarė Lietuvos parengtam pagalbos bankams planui.
Kokiam planui? 2009-ųjų liepos Finansinio tvarumo įstatymui? Kiek pamenu, buvo suderintas dar projekto stadijoje. Nebuvo girdėti, nei valdžios svetainėse nepavyksta rasti užuominų apie kokius kitus planus…
Europos Komisija ketvirtadienį patvirtino Lietuvos parengtą priemonių rinkinį, kuriuo siekiama stabilizuoti Lietuvos bankinę sistemą.
Tai vis dėlto nestabili?
Jame numatyta, kokia tvarka kredito institucijos gali gauti papildomo kapitalo, taip pat kaip gali užsitikrinti garantijas trumpalaikėms ir vidutinės trukmės skoloms.
Šiame priemonių rinkinyje taip pat numatyti reikalavimai, kaip kredito institucijoms tvarkytis su vadinamosiomis blogomis skolomis.
O ką, iki šiol nebuvo žinoma, kaip gauti kapitalo ir tvarkytis su vadinamosiomis (!) blogomis skolomis?
Komisija priėjo prie išvados, kad rinkinys yra tinkama priemonė dideliems Lietuvos ekonomikos sutrikimams atitaisyti ir yra suderinama su ES sutartimi.
Dideliems sutrikimams atitaisyti?
„Lietuvos parengtas priemonių rinkinys sustiprins rinkų pasitikėjimą ir suteiks palaikymą sudėtingu laikotarpiu. Tuo pačiu jis užtikrins reikalingus saugiklius ir apribos galimybes nesąžiningai konkuruoti“, – sako Joaquinas Almunia, EK konkurencijos komisaras.
Sudėtingu laikotarpiu? Apribos galimybes nesąžiningai konkuruoti?
Sunku patikėti, kad pranešimas Verslo žinių svetainėje yra kokia klaida, pvz. atsitiktinai pakartota pernykštė naujiena. Šiandien ketvirtadienis, tekste kalbama apie ketvirtadienio EK sprendimą, sutrikimų atitaisymą, kažkokią nesąžiningą konkurenciją.
Jeigu išties kalbama apie realų naują (neviešą) planą, kurio atitikimą ES sutarčiai reikėjo tikrinti EK, tai juk nebus kokio nedidelio banko įsipareigojimų perėmimas?
–
Negalvokite apie devalvavimą.
Negalvokite apie devalvavimą su valiutinių indėlių ir kreditų konvertavimu į nacionalinę valiutą.
Negalvokite apie sinchronišką devalvavimą Lietuvoje ir Latvijoje.
Nesukite be reikalo galvos prieš savaitgalį. Slaptumas visai nebūtinai turi būti susijęs su bankrotu ar devalvavimu. Gal tiesiog čia toks naujas europinis reikalų tvarkymo standartas.
–
2010.08.08 papildymas. Žmonės sako, kad EK patvirtintas planas yra Finansinio tvarumo įstatymo (neviešas) poįstatyminis aktas.
Temos: Bankai, Galimybės · Žymos: devalvavimas, euras
Mosler’is apie prekybos balansą
Warren Mosler knygelė Seven Deadly Frauds of Economic Policy yra šmaikštus įvadas į moderniąją monetarinę teoriją (MMT). 2010-aisiais baigtą rašyti knygą galima nemokamai atsisiųsti iš autoriaus svetainės (pdf formatas) .
Prekybos balanso išaiškinimas “atsigavimo per eksportą” entuziastams (59 knygos puslapis):
To get on track with the trade issue, always remember this: In economics, it’s better to receive than to give. Therefore, as taught in 1st year economics classes:
Imports are real benefits. Exports are real costs.
In other words, going to work to produce real goods and services to export for someone else to consume does you no economic good at all, unless you get to import and consume the real goods and services others produce in return. Put more succinctly: The real wealth of a nation is all it produces and keeps for itself, plus all it imports, minus what it must export.
A trade deficit, in fact, increases our real standard of living. How can it be any other way? So, the higher the trade deficit the better. The mainstream economists, politicians, and media all have the trade issue completely backwards. Sad but true.
To further make the point: If, for example, General MacArthur had proclaimed after World War II that since Japan had lost the war, they would be required to send the U.S. 2 million cars a year and get nothing in return, the result would have been a major international uproar about U.S. exploitation of conquered enemies. We would have been accused of fostering a repeat of the aftermath of World War I, wherein the allies demanded reparations from Germany which were presumably so high and exploitive that they caused World War II. Well, MacArthur did not order that, yet for over 60 years, Japan has, in fact, been sending us about 2 million cars per year, and we have been sending them little or nothing. And, surprisingly, they think that this means they are winning the “trade war,” and we think it means that we are losing it. We have the cars, and they have the bank statement from the Fed showing which account their dollars are in.
Skamba neįprastai?
Temos: Ekonomika · Žymos: MMT
Normalaus fizinių asmenų bankroto prie šitos valdžios neturėsime
Dar 2008-ųjų spalį parengtas fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas bankams neatrodė naudingas, todėl iki šiol jo neturime. Prieš bankroto galimybę pasisakant Lietuvos banko, Bankų asociacijos, LLRI ir Vyriausybės atstovams (dar ne laikas; projektas pavėluotas; sukuria prielaidas piktnaudžiavimui; gali pažeisti teisėtus kreditorių lūkesčius), Seimo Ekonomikos komitetas 2009 m. gruodžio 16 d. paskelbė Išvadas Nr. 108-P-46 Dėl Lietuvos Respublikos Fizinių asmenų įstatymo projekto XIP-450, grąžino projektą iniciatoriams tobulinti ir pasiūlė Vyriausybei parengti asmenų nemokumo koncepciją.
Parinkau keletą išvadų dokumento fragmentų.
LLRI pozicija:
Įstatymo priėmimas ir fizinių asmenų bankroto įteisinimas turėtų neigiamų pasekmių bendrai ekonominei padėčiai, iškreiptų racionalų ekonominį elgesį, didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei skatintų piktnaudžiavimą bankrotu. Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo ir žmonės būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus. Motyvų įteisinti fizinių asmenų bankrotą nepakanka. Dalį fizinių asmenų bankrotui keliamų tikslų galima pasiekti kitomis priemonėmis (ribotos atsakomybės juridinio asmens institutas). Dėl šių priežasčių tikslinga nepritarti Įstatymo projektui bei atsisakyti bet kokio fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimo.
Lietuvos bankų asociacija:
Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento pateiktos išsamios pastabos ir pasiūlymai tik patvirtina, kad Įstatymo projektas parengtas labai skubotai ir turėtų būti grąžintas rengėjams tobulinti. Lietuvos bankų asociacijos narių specialistai pasirengę prisidėti prie šio proceso teisinės bazės tobulinimo ir dalyvautų darbo grupės darbe tobulinant Įstatymo projekto nuostatas. Manome, kad skaidrus šio Įstatymo projekto nuostatų aptarimas dalyvaujant visoms suinteresuotoms pusėms padėtų parengti sprendimus optimaliai subalansuojant teik nemokaus fizinio asmens, tiek kreditoriaus interesus.
Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos:
Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį, kad abejotina, ar įstatymo projektu tinkamai įvertinami kreditorių teisėti lūkesčiai, nes įsigaliojęs įstatymo projektas būtų taikytinas ir tiems skoliniams įsipareigojimams, kurie atsirado iki įstatymo įsigaliojimo. Pagal teisėtų lūkesčių principą, kuris yra tiek Europos Sąjungos teisės bendrasis principas, tiek ir vienas iš pagrindinių nacionalinės konstitucinės teisės principų, asmenys, kuriems teisės aktais buvo suteiktos tam tikros teisės arba sukelti lūkesčiai, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šias teises bei lūkesčius, jei veiks teisėtai, jie galės įgyvendinti bent jau tam tikrą laiką. Šis principas glaudžiai susijęs su įgytų teisių apsaugos principu, pagal kurį turi būti apsaugomos teisės, įgytos pagal galiojančius teisės aktus.
Lietuvos bankas:
Jei įstatymo projektas būtų svarstomas, siūlome atsižvelgi į visas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2009 m. balandžio 7 d. Išvadoje dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo projekto Nr.XIP-450 ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. balandžio 21 d. rašte ,,Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo projekto Nr.XIP-450 atitikties Europos Sąjungos teisei” pateiktas pastabas, taip pat nustatyti, kad įstatymas nebūtų taikomas skoliniams įsipareigojimams, atsiradusiems iki įstatymo įsigaliojimo, ir įstatymo įsigaliojimą nustatyti ne nuo 2010 m., o nuo 2012 metų.
Teisės institutas:
Projekto 10 straipsnio 3 punkte numatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nuo fizinio asmens bankroto proceso pabaigos nėra praėję penkeri metai. Numatytasis penkerių metų terminas yra neprotingai trumpas ir dėl to gali atsirasti nemažai piktnaudžiavimo atvejų, kai asmenys dėl nesąžiningumo neapdairiai prisiiminės turtines prievoles, tikėdamiesi išvengti jų vykdymo atlikus bankroto procedūrą. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo turėtų būti numatytas ilgesnis terminas, pavyzdžiui 10 metų.
2010 m. balandžio 18 d. Vyriausybė paskelbė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepcijos patvirtinimo. Keli fragmentai:
5. Esama situacija, kai Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato nemokaus fizinio asmens bankroto galimybės, neatitinka nei paties nemokaus fizinio asmens, nei jo kreditorių interesų. Fizinis asmuo, negalintis padengti savo skolų, neapsaugotas nuo nuskurdimo. Išieškojimas iš jo turto gali būti atliekamas neribotą laiką. Toks fizinis asmuo nesuinteresuotas turėti legalų pajamų šaltinį, oficialiai įgyti turto, nes išieškant skolas šio turto netektų. Taigi skolininkas linkęs dirbti nelegaliai, įgytą turtą registruoti kitų asmenų vardu. Toks asmuo neribotam laikui paliekamas neapibrėžtoje padėtyje. Kadangi tokio teisinio reguliavimo nėra, neįmanoma subalansuotai tenkinti visų kreditorių reikalavimus, nes skolininkas dažniausiai gali atsiskaityti tik su tam tikrais kreditoriais, o gautos lėšos nepaskirstomos visiems kreditoriams. [...]
13. Įstatymas nustatys, kad inicijuoti fizinio asmens bankroto procesą galės pats fizinis asmuo ar kreditorius. [...]
16. Įstatymas nustatys, kad turi būti parengtas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas (toliau – Planas). [...]
20. Plane turėtų būti nurodyta:
20.1. kreditorių reikalavimų patenkinimo trukmė – ne ilgiau nei 10 metų;
20.2. kreditorių reikalavimų patenkinimo ir kitų išlaidų apmokėjimo grafikas, kuriame numatyta, kokia suma per tam tikrą terminą ir visą bankroto procesą sumokama fiziniam asmeniui, kiekvienam kreditoriui, kiek lėšų skiriama bankroto administravimo išlaidoms padengti;
20.3. numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas ir pradinė turto pardavimo kaina;
20.4. numatomos gauti iš fizinio asmens skolininkų lėšos;
20.5. lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autorine teise, už teisę į išradimą, dividendai, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ir per visą bankroto procesą;
20.6. kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui priklausančių lėšų naudojimas (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų lėšos privalomiesiems mokėjimams, susidariusiems bankroto proceso metu, teisės aktų nustatyta tvarka mokėti); [...]
24. Įstatymas nustatys, kad fizinis asmuo bankroto proceso metu atlieka teisės aktų nustatytas pareigas, tarp jų:
24.1. pateikia bankroto administratoriui visus su bankroto procesu susijusius dokumentus;
24.2. per Įstatyme nustatytą terminą uždaro visas savo sąskaitas kreditinėse įstaigose ir perveda jose esančias lėšas į bankroto administratoriaus nurodytą sąskaitą;
24.3. per Įstatyme nustatytą terminą nurodo savo darbdaviui (darbdaviams), kai fizinis asmuo įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla – savo partneriams ir kitiems asmenims, mokantiems jam priklausantį atlyginimą už naudojimąsi autorine teise, už teisę į išradimą, kad visos jam priklausančios lėšos (darbo užmokestis, atlyginimas ir kitos) turi būti pervedamos į bankroto administratoriaus nurodytą sąskaitą;
24.4. pasikeitus finansinei būklei (pavyzdžiui, padidėjus gaunamoms pajamoms, gavus palikimą, išlošus pinigus ir (ar) materialines vertybes, gavus apdovanojimus, dovanas ir panašiai ar sumažėjus gaunamoms pajamoms ir kitais atvejais) per tam tikrą terminą apie tai informuoja bankroto administratorių, kad jis imtųsi priemonių Planui patikslinti;
24.5. pasikeitus gyvenamajai vietai, per tam tikrą terminą praneša bankroto administratoriui naujos gyvenamosios vietos adresą.
Bankroto inicijavimo teisę suteikiant kreditoriams, koncepcijoje siūlomi skolininko teisių suvaržymai virsta dešimties metų sustiprintu (agresyvesniu, nei dabartinis) išieškojimu. Gal būtų logiška tokį įstatymą paversti baudžiamojo kodekso dalimi,- tiesiog priskirti nemokumą prie kriminalinių nusikaltimų?
Formuojasi “Lietuva 2030″ vizija:
Ketvirtadalis lietuvių – skolininkai ir bedarbiai, nemokantys privalomojo sveikatos draudimo. Kreditorius – valdžia, turi teisę skolininkams inicijuoti fizinių asmenų bankrotą su dešimtmečiais skolos grąžinimo planais ir totaliniu uždarbio konfiskavimu. Tie, kas nesugeba pabėgti į užsienį arba pasitraukti į pogrindį (šešėlį), bando maitintis konkorėžiais, o supratę, kad ilgai netvers, dėkingai priima galimybę kraustytis į miško eksportą aptarnaujančias darbo stovyklas.
Bubiliui tuo metu suteikiama ekonomikos Nobelio premija už pavyzdingiausią pasaulyje resursus eksportuojančios ekonomikos sukūrimą diržų užveržimo būdu. Įvertinus auksu ir cigaretėmis pagrįstų piniginių mainų sistemų panašumus, LLRI gauna tarptautinius grantus efektyvių rinkos santykių konclageriuose propagandai.
Temos: Bankai, Baudžiava, Valdžia · Žymos: atsakomybės asimetrija, bankrotas, llri, teisingumas, valdžiažmogiai
Libertarai
Ampersand:
24 libertarų tipai
Kas yra pinigai #2. Kvailių auksas
Auksas nėra pinigai ir nebeturi jokios fundamentalios vertės. Kalbant modernia finansų kalba, auksas yra spekuliacinis “panašus į pinigus instrumentas” (a cash-like instrument).
O pinigai yra kreditas. To kredito vertė labiausiai priklauso ne nuo [pinigų agregatų, kredito instrumentų, likvidžių aktyvų] kiekio, ne nuo įsigalėjusių “skolų išmušimo” tradicijų, o nuo visuomenės organizacijos ir kultūros, sugebėjimo dirbti, dalintis ir protingai investuoti.
Citatų neverčiu. Kam ši tema įdomi, supranta angliškai.
A. Mitchell Innes
The fundamental theories on which the modern science of political economy is based are these:
That under primitive conditions men lived and live by barter;
That as life becomes more complex barter no longer suffices as a method of exchanging commodities, and by common consent one particular commodity is fixed on which is generally acceptable and which therefore, everyone will take in exchange for the things he produces or the services he renders and which each in turn can equally pass on to others in exchange for whatever he may want;
That this commodity thus becomes a “medium of exchange and measure of value.”
That a sale is the exchange of a commodity for this intermediate commodity which is called “money;”
That many different commodities have at various times and places served as this medium of exchange—cattle, iron, salt, shells, dried cod, tobacco, sugar, nails, etc.;That gradually the metals, gold, silver, copper, and more especially the first two, came to be regarded as being by their inherent qualities more suitable for this purpose than any other commodities and these metals early became by common consent the only medium of exchange;
That a certain fixed weight of one of these metals of a known fineness became a standard of value, and to guarantee this weight and quality it became incumbent on governments to issue pieces of metal stamped with their peculiar sign, the forging of which was punishable with severe penalties;
That Emperors, Kings, Princes and their advisers, vied with each other in the middle ages in swindling the people by debasing their coins, so that those who thought that they were obtaining a certain weight of gold or silver for their produce were, in reality, getting less, and that this situation produced serious evils among which were a depreciation of the value of money and a consequent rise of prices in proportion as the coinage became more and more debased in quality or light in weight;
That to economize the use of the metals and to prevent their constant transport a machinery called “credit” has grown up in modern days, by means of which, instead of handing over a certain weight of metal at each transaction, a promise to do so is given, which under favorable circumstances has the same value as the metal itself. Credit is called a substitute for gold.
So universal is the belief in these theories among economists that they have grown to be considered almost as axiom which hardly require proof, and nothing is more noticeable in economic works than the scant historical evidence on which they rest, and the absence of critical examination of their worth.
Broadly speaking these doctrines may be said. to rest on the word of Adam Smith, backed up by a few passages from Homer and Aristotle and the writings of travelers in primitive lands. But modern research in the domain of commercial history and numismatics, and especially recent discoveries in Babylonia, have brought to light a mass of evidence which was not available to the earlier economists, and in the light of which it may be positively stated that none of these theories rest on a solid basis of historical proof—that in fact they are false.
Tekstas rašytas 1913 metais, čia nukopijavau įžangą. Besidomintiems dar kartą siūlau perskaityti visą.
Grįžtam į šiuos laikus. Mike Shedlock bloge neseniai buvo cituojama kanadiečių BMO Capital Markets analitiko Mark Steele rekomendacija klientams Go to Cash – In Plain English. Analizė techninė, lakoniškas dėstymo ir argumentavimo stilius. Autoriaus darbas – stebint rinkų sąryšius konstruoti klientams aplenkiančius indikatorius (leading indicators). Skaičiuojamos koreliacijos, priežastiniai ryšiai bandomi atsijoti nuo sutapimų. Efektyvumą lemia geras nagrinėjamos srities supratimas.
Mark Steele apie auksą: For Better or Worse? EuroDoom, PIS, Gold
One of the most-asked questions from clients who read Go to Cash: Facts and Fiction, was where does gold fit into this? Answer: it is a cash-like instrument, so indeed we advocate going for gold, to some degree. How much so? We have to delve in to the “-like” part of “cash-like”.
To be blunt, gold is really fools gold. It is great when, after you own it, a greater fool comes along and buys it off you at a higher price.
When markets fear the default of nations, i.e., price in the risk of not getting 100 cents back on a dollar of government bonds, there is a building crowd of greater fools, who would rather own gold than the fools who own a bond, which may default.
The concern about owning gold, in our opinion, has more to do with the early movers, as opposed to the late comers. Who were these early movers? Hedge funds.
Tai reprezentatyvus požiūris, finansų rinkos auksą supranta būtent taip. Auksas yra “burbulinis” spekuliacinis aktyvas. Panašiai, kaip ir daugelio spekuliacinių instrumentų, jo kaina rinkose gali būti manipuliuojama stambiųjų dalyvių, o vienintelė “fundamentali” aukso vertė glūdi supratime, kaip auksakasiai ir atsargų turėtojai kuria aukso paklausą.
Pagrindinis aukso paklausos kūrimo būdas – atvira dabartinės monetarinės pasaulio tvarkos kritika, kiekviena tinkama proga pabrėžiant šiuolaikinių pinigų sistemų ir politikų netvarumą. Visai šauni veikla, ši perspektyva niekuomet neišsisems, tuo aspektu aukso pardavėjai atlieka gana naudingą visuomenei misiją. Įdomu pastebėti, kad aukso pirkėjai tą misiją natūraliai perima.
Kita vertus, misija nedėkinga. Aukso tvarumą ir suskaičiuojamumą puikiausiai atstoja ir net pralenkia šiuolaikinės techninės priemonės – elektroninis parašas ir kontrolinė suma. Paprastos, nemokamos prielaidos susitarimams, “tvirtesniems už metalą”. Kai esi suinteresuotas fizinio aukso verte savininkas, technines prielaidas “susitarimų auksui” verčiau ignoruoti arba neigti. Tai nekomfortiškas buvimo kvailiu, ieškančiu didesnio kvailio aspektas.
Kokia prasmė apie tuos dalykus kalbėti?
Iš dalies aukso stabo dėka murkdomės Vašingtono konsensuso ir prastesnės ekonominės ideologijos liūne. Paradoksalu, bet rinkos fundamentalizmą dabar transliuoja ir siejantis save su austrų ekonomine tradicija LLRI. Būdami hiperkritiški šiulaikinių pinigų sistemų atžvilgiu (auksas yra pinigai, bankai turėtų būti pilno rezervo, valiutų valdyba yra mažesnė blogybė už savarankišką pinigų politiką, visi kitaip manantys yra keynesistai), austrų mokyklos tikėjimo išpažintojai efektyvūs, kol diskusija nenukrypsta į investicijas, kreditą ar pinigus. Viešumoje į monetarinę sritį pernelyg nesiplečia – gaunasi savotiška “pusės ekonomikos” ekspertizė, dar prastesnė nei TVF siūloma. Vaizdžiai kalbant, laisvoji rinka apatiniam Titaniko deniui.
Tas rakursas neproduktyvus, dogmos trukdo suvokti niuansus. O aukso vertės dogmos implikuoja sukelia ne pačius geriausius interesus kognityvinius disonansus.
Kalbant apie pinigus geriausia būtų, jeigu pinigai būtų laisvi nuo monopolių, o diskusijų dalyviai nuo neefektyvių šablonų. Kol kas monopoliai egzistuoja, gyvename centralizuotų pinigų ekonomikoje. Labai nevykusiai sukonstruotų pinigų ekonomikoje, su dideliu pinigų rentos mokesčiu ir nesveika perspektyva įsivesti kitus nevykusius pinigus.
Visi laimėtume, jeigu į viešąją erdvę sugrįžtų konstruktyvi, laisva nuo aukso kulto monetarinė diskusija.
Temos: Pinigai · Žymos: auksas, iššūkiai, llri
Islandija atskleidė ECB kompromituojančius faktus
2010.05.18 voxeu.org. Love letters from Iceland: Accountability of the Eurosystem
VOX EU paskelbto teksto autorė profesorė Anne Sibert dirba Islandijos centrinio banko ir Europarlamento ekonomikos ir monetarinės politikos komitetuose.
Investigation of Iceland’s meltdown has revealed dodgy behaviours ranging from neglect to criminal fraud. This column describes how Icelandic banks issued “love letters” to each other – swapping their debt securities and using the other bank’s debt as collateral. This ruse ensnared not just the Icelandic Central Bank, but also the ECB – a fact that has only recently come to light. The ECB’s lack of transparency on this is a serious problem.
In the lead up to the crisis, it was common practice in Iceland for two banks to swap their debt securities with each other and for each to use the other’s debt as collateral in their borrowing from the central bank. Such collateral was referred to as a “love letter” (Flannery 2009, p101, Hreinsson et al. 2009, p44, and Jännäri 2009, p18).
Surprisingly, it was not just the Central Bank of Iceland that was willing to make loans against love letters – the Eurosystem was as well. Between the start of February and the end of April 2008, subsidiaries of the three large Icelandic banks, Kaupthing, Glitnir and Landsbanki, increased their borrowing from the Central Bank of Luxembourg by €2.5 billion. A significant amount of their collateral was in the form of love letters (Hreinsson et al. 2009, p44). It is questionable whether Icelandic bank debt should have been acceptable as collateral in the Eurosystem for any borrower. Given their inter-linkages, the Icelandic banks’ fortunes were far too highly correlated for one Icelandic bank’s debt to be satisfactory collateral against another Icelandic bank’s borrowing.
By late April 2008, the ECB had become concerned about its loans to Icelandic banks and on 25 April, the ECB President, Jean-Claude Trichet, phoned Icelandic central bank governor Davíð Oddsson and demanded a meeting with Icelandic banks and monetary and regulatory authorities (Hreinsson et al. 2009, p44). As a result, an informal agreement was made in Luxembourg on 28th and 29th April to limit the use of love letters as collateral. This proved ineffective. By the end of June, loans to the Icelandic banks had risen sharply to €4.5 billion. At the end of July, the Central Bank of Luxembourg finally prohibited the further use of love letters altogether and lending to Icelandic banks fell back to around €3.5 billion.1 In the autumn of 2008, five counterparties defaulted on their Eurosystem loans and three of these were subsidiaries of the large Icelandic banks (European Central Bank 2009).
In March 2009 a member of the Economic and Monetary Affairs Committee of the European Parliament questioned President Trichet on the Central Bank of Luxembourg’s loans of €800 million to Kaupthing and €1 billion to Landsbanki, saying “What do you think of this? Is there any dialogue on this subject? It is an enormous risk after all!” Trichet responded with, “I do not know the details – you are very will informed: you are better informed than I am. I have to say, at the moment – but I have no doubt that the Luxembourg bank is complying precisely with the requirements imposed by its position as a member of the Eurosystem and is applying the Eurosystem rules to the banks that submit eligible collateral to it.” (ECON 2009).
Bankai apsikeičia – be jokių kaštų parduoda vienas kitam savo obligacijų. Šios operacijos (vadinamos “meilės laiškai”) prasmė – sukurti dirbtinius “aktyvus”, tinkamus kaip užstatas paskoloms iš centrinių bankų. Pasirodo, tokius Islandijos bankų Kaupthing, Glitnir ir Landsbanki “laiškus” priėmė ne tik Islandijos centrinis bankas, bet ir ECB. Pažeidžiant visas formalias ir sveiko proto taisykles taip buvo paskolinta 4,5 milijardai eurų. Netrumpiau, kaip tris mėnesius – nuo 2008 balandžio iki 2008 liepos pabaigos – skolinimas vyko su ECB vadovo žinia. 2008-ųjų rudenį Islandijos bankai bankrutavo, prasidėjo spaudimo socializuoti jų nuostolius kampanija.
2009-aisiais paprašytas dėl pinigų mainymo į “meilės laiškus” pasiaiškinti Europos parlamente, Trichet’as išsigynė smulkmenų nežinąs.
Nuo skandalingos praktikos paaiškėjimo iki jos sustabdymo buvo “prasukta” nemažiau, nei du milijardai eurų. Sunku patikėti, kad tų įvykių dalyviai tuo metu dar turėjo kokių iliuzijų dėl bankų likimo.
Faktų išviešinimas pagadino ECB reputaciją ir matyt prisidėjo prie šio pavasario euro panikos. Jeigu pinigai mainais už “meilės laiškus” buvo dalinami Islandijos bankams, jie galėjo būti dalinami ir bet kam kitam. Neaišku, kokie skeletai iš spintų gali pabirti interesų konfliktams labiau sukrėtus vieną ar kitą banką, bet jeigu tie skeletai yra, teisinių sureguliavimų, bendrų ir viešų sprendimų galimybės mažėja.
2010.06.16 iliustracija tam, apie ką kalbama ir rašyta čia (1,2) anksčiau. Vokietijos spauda rašo apie Ispanijos bankus. Ispanai irgi ne pirštu daryti – atsikirtinėja. Does The Spanish Government Know Something About German Banks That It’s Not Supposed To Know?
Įtakos svertų neturintys investuotojai balsuoja kojomis.
Temos: Bankai, Pinigai, Valdžia · Žymos: korupcija, politika, rizika, teisingumas
Neurozė
Eurozonos politikai tampo vienas nuo kito Graikijos gelbėjimo nerestruktūrizuojant skolų antklodę. Graikija niekam nerūpi, rūpi savų bankų nuostoliai, nieko tame nuostabaus.
2010.06.20 Wolfgang Münchau, Financial Times:
Global investors have recognised a fundamental truth, that this is not a sovereign debt crisis at heart, as Germany and the European Central Bank keep on telling us, but a banking crisis and a crisis of policy co-ordination failures.
Graikijai tokie gelbėjimai, kai iš jos tikimasi išspausti daugiau, nei įmanoma, nerūpi. Matėme Islandiją, mokėsime pakartoti.
Stebuklų nebūna – nei “išgelbės”, nei išspaus, nei tarpusavyje abejotiną prievolę socializuoti nuostolius pasidalins. Tuo tarpu po vandeniu (dūsta užtrūkus kreditui) ir kitos GIPS valstybės.
Sena tiesa – kolektyvinio darbo nuostolius pasidalinti daug sunkiau, negu pelną. Eurozona tokiam pasidalinimui nepritaikyta, todėl anksčiau ar vėliau subyrės. Po subyrėjimo šalys, kurios turi pasiruošę/prisispausdinę naujoms valiutoms banknotų, įsives savo pinigus. (Manoma, kad Vokietija pinigų keitimui pasiruošusi). Kurios nepasiruošę, bus priverstos naudotis visomis tomis neišmokamomis ir nerestruktūrizuotomis skolomis pagrįstu euru.
Juokaujama, kad euras, atsiskyrus nuo Eurozonos Vokietijai, vadinsis Neuru (new euro).
Pasaulio blogeriai nenustodami šaiposi iš krizėje besimurkdančių, valiutų valdybose užstrigusių Baltijos šalių, ypač Estijos, euronarystės entuziazmo. Nesupranta, kodėl kažkas norėtų jungtis prie to absurdo.
Lengviau diagnozuoti, negu paaiškinti: neurozė.
2010.06.10 Ir tai dar ne blogiausia diagnozė. Blogesnė – John Taylor On A Schizophrenic Europe
Managing an investment portfolio in Europe can put you on the fast track to a mental asylum. Only a playwright like Luigi Pirandello, who lived with a schizophrenic wife and wrote plays like Henry IV with its multiple levels of reality, could cope with the financial landscape in today’s Europe.
Temos: Absurdas, Pinigai · Žymos: euras