Ideologinis popsas: Keynes vs. Hayek
Opiumas libertarams. HT Zero Hedge
Pirma dozė:
Antra:
Temos: Humoras · Žymos: ekonomistai
Trys tigrai
Ričardas Kasperavičius
Nerijus Mačiulis
Šarūnas Skyrius
suriaumojo…
Krizės metu skolas 26 milijardais litų išauginusi dabartinė Vyriausybė paskelbė planus sukurti iki 40 milijardų litų vertės fondą, kuris galbūt padės pragyventi galimą kitą sunkmetį. [...]
* Finansų ministerija siūlo nuo 2012 m. valstybės atsargas kaupti specialiame fonde, kurį valdys Lietuvos bankas. Jis Vyriausybei pinigus iš fondo grąžintų tik konstatavus, kad prasidėjo sunkmetis.
* Fonde turėtų atsidurti visos neplanuotos biudžeto pajamos, taip pat ir biudžeto perviršis, jei toks atsirastų. Tačiau konkrečiai nenurodoma, kiek valstybė privalėtų atidėti sunkmečiui.
* Finansų ministerijos siūlomas fondo dydis – toks, kad užtektų vienų metų valdžios sektoriaus išlaidoms. Šįmet tai būtų apie 40 mlrd. litų.
Kaip sename anekdote – durdome pastatė baseiną, jei būsime geri, ir vandens žadėjo prileisti.
Verčiau sugalvotumėte kaip pensijų nepriemoką grąžinti, genijai.
Temos: Absurdas, Nusišnekėjimai
Negeri paveikslėliai
Negeri paveikslėliai apie Lietuvos kredito sistemos būklę. Asmenims, prisirišusiems prie “ekonomika atsigauna” iliuzijos, žiūrėt nerekomenduoju.
(NPL – not performing loans – blogos paskolos)
—
Kas negerai?
Labai negerai, kad FT Alphaville juos publikavo. Amoralūs finansų spekuliantai tuoj puls short’inti. Laikotarpyje tarp Portugalijos ir Ispanijos bankrotų spėsime (vėl) išgarsėti kaip viena iš shrudiniausiai valdomų ekonomikų.
Antras paveikslėlis – blogų paskolų/NT kainų kritimo santykis – rodo, kad vyriausybė “kūnu dengė” blogo kredito “ambrazūrą”. Kai šlykštūs spekuliantai short’ins, vyriausybės kūnas jau bus laikomas panaudotu.
–
Neišsigąskite. Čia pavaizduotus nuostolius patiria tik Lietuvoje veikiantys užsienio bankai, kuriuos, pakeitus vyriausybę ir fizinių asmenų bankroto taisykles, galima būtų drąsiai pasiųsti kur vėžiai žiemoja. Apmaudi smulkmena – nėra kam pakeisti nei vyriausybę, nei taisykles.
Temos: Bankai, Ekonomika · Žymos: kreditas, statistika
Kreivio tragikomedija
Ar kas nors rimtai galvojo, kad žmogus ateidamas meteliams kitiems į valdžią išties privalo atsižadėti savo gal visą gyvenimą kurto verslo?
Gal kas nors manė, kad tokius įgaliojimus gavęs ir tokius pinigų srautus kuruojantis valdininkas “dalins kapeikėlę” steriliai aplenkdamas savo įmones? Ar niekas niekada taip nesielgė, ir porai “savų” bendrovių paskirti rangos darbų kontraktėliai yra baisus netikėtas šokas? Gal visi tie pinigėliai buvo išgrobstyti, o darbai išvis neatlikti? Ne, tokių kaltinimų nesigirdėjo.
Akivaizdus gyvulių ūkio absurdo pavyzdys. Užaukštintų moralės normų visuomenė – normų, kurių niekas nesilaiko ir laikytis negali, ir todėl visi yra pasirinktinio teisingumo taikiniai. Esą taip ir turi būti, užaukštinti reikalavimai reikalingi tam, kad geri žmonės valdžioje turėtų svertus prieš blogus žmones.
Nuostabu.
Atėjusi į valdžią, moralistų koalicija turėjo šansą pradėti realias, prieš absurdą nukreiptas sveiko proto reformas. Bet pasirinko standartinę buvimo prie lovio taktiką – kaupti administracines galias “gerų vyrų” rankose. Ir – koks šokas, koks netikėtumas – staiga pasirinktinis teisingumas prieš savus atsisuko. Taip nebuvo planuota…
–
Kitos naujienos – Vilniuje grįžtant į valdžią Ostapui Benderiui (2011.04.19 – argi nesakiau…), vėl aktualiu tampa miesto pavadinimo klausimas. Vadinkime daiktus savo vardais- esame Novyje Vasiuki.
–
2011.03.23 Dar viena ”sensacija”. Pasirodo, generalinis prokuroras į darbą važiuoja ne troleibusu. Ir ne tarnybiniu automobiliu – to aukšti generalinės prokuratūros moralės standartai neleistų,- o prokuratūros vairuotojo asmeniniu.
Reikalas rimtas, užaukštintai moralei nusižengta, čia jau turės lėkti galvos. Teks atsistatydinti prokurorui, mažiausiai kokiai vienai prezidentės patarėjai, prasikaltusiems prokuratūros šoferiui, atstovei ryšiams su visuomene, ir rimtai susimąstyti dar kokiam tuzinui veikėjų.
Kiekviena diena Lietuvoje prasideda ir baigiasi absurdu.
Temos: Absurdas, Valdžia · Žymos: politika, valdžiažmogiai
Krizė tęsis ilgai #3. Ponzi stabilizacija
Kleptoktratijos gerai nesibaigia. Hussman’as teigia, kad šios ekonominės krizės pagrindinė priežastis yra ne nekilnojamojo turto burbulai, ir ne Lehman Brothers bankrotas, o vietoje sistemingo blogo kredito likvidavimo valdžios vykdyta pasirinktinė nuostolių socializavimo politika. Kaip tik tokia, kokia šiuo metu įsivažiuoja Europoje.
Vietoje griežtesnių reikalavimų finansų sektoriaus kapitalui pasirinkta nuostolių slėpimo atpalaiduojant apskaitos standartus taktika sukūrė Ponzi stabilizaciją. Tas džiaugsmas gali ilgai nebeužtrukti – krizės metu smarkiai pagerėjo rinkos dalyvių informuotumas, kredito rinkos tapo nervingesnės. Finansinės (mentalinės) problemos Europoje, infliacija Kinijoje, keista akcijų rinkos situacija JAV, naftos kainų dinamika yra netinkamos “mylėti ir gyventi” (pozityviems lūkesčiams formuoti) ekonominės tvarkos savybės.
2010.12.20 John Hussman, Things I Believe
We did not avoid a second Great Depression because we bailed out financial institutions. Rather, the collapse in the economy and the surge in unemployment were the direct result of a gaping hole in the U.S. regulatory structure that prevented the rapid restructuring of insolvent non-bank financials. Policy makers then inappropriately extended the “too big to fail” doctrine to ordinary banks. Following a striking loss of public confidence that resulted from arbitrary policy responses, coupled with fear-mongering by exactly those who stood to benefit from public handouts, the self-fulfilling crisis was contained by a change in accounting rules that effectively disabled capital requirements for all financial companies. We are now left with a Ponzi scheme.
While it’s clear that the four-second tape in Ben Bernanke’s head is an endless loop saying “We let the banks fail in the Great Depression, and look what happened,” any disruption caused by the “failure” of a financial institution is not due to financial losses to bondholders, but is instead due to the necessity of liquidating the assets in a disorganized, piecemeal way, as was the case with Lehman Brothers. Large, sometimes major banks fail every year without a material effect on the economy. The key is to have regulations that allow these failures to occur with the minimal amount of disruptive liquidation.
It is important to recognize that nearly every financial institution has enough debt to its own bondholders on the balance sheet to absorb all of its losses without any damage to depositors or customers. These bondholders lend at a spread, and they knowingly take a risk.
Tas pats teisingumo trūkumas ir pas mus. Pūsdami NT burbulą Lietuvoje užsienio bankai sąmoningai rizikavo, ir privalėtų prisiimti nuostolius. Reikalingas doras fizinių asmenų bankroto įstatymas.
Lehman was allowed to “fail,” but because there was still no set of regulations that allowed cutting away the operating entity, it had to be liquidated piecemeal.
Importantly, and even urgently, it was not this “failure” that produced the economic downturn. If you carefully observe what happened in 2008, the large-scale collapse of the financial markets and the U.S. economy started literally sixty seconds after TARP was passed by Congress on October 3, 2008. At that moment, the world was told not that the smooth operation of the global financial system would be ensured by taking receivership of failing financial institutions; not that the focus of policy would be the protection of depositors, customers, and U.S. fiscal stability; but instead that insolvent private balance sheets would now be defended, subject to the arbitrary decisions of policy makers in which nobody had confidence. Lehman’s failure simply told investors that these decisions could be completely arbitrary, since there was really no operative distinction between Bear Stearns, which was saved, and Lehman, which was not. Moreover, in order to pass TARP, the public had to be convinced that a global meltdown would result if financial institutions weren’t preserved in their existing form. In this way, policy makers created a crisis of confidence.
Lygiai taip Lietuvoje valdžios pasirinkti kovos su krize būdai pakirto tiek vietos ekonomikos dalyvių, tiek užsienio investuotojų pasitikėjimą.
The facts simply do not support the idea that taking receivership of insolvent financials leads to economic distress. Rather, it properly rests losses on the bondholders, and preserves the operation of the financial system by bolstering its solvency. One might argue that we could not possibly let bondholders take the trillions of dollars of losses that would have been required in order to restructure debt and get the bad obligations off the books. This is absurd. A 20% stock market decline wipes out about $3 trillion in market value. Indeed, given the size and average maturity of the U.S. bond market, just the increase in interest rates that we’ve observed over the past 6 weeks has knocked off trillions in market value.
The financial markets are perfectly capable of taking losses. They don’t do well with disorganized piecemeal liquidation – where perfectly good loans are called in and countless positions have to be unwound – but that isn’t required if your regulatory structure allows receivership/conservatorship that can cut away and gradually transfer the operating portion of an institution. What the global economy is not capable of taking is the uncertainty that results when policy makers apply arbitrary rules, leaving all other decision makers in the economy frozen at the edge of their seats to discover what the results of those arbitrary decisions will be. We have learned the wrong lesson, and we continue to pay for it.
Tiesiogiai taikytina ir Lietuvai. Valdžios pasirinkta kovos krize pagal bankų dūdelę taktika atvedė į akligatvį. Atsigavimo per eksportą, tikintis pakankamo paklausos augimo užsienio rinkose, planai nerealūs. Du metai laiko iššvaistyti, nei struktūrinės, nei teisingumo reformos neįvyko.
2010.12.26 Papildymas. Ir kam čia reikėtų rašyti tekstus tokiom antikalėdinėm nuotaikom? Jau vien tam, kad sukurti atsvarą kalėdų senelių makaronams.
Delfi.lt, Gitanas Nausėda:
Daugelis tikėjosi, kad nuosmukis bus, tačiau kad jis bus toks didelis, nesitikėjo niekas, įskaitant ir mane. Kritinis veiksnys buvo JAV investicijų banko „Lehman Brothers“ bankrotas. Po jo tapo aišku, kad pasaulio ūkis sulaukė keliagubo smūgio. Investicinio banko žlugimas iš esmės lėmė visiškai kitokias kreditavimo sąlygas, tarpbankinės rinkos sustingo, o verslas turėjo visiškai apsieiti be kredito išteklių.
Temos: Absurdas, Bankai, Ekonomika, Valdžia · Žymos: atsakomybės asimetrija, bankrotas, demagogija, kreditas, politika, ponzi
Jeigu bubilius būtų kaip Trichet
Evrosojuzas susimovė “begelbėdamas” Airiją. Šiandien situaciją turėjo ištaisyti Jean-Claude Trichet pažadėdamas, kad nepaisant nei jam, nei ECB nesuteiktų konstitucinių ar kokių kitų sutartinių galių, ECB viskuo pasirūpins.
Stebuklų karalystės nepažadėjo, bet ir nesėdėjo sudėjęs rankas:
… as Trichet started to speak , his ECB troops stepped into the market to buy as many peripheral bonds as they could, particularly Portugal and Ireland. Started evidently in bidding for 10 -25 mln € clips and then moved onto 100 mln € clips … which is very rare indeed evidently
And further corroborated via Reuters:
RTRS-TRADERS CITE ECB BUYING OF PORTUGUESE AND IRISH GOVERNMENT BONDS
You’ve got to love those ECB Jedi mind tricks.
Grįžtam prie bubiliaus. Argi ne būtų buvę sumanu šiandien nusišnekant apie apie pensijų grąžinimo pavojus ir ypač grėsmę nacionalinei valiutai pvz. dar ir pristabdyti pinigų išėmimą bankomatuose?
2010.12.08 Papildymas. Kritiniai šios dienos Airijos “diržų užveržimo” biudžeto debatai akurat taip ir vyksta – Bank Of Ireland sustabdžius klientų aptarnavimą tiek bankomatuose, tiek ir per elektroninės bankininkystės sistemas.
Paslaugų sustabdymas aiškinamas nespecifiluotu informacinių sistemų gedimu. Visko pasitaiko – vėl valytoja jungdama dulkių siurblį ištraukė iš rozetės serverinės kištuką.
Labiau įtikinamas paaiškinimas – likvidumo problemos. Jau rašiau apie vykstančią Airijos bankų paniką.
Temos: Absurdas, Pinigai, Valdžia · Žymos: demagogija, politika
Airijos gelbėjimo farsas
Prasidėjus kalboms apie Airijos gelbėjimą tikėjausi, kad šį kartą absurdo politika patirs fiasco. Per aukšta kultūra, kad žmonės kaip niekur nieko leistųsi tokiu mastu išmelžiami banksterių, bondholderių ir juos aptarnaujančių politinių prostitučių. Su pasitenkinimu konstatuoju, kad lūkesčiai pildosi. Airijos žmonės išėjo į gatves, paskelbė pirmalaikius rinkimus ir labai aiškiai išsakė “gelbėtojams” savo poziciją.
Nežiūrint to, kad vyriausybė šiandien gali pasirašyti pagalbos paketą be parlamentinio ratifikavimo, jau aišku, kad pirmalaikius rinkimus laimės partija, kuri tuos įsipareigojimus sustabdys, jeigu savo valia nesustabdys dabartinis parlamentas. Situacija labai panaši į buvusią Islandijoje, kur jau su “europartneriais”-kreditoriais suderintą ir parlamente priimtą bankų nuostolių socializavimo aferą suvokdamas politines realijas vetavo šalies prezidentas.
Vykstančio politinio spektaklio absurdas tiesiog nerealus.
- Prasidėjus krizei vyriausybė užkrauna mokesčių mokėtojams milžinišką bankų indėlių garantijų naštą.
- Tuomet dusina ekonomiką silpnaprotiška diržų veržimo politika.
- Dėl procikliškos mokesčių sistemos grimzta į deficitą, todėl daug skolinasi.
- Europos centrinis bankas atidaro piniginę ir labai pigiai skolina bankams, priimdamas kaip užstatą tos pačios skęstančios vyriausybės obligacijas. Bankai skolina vyriausybei brangiau ir uždirba iš carry trade.
- Carry trade pelno nepakanka bankų nuostoliams padengti. Tai visi supranta, depozitoriai pamažu perkėlinėja pinigus į saugesnes vietas. Bankams pritrūksta pinigų, todėl vyriausybė periminėja jų įsipareigojimus jau ir užsienio kreditoriams.
- Vyriausybės prisiimamų ir mokesčių mokėtojams kraunamų įsipareigojimų našta pasiekia aferos lygį, fiskalinis deficitas didėja iki 32% (!)
- ECB nebenori didinti rizikos pigiai finansuodamas “aferistus”. Iš dalies tai nebetikslinga – finansų rinkoms prarandant optimizmą ir Airijos obligacijų kainoms krentant, carry trade strategijos yra nuostolingos, kad ir kaip pigiai būtų finansuojamos. Pinigų nutekėjimas iš bankų sistemos tęsiasi. Situacija netvari.
- Plutokratai sugalvoja “genialų” sprendimą – jeigu Airijos mokesčių mokėtojai nesugeba ištempti bankų iš nuostolių naudodamiesi pigia ECB pagalba, reikia jiems suteikti “brolišką paramą”, paskolinant pinigų brangiai, bet daug. Su sąlyga, kad nenutrauks diržų veržimosi eksperimento.
- Finansų rinkos į idėją reaguoja skeptiškai, Airijos obligacijos toliau pinga. Portugalijos, Ispanijos kredito rizika didėja. Airiai protestuoja. Vokiečiai nepritaria. Pasaulio ekonominiai apžvalgininkai gūžčioja pečiais.
- Finansų ministrai suvažiuoja į finalinį pasitarimą Briuselyje. Makaronų kabinimo limitai išsemti, bet rimtais veidais padarius ne visiškai kvailą pranešimą ir didelę ECB intervenciją rinkas pirmadienį dar būtų galima apraminti.
- Suveikia komitetų dėsnis, ir nelaimingi briuselio kopūstai paskelbia verdiktą – konfiskuojami Airijos pensijų fondai, jokių bondholderių nuostolių iki 2013 birželio, “parama” subordinuojama TVF paskoloms, visi kiti valstybių įsipareigojimai subordinuojami “paramai”. Sprendimas be jokios logikos – subordinuojant kitas Airijos skolas paramai, skolos vertybinių popierių rizika didėja taip, kad ne tik tolesnio savarankiško finansavimosi rinkoje, bet ir ECB intervencijos galimybės pakertamos.
Kartu su valstybės rizika didėja (brangsta) ir bankų, ir visų kitų ekonomikos dalyvių rizikos kaštai.
Ekonominis stuporas ir panika užprogramuoti. Europos laukia įdomi savaitė.
Temos: Absurdas, Bankai, Baudžiava, Valdžia · Žymos: bankrotas, euras, kreditas, politika, prognozės, teisingumas
Gerovės valstybė
Šiuo įrašu atsakau Gediminui į komentarą, kuriame jis kritiškai pasisako gerovės valstybės adresu.
Jeigu gerovės valstybe vadinti vien paternalistinės biurokratijos kerojimąsi, tei be ginčų. Bet gerovės valstybė – ne tik biurokratinis “rūpinimasis”, tas terminas apima visuomenės sanklodos dalykus, kurių reikėtų siekti, o ne atsisakyti.
Lietuva nėra gerovės valstybė, ir niekad tokia nebuvo. Tai prikišamai rodo emigracijos mastai ir demografinio nykimo tendencijos.
Lietuvs ekonomika nepalanki nei darbui, nei verslui. Paprastai akcentuojama per didelė valdiško administravimo našta, ir tai tiesa. Yra dar trys, svarbesnės priežastys. Pirma – teisingumo sistemos korupcija. Teisingumo nebuvimas dalykinei žmonių veiklai – peilis. Antra – banali – per didelis darbo santykių apmokestinimas. Trečia – nerealiai sulyg bendra verslo aplinka aukštos produktyviai ekonominei veiklai reikalingos žemės ir infrastruktūros kainos.
Apie susitarimų, tame tarpe darbo santykių laisvės problemą kalbu šiame bloge nuo pirmųjų įrašų
- Būtinos reformos
- Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
- Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai
- Totalinis „kovos su nedarbu“ diskusijos debilumas
Nereikia būti genijum, norint suprasti, kad nuosavomis žaliavomis vidaus vartojimui ir eksportui neturtingoje ekonomikoje mokesčiai darbui turi būti konkurencingi.
Kalbant apie žemės ir NT kainų problemas, pradėjęs rašyti šį blogą suvokiau tik pusę reikalo. Ta pusė – akivaizdus faktas, kad žemės vertė paprastai kyla ne vien dėl savininko gerinimų (jei jie išvis vykdomi), bet didesne dalimi dėl aplinkui vykstančios infrastruktūros plėtros. Ne savininko investicijų dėka kylanti žemės vertė yra dovana (sakykime kitaip – perkamosios galios visuomenėje persiskirstymas sluoksniui savininkų, kurie neinvestavo ir nerizikavo), dalį tos vertės ir perkamosios galios augimo sveika susigrąžinti per mokesčius.
Aspektas, kurį suvokiau ne nuo pat pradžių, o vėliau (antra pusė) – tai, kad tokia neapmokestinta žemė nesaugiame investicijų pasaulyje tampa išskirtinai saugia investicija, todėl į ją pradedamas parkuoti kapitalas, ji brangsta. Finansinė paklausa formuoja burbulą, tuomet kapitalas pradedamas ne tik parkuoti, bet ir aktyviai, naudojantis pasiskolintomis lėšomis, investuoti tikintis tolesnio brangimo.
Kaip ir bet kuris kitas spekuliacinio finansų burbulo objektas žemė (ir NT) išbrangsta iki ekonomiškai nepateisinamo lygio. Produktyvios ekonomikos (ne spekuliaciniams) investuotojams jos kaina tampa nekonkurencinga. Tam, ką normaliai turėtų įpirkti mažesnėmis sąnaudomis, produktyvus investuotojas dabar priverstas išleisti daugiau, atitinkamai arba tiesiogiai tam pirkimui, arba sumažėjusių apyvartinių lėšų kompensavimui naudotis bankų kreditu. Lygiai tas pats liečia ir nekilnojamąjį turtą, kuris dirbančiam žmogui tampa nebeįperkamas be kredito.
Finalas – vietoje to, kad žemė dėl uždėtų ant jos mokesčių būtų pigesnė ir įperkama produktyviai ekonominei veiklai, butai – žmonėms, o mokesčius už to sveiko kainų lygio palaikymą gautų valstybė, žemė yra brangi, rentą palūkanų pavidalu už ją gauna privatus finansų sektorius, o mokesčius valstybė plėšia nuo darbo ir jo sukuriamos pridėtinės vertės.
Net jeigu tai būtų lietuviško kapitalo finansų sektorius, pelną kažkaip reinvestuojantis Lietuvoje, tai būtų ekonominė renta ir brutuali dviguba ekonominio nekonkurencingumo priežastis. Bet bankai užsienio. Ką bepridėti.
Prie ko čia gerovės valstybė?
Teisingumo nebuvimas, korupcija, ekonominės rentos yra pagrindinės vis didėjančio turto persiskirstymo visuomenėje ir laisvo finansinio kapitalo pasaulyje koncentracijos priežastys. Pavogtas kapitalas yra ne savu sūriu prakaitu uždirbti pinigai, “ekstraktorius” jų nenusipelnė ir gerai nežino, kaip juos produktyviai panaudoti. Todėl dalis eina “į mūrą”, dalis – į pasaulines finansų rinkas. Pirma dalis aštrina tik ką aptartą problemą, antra – prarasta potenciali gerovė.
Visuomenė tokioje aplinkoja aiži nuo skurdo, nepasitikėjimo ateitimi, turtinių kontrastų didėjimo, supratimo, kad dirbdamas tiek neužsidirbsi. Prestižas persiskirsto nuo žodžio laikymosi, darbštumo, verslumo, link sugebėjimų prilįsti prie lovio, perlipti per galvas, žinojimo su kuo dalintis, žmogaus statuso vertinimo pagal ryšius su “reikalus tvarkančiais” ir “problemas sprendžiančiais”. Tradicinės šeimos vertybės tampa vos ne prabanga, didėja tolerancija įvairioms mažiau įpareigojančioms, netradicinėms asmeninių santykių rūšims ir pakraipoms. Vėlines išstumia Helovinas.
Ką daro “buka” gerovės valstybė – apmokestina tai, ką galima ir reikia apmokestinti – žemę ir gamtos išteklių naudojimą, ir tiesiog išskirsto tai žemesnes pajamas turintiems mažiau privilegijuotiems gyventojų sluoksniams. Rezultatas – nori sutik, nori ne – yra didesnis ekonominis efektyvumas, didesnė bendra gerovė, didesnis saugumas, aukštesnė visuomenės kultūra, mažesnis tokios visuomenės pakantumas neteisingumui ir korupcijai.
Būtent dėl siūlytos radikalios žemės-darbo mokesčių perskirstymo reformos vadinau ką tik Latvijoje nedidele persvara rinkimus pralaimėjusių kairiųjų programą labai progresyvia. Ta programa buvo pristatoma kaip gerovės valstybės tradicijų atsakymas skurdinančiai neoliberaliai Baltijos šalių ekonominei tvarkai.
Manau, kad šiuo metu kylančios ideologinių diskusijų apie progresyvinius mokesčius bangos pagrindinis tikslas yra pseudopozicijos Lietuvos “kairiesiems” kūrimas, išvengiant išties esminės, Latvijoje atgarsio susilaukusios, Lietuvos elitui nenaudingos politinės programos. (Linkėjimai “no brainer” progresyvinius mokesčius Lietuvai pasiūliusiam Hadrian). Lyginant su žemės-darbo mokesčių interesų konfliktu, ta diskusija atrodo kaip liliputiška dilema kuriuo galu daužti kiaušinį.
Pridursiu – Tarptautinio valiutos fondo ekspertai nesiekia nuskurdinti Lietuvos, siūlydami įvesti nekilnojamojo turto mokesčius.
Temos: Ekonomika, Nuosavybė · Žymos: ekonominė renta, kreditas, reformos, teisingumas
Totalinis “kovos su nedarbu” diskusijos debilumas
Veiksmo vieta: Orvelo gyvulių ūkis, lietuviška versija.
Politiniame kluono teatre kiaulės atlieka spektaklį “Kova su nedarbu – svarbiausias šių metų vyriausybės prioritetas”. Pagrindinio kriuks-dialogo “profsąjungos ir darbdavių ginčas dėl minimalaus atlyginimo” fone žviegiamos arijos “išlaikytinių visuomenė”, “nedarbinės pajamos”, “šešėlinė ekonomika”.
Spektaklio apžvalga šiandien internete, vz.lt redakcijos skiltyje Chroniškiems bedarbiams – po šluotą
Premjero sudaryta darbo grupė pateikė pasiūlymus MA didinti iki 900–1.000 Lt, profsąjungos norėtų, kad jis išaugtų iki 1.200 Lt. Iniciatyvos autoriai tikina, kad būtent MA padidinimas paskatins žmones eiti dirbti, o ne gyventi iš socialinių pašalpų. Šiuo metu beveik 47.000 registruotų bedarbių gauna pašalpas – kas šeštas registruotas bedarbis. Tačiau beveik pusė bedarbių gauna su įvairia darbine veikla susijusių pajamų – „Swedbanko“ paskelbta „Spinter tyrimų“ atlikta apklausa rodo, kad 54% bedarbių gauna neoficialių pajamų. Ekspertai mano, kad realūs skaičiai gali būti dar didesni. Pasak apklausų Vilniuje ir Kaune, nelegaliai daugiausia dirbama smulkioje prekyboje. (…)
Ekspertai aiškina, kad ne MA dydis, o dabar galiojanti pašalpų sistema neskatina žmonių eiti dirbti. Parama šeimai su dviem vaikais, įskaitant ir nuolaidas už šildymą ar nemokamą vaikų maitinimą mokykloje, jei tėvai nedirba, sudaro beveik daugiau nei 2.000 Lt. „Tai suprantama, kad tėvams dirbti už minimalias algą nėra jokios prasmės“, – skaičiuoja Romas Lazutka, socialinių mokslų daktaras (VZ.LT, 2010 10 21). Formuojasi tam tikra „klasė“ žmonių, kurie sugeba nedirbti kelerius metus ir verstis iš pašalpų. Vieni iš jų jau nebenori dirbti, kiti prisiduria iš nelegalaus darbo.
Donatas Jankauskas, socialinės apsaugos ir darbo ministras, sako kad jau yra svarstoma riboti socialinės pašalpos skyrimą, jei žmogus gyvena vien iš pašalpų, bet pats sau nekelia tikslų dirbti ir užsidirbti. Pasak ministro, jeigu sveikas darbingo amžiaus žmogus neturi jokios motyvacijos dirbti ir gyvena tiktai iš socialinės pašalpos bei kitos valstybės teikiamos pagalbos, praėjus 3 m. tokia pašalpa turėtų būti mažinama atitinkamai tam tikrą laikotarpį, o jeigu ir 5 m. žmogus neranda motyvacijos dirbti, tokiu atveju piniginė parama būtų nebeskiriama. Dėmesio vertas ir Darbo biržos siūlymas ilgalaikius bedarbius priverstinai siųsti į viešuosius darbus – tai būtų naudinga ir visuomenei, ir valstybei.
Vemti verčiantis debiliškas cinizmas. Grynas diskusijos imitavimas, distraction.
Darbo santykiai yra žmonių tarpusavyje naudingi susitarimai, kai vienas žmogus atlieka kitam žmogui reikalingą paslaugą už sutartą atlygį.
Kai kiaulės pradeda per daug kištis į žmonių santykius ir riboti susitarimų laisvę, tų santykių ir bendrojo jų dėka sukuriamo produkto mažėja. Kai kiaulės apkrauna darbo santykius per dideliais mokesčiais, darbo ir sukuriamo produkto mažėja. Pasiekiama nebegalėjimo konkuruoti rinkoje riba, ir darbas pasidaro nebereikalingas.
Jeigu žmonės negali užsidirbti pragyvenimui legaliai, jie PRIVERSTI žaisti ne pagal taisykles. Tai, kad jie kažkaip sukasi iš totalinio skurdo, į kurį juos stumia šita sušikta valdžia, yra GERAI. Dejuoti, kad jie neduoda naudos “ir visuomenei, ir valstybei” kvaila – jie duoda naudą visuomenei, tik deja skurdžiais, neproduktyviais būdais.
Bandymai tą šešėlinę veiklą išgyvendinti, o bedarbius priversti šluoti gatves dar labiau mažintų produktyvumą ir skurdintų visuomenę. Nebent, nuosekliai laikantis kurso, apdėlioti juos baudomis, suvaryti už tų baudų nemokėjimą į konclagerius, ir priversti ten gaminti ką nors eksportui produktyvesniais, gulaginiais metodais. Jeigu Kubilius su koalicija būtinai nori patekti į istoriją, tikslas pateisintų priemones.
Pastebėkite – diskusijoje nei žodžio apie mokesčių naštos darbui mažinimą. Nei žodžio apie makroekonominius veiksnius, lemiančius nedarbą – kapitalo nutekėjimą, kredito susitraukimą. Nei žodžio apie vyriausybės atsakomybę, kitų šalių (pavyzdžiui Vokietijos) paramos darbo vietų išlaikymui pavyzdžius.
Temos: Absurdas, Baudžiava, Nusišnekėjimai, Valdžia · Žymos: demagogija, laisvė, nedarbas, valdžiažmogiai
LSVVT verslo finansavimo ir bankų ginčų iniciatyvos išsikvepia
Savaitgalį Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo tarybos tinklapyje banku-naujienos.lt publikuoti samprotavimai bankų etikos klausimais man atrodo švelniai tariant neadekvatūs. Patalpinau komentarą jų blogo įrašui, matau prasmę įdėti jį ir čia.
Taigi, bankų-naujienos lt: dėl bankų geros praktikos kodekso
Ne kartą rašyta, kad stengsimės sureguliuoti verslo ir bankų nesutarimus be teismo, ir be prievartinio įstatymų taikymo. Verslas visada pykstasi banku (ir atvirkščiai) tik iki tol … kol susitaiko. Visada konflikto sprendimas taikos sutartimi yra pigiausias kelias, o laiko ir pinigų taupymas – tai esminis ir verslo ir banko interesas. Deja, įstatymai neapibrėžia visų gyvenimo sričių ir lieka platus spektras situacijų, kuriose bankai ir verslas gali elgtis įvairiai. Tačiau bankų veikloje visuomeninis įvaizdis apima ne tik svarbiausias: patikimumo, stabilumo, turtingumo … ir kitas pinigų saugumą apimančias sritis, bet ir kokybišką aptarnavimą garantuojančias veikas. Gal įstatyminis kokybiško aptarnavimo reglamentavimas ir yra įmanomas, tačiau valstybės dažniausia nesistengia taip smulkmeniškai taikyti įstatymų ir palieka šias sritis konkurencijai ir savireguliacijai. Šios savireguliacijos išraiška – susitarimas tarp konkrečioje veiklos srityje konkuruojančių subjektų įvardijamas kaip etikos arba geros praktikos kodeksas. Paprastai konfliktuojančiose ar visuomenei svarbiose veiklos srityse ilgainiui valstybė vis tik įsikiša į veiklą su privalomu – įstatyminiu reglamentavimu, nes visi etikos kodeksai deja yra deklaratyvūs ir paprastai neturi sankcijų nesilaikantiems jų reikalavimų.
Džiugu, kad beveik po 20 bankų veiklos Lietuvoje metų, Lietuvos bankų asociacijai pavyko šiemet priimti Geros bankų praktikos kodeksą. Jo pagrindinė mintis: “Geros bankų praktikos kodeksu siekiama puoselėti banko ir kliento santykius, skatinti gerą bankų praktiką nustatant bankų veiklos bendruosius principus ir reikalavimus, įskaitant ir tuos, kurių nenustato teisės aktai, o taip pat siektiną elgsenos modelį.” Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba (LSVVT) ne kartą prašė bankininkų nustatyti k o n k r e č i a i bent vieną “bankų veiklos bendrąjį principą ir reikalavimą” ir taip išspręsti pirminį visų nesutarimų žingsnį – nebendravimą, kuris oficialiai ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybos įvardintas kaip pirmoji problema ir gyventojams bendraujant su bankais. Deja, geros bankų praktikos kodekse apsiribota bendrąją fraze “Bankas atsako į klientų skundus per banko nustatytą laiką, atsižvelgdamas į skundo pobūdį, reikiamas ištirti aplinkybes ir kita” kuri neįneša jokio aiškumo klausimui: “kada bankas teiksis atsakyti į mūsų raštišką paklausimą?”. Tai tik vienas skaudus pavyzdys apibūdinantis minėto etikos kodekso naudingumą.
Mano kiek paredaguotas komentaras. Nesuprantu, iš kur toks kapituliantiškas konformizmas.
Bankai yra privilegijuotas finansinis kartelis, įsiteisinęs sau rentą visų kitų ekonomikos dalyvių sąskaita. Privilegijos milžiniškos – kredito (pinigų) emisijos teisė, didžiausią rizikos dalį perkeliant valstybei ir visuomenei – valstybinis indėlių draudimas, būsto paskolų, paskolų verslui draudimas per Invegą, slaptasis bankų gelbėjimo planas, valstybės iždas komerciniame banke, visiškas konkurencijos institucijų abejingumas bankų paslaugų įkainiams.
Tokioje sistemoje ekonominį santykį galima apibūdinti paprastai ir fundamentaliai – jie ima, jūs duodate. Jeigu jūs neturite ką duoti, tuomet jie atima. Jeigu jie vykdo kredito defliaciją, ir todėl jūsų skolų kaina nepaprastai išauga, vistiek esate patys kalti – mikliau sukitės – įkeiskite asmeninį turtą ir uždirbkite eksportuodami.
Verslas visada pykstasi su banku (ir atvirkščiai) tik iki tol … kol susitaiko.
Atleiskite už grubų palyginimą – prievartaujama auka visada iš pradžių šiek tiek paspurda, kol susitaiko. Kai susitaiko, gali net pamąstyti, kad būtų ne taip skausminga, jeigu prievartautojas naudotų lubrikuotą prezervatyvą, atsiprašau – geros praktikos kodeksą.
Kalbėjimai apie etikos kodeksus yra akivaizdi kapituliacija. Jūs paverkšlensite, jie pažadės, ir jau būsite “susitarę”? Ar tiesiog jau taip apsipratote?
Nes jeigu priprasti dar nespėjote, yra bent keletas dalykų, kurių galite ir turėtumėte reikalauti:
1. Bankų operacijų įkainių kontrolės. Kažkodėl keliant didžiules bangas ir ieškant kartelinių susitarimų dėl (gal ~20%) pieno antkainių, ignoruojami atvirai veikiančio bankų kartelio iki 1000% antkainiai tarpbankiniams pavedimams. Ar tai kokia dėmesio neverta smulkmena?
2. Bankų konkurencijos, visų pirma piktnaudžiavimų dominuojančia padėtimi bankomatų rinkoje sureguliavimo. Bankomatų tinklai (juos valdančių bankų teisė nustatyti bet kokius įkainius kitų bankų klientų operacijoms) didele dalimi įtvirtina juos valdančių bankų dominavimą ir smarkiai pakerta konkurenciją bankų sektoriuje. Tai gali būti nesunkiai sureguliuota, panašiai kaip buvo išspręsti telekomo šachtų monopolio įkainių konkurentų kabeliams klausimai, panašiai kaip dirbama išmonopolizuojant elektros tiekimo rinką.
3. Kolektyvinių ieškinių praktikos įteisinimo. Visi nukentėjote nuo 2009-ųjų VILIBOR išpūtimo, ir turite teisę paprašyti tų pinigų atgal. Nei bylinėdamiesi po vieną, nei nuolankiai prašydami šansų laimėti neturite.
4. Reikalauti teisingumo. Lietuvos teismuose iki šiol galima nebaudžiamai meluoti. Gal manote, kad tai jums ir ekonomikai nekenkia?
5. Galų gale, rūpintis bendromis ekonominio žaidimo taisyklėmis, mažinančiomis bendrą bankų rentos naštą. Turėti poziciją ne tik siaurai suprantamų verslo interesų klausimais, bet ir darbo santykių, ir vartotojų. Rūpintis dalykais sudarančiais vidaus darbo ir vartojimo rinką – bent jau mokesčių naštos perkėlimu nuo darbo santykių ekonominėms rentoms, fizinių asmenų bankroto įteisinimu, išpūstų akcizų normalizavimu (sumažinimu). Nes tai jūsų, ne kieno kito rinka ir ekonomika, kurios skurdinimas jums labiausiai ir kenkia.
Sakysite, tai jau būtų politikavimas, ne verslo reikalas? Kaip pažiūrėsi. Profsąjungos ar kokia ūkio ministerija tuo nepasirūpins. Sakysite, reformomis turi rūpintis politinis elitas? Koks elitas? Tas, kuris aptarnauja Lietuvoje užsienio valstybių ir bankų interesus? Ar manote, kad visus galų gale išgelbės kokia teisinga į valdžią išrinkta moteriškė? Atsipeikėkite.
Jokio kito elito nėra. Verslas yra Lietuvos elitas.
Galvokite, ką norite palikti vaikams.
Temos: Aktyvizmas, Bankai · Žymos: bankrotas, ekonominė renta, kreditas, politika, reformos, vilibor