Totalizmas-kleptokratija-absurdas
Komunizmas, ar bet kuri kita totalitarizmo (pvz. religinio) rūšis geresnė už kleptokratiją tuo, kad egzistuoja koncentruota valdžia, gana prognozuojamai vykdanti savo programinį teisingumą. Jo beveik neįmanoma ginčyti, bet jo rėmuose galima skųstis, ir ne taip sunku prisitaikyti.
Kleptokratija yra pereinamoji santvarka. Totalinės valdžios nebėra, bet ir teisingumą nėra kam vykdyti. Tokie, kaip dabartinės Lietuvos teismai? Baikit juokus.
Devyni iš dešimties sprendimų siūlytojų kleptokratijoje agituoja už didesnį socialinį teisingumą ir geresnį administravimą, o pačią kleptokratiją karts nuo karto kažkodėl pavadina anarchija. Įtikinėja vieni kitus nepiktnaudžiauti valdžia, bet valdžios mažinti nelinkę.
Vienetai pasisako už netotalitarinį teisingumo stiprinimo būdą – tiesioginę atstovaujamąją atšaukiamą valdžią (savivaldą). Visuomenėje, nepriaugusioje net iki Magna Carta, tai balsai tyruose. Lietuvoje dar nebuvo nei vieno ne valdžios inicijuoto referendumo.
Situacija ne beviltiška. Absurdas akis bado, o nepatekusiems į “nacionalinį susitarimą” jau tikrai turėtų būti pikta. Už referendumų taisyklių pakeitimus pasisako net pensininkų partija. Po turto grąžinimo lizingams išsilaisvino daugybės verslininkų energija. Bankai nestabilūs. Visi naudojasi internetu. Kaip niekad tinkamas metas reformoms iš apačios.
Ieškau bendraminčių rimtam išlaisvinančių (o ne reguliuojančių) reformų inicijavimui.
Situacija palanki, visi reikalingi įrankiai yra, planas apmestas. Net seimo langų nereiks daužyti.
Atsiliepkite.
Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:
- Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?
- Nesidrovėkime nacionalizavimo. Snoro krizės valdymo trūkumai
- Gyvulių ūkių defliacijos
Temos: Aktyvizmas, Galimybės, Internetas · Žymos: iššūkiai, politika
on 2009.12.15 at 12:35
· Nuoroda
Iš apačios jau vyksta nemažai iniciatyvų, tik galbūt lėtokai.
on 2009.12.15 at 14:24
· Nuoroda
Tarpusavio susikalbėjimo, kaip visuomet, trūksta.
Prieš kelis mėnesius išgirdau apie pensininkų partijos iniciatyvą reformuoti referendumus, paskambinau jiems ir pasiūliau kuklią techninę pagalbą – instaliuoti WP blogą, pamokyti, kaip naudotis. Nemokamai, besąlygiškai, su teise bet kada išsikraustyti į kitą serverį.
Kažkodėl atsisakė
on 2009.12.17 at 8:40
· Nuoroda
Skaičiau apie siūlymą naikinti pajamų ir pelno mokesčius. Idėja įdomi, bet yra šimtai neatsakytų klausimų, kaip komentaruose matėsi. Visgi pagrindinė kryptis panaikinti pelno/pajamų apskaičiavimo aparatą (jei aš teisingai supratau), tikrai teisinga. Yra daug kabliukų, juos reikia spręsti.
Toks retorinis pamąstymas. Tarkime pavyksta panaikinti pajamų ir pelno mokesčius. Bet po dviejų metų atsiranda kita iniciatyvinė grupė, kuri nori vėl juos sugražinti, kol dar nevėlu. Jų argumentai tokie, kad sistema tiesiog neveikia, nes išvardina bet kokias dabartines esamas problemas, kurios ir taip yra.
Klausimas būtų toks – kaip įsitikinti, kad būtent ši reforma o ne kas kitas padeda arba blogina situacija?
T.y. gal įmanoma būtų padaryti kokį nors įrankį, kuriuo būtų daugiau mažiau remtis įrodant reformos tinkamumą / klaidingumą? Tikrai nežinau, koks tai įrankis galėtų būti, bet štai keletas brainstormų:
* Yra tokia programa kaip gapminder, arba trendalyzer. Ji atvaizduoja duomenis pagal laiką grafiškai. Būtų galima padaryti grafiką pagal daugelį biudžeto sričių, ir tuomet žiūrėti kokie yra pvz biudžeto pajamų surinikimai atsirandant / dingstant tam tikriems susijusiems įstatymams.
* Antras variantas gali būti tiesiog paprastas puslapis, kuris mačiau jau veikia amerikoje. Tas puslapis vizualizuoja pajamų pasiskirstymus po šalį.
Kol kas mintys tik tokios. Tikrai nemanau, kad šios dvi mano panašios idėjos yra tinkamos mano išsakytam tikslui pasiekti, bet geriau negu nieko.
Aišku, galbūt iš viso nereikia turėti jokio įrankio stebėti ir vertinti? Tai irgi variantas, bet tuomet tai vėl būtų veikimas iš palubinsko ir su šakėmis and vandens
on 2009.12.17 at 17:05
· Nuoroda
Lyg ir stengiausi atsakyti į visus klausimus. Ką turi omenyje?
Surinkti iš bankų agreguotą statistiką apie kapitalo srautus į lengvatinio apmokestinimo šalis ir mokesčių lengvatas turinčias įmones “normaliose” valstybėse. Manau, kad šiuo metu tai nedaroma.
Pakankama priežastis “pavydo” mokesčių atsisakymui yra jau vien jų absurdiškumas. Siūlau paprastą būdą pasitikrinti, ar mokestis neabsurdiškas. Atsakyk sau į kelis klausimus:
1. Ar esi gavęs pajamų, kurių nedeklaravai ir mokesčių nemokėjai?
2. Jeigu taip, ar jautiesi dėl to nusikaltėliu?
3. Jeigu ne, ar tau patiktų, jeigu kas nors suskaičiuotų ir pradėtų tavo teisinį persekiojimą?
4. Jeigu ne, ar galvoji, kad pats persekiojimo/baudimo nenusipelnai, tačiau kitus reikėtų kontroliuoti?
on 2009.12.18 at 0:21
· Nuoroda
Dariau,
priežastinius ryšius nustatyti galima tik labai akivaizdžius. Kai daug skirtingo stiprumo situaciją įtakojančių faktorių atsiranda/keičiasi vienu metu, artimą tikrovei modelį kurti manyčiau yra rimtų ekonomikos mokslo institutų reikalas.
Dėl įstatymų poveikio – ją daugumoje atvejų nėra paprasta iš anksto vertinti (nors rizikas prognozuoti galima), nes kai kurie turi savyje tokių sąmoningai ar netyčia paslėptų siurprizų, kuriuos gali suvokti tik susidūrus konkrečioje situacijoje. Analizuoti visas krūvas Seimo generuojamų pataisų ir iš anksto vertinti jų poveikį (nes projektus lydinčiose vertinimo pažymose praktiškai visada tas pats – “neigiamo įstatymo poveikio nenumatoma”) taip pat pareikalautų gan rimtų resursų.
Todėl (pratęsiant Anarchisto mintį apie koordinuotą ataką prieš akivaizdų absurdą ar viešo intereso pažeidimą) apsiriboti reikėtų tik didžiausią poveikį turinčiais įstatymų projektais. Pvz. netikėtai aptikau, kad svarstomas per Peticijų komisiją gautas Romo Stumbrio referendumo įstatymo projektas, kurio tikslas – piliečių iniciatyvoms suteikti daugiau laiko. Pvz. iniciatyva dėl “Leo LT” pakartotinio svarstymo seime 2007 m. pabaigoje žlugo dėl to, kad 2 mėn. baigėsi, o renkant parašus buvo pririnkta dalis su nepilnais duomenimis, todėl 50 tūkst. galiojančių parašų nebuvo surinkta, ir visas darbas veltui.
Vargu ar tokio projekto priėmimas (net jei jis įvyktų) iš esmės pakeis situaciją, tačiau jo svarstymas yra šiokia tokia galimybė. Ir sunkiai suprantamas reveransas (ypač turint galvoje, kad teikia partinės mokyklos auklėtinė ir ilgametė TSKP ir visų jos paveldėtojų narė, pagal sąrašą išrinkta socdemų viršūnėlės atstovė Milda Petrauskienė). Deja, rudens sesijos veiklos plane jo nėra, matyt poniai Mildai ir kitiems Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto (tai koalicijos, ne opozicijos vadovaujamas komitetas) šis klausimas ne ypč rūpi.
Tikėsimės, kad komitetas eilinį kartą nenuleis į šiukšlių dėžę ar stalčių, nes kelių eilučių projektas jame jau pragulėjo daugiau nei metus.
on 2009.12.15 at 15:12
· Nuoroda
Prie išlaisvinančių reformų inicijavimo mielai prisidėčiau, tačiau gal galėtum papasakoti daugiau apie “tiesioginę atstovaujamąją atšaukiamą valdžią (savivaldą)” arba duoti nuorodą kur būtų galima apie tai pasiskaityti? Nes kol kas nelabai suprantu kuo tai skiriasi nuo kitokių mob rule atmainų ir kuo mano gyvenimas galėtų pagerėti ją surealizavus.
on 2009.12.15 at 16:48
· Nuoroda
Turbūt iš mano ankstesnių įrašų akivaizdu, kad lengviausiai įgyvendinamomis reformomis laikau pelno/pajamų mokesčių panaikinimą ir teisės fiziniams asmenims bankrutuoti suteikimą.
Kas liečia savivaldą, pradžiai gyvenimo būčiau linkęs ne inicijuoti, o prisidėti prie kitų žmonių inicijuojamų reformų – renkamos valdžios (centrinės ir vietinės) atšaukiamumo, reikalavimų referendumams normalizavimo. Tai, jeigu ir nebūtų totalinės reformos, būtų žingsniai teisinga linkme.
Tikiuosi, kad pamažu atsiras keletas žmonių, su kuriais komandoje galėsime rūpimus klausimus spręsti aktyviau. Tos grupės veikla remtųsi gryna savivalda. Ne vienas ar du lyderiai, sprendžiantys už visus ir nešantys vėliavą, o nuolatinis pozicijų tikrinimasis ir bendras darbas ten, kur pozicijos ir interesai sutampa. Nesteigiant partijų, neregistruojant visuomeninių organizacijų, be nereikalingo tapatinimosi ir narystės.
Jeigu tokia žmonių grupė dirbtų aktyviau, greičiausiai atsirastų tam tikros specializacijos. Kažkas gal norėtų aktyviau dirbti viešumoje, gal kas kitas dirbti elementarius viešųjų ryšių darbus, prižiūrėti serverius, gal užsiimti fundraising’u. Būtų tokių, kurie gal niekuo per daug nepadėtų, bet tiesiog pasirašytų po vienu ar kitu kreipimusi ar užklausimu – kiekvienam savo. Tai delegavimas.
Jeigu jau manome, kad savivalda efektyvi, visai nebūtina reikalauti, kad ją iškart įsidiegtų visa visuomenė. Efektyvius bendradarbiavimo principus galima tiesiog naudingai taikyti savo veiklai, niekam jų neprimetinėjant.
Apie sudėtingesnius savivaldos aspektus šio įrašo komentaruose nenorėčiau plėstis, tai atskira diskusija.
on 2009.12.17 at 0:18
· Nuoroda
siūlau pažiūrėti, ką bando daryti programuoti mėgstantis jaunimas:
Yra piliečių grupė, kuri krapštosi prie valdžios stebėjimo kodų jau kuris laikas. Toji bendruomenė verda čia: http://groups.google.com/group/manovalstybe
svarsto apie tokių projektų kaip šis (apačioje) ir kitokių realizavimą Lietuvoje: http://www.wheredoesmymoneygo.org/prototype/
Visi entuaziastai yra laukiami prisijungiant.
(citata iš komentarų http://teigiamai.blogspot.com)
Man pasirodė šiek tiek per daug dėmesio vizualiam pateikimui ir per mažai idėjų.
Esu pasiruošęs prisidėti prie dalykų, kuriuose matau prasmę. Ar įmanoma pasiekti rezultatą be lyderių ir konkrečių įsipareigojimų – nežinau, manau reformos “promo” yra daugiau projektas nei procesas (plg. su stebėjimu kur ir kaip teka biudžeto pinigai).
on 2009.12.16 at 2:26
· Nuoroda
Dalyvauju – kažkiek, kažkuo, būtinai
on 2009.12.16 at 8:59
· Nuoroda
Prisidėsiu kuom galėsiu!
on 2009.12.16 at 17:28
· Nuoroda
Rokai, Tomai, parašiau jums el.paštu.
on 2009.12.16 at 19:56
· Nuoroda
postringauti nesugebu, darbais galiu prisideti, spaudos darbais:)
on 2009.12.16 at 21:45
· Nuoroda
[...] kam nesmagu, kviečiu bendradarbiauti inicijuojant reformą.) Susiję įrašai:Mauro komentaras: šitą dieną prisiminsim [...]
on 2009.12.16 at 22:45
· Nuoroda
Prisidedu. Be to, pabandykit savo mintis išdėstyt traders.lt bendruomenei, gerą iniciatyvą tikrai parems http://www.traders.lt/forums.php?m=topics&s=34
on 2009.12.17 at 18:19
· Nuoroda
Spraitai, Mariau,
sekantis šio blogo įrašas bus pasiūlymas dėl bendro darbo principų ir tvarkos. Orientuojuosi į visišką minimalizmą – darysime tik tai, ko reikia, kiekvienas savo galimybių ribose. Bet ne kaip būrys, o kaip komanda.
Vienas pagrindinių siūlomų principų – jokių plačių politinių programų. Matome absurdą, atakuojam absurdą, tuo tarpu visais už konkretaus bendro uždavinio ribų esančiais klausimais vieningos nuomonės turėti net nesiekiame, tiesiog laikomės tarpusavyje korektiškai.
on 2009.12.17 at 20:29
· Nuoroda
As prisijungsiu, patinka autoriaus mintys – pailaikau.
on 2009.12.18 at 9:29
· Nuoroda
Įdomus pasiūlymas – atakuoti konkretų absurdą. Taip veikiant komandos darbas bus tikriausiai efektyvesnis. Aiškiam tikslui lengviau susitarti ir pasirinkti priemones.
Tačiau reikia nepamiršti, kad veikiantys vis tiek turės orientuotis į platesnę politinę-ekonominę programą. Ar bent jau į nuosekliai tarpusavyje susietų principų sistemą. Kitaip bus sunku rasti argumentų, paaiškinti tikslų prasmę ir būtinumą.
Juk daugelis valdžios (ir ne tik valdžios) institucijose gimstančių absurdiškų iniciatyvų paremiamos argumentais, teisinamos tikslais. Ir atsiranda nemažai pritariančių plačiausiuose visuomenės sluoksniuose. Patyrę politikai yra puikiai perpratę manipuliavimo savanaudiškais masių interesais taktiką bei strategiją.
on 2009.12.18 at 11:51
· Nuoroda
Pirmos dvi pastraipos koncentruotai žavios. Toliau sekantis “šauksmas tyruose” truputėlį prašaunantis pro šalį: esminė problema nėra išorinė (valstybinė santvarka, įstatyminė bazė etc.) – ji pačiuose žmonėse. Tik viduje laisvi žmonės gali su(si)kurti laisvą valstybę (ar nevalstybę).
on 2009.12.18 at 20:41
· Nuoroda
Hadrian, skepticizmas yra viena iš sveikiausių pozicijų. Gal ne visai blogai ją ir suprantu.
Gal viena iš mažiausiomis pastangomis šiandien išsprendžiamų problemų yra trapus valdžios absurdas. Jeigu išsprendžiamas, tai mažinant tiek vieną, tiek kitą (absurdą ir valdžią). Manau realu, todėl kviečiu žmones.
on 2009.12.18 at 23:22
· Nuoroda
P.S. niekas neužaugo laisvas savaime.
on 2009.12.19 at 13:03
· Nuoroda
“niekas neužaugo laisvas savaime”
Šito ir neneigiau: turėjau galvoje tai, kad laisvo ir nekompleksuoto žmogaus ugdymas yra esminis problemos sprendimas – visų tavo minimų absurdų automatiškai nebūtų, jei nebūtų “absurdiškų” žmonių (jei nori, jei dauguma žmonių LT nebūtų “absurdiški”); kaip kad kažkas yra pasakęs, jei kiaulei pasiūlysi skaniausią desertą – ji tavęs nesupras (ir to neįvertins). Tegul tai bus mano asmeninė nuomonė, bet manau, jog dirbtinai nieko nepakeisi.
on 2009.12.19 at 13:08
· Nuoroda
P.S. dirbtinai vadinu štai ką: gali “sukurti” idealiausią “santvarką”, tačiau “įleidus” į ją “absurdiškus” piliečius labai greitai pačios santvarkos nebeatpažinsi – jie tik sujauks ir ištryps viską
Kitas kelias – nedirbtinaspakeistus piliečius iš “absurdiškų” į “sąmoningus”, net ir kialių lovys greitai taps gražiausia pasaulio vieta, nes jie negalės gyventi kaip gyveno ligi šiol ir anksčiau ar vėliau patys viską sutvarkys kaip turi būti
on 2009.12.19 at 20:47
· Nuoroda
Štai konkretus absurdo pavyzdys – LR Konstitucijos 23 str.:
Nuosavybė neliečiama.
…
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
Apie kokią teisybę čia gali būti kalba? Teisingas nuosavybės perdavimas kitam gali būti tik pirkimas/pardavimas, dovanojimas, paveldėjimas. Visi kiti – teisingumo pažeidimas. Jokiais viešaisiais interesais ar visuomeniniais poreikiais negalima teisinti – negalima vieno absurdo teisinti kitu.
Kaip galima būtų atakuoti tokį absurdą? Jeigu paaiškėtų, kad toks absurdas niekam nė motais, tai ar verta tokioje visuomenėje iš vis imtis kokių nors iniciatyvų?
O tokių ir panašių absurdų yra ne tik Konstitucijoje, bet ir CK, BK, ATPK ir t.t. Jų pilni įstatymai ir vyriausybių potvarkiai. Nuo ko pradėti atakas?
on 2009.12.20 at 14:32
· Nuoroda
Atsakau atvirkščia tvarka.
Pradėti nuo lengviausiai kuo platesnei visuomenės daliai atpažįstamų absurdų, vienu šūviu šaunant kelis zuikius: sprendžiant konkrečią problemą, diskredituojant teisingos valdžios mitą, demonstruojant pilietiško veikimo įgalumą. Turbūt pažįsti ne vieną “nieko negalima pakeisti” skeptiką. Skepticizmas – normali, sveiko proto pozicija, tačiau išties keisti galima, ir tai nereikalauja titaniškų pastangų.
Manau, kad nuosavybės ribų nustatymas yra viena iš pačių sudėtingiausių bet kokios modernios visuomenės problemų. Ta problema savaime sudėtinga teoriškai, plius labai sunku išvengti diskusijos (jeigui tokia išvis vyksta) dalyvių subjektyvumo (“nuosavybė yra tai, ką aš laikau savo nuosavybe”).
Pavyzdžiui yra žmonių, ir ne taip mažai, kurie nuosavybe laiko savo sutuoktinį. Kiti sutuoktinio nuosavybe nelaiko, ir net susidūrę su pasikėsinimu į tą “ne nuosavybę” pajėgtų išlaikyti korektišką laikyseną, tačiau nesileis į diskusijas dėl nekilnojamojo turto – buto, namo, sklypo.
Daugiabučio namo pavyzdys itin iliustratyvus – namas sensta, leidžia pro plyšius šilumą, gelžbetonio armatūra, ypač suvirinimo mazgai, koroduoja, vamzdžiai pūva. Pabandyk atlikti remontą bendruomenės sutarimu – niekada to nepadarysi. Nėra pakankamos susitarimo kultūros.
Pirma pragmatinė išvada šiai diskusijai – kol neišmoksime spręsti paprastesnių, daugumai suprantamų problemų, subtilių (nuosavybės klausimų) verčiau net neliesti. Galime pasiginčyti tarpusavyje – pvz. aš su Giedrium akivaizdžiai neturime vieningos pozicijos nuosavybės klausimais, bet verčiau dėl to nesusipriešinti, nes liksime net nepadarę dalykų, kuriuos būtume galėję padaryti ten, kur sutariame.
Antra išvada – jeigu nenori sulaukti laikų, kai tavo nuosavybę bus nuspręsta perimti visuomenės poreikiams, ir vienintelė priemonė jai apginti liks tik medžioklinis šautuvas, bandyk užsidirbti autoritetą normalioje bendruomenėje, kuri kraštutiniu atveju tave parems.
–
Vardan išsamumo čia paminėsiu dar ir kapitalo nuosavybės problemą. Akcininkas yra kas – įmonės bendrasavininkas ar vertybinio popiergalio, kurio kaina svyruoja biržoje, turėtojas? Tendencija tokia, kad akcinių bendrovių savininkais vis labiau tampa verslo procesų valdytojai. O visai nauja tendencija, kad ir jie jau praranda kontrolę – savininkais tampa know-how specialistai. Perėjo toks žmogus po kitu stogu, prarado visi nuosavybės iliuzijos turėtojai pusę turto.
Labai sudėtingi procesai.
on 2009.12.20 at 16:06
· Nuoroda
Trumpai replikuoju
Pirma pragmatinė išvada šiai diskusijai – kol neišmoksime spręsti paprastesnių, daugumai suprantamų problemų, subtilių (nuosavybės klausimų) verčiau net neliesti. Galime pasiginčyti tarpusavyje – pvz. aš su Giedrium akivaizdžiai neturime vieningos pozicijos nuosavybės klausimais, bet verčiau dėl to nesusipriešinti, nes liksime net nepadarę dalykų, kuriuos būtume galėję padaryti ten, kur sutariame.
Nuosavybės klausimas yra pamatinis bet kurioje visuomenėje, todėl jo negalime palikti „geresniems“ laikams. Turime pateikti savo argumentuotą poziciją jau dabar.
on 2009.12.20 at 16:20
· Nuoroda
Tai siūlau padėti nuo “komunalkės”. Argumentas, kad tokia išvis neturėjo atsirasti, atmetamas.
on 2009.12.20 at 2:44
· Nuoroda
Tiesa pasakius, aristotelio veikaluose apie politika perskaiciau, jog totalitarinis rezimas yra geras tik tada kai jis tarnauja zmonems ir zmones jauciasi saugus ir laimingi.
Atrades sita puslapeli nemazai naujo suzinojau, nors as iskart neprates tiketi viskuo ka perskaitau. tik isklauses kelias nuomones gali nuspresti bent jau teisinga linkme.
As uz absurdo mazinima
Bet mums norint ka pasiekti, reikes iveikti tuos kurie garsiai kalba ir turi daug pinigu.
Cia darbas turetu buti vien tik is idejos ir siekimas naudos bendruomeniai, atsiribojant taip sakant nuo igimto egoistiskumo (sau naudos ieskojimo)
on 2009.12.20 at 13:54
· Nuoroda
Net pats geriausias totalitarinis režimas yra blogas. Blogis tame, kad daugelio žmonių sąmonėje gali įsitvirtinti (siaubinga) geros absoliučios valdžios idėja.
Taip ir turi būti.
Lengvai atpažįstamo melo/absurdo situacijoje status quo išsaugojimui reikalingi tūkstančius kartų didesni resursai, nei išklibinimui.
T.y. kokie penki apsisprendę žmonės, sumetę savo sveikos kritikos reklamai tarkime po kokius 100 Lt, gali būti laikinai atremti išleidus propagandai milijoną. Jei per tą laiką, tinkamai panaudojus pirmuosius 500 Lt prie komandos prisijungia dar kokie penki, sekančios kritikos akcijos atrėmimui reikia jau poros milijonų. Net valdžia negali sau leisti tokio pinigų/resursų švaistymo.
Čia ne koks verslo planas, tik labai supaprastintas, gal iliustratyvus modelis.
on 2009.12.25 at 18:14
· Nuoroda
I’m in. Kol kas negaliu prisidėti finansiškai ar dalyvauti piketuose, nesu genijus, neturiu talentų, bet noriu daugiau sužinoti apie tavo pasiūlymus. Gal ir nebūsiu labai aktyvus grupės narys, tačiau gal kažkada kažkuo galėsiu prisidėti.
on 2009.12.25 at 20:57
· Nuoroda
Prisdėsiu, turiu idėju.
on 2009.12.28 at 20:47
· Nuoroda
anarchiste,
visu pirma reiketų pasikeisti slapyvardį, o tik po to imtis panašių iniciatyvų.
nemanau, kad Lietuva pakankamai subendusi, kad būtų galima suteikti daug galios paprastiems žmonėms. Tai grėstų revoliucija. O revoliucijos beveik 100% yra destruktyvios.
Aš už evoliucinį demokratijos stiprinimą.
on 2009.12.29 at 23:57
· Nuoroda
Ir aš už evoliucinį demokratijos (ar savivaldos) stiprinimą, ir daugelis kitų žmonių už tai. Normaliausias būdas tai savivaldai išbandyti yra susivienijimas į nors kiek koordinuotai veikiančią grupę. Daug demokratiškiau už bet kokią politinę partiją organizuotą tolerantiškų žmonių klubą.
Gal būt pakankamai žinau, ką darau, kad nereikėtų keisti nickname’o.
on 2009.12.29 at 20:36
· Nuoroda
Nėra Lietuvoje demokratijos. Ir niekada nebuvo. Visada buvo ir yra kleptokratija su laikmečiui pritaikyta demagogija.
Todėl žmonės jau niekuo netiki ir nieko nesitiki. Tampa amorfine mase. Todėl netgi K.Čilinskui su jo iš esmės geromis idėjomis sunkiai sekasi.
Geros idėjos vertingos tik tada, kai jas palaiko kritinė masė žmonių.
Aš asmeniškai siūlyčiau sutelkti pastangas ir įkurti ar nupirkti TV kanalą, kuris bent neskleistų dezinformacijos. Tada gal ir pavyktų dar ką nuveikti.
on 2010.01.7 at 0:22
· Nuoroda
galėčiau prisijungti ir aš kažkiek;
;
teko prisidėti prie “atakos” prieš įmokų mažinimą į pensijų fondus (www.privatipensija.lt); galbūt pavyks ilgalaikėj perspektyvoj “demontuoti” Sodrą
pritarčiau dėl pajamų/pelno mokesčių panaikinimo, tai galbūt net referendumo keliu būtų įmanoma (net Lietuvoje);
taip pat turiu minčių dėl fizinio asmens bankroto, tačiau reiktų savanorio, norinčio “bankrutuoti” ir dalyvauti “bankroto procese”;
on 2010.05.15 at 0:43
· Nuoroda
Jeigu pats nebijai vadinti savęs Anarchistu, nors pasisakai už tvarką, tai gal man vadintis Xaosu? Pagalvosiu.
Bet kol aš mąstau, pamačiau, kad daug jaunų galvų suka savo smegenines ir labai tikslingai artėja prie atomazgos.
Antanas Baskas buvo prieš dešimtmetį vienyti, ir kiek žinau subliuško idėja (ar kas subliuškino) pilietinės visuomenės – kai visi buriasi savaime į kaimynų ar pagal darbovietę sąrašus, išsirenka atstovus, tie išsirnka šimtininkus ir t.t. – be valdžios (uzurpatorių) pritarimo.
Aš turiu keletą idėjų “kriminalinio pobūdžio” – jos gerai suveikė pažįstamiems (pats nespėjau pasinaudoti) su valiutomis. Mat, seniau gaudavo palikimus doleriais ir bandydavo pratemti ar pervesti į Sovietiją dolerį už 50 kap ir dar mokesčiai. Pasiūliau giminėms nesitampyti per sieną, o palikti ten banke, o kai nuvažiuos kas nors iš čia (giminės ar vaikai ar pažįstami) – turės jau gatavų dolerių ir be banditiškų nuskaitymų. Iš kitos pusės – atvažiavusiems užsieniečiams rublių čia už ten paliktą sumą galima pasiųlyti vietoje (vienas škotas vis dėlto apgavo – nusiplovė). Gąsdino mane, kad sovietai niekad neišleis užsienin ir t.t.
Lygiai taip dabar galima slėpti savo santaupas ofšorinėse zonose, kad neprarytų mokesčių rykliai-parazitai.
O jei arčiau tikrovės – virtualūs atsiskaitymai – virtualioje erdvėje, virtualus aukso ekvivalentas pagal einamąjį tos dienos kursą. Kažkas panašaus į Second Life, tik be žaidimo. Reikia pakankamai turtingo, kas pradėtų virtualų banką – kredito uniją.
on 2010.05.16 at 22:49
· Nuoroda
Manau, kad dabartinės technologijos (internetas) įgalina žmones daug lankstesnei, labiau fokusuotai saviorganizacijai. Tokiai, kai buriasi ne “visi”, o tam tikro intereso turėtojai, ir įgaliojimai atstovams suteikiami labai tiksliai – tik tam tikros problemos sprendimui.
Nereikia savo idėjų kriminalizuoti.
Nuosavą “pinigų” ar tiesiog likvidžių įsipareigojimų sistemą galima sukurti ir be metalo. Nesakau, kad tai labai paprasta, bet manau įmanoma.
on 2010.05.17 at 2:32
· Nuoroda
[...] prie defliacijos. Pietų Europos kleptoktatijos jas finansavusių bankų stabilumo vardan turės subalansuoti finansus ir susiveržti diržus. Apie [...]