Ponzi krizė
Pradėjau rašyti komentarą Žilvino Šilėno straipsniui LLRI bloge, bet supratau, kad tema verta daugiau nei trumpo komentaro.
Taigi, Žilvinas Šilėnas: Priešlaikinis optimizmas tarp negyvų kačių
Bet, kalbant apie dabartines Lietuvos aktualijas, nesutikčiau su sklandančiomis nuomonėmis, kad esą, „nereikia gąsdinti žmonių”, „nėra jau taip blogai” ar pan. Jeigu „nėra jau taip blogai” tai tik todėl, kad „dar nėra jau taip blogai”. Neigiamas BVP augimas užfiksuotas dar palyginti neseniai 2008 metų paskutinį ketvirtį. Bedarbių skaičius pasiekė aukštą lygį tik maždaug kovo mėnesį . Kitaip tariant, Lietuvoje reiškianti įvyksta pavėlavę lyginant su, pvz., JAV, nes ekonominiai reiškiniai skirtingose šalyse vyksta skirtingu laiku. Kuomet baigsis ar sumažės įvairios išmokos, išseks kuklios gyventojų santaupos, ar lengvai likviduojamas turtas – va tuomet bus labai blogai.
Dar labiau nesutikčiau su nuomonė, kad tiek ankstesnis augimas, tiek dabartinis kritimas yra nulemtas vien lūkesčių. Pasaulio, o ypač Lietuvos ekonomika nuo 2000 metų smarkiai išaugo, o gyvenimas stipriai pagerėjo. Ir pagerėjo tiek, kad nemaža dalis žmonių, turbūt, užsimiršo, kad gyvenimas gali ir blogėti. Ekonominį nuosmukį ar atsigavimą sieti vien su lūkesčiais yra tolygu teigti, kad pvz., lūžusią ranką skauda tik todėl, kad apie ją galvojame.
Greitų receptų atsigavimui nėra. Fiskaliniai stimulai yra populiarūs, bet tik toks ir yra jų esminis poveikis – parodyti, kad valdžia „aktyviai kovoja su krize”. Fiskalinė politika geriausiu atveju gali tik sušvelninti kritimą, bet ne jo išvengti. (Nors, be abejo, šiuo klausimu yra daug pagrįstų nuomonių, o skirtingų šalių fiskalinis stimulas turi skirtingą poveikį).
Nepagrįstas, nepasvertas optimizmas yra įvardijama kaip vienas iš ilgalaikių dabartinės krizės sukėlėjų. Priešlaikinis optimizmas yra toks pat pavojingas. Tikintis, kad nuosmukis jau tuoj baigsis, ar, kad blogiausia jau praeityje, taip pat galima pridaryti klaidų. Tikėtis blogesnio – ne visada pesimizmas.
Labai geras tekstas, pacitavau čia gal pusę. Imkime, ir visa, kas pasakyta, dar paaštrinkime.
Kokia bebūtų žmonių lūkesčių įtaka ekonominiams procesams, valdžia turėtų susilaikyti nuo lūkesčių formavimo politikos. Yra akivaizdžiai absurdiška, kai optimizmo skatinimas tampa oficialia politika, kai abejonės dėl bankų sektoriaus stabilumo prilyginamos ir persekiojamos kaip “neigiamos informacijos skleidimo” nusikaltimas (Latvija), o apie tikėtiną lito kurso keitimą prabilęs politikas tampa visuotinio smerkimo objektu (Lietuva).
Nebent lūkesčiai kritiškai svarbūs, ar ne?
Lūkesčiai ir dalyvių pasitikėjimas kritiškai svarbūs ponzi schemų stabilumui. Dabartinė ekonomika, kurios šerdis yra centralizuota frakcinė-rezervinė bankininkystė, išties veikia gigantiškų ponzi schemų pagrindu.
Rakursas neįprastas, “nekorektiškas”, bet produktyvus. Suvokti ekonomikos perspektyvas, suprasti vienų ar kitų “gelbėjimo” būdų įtaką ir turėti adekvačius lūkesčius paprasčiau vadovaujantis būtent tokiu požiūriu.
Žiūrėkite:
- Tipiška ponzi schema veikia pūsdama skolinimąsi, o laisvą kapitalą investuodama. Kai pinigų nepakanka, ponzi schema visuomet bando pasiskolinti dar daugiau. Nieko neprimena?
- Sistema pagrįsta melu. Žinote, finansinio tvarumo įstatyme numatyti trys milijardai litų bankų gelbėjimui iš tiesų jiems visai ir nereikalingi. LB strestestas tikrai įrodė, kad problemų bankų sektoriui kilti negali. Na, jeigu jiems ir būtų skolinama, tai tik mainais į užstatus, kuriuos naudodami jie pasiskolintų ir rinkoje. Litas gal net daugiau, nei 100% padengtas LB atsargomis.
- Ponzi schemos vadovai gali dėti nuoširdžias pastangas didinti savo investicijų efektyvumą. Pavyzdžiui gali kovoti su grobstymais savo versle, paprastinti verslo procedūras, bandyti pritraukti išorės investuotojus. Bernie Madoff’as, štai, iki pat kolapso išlaikė sėkmingai veikiantį, pelningą finansų brokerio verslą. Yra aprašyta situacija, kuomet jis, jau keliolika metų būdamas “po vandeniu”, dėl per didelės rizikos sustabdė pelningą marketmaking’o pervertintoms interneto burbulo akcijoms veiklą. Teisingas, bet koks paradoksalus jo situacijoje (!) sprendimas. Mūsų valdžia kol kas neatsisako statybų sektoriaus paklausos kūrėjo vaidmens.
- Ponzi schemos švaisto pinigus įvaizdžiui. (Lietuviški bandymai nusipelno atskiros pajuokos – nuo nevykusių bandymų niekas netapo drąsesniu, užtat visi dabar turi nuomonę apie patį procesą.)
- Visos ponzi schemos žlunga.
Grįžkime prie mūsų krizių.
Jeigu dalyvavimas ponzi schemoje nėra krizė, tai gelbėtis reikia daugiau skolinantis, didinant ekonomikos efektyvumą, gerinant įvaizdį (tame tarpe slopinant “neigiamos informacijos skleidimą”). Galima tikėtis, kad pasiseks. Dėl ankstesniame įraše įvardintų priežasčių aš manau, kad daugiausia, ko galima tikėtis einant šiuo keliu – tai laikino palengvėjimo.
Ar iš tikrųjų tai būtų sėkmė?
Ne, kadangi visos ponzi schemos žlunga. Stabilizuoti ponzi burbulą – tik atidėti problemą. Tikras sprendimas – bankrotinti pačią schemą, sąžiningai pasidalinti tai, kas liko, ir susitvarkyti taip, kad ant to paties grėblio nebūtų dar kart užlipta.
Turime naikinti centralizuotą bankininkystę ir pinigų monopolį. Privaloma tam sąlyga – pelno mokesčio panaikinimas, pageidautina – ir PVM bei apyvartos mokesčių naikinimas bent jau “piniginiams” metalams. Tai įmanoma, ir didžiausia kliūtis tam ne reformos sudėtingumas, o valdančiojo elito interesų įtaka. Valdantysis “elitas” čia – ne vyriausybė, o sluoksnis žmonių, turinčių privilegiją socializuoti savo nuostolius.
Kol kas, susidūrusi su krize, Lietuva dar nepadarė didelių klaidų. Dar nesukišome milžiniškų resursų to visai nenusipelnantiems bankams, nei nepadovanojome jiems indėlininkų pinigų staiga devalvuodami valiutą. Dar galime to išvengti.
Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:
- Bankai patiria ne likvidumo, o kapitalo problemas
- Padiskutuokime su Kreiviu
- Neblogai
- Bankų negelbėjimo planas
- Dešimt milijardų iš bankų šešėlio
Temos: Absurdas, Bankai, Ekonomika, Pinigai, Valdžia · Žymos: korupcija, llri, ponzi, reformos
on 2009.04.25 at 16:01
· Nuoroda
Geras straipsniukas. Pridurčiau, kad ir politinio elito nesuinteresuotumas rimtomis reformomis yra labai svarbus, gal net lemiamas. Ilgesniam komentarui reiktų daugiau laiko.
on 2009.04.27 at 0:23
· Nuoroda
Valdantysis “elitas” čia – ne vyriausybė, o sluoksnis žmonių, turinčių privilegiją socializuoti savo nuostolius.
Puiki formuluotė. “Socializuoti savo nuostolius”, prieš tai kapitalizavus savo pelnus.
on 2009.06.4 at 8:38
· Nuoroda
Paskutiniu metu internete daug kalbama Apie Dievo akį pasirodžiusią kosmose, tikrai puikus vaizdas.Gal būt tikrai atėjo laikas palikti tuščias kalbas ir pamastyti apie Dievą, be kurio valios nieko nevyksta. Gal nereiktu tiesiogiai suprasti , kad tai Dievo akis. Manau kad šiuo metu reiktu susimastyti jog Dievas stebi žmonijos gyvenimą. Kaip krikščionis manau jog šita krizė tai ir yra Dievo teismas šiam bedieviškam pasauliui.Dievas buvo ir bus ir jokios kalbos jo nepanaikins.Prieš kažką darydami pamastykime, kad Dievas mato mus ir kiekvienam atlygins pagal jo darbus. Atėjo laikas keisti gyvenimą mums, kitaip iš tikro laukia dar baisesni laikai. Apie tai rašo Biblija- pati rimčiausia knyga , kuri verta tikrai dėmesio. Dievo baimė išminties pradžia , bet daugelis šią išmintį niekina. Išmintinga bijoti Dievo , nes Jis ne žmogus, o Dievas Visagalis.Atėjo laikas atgailauti už savo bedievišką gyvenimą ir nuodėmes.Jeigu valdžia Lietuvos neatsigręš į Dievą nieko nebus.Tik Dievas gali padėti išeiti iš šitos krizės.Kur aklas aklą nuves?…Į duobę.
Ši sekuliari visuomenė vagystę iteisina kaip normą.O DIEVO AKYSE TAI NUODĖMĖ.Žmonės nebijo vogti nei iš valdžios nei iš Dievo.Daugumas musų valdžios vyrų visai nežino ir nepažysta Jėzaus Kristaus.O jei nepažysta Kristaus tai ir nežino tiesos.Kokia valdžia be Dievo baimės.Kaip ir Pilotas stovėdamas prieš Kristų klausė.O kas yra tiesa? Tai bent tamsa ir beraštiškumas.
on 2009.12.29 at 17:46
· Nuoroda
[...] portfelio augimo ir nebūtų. Akivaizdu, kad atidėjimų nedaro, o kaupia riziką. Gryniausia ponzi strategija ir esminė vyriausybės kovos su krize dalis – nieko nereformuojant kabinti visiems ant ausų [...]