Vyriausybės dialogas su bankais: akli kalbasi su kurčiais
Vyriausybė: vienas sąžiningas, vienas ambicingas, nei vieno suprantančio ekonomiką. Kibo į darbą, taip ir nespėję sau atsakyti į klausimą, kuo valstybė skiriasi nuo UAB’o, tikėdamiesi, kad keliese sugebės priimti teisingesnius sprendimus už visus ekonomikos dalyvius – pasiskolinti pinigų, teisingai juos paskirstyti, nuspręsti, kieno verslas perspektyvus, kieno – ne, ką remti, kam teikti garantijas, kur tiesti kabelį.
Bankai: ekspertų turėtų būti, bet sprendžiant iš viešai skelbiamų BVP prognozių, nėra. Reikalus tvarko idiotai.
Lietuvos bankas: ekspertų yra, bet visi tyli. Vadovas kartais pašneka, verčiau tylėtų.
Vakar, anot žiniasklaidos (alfa.lt, vz.lt) Seimo Biudžeto ir finansų komitete keli bankų atstovai gana kategoriškai aiškino, jog be valstybės garantijų skolinti nesiruošia. Jeigu pranešimai neiškreipti, ir iš tiesų buvo kalbama tokiu tonu, tai (bankų) žmonės tiesiog nesusigaudo. Situacija pasikeitė – ne valstybė yra bankų įkaitas, o bankai valstybės.
Šią savaitę Rytų Europa oficialiai tapo subprime ekonomine zona, o Lietuva (su visais joje veikiančiais bankais) – viena rizikingiausių pasaulio ekonomikų.
Mus suskaičiavo ir sureitingavo. Credit Suisse publikuotame reitinge esame treti pažeidžiamiausių ekonomikų sąraše. UBS publikavo įverčius, iš kurių matyti, kad esame maždaug treti-šešti pagal prasiskolinimo lygį pasaulyje. Ir paguodė tarptautinę publiką maždaug tokiais žodžiais: tai tik kelios mažos valstybės, kurioms gresia ne meltdown, o paprastas bankrotas. (Žodis meltdown nusako Černobilio tipo atominio reaktoriaus avariją). Kelios UBS pranešimo citatos iš 2009.02.18 FT Alphaville (pajuodinimai – Alphaville redaktoriaus):
First, the bad news. For a broad swathe of Eastern European economies (the Baltics, the Balkans, the former Yugoslav states, Ukraine and to some extent Hungary and Kazakhstan) the situation is indeed more severe. These countries have extremely high external debts, very levered financial systems, generally low FX reserve levels and now rapidly contracting economies — in short, there are clear concerns about the capacity to repay and a marked increase in default rates is very likely. Most of these countries also have a very concentrated group of commercial bank creditors.
(…) That’s the bad stuff. Now the good stuff.
First, the most onerous problems are in small countries. When we look at the actual dollar amounts involved, more than half of short-term external debt is held by large countries in the latter camp, i.e., Russia, Poland and Turkey, together with the Czech and Slovak Republics. And these are fundamentally different cases from the “severely” impaired list in the earlier paragraph: less levered banking system, less concentrated debt exposures, fewer pressures on growth, and in the case of Russia what is still a large stock of outstanding reserves and a current account surplus. So while there are clear risks here we’re not talking about anything close to the same level of payment incapacity, and in our view the gap between these country groups is still relatively wide.
Second, it’s really just about Eastern Europe. Once we turn our attention away from emerging Europe and towards Asia and Latin America, there are very few economies indeed that would fall into the same category on any of the above metrics. I.e., for developed commercial banks this really is an Eastern European issue rather than an EM-wide one.
And third, even in the most distressed cases above we’re probably talking about “orderly” default rather than an outright “meltdown”. The Baltics and the Balkans, for example, have seen surprisingly few signs of strain to date on pegged exchange rates or currency board arrangements, and in the absence of a mass exit from the local currency or an explosion in local interest rates the rise in non-performing loans will likely be a more gradual process tied to the contraction of the economy rather than a sudden macro balance sheet collapse. In our view, it’s really the Ukraine where we see the largest risks of a more wrenching impact from currencies and rates at this stage.
Sakinį paskutinėje pastraipoje išskyriau kursyvu. Bankų likimas priklauso nuo lito likimo. Jeigu litas bus devalvuotas, užsilenks beveik visi. Greičiausiai taip ir atsitiks, bet kol kas panika dar neprasidėjo ir gal būt, labai protingai tvarkantis, jos dar galima išvengti (vasario 1-17 dienomis iškonvertuota tik 1,354 mlrd. litų). LB atsargų gal dar pakaks iki pavasario.
Ką turiu mintyj sakydamas protingai tvarkantis? Visų pirma prisipažinti, kad bėgimas nuo lito yra bėgimas nuo durnos valdžios. Atsakyti sau į klausimą, kas galėtų atstatyti žmonių ir verslo pasitikėjimą. Valdžiai – mesti į šiukšlių dėžę dabartinį ekonomikos gaivinimo planą kaip neadekvatų ir jau pasenusį. Nustoti ūkininkauti patiems ir imtis reformų, kurios leistų dirbti visiems žmonėms. Bankams – derinti paskolų refinansavimo programas.
Pasaulio politikai reaguoja, beje, labai adekvačiai. 2009.02.18, FT: Zoellick urges EU to help east Europe
Robert Zoellick, World Bank president, has called for European Union-led co-ordinated global support for the economies of central and eastern Europe, even as divisions emerge in the EU over handling the crisis.
Speaking to the Financial Times amid turmoil in central and east European markets yesterday, Mr Zoellick said the bank was trying to work with the International Monetary Fund and other multilateral institutions to help the region but needed more backing from Brussels. “It’s got to have support from the European governments,” he said. “It’s 20 years after Europe was united in 1989 – what a tragedy if you allow Europe to split again.”
Paskutinis sakinys vertas dėmesio.
Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:
- Domino kaladėlė Lietuva
- Neurozė
- Islandija atskleidė ECB kompromituojančius faktus
- Bankų negelbėjimo planas
Temos: Bankai, Ekonomika, Pinigai, Valdžia · Žymos: rizika
on 2009.02.21 at 21:13
· Nuoroda
Ka man daryti su sutaupytais pinigais siuo metu? Issiimti grynuosius ir laikyti po pagalve, nes bankai bankrutuos, laikyti Eurais banko saskaitoje apsidraudziant nuo Lito nuvertejimo ir tikintis, kad bankai nesuzlugs? Protingai rasai, gal gali ir i si klausima atsakyti ?
on 2009.02.21 at 21:52
· Nuoroda
Gal būt iškeisti į vieną ar kelias valiutas, laikyti seife arba Šveicarijos banke.
on 2009.02.22 at 21:02
· Nuoroda
visi makro komentarai ir autoritetai labai gražu, ginčytis būtų sunku.
Tačiau kalbant konkrečiai apie tai kas bus ir ką daryti – tai, kad LB rodomas “Valiutos keitimo sandorių ir kitų LB operacijų su bankais poveikis” yra (-3,358) mlrd.Lt. nuo sausio 01, lyginant pvz. su +150 mln. Lt. per 2008 gruodį, reiškia kad bankai gautus Lt. keičia į EUR. Manau tai susiję su “ambicingojo” Kreivio vasario viduryje minėtu reiškiniu. Kitaip sakant, nepratęsiant NT ir kitų verslų trumpalaikio kredito linijų, atitraukiamos lėšos, taip pat kai kurie (pvz. Swedbank) mokasi dividendus. Tie, kas taupė, imdami pigesnius trumpalaikius ir tikėdamiesi refinansuotis, skaudžiai nukentės, bet ir tiek.
Ar tai reiškia bėgimą nuo lito ir durnos vyriausybės? Ar rimtai manote, kad išmetus ekonomikos skatinimo planą, likvidavus Sodrą, priėmus asmens bankroto įstatymą arba panaikinus pelno mokestį (punktai iš autoriaus “absurdo naikinimo programos”), bankai apsigręžtų? O iki apokalipsės dar pagyvensim, matysim kaip viskas juda.
on 2009.02.22 at 23:53
· Nuoroda
Manau, kad “bet ir tiek” pasirodys per daug. Trumpalaikėmis paskolomis finansavosi ir bankai.
Bankai neturi laisvės laipsnių gręžiotis. Kreditas (pasitikėjimas) į ekonomiką šiuo metu gali grįžti tik per eilinius ekonomikos dalyvius. “Paprastus” verslininkus, kurie gali pritraukti kapitalą dirbdami betarpiškai su savo užsienio partneriais, jeigu tik patys tikės verslo perspektyvomis.
Dabartinis verslo skatinimo planas, pasitelkiant bankus, net jeigu jam pavyktų pritraukti žadėtas europines lėšas, bankų nebus finansuojamas taip, kaip buvo planuota. Žymi dalis to plano rėmuose išdalintų kreditų bus dabartinių probleminių paskolų refinansavimas, perrašant jas jau su daline vyriausybės garantija, kita nemaža dalis bus kreditai mainais į depozitus, ir dar dalis – tiesiog kreivi kreditai, išduodami naudojantis paskutine proga “uždirbti”.
Nėra jokių priežasčių galvoti, kad istorija nesikartoja. Prisiminkite Valstybinio komercinio banko iššvaistymą. Dabartinė valdžia neturi jokių priemonių sukontroliuoti tokiems procesams, jeigu patys to nesupranta, galėtų kad ir kokio Petriko pasiklausti. Gal neatsisakytų pakonsultuoti už protingą mokestį.
on 2009.02.23 at 18:10
· Nuoroda
dėl to, kaip bankai finansuos verslą, abejonių turiu. Manau yra rizika, kad EIB/EIF pinigai ateis, o kreditai (kuris yra finansinė pasitikėjimo išraiška, dėl to sutinku) neįvyks, ir valdžia to negalės įtakoti kitaip, kaip nusileisdama bankų reikalavimui teikt valstybės garantijas. Tikimybė didėja, jei dar prisidėtų platesnio masto problemos NT versluose ir bankuose, kaip buvo Švedijoj 1992, kur vyriausybei teko išduoti “blanket guarantee” visiems žaidėjams, kad stabilizuoti padėtį.
Kaip finansuos pvz. renovaciją – dar sunkiau prognozuoti, bet jei dabar to nedaryti, tai vėliau nebus iš ko, nes visi (ir gyventojai, ir bankai) turės dar mažiau galimybių.
Išvada viena – davus bankams pinigus, reikia duoti konkurenciją skatinančias žaidimo taisykles ir griežtesnę, nuolatinę priežiūrą. Dabartinis LB vargu ar pajėgus ir nori tuo užsiimti.
on 2009.02.23 at 18:32
· Nuoroda
Nėra struktūros, pajėgios užtikrinti “griežtesnę, nuolatinę” bankų priežiūrą, ir nėra iš kur tokiai atsirasti. Valstybė biudžeto nuo išvogimo apsaugoti nepajėgia, kur jau jai vykdyti privataus kapitalo priežiūrą.
Apskritai, valstybinė bankų kontrolė yra kontraversiška tema. Bankai turi daugiau potencialo kontroliuoti valstybę, nei valstybė bankus. Žiūrint tokiu kampu, viskas atrodo logiškiau – bankai, kaip ir priklauso, melžia vyriausybę, ir melž.