Lietuviška humoro atmaina – libertarinis komunizmas
2012.01.25 papildymas. Dabar, praėjus trims metams po įrašo paskelbimo, Pocevičiaus išsakytas mintis laikau visai diskutuotinom. Seno įrašo netrinu, bet laikau jį klaida.
Aptikau Dariaus Pocevičiaus rašinį Nevaldoma laisvoji rinka ir griežtas valstybinis reguliavimas. Ar yra alternatyvų? Gal nebūčiau kreipęs į jį dėmesio, jeigu ne autoriaus pristatymas
Darius Pocevičius (g. 1968) – rašytojas, vertėjas, pagal išsilavinimą – ekonomistas. 1990 m. baigė ekonomikos studijas, dirbo Lietuvos Mokslų akademijoje, studijavo ekonomiką Frankfurto prie Maino J. W. Goethės universitete. Vėliau dėstė rinkodarą Vilniaus universitete, rašė disertaciją. 2000 m. įsitraukė į literatūrinę ir kultūrinę veiklą. Lietuvos kultūrinėje spaudoje išspausdino daugiau kaip 100 esė ir kultūrinių apžvalgų. Daugelio kūrybinių, kultūrinių ir kontrkultūrinių akcijų organizatorius, interneto svetainių tekstai.lt ir anarchija.lt redaktorius.
(pridėjau citatoje hipertekstines nuorodas).
Tiek tekstai.lt, tiek anarchija.lt yra vertingi interneto projektai, jų organizatorius, ką berašytų, nusipelno dėmesio. Tekstas patetiškas, net savotiškai meniškas – baidyklė ant baidyklės. Cituoju:
Klasikinio liberalizmo tėvai – Adamas Smithas, Davidas Ricardo, Wilhelmas von Humboldtas – manė, kad rado būdą išsiveržti iš feodalinių privilegijų labirinto ir įteisinti garo mašinos sukeltus ekonominių santykių pokyčius. Veikale „Valstybės veiklos ribos“ (1792) Humboldtas pasmerkė valstybę kaip „antihumanišką instituciją“ ir apkaltino ją, kad ši siekia padaryti žmogų aklu savo tarnu. Deja, tų laikų liberalai suabsoliutino laisvės principą – jie pripažino tik privačius interesus ir tvirtino, kad valstybės įstatymai nepagrįstai riboja laisvę, o ekonomikos srityje valdžia turi atlikti tik „naktinio sargo“ funkciją. Tačiau liberalizmo klasikai, pabrėždami valstybės galios apribojimo problemą, padarė kitą didžiulę klaidą – jie nekreipė jokio dėmesio į privačios galios problemą. Pasinaudoję gražiais skambančiais individo laisvės šūkiais, jie paprasčiausiai ATkūrė vergovinę santvarką, kurioje žmogus vergauja ne valstybei, o kitam žmogui, ir daro tai legaliai – pagal visus įstatymus.
Ši naujoji vergovė (arba laukinis kapitalizmas) Vakarų pasaulyje klestėjo iki pat Didžiosios depresijos laikų (1929-1933 m.). Krizė privertė stipriai suabejoti liberalų tiesomis. Buvo žengti radikalūs žingsniai suvalstybinimo keliu, daugelyje šalių šie pokyčiai netrukus virto diktatūriniais fašizmo režimais, sukėlusiais pasaulinį karą.
Po Antrojo pasaulinio karo visame pasaulyje buvo pasirinktas tarpinis variantas tarp klasikinio liberalizmo ir valstybinio kapitalizmo. Tokio tipo visuomenė, vėliau pavadinta „visuotinės gerovės visuomene“, veikė pagal principą „plėšk plėšikus“: visuomenėje klesti laisvosios rinkos (t.y. išnaudojimo ir ekonominės vergovės) principai, tačiau išnaudotojai irgi yra plėšiami – valstybė iš vergvaldžių atima dalį prisiplėšto turto ir išdalija vergams. Tokiais ekonominiais santykiais, atrodo, buvo patenkinti visi, išskyrus, aišku, vergvaldžius.
XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje politinėmis vergvaldžių elito, daugiausia R. Reagano ir M. Thatcher tandemo pastangomis vėl buvo žengtas milžiniškas žingsnis valstybės įtakos sumažinimo kryptimi. Valstybės, kaip prisiplėšto turto grobikės, problemą buvo nutarta išspręsti neoliberalizmu: pašalinant bet kokius valstybinius apribojimus kapitalo augimui, judėjimui ir naudojimui. Neoliberalizmo politika susidėjo iš dviejų nuosekliai vykdytų programų: ekonominės globalizacijos (buvo užtušuotos ekonominės valstybių sienos ir panaikinti muitai, trukdę kapitalo judėjimui).ir ekonominės financializacijos (vėlyvajame kapitalizme nutarta milžiniškas perteklinių pinigų sumas investuoti tame pačiame finansiniame sektoriuje – t.y. finansinis sektorius atsisuko į save patį).
Neoliberalizmas, viešai deklaruodamas individo laisvę ir grįžimą prie klasikinio liberalizmo ištakų, elgiasi itin suktai ir melagingai. Neoliberalizmo apologetai „netyčia“ užmiršta, kad kardinaliai ir iš pagrindų skiriasi du laikotarpiai, kuriuos bandoma sulyginti: liberalaus kapitalizmo apyaušryje (XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia) visi turėjo daugmaž vienodas starto pozicijas, tuo tarpu XX a. pabaigoje deklaruota individo laisvė virto tik didžiųjų korporacijų savininkų laisve. Kaip sakė didysis K. Vonnegutas: „Kapitalizmas irgi buvo idealistiškas ir siekė sukurti utopiją. Bet vėliau keletas blogų vaikinų susiglemžė visus pinigus, ir kapitalizmas daugiau nebeveikia.“
Čia tik įžanga. Besidomintieji gali pasiskaityti ir “kitokios visuomenės” receptą. Jis ne toks juokingas, du iš penkių siūlomų principų – vietinė savivalda ir viešosios erdvės išplėtimas – verti diskusijos. Tik ne tokių argumentų pagrindu.
Kol kas talpinu į humoro kategoriją. Lietuvai verkiant reikalinga aukštojo mokslo reforma.
Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:
on 2009.01.31 at 11:36
· Nuoroda
Pociaus tekste yra klaidų, kurias galbūt pateisina kontekstas, bet juoko man nekelia. Žmogus turi savi nuomonę, savo vizijas ir valio. Vienos tiesos nėra, o jei manai, kad yra, tai stovi tiesiame kaip styga kelyje link fašizmo. Arogantiška tavo įrašo pabaiga visai sugadino nuotaiką. Žiūrėsiu kas toliau čia vyks.
on 2009.01.31 at 13:41
· Nuoroda
D. Pocevičius savo nuomonę dėsto remdamasis klaidingomis teorijomis ir netikrais autoritetais. Pastebėti visuomenės vystymosi problemas yra viena, o jas analizuoti ir aiškinti – visai kita. Tai, be abejo, kur kas sudėtingesnis uždavinys.
Bėda ne ta, kad autorius daro klaidas, kurių neišvengiame kiekvienas. Straipsnio turinys leidžia padaryti prielaidą, kad jis įsitikinęs savo teisumu ir nemano darąs jų. Tokios „prabangos“ sau neleidžia netgi tokie rimti autoriai, kaip Nobelio ek. premijos laureatai F. A. von Hayek ir L. von Mises, pavyzdžiui. Todėl Anarchisto komentarai visai pateisinami, manau.
on 2009.01.31 at 16:01
· Nuoroda
> lo:
Distancija tarp pašaipos ir fašizmo turbūt panaši, kaip tarp šiuolaikinių darbo santykių ir vergovės.
on 2009.02.1 at 14:50
· Nuoroda
Pociaus tekste yra ne šiaip klaidų, jis tiesiog aiškiai ir vienareikšmiškai propaguoja šimtaprocentinį komunizmą, kuris net teoriškai tarp realių žmonių negali egzistuoti, todėl bet kokie bandymai jį įgyvendinti visada baigiasi tironija, ir kažkodėl šią utopiją jis vadina anarchija, kas šiaip jau yra tironijos antonimas. Man gal ne tiek juokinga, kiek liūdna, kad tokie straw-man rašiniai prisidengiant laisve platina tarp žmonių idėjas, iš tikrųjų propaguojančias vergovę.
on 2009.02.3 at 10:20
· Nuoroda
Nusišnekėjai Giedriau.
Tarp kitko, tik primenu, kad tiek tavęs, tiek anarchisto tikrai neatstumtu LUNI. Ar jums ten per prasta auditorija?
on 2009.02.9 at 19:34
· Nuoroda
Asmeniškai pažįstų Darių Pocevičių ir jį vertinu kaip kritiškai mąstantį, atvirą diskusijoms, protingą žmogų, kuris laikosi savo žodžio.
on 2009.02.15 at 21:19
· Nuoroda
Nors tiesą sakant pritariu Giedriui, kad toks anarchizmas nėra nei teoriškai, nei praktiškai realizuotinas ir labiau primena Chomskio paistalus apie tiesioginę komunistinę demokratiją (dar didesnę valstybinę tironiją) ir valstybės perskirstymo funkcijos garbinimą.