1. Vyriausybė kol kas kalba tik apie apdrausto dydžio gyventojų indėlių garantijas. Tai klaida – signalas įmonėms ir organizacijoms, kad jų sąskaitos kituose užnugario neturinčiuose lietuviškuose bankuose yra pavojuje. Jeigu būčiau įmonės vadovas, šiandien pat atsiimčiau pinigus iš Ūkio, Šiaulių, Medicinos bankų, jau nekalbant apie Finastą.

2. Valstybė yra pajėgi visus Snoro ir visų kitų „lietuviško kapitalo“ bankų įsipareigojimus lietuvos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems juridiniams asmenims, įkurdama tam reikalui valstybinį komercinį banką.

3. Vyriausybė turėtų aiškiai deklaruoti:

a) visi lietuvių indėliai saugūs nepriklausomai nuo Snoro aktyvų būklės,

b) visi įsipareigojimai perimami į valstybinį komercinį banką ir yra garantuojami Lietuvos banko atsargomis,

c) įsipareigojimų vykdymas yra didžiausias vyriausybės ir LB prioritetas, kurio įgyvendinimui prireikus bus pasitelktos visos būtinos įstatymų leidėjo ir pinigų eminento suverenios galios (tai tvirtas lietuviškų bankų užnugaris),

d) visi įsipareigojimai bus vykdomi nuo pirmadienio, be jokių atidėjimų ir vilkinimų,

e) apie valstybinį komercinį banką nustoti kalbėti kaip apie laikiną sprendimą, – bankininkystė yra privilegija, ir jeigu ji naudojama netinkamai, valstybė gali sau leisti nacionalizuoti bet kokio dydžio jos (bankų sistemos) dalį.

_
2011.12.31 papildymas: gruodžio 28 dieną LB paskelbtoje lapkričio indėlių statistikoje panikos (indėlių sumažėjimo) požymių nėra. Tautiečiai TAIP pasitiki vyriausybe?
(Gruodžio indėlių statistiką matysime sausio pabaigoje).

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio
2. Gyvulių ūkis #1
3. Airijos gelbėjimo farsas

Įvedus elementarią tvarką, valstybė galėtų radikaliai pagerinti bankininkystės sąlygas savo piliečiams ir ištraukti iš bankų šešėlio ~dešimt milijardų litų.

Niekam ne paslaptis, kad bankai Lietuvoje, be kitų dalykų, plėšia nerealius įkainius už pačias paprasčiausias “komunalines” paslaugas – išrašus, pervedimus, pinigų įnešimus į sąskaitą, pinigų išėmimus bankomatuose, kortelių aptarnavimą, atsiskaitymus kortelėmis prekybos taškuose. Pakankamas kiekis žmonių tai suvokia ir apie tuos dalykus kalba, politikai viena ausimi tarsi jau girdi, ir net didysis visa ko kontrolierius Lietuvos bankas imasi priemonių – žada kovoti prieš lupikavimą didesniu viešumu.

Ne taip daug trūksta iki normalaus sprendimo – valstybinio atsiskaitymų banko įsteigimo. Pvz. tokio, koks, būta kalbų, galėjo atsirasti Lietuvos pašto bazėje. Paprasto banko, kuris net nevykdytų kreditavimo veiklos, o tiesiog priimtų į savo glėbį visų valdžios įstaigų sąskaitas, indėlius, o taip einamąsias sąskaitas piliečių, norinčių už savo pinigų aptarnavimą ir operacijas mokėti ne “komerciniais” tarifais.

Tai nebūtų kokia finasų inžinerija, o tik paprastas ir teisingas skriaudžiamų piliečių problemos sprendimas. Bankų atžvilgiu tai nebūtų konkurencijos iškraipymas, o tiesiog nepagrindinės veiklos naštos (pagrindinė – indėliai ir paskolos) palengvinimas, nepažeidžiantis jokių rašytų valstybės įsipareigojimų.

Koks būtų rezultatas?

Didžioji dalis P1 pinigų (šiuo metu P1 yra 28 milijardai litų), o laipsniškai – ir reikšminga dalis terminuotų indėlių (P2 yra 48 milijardai) migruotų iš komercinių bankų ten, kur geriau – į valstybinį. Komerciniams (beveik visi priklauso užsieniui) bankams tektų tą migraciją užtikrinti atitinkamai pritraukiant milijardus eurų kapitalo. Visi yra filialai ir padaliniai stambių europinių bankų, kurie negalėtų nevykdyti savo įsipareigojimų, kad nesukeltų abejonių savo patikimumu ir didelių ekonominių kolapsų visoje Europoje.

Bankai, aišku, nenorėtų tiek kapitalo pritraukinėti. Sumažintų paslaugų įkainius – tai ekonomikai būtų į naudą. Padidintų indėlių palūkanas – ekonomikai į naudą. Bandytų skolintis centriniame banke, bet centrinis bankas turėtų oriai atsisakyti – pas mus valiutų valdyba, mes pinigų politikos neturime, vidaus rinkoje neskoliname, ir taisyklės mums to neleidžia. Iš vyriausybės skolinimasis irgi nebūtų įmanomas – vyriausybė teisių išlaidauti neturi, o tik neviršyti deficito limito ir kovoti su valstybės skola. Visa tai kuo gražiausiai ir labai nuosekliai skambėtų iki šiol dominavusios monetarinio primityvizmo ir fiskalinio veržimosi retorikos rėmuose, nereikėtų jokių revoliucjų ir perversmų.

Pasiūlymas buvo suformuluotas diskutuojant G+ apie Lietuvos galimybes tinkamai finansuoti valstybės gynybą, ir kol kas rimtų prieštaravimų nesulaukė. Išties valstybė turi ir kitų degančių problemų – pensijas, nedarbą, emigraciją, augančią užsienio skolą. Nėra priežasties jų nespręsti.

Beje, kodėl kalbu apie pinigų “ištraukimą iš šešėlio”, o ne pvz. “atėmimą iš bankų užlaužus rankas”? Todėl, kad ~10 mlrd. litų ši vyriausybė supenėjo bankams, pervedinėdama į juos lėšas, kurias vidinių poreikių finansavimui skolinosi užsienyje. Tereikia atsiimti, kas savo.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Bankų negelbėjimo planas
2. Bankai patiria ne likvidumo, o kapitalo problemas
3. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?

Lietuvos atominės energetikos fronte naujienos – atsirado net du konsorciumai (amerikiečių ir japonų), kurie (tipo) išreiškė norą statyti atominę jėgainę Lietuvoje. Nors valdantieji ir lekuoja iš džiaugsmo, bet informacijos apie situaciją ne daugiau nei anksčiau. Nei ką siūlo, nei kokioms sąlygom – viskas įslaptinta. Ta džiugia proga norėčiau pasidalinti savo mintimis, kodėl Lietuvai nereikia naujos atominės jėgainės.

Čia jau ne pirmas mano rašinėlis panašia tema. Anksčiau savo argumentus grindžiau pagrinde ekonominiais veiksniais. Šį kartą elektros kainą paliksiu nuošalyje.

Visų pirma aš netikiu Lietuvos sugebėjimu sėkmingai pastatyt tokio dydžio objektą. Suprantu, kad statybomis yra suinteresuoti daugelis.. bet kai valdžiažmogiai ką nors stato už „tautos“ pinigus niekada nesibaigia gerai, o blogų pavyzdžių pilna, pradedant Būtingės terminalu (kiek žinau vis dar yra įslaptinta kiek kartų statybos viršijo sąmatą) ir baigiant valdovų rūmais ar nacionaliniu stadionu. Jei Suomiai atominės sąmatą viršijo du kartus, tai Lietuviai tikriausiai viršys šį „rekordą“ bent dar dvigubai. Atsižvelgiant į tai, kad didžiąją atominės elektros kainą sudaro investicijos – perspektyva nedžiugina.

Turima Lietuvos atominės elektrinės valdymo patirtis taip pat nenuteikia optimistiškai. Per 20+ nepriklausomybės metų kaimynams mes elektrą pardavinėdavome pigiau nei savo vartotojams.. o kauptas elektrinės uždarymo fondas nuolat būdavo panaudojamas „svarbesnėms reikmėms“. Visą nesugebėjimą valdyti vainikavo uždarymo peripetijos: pradedant panaudoto kuro saugyklos statybomis ir baigiant kadrų kaita IAE. Primena lesyklėlę išrinktiesiems. Vėlgi perspektyva – nekokia.

Trečias aspektas – elektros rinka. Šiuo metu mes ją turime (šiokią tokią), bet pastačius naują atominę elektrinę normaliai rinkai ateis galas. Turėsim „savo“ gamintoją, kuris potencialiai galės patenkinti ženklią vartojimo dalį. Kiti žaidėjai atsidurs „trečio brolio“ vietoj. Neseniai Valstiečių laikraštyje buvo straipsniukas šia tema. Verta paskaityti. Yra pagrįstų nuogastavimų dėl galimų (aš apie tai irgi kažkada rašiau ) įsipareigojimų pirkti elektrą. Tokiu atveju daugiau nei pusė visos Lietuvoje suvartojamos elektros energijos būtų perkama per VIAP‘ą. Tuomet apie jokią rinką net kalbos nebebūtų.

Net ir nepradėjus statyti atominės elektrinės galimybės vystyti elektros rinką jau yra dirbtinai stabdomos: vykdoma sektoriaus koncentracija. T.y. visos didžiosios Lietuvos elektros energetikos įmonės sukištos po bendru „stogu“ AB „Visagino atominė elektrinė“. Vienose rankose bus sukoncentruota gamyba, perdavimas, paskirstymas, birža. Vienu Sekmoko „reformos“ brūkštelėjimu buvo nubrauktos visos teigiamos permainos įvykusios suskaldžius kažkada buvusią monopolininkę „Lietuvos energija“. (Šiame kontekste keistai skamba valdančiųjų puolimas prieš „Lietuvos dujas“). Įdomu pastebėti, kad ir socdemai, ruošdamiesi atominės statybai darė lygiai tą patį: sukoncentravo visą elektros energetiką „vienose rankose“. Net ir nepastačius naujos atominės koncentracija apie AB VAE situaciją elektros rinkoje pablogino. Jei atominė būtų pastatyta.. apie kažkokią rinką ar konkurenciją būtų galima pamiršti. Kokiems 60 metų į priekį.

Visa situacija su naująja atomine primena rusų posakį avos‘. Kokia bus elektros kaina, kas pirks pagamintą energiją, kur dėsim radioaktyvias atliekas, kaip bus finansuojamas uždarymas. Neatmestinas scenarijus, kad naujos elektrinės uždarymui, kaip ir dabar, reikės sėdėti ES prieškambaryje su ištiesta rankas ir prašyti išmaldos. Tiesa.. daugelis dabartinių politikų to tikriausiai nebesulauks. Visgi ilgai dirba tos atominės.

Energetinė nepriklausomybė su nauja AE taip pat neturi nieko bendro. Normaliomis sąlygomis jungtys su kaimyninėm šalim (pvz. Skandinavijos) galėtų užtikrinti didesnę „energetinę nepriklausomybę“ nei atominė elektrinė. Tik karo ar stichinių nelaimių atveju, kuomet būtų apribota ar sunaikinta elektros energijos importo infrastruktūra, atominė elektrinė būtų papildomas energetinio saugumo garantas. Bet ar tikrai tokiu atveju norime turėti atominį gigantą?

Visi pasamprotavimai apie pigią atominę elektrą tėra tik būrimas iš kavos tirščių. Kol kas jokių tai patvirtinančių faktų nėra pateikta. Be kuriuo atveju elektra iš būsimos atominės jėgainės bus pardavinėjama už „rinkos kainą“. Arba aukštesnę. Kam ta papildoma rizika?

Truputis ekonomikos (nors žadėjau apie tai ir nerašyti). Lietuva neturi nei savo atominio kuro (nei urano, nei sodrinimo, nei gamybos pajėgumų), nei savo technologijos, nei savo kapitalo. Turiu negerą įtarimą, kad ir specialistų (tiek vadybos, tiek techninių) dirbti naujoje atominėj neturim. Yra tik mažumėlę nusidėvėjus infrastruktūra, kurios dalį galima būtų panaudoti naujoje AE. Kaip tokioje situacijoje galima tikėtis, kad naujos AE energija bus pigesnė nei konkurentų?

Bent jau dabar aš nematau jokios ekonominės naujos AE naudos. Vien tik vieningą politikų norą „statyti“. Na dar, vėlgi politikų norą, „išlikti atomine valstybe“.

Pabaigai. Neseniai užėjau konservatorių jaunimėlio inicijuotą sąjūdį „už Lietuvos energetinę nepriklausomybę“. Vaizdas tragikomiškas. Į eterį paleistas „iniciatyvus“ jaunimėlis visiškai niekuo nenutuokia apie tai, ką gina. Graudu.

Originalus autoriaus įrašas, skaitytojų komentarai, ankstesni susiję įrašai yra čia.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Mauras: ar sušelpsime bankų akcininkus?
2. Mauras: Permainų koalicija ir Begemotai
3. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio

Lietuva ir Latvija nori ir toliau siekti vieno tikslo, tai – išeiti iš gyvenimo skolon, kiek galima greičiau mažinti deficitą, nes deficitas ir yra gyvenimas skolon, tuo pačiu sustabdyti poreikį skolintis tarptautinėse rinkose ir skolos augimą, ir nepalikti šitos naštos ateinančioms kartoms. Ar pakeliui susitvarkę su tokiomis problemomis mes sugebėsime įsivesti eurą, ar ne, tai yra technikos reikalas. [...]

Savo nacionalinės pinigų politikos ir neturime, nes jau turbūt 15 metų gyvename su litu, pririštu prie euro, tai todėl mums pasirinkimas yra vienas – techninis sprendimas yra reikalingas, bet strateginis tikslas yra ne pats euras, o tvarkinga, skaidri ir tvari finansų sistema, nepasiduodanti krizėms taip skausmingai, kaip pasidavė mūsų sistema 2008 metais, kai nebuvo pasirengta tokiai krizei.

Kad ir nerišliai, paminėti trys svarbūs dalykai:

1) valiuta (euro įvedimas),
2) valstybės skola,
3) tvarkinga finansų sistema.

PIRMA – EURAS

Euras buvo sisteminė Europos projekto klaida, netvari, antidemokratiška perskirstymo mašina, pastaruoju metu jau išsigimstanti į skolininkų kalėjimą. Tai galėjo būti neakivaizdu prieš keletą metų, bet reikia būti tikrai labai nesuinteresuotam, kad nematyti to dabar.

Eurozone design and management failures

Jean-Claude Trichet hits out at Jean-Claude Juncker, and threatens to boycott any voluntary Greece debt rescheduling

Ring-fenced Greece: The evolution of a false promise first to an incredible threat and, then, to a dangerous delusion

It is Germany that should leave the eurozone

Ireland’s future depends on breaking free from bailout

IMF and OECD and other non-elected organisations tout prescriptions to national problems based on economic theories that are faulty

Sistema netvari, euro krizė artėja ir supurtys Europą kaip reikiant. Gerai, kad Lietuvai išvengti euro įvedimo tėra „technikos reikalas“, dabartiniam elitui gal pakaks nuovokos ir sąžinės nuo tokio žingsnio susilaikyti.

ANTRA – SKOLA

Valstybės skola bet kuriai suvereniai demokratinei valstybei viso labo tėra jos (nebūtinai atsakingo) politinio elito nebūtinai teisėtai prisiimti įsipareigojimai. Valstybei gali būti tikslinga juos vykdyti, arba nuo jų kažkuriuo momentu atsiriboti.

Cituoju Bill Mitchell:

A country is never like a company because regardless of any (imprudent) voluntary arrangements the government has entered into – such as pegging its currency, borrowing in foreign currency, dollarising, euro-ising, the nation can withdraw from those arrangements – by floating, restructuring loans in domestic currency, reintroducing its own currency etc. [...]

A nation can never be bankrupt in its own currency despite the IMF working hard over the years to blur and obfuscate that fact. It never faces a solvency issue in its own currency.

Jeigu kokie bevaliai komformistai prikrovė valstybei skolų užsienio valiutomis, nėra jokio būtinumo tas skolas palikti vaikams.

TREČIA – TVARKINGA FINANSŲ SISTEMA

Kokia galėtų būti „tvarkinga, skaidri ir tvari finansų sistema“ lengviausia suprasti per priešybę:

1) netvarkinga finansų sistema turbūt klastotų apskaitą, slėptų bankų balansuose blogų paskolų nuostolius, dalį savo įsipareigojimų galbūt perkeltų į valstybės apdraustus indėlius,
2) neskaidri finansų sistema turbūt reikalautų valstybės vadovų prioritetinių „reikalų tvarkymo“ vizitų į Stokholmą, paskutinę minutę su Europos komisija derinamų ir neviešais finansinio tvarumo įstatymo poįstatyminiais aktais įteisinamų gelbėjimų, euro paramos lėšų bei valstybės iždo ir ligonių kasų laikymo komerciniuose bankuose, kartelinių susitarimų dėl bele kokių VILIBOR‘ų ir bankų operacijų įkainių,
3) finansų sistema būtų netvari, jeigu dėl koordinacijos, kontrolės ir kultūros stokos bankų sektoriui (bankų užsienio savininkams) būtų nuolat leidžiama veikti priešpastatant bankų trumpalaikius tikslus ilgalaikiams valstybės ekonominiams interesams, o politikams ir kontrolės institucijoms begėdiškai tuos trumpalaikius bankų interesus aptarnauti.

BANKUS APTARNAUJANTI VYRIAUSYBĖ NĖRA FATALIŠKAI LIETUVAI NULEMTA NEIŠVENGIAMA BĖDA

Turime daugiau nei pakankamai priemonių užsienio bankų ekonominei rentai Lietuvoje sureguliuoti. Dalykai, kurie seniai galėjo ir turėjo būti padaryti:

a) įsteigtas valstybinis pigių transakcijų ir pigaus hipotekos kredito bankas, į jį perkelti valdžios ir valstybinių įstaigų fondai ir sąskaitos, tuo pačiu pristabdant pinigų susitraukimą, užkertant kelią dabartiniam bankų paslaugų įkainių ir greitųjų kreditų bendrovių plėšikavimui,
b) priimti bankroto įstatymai, apribojant skolininkų atsakomybę įkeistu turtu,
c) atlikta mokesčių reforma, perkeliant apmokestinimą nuo susitarimų ir darbo turtui ir ribotų išteklių vartojimui (aš pasisakyčiau už visišką pelno ir pajamų mokesčių panaikinimą, įvedant natūralių monopolių, žemės, gamtos resursų ir taršos, automobilių mokesčius; būtų buvę naudingi nors ir daliniai pakeitimai ta linkme),
d) susigrąžinta suvereni pinigų politika ar bent jau pasirengta lito „atrišimo“ euro krizės akivaizdoje reformai.

Poveikio svertai, kurie reikalaujant lojalumo galėjo, turėjo ir dabar gali būti naudojami Lietuvoje veikiantiems bankams:

a) normalūs privalomųjų atsargų ir kapitalo pakankamumo reikalavimai,
b) bankinės veiklos, vartotojų teisių, sutarčių teisėtumo priežiūra,
c) konkurencijos priežiūra,
d) griežti padorūs apskaitos standartai,
e) nuolatinis dėmesys, kad nebūtų piktnaudžiaujama valstybiniu indėlių draudimu,
f) teisėsaugos dėmesys (gal net premijos informatoriams), jei reikia – ir atgaline data vykdomi tyrimai, ar nebuvo kada kokiam banke slepiamas pelnas ar dirbtinai kuriami nuostoliai, švaistomos ar grobstomos lėšos.

Bankai neatsakingai išpūtė nekilnojamojo turto burbulą ir jų savininkai turi prisiimti nuostolius. Pripažinti, padengti kapitalo įnašais ir ateityje tokių klaidų nebekartoti. Jeigu to būtų buvę principingai pareikalauta, krizė Lietuvoje būtų buvusi gal tris kart švelnesnė, užsieniui būtume prasiskolinę mažiau, emigracijos nuostoliai būtų buvę ženkliai mažesni.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Neurozė
2. Absurdo paūmėjimai, Graikija
3. Eurorizika

2011.05.10 FT, Martin Wolf:
The eurozone’s journey to defaults

A story is told of a man sentenced by his king to death. The latter tells him that he can keep his life if he teaches the monarch’s horse to talk within a year. The condemned man agrees. Asked why he did so, he answers that anything might happen: the king might die; he might die; and the horse might learn to talk.

This has been the eurozone’s approach to the fiscal crises that have engulfed Greece, Ireland and Portugal, and threaten other member states. Policymakers have decided to play for time in the hope that the countries in difficulty will restore their creditworthiness.

2011.05.11 The Wall Street Journal, Greece in the Last Chance Saloon

Greece will likely get a second chance from its euro-zone partners with a facility later this year possibly in the region of €60 billion, but the message to Prime Minister George Papandreou will be clear. Clean up your act and bring the economy back into shape because the price of bailing out Greece may become higher than letting it default.

Apie Graikijos ir euro krizę puikiai rašo Atėnų universiteto profesorius Yanis Varoufakis.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Apie pinigus ir tvarkingą finansų sistemą
2. Eurorizika

Vakarų valstybių vykdoma karinė operacija Libijoje akivaizdžiai peržengė Jungtinių Tautų mandatą, teigia Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šį mėnesį interviu Austrijos dienraščiui „Die Presse“ ji stebėjosi, kad karinės priemonės taikomos tik prieš Libijos vadovą Muamarą Kadhafį, nors Afrikos pietuose taip pat pilna smurtą taikančių diktatorių.

„Karinės operacijos akivaizdžiai peržengė JT mandatą. Turėjo būti tik nustatyta neskraidymo zona ir apsaugoti gyventojai“, – sakė prezidentė.

„Su bet kokiu režimu visuomet turėtume pirmiausia siekti politinio sprendimo. Afrikos pietuose taip pat pilna smurtą taikančių diktatorių, tačiau apie karinius įsikišimus nekalbama. Tai kodėl jo prisireikė Libijoje?“, – kalbėjo D.Grybauskaitė.

Interviu paskelbtas oficialioje prezidentės interneto svetainėje.

Labai įtikinamai skamba versija, kad Kadhafio iniciatyvos sukurti Afrikos šalims bendrus auksu pagrįstus pinigus ėmė kelti rimtą grėsmę stiprioms pasaulio finansinių interesų grupėms.

Aukso bankai (o tai itin įtakingi pasaulio finansų sistemos dalyviai) nesuinteresuoti aukso kainos kilimu, o „minkštų“ valiutų eminentai visai nesuinteresuoti senjoražo sumažėjimu, kas ir būtų atsitikę Afrikoje atsiradus tvirtesniems pinigams.

Geopolitika ne mano „arkliukas“, tai be didelių moralizavimų įdedu čia porą nuorodų ir citatų. Spręskite patys.

2011.04.14 Asia Times. Ellen Brown: Libya all about oil, or central banking?
[papildymas - Ellen Brown teksto versija su hipertekstinėmis nuorodomis į cituojamus šaltinius bloge Web of Debt. Teksto originalą aptikau su jau po savo įrašo paskelbimo]

Several writers have noted the odd fact that the Libyan rebels took time out from their rebellion in March to create their own central bank – this before they even had a government. Robert Wenzel wrote in the Economic Policy Journal:

I have never before heard of a central bank being created in just a matter of weeks out of a popular uprising. This suggests we have a bit more than a rag tag bunch of rebels running around and that there are some pretty sophisticated influences.

Alex Newman wrote in the New American:

In a statement released last week, the rebels reported on the results of a meeting held on March 19. Among other things, the supposed rag-tag revolutionaries announced the „[d]esignation of the Central Bank of Benghazi as a monetary authority competent in monetary policies in Libya and appointment of a Governor to the Central Bank of Libya, with a temporary headquarters in Benghazi.“

Newman quoted CNBC senior editor John Carney, who asked, „Is this the first time a revolutionary group has created a central bank while it is still in the midst of fighting the entrenched political power? It certainly seems to indicate how extraordinarily powerful central bankers have become in our era.“ [...]

Whatever might be said of Gaddafi’s personal crimes, the Libyan people seem to be thriving. A delegation of medical professionals from Russia, Ukraine and Belarus wrote in an appeal to Russian President Dmitry Medvedev and Prime Minister Vladimir Putin that after becoming acquainted with Libyan life, it was their view that in few nations did people live in such comfort:

[Libyans] are entitled to free treatment, and their hospitals provide the best in the world of medical equipment. Education in Libya is free, capable young people have the opportunity to study abroad at government expense. When marrying, young couples receive 60,000 Libyan dinars (about 50,000 US dollars) of financial assistance. Non-interest state loans, and as practice shows, undated. Due to government subsidies the price of cars is much lower than in Europe, and they are affordable for every family. Gasoline and bread cost a penny, no taxes for those who are engaged in agriculture. The Libyan people are quiet and peaceful, are not inclined to drink, and are very religious.

They maintained that the international community had been misinformed about the struggle against the regime. „Tell us,“ they said, „who would not like such a regime?“ [...]

According to a Russian article titled „Bombing of Libya – Punishment for Ghaddafi for His Attempt to Refuse US Dollar“, Gaddafi made a similarly bold move: he initiated a movement to refuse the dollar and the euro, and called on Arab and African nations to use a new currency instead, the gold dinar. Gaddafi suggested establishing a united African continent, with its 200 million people using this single currency.

During the past year, the idea was approved by many Arab countries and most African countries. The only opponents were the Republic of South Africa and the head of the League of Arab States. The initiative was viewed negatively by the USA and the European Union, with French President Nicolas Sarkozy calling Libya a threat to the financial security of mankind; but Gaddafi was not swayed and continued his push for the creation of a united Africa. [...]

Libya not only has oil. According to the International Monetary Fund (IMF), its central bank has nearly 144 tonnes of gold in its vaults. With that sort of asset base, who needs the BIS, the IMF and their rules? [...]

So is this new war all about oil or all about banking? Maybe both – and water as well. With energy, water, and ample credit to develop the infrastructure to access them, a nation can be free of the grip of foreign creditors. And that may be the real threat of Libya: it could show the world what is possible.

Most countries don’t have oil, but new technologies are being developed that could make non-oil-producing nations energy-independent, particularly if infrastructure costs are halved by borrowing from the nation’s own publicly owned bank. Energy independence would free governments from the web of the international bankers, and of the need to shift production from domestic to foreign markets to service the loans.

If the Gaddafi government goes down, it will be interesting to watch whether the new central bank joins the BIS, whether the nationalized oil industry gets sold off to investors, and whether education and healthcare continue to be free.

Ellen Brown is an attorney and president of the Public Banking Institute, http://PublicBankingInstitute.org. In Web of Debt, her latest of eleven books, she shows how a private cartel has usurped the power to create money from the people themselves, and how we the people can get it back. Her websites are http://webofdebt.com and http://ellenbrown.com.

2011.04.29 Alfa.lt. JAV kaltina Kadhafi dalijant „Viagra“ kareiviams žagintojams

JAV ambasadorė uždarame Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos pasitarime kaltino Libijos lyderio Muamaro Kadhafi armiją skatinant smurtą prieš taikius gyventojus ir pareiškė, kad kareiviams dalijama „Viagra“ potencijai gerinti, pranešė diplomatai.

Susan Rice (Sjuzan Rais) pateikė įrodymų, sakė agentūrai „Reuters“ keli JT diplomatai, dalyvavę pasitarime, skirtame Libijai.

Parodė Viagros tabletę? Pamenat šitą?

Kolinas Pawell pateikia Irako masinio naikinimo ginklų įrodymus

2011.05.06 Papildymas. JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton vakar pranešė, kad sukilėliams – The Libyan Interim National Council – (taip, jie turi ne tik savo centrinį banką, bet ir tvarkingą interneto svetainę) – bus suteikta galimybė naudotis areštuotomis dolerinėmis Kadhafi režimo lėšomis (viso įšaldyta apie 33 mlrd. usd).

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Islandija atskleidė ECB kompromituojančius faktus
2. Neurozė
3. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro

Gal kas nors manė, kad tokius įgaliojimus gavęs ir tokius pinigų srautus kuruojantis valdininkas „dalins kapeikėlę“ steriliai aplenkdamas savo įmones? Ar niekas niekada taip nesielgė, ir porai „savų“ bendrovių paskirti rangos darbų kontraktėliai yra baisus netikėtas šokas? Gal visi tie pinigėliai buvo išgrobstyti, o darbai išvis neatlikti? Ne, tokių kaltinimų nesigirdėjo.

Akivaizdus gyvulių ūkio absurdo pavyzdys. Užaukštintų moralės normų visuomenė – normų, kurių niekas nesilaiko ir laikytis negali, ir todėl visi yra pasirinktinio teisingumo taikiniai. Esą taip ir turi būti, užaukštinti reikalavimai reikalingi tam, kad geri žmonės valdžioje turėtų svertus prieš blogus žmones.

Nuostabu.

Atėjusi į valdžią, moralistų koalicija turėjo šansą pradėti realias, prieš absurdą nukreiptas sveiko proto reformas. Bet pasirinko standartinę buvimo prie lovio taktiką – kaupti administracines galias „gerų vyrų“ rankose. Ir – koks šokas, koks netikėtumas – staiga pasirinktinis teisingumas prieš savus atsisuko. Taip nebuvo planuota…

–

Kitos naujienos – Vilniuje grįžtant į valdžią Ostapui Benderiui (2011.04.19 – argi nesakiau…), vėl aktualiu tampa miesto pavadinimo klausimas. Vadinkime daiktus savo vardais- esame Novyje Vasiuki.

–

2011.03.23 Dar viena “sensacija“. Pasirodo, generalinis prokuroras į darbą važiuoja ne troleibusu. Ir ne tarnybiniu automobiliu – to aukšti generalinės prokuratūros moralės standartai neleistų,- o prokuratūros vairuotojo asmeniniu.

Reikalas rimtas, užaukštintai moralei nusižengta, čia jau turės lėkti galvos. Teks atsistatydinti prokurorui, mažiausiai kokiai vienai prezidentės patarėjai, prasikaltusiems prokuratūros šoferiui, atstovei ryšiams su visuomene, ir rimtai susimąstyti dar kokiam tuzinui veikėjų.

Kiekviena diena Lietuvoje prasideda ir baigiasi absurdu.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Totalizmas-kleptokratija-absurdas
2. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio
3. Nesidrovėkime nacionalizavimo. Snoro krizės valdymo trūkumai

Vietoje griežtesnių reikalavimų finansų sektoriaus kapitalui pasirinkta nuostolių slėpimo atpalaiduojant apskaitos standartus taktika sukūrė Ponzi stabilizaciją. Tas džiaugsmas gali ilgai nebeužtrukti – krizės metu smarkiai pagerėjo rinkos dalyvių informuotumas, kredito rinkos tapo nervingesnės. Finansinės (mentalinės) problemos Europoje, infliacija Kinijoje, keista akcijų rinkos situacija JAV, naftos kainų dinamika yra netinkamos „mylėti ir gyventi“ (pozityviems lūkesčiams formuoti) ekonominės tvarkos savybės.

2010.12.20 John Hussman, Things I Believe

We did not avoid a second Great Depression because we bailed out financial institutions. Rather, the collapse in the economy and the surge in unemployment were the direct result of a gaping hole in the U.S. regulatory structure that prevented the rapid restructuring of insolvent non-bank financials. Policy makers then inappropriately extended the „too big to fail“ doctrine to ordinary banks. Following a striking loss of public confidence that resulted from arbitrary policy responses, coupled with fear-mongering by exactly those who stood to benefit from public handouts, the self-fulfilling crisis was contained by a change in accounting rules that effectively disabled capital requirements for all financial companies. We are now left with a Ponzi scheme.

While it’s clear that the four-second tape in Ben Bernanke’s head is an endless loop saying „We let the banks fail in the Great Depression, and look what happened,“ any disruption caused by the „failure“ of a financial institution is not due to financial losses to bondholders, but is instead due to the necessity of liquidating the assets in a disorganized, piecemeal way, as was the case with Lehman Brothers. Large, sometimes major banks fail every year without a material effect on the economy. The key is to have regulations that allow these failures to occur with the minimal amount of disruptive liquidation.

It is important to recognize that nearly every financial institution has enough debt to its own bondholders on the balance sheet to absorb all of its losses without any damage to depositors or customers. These bondholders lend at a spread, and they knowingly take a risk.

Tas pats teisingumo trūkumas ir pas mus. Pūsdami NT burbulą Lietuvoje užsienio bankai sąmoningai rizikavo, ir privalėtų prisiimti nuostolius. Reikalingas doras fizinių asmenų bankroto įstatymas.

Lehman was allowed to „fail,“ but because there was still no set of regulations that allowed cutting away the operating entity, it had to be liquidated piecemeal.

Importantly, and even urgently, it was not this „failure“ that produced the economic downturn. If you carefully observe what happened in 2008, the large-scale collapse of the financial markets and the U.S. economy started literally sixty seconds after TARP was passed by Congress on October 3, 2008. At that moment, the world was told not that the smooth operation of the global financial system would be ensured by taking receivership of failing financial institutions; not that the focus of policy would be the protection of depositors, customers, and U.S. fiscal stability; but instead that insolvent private balance sheets would now be defended, subject to the arbitrary decisions of policy makers in which nobody had confidence. Lehman’s failure simply told investors that these decisions could be completely arbitrary, since there was really no operative distinction between Bear Stearns, which was saved, and Lehman, which was not. Moreover, in order to pass TARP, the public had to be convinced that a global meltdown would result if financial institutions weren’t preserved in their existing form. In this way, policy makers created a crisis of confidence.

Lygiai taip Lietuvoje valdžios pasirinkti kovos su krize būdai pakirto tiek vietos ekonomikos dalyvių, tiek užsienio investuotojų pasitikėjimą.

The facts simply do not support the idea that taking receivership of insolvent financials leads to economic distress. Rather, it properly rests losses on the bondholders, and preserves the operation of the financial system by bolstering its solvency. One might argue that we could not possibly let bondholders take the trillions of dollars of losses that would have been required in order to restructure debt and get the bad obligations off the books. This is absurd. A 20% stock market decline wipes out about $3 trillion in market value. Indeed, given the size and average maturity of the U.S. bond market, just the increase in interest rates that we’ve observed over the past 6 weeks has knocked off trillions in market value.

The financial markets are perfectly capable of taking losses. They don’t do well with disorganized piecemeal liquidation – where perfectly good loans are called in and countless positions have to be unwound – but that isn’t required if your regulatory structure allows receivership/conservatorship that can cut away and gradually transfer the operating portion of an institution. What the global economy is not capable of taking is the uncertainty that results when policy makers apply arbitrary rules, leaving all other decision makers in the economy frozen at the edge of their seats to discover what the results of those arbitrary decisions will be. We have learned the wrong lesson, and we continue to pay for it.

Tiesiogiai taikytina ir Lietuvai. Valdžios pasirinkta kovos krize pagal bankų dūdelę taktika atvedė į akligatvį. Atsigavimo per eksportą, tikintis pakankamo paklausos augimo užsienio rinkose, planai nerealūs. Du metai laiko iššvaistyti, nei struktūrinės, nei teisingumo reformos neįvyko.

2010.12.26 Papildymas. Ir kam čia reikėtų rašyti tekstus tokiom antikalėdinėm nuotaikom? Jau vien tam, kad sukurti atsvarą kalėdų senelių makaronams.

Delfi.lt, Gitanas Nausėda:

Daugelis tikėjosi, kad nuosmukis bus, tačiau kad jis bus toks didelis, nesitikėjo niekas, įskaitant ir mane. Kritinis veiksnys buvo JAV investicijų banko „Lehman Brothers“ bankrotas. Po jo tapo aišku, kad pasaulio ūkis sulaukė keliagubo smūgio. Investicinio banko žlugimas iš esmės lėmė visiškai kitokias kreditavimo sąlygas, tarpbankinės rinkos sustingo, o verslas turėjo visiškai apsieiti be kredito išteklių.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa

Stebuklų karalystės nepažadėjo, bet ir nesėdėjo sudėjęs rankas:

… as Trichet started to speak , his ECB troops stepped into the market to buy as many peripheral bonds as they could, particularly Portugal and Ireland. Started evidently in bidding for 10 -25 mln € clips and then moved onto 100 mln € clips … which is very rare indeed evidently

And further corroborated via Reuters:

RTRS-TRADERS CITE ECB BUYING OF PORTUGUESE AND IRISH GOVERNMENT BONDS

You’ve got to love those ECB Jedi mind tricks.

Grįžtam prie bubiliaus. Argi ne būtų buvę sumanu šiandien nusišnekant apie apie pensijų grąžinimo pavojus ir ypač grėsmę nacionalinei valiutai pvz. dar ir pristabdyti pinigų išėmimą bankomatuose?

2010.12.08 Papildymas. Kritiniai šios dienos Airijos „diržų užveržimo“ biudžeto debatai akurat taip ir vyksta – Bank Of Ireland sustabdžius klientų aptarnavimą tiek bankomatuose, tiek ir per elektroninės bankininkystės sistemas.

Paslaugų sustabdymas aiškinamas nespecifiluotu informacinių sistemų gedimu. Visko pasitaiko – vėl valytoja jungdama dulkių siurblį ištraukė iš rozetės serverinės kištuką.

Labiau įtikinamas paaiškinimas – likvidumo problemos. Jau rašiau apie vykstančią Airijos bankų paniką.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Airijos gelbėjimo farsas
2. Islandija atskleidė ECB kompromituojančius faktus
3. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio

Nežiūrint to, kad vyriausybė šiandien gali pasirašyti pagalbos paketą be parlamentinio ratifikavimo, jau aišku, kad pirmalaikius rinkimus laimės partija, kuri tuos įsipareigojimus sustabdys, jeigu savo valia nesustabdys dabartinis parlamentas. Situacija labai panaši į buvusią Islandijoje, kur jau su „europartneriais“-kreditoriais suderintą ir parlamente priimtą bankų nuostolių socializavimo aferą suvokdamas politines realijas vetavo šalies prezidentas.

Vykstančio politinio spektaklio absurdas tiesiog nerealus.

• Prasidėjus krizei vyriausybė užkrauna mokesčių mokėtojams milžinišką bankų indėlių garantijų naštą.
• Tuomet dusina ekonomiką silpnaprotiška diržų veržimo politika.
• Dėl procikliškos mokesčių sistemos grimzta į deficitą, todėl daug skolinasi.
• Europos centrinis bankas atidaro piniginę ir labai pigiai skolina bankams, priimdamas kaip užstatą tos pačios skęstančios vyriausybės obligacijas. Bankai skolina vyriausybei brangiau ir uždirba iš carry trade.
• Carry trade pelno nepakanka bankų nuostoliams padengti. Tai visi supranta, depozitoriai pamažu perkėlinėja pinigus į saugesnes vietas. Bankams pritrūksta pinigų, todėl vyriausybė periminėja jų įsipareigojimus jau ir užsienio kreditoriams.
• Vyriausybės prisiimamų ir mokesčių mokėtojams kraunamų įsipareigojimų našta pasiekia aferos lygį, fiskalinis deficitas didėja iki 32% (!)
• ECB nebenori didinti rizikos pigiai finansuodamas „aferistus“. Iš dalies tai nebetikslinga – finansų rinkoms prarandant optimizmą ir Airijos obligacijų kainoms krentant, carry trade strategijos yra nuostolingos, kad ir kaip pigiai būtų finansuojamos. Pinigų nutekėjimas iš bankų sistemos tęsiasi. Situacija netvari.
• Plutokratai sugalvoja „genialų“ sprendimą – jeigu Airijos mokesčių mokėtojai nesugeba ištempti bankų iš nuostolių naudodamiesi pigia ECB pagalba, reikia jiems suteikti „brolišką paramą“, paskolinant pinigų brangiai, bet daug. Su sąlyga, kad nenutrauks diržų veržimosi eksperimento.
• Finansų rinkos į idėją reaguoja skeptiškai, Airijos obligacijos toliau pinga. Portugalijos, Ispanijos kredito rizika didėja. Airiai protestuoja. Vokiečiai nepritaria. Pasaulio ekonominiai apžvalgininkai gūžčioja pečiais.
• Finansų ministrai suvažiuoja į finalinį pasitarimą Briuselyje. Makaronų kabinimo limitai išsemti, bet rimtais veidais padarius ne visiškai kvailą pranešimą ir didelę ECB intervenciją rinkas pirmadienį dar būtų galima apraminti.
• Suveikia komitetų dėsnis, ir nelaimingi briuselio kopūstai paskelbia verdiktą – konfiskuojami Airijos pensijų fondai, jokių bondholderių nuostolių iki 2013 birželio, „parama“ subordinuojama TVF paskoloms, visi kiti valstybių įsipareigojimai subordinuojami „paramai“. Sprendimas be jokios logikos – subordinuojant kitas Airijos skolas paramai, skolos vertybinių popierių rizika didėja taip, kad ne tik tolesnio savarankiško finansavimosi rinkoje, bet ir ECB intervencijos galimybės pakertamos.

Kartu su valstybės rizika didėja (brangsta) ir bankų, ir visų kitų ekonomikos dalyvių rizikos kaštai.
Ekonominis stuporas ir panika užprogramuoti. Europos laukia įdomi savaitė.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Jeigu bubilius būtų kaip Trichet
2. Apie blogas ir geras devalvacijas
3. Padiskutuokime su Kreiviu