1. Vyriausybė kol kas kalba tik apie apdrausto dydžio gyventojų indėlių garantijas. Tai klaida – signalas įmonėms ir organizacijoms, kad jų sąskaitos kituose užnugario neturinčiuose lietuviškuose bankuose yra pavojuje. Jeigu būčiau įmonės vadovas, šiandien pat atsiimčiau pinigus iš Ūkio, Šiaulių, Medicinos bankų, jau nekalbant apie Finastą.

2. Valstybė yra pajėgi visus Snoro ir visų kitų „lietuviško kapitalo“ bankų įsipareigojimus lietuvos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems juridiniams asmenims, įkurdama tam reikalui valstybinį komercinį banką.

3. Vyriausybė turėtų aiškiai deklaruoti:

a) visi lietuvių indėliai saugūs nepriklausomai nuo Snoro aktyvų būklės,

b) visi įsipareigojimai perimami į valstybinį komercinį banką ir yra garantuojami Lietuvos banko atsargomis,

c) įsipareigojimų vykdymas yra didžiausias vyriausybės ir LB prioritetas, kurio įgyvendinimui prireikus bus pasitelktos visos būtinos įstatymų leidėjo ir pinigų eminento suverenios galios (tai tvirtas lietuviškų bankų užnugaris),

d) visi įsipareigojimai bus vykdomi nuo pirmadienio, be jokių atidėjimų ir vilkinimų,

e) apie valstybinį komercinį banką nustoti kalbėti kaip apie laikiną sprendimą, – bankininkystė yra privilegija, ir jeigu ji naudojama netinkamai, valstybė gali sau leisti nacionalizuoti bet kokio dydžio jos (bankų sistemos) dalį.

_
2011.12.31 papildymas: gruodžio 28 dieną LB paskelbtoje lapkričio indėlių statistikoje panikos (indėlių sumažėjimo) požymių nėra. Tautiečiai TAIP pasitiki vyriausybe?
(Gruodžio indėlių statistiką matysime sausio pabaigoje).

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio
2. Gyvulių ūkis #1
3. Airijos gelbėjimo farsas

Vietoje griežtesnių reikalavimų finansų sektoriaus kapitalui pasirinkta nuostolių slėpimo atpalaiduojant apskaitos standartus taktika sukūrė Ponzi stabilizaciją. Tas džiaugsmas gali ilgai nebeužtrukti – krizės metu smarkiai pagerėjo rinkos dalyvių informuotumas, kredito rinkos tapo nervingesnės. Finansinės (mentalinės) problemos Europoje, infliacija Kinijoje, keista akcijų rinkos situacija JAV, naftos kainų dinamika yra netinkamos „mylėti ir gyventi“ (pozityviems lūkesčiams formuoti) ekonominės tvarkos savybės.

2010.12.20 John Hussman, Things I Believe

We did not avoid a second Great Depression because we bailed out financial institutions. Rather, the collapse in the economy and the surge in unemployment were the direct result of a gaping hole in the U.S. regulatory structure that prevented the rapid restructuring of insolvent non-bank financials. Policy makers then inappropriately extended the „too big to fail“ doctrine to ordinary banks. Following a striking loss of public confidence that resulted from arbitrary policy responses, coupled with fear-mongering by exactly those who stood to benefit from public handouts, the self-fulfilling crisis was contained by a change in accounting rules that effectively disabled capital requirements for all financial companies. We are now left with a Ponzi scheme.

While it’s clear that the four-second tape in Ben Bernanke’s head is an endless loop saying „We let the banks fail in the Great Depression, and look what happened,“ any disruption caused by the „failure“ of a financial institution is not due to financial losses to bondholders, but is instead due to the necessity of liquidating the assets in a disorganized, piecemeal way, as was the case with Lehman Brothers. Large, sometimes major banks fail every year without a material effect on the economy. The key is to have regulations that allow these failures to occur with the minimal amount of disruptive liquidation.

It is important to recognize that nearly every financial institution has enough debt to its own bondholders on the balance sheet to absorb all of its losses without any damage to depositors or customers. These bondholders lend at a spread, and they knowingly take a risk.

Tas pats teisingumo trūkumas ir pas mus. Pūsdami NT burbulą Lietuvoje užsienio bankai sąmoningai rizikavo, ir privalėtų prisiimti nuostolius. Reikalingas doras fizinių asmenų bankroto įstatymas.

Lehman was allowed to „fail,“ but because there was still no set of regulations that allowed cutting away the operating entity, it had to be liquidated piecemeal.

Importantly, and even urgently, it was not this „failure“ that produced the economic downturn. If you carefully observe what happened in 2008, the large-scale collapse of the financial markets and the U.S. economy started literally sixty seconds after TARP was passed by Congress on October 3, 2008. At that moment, the world was told not that the smooth operation of the global financial system would be ensured by taking receivership of failing financial institutions; not that the focus of policy would be the protection of depositors, customers, and U.S. fiscal stability; but instead that insolvent private balance sheets would now be defended, subject to the arbitrary decisions of policy makers in which nobody had confidence. Lehman’s failure simply told investors that these decisions could be completely arbitrary, since there was really no operative distinction between Bear Stearns, which was saved, and Lehman, which was not. Moreover, in order to pass TARP, the public had to be convinced that a global meltdown would result if financial institutions weren’t preserved in their existing form. In this way, policy makers created a crisis of confidence.

Lygiai taip Lietuvoje valdžios pasirinkti kovos su krize būdai pakirto tiek vietos ekonomikos dalyvių, tiek užsienio investuotojų pasitikėjimą.

The facts simply do not support the idea that taking receivership of insolvent financials leads to economic distress. Rather, it properly rests losses on the bondholders, and preserves the operation of the financial system by bolstering its solvency. One might argue that we could not possibly let bondholders take the trillions of dollars of losses that would have been required in order to restructure debt and get the bad obligations off the books. This is absurd. A 20% stock market decline wipes out about $3 trillion in market value. Indeed, given the size and average maturity of the U.S. bond market, just the increase in interest rates that we’ve observed over the past 6 weeks has knocked off trillions in market value.

The financial markets are perfectly capable of taking losses. They don’t do well with disorganized piecemeal liquidation – where perfectly good loans are called in and countless positions have to be unwound – but that isn’t required if your regulatory structure allows receivership/conservatorship that can cut away and gradually transfer the operating portion of an institution. What the global economy is not capable of taking is the uncertainty that results when policy makers apply arbitrary rules, leaving all other decision makers in the economy frozen at the edge of their seats to discover what the results of those arbitrary decisions will be. We have learned the wrong lesson, and we continue to pay for it.

Tiesiogiai taikytina ir Lietuvai. Valdžios pasirinkta kovos krize pagal bankų dūdelę taktika atvedė į akligatvį. Atsigavimo per eksportą, tikintis pakankamo paklausos augimo užsienio rinkose, planai nerealūs. Du metai laiko iššvaistyti, nei struktūrinės, nei teisingumo reformos neįvyko.

2010.12.26 Papildymas. Ir kam čia reikėtų rašyti tekstus tokiom antikalėdinėm nuotaikom? Jau vien tam, kad sukurti atsvarą kalėdų senelių makaronams.

Delfi.lt, Gitanas Nausėda:

Daugelis tikėjosi, kad nuosmukis bus, tačiau kad jis bus toks didelis, nesitikėjo niekas, įskaitant ir mane. Kritinis veiksnys buvo JAV investicijų banko „Lehman Brothers“ bankrotas. Po jo tapo aišku, kad pasaulio ūkis sulaukė keliagubo smūgio. Investicinio banko žlugimas iš esmės lėmė visiškai kitokias kreditavimo sąlygas, tarpbankinės rinkos sustingo, o verslas turėjo visiškai apsieiti be kredito išteklių.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa

Nežiūrint to, kad vyriausybė šiandien gali pasirašyti pagalbos paketą be parlamentinio ratifikavimo, jau aišku, kad pirmalaikius rinkimus laimės partija, kuri tuos įsipareigojimus sustabdys, jeigu savo valia nesustabdys dabartinis parlamentas. Situacija labai panaši į buvusią Islandijoje, kur jau su „europartneriais“-kreditoriais suderintą ir parlamente priimtą bankų nuostolių socializavimo aferą suvokdamas politines realijas vetavo šalies prezidentas.

Vykstančio politinio spektaklio absurdas tiesiog nerealus.

• Prasidėjus krizei vyriausybė užkrauna mokesčių mokėtojams milžinišką bankų indėlių garantijų naštą.
• Tuomet dusina ekonomiką silpnaprotiška diržų veržimo politika.
• Dėl procikliškos mokesčių sistemos grimzta į deficitą, todėl daug skolinasi.
• Europos centrinis bankas atidaro piniginę ir labai pigiai skolina bankams, priimdamas kaip užstatą tos pačios skęstančios vyriausybės obligacijas. Bankai skolina vyriausybei brangiau ir uždirba iš carry trade.
• Carry trade pelno nepakanka bankų nuostoliams padengti. Tai visi supranta, depozitoriai pamažu perkėlinėja pinigus į saugesnes vietas. Bankams pritrūksta pinigų, todėl vyriausybė periminėja jų įsipareigojimus jau ir užsienio kreditoriams.
• Vyriausybės prisiimamų ir mokesčių mokėtojams kraunamų įsipareigojimų našta pasiekia aferos lygį, fiskalinis deficitas didėja iki 32% (!)
• ECB nebenori didinti rizikos pigiai finansuodamas „aferistus“. Iš dalies tai nebetikslinga – finansų rinkoms prarandant optimizmą ir Airijos obligacijų kainoms krentant, carry trade strategijos yra nuostolingos, kad ir kaip pigiai būtų finansuojamos. Pinigų nutekėjimas iš bankų sistemos tęsiasi. Situacija netvari.
• Plutokratai sugalvoja „genialų“ sprendimą – jeigu Airijos mokesčių mokėtojai nesugeba ištempti bankų iš nuostolių naudodamiesi pigia ECB pagalba, reikia jiems suteikti „brolišką paramą“, paskolinant pinigų brangiai, bet daug. Su sąlyga, kad nenutrauks diržų veržimosi eksperimento.
• Finansų rinkos į idėją reaguoja skeptiškai, Airijos obligacijos toliau pinga. Portugalijos, Ispanijos kredito rizika didėja. Airiai protestuoja. Vokiečiai nepritaria. Pasaulio ekonominiai apžvalgininkai gūžčioja pečiais.
• Finansų ministrai suvažiuoja į finalinį pasitarimą Briuselyje. Makaronų kabinimo limitai išsemti, bet rimtais veidais padarius ne visiškai kvailą pranešimą ir didelę ECB intervenciją rinkas pirmadienį dar būtų galima apraminti.
• Suveikia komitetų dėsnis, ir nelaimingi briuselio kopūstai paskelbia verdiktą – konfiskuojami Airijos pensijų fondai, jokių bondholderių nuostolių iki 2013 birželio, „parama“ subordinuojama TVF paskoloms, visi kiti valstybių įsipareigojimai subordinuojami „paramai“. Sprendimas be jokios logikos – subordinuojant kitas Airijos skolas paramai, skolos vertybinių popierių rizika didėja taip, kad ne tik tolesnio savarankiško finansavimosi rinkoje, bet ir ECB intervencijos galimybės pakertamos.

Kartu su valstybės rizika didėja (brangsta) ir bankų, ir visų kitų ekonomikos dalyvių rizikos kaštai.
Ekonominis stuporas ir panika užprogramuoti. Europos laukia įdomi savaitė.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Jeigu bubilius būtų kaip Trichet
2. Apie blogas ir geras devalvacijas
3. Padiskutuokime su Kreiviu

Taigi, bankų-naujienos lt: dėl bankų geros praktikos kodekso

Ne kartą rašyta, kad stengsimės sureguliuoti verslo ir bankų nesutarimus be teismo, ir be prievartinio įstatymų taikymo. Verslas visada pykstasi banku (ir atvirkščiai) tik iki tol … kol susitaiko.  Visada konflikto sprendimas taikos sutartimi yra pigiausias kelias, o laiko ir pinigų taupymas – tai esminis ir verslo ir banko interesas. Deja, įstatymai neapibrėžia visų gyvenimo sričių ir lieka platus spektras situacijų, kuriose bankai ir verslas gali elgtis įvairiai.  Tačiau bankų veikloje visuomeninis įvaizdis apima ne tik svarbiausias: patikimumo, stabilumo, turtingumo … ir kitas pinigų saugumą apimančias sritis, bet ir kokybišką aptarnavimą garantuojančias veikas.  Gal įstatyminis kokybiško aptarnavimo reglamentavimas ir yra įmanomas, tačiau valstybės dažniausia nesistengia taip smulkmeniškai taikyti įstatymų ir palieka šias sritis konkurencijai ir savireguliacijai. Šios savireguliacijos išraiška – susitarimas tarp konkrečioje veiklos srityje konkuruojančių subjektų įvardijamas kaip etikos arba geros praktikos kodeksas. Paprastai konfliktuojančiose ar visuomenei svarbiose veiklos srityse ilgainiui valstybė vis tik įsikiša į veiklą su privalomu – įstatyminiu reglamentavimu, nes visi etikos kodeksai deja yra deklaratyvūs ir paprastai neturi sankcijų nesilaikantiems jų reikalavimų.

Džiugu, kad beveik po 20 bankų veiklos Lietuvoje metų,  Lietuvos bankų asociacijai pavyko šiemet priimti Geros bankų praktikos kodeksą. Jo pagrindinė mintis: “Geros bankų praktikos kodeksu siekiama puoselėti banko ir kliento santykius, skatinti gerą bankų praktiką nustatant bankų veiklos bendruosius principus ir reikalavimus, įskaitant ir tuos, kurių nenustato teisės aktai, o taip pat siektiną elgsenos modelį.” Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba (LSVVT) ne kartą prašė bankininkų nustatyti   k o n k r e č i a i bent vieną “bankų veiklos bendrąjį principą ir reikalavimą” ir taip  išspręsti pirminį visų nesutarimų žingsnį – nebendravimą, kuris oficialiai ir  Vartotojų teisių apsaugos tarnybos įvardintas kaip pirmoji problema ir gyventojams bendraujant su bankais. Deja, geros bankų praktikos kodekse apsiribota bendrąją fraze “Bankas atsako į klientų skundus per banko nustatytą laiką, atsižvelgdamas į skundo pobūdį, reikiamas ištirti aplinkybes ir kita” kuri neįneša jokio aiškumo klausimui: “kada bankas teiksis atsakyti į mūsų raštišką paklausimą?”. Tai tik vienas skaudus pavyzdys apibūdinantis minėto etikos kodekso naudingumą.

Mano kiek paredaguotas komentaras. Nesuprantu, iš kur toks kapituliantiškas konformizmas.

Bankai yra privilegijuotas finansinis kartelis, įsiteisinęs sau rentą visų kitų ekonomikos dalyvių sąskaita. Privilegijos milžiniškos – kredito (pinigų) emisijos teisė, didžiausią rizikos dalį perkeliant valstybei ir visuomenei – valstybinis indėlių draudimas, būsto paskolų, paskolų verslui draudimas per Invegą, slaptasis bankų gelbėjimo planas, valstybės iždas komerciniame banke, visiškas konkurencijos institucijų abejingumas bankų paslaugų įkainiams.

Tokioje sistemoje ekonominį santykį galima apibūdinti paprastai ir fundamentaliai – jie ima, jūs duodate. Jeigu jūs neturite ką duoti, tuomet jie atima. Jeigu jie vykdo kredito defliaciją, ir todėl jūsų skolų kaina nepaprastai išauga, vistiek esate patys kalti – mikliau sukitės – įkeiskite asmeninį turtą ir uždirbkite eksportuodami.

Verslas visada pykstasi su banku (ir atvirkščiai) tik iki tol … kol susitaiko.

Atleiskite už grubų palyginimą – prievartaujama auka visada iš pradžių šiek tiek paspurda, kol susitaiko. Kai susitaiko, gali net pamąstyti, kad būtų ne taip skausminga, jeigu prievartautojas naudotų lubrikuotą prezervatyvą, atsiprašau – geros praktikos kodeksą.

Kalbėjimai apie etikos kodeksus yra akivaizdi kapituliacija. Jūs paverkšlensite, jie pažadės, ir jau būsite “susitarę”? Ar tiesiog jau taip apsipratote?

Nes jeigu priprasti dar nespėjote, yra bent keletas dalykų, kurių galite ir turėtumėte reikalauti:

1. Bankų operacijų įkainių kontrolės. Kažkodėl keliant didžiules bangas ir ieškant kartelinių susitarimų dėl (gal ~20%) pieno antkainių, ignoruojami atvirai veikiančio bankų kartelio iki 1000% antkainiai tarpbankiniams pavedimams. Ar tai kokia dėmesio neverta smulkmena?

2. Bankų konkurencijos, visų pirma piktnaudžiavimų dominuojančia padėtimi bankomatų rinkoje sureguliavimo. Bankomatų tinklai (juos valdančių bankų teisė nustatyti bet kokius įkainius kitų bankų klientų operacijoms) didele dalimi įtvirtina juos valdančių bankų dominavimą ir smarkiai pakerta konkurenciją bankų sektoriuje. Tai gali būti nesunkiai sureguliuota, panašiai kaip buvo išspręsti telekomo šachtų monopolio įkainių konkurentų kabeliams klausimai, panašiai kaip dirbama išmonopolizuojant elektros tiekimo rinką.

3. Kolektyvinių ieškinių praktikos įteisinimo. Visi nukentėjote nuo 2009-ųjų VILIBOR išpūtimo, ir turite teisę paprašyti tų pinigų atgal. Nei bylinėdamiesi po vieną, nei nuolankiai prašydami šansų laimėti neturite.

4. Reikalauti teisingumo. Lietuvos teismuose iki šiol galima nebaudžiamai meluoti. Gal manote, kad tai jums ir ekonomikai nekenkia?

5. Galų gale, rūpintis bendromis ekonominio žaidimo taisyklėmis, mažinančiomis bendrą bankų rentos naštą. Turėti poziciją ne tik siaurai suprantamų verslo interesų klausimais, bet ir darbo santykių, ir vartotojų. Rūpintis dalykais sudarančiais vidaus darbo ir vartojimo rinką – bent jau mokesčių naštos perkėlimu nuo darbo santykių ekonominėms rentoms, fizinių asmenų bankroto įteisinimu, išpūstų akcizų normalizavimu (sumažinimu). Nes tai jūsų, ne kieno kito rinka ir ekonomika, kurios skurdinimas jums labiausiai ir kenkia.

Sakysite, tai jau būtų politikavimas, ne verslo reikalas? Kaip pažiūrėsi. Profsąjungos ar kokia ūkio ministerija tuo nepasirūpins. Sakysite, reformomis turi rūpintis politinis elitas? Koks elitas? Tas, kuris aptarnauja Lietuvoje užsienio valstybių ir bankų interesus? Ar manote, kad visus galų gale išgelbės kokia teisinga į valdžią išrinkta moteriškė? Atsipeikėkite.

Jokio kito elito nėra. Verslas yra Lietuvos elitas.
Galvokite, ką norite palikti vaikams.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Nesidrovėkime nacionalizavimo. Snoro krizės valdymo trūkumai
2. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio
3. Gyvulių ūkis #1

DELFI primena, kad krizės nukamuoti latviai, kurie šeštadienį balsavo pirmuosiuose visuotiniuose rinkimuose nuo tada, kai šalis 2008 metais nugrimzdo į giliausią recesijos liūną, vis dėlto sutiko iškęsti daugiau skausmingų ekonominių reformų ir suteikė centro dešiniųjų vyriausybei mandatą tęsti drakonišką taupymo politiką.

Premjero Valdžio Dombrovskio centro dešinės blokas „Vienybė“ įtikinamai laimėjo 10-ojo šaukimo Latvijos parlamento rinkimus, surinkęs 31,1 proc. balsų ir užsitikrinęs 33 Seimo mandatus, sekmadienį paskelbė šalies Centrinė rinkimų komisija.

Antrą vietą užėmė centro kairiosios pakraipos politinių partijų susivienijimas „Santarvės centras“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, surinkęs 26,03 proc. balsų ir savo vietų skaičių Seime padidino nuo 18 iki 29.

Centro dešinioji Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (ŽVS) liko trečioje vietoje su 19,68 proc. balsų ir turės 22 mandatus.

„Santarvės centrui“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, programą rengė labai rimta ir visai nerusakalbė „Reform Task Force Latvia“ intelektualų grupė. Ne taip daug trūko, kad rinkimus būtų laimėjęs partijų susivienijimas, deklaruojantis revoliucines progresyvias nuostatas, totaliai konfliktuojančias su visa iki tol EK, TVF, Švedijos bankų Latvijoje vykdyta politika ir interesais. Bandymas jas įgyvendinti būtų sukūręs blogų skolų nurašymo precedentą ir konfliktą, lyginant su kuriuo dabartinės Graikijos/Airijos/Islandijos krizės būtų nublankę kaip vaikų žaidimas.

Galima pastebėti, kad politinis blokas su panašia programa Lietuvoje turėtų geresnius laimėjimo šansus bent dėl kelių priežasčių:

• Lietuvos „dešiniųjų-liberalų“ koalicija, turėdama geresnes startines pozicijas, pridarė per krizę daugiau ekonominių ir politinių klaidų; vienas ryškiausių kontrastų lyginant su latviais buvo padlaižiavimas bankams vilkinant fizinių asmenų bankroto įstatymą,
• elgėsi ir komunikavo arogantiškai,
• ir Lietuvoje prieš panašų susivienijimą nebūtų lengva naudoti „daugiausia rusakalbiai“ demagogijos, nes čia mažesnis tautinis susipriešinimas,

tik neaišku ar mes turime partijų, kurios galėtų vienytis radikalioms pertvarkoms.

Tai ką gi siūlė Latvijos kairieji? Labai gerus dalykus:

• mokesčių naštos nuo darbo santykių perkėlimą ekonominėms rentoms,
• naikinimą prielaidų nereikalingam ekonomikos financializavimui (praskolinimui),
• žemės vertės ir didesnius gamtos resursų mokesčius,
• radikalią nekilnojamojo turto paskolų bankroto tvarką,
• visų užsienio valiutomis Latvijoje išduotų paskolų priverstinį denominavimą (prieš devalvuojant) vietine valiuta.

Siūlė ir prastesnius tradicinio kairiųjų spektro dalykus – progresyvinius mokesčius ir rinkos protekcionizmą.

Tų programų atsiradimas politinėje erdvėje galėjo lemti ir didesnį Latvijos valdžios lankstumą pasiskubinant priimti mažiau radikalų fizinių asmenų bankroto įstatymą, tiek ir panišką skandinaviško bankų kapitalo traukimąsi. Jau vien tai, kad skandinavų bankai be perstojo traukia pinigus ir iš Lietuvos, gali būti ženklas, kad į radikalių politinių pokyčių galimybę žiūrima rimtai.

Gal būt mažiausiai pas mus girdėtas siūlymas įvesti žemės vertės mokestį. Jo išaiškinimui paskirta didelė programos dalis, o trumpai kalbant mokesčio motyvacija ta, kad žemės vertė kyla dėl visos visuomenės – tiek privačių rinkos dalyvių, tiek valstybės vykdomos ekonominės ir infrastruktūros plėtros, ir nėra jokio blogio iš žemės savininko imti už tą vertės didėjimą mokestį. Apmokestinta žemė nepatraukli spekuliantams, ir dėl spekuliacinės paklausos nuslopinimo/nebuvimo brangsta kur kas mažiau, todėl lieka žymiai įperkamesnė realios ekonomikos dalyviams. Situacijos, kai žemės savininkai neturi pajamų šaltinio gali būti sprendžiamos pigių mokestinių kreditų pagalba. Šis mokestis naudojamas keliose moderniose valstybėse – Taivane, Estijoje, Singapūre.

Prieš ilgesnę programos citatą įdedu nuorodas į porą Michael Hudson, aktyvaus „Reform Task Force Latvia“ dalyvio straipsnių Latvijos tema:

2010.10.03 Who Wins? While Labor Unions celebrate Anti-Austerity Day in Europe, European Neoliberals raise the ante: Governments must Lower Wages or Suffer Financial Blackmail.

2010.07.08 Latvia’s Third Option Neither Devaluation nor Austerity, but Tax Restructuring.

Na ir skyrius iš pačios programos (pajuodinimai mano):
(2010.10.10: kažkaip iš karto nepažymėjau – trečios pastraipos „A third plank“ konfiskacinės nuostatos yra perlenkimas.)

An economic program to renew Latvian development

Banks must share responsibility for keeping loans within the debtor’s ability to pay. This basic rule has been violated throughout the world in recent years. This has been largely a result of the banks’ greed in making loans more than limited to 70 percent of the property’s value, as was long the rule in the United States. In view of the fact that Latvia’s currency is under pressure to be devalued – with 87 percent of mortgage debts being denominated in foreign currency – banks should only able to take the house itself when they foreclose. This is the collateral that was supposed to back the loan, and it is what makes mortgage loans different from personal loans. Personal liability should not be permitted for mortgage debtors. There is no better way to prevent banks from making irresponsible loans, and then trying to make the debtor’s pay.

Second, all loans and obligations should be re-denominated in domestic currency. This is similar to what U.S. President Franklin Roosevelt did in the in 1932 when he overruled the gold clause in most loan contracts. (The clause stated that if the price of gold changed, the debt had to paid in gold equivalence.) This was intended to prevent creditors from obtaining a windfall gain and indeed, a gain beyond the ability of debtors to pay and hence at the expense of economic recovery. The economy comes first, not the bankers. This is especially important in today’s world, where there is no longer a constraint on the banking system’s ability to monetize credit.

A third plank of the program to renew Latvia is designed to cope with the problem of abandoned housing, squatters and crime that has plagued foreclosures in the United States. Upon insolvency or foreclosure of residential and commercial property, the foreclosing bank must put it up for auction within one month, to be sold at a market price. The current occupant (either the indebted owner or renter) will have the right to match the bid. Our plan is for the government to set up a bank to lend the occupant funds to buy the property, converting its current rental value into mortgage debt service. At current prices, the new mortgage may be about 30 percent of the existing debt – and it will be denominated in domestic currency. The oligarchs seem happy with this, because loans on the large public utilities and other assets they have taken over and borrowed against also will be redenominated in domestic currency.

In October 2009, Latvia’s Prime Minister endorsed the first plank of this program, saying that there should be no more personal liability for mortgage debt. The Swedish finance minister became furious and said that this would break all tradition. The Harmony Centre (“Concord”) Party replied that the tradition to which Sweden seemed to be referring was feudalism, and reminded Sweden that Latvia threw off the Swedish yoke back in the 17th century – and threw out the German land barons in 1905.

There is a case of cognitive dissonance when it comes to structural financial and fiscal reform. Most people are not aware that a workable alternative exists, one that was viewed for a century as being the free market alternative – a market free of unearned income and “empty” pricing. Students no longer are taught that economic thinkers have spent the last seven centuries discussing better modes of taxation, banking and pricing, based on the ability to distinguish between economically necessary costs and income, and unnecessary costs.

The classical reformers sought to complete what they viewed as the economic program of industrial capitalism: to throw off the remaining legacy of feudalism, above all the landlord aristocracy that used to be called the idle rich, and also predatory bankers – a cosmopolitan interest typically working with absentee owners, monopolists and other rent-extracting parties. Landowners, privatizers and monopolists are now backed by their international bankers, joining forces to become a new aggressive power as financial speculators. Their activities are not necessary for the industrial economy to operate, but are a rentier overhead that slows it down.

The most important plank of our program concerns the tax system. Like most other post-Soviet economies that have been neoliberalized, Latvia has a dysfunctional flat tax on employment – a total tax burden (labor, employer, and social tax) of over 50%. This is the major factor pricing Latvian labor out of global markets. We urge that the tax be shifted off labor and its employers onto where the classical economists urged it to be placed: on the land and natural resources, presently taxed at less than 1% of their value.

This would “reform the reformers.” We expect that the EU and its commercial bankers will fight against this tax shift, fearing that it might spread to other countries. That ultimately is the economic and financial war in which Latvia is caught up as prime victim. Fiscal reform must be a key element in financial reform, because the two prongs of reform are symbiotic. Taxing the land will save its rental value from being capitalized into bank loans. Our aim is to limit bank credit to the financing of creating new means of production, not merely to bolster the price of unproductive, extractive privileges and property claims.

Our recommendations are those of centuries of classical liberal economics, from the French Physiocrats through Adam Smith, John Stuart Mill to America’s Progressive Era reformers. In rejecting their classical economic and fiscal logic, Latvia’s neoliberal planners are much like fundamentalist believers in Genesis were offended when Thomas Huxley defended the theory of evolution. “Respectable churchgoers were appalled. ‘Let us hope it is not true,’ cried one horrified lady upon hearing that humans were descended from apes, ‘but if it is, let us pray that it will not become generally known.’”

This is the attitude taken today by Latvia’s neoliberal leaders. They would like to hope that the ideas of the men they cite as their intellectual patron saints – Adam Smith, et al. – did not really say what they did. But facts are facts. The dysfunctional tax system, financial system and dismantling of public enterprise and a public banking option run counter to the idea of free markets held for centuries by the classical liberals. Their idea of a free market was a market free of unearned income, free of land rent and predatory financial charges. Latvia’s neoliberal rulers have been busy loading down the economy with these charges during their entire time of office. The result has been an economic and demographic death spiral for Latvia.

Latvia’s financial and economic problems are not natural, nor are they inevitable. Latvia can still become a highly competitive industrial and agricultural producer with a high standard of living. All it needs to do is end the radical neoliberal experiment – an experiment which, after all, was designed to destroy Russian Soviet military power, sweeping up Latvia’s unfortunate economy in the backwash.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. xxx formos recesija

Parinkau keletą išvadų dokumento fragmentų.

LLRI pozicija:

Įstatymo priėmimas ir fizinių asmenų bankroto įteisinimas turėtų neigiamų pasekmių bendrai ekonominei padėčiai, iškreiptų racionalų ekonominį elgesį, didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei skatintų piktnaudžiavimą bankrotu. Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo ir žmonės būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus. Motyvų įteisinti fizinių asmenų bankrotą nepakanka. Dalį fizinių asmenų bankrotui keliamų tikslų galima pasiekti kitomis priemonėmis (ribotos atsakomybės juridinio asmens institutas). Dėl šių priežasčių tikslinga nepritarti Įstatymo projektui bei atsisakyti bet kokio fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimo.

Lietuvos bankų asociacija:

Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento pateiktos išsamios pastabos ir pasiūlymai tik patvirtina, kad Įstatymo projektas parengtas labai skubotai ir turėtų būti grąžintas rengėjams tobulinti. Lietuvos bankų asociacijos narių specialistai pasirengę prisidėti prie šio proceso teisinės bazės tobulinimo ir dalyvautų darbo grupės darbe tobulinant Įstatymo projekto nuostatas. Manome, kad skaidrus šio Įstatymo projekto nuostatų aptarimas dalyvaujant visoms suinteresuotoms pusėms padėtų parengti sprendimus optimaliai subalansuojant teik nemokaus fizinio asmens, tiek kreditoriaus interesus.

Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos:

Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį, kad abejotina, ar įstatymo projektu tinkamai įvertinami kreditorių teisėti lūkesčiai, nes įsigaliojęs įstatymo projektas būtų taikytinas ir tiems skoliniams įsipareigojimams, kurie atsirado iki įstatymo įsigaliojimo. Pagal teisėtų lūkesčių principą, kuris yra tiek Europos Sąjungos teisės bendrasis principas, tiek ir vienas iš pagrindinių nacionalinės konstitucinės teisės principų, asmenys, kuriems teisės aktais buvo suteiktos tam tikros teisės arba sukelti lūkesčiai, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šias teises bei lūkesčius, jei veiks teisėtai, jie galės įgyvendinti bent jau tam tikrą laiką. Šis principas glaudžiai susijęs su įgytų teisių apsaugos principu, pagal kurį turi būti apsaugomos teisės, įgytos pagal galiojančius teisės aktus.

Lietuvos bankas:

Jei įstatymo projektas būtų svarstomas, siūlome atsižvelgi į visas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2009 m. balandžio 7 d. Išvadoje dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo projekto Nr.XIP-450 ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. balandžio 21 d. rašte ,,Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo projekto Nr.XIP-450 atitikties Europos Sąjungos teisei” pateiktas pastabas, taip pat nustatyti, kad įstatymas nebūtų taikomas skoliniams įsipareigojimams, atsiradusiems iki įstatymo įsigaliojimo, ir įstatymo įsigaliojimą nustatyti ne nuo 2010 m., o nuo 2012 metų.

Teisės institutas:

Projekto 10 straipsnio 3 punkte numatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nuo fizinio asmens bankroto proceso pabaigos nėra praėję penkeri metai. Numatytasis penkerių metų terminas yra neprotingai trumpas ir dėl to gali atsirasti nemažai piktnaudžiavimo atvejų, kai asmenys dėl nesąžiningumo neapdairiai prisiiminės turtines prievoles, tikėdamiesi išvengti jų vykdymo atlikus bankroto procedūrą. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo turėtų būti numatytas ilgesnis terminas, pavyzdžiui 10 metų.

2010 m. balandžio 18 d. Vyriausybė paskelbė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepcijos patvirtinimo. Keli fragmentai:

5. Esama situacija, kai Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato nemokaus fizinio asmens bankroto galimybės, neatitinka nei paties nemokaus fizinio asmens, nei jo kreditorių interesų. Fizinis asmuo, negalintis padengti savo skolų, neapsaugotas nuo nuskurdimo. Išieškojimas iš jo turto gali būti atliekamas neribotą laiką. Toks fizinis asmuo nesuinteresuotas turėti legalų pajamų šaltinį, oficialiai įgyti turto, nes išieškant skolas šio turto netektų. Taigi skolininkas linkęs dirbti nelegaliai, įgytą turtą registruoti kitų asmenų vardu. Toks asmuo neribotam laikui paliekamas neapibrėžtoje padėtyje. Kadangi tokio teisinio reguliavimo nėra, neįmanoma subalansuotai tenkinti visų kreditorių reikalavimus, nes skolininkas dažniausiai gali atsiskaityti tik su tam tikrais kreditoriais, o gautos lėšos nepaskirstomos visiems kreditoriams. [...]

13. Įstatymas nustatys, kad inicijuoti fizinio asmens bankroto procesą galės pats fizinis asmuo ar kreditorius. [...]

16. Įstatymas nustatys, kad turi būti parengtas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas (toliau – Planas). [...]

20. Plane turėtų būti nurodyta:

20.1. kreditorių reikalavimų patenkinimo trukmė – ne ilgiau nei 10 metų;

20.2. kreditorių reikalavimų patenkinimo ir kitų išlaidų apmokėjimo grafikas, kuriame numatyta, kokia suma per tam tikrą terminą ir visą bankroto procesą sumokama fiziniam asmeniui, kiekvienam kreditoriui, kiek lėšų skiriama bankroto administravimo išlaidoms padengti;

20.3. numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas ir pradinė turto pardavimo kaina;

20.4. numatomos gauti iš fizinio asmens skolininkų lėšos;

20.5. lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autorine teise, už teisę į išradimą, dividendai, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ir per visą bankroto procesą;

20.6. kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui priklausančių lėšų naudojimas (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų lėšos privalomiesiems mokėjimams, susidariusiems bankroto proceso metu, teisės aktų nustatyta tvarka mokėti); [...]

24. Įstatymas nustatys, kad fizinis asmuo bankroto proceso metu atlieka teisės aktų nustatytas pareigas, tarp jų:

24.1. pateikia bankroto administratoriui visus su bankroto procesu susijusius dokumentus;

24.2. per Įstatyme nustatytą terminą uždaro visas savo sąskaitas kreditinėse įstaigose ir perveda jose esančias lėšas į bankroto administratoriaus nurodytą sąskaitą;

24.3. per Įstatyme nustatytą terminą nurodo savo darbdaviui (darbdaviams), kai fizinis asmuo įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla – savo partneriams ir kitiems asmenims, mokantiems jam priklausantį atlyginimą už naudojimąsi autorine teise, už teisę į išradimą, kad visos jam priklausančios lėšos (darbo užmokestis, atlyginimas ir kitos) turi būti pervedamos į bankroto administratoriaus nurodytą sąskaitą;

24.4. pasikeitus finansinei būklei (pavyzdžiui, padidėjus gaunamoms pajamoms, gavus palikimą, išlošus pinigus ir (ar) materialines vertybes, gavus apdovanojimus, dovanas ir panašiai ar sumažėjus gaunamoms pajamoms ir kitais atvejais) per tam tikrą terminą apie tai informuoja bankroto administratorių, kad jis imtųsi priemonių Planui patikslinti;

24.5. pasikeitus gyvenamajai vietai, per tam tikrą terminą praneša bankroto administratoriui naujos gyvenamosios vietos adresą.

Bankroto inicijavimo teisę suteikiant kreditoriams, koncepcijoje siūlomi skolininko teisių suvaržymai virsta dešimties metų sustiprintu (agresyvesniu, nei dabartinis) išieškojimu. Gal būtų logiška tokį įstatymą paversti baudžiamojo kodekso dalimi,- tiesiog priskirti nemokumą prie kriminalinių nusikaltimų?

Formuojasi „Lietuva 2030″ vizija:

Ketvirtadalis lietuvių – skolininkai ir bedarbiai, nemokantys privalomojo sveikatos draudimo. Kreditorius – valdžia, turi teisę skolininkams inicijuoti fizinių asmenų bankrotą su dešimtmečiais skolos grąžinimo planais ir totaliniu uždarbio konfiskavimu. Tie, kas nesugeba pabėgti į užsienį arba pasitraukti į pogrindį (šešėlį), bando maitintis konkorėžiais, o supratę, kad ilgai netvers, dėkingai priima galimybę kraustytis į miško eksportą aptarnaujančias darbo stovyklas.

Bubiliui tuo metu suteikiama ekonomikos Nobelio premija už pavyzdingiausią pasaulyje resursus eksportuojančios ekonomikos sukūrimą diržų užveržimo būdu. Įvertinus auksu ir cigaretėmis pagrįstų piniginių mainų sistemų panašumus, LLRI gauna tarptautinius grantus efektyvių rinkos santykių konclageriuose propagandai.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas
2. Kubilius apie fizinių asmenų bankrotą
3. Susitarimų laisvė

„Mums nereikėtų blaškytis. Yra kalbančių, kad euro zona susprogs, valiuta iširs – aš tais pranašautojais netikiu, manau, kad euro zonos tvirtumą lemia daug rimtesni veiksniai. Todėl savo strategijos orientuotis į euro zoną turėtume laikytis“, – teigė p. Nausėda.

Nelabai aišku, kas yra tie „rimtesni veiksniai, palaikantys eurozonos tvirtumą“. Turbūt čia kalbama apie kažką kitą, ne zonos dalyvių sugebėjimą susitarti ir tų sutarčių laikytis.

Mastrichto kriterijų laikomasi nebuvo ir visiškai nerealu tikėtis, kad jų laikytis bus pradėta. Kitų susitarimų kol kas nėra, ir jokių požymių, kad eurolyderiai pajėgtų susitarti dėl ko nors geresnio nėra.

Ilgus metus konservatyvią politiką vykdęs Europos centrinis bankas spjovė į sąlyginumus ir pradėjo spausdinti pinigus intervencijoms į obligacijų ir gal būt valiutos rinkas. Ne tai, kad tos intervencijos buvo nelogiškas žingsnis – tik lyginant su ligšioline politika jos neskaidrios, neprognozuojamos, vykdomos neaišku kieno sprendimų pagrindu ir jau tikrai sąjungos mastu neaprobuotos.

Nieko keisto, suvokiant, kad gesinamos bankų panikos. Finansų rinkos prarado pasitikėjimą, privatus kapitalas trukiasi iš pietų Europos bankų į Vokietiją, iš Eurozonos – į Ameriką ir Šveicariją. Problema, kad nėra taisyklių, kas tuos bankų gelbėjimus turėtų apmokėti. Britai nuo neaišku kokių gelbėjimų iš karto mandagiai atsiribojo, vokiečiai, padelsę pusantros savaitės, iškėlė papildomų ultimatyvių reikalavimų. Grubiai kalbant, prašo kolegų nevogti – mat sužinota, kad Graikijos centrinis bankas skatino Graikijos obligacijų naked short selling (nukritusias jas dabar supirkinėja-gelbėja ECB). Europartneriai vokiečių paremti neskuba. JAV senatas 94:0 balsais pasiūlė įstatymo pataisą, blokuojančią JAV vyriausybės dalyvavimą neperspektyviuose TVF gelbėjimo projektuose.

Dezorganizacija akivaizdi. Europa siūlo Graikijai gelbėjimo planus be skolų nurašymo. Iš tikro tai ne Graikijos, o jos kreditorių gelbėjimo planai, kurie pačiai Graikijai (kaip ir ankstesni bandymai įkinkyti Islandiją) visai nenaudingi. Absoliučiai visi supranta, kad skolos turės būti restruktūrizuotos, tik niekas nežino, kaip pripažinti arba socializuoti nuostolius, kad ir bankams būtų gerai, ir elektoratas pritartų, ir pasaulio investuotojai patikėtų.

Zero Hedge Marla:

In fact, the various and increasingly fragmentary elements that compose the EU appear, almost without exception, to be deliberately undermining the very four elements required to save the Euro:

1.  Broad acknowledgment of the problem (it is fashionable to call this „fiscal crisis,“ but this means only „we’re broke“) and assumption of responsibility for same.
2.  The appearance of a readiness to engage in cohesive, cooperative action to address #1.
3.  A demonstrated commitment to functioning and unfettered markets.  (i.e. nothing that would permit the credible rumor that capital controls may be around the corner).
4.  A distinct air of calm, rational certainty (however fictitious in reality).

Norint problemą išspręsti, reiktų išdrįsti ją konstatuoti, prisiimti atsakomybę, turėti planą, ir nustoti gąsdinti rinkas. Normali logika, tik politiškai šių dienų Europoje neįgyvendinama.

Iš tikro įdomu, ką turėjo omenyje p.Nausėda sakydamas „euro zonos tvirtumą lemia daug rimtesni veiksniai“…

Nedidelis papildymas. Zero Hedge serveris šiandien perkrautas, o „negalime aptarnauti užklausos“ pranešimas atrodo taip (kas nepažįstamas, susipažinkite su Marla):

Tuo tarpu gitaristas Bill Mitchell (jis gi Research Professor in Economics and Director of the Centre of Full Employment and Equity (CofFEE), at the University of Newcastle, NSW Australia) nesupranta, kuriems galams ECB reikalingas naujas biuras:

The ECB is embarking on a major construction project to erect new building at the east end of Frankfurt, which will be completed on current plans by the end of 2013. It will replace the old wholesale market which supplied fruit and vegetables to Frankfurt and surrounds. One suspects the health of the citizens was better served in this former land use. I wonder what they will do with the new building when the Eurozone collapses. Perhaps it could be a nice retirement village for the executives who will be looking for something to do.

Įtraukiu billy blog į „skaitinių tinkle“ sąrašą.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Absurdo paūmėjimai, Graikija
2. Neurozė
3. Apie pinigus ir tvarkingą finansų sistemą

1. Galima nieko nedaryti, ignoruojant bankų ir valiutos krizės riziką, viliantis, kad valdžios vadybininkai suvaldys „vidinę defliaciją“. Esu skeptiškas tokio scenarijaus sėkme. Toks, kaip dabar vykdomas, „defliacijos administravimas“, jau nekalbant apie ekonominį neefektyvumą ir skausmingumą, įmanomas tik šiuo metu pasaulio centrinių bankų vykdomos refliacijos ir rinkų euforijos kontekste. Ta euforija gali baigtis daug greičiau, negu norėtųsi. Iš visų įmanomų variantų šis kol kas labiausiai primena „kelią į bedugnę“.

2. Nusivažiuoti iki pinigų krizės, tuomet įvykdyti vienkartinį lito devalvavimą, o kad būtų tikriau dėl ateities gal net vienašališkai įsivesti eurą. Nieko gero tame nematau, išskyrus nuostolio pripažinimą vietoje jo stūmimo ateitin. O kas toliau?

3. Geresnė išeitis už pirmą ir pusinį antrą būdą būtų devalvacija atsisakant valiutų valdybos. Litas devalvuojamas, valstybės iždui grąžinamos pinigų emisijos funkcijos, įsivedant kintamą valiutos kursą. Jeigu jau vistiek sėdi 840 darmojedų, tai tegul nors kokį darbą dirba. Bent jau monetarinę diskusiją susigrąžintume į viešąją erdvę.

Šioje vietoje nuosekliai už valdžios mažinimą pasisakantys žmonės turėtų pasipiktinti, kad siūlau didinti CB valdžią. Nesiūlau, tik lyginu alternatyvas. Rašydamas „geresnė išeitis“, turiu omenyje – mažiau absurdiška už centrinio banko funkcijų perdavimą Stokholmui ir kubilizmo ekonominę politiką Lietuvoje.

Apskritai devalvavimas ir lankstaus valiutos kurso įvedimas būtų geriau už dabartinę pinigų palaikymo auginant valstybės skolą politiką. Valstybės skola krenta tik ant mokesčių mokėtojų pečių, o devalvavimas nuostolius paskirsto atvirkščiai ir plačiau:

• atvirkščiai proporcingai darbui – daugiau dirbantiems žala santykinai mažesnė, nei kitiems, o nauda – didžiausia,
• proporcingai pagal turimų pinigų ir debitorių kiekį – mokesčių mokėtojams, visokiems jų nemokėtojams ir užsieniečiams,
• proporcingai vartojimui – daugiau vartojantiems gyvenimas pabrangsta labiausiai.

Išeina gana solidarus nuostolių pasiskirstymas. Praktiškai tai visada duoda geresnius bendraekonominius rezultatus už vidinės defliacijos politiką (pvz. neskatina darbingų žmonių emigracijos).

4. Geriausias būtų valiutos devalvavimo jos apskritai atsisakant ir nieko neįsivedant būdas. Pinigai devalvuojami tiek, kiek reikia jų konvertavimui į valiutą panaudojant centrinio banko atsargas. Centrinio banko pinigų monopolis naikinamas, valstybinis indėlių draudimas ir bet kokia prievolė valstybei gelbėti finansų institucijas naikinama. Indėlių draudimas tampa grynai privatus.

Nuo tol kas kokius pinigus nori, tokius ir naudoja. Eurus, dolerius, rublius, elektroninį auksą, taškus maximos nuolaidų kortelėje, savarankiškai vertindamas tų institucijų riziką. Tokiai gerai pinigų anarchijai būtina sąlyga būtų pelno ir pajamų mokesčių panaikinimas. Mokesčių sistemos reforma, panaikinant pelno ir pajamų mokesčius, šiuo metu apskritai būtų paprasčiausias ir efektyviausias visų problemų sprendimas. Labai sumažintų socialinį absurdą, sustabdytų kapitalo nuotėkį ir valiutos riziką. Gal nieko nereikėtų ir  devalvuoti.

–

Rašydamas nuolat akcentuoju teisingumą. Per visą įrašą dar nei sykį nepaminėjau pagrindinio teisingumo aspekto – devalvavimas apdovanoja skolininkus, o baudžia taupytojus ir kreditorius. Ar tai teisinga? Ne, neteisinga. Tačiau gyvenant skolų baudžiavos visuomenėje matau ir teigiamą aspektą – devalvacija palengvina gyvenimą daliai baudžiauninkų, o daliai potencialių padeda baudžiavos išvengti. Galvojant apie praskolintą užsieniui valstybę, širdis dėl tokio neteisingumo krauju neapsipila.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Padiskutuokime su Kreiviu
2. Airijos gelbėjimo farsas
3. Bankų negelbėjimo planas

2009.09.29, The Baltic course. Valdis Zatlers: secrecy over official findings in Latvia is unacceptable

The Audit Office has concluded that, in rescuing Parex banka, LVL 674 million was withdrawn from the Latvian economy and deposited at the bank for a few weeks at the end of 2008, which the state might never get back. This amount was to be returned in July or August this year, but only LVL 50 million and EUR 9 million (LVL 6.3 million) was repaid. The Audit Office informs that LVL 674 million is equal to 37% of the planned tax revenue this year.

In order to invest money in Parex banka, the state had to borrow, which increased government debt from 6% to 38%. In order to find money fast, the State Treasury had to resort to unprofitable deals – sale of government bonds incurred an LVL 6 million loss for the state.

Because of the borrowing by the state, loan interest rates at Latvian commercial banks increased to up to 15.24% a year. All floating rate loan recipients suffered as a result.

The Audit Office estimates that the technical costs of Parex banka takeover deal reached LVL 1,012,646 by June 30 this year.

Furthermore, Parex banka current management and their consultants cost at least LVL 100,000 a month at the moment.

The Audit Office also strongly criticizes the Financial and Capital Market Commission, headed by Irena Krumane. The commission did not provide systematic analysis of „Parex banka“ liquidity problems and did not try to stop the situation at the bank from deteriorating. This indicates that the Latvian banking supervision system is unprofessional.

Komentatoriai pastebi, kad Parex’o „gelbėjimo“ pretekstu išvogta suma savo dydžiu viršija valstybės iki šiol gautą Tarptautinio valiutos fondo ir Europos sąjungos paramą, teikiamą su sąlyga, kad pusę paramos lėšų Latvija skirtų bankams.

Panašu, kad latviai „įvykdė reikalavimus“ su kaupu. Gal tik „gelbėjo“ ne tai, kas buvo užsakyta …

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Mosler’is apie prekybos balansą
3. How to exit the euro – a proposal from 1997

Spalio 12 d. Olandijos centrinis bankas prasidėjus indėlininkų panikai buvo priverstas perimti savo kontrolėn regioninį banką Royal KPN NV.

Bankas žlugo, kažkokiam kritikui-aktyvistui Pieter Lakerman nacionalinės televizijos kanalu paraginus indėlininkus atsiimti indėlius iš banko, piktnaudžiavusio savo galiomis ir leidusio sau rinkti nepagrįstai didelius mokesčius iš būsto paskolų skolininkų.

Vajė, vajė, kaip negerai išėjo. Juk banko savininkas dar spalio 3-ią iš dalies pripažino kritiką, ir žadėjo pasitaisyti. Be to jis buvo Olandijos futbolo čempionų komandos savininkas, o dabar bankrutuoja.

Žmonės pasipiktinę.
Kur nusiris Olandijos futbolas, klausia Bloomberg.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Trijų milijardų nepakaks
2. JAV reguliuos indėlių palūkanas
3. Indėlių litais perviršis komerciniuose bankuose