The legitimacy of a market economy will inevitably be challenged if rewards go disproportionately to a small elite, especially one which benefited from the support of taxpayers.

The tragedy of the financial crisis is that those who have suffered most have been those who bear no responsibility for it, and who, whether employees or businesses, accepted the disciplines of a market economy only to find that others were excused that discipline because they were ‘too important to fail’.

Tai ne pirmas toks Kingo pasisakymas, žmogus kalba apie puikiai jam žinomus dalykus ir yra visiškai teisus. Svarbu suprasti, kodėl jam ta laisvoji rinka rūpi. Pažvelkim į skeptikų nuomones.

Pirma, laisvoji rinka yra mitas -Tom Hickey:

… the US and entire developed world are so far away from so-called free market economy, which requires near perfect competition that this is now just a myth, like the rugged individualism of pioneers setting off for the frontier. Massive transnational corporations dominating market are price setters rather than price takers. The price of the most important natural resource, petroleum, is controlled by the swing producer. Global labor is now fungible due to transportation and communications technology and a neoliberal policy of free trade and free flow of capital. This is an economic situation that severely disadvantage workers, not to mention all the efforts of powerful interests to undermine the bargaining power of labor. We have to deal with real condition such as exist, not ideal conditions that we fantasize about.

(Kokia laisvoji rinka? Gyvename monopolių dusinamoje visuomenėje su agresyviai ribojama, mokesčiais apkrauta susitarimų laisve ir pasirinktinai veikiančia teisėsauga.)

Ir teoriškai ji egzistuoti negali, nes išties laisva rinka nebūtų stabili – Dan Kervick:

I understand a lot of the arguments coming form the libertarian and/or Austrian camp about the role of cronyism in the dysfunctions of the current US economy. But they really ought to consider the possibility that what blew up the economy is not primarily cronyism introducing distortions into what otherwise would be the smooth functioning of a truly free market economy running on the principles of genuine liberty. Rather, as I think Minsky persuasively argued, the tendency toward instability is built into the very structure of modern capitalist finance, and can only be suppressed if government takes vigorous ongoing steps to stabilize the financial system [...]

A laissez faire system, if it ever did exist, would not by a self-regulating economic ecology. It would be a wildly unstable and chaotic dynamical system.

„Laisvosios rinkos“ individualizmas yra ideologinis šiuolaikinio kapitalizmo stuburas. Būtent tokio kapitalizmo, kokį kritikuoja, o išties atstovauja King’as.
Dan Kervick:

No civilized economy in the modern world has ever practiced laissez faire economics of the kind preached by the Austrians. If anything is a pipe dream, the laissez faire model is one. Ron Paul and the other Austrians are preaching an extremist, radical doctrine. It is only because of the temporary triumph of extremism of the kind preached by Paul, Grover Norquist, Ayn Rand the Kochs and others in the motley camp of radical individualists that reasonable proposals like the JG [Job guarantee - red.]  now seem like strangely radical to people who have imbibed many of these views.

–
Tai tik kelios užuominos į diskusiją, nuolat vykstančią MMT blogosferoje. Diskusijų dalyviai anaiptol nėra laisvės priešininkai, o žmonės, adekvačiai suvokiantys šių dienų realijas, ir siūlantys reformas – pinigų, mokesčių, darbo santykių – kurios iš pirmo žvilgsnio nepratusiems atrodo perdaug radikalios.

Įrašas gali užgauti liberalius austrų ekonomikos tikinčiųjų jausmus ir sukelti norą komentaruose paminėti socializmą. Nebūtina to daryti – Tom Hickey:

The free market advocates consider anything but a so-called free (read unregulated market) to be socialism. We know from experience where that leads, and it is not nirvana other than for the people at the top. It’s just playing the „class warfare“ card, and it is transparent self-serving sophistry.

Grįžtu nuo ko pradėjau – prie plutokratijos. Tai ne kaina, kurią mokame už galimybę turėti laisvąją rinką, o sistema, kurioje „mažiau lygūs už kitus“ nepajėgia ginti savo interesų, nes jų (teisėtumo) nesuvokia, nes protai sukaustyti įtaigių doktrinų.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa

Įvedus elementarią tvarką, valstybė galėtų radikaliai pagerinti bankininkystės sąlygas savo piliečiams ir ištraukti iš bankų šešėlio ~dešimt milijardų litų.

Niekam ne paslaptis, kad bankai Lietuvoje, be kitų dalykų, plėšia nerealius įkainius už pačias paprasčiausias “komunalines” paslaugas – išrašus, pervedimus, pinigų įnešimus į sąskaitą, pinigų išėmimus bankomatuose, kortelių aptarnavimą, atsiskaitymus kortelėmis prekybos taškuose. Pakankamas kiekis žmonių tai suvokia ir apie tuos dalykus kalba, politikai viena ausimi tarsi jau girdi, ir net didysis visa ko kontrolierius Lietuvos bankas imasi priemonių – žada kovoti prieš lupikavimą didesniu viešumu.

Ne taip daug trūksta iki normalaus sprendimo – valstybinio atsiskaitymų banko įsteigimo. Pvz. tokio, koks, būta kalbų, galėjo atsirasti Lietuvos pašto bazėje. Paprasto banko, kuris net nevykdytų kreditavimo veiklos, o tiesiog priimtų į savo glėbį visų valdžios įstaigų sąskaitas, indėlius, o taip einamąsias sąskaitas piliečių, norinčių už savo pinigų aptarnavimą ir operacijas mokėti ne “komerciniais” tarifais.

Tai nebūtų kokia finasų inžinerija, o tik paprastas ir teisingas skriaudžiamų piliečių problemos sprendimas. Bankų atžvilgiu tai nebūtų konkurencijos iškraipymas, o tiesiog nepagrindinės veiklos naštos (pagrindinė – indėliai ir paskolos) palengvinimas, nepažeidžiantis jokių rašytų valstybės įsipareigojimų.

Koks būtų rezultatas?

Didžioji dalis P1 pinigų (šiuo metu P1 yra 28 milijardai litų), o laipsniškai – ir reikšminga dalis terminuotų indėlių (P2 yra 48 milijardai) migruotų iš komercinių bankų ten, kur geriau – į valstybinį. Komerciniams (beveik visi priklauso užsieniui) bankams tektų tą migraciją užtikrinti atitinkamai pritraukiant milijardus eurų kapitalo. Visi yra filialai ir padaliniai stambių europinių bankų, kurie negalėtų nevykdyti savo įsipareigojimų, kad nesukeltų abejonių savo patikimumu ir didelių ekonominių kolapsų visoje Europoje.

Bankai, aišku, nenorėtų tiek kapitalo pritraukinėti. Sumažintų paslaugų įkainius – tai ekonomikai būtų į naudą. Padidintų indėlių palūkanas – ekonomikai į naudą. Bandytų skolintis centriniame banke, bet centrinis bankas turėtų oriai atsisakyti – pas mus valiutų valdyba, mes pinigų politikos neturime, vidaus rinkoje neskoliname, ir taisyklės mums to neleidžia. Iš vyriausybės skolinimasis irgi nebūtų įmanomas – vyriausybė teisių išlaidauti neturi, o tik neviršyti deficito limito ir kovoti su valstybės skola. Visa tai kuo gražiausiai ir labai nuosekliai skambėtų iki šiol dominavusios monetarinio primityvizmo ir fiskalinio veržimosi retorikos rėmuose, nereikėtų jokių revoliucjų ir perversmų.

Pasiūlymas buvo suformuluotas diskutuojant G+ apie Lietuvos galimybes tinkamai finansuoti valstybės gynybą, ir kol kas rimtų prieštaravimų nesulaukė. Išties valstybė turi ir kitų degančių problemų – pensijas, nedarbą, emigraciją, augančią užsienio skolą. Nėra priežasties jų nespręsti.

Beje, kodėl kalbu apie pinigų “ištraukimą iš šešėlio”, o ne pvz. “atėmimą iš bankų užlaužus rankas”? Todėl, kad ~10 mlrd. litų ši vyriausybė supenėjo bankams, pervedinėdama į juos lėšas, kurias vidinių poreikių finansavimui skolinosi užsienyje. Tereikia atsiimti, kas savo.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Bankų negelbėjimo planas
2. Bankai patiria ne likvidumo, o kapitalo problemas
3. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?

Lietuvos atominės energetikos fronte naujienos – atsirado net du konsorciumai (amerikiečių ir japonų), kurie (tipo) išreiškė norą statyti atominę jėgainę Lietuvoje. Nors valdantieji ir lekuoja iš džiaugsmo, bet informacijos apie situaciją ne daugiau nei anksčiau. Nei ką siūlo, nei kokioms sąlygom – viskas įslaptinta. Ta džiugia proga norėčiau pasidalinti savo mintimis, kodėl Lietuvai nereikia naujos atominės jėgainės.

Čia jau ne pirmas mano rašinėlis panašia tema. Anksčiau savo argumentus grindžiau pagrinde ekonominiais veiksniais. Šį kartą elektros kainą paliksiu nuošalyje.

Visų pirma aš netikiu Lietuvos sugebėjimu sėkmingai pastatyt tokio dydžio objektą. Suprantu, kad statybomis yra suinteresuoti daugelis.. bet kai valdžiažmogiai ką nors stato už „tautos“ pinigus niekada nesibaigia gerai, o blogų pavyzdžių pilna, pradedant Būtingės terminalu (kiek žinau vis dar yra įslaptinta kiek kartų statybos viršijo sąmatą) ir baigiant valdovų rūmais ar nacionaliniu stadionu. Jei Suomiai atominės sąmatą viršijo du kartus, tai Lietuviai tikriausiai viršys šį „rekordą“ bent dar dvigubai. Atsižvelgiant į tai, kad didžiąją atominės elektros kainą sudaro investicijos – perspektyva nedžiugina.

Turima Lietuvos atominės elektrinės valdymo patirtis taip pat nenuteikia optimistiškai. Per 20+ nepriklausomybės metų kaimynams mes elektrą pardavinėdavome pigiau nei savo vartotojams.. o kauptas elektrinės uždarymo fondas nuolat būdavo panaudojamas „svarbesnėms reikmėms“. Visą nesugebėjimą valdyti vainikavo uždarymo peripetijos: pradedant panaudoto kuro saugyklos statybomis ir baigiant kadrų kaita IAE. Primena lesyklėlę išrinktiesiems. Vėlgi perspektyva – nekokia.

Trečias aspektas – elektros rinka. Šiuo metu mes ją turime (šiokią tokią), bet pastačius naują atominę elektrinę normaliai rinkai ateis galas. Turėsim „savo“ gamintoją, kuris potencialiai galės patenkinti ženklią vartojimo dalį. Kiti žaidėjai atsidurs „trečio brolio“ vietoj. Neseniai Valstiečių laikraštyje buvo straipsniukas šia tema. Verta paskaityti. Yra pagrįstų nuogastavimų dėl galimų (aš apie tai irgi kažkada rašiau ) įsipareigojimų pirkti elektrą. Tokiu atveju daugiau nei pusė visos Lietuvoje suvartojamos elektros energijos būtų perkama per VIAP‘ą. Tuomet apie jokią rinką net kalbos nebebūtų.

Net ir nepradėjus statyti atominės elektrinės galimybės vystyti elektros rinką jau yra dirbtinai stabdomos: vykdoma sektoriaus koncentracija. T.y. visos didžiosios Lietuvos elektros energetikos įmonės sukištos po bendru „stogu“ AB „Visagino atominė elektrinė“. Vienose rankose bus sukoncentruota gamyba, perdavimas, paskirstymas, birža. Vienu Sekmoko „reformos“ brūkštelėjimu buvo nubrauktos visos teigiamos permainos įvykusios suskaldžius kažkada buvusią monopolininkę „Lietuvos energija“. (Šiame kontekste keistai skamba valdančiųjų puolimas prieš „Lietuvos dujas“). Įdomu pastebėti, kad ir socdemai, ruošdamiesi atominės statybai darė lygiai tą patį: sukoncentravo visą elektros energetiką „vienose rankose“. Net ir nepastačius naujos atominės koncentracija apie AB VAE situaciją elektros rinkoje pablogino. Jei atominė būtų pastatyta.. apie kažkokią rinką ar konkurenciją būtų galima pamiršti. Kokiems 60 metų į priekį.

Visa situacija su naująja atomine primena rusų posakį avos‘. Kokia bus elektros kaina, kas pirks pagamintą energiją, kur dėsim radioaktyvias atliekas, kaip bus finansuojamas uždarymas. Neatmestinas scenarijus, kad naujos elektrinės uždarymui, kaip ir dabar, reikės sėdėti ES prieškambaryje su ištiesta rankas ir prašyti išmaldos. Tiesa.. daugelis dabartinių politikų to tikriausiai nebesulauks. Visgi ilgai dirba tos atominės.

Energetinė nepriklausomybė su nauja AE taip pat neturi nieko bendro. Normaliomis sąlygomis jungtys su kaimyninėm šalim (pvz. Skandinavijos) galėtų užtikrinti didesnę „energetinę nepriklausomybę“ nei atominė elektrinė. Tik karo ar stichinių nelaimių atveju, kuomet būtų apribota ar sunaikinta elektros energijos importo infrastruktūra, atominė elektrinė būtų papildomas energetinio saugumo garantas. Bet ar tikrai tokiu atveju norime turėti atominį gigantą?

Visi pasamprotavimai apie pigią atominę elektrą tėra tik būrimas iš kavos tirščių. Kol kas jokių tai patvirtinančių faktų nėra pateikta. Be kuriuo atveju elektra iš būsimos atominės jėgainės bus pardavinėjama už „rinkos kainą“. Arba aukštesnę. Kam ta papildoma rizika?

Truputis ekonomikos (nors žadėjau apie tai ir nerašyti). Lietuva neturi nei savo atominio kuro (nei urano, nei sodrinimo, nei gamybos pajėgumų), nei savo technologijos, nei savo kapitalo. Turiu negerą įtarimą, kad ir specialistų (tiek vadybos, tiek techninių) dirbti naujoje atominėj neturim. Yra tik mažumėlę nusidėvėjus infrastruktūra, kurios dalį galima būtų panaudoti naujoje AE. Kaip tokioje situacijoje galima tikėtis, kad naujos AE energija bus pigesnė nei konkurentų?

Bent jau dabar aš nematau jokios ekonominės naujos AE naudos. Vien tik vieningą politikų norą „statyti“. Na dar, vėlgi politikų norą, „išlikti atomine valstybe“.

Pabaigai. Neseniai užėjau konservatorių jaunimėlio inicijuotą sąjūdį „už Lietuvos energetinę nepriklausomybę“. Vaizdas tragikomiškas. Į eterį paleistas „iniciatyvus“ jaunimėlis visiškai niekuo nenutuokia apie tai, ką gina. Graudu.

Originalus autoriaus įrašas, skaitytojų komentarai, ankstesni susiję įrašai yra čia.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Mauras: ar sušelpsime bankų akcininkus?
2. Mauras: Permainų koalicija ir Begemotai
3. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio

(NPL – not performing loans – blogos paskolos)

—

Kas negerai?

Labai negerai, kad FT Alphaville juos publikavo. Amoralūs finansų spekuliantai tuoj  puls short’inti. Laikotarpyje tarp Portugalijos ir Ispanijos bankrotų spėsime (vėl) išgarsėti kaip viena iš shrudiniausiai valdomų ekonomikų.

Antras paveikslėlis – blogų paskolų/NT kainų kritimo santykis – rodo, kad vyriausybė „kūnu dengė“ blogo kredito „ambrazūrą“. Kai šlykštūs spekuliantai short’ins, vyriausybės kūnas jau bus laikomas panaudotu.

–

Neišsigąskite. Čia pavaizduotus nuostolius patiria tik Lietuvoje veikiantys užsienio bankai, kuriuos, pakeitus vyriausybę ir fizinių asmenų bankroto taisykles, galima būtų drąsiai pasiųsti kur vėžiai žiemoja. Apmaudi smulkmena – nėra kam pakeisti nei vyriausybę, nei taisykles.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Nesidrovėkime nacionalizavimo. Snoro krizės valdymo trūkumai
2. Atsiimti indėlius iš bankų nesąžininga
3. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio

Vietoje griežtesnių reikalavimų finansų sektoriaus kapitalui pasirinkta nuostolių slėpimo atpalaiduojant apskaitos standartus taktika sukūrė Ponzi stabilizaciją. Tas džiaugsmas gali ilgai nebeužtrukti – krizės metu smarkiai pagerėjo rinkos dalyvių informuotumas, kredito rinkos tapo nervingesnės. Finansinės (mentalinės) problemos Europoje, infliacija Kinijoje, keista akcijų rinkos situacija JAV, naftos kainų dinamika yra netinkamos „mylėti ir gyventi“ (pozityviems lūkesčiams formuoti) ekonominės tvarkos savybės.

2010.12.20 John Hussman, Things I Believe

We did not avoid a second Great Depression because we bailed out financial institutions. Rather, the collapse in the economy and the surge in unemployment were the direct result of a gaping hole in the U.S. regulatory structure that prevented the rapid restructuring of insolvent non-bank financials. Policy makers then inappropriately extended the „too big to fail“ doctrine to ordinary banks. Following a striking loss of public confidence that resulted from arbitrary policy responses, coupled with fear-mongering by exactly those who stood to benefit from public handouts, the self-fulfilling crisis was contained by a change in accounting rules that effectively disabled capital requirements for all financial companies. We are now left with a Ponzi scheme.

While it’s clear that the four-second tape in Ben Bernanke’s head is an endless loop saying „We let the banks fail in the Great Depression, and look what happened,“ any disruption caused by the „failure“ of a financial institution is not due to financial losses to bondholders, but is instead due to the necessity of liquidating the assets in a disorganized, piecemeal way, as was the case with Lehman Brothers. Large, sometimes major banks fail every year without a material effect on the economy. The key is to have regulations that allow these failures to occur with the minimal amount of disruptive liquidation.

It is important to recognize that nearly every financial institution has enough debt to its own bondholders on the balance sheet to absorb all of its losses without any damage to depositors or customers. These bondholders lend at a spread, and they knowingly take a risk.

Tas pats teisingumo trūkumas ir pas mus. Pūsdami NT burbulą Lietuvoje užsienio bankai sąmoningai rizikavo, ir privalėtų prisiimti nuostolius. Reikalingas doras fizinių asmenų bankroto įstatymas.

Lehman was allowed to „fail,“ but because there was still no set of regulations that allowed cutting away the operating entity, it had to be liquidated piecemeal.

Importantly, and even urgently, it was not this „failure“ that produced the economic downturn. If you carefully observe what happened in 2008, the large-scale collapse of the financial markets and the U.S. economy started literally sixty seconds after TARP was passed by Congress on October 3, 2008. At that moment, the world was told not that the smooth operation of the global financial system would be ensured by taking receivership of failing financial institutions; not that the focus of policy would be the protection of depositors, customers, and U.S. fiscal stability; but instead that insolvent private balance sheets would now be defended, subject to the arbitrary decisions of policy makers in which nobody had confidence. Lehman’s failure simply told investors that these decisions could be completely arbitrary, since there was really no operative distinction between Bear Stearns, which was saved, and Lehman, which was not. Moreover, in order to pass TARP, the public had to be convinced that a global meltdown would result if financial institutions weren’t preserved in their existing form. In this way, policy makers created a crisis of confidence.

Lygiai taip Lietuvoje valdžios pasirinkti kovos su krize būdai pakirto tiek vietos ekonomikos dalyvių, tiek užsienio investuotojų pasitikėjimą.

The facts simply do not support the idea that taking receivership of insolvent financials leads to economic distress. Rather, it properly rests losses on the bondholders, and preserves the operation of the financial system by bolstering its solvency. One might argue that we could not possibly let bondholders take the trillions of dollars of losses that would have been required in order to restructure debt and get the bad obligations off the books. This is absurd. A 20% stock market decline wipes out about $3 trillion in market value. Indeed, given the size and average maturity of the U.S. bond market, just the increase in interest rates that we’ve observed over the past 6 weeks has knocked off trillions in market value.

The financial markets are perfectly capable of taking losses. They don’t do well with disorganized piecemeal liquidation – where perfectly good loans are called in and countless positions have to be unwound – but that isn’t required if your regulatory structure allows receivership/conservatorship that can cut away and gradually transfer the operating portion of an institution. What the global economy is not capable of taking is the uncertainty that results when policy makers apply arbitrary rules, leaving all other decision makers in the economy frozen at the edge of their seats to discover what the results of those arbitrary decisions will be. We have learned the wrong lesson, and we continue to pay for it.

Tiesiogiai taikytina ir Lietuvai. Valdžios pasirinkta kovos krize pagal bankų dūdelę taktika atvedė į akligatvį. Atsigavimo per eksportą, tikintis pakankamo paklausos augimo užsienio rinkose, planai nerealūs. Du metai laiko iššvaistyti, nei struktūrinės, nei teisingumo reformos neįvyko.

2010.12.26 Papildymas. Ir kam čia reikėtų rašyti tekstus tokiom antikalėdinėm nuotaikom? Jau vien tam, kad sukurti atsvarą kalėdų senelių makaronams.

Delfi.lt, Gitanas Nausėda:

Daugelis tikėjosi, kad nuosmukis bus, tačiau kad jis bus toks didelis, nesitikėjo niekas, įskaitant ir mane. Kritinis veiksnys buvo JAV investicijų banko „Lehman Brothers“ bankrotas. Po jo tapo aišku, kad pasaulio ūkis sulaukė keliagubo smūgio. Investicinio banko žlugimas iš esmės lėmė visiškai kitokias kreditavimo sąlygas, tarpbankinės rinkos sustingo, o verslas turėjo visiškai apsieiti be kredito išteklių.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa

Lietuva nėra gerovės valstybė, ir niekad tokia nebuvo. Tai prikišamai rodo emigracijos mastai ir demografinio nykimo tendencijos.

Lietuvs ekonomika nepalanki nei darbui, nei verslui. Paprastai akcentuojama per didelė valdiško administravimo našta, ir tai tiesa. Yra dar trys, svarbesnės priežastys. Pirma – teisingumo sistemos korupcija. Teisingumo nebuvimas dalykinei žmonių veiklai – peilis. Antra – banali – per didelis darbo santykių apmokestinimas. Trečia – nerealiai sulyg bendra verslo aplinka  aukštos produktyviai ekonominei veiklai reikalingos žemės ir infrastruktūros kainos.

Apie susitarimų, tame tarpe darbo santykių laisvės problemą kalbu šiame bloge nuo pirmųjų įrašų

• Būtinos reformos
• Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
• Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai
• Totalinis „kovos su nedarbu“ diskusijos debilumas

Nereikia būti genijum, norint suprasti, kad nuosavomis žaliavomis vidaus vartojimui ir eksportui neturtingoje ekonomikoje mokesčiai darbui turi būti konkurencingi.

Kalbant apie žemės ir NT kainų problemas, pradėjęs rašyti šį blogą suvokiau tik pusę reikalo. Ta pusė – akivaizdus faktas, kad žemės vertė paprastai kyla ne vien dėl savininko gerinimų (jei jie išvis vykdomi), bet didesne dalimi dėl aplinkui vykstančios infrastruktūros plėtros. Ne savininko investicijų dėka kylanti žemės vertė yra dovana (sakykime kitaip – perkamosios galios visuomenėje persiskirstymas sluoksniui savininkų, kurie neinvestavo ir nerizikavo), dalį tos vertės ir perkamosios galios augimo sveika susigrąžinti per mokesčius.

Aspektas, kurį suvokiau ne nuo pat pradžių, o vėliau (antra pusė) – tai, kad tokia neapmokestinta žemė nesaugiame investicijų pasaulyje tampa išskirtinai saugia investicija, todėl į ją pradedamas parkuoti kapitalas, ji brangsta. Finansinė paklausa formuoja burbulą, tuomet kapitalas pradedamas ne tik parkuoti, bet ir aktyviai, naudojantis pasiskolintomis lėšomis, investuoti tikintis tolesnio brangimo.

Kaip ir bet kuris kitas spekuliacinio finansų burbulo objektas žemė (ir NT) išbrangsta iki ekonomiškai nepateisinamo lygio. Produktyvios ekonomikos (ne spekuliaciniams) investuotojams jos kaina tampa nekonkurencinga. Tam, ką normaliai turėtų įpirkti mažesnėmis sąnaudomis, produktyvus investuotojas dabar priverstas išleisti daugiau, atitinkamai arba tiesiogiai tam pirkimui, arba sumažėjusių apyvartinių lėšų kompensavimui naudotis bankų kreditu. Lygiai tas pats liečia ir nekilnojamąjį turtą, kuris dirbančiam žmogui tampa nebeįperkamas be kredito.

Finalas – vietoje to, kad žemė dėl uždėtų ant jos mokesčių būtų pigesnė ir įperkama produktyviai ekonominei veiklai, butai – žmonėms, o mokesčius už to sveiko kainų lygio palaikymą gautų valstybė, žemė yra brangi, rentą palūkanų pavidalu už ją gauna privatus finansų sektorius, o mokesčius valstybė plėšia nuo darbo ir jo sukuriamos pridėtinės vertės.

Net jeigu tai būtų lietuviško kapitalo finansų sektorius, pelną kažkaip reinvestuojantis Lietuvoje, tai būtų ekonominė renta ir brutuali dviguba ekonominio nekonkurencingumo priežastis. Bet bankai užsienio. Ką bepridėti.

Prie ko čia gerovės valstybė?

Teisingumo nebuvimas, korupcija, ekonominės rentos yra pagrindinės vis didėjančio turto persiskirstymo visuomenėje ir laisvo finansinio kapitalo pasaulyje koncentracijos priežastys. Pavogtas kapitalas yra ne savu sūriu prakaitu uždirbti pinigai, „ekstraktorius“ jų nenusipelnė ir gerai nežino, kaip juos produktyviai panaudoti. Todėl dalis eina „į mūrą“, dalis – į pasaulines finansų rinkas. Pirma dalis aštrina tik ką aptartą problemą, antra – prarasta potenciali gerovė.

Visuomenė tokioje aplinkoja aiži nuo skurdo, nepasitikėjimo ateitimi, turtinių kontrastų didėjimo, supratimo, kad dirbdamas tiek neužsidirbsi. Prestižas persiskirsto nuo žodžio laikymosi, darbštumo, verslumo, link sugebėjimų prilįsti prie lovio, perlipti per galvas, žinojimo su kuo dalintis, žmogaus statuso vertinimo pagal ryšius su „reikalus tvarkančiais“ ir „problemas sprendžiančiais“. Tradicinės šeimos vertybės tampa vos ne prabanga, didėja tolerancija įvairioms mažiau įpareigojančioms, netradicinėms asmeninių santykių rūšims ir pakraipoms. Vėlines išstumia Helovinas.

Ką daro „buka“ gerovės valstybė – apmokestina tai, ką galima ir reikia apmokestinti – žemę ir gamtos išteklių naudojimą, ir tiesiog išskirsto tai žemesnes pajamas turintiems mažiau privilegijuotiems gyventojų sluoksniams. Rezultatas – nori sutik, nori ne – yra didesnis ekonominis efektyvumas, didesnė bendra gerovė, didesnis saugumas, aukštesnė visuomenės kultūra, mažesnis tokios visuomenės pakantumas neteisingumui ir korupcijai.

Būtent dėl siūlytos radikalios žemės-darbo mokesčių perskirstymo reformos vadinau ką tik Latvijoje nedidele persvara rinkimus pralaimėjusių kairiųjų programą labai progresyvia. Ta programa buvo pristatoma kaip gerovės valstybės tradicijų atsakymas skurdinančiai neoliberaliai Baltijos šalių ekonominei tvarkai.

Manau, kad šiuo metu kylančios ideologinių diskusijų apie progresyvinius mokesčius bangos pagrindinis tikslas yra pseudopozicijos Lietuvos „kairiesiems“ kūrimas, išvengiant išties esminės, Latvijoje atgarsio susilaukusios, Lietuvos elitui nenaudingos politinės programos. (Linkėjimai „no brainer“ progresyvinius mokesčius Lietuvai pasiūliusiam Hadrian). Lyginant su žemės-darbo mokesčių interesų konfliktu, ta diskusija atrodo kaip liliputiška dilema kuriuo galu daužti kiaušinį.

Pridursiu – Tarptautinio valiutos fondo ekspertai nesiekia nuskurdinti Lietuvos, siūlydami įvesti nekilnojamojo turto mokesčius.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2. Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
3. Kubilius apie išlaikytinių visuomenę

DELFI primena, kad krizės nukamuoti latviai, kurie šeštadienį balsavo pirmuosiuose visuotiniuose rinkimuose nuo tada, kai šalis 2008 metais nugrimzdo į giliausią recesijos liūną, vis dėlto sutiko iškęsti daugiau skausmingų ekonominių reformų ir suteikė centro dešiniųjų vyriausybei mandatą tęsti drakonišką taupymo politiką.

Premjero Valdžio Dombrovskio centro dešinės blokas „Vienybė“ įtikinamai laimėjo 10-ojo šaukimo Latvijos parlamento rinkimus, surinkęs 31,1 proc. balsų ir užsitikrinęs 33 Seimo mandatus, sekmadienį paskelbė šalies Centrinė rinkimų komisija.

Antrą vietą užėmė centro kairiosios pakraipos politinių partijų susivienijimas „Santarvės centras“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, surinkęs 26,03 proc. balsų ir savo vietų skaičių Seime padidino nuo 18 iki 29.

Centro dešinioji Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (ŽVS) liko trečioje vietoje su 19,68 proc. balsų ir turės 22 mandatus.

„Santarvės centrui“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, programą rengė labai rimta ir visai nerusakalbė „Reform Task Force Latvia“ intelektualų grupė. Ne taip daug trūko, kad rinkimus būtų laimėjęs partijų susivienijimas, deklaruojantis revoliucines progresyvias nuostatas, totaliai konfliktuojančias su visa iki tol EK, TVF, Švedijos bankų Latvijoje vykdyta politika ir interesais. Bandymas jas įgyvendinti būtų sukūręs blogų skolų nurašymo precedentą ir konfliktą, lyginant su kuriuo dabartinės Graikijos/Airijos/Islandijos krizės būtų nublankę kaip vaikų žaidimas.

Galima pastebėti, kad politinis blokas su panašia programa Lietuvoje turėtų geresnius laimėjimo šansus bent dėl kelių priežasčių:

• Lietuvos „dešiniųjų-liberalų“ koalicija, turėdama geresnes startines pozicijas, pridarė per krizę daugiau ekonominių ir politinių klaidų; vienas ryškiausių kontrastų lyginant su latviais buvo padlaižiavimas bankams vilkinant fizinių asmenų bankroto įstatymą,
• elgėsi ir komunikavo arogantiškai,
• ir Lietuvoje prieš panašų susivienijimą nebūtų lengva naudoti „daugiausia rusakalbiai“ demagogijos, nes čia mažesnis tautinis susipriešinimas,

tik neaišku ar mes turime partijų, kurios galėtų vienytis radikalioms pertvarkoms.

Tai ką gi siūlė Latvijos kairieji? Labai gerus dalykus:

• mokesčių naštos nuo darbo santykių perkėlimą ekonominėms rentoms,
• naikinimą prielaidų nereikalingam ekonomikos financializavimui (praskolinimui),
• žemės vertės ir didesnius gamtos resursų mokesčius,
• radikalią nekilnojamojo turto paskolų bankroto tvarką,
• visų užsienio valiutomis Latvijoje išduotų paskolų priverstinį denominavimą (prieš devalvuojant) vietine valiuta.

Siūlė ir prastesnius tradicinio kairiųjų spektro dalykus – progresyvinius mokesčius ir rinkos protekcionizmą.

Tų programų atsiradimas politinėje erdvėje galėjo lemti ir didesnį Latvijos valdžios lankstumą pasiskubinant priimti mažiau radikalų fizinių asmenų bankroto įstatymą, tiek ir panišką skandinaviško bankų kapitalo traukimąsi. Jau vien tai, kad skandinavų bankai be perstojo traukia pinigus ir iš Lietuvos, gali būti ženklas, kad į radikalių politinių pokyčių galimybę žiūrima rimtai.

Gal būt mažiausiai pas mus girdėtas siūlymas įvesti žemės vertės mokestį. Jo išaiškinimui paskirta didelė programos dalis, o trumpai kalbant mokesčio motyvacija ta, kad žemės vertė kyla dėl visos visuomenės – tiek privačių rinkos dalyvių, tiek valstybės vykdomos ekonominės ir infrastruktūros plėtros, ir nėra jokio blogio iš žemės savininko imti už tą vertės didėjimą mokestį. Apmokestinta žemė nepatraukli spekuliantams, ir dėl spekuliacinės paklausos nuslopinimo/nebuvimo brangsta kur kas mažiau, todėl lieka žymiai įperkamesnė realios ekonomikos dalyviams. Situacijos, kai žemės savininkai neturi pajamų šaltinio gali būti sprendžiamos pigių mokestinių kreditų pagalba. Šis mokestis naudojamas keliose moderniose valstybėse – Taivane, Estijoje, Singapūre.

Prieš ilgesnę programos citatą įdedu nuorodas į porą Michael Hudson, aktyvaus „Reform Task Force Latvia“ dalyvio straipsnių Latvijos tema:

2010.10.03 Who Wins? While Labor Unions celebrate Anti-Austerity Day in Europe, European Neoliberals raise the ante: Governments must Lower Wages or Suffer Financial Blackmail.

2010.07.08 Latvia’s Third Option Neither Devaluation nor Austerity, but Tax Restructuring.

Na ir skyrius iš pačios programos (pajuodinimai mano):
(2010.10.10: kažkaip iš karto nepažymėjau – trečios pastraipos „A third plank“ konfiskacinės nuostatos yra perlenkimas.)

An economic program to renew Latvian development

Banks must share responsibility for keeping loans within the debtor’s ability to pay. This basic rule has been violated throughout the world in recent years. This has been largely a result of the banks’ greed in making loans more than limited to 70 percent of the property’s value, as was long the rule in the United States. In view of the fact that Latvia’s currency is under pressure to be devalued – with 87 percent of mortgage debts being denominated in foreign currency – banks should only able to take the house itself when they foreclose. This is the collateral that was supposed to back the loan, and it is what makes mortgage loans different from personal loans. Personal liability should not be permitted for mortgage debtors. There is no better way to prevent banks from making irresponsible loans, and then trying to make the debtor’s pay.

Second, all loans and obligations should be re-denominated in domestic currency. This is similar to what U.S. President Franklin Roosevelt did in the in 1932 when he overruled the gold clause in most loan contracts. (The clause stated that if the price of gold changed, the debt had to paid in gold equivalence.) This was intended to prevent creditors from obtaining a windfall gain and indeed, a gain beyond the ability of debtors to pay and hence at the expense of economic recovery. The economy comes first, not the bankers. This is especially important in today’s world, where there is no longer a constraint on the banking system’s ability to monetize credit.

A third plank of the program to renew Latvia is designed to cope with the problem of abandoned housing, squatters and crime that has plagued foreclosures in the United States. Upon insolvency or foreclosure of residential and commercial property, the foreclosing bank must put it up for auction within one month, to be sold at a market price. The current occupant (either the indebted owner or renter) will have the right to match the bid. Our plan is for the government to set up a bank to lend the occupant funds to buy the property, converting its current rental value into mortgage debt service. At current prices, the new mortgage may be about 30 percent of the existing debt – and it will be denominated in domestic currency. The oligarchs seem happy with this, because loans on the large public utilities and other assets they have taken over and borrowed against also will be redenominated in domestic currency.

In October 2009, Latvia’s Prime Minister endorsed the first plank of this program, saying that there should be no more personal liability for mortgage debt. The Swedish finance minister became furious and said that this would break all tradition. The Harmony Centre (“Concord”) Party replied that the tradition to which Sweden seemed to be referring was feudalism, and reminded Sweden that Latvia threw off the Swedish yoke back in the 17th century – and threw out the German land barons in 1905.

There is a case of cognitive dissonance when it comes to structural financial and fiscal reform. Most people are not aware that a workable alternative exists, one that was viewed for a century as being the free market alternative – a market free of unearned income and “empty” pricing. Students no longer are taught that economic thinkers have spent the last seven centuries discussing better modes of taxation, banking and pricing, based on the ability to distinguish between economically necessary costs and income, and unnecessary costs.

The classical reformers sought to complete what they viewed as the economic program of industrial capitalism: to throw off the remaining legacy of feudalism, above all the landlord aristocracy that used to be called the idle rich, and also predatory bankers – a cosmopolitan interest typically working with absentee owners, monopolists and other rent-extracting parties. Landowners, privatizers and monopolists are now backed by their international bankers, joining forces to become a new aggressive power as financial speculators. Their activities are not necessary for the industrial economy to operate, but are a rentier overhead that slows it down.

The most important plank of our program concerns the tax system. Like most other post-Soviet economies that have been neoliberalized, Latvia has a dysfunctional flat tax on employment – a total tax burden (labor, employer, and social tax) of over 50%. This is the major factor pricing Latvian labor out of global markets. We urge that the tax be shifted off labor and its employers onto where the classical economists urged it to be placed: on the land and natural resources, presently taxed at less than 1% of their value.

This would “reform the reformers.” We expect that the EU and its commercial bankers will fight against this tax shift, fearing that it might spread to other countries. That ultimately is the economic and financial war in which Latvia is caught up as prime victim. Fiscal reform must be a key element in financial reform, because the two prongs of reform are symbiotic. Taxing the land will save its rental value from being capitalized into bank loans. Our aim is to limit bank credit to the financing of creating new means of production, not merely to bolster the price of unproductive, extractive privileges and property claims.

Our recommendations are those of centuries of classical liberal economics, from the French Physiocrats through Adam Smith, John Stuart Mill to America’s Progressive Era reformers. In rejecting their classical economic and fiscal logic, Latvia’s neoliberal planners are much like fundamentalist believers in Genesis were offended when Thomas Huxley defended the theory of evolution. “Respectable churchgoers were appalled. ‘Let us hope it is not true,’ cried one horrified lady upon hearing that humans were descended from apes, ‘but if it is, let us pray that it will not become generally known.’”

This is the attitude taken today by Latvia’s neoliberal leaders. They would like to hope that the ideas of the men they cite as their intellectual patron saints – Adam Smith, et al. – did not really say what they did. But facts are facts. The dysfunctional tax system, financial system and dismantling of public enterprise and a public banking option run counter to the idea of free markets held for centuries by the classical liberals. Their idea of a free market was a market free of unearned income, free of land rent and predatory financial charges. Latvia’s neoliberal rulers have been busy loading down the economy with these charges during their entire time of office. The result has been an economic and demographic death spiral for Latvia.

Latvia’s financial and economic problems are not natural, nor are they inevitable. Latvia can still become a highly competitive industrial and agricultural producer with a high standard of living. All it needs to do is end the radical neoliberal experiment – an experiment which, after all, was designed to destroy Russian Soviet military power, sweeping up Latvia’s unfortunate economy in the backwash.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. xxx formos recesija

Krugman’as: Extraordinary Elite Delusions and the Madness of Committees

Future historians will marvel at the austerity madness that gripped policy elites in the spring of 2010. In a combination of blind panic and irrational exuberance, organizations from the ECB to the OECD suddenly abandoned everything we’ve learned, at bitter cost, about the economics of recessions, and raced to the conclusion that fiscal austerity was the way to go in the depths of a slump — indeed, that it would actually be expansionary. (…)

Now the OECD is coming as close as such organizations ever do to admitting that it was wrong.

Reuters: Delay austerity if economy stays weak: OECD’s Gurria

The world economy is proving weaker than expected in the second half and countries should consider pushing back austerity measures if that weakness persists, the OECD’s Secretary General said on Friday.

„We had forecast a weakening of the recovery in the second half,“ the OECD’s Angel Gurria told reporters on the sidelines of a conference in Vienna. „The question was how weak was it going to be. And I have to say I think it’s been weaker than we thought.“

„In the short term the weakness can be dealt with with the prolongation of some of the monetary accommodation in some countries,“ Gurria added.

„But if we see that there is a permanence of the weakness perhaps then one can delay the entry into force of the measures of fiscal consolidation,“ he said.

ES fiskalinės drausmės absurdo spektakliams matyt prireiks naujos ideologijos. Kokios?
Apart tarpusavio rietenų, kol kas pavyksta įsivaizduoti tik bangą prieš finansų spekuliantus nukreiptos isterijos.

Beje, 2010.09.26 Martin Wolf: We can only cut debt by borrowing

In short, not only can we deal with the private sector debt overhang by increasing the fiscal deficit, but we must do so. It is the only way of avoiding a deep slump and the immense disruption of mass bankruptcy. But this is not to preclude debt restructuring, as well. It is important to develop ways to restructure private debt, too. But, for this to happen, we must be prepared to impose more losses on financial intermediaries and so on their creditors.

Na, o kadangi su Wolf’u niekas nesiginčija, tai (antras papildymas) 2010.09.30 The Economist: Does fiscal austerity boost short-term growth? A new IMF paper thinks not

Using this method, the IMF reckons that on average a rich country attempted a fiscal contraction of more than 1.5% of GDP about once a decade. (There were also many smaller consolidations; see left-hand chart.) It finds that the typical such episode is clearly contractionary: a fiscal consolidation equivalent to 1% of GDP leads on average to a 0.5% decline in GDP after two years, and to an increase of 0.3 percentage points in the unemployment rate. Spending cuts do less damage than tax rises. This is mainly because they seem to be associated with bigger declines in interest rates. The fund’s economists reckon that this may be because central banks view spending cuts as a stronger signal of a commitment to fiscal prudence and so are more willing to provide some monetary stimulus to soften the blow.

Indeed, declines in interest rates, which also weakened countries’ exchange rates, help explain why GDP did not decline even more sharply. The short-term policy interest rate fell by an average of about 20 basis points for a fiscal consolidation worth 1% of GDP. A rise in net exports due to a real depreciation also helped cushion the blow, although not enough to overcome falls in domestic consumption and investment (see right-hand chart).

At the moment, however, there is less scope for these mitigating factors. Interest rates in most rich countries cannot fall much further. And a country cutting its deficit now would not be doing so alone (which would reduce the impact on exports). Simulations carried out by the fund show that slashing spending in an environment where interest rates have no more room to fall doubles the contractionary effect of such cuts compared with a situation where the central bank still has scope to cut rates. In such a situation, GDP can be expected to decline by 1%, rather than the historic average of 0.5%. If, in addition, everyone else is cutting, the effect of a fiscal contraction is further magnified. Most people believe that fiscal consolidations are helpful in the long run. Expecting them to be painless looks like wishful thinking.

Vaje vaje, koks atradimas ir siurprizas. Prieš kurį laiką Krugman’as (kalbėdamas apie Amerikos politiką) taikliai ironizavo:

In a terrific new working paper, MIke Konczal and Arjun Jayadev look under the hood of an Alesina/Ardagna paper that is being widely cited as evidence that austerity will lead to growth. They look to see how many of the austerity -> growth episodes actually involve fiscal contraction in a slump. Here’s a comprehensive list of those cases:

Ireland 1987

And as I among others have noted, the things that drove Irish expansion — devaluation, a boom in its largest trading partner, and a sharp fall in interest rates — have no relevance to the United States today.

—
Taigi, „diržų veržimasis“ yra blogiausia iš įmanomų fiskalinių politikų krizės akivaizdoje. O kokios alternatyvos?

Tikra alternatyva – teisingumo ir (fiskalinės bei monetarinės) ekonominės reformos. Ekonominių rentų (tame tarpe pinigų monopolio) naikinimas, susitarimų laisvę varžančių pelno ir pajamų mokesčių naikinimas. Apie tai šiame bloge kalbėta ir ginčytasi.

„Lievas“ (nuo žodžio kairė), bet gersnis už diržų užveržinėjimą būdas – savanoriškai išsižadėtų pinigų emisijos (t.y. savarankiškos monetarinės politikos) teisių susigrąžinimas ir pinigų spausdinimas besitraukiančiam kreditui kompensuoti. Ekonomika daugiausiai laimėtų, jeigu pinigų paklausos padidėjimas ir su tuo susijęs ekonomikos nuosmukis bei nedarbas būtų kompensuojamas didinant biudžeto deficitą – radikaliai mažinant mokesčius darbui, nekarpant pensijų ir socialinių išmokų, plečiant, o ne siaurinant valstybės teikiamas paslaugas, tame tarpe finansavimą švietimui ir medicinai, galų gale (Lietuvos specifika) išlaikant statybų pramonę iždo pinigais finansuojant būsto renovaciją.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Europarlamentas žino kaip išspręsti krizę
2. How to exit the euro – a proposal from 1997

Prekybos balanso išaiškinimas „atsigavimo per eksportą“ entuziastams (59 knygos puslapis):

To get on track with the trade issue, always remember this: In economics, it’s better to receive than to give. Therefore, as taught in 1st year economics classes:

Imports are real benefits. Exports are real costs.

In other words, going to work to produce real goods and services to export for someone else to consume does you no economic good at all, unless you get to import and consume the real goods and services others produce in return. Put more succinctly: The real wealth of a nation is all it produces and keeps for itself, plus all it imports, minus what it must export.

A trade deficit, in fact, increases our real standard of living. How can it be any other way? So, the higher the trade deficit the better. The mainstream economists, politicians, and media all have the trade issue completely backwards. Sad but true.

To further make the point: If, for example, General MacArthur had proclaimed after World War II that since Japan had lost the war, they would be required to send the U.S. 2 million cars a year and get nothing in return, the result would have been a major international uproar about U.S. exploitation of conquered enemies. We would have been accused of fostering a repeat of the aftermath of World War I, wherein the allies demanded reparations from Germany which were presumably so high and exploitive that they caused World War II. Well, MacArthur did not order that, yet for over 60 years, Japan has, in fact, been sending us about 2 million cars per year, and we have been sending them little or nothing. And, surprisingly, they think that this means they are winning the “trade war,” and we think it means that we are losing it. We have the cars, and they have the bank statement from the Fed showing which account their dollars are in.

Skamba neįprastai?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Laisvosios rinkos mitas

„Mums nereikėtų blaškytis. Yra kalbančių, kad euro zona susprogs, valiuta iširs – aš tais pranašautojais netikiu, manau, kad euro zonos tvirtumą lemia daug rimtesni veiksniai. Todėl savo strategijos orientuotis į euro zoną turėtume laikytis“, – teigė p. Nausėda.

Nelabai aišku, kas yra tie „rimtesni veiksniai, palaikantys eurozonos tvirtumą“. Turbūt čia kalbama apie kažką kitą, ne zonos dalyvių sugebėjimą susitarti ir tų sutarčių laikytis.

Mastrichto kriterijų laikomasi nebuvo ir visiškai nerealu tikėtis, kad jų laikytis bus pradėta. Kitų susitarimų kol kas nėra, ir jokių požymių, kad eurolyderiai pajėgtų susitarti dėl ko nors geresnio nėra.

Ilgus metus konservatyvią politiką vykdęs Europos centrinis bankas spjovė į sąlyginumus ir pradėjo spausdinti pinigus intervencijoms į obligacijų ir gal būt valiutos rinkas. Ne tai, kad tos intervencijos buvo nelogiškas žingsnis – tik lyginant su ligšioline politika jos neskaidrios, neprognozuojamos, vykdomos neaišku kieno sprendimų pagrindu ir jau tikrai sąjungos mastu neaprobuotos.

Nieko keisto, suvokiant, kad gesinamos bankų panikos. Finansų rinkos prarado pasitikėjimą, privatus kapitalas trukiasi iš pietų Europos bankų į Vokietiją, iš Eurozonos – į Ameriką ir Šveicariją. Problema, kad nėra taisyklių, kas tuos bankų gelbėjimus turėtų apmokėti. Britai nuo neaišku kokių gelbėjimų iš karto mandagiai atsiribojo, vokiečiai, padelsę pusantros savaitės, iškėlė papildomų ultimatyvių reikalavimų. Grubiai kalbant, prašo kolegų nevogti – mat sužinota, kad Graikijos centrinis bankas skatino Graikijos obligacijų naked short selling (nukritusias jas dabar supirkinėja-gelbėja ECB). Europartneriai vokiečių paremti neskuba. JAV senatas 94:0 balsais pasiūlė įstatymo pataisą, blokuojančią JAV vyriausybės dalyvavimą neperspektyviuose TVF gelbėjimo projektuose.

Dezorganizacija akivaizdi. Europa siūlo Graikijai gelbėjimo planus be skolų nurašymo. Iš tikro tai ne Graikijos, o jos kreditorių gelbėjimo planai, kurie pačiai Graikijai (kaip ir ankstesni bandymai įkinkyti Islandiją) visai nenaudingi. Absoliučiai visi supranta, kad skolos turės būti restruktūrizuotos, tik niekas nežino, kaip pripažinti arba socializuoti nuostolius, kad ir bankams būtų gerai, ir elektoratas pritartų, ir pasaulio investuotojai patikėtų.

Zero Hedge Marla:

In fact, the various and increasingly fragmentary elements that compose the EU appear, almost without exception, to be deliberately undermining the very four elements required to save the Euro:

1.  Broad acknowledgment of the problem (it is fashionable to call this „fiscal crisis,“ but this means only „we’re broke“) and assumption of responsibility for same.
2.  The appearance of a readiness to engage in cohesive, cooperative action to address #1.
3.  A demonstrated commitment to functioning and unfettered markets.  (i.e. nothing that would permit the credible rumor that capital controls may be around the corner).
4.  A distinct air of calm, rational certainty (however fictitious in reality).

Norint problemą išspręsti, reiktų išdrįsti ją konstatuoti, prisiimti atsakomybę, turėti planą, ir nustoti gąsdinti rinkas. Normali logika, tik politiškai šių dienų Europoje neįgyvendinama.

Iš tikro įdomu, ką turėjo omenyje p.Nausėda sakydamas „euro zonos tvirtumą lemia daug rimtesni veiksniai“…

Nedidelis papildymas. Zero Hedge serveris šiandien perkrautas, o „negalime aptarnauti užklausos“ pranešimas atrodo taip (kas nepažįstamas, susipažinkite su Marla):

Tuo tarpu gitaristas Bill Mitchell (jis gi Research Professor in Economics and Director of the Centre of Full Employment and Equity (CofFEE), at the University of Newcastle, NSW Australia) nesupranta, kuriems galams ECB reikalingas naujas biuras:

The ECB is embarking on a major construction project to erect new building at the east end of Frankfurt, which will be completed on current plans by the end of 2013. It will replace the old wholesale market which supplied fruit and vegetables to Frankfurt and surrounds. One suspects the health of the citizens was better served in this former land use. I wonder what they will do with the new building when the Eurozone collapses. Perhaps it could be a nice retirement village for the executives who will be looking for something to do.

Įtraukiu billy blog į „skaitinių tinkle“ sąrašą.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Absurdo paūmėjimai, Graikija
2. Neurozė
3. Apie pinigus ir tvarkingą finansų sistemą