DELFI primena, kad krizės nukamuoti latviai, kurie šeštadienį balsavo pirmuosiuose visuotiniuose rinkimuose nuo tada, kai šalis 2008 metais nugrimzdo į giliausią recesijos liūną, vis dėlto sutiko iškęsti daugiau skausmingų ekonominių reformų ir suteikė centro dešiniųjų vyriausybei mandatą tęsti drakonišką taupymo politiką.

Premjero Valdžio Dombrovskio centro dešinės blokas „Vienybė“ įtikinamai laimėjo 10-ojo šaukimo Latvijos parlamento rinkimus, surinkęs 31,1 proc. balsų ir užsitikrinęs 33 Seimo mandatus, sekmadienį paskelbė šalies Centrinė rinkimų komisija.

Antrą vietą užėmė centro kairiosios pakraipos politinių partijų susivienijimas „Santarvės centras“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, surinkęs 26,03 proc. balsų ir savo vietų skaičių Seime padidino nuo 18 iki 29.

Centro dešinioji Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (ŽVS) liko trečioje vietoje su 19,68 proc. balsų ir turės 22 mandatus.

„Santarvės centrui“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, programą rengė labai rimta ir visai nerusakalbė „Reform Task Force Latvia“ intelektualų grupė. Ne taip daug trūko, kad rinkimus būtų laimėjęs partijų susivienijimas, deklaruojantis revoliucines progresyvias nuostatas, totaliai konfliktuojančias su visa iki tol EK, TVF, Švedijos bankų Latvijoje vykdyta politika ir interesais. Bandymas jas įgyvendinti būtų sukūręs blogų skolų nurašymo precedentą ir konfliktą, lyginant su kuriuo dabartinės Graikijos/Airijos/Islandijos krizės būtų nublankę kaip vaikų žaidimas.

Galima pastebėti, kad politinis blokas su panašia programa Lietuvoje turėtų geresnius laimėjimo šansus bent dėl kelių priežasčių:

• Lietuvos „dešiniųjų-liberalų“ koalicija, turėdama geresnes startines pozicijas, pridarė per krizę daugiau ekonominių ir politinių klaidų; vienas ryškiausių kontrastų lyginant su latviais buvo padlaižiavimas bankams vilkinant fizinių asmenų bankroto įstatymą,
• elgėsi ir komunikavo arogantiškai,
• ir Lietuvoje prieš panašų susivienijimą nebūtų lengva naudoti „daugiausia rusakalbiai“ demagogijos, nes čia mažesnis tautinis susipriešinimas,

tik neaišku ar mes turime partijų, kurios galėtų vienytis radikalioms pertvarkoms.

Tai ką gi siūlė Latvijos kairieji? Labai gerus dalykus:

• mokesčių naštos nuo darbo santykių perkėlimą ekonominėms rentoms,
• naikinimą prielaidų nereikalingam ekonomikos financializavimui (praskolinimui),
• žemės vertės ir didesnius gamtos resursų mokesčius,
• radikalią nekilnojamojo turto paskolų bankroto tvarką,
• visų užsienio valiutomis Latvijoje išduotų paskolų priverstinį denominavimą (prieš devalvuojant) vietine valiuta.

Siūlė ir prastesnius tradicinio kairiųjų spektro dalykus – progresyvinius mokesčius ir rinkos protekcionizmą.

Tų programų atsiradimas politinėje erdvėje galėjo lemti ir didesnį Latvijos valdžios lankstumą pasiskubinant priimti mažiau radikalų fizinių asmenų bankroto įstatymą, tiek ir panišką skandinaviško bankų kapitalo traukimąsi. Jau vien tai, kad skandinavų bankai be perstojo traukia pinigus ir iš Lietuvos, gali būti ženklas, kad į radikalių politinių pokyčių galimybę žiūrima rimtai.

Gal būt mažiausiai pas mus girdėtas siūlymas įvesti žemės vertės mokestį. Jo išaiškinimui paskirta didelė programos dalis, o trumpai kalbant mokesčio motyvacija ta, kad žemės vertė kyla dėl visos visuomenės – tiek privačių rinkos dalyvių, tiek valstybės vykdomos ekonominės ir infrastruktūros plėtros, ir nėra jokio blogio iš žemės savininko imti už tą vertės didėjimą mokestį. Apmokestinta žemė nepatraukli spekuliantams, ir dėl spekuliacinės paklausos nuslopinimo/nebuvimo brangsta kur kas mažiau, todėl lieka žymiai įperkamesnė realios ekonomikos dalyviams. Situacijos, kai žemės savininkai neturi pajamų šaltinio gali būti sprendžiamos pigių mokestinių kreditų pagalba. Šis mokestis naudojamas keliose moderniose valstybėse – Taivane, Estijoje, Singapūre.

Prieš ilgesnę programos citatą įdedu nuorodas į porą Michael Hudson, aktyvaus „Reform Task Force Latvia“ dalyvio straipsnių Latvijos tema:

2010.10.03 Who Wins? While Labor Unions celebrate Anti-Austerity Day in Europe, European Neoliberals raise the ante: Governments must Lower Wages or Suffer Financial Blackmail.

2010.07.08 Latvia’s Third Option Neither Devaluation nor Austerity, but Tax Restructuring.

Na ir skyrius iš pačios programos (pajuodinimai mano):
(2010.10.10: kažkaip iš karto nepažymėjau – trečios pastraipos „A third plank“ konfiskacinės nuostatos yra perlenkimas.)

An economic program to renew Latvian development

Banks must share responsibility for keeping loans within the debtor’s ability to pay. This basic rule has been violated throughout the world in recent years. This has been largely a result of the banks’ greed in making loans more than limited to 70 percent of the property’s value, as was long the rule in the United States. In view of the fact that Latvia’s currency is under pressure to be devalued – with 87 percent of mortgage debts being denominated in foreign currency – banks should only able to take the house itself when they foreclose. This is the collateral that was supposed to back the loan, and it is what makes mortgage loans different from personal loans. Personal liability should not be permitted for mortgage debtors. There is no better way to prevent banks from making irresponsible loans, and then trying to make the debtor’s pay.

Second, all loans and obligations should be re-denominated in domestic currency. This is similar to what U.S. President Franklin Roosevelt did in the in 1932 when he overruled the gold clause in most loan contracts. (The clause stated that if the price of gold changed, the debt had to paid in gold equivalence.) This was intended to prevent creditors from obtaining a windfall gain and indeed, a gain beyond the ability of debtors to pay and hence at the expense of economic recovery. The economy comes first, not the bankers. This is especially important in today’s world, where there is no longer a constraint on the banking system’s ability to monetize credit.

A third plank of the program to renew Latvia is designed to cope with the problem of abandoned housing, squatters and crime that has plagued foreclosures in the United States. Upon insolvency or foreclosure of residential and commercial property, the foreclosing bank must put it up for auction within one month, to be sold at a market price. The current occupant (either the indebted owner or renter) will have the right to match the bid. Our plan is for the government to set up a bank to lend the occupant funds to buy the property, converting its current rental value into mortgage debt service. At current prices, the new mortgage may be about 30 percent of the existing debt – and it will be denominated in domestic currency. The oligarchs seem happy with this, because loans on the large public utilities and other assets they have taken over and borrowed against also will be redenominated in domestic currency.

In October 2009, Latvia’s Prime Minister endorsed the first plank of this program, saying that there should be no more personal liability for mortgage debt. The Swedish finance minister became furious and said that this would break all tradition. The Harmony Centre (“Concord”) Party replied that the tradition to which Sweden seemed to be referring was feudalism, and reminded Sweden that Latvia threw off the Swedish yoke back in the 17th century – and threw out the German land barons in 1905.

There is a case of cognitive dissonance when it comes to structural financial and fiscal reform. Most people are not aware that a workable alternative exists, one that was viewed for a century as being the free market alternative – a market free of unearned income and “empty” pricing. Students no longer are taught that economic thinkers have spent the last seven centuries discussing better modes of taxation, banking and pricing, based on the ability to distinguish between economically necessary costs and income, and unnecessary costs.

The classical reformers sought to complete what they viewed as the economic program of industrial capitalism: to throw off the remaining legacy of feudalism, above all the landlord aristocracy that used to be called the idle rich, and also predatory bankers – a cosmopolitan interest typically working with absentee owners, monopolists and other rent-extracting parties. Landowners, privatizers and monopolists are now backed by their international bankers, joining forces to become a new aggressive power as financial speculators. Their activities are not necessary for the industrial economy to operate, but are a rentier overhead that slows it down.

The most important plank of our program concerns the tax system. Like most other post-Soviet economies that have been neoliberalized, Latvia has a dysfunctional flat tax on employment – a total tax burden (labor, employer, and social tax) of over 50%. This is the major factor pricing Latvian labor out of global markets. We urge that the tax be shifted off labor and its employers onto where the classical economists urged it to be placed: on the land and natural resources, presently taxed at less than 1% of their value.

This would “reform the reformers.” We expect that the EU and its commercial bankers will fight against this tax shift, fearing that it might spread to other countries. That ultimately is the economic and financial war in which Latvia is caught up as prime victim. Fiscal reform must be a key element in financial reform, because the two prongs of reform are symbiotic. Taxing the land will save its rental value from being capitalized into bank loans. Our aim is to limit bank credit to the financing of creating new means of production, not merely to bolster the price of unproductive, extractive privileges and property claims.

Our recommendations are those of centuries of classical liberal economics, from the French Physiocrats through Adam Smith, John Stuart Mill to America’s Progressive Era reformers. In rejecting their classical economic and fiscal logic, Latvia’s neoliberal planners are much like fundamentalist believers in Genesis were offended when Thomas Huxley defended the theory of evolution. “Respectable churchgoers were appalled. ‘Let us hope it is not true,’ cried one horrified lady upon hearing that humans were descended from apes, ‘but if it is, let us pray that it will not become generally known.’”

This is the attitude taken today by Latvia’s neoliberal leaders. They would like to hope that the ideas of the men they cite as their intellectual patron saints – Adam Smith, et al. – did not really say what they did. But facts are facts. The dysfunctional tax system, financial system and dismantling of public enterprise and a public banking option run counter to the idea of free markets held for centuries by the classical liberals. Their idea of a free market was a market free of unearned income, free of land rent and predatory financial charges. Latvia’s neoliberal rulers have been busy loading down the economy with these charges during their entire time of office. The result has been an economic and demographic death spiral for Latvia.

Latvia’s financial and economic problems are not natural, nor are they inevitable. Latvia can still become a highly competitive industrial and agricultural producer with a high standard of living. All it needs to do is end the radical neoliberal experiment – an experiment which, after all, was designed to destroy Russian Soviet military power, sweeping up Latvia’s unfortunate economy in the backwash.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. xxx formos recesija

Ar kas nors žino rimtų argumentų, kodėl Lietuvoje negali būti atlikta tikra mokesčių reforma, panaikinant pelno ir pajamų mokesčius?

Gal kas žino geresnį realios ekonominės reformos būdą?

Argumentai prieš pelno ir pajamų mokesčius:

• Moraliniai – varžo susitarimų laisvę, įgalina visai nereikalingą vienų žmonių kišimąsi į kitų reikalus, slopina verslumą ir savarankiškumą, skatina žmonių susvetimėjimą.
• Ekonominiai – šie mokesčiai iš principo sunkiai administruojami, lengvai apeinami, nesurenkami. Kuo didesni pelnai, tuo didesnė motyvacija juos slėpti, kas sėkmingai ir daroma. Faktiškai šie mokesčiai yra regresyvūs, taigi žaloja ekonomiką.
• Šių mokesčių skaičiavimas ir administravimas yra sudėtingas, darbui imlus, ekonomiškai neproduktyvus procesas.
• Pajamų mokesčiai nukreipti į darbo santykius, iš esmės juos baudžia ir skatina bedarbystę.

Narystė Europos sąjungoje Lietuvos neįpareigoja tuos mokesčius turėti.

Nuliniai pelno ir pajamų mokesčiai nepaverčia valstybės nelegalių pinigų plovimo rojumi, ir neužtraukia jokių tarptautinių sankcijų. (Mokesčių rojais laikomos valstybės, neregistruojančios nuosavybės, griežtai saugančios bankų klientų paslaptį, nebendradarbiaujančios su kitoms jurisdikcijoms finansinių nusikaltimų tyrime.)

Nei parlamentinė dauguma, nei opozicija neturi jokių logiškų ekonominės reformos vizijų. Nestabili (ir vis labiau blogėjanti) Lietuvos ekonomikos ir bankų sektoriaus situacija nesuteikia politiniam ir finansiniam elitui didelių galimybių priešintis (o teikia motyvaciją palaikyti), jeigu pakankamai apsisprendusi ir motyvuota piliečių grupė pareikalautų įtraukti reformos klausimus į darbotvarkę.

Kodėl nereikėtų to padaryti?

Jeigu neiškils kokių rimtų argumentų prieš, nematau priežasties, kodėl Lietuvos piliečiai negalėtų inicijuoti pelno ir pajamų mokesčių panaikinimo.

Beje, 2010 biudžeto projekte

Iš gyventojų pajamų mokesčio į nacionalinį biudžetą planuojama gauti 3 308,8 mln. litų kas sudaro apie 20,3 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 m. – tai bus apie 24 proc. mažiau.

Į valstybės biudžetą pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio planuojama gauti 877,8 mln. litų arba 26,8 proc. mažiau nei planuojama gauti 2009 m.

Iš pelno mokesčio kitąmet planuojama gauti apie 907,7 mln. litų, o tai sudarys 6,9 proc. visų valstybės biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 metais, tai yra 47,9 proc. mažiau.

Papildymas 2010.07.03. Kodėl lietuvių milijardai pabėgo į Nyderlandus?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Šemeta „Mažeikių naftos“ monopolio sargyboje
2. Gerovės valstybė
3. Viena blogiausiai valdomų ekonomikų pasaulyje

Dėkojame Jums už laišką.
Žemiau pateikiame atsakymus į Jums rūpimus klausimus.

1. Kokia LB atsargų dalis susaistyta bendrosiomis įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartimis?
Lietuvos banko užsienio atsargos nėra susaistytos bendrosiomis įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartimis ir šios sutartys niekaip neapriboja Lietuvos banko galimybių disponuoti užsienio atsargomis. Lietuvos bankas pasirašo su užsienio kredito įstaigomis pagal Tarptautinės išvestinių finansinių priemonių asociacijos (angl. „International Swaps and Derivatives Association, Inc. (ISDA)“) standartą parengtas bendrąsias įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartis (angl. „ ISDA Master Agreement“). Šios sutartys atitinka gerą tarptautinę rinkos praktiką ir yra skirtos skolinimo rizikai sumažinti.

2. Kokiose depozitorinėse institucijose laikomi LB vertybiniai popieriai?
Lietuvos banko užsienio atsargas sudarantys vertybiniai popieriai yra laikomi viename didžiausių tarptautinių centrinių vertybinių popierių depozitoriumų.

3. Ar teisingai interpretuoju, kad LB aktyvais šių sutarčių pagalba garantuojamos paskolos Lietuvos vyriausybei ir komerciniams bankams?
Ne. Bendrosios įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartys reglamentuoja dvišalius Lietuvos banko ir kredito įstaigos sandorio šalies santykius  ir  nėra niekaip susijusios su Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsipareigojimais.

4. Ar teisingai suprantu minimų sutarčių galimas nutraukimo pasekmes?
Ne.

Pagarbiai,
LIETUVOS BANKO
Ryšių su visuomene skyrius

Ar į visus klausimus atsakyta iš esmės? Manau, kad ne.

Ar atsakymas nenaudingas? Naudingas, nes siaurina atvirų klausimų ratą.
Cituoju dar kart:

Bendrosios įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartys reglamentuoja dvišalius Lietuvos banko ir kredito įstaigos sandorio šalies santykius  ir  nėra niekaip susijusios su Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsipareigojimais.

Tai kokios gi rizikos savitarpyje įskaitomos?
Kuo rizikuoja vertybinius popierius Lietuvos bankui parduodanti kredito įstaiga?
(Ne už litus juk parduoda obligacijas?)

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Klausimai Lietuvos bankui: ar teisingai suprantu įsipareigojimų savitarpio įskaitymų riziką?
2. Ko vertos Lietuvos banko oficialiosios tarptautinės atsargos?
3. Švelnus LB auditas

PAGRINDINĖS LIETUVOS BANKO UŽSIENIO ATSARGŲ VALDYMO NUOSTATOS
VI. RIZIKOS VALDYMAS
26.

Siekdamas papildomai sumažinti skolinimo riziką, Lietuvos bankas su sandorio šalimis siekia sudaryti bendrąsias įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartis. Pagal jas vienos iš sutarties šalių nemokumo ar kitais sutartyje numatytais atvejais dėl tam tikrų sandorių atsirandantys šalių įsipareigojimai viena kitai būtų tarpusavyje įskaitomi, o nepatenkinti reikalavimai sumažėtų iki grynosios šių įsipareigojimų skirtumo vertės.

Jeigu LB siekia sudaryti bendrąsias įsipareigojimų įskaitymo sutartis, tai reikia manyt ir sudaro. Didelis klausimas, kokių įsipareigojimų?

Viena lygties pusė aiški. Akivaizdu, kad Lietuvos bankui investuojant atsargas į vertybinius popierius, tų popierių eminentai ir depozitorinės institucijos yra įsipareigoję. Tačiau visai neaišku, kuo prieš juos gali būti įsipareigojęs Lietuvos bankas, kad nemokumo atveju nepatenkinti reikalavimai galėtų sumažėti iki įsipareigojimų skirtumo vertės.

Ar kalbama apie užsienio finansinių institucijų paskolas Lietuvos vyriausybei ir komerciniams bankams, ar apie ką kita? Jeigu taip, ar tai nereiškia, kad tokiomis sutartimis susaistyta atsargų dalis negali nenutraukus sutarčių būti naudojama tiesioginiam tikslui – lito stabilumo palaikymui?

Jeigu taip, kokios galėtų būti minimų sutarčių nutraukimo pasekmės? Jeigu užsienio investuotojai įsipareigojimų savitarpio užskaitymų sutartis yra sudarę siekdami apriboti savo riziką, ta rizika juk padidėtų? Kaip tai galėtų atsiliepti vyriausybės ir komercinių bankų skolinimuisi užsienyje? Ar nereikėtų grąžinti turimų paskolų?

Atsakymų į tuos klausimus nepavyko rasti LB interneto svetainėje. Nežinant atsakymų, sunku suvokti aptariamų procesų mastą ir riziką, ir kyla, sutikite, pagrįstos abejonės nuolat kartojamais teiginiais, kad lito stabilumui pavojus negresia, kadangi apyvartoje esantys litai daugiau nei 100% padengti LB užsienio atsargomis.

Manau, kad keliami klausimai yra svarbūs ir įdomūs ne tik man, bet ir kitiems žmonėms. Atsakymai į juos padėtų visuomenei geriau suprasti Lietuvos ekonomikos ir bankų sistemos riziką, ir priimti optimalesnius, labiau informuotus verslo ir investicijų sprendimus.

Prašyčiau LB Rizikos valdymo skyriaus specialistų atsakyti į keliamus klausimus. Siunčiu šio įrašo tekstą LB skelbiamu elektroninio pašto adresu info@lb.lt.

1. Kokia LB atsargų dalis susaistyta bendrosiomis įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartimis?

2. Kokiose depozitorinėse institucijose laikomi LB vertybiniai popieriai?

3. Ar teisingai interpretuoju, kad LB aktyvais šių sutarčių pagalba garantuojamos paskolos Lietuvos vyriausybei ir komerciniams bankams?

4. Ar teisingai suprantu minimų sutarčių galimas nutraukimo pasekmes?

–
Lauksiu atsakymo.
Pagarbiai, anarchistas.

–
Papildymas. LB atsakymas čia.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Lietuvos bankas atsakė
2. Ko vertos Lietuvos banko oficialiosios tarptautinės atsargos?
3. Švelnus LB auditas

Ką, kada ir nuo ko ruošiamės gelbėti už 3 mlrd. Lt. mokesčių mokėtojų pinigų? (primenu, kad 2009 m. valstybės biudžeto įstatymo pataisomis (žr. 5 str.) kelias vyriausybės sprendimu „apsipirkti“ bankų akcijomis jau atidarytas). Jei neišsiaiškinsime dabar, po to bus vėlu – jau turime atvejį, kai visuomenei nesuvokiant kas vyksta, po Seimo nario rentų triukšmeliu ir „branduolinės valstybės“ pompa 2007 m. vasarą buvo prastumtas Atominės elektrinės įstatymas, atvėręs kelią „ypatingos skubos tvarka“ kirkilo vyriausybei kartu su VP10 įvykdyti vagystę, žinomą kaip „Leo LT“.

Šemetos aiškinamajam rašte painiai aiškinama, kam apskritai reikalingas Finansinio tvarumo įstatymas:

„…būtų sudarytos galimybės Lietuvos Respublikos Vyriausybei esant reikalui imtis veiksmų, reikalingų bankų, kurių finansinė būklė galėtų sutrikdyti sklandų visos bankų sistemos funkcionavimą ir turėtų neigiamos įtakos šios sistemos stabilumui, veiklos užtikrinimui(…)“

Palaukite minutę. Net jei nuo vaikystės svajojome ką nors išgelbėti, pirma atsakykime sau į keletą klausimų.

Ar bankai – verslas? Taip.

Ar verslas turi teisę bankrutuoti? Taip.

Kokia bankų verslo esmė? Rizikos valdymas.

Gal valstybė ypač gerai valdo bankus ar kitas įmones? Ne. Patirties ir išvogtų įmonių bankrotų turime daugiau negu reikia.

Bankai nesugebėjo tinkamai valdyti savo verslo? Taip atsitinka, rinkoje išlieka geriausiai išmanantys savo verslą profesionalai.  Kodėl nemokšiškai besitvarkančius  verslininkus turi gelbėti visi Lietuvos mokesčių mokėtojai - tie, kurie profesionaliai dirbo savo darbą, paklodami iki 3 mlrd.Lt. savo ateities mokesčių, jei bankų vadovai, valdybos ir akcininkai jais nesirūpino?

Juolab kad visai neseniai šie bankai patys pareiškė – viskas gerai, mums gelbėjimo priemonių nereikia. Cituoju :“didieji Lietuvoje veikiantys bankai atsiuntė informacinius laiškus, kuriuose garantuoja „sėkmingą bankų veiklą“.  Lietuvos komercinius bankus kontroliuojantys bankai atsiuntė patvirtinimo pranešimus, vadinamuosius „letter of comfort“, kuriuose jie „sutinka, kad jų antrinės bendrovės atitiktų visus Lietuvos banko keliamus reikalavimus“. ( “Verslo žinios“ 2009.03.10 Vietoje stabilizavimo fondo – bankų laiškai).

Toks įstatymas sudaro sąlygas išskirtiniam valdžios įsikišimui, išleidžiant didžiulius mokesčių mokėtojų pinigus privačiam verslui gelbėti mokesčių mokėtojų sąskaita, todėl jis neturi būti svarstomas ir teikiamas priėmimui.

Biudžeto ir finansų komitetas pasiūlymų ir pastabų laukia iki 2009-06-17.

Raginu visus, kas nėra pasiruošęs savo mokesčiais gelbėti skandinavų verslininkų, išsiųsti savo nuomonę ar tiesiog visą aukščiau pateiktą tekstą adresu:

El. paštas possek@lrs.lt, Faksas 85 239 62 79

nurodant:

Seimo posėdžių sekretoriatas

Lietuvos Respublikos Seimas

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Bankai ekonomikos negelbės
2. Mauro komentaras: šitą dieną prisiminsim ilgai
3. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?

Šitą dieną prisiminsim ilgai. Vyriausybė šiandien pritarė Finansų tvarumo įstatymo projektui. T.y. nusprendė, kad Lietuvos piliečiai nori tapti bankų “gelbėtojais”, sumokėdami už tokį svarbų vaidmenį savo uždirbtais ir per mokesčius sunešamais valdžiai pinigais.

„Siūlomos skolinimo bankams „lubos“ buvo iki 7 mlrd. litų. (!!!) Kiek bus iš tikrųjų, kaskart būtų tariamasi priklausomai nuo situacijos“, – nurodė A. Misevičius.

“„Svarbu, kad įstatymas būtų priimtas ir kuo greičiau būtų pamiršta, kad jis priimtas (..)”– neįkurto fondo pernelyg nesigaili S. Kropas.

IKI 7 MILIJARDŲ LITŲ! Ponai, atsipeikėkit, ar mes, rinkėjai, jus įgaliojome pripirkti rizikos nevaldžiusių bankų neaiškios vertės turto ar akcijų už tokias sumas?

“…numatytos prevencinės trumpalaikės priemonės, kurių galėtų imtis valstybė, kad stiprintų bankų sistemos finansinį stabilumą ir patikimumą, jeigu tam atsirastų poreikis”

Scenarijus 1: problemų turintis bankelis gauna paskolų garantijas iš valstybės, jis žinoma paskolos laiku negrąžina, tada ją turi grąžinti valstybė, kuri skolinasi (nes pinigų neturi) ilgam laikui su 10+% palūkanomis. Už tai gauna bankelio akcijų. Bankų nacionalizavimas – prevencinės trumpalaikės priemonės?

Scenarijus 2 (mažai realus): valstybė skolinasi, o problemų turintis bankelis gauna paskolą iš vyriausybės. Neatiduoda, valstybė perima akcijas.

Scenarijus 3 : valstybė tiesiog perima (nusiperka už mūsų ateities mokesčius) akcijas ir valdymą.

Ką “gelbėsim”? Skandinavų bankus? Kodėl? Jei ne, neturim ką “gelbėt”, nes kiti bankeliai sisteminės rizikos LT finansų sistemai nekelia. Pikta pelė klausia: kam tada reikalingas šitas įstatymas?

Tai avantiūra, kai mokesčių mokėtojų pinigai skiriami užsienio ar vietinio verslo gelbėjimui, kurio pasekmes jausim ir mes, ir mūsų vaikai. Nes mums reikės savo mokesčiais šitą lengvą “globėjišką” gestą už 7 mlrd. Lt. apmokėti savo darbu. Vienintelis argumentas, kurį išgirdau iš Kubiliaus interviu, buvo “bus ramiau” ir “visi taip daro”. Ar to pakanka sąžinei nuraminti?

Asmeniškai rašysiu laišką mano apylinkėje rinktam Seimo nariui, reikalaudamas balsuoti “prieš”, tą patį raginu daryti kitus.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Atsiimti indėlius iš bankų nesąžininga
2. Lietuvos bankas turėjo žinoti :(
3. Bankų negelbėjimo planas

Libertarinės pakraipos Cato institutas paskelbė šimtų ekonomistų pasirašytą kreipimąsi į JAV prezidentą, siūlantį susilaikyti nuo keynesistinio ekonomikos stimuliavimo. Pirmieji du šimtai parašų paskelbti puslapinėse reklamose New York Times and the Washington Post, naujai pasirašančiųjų pavardės skelbiamos internete (parašų skaičius auga).

Kreipimosi tekstas:

„There is no disagreement that we need action by our government, a recovery plan that will help to jumpstart the economy.“

— PRESIDENT-ELECT BARACK OBAMA, JANUARY 9 , 2009

With all due respect Mr. President, that is not true.

Notwithstanding reports that all economists are now Keynesians and that we all support a big increase in the burden of government, we do not believe that more government spending is a way to improve economic performance. More government spending by Hoover and Roosevelt did not pull the United States economy out of the Great Depression in the 1930s. More government spending did not solve Japan’s „lost decade“ in the 1990s. As such, it is a triumph of hope over experience to believe that more government spending will help the U.S. today. To improve the economy, policy makers should focus on reforms that remove impediments to work, saving, investment and production. Lower tax rates and a reduction in the burden of government are the best ways of using fiscal policy to boost growth.

Verčiu:

Niekas nesiginčija, kad mums reikia vyriausybės veiksmų, gaivinimo plano, kuris padėtų užsivesti ekonomikai.

- IŠRINKTASIS PREZIDENTAS BARACKAS OBAMA, 2009 SAUSIO 9

Su visa pagarba, p. Prezidente, tai netiesa.

Nežiūrint pranešimų, esą visi ekonomistai dabar keynesistai, ir kad visi mes remiame didelį valdžios tonažo augimą, mes nemanome, kad didesnės valdžios išlaidos yra tinkamas būdas stiprinti ekonomiką. Didesnis valdžios išlaidavimas, vykdytas Hooverio ir Roosevelto, neištraukė Jungtinių valstijų ekonomikos iš depresijos 1930-aisiais. Didesnės valdžios išlaidos neišsprendė Japonijos „prarastojo dešimtmečio“ 1990-aisiais. Tikėjimas, kad didesnės valdžios išlaidos padės JAV dabar, tėra viltis ignoruojanti patirtį. Kad pataisytų ekonomiką, įstatymų leidėjai turi fokusuotis į reformas, kurios pašalintų kliūtis darbui, taupymui, investavimui ir gamybai. Žemesni mokesčių tarifai ir valdžios naštos mažinimas yra geriausios fiskalinės politikos priemonės augimui skatinti.

Amerika turi rezervinę valiutą, gali skolintis pinigus pigiausiai pasaulyje, ir tai ekonomistai protestuoja prieš valdžios naštą. Mes vos galą su galu suduriame, skolinamės ~dvidešimt kartų brangiau, ir nieko netrikdo, kai vyriausybė skelbia milijardinius verslo paramos planus.

Tai geruoju nesibaigs.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2. Krizė tęsis ilgai #2