The legitimacy of a market economy will inevitably be challenged if rewards go disproportionately to a small elite, especially one which benefited from the support of taxpayers.

The tragedy of the financial crisis is that those who have suffered most have been those who bear no responsibility for it, and who, whether employees or businesses, accepted the disciplines of a market economy only to find that others were excused that discipline because they were ‘too important to fail’.

Tai ne pirmas toks Kingo pasisakymas, žmogus kalba apie puikiai jam žinomus dalykus ir yra visiškai teisus. Svarbu suprasti, kodėl jam ta laisvoji rinka rūpi. Pažvelkim į skeptikų nuomones.

Pirma, tokios santvarkos nėra. Laisvosios rinkos kapitalizmas yra mitas -Tom Hickey:

… the US and entire developed world are so far away from so-called free market economy, which requires near perfect competition that this is now just a myth, like the rugged individualism of pioneers setting off for the frontier. Massive transnational corporations dominating market are price setters rather than price takers. The price of the most important natural resource, petroleum, is controlled by the swing producer. Global labor is now fungible due to transportation and communications technology and a neoliberal policy of free trade and free flow of capital. This is an economic situation that severely disadvantage workers, not to mention all the efforts of powerful interests to undermine the bargaining power of labor. We have to deal with real condition such as exist, not ideal conditions that we fantasize about.

(Kokia laisvoji rinka? Gyvename monopolių dusinamoje visuomenėje su agresyviai ribojama, mokesčiais apkrauta susitarimų laisve ir pasirinktinai veikiančia teisėsauga.)

Ir teoriškai ji egzistuoti negali, nes išties laisva rinka nebūtų stabili – Dan Kervick:

I understand a lot of the arguments coming form the libertarian and/or Austrian camp about the role of cronyism in the dysfunctions of the current US economy. But they really ought to consider the possibility that what blew up the economy is not primarily cronyism introducing distortions into what otherwise would be the smooth functioning of a truly free market economy running on the principles of genuine liberty. Rather, as I think Minsky persuasively argued, the tendency toward instability is built into the very structure of modern capitalist finance, and can only be suppressed if government takes vigorous ongoing steps to stabilize the financial system [...]

A laissez faire system, if it ever did exist, would not by a self-regulating economic ecology. It would be a wildly unstable and chaotic dynamical system.

„Laisvosios rinkos“ individualizmas yra ideologinis šiuolaikinio kapitalizmo stuburas. Būtent tokio kapitalizmo, kokį kritikuoja, o išties atstovauja King’as.
Dan Kervick:

No civilized economy in the modern world has ever practiced laissez faire economics of the kind preached by the Austrians. If anything is a pipe dream, the laissez faire model is one. Ron Paul and the other Austrians are preaching an extremist, radical doctrine. It is only because of the temporary triumph of extremism of the kind preached by Paul, Grover Norquist, Ayn Rand the Kochs and others in the motley camp of radical individualists that reasonable proposals like the JG [Job guarantee - red.]  now seem like strangely radical to people who have imbibed many of these views.

–
Tai tik kelios užuominos į diskusiją, nuolat vykstančią MMT blogosferoje. Diskusijų dalyviai anaiptol nėra laisvės priešininkai, o žmonės, adekvačiai suvokiantys šių dienų realijas, ir siūlantys reformas – pinigų, mokesčių, darbo santykių – kurios iš pirmo žvilgsnio nepratusiems atrodo perdaug radikalios.

Įrašas gali užgauti liberalius austrų ekonomikos tikinčiųjų jausmus ir sukelti norą komentaruose paminėti socializmą. Nebūtina to daryti – Tom Hickey:

The free market advocates consider anything but a so-called free (read unregulated market) to be socialism. We know from experience where that leads, and it is not nirvana other than for the people at the top. It’s just playing the „class warfare“ card, and it is transparent self-serving sophistry.

Grįžtu nuo ko pradėjau – prie plutokratijos. Tai ne kaina, kurią mokame už galimybę turėti laisvąją rinką, o sistema, kurioje „mažiau lygūs už kitus“ nepajėgia ginti savo interesų, nes jų (teisėtumo) nesuvokia, nes protai sukaustyti įtaigių doktrinų.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2. How to exit the euro – a proposal from 1997

Įvedus elementarią tvarką, valstybė galėtų radikaliai pagerinti bankininkystės sąlygas savo piliečiams ir ištraukti iš bankų šešėlio ~dešimt milijardų litų.

Niekam ne paslaptis, kad bankai Lietuvoje, be kitų dalykų, plėšia nerealius įkainius už pačias paprasčiausias “komunalines” paslaugas – išrašus, pervedimus, pinigų įnešimus į sąskaitą, pinigų išėmimus bankomatuose, kortelių aptarnavimą, atsiskaitymus kortelėmis prekybos taškuose. Pakankamas kiekis žmonių tai suvokia ir apie tuos dalykus kalba, politikai viena ausimi tarsi jau girdi, ir net didysis visa ko kontrolierius Lietuvos bankas imasi priemonių – žada kovoti prieš lupikavimą didesniu viešumu.

Ne taip daug trūksta iki normalaus sprendimo – valstybinio atsiskaitymų banko įsteigimo. Pvz. tokio, koks, būta kalbų, galėjo atsirasti Lietuvos pašto bazėje. Paprasto banko, kuris net nevykdytų kreditavimo veiklos, o tiesiog priimtų į savo glėbį visų valdžios įstaigų sąskaitas, indėlius, o taip einamąsias sąskaitas piliečių, norinčių už savo pinigų aptarnavimą ir operacijas mokėti ne “komerciniais” tarifais.

Tai nebūtų kokia finasų inžinerija, o tik paprastas ir teisingas skriaudžiamų piliečių problemos sprendimas. Bankų atžvilgiu tai nebūtų konkurencijos iškraipymas, o tiesiog nepagrindinės veiklos naštos (pagrindinė – indėliai ir paskolos) palengvinimas, nepažeidžiantis jokių rašytų valstybės įsipareigojimų.

Koks būtų rezultatas?

Didžioji dalis P1 pinigų (šiuo metu P1 yra 28 milijardai litų), o laipsniškai – ir reikšminga dalis terminuotų indėlių (P2 yra 48 milijardai) migruotų iš komercinių bankų ten, kur geriau – į valstybinį. Komerciniams (beveik visi priklauso užsieniui) bankams tektų tą migraciją užtikrinti atitinkamai pritraukiant milijardus eurų kapitalo. Visi yra filialai ir padaliniai stambių europinių bankų, kurie negalėtų nevykdyti savo įsipareigojimų, kad nesukeltų abejonių savo patikimumu ir didelių ekonominių kolapsų visoje Europoje.

Bankai, aišku, nenorėtų tiek kapitalo pritraukinėti. Sumažintų paslaugų įkainius – tai ekonomikai būtų į naudą. Padidintų indėlių palūkanas – ekonomikai į naudą. Bandytų skolintis centriniame banke, bet centrinis bankas turėtų oriai atsisakyti – pas mus valiutų valdyba, mes pinigų politikos neturime, vidaus rinkoje neskoliname, ir taisyklės mums to neleidžia. Iš vyriausybės skolinimasis irgi nebūtų įmanomas – vyriausybė teisių išlaidauti neturi, o tik neviršyti deficito limito ir kovoti su valstybės skola. Visa tai kuo gražiausiai ir labai nuosekliai skambėtų iki šiol dominavusios monetarinio primityvizmo ir fiskalinio veržimosi retorikos rėmuose, nereikėtų jokių revoliucjų ir perversmų.

Pasiūlymas buvo suformuluotas diskutuojant G+ apie Lietuvos galimybes tinkamai finansuoti valstybės gynybą, ir kol kas rimtų prieštaravimų nesulaukė. Išties valstybė turi ir kitų degančių problemų – pensijas, nedarbą, emigraciją, augančią užsienio skolą. Nėra priežasties jų nespręsti.

Beje, kodėl kalbu apie pinigų “ištraukimą iš šešėlio”, o ne pvz. “atėmimą iš bankų užlaužus rankas”? Todėl, kad ~10 mlrd. litų ši vyriausybė supenėjo bankams, pervedinėdama į juos lėšas, kurias vidinių poreikių finansavimui skolinosi užsienyje. Tereikia atsiimti, kas savo.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Bankų negelbėjimo planas
2. Bankai patiria ne likvidumo, o kapitalo problemas
3. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?

Nežiūrint to, kad vyriausybė šiandien gali pasirašyti pagalbos paketą be parlamentinio ratifikavimo, jau aišku, kad pirmalaikius rinkimus laimės partija, kuri tuos įsipareigojimus sustabdys, jeigu savo valia nesustabdys dabartinis parlamentas. Situacija labai panaši į buvusią Islandijoje, kur jau su „europartneriais“-kreditoriais suderintą ir parlamente priimtą bankų nuostolių socializavimo aferą suvokdamas politines realijas vetavo šalies prezidentas.

Vykstančio politinio spektaklio absurdas tiesiog nerealus.

• Prasidėjus krizei vyriausybė užkrauna mokesčių mokėtojams milžinišką bankų indėlių garantijų naštą.
• Tuomet dusina ekonomiką silpnaprotiška diržų veržimo politika.
• Dėl procikliškos mokesčių sistemos grimzta į deficitą, todėl daug skolinasi.
• Europos centrinis bankas atidaro piniginę ir labai pigiai skolina bankams, priimdamas kaip užstatą tos pačios skęstančios vyriausybės obligacijas. Bankai skolina vyriausybei brangiau ir uždirba iš carry trade.
• Carry trade pelno nepakanka bankų nuostoliams padengti. Tai visi supranta, depozitoriai pamažu perkėlinėja pinigus į saugesnes vietas. Bankams pritrūksta pinigų, todėl vyriausybė periminėja jų įsipareigojimus jau ir užsienio kreditoriams.
• Vyriausybės prisiimamų ir mokesčių mokėtojams kraunamų įsipareigojimų našta pasiekia aferos lygį, fiskalinis deficitas didėja iki 32% (!)
• ECB nebenori didinti rizikos pigiai finansuodamas „aferistus“. Iš dalies tai nebetikslinga – finansų rinkoms prarandant optimizmą ir Airijos obligacijų kainoms krentant, carry trade strategijos yra nuostolingos, kad ir kaip pigiai būtų finansuojamos. Pinigų nutekėjimas iš bankų sistemos tęsiasi. Situacija netvari.
• Plutokratai sugalvoja „genialų“ sprendimą – jeigu Airijos mokesčių mokėtojai nesugeba ištempti bankų iš nuostolių naudodamiesi pigia ECB pagalba, reikia jiems suteikti „brolišką paramą“, paskolinant pinigų brangiai, bet daug. Su sąlyga, kad nenutrauks diržų veržimosi eksperimento.
• Finansų rinkos į idėją reaguoja skeptiškai, Airijos obligacijos toliau pinga. Portugalijos, Ispanijos kredito rizika didėja. Airiai protestuoja. Vokiečiai nepritaria. Pasaulio ekonominiai apžvalgininkai gūžčioja pečiais.
• Finansų ministrai suvažiuoja į finalinį pasitarimą Briuselyje. Makaronų kabinimo limitai išsemti, bet rimtais veidais padarius ne visiškai kvailą pranešimą ir didelę ECB intervenciją rinkas pirmadienį dar būtų galima apraminti.
• Suveikia komitetų dėsnis, ir nelaimingi briuselio kopūstai paskelbia verdiktą – konfiskuojami Airijos pensijų fondai, jokių bondholderių nuostolių iki 2013 birželio, „parama“ subordinuojama TVF paskoloms, visi kiti valstybių įsipareigojimai subordinuojami „paramai“. Sprendimas be jokios logikos – subordinuojant kitas Airijos skolas paramai, skolos vertybinių popierių rizika didėja taip, kad ne tik tolesnio savarankiško finansavimosi rinkoje, bet ir ECB intervencijos galimybės pakertamos.

Kartu su valstybės rizika didėja (brangsta) ir bankų, ir visų kitų ekonomikos dalyvių rizikos kaštai.
Ekonominis stuporas ir panika užprogramuoti. Europos laukia įdomi savaitė.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Jeigu bubilius būtų kaip Trichet
2. Apie blogas ir geras devalvacijas
3. Padiskutuokime su Kreiviu

Lietuva nėra gerovės valstybė, ir niekad tokia nebuvo. Tai prikišamai rodo emigracijos mastai ir demografinio nykimo tendencijos.

Lietuvs ekonomika nepalanki nei darbui, nei verslui. Paprastai akcentuojama per didelė valdiško administravimo našta, ir tai tiesa. Yra dar trys, svarbesnės priežastys. Pirma – teisingumo sistemos korupcija. Teisingumo nebuvimas dalykinei žmonių veiklai – peilis. Antra – banali – per didelis darbo santykių apmokestinimas. Trečia – nerealiai sulyg bendra verslo aplinka  aukštos produktyviai ekonominei veiklai reikalingos žemės ir infrastruktūros kainos.

Apie susitarimų, tame tarpe darbo santykių laisvės problemą kalbu šiame bloge nuo pirmųjų įrašų

• Būtinos reformos
• Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
• Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai
• Totalinis „kovos su nedarbu“ diskusijos debilumas

Nereikia būti genijum, norint suprasti, kad nuosavomis žaliavomis vidaus vartojimui ir eksportui neturtingoje ekonomikoje mokesčiai darbui turi būti konkurencingi.

Kalbant apie žemės ir NT kainų problemas, pradėjęs rašyti šį blogą suvokiau tik pusę reikalo. Ta pusė – akivaizdus faktas, kad žemės vertė paprastai kyla ne vien dėl savininko gerinimų (jei jie išvis vykdomi), bet didesne dalimi dėl aplinkui vykstančios infrastruktūros plėtros. Ne savininko investicijų dėka kylanti žemės vertė yra dovana (sakykime kitaip – perkamosios galios visuomenėje persiskirstymas sluoksniui savininkų, kurie neinvestavo ir nerizikavo), dalį tos vertės ir perkamosios galios augimo sveika susigrąžinti per mokesčius.

Aspektas, kurį suvokiau ne nuo pat pradžių, o vėliau (antra pusė) – tai, kad tokia neapmokestinta žemė nesaugiame investicijų pasaulyje tampa išskirtinai saugia investicija, todėl į ją pradedamas parkuoti kapitalas, ji brangsta. Finansinė paklausa formuoja burbulą, tuomet kapitalas pradedamas ne tik parkuoti, bet ir aktyviai, naudojantis pasiskolintomis lėšomis, investuoti tikintis tolesnio brangimo.

Kaip ir bet kuris kitas spekuliacinio finansų burbulo objektas žemė (ir NT) išbrangsta iki ekonomiškai nepateisinamo lygio. Produktyvios ekonomikos (ne spekuliaciniams) investuotojams jos kaina tampa nekonkurencinga. Tam, ką normaliai turėtų įpirkti mažesnėmis sąnaudomis, produktyvus investuotojas dabar priverstas išleisti daugiau, atitinkamai arba tiesiogiai tam pirkimui, arba sumažėjusių apyvartinių lėšų kompensavimui naudotis bankų kreditu. Lygiai tas pats liečia ir nekilnojamąjį turtą, kuris dirbančiam žmogui tampa nebeįperkamas be kredito.

Finalas – vietoje to, kad žemė dėl uždėtų ant jos mokesčių būtų pigesnė ir įperkama produktyviai ekonominei veiklai, butai – žmonėms, o mokesčius už to sveiko kainų lygio palaikymą gautų valstybė, žemė yra brangi, rentą palūkanų pavidalu už ją gauna privatus finansų sektorius, o mokesčius valstybė plėšia nuo darbo ir jo sukuriamos pridėtinės vertės.

Net jeigu tai būtų lietuviško kapitalo finansų sektorius, pelną kažkaip reinvestuojantis Lietuvoje, tai būtų ekonominė renta ir brutuali dviguba ekonominio nekonkurencingumo priežastis. Bet bankai užsienio. Ką bepridėti.

Prie ko čia gerovės valstybė?

Teisingumo nebuvimas, korupcija, ekonominės rentos yra pagrindinės vis didėjančio turto persiskirstymo visuomenėje ir laisvo finansinio kapitalo pasaulyje koncentracijos priežastys. Pavogtas kapitalas yra ne savu sūriu prakaitu uždirbti pinigai, „ekstraktorius“ jų nenusipelnė ir gerai nežino, kaip juos produktyviai panaudoti. Todėl dalis eina „į mūrą“, dalis – į pasaulines finansų rinkas. Pirma dalis aštrina tik ką aptartą problemą, antra – prarasta potenciali gerovė.

Visuomenė tokioje aplinkoja aiži nuo skurdo, nepasitikėjimo ateitimi, turtinių kontrastų didėjimo, supratimo, kad dirbdamas tiek neužsidirbsi. Prestižas persiskirsto nuo žodžio laikymosi, darbštumo, verslumo, link sugebėjimų prilįsti prie lovio, perlipti per galvas, žinojimo su kuo dalintis, žmogaus statuso vertinimo pagal ryšius su „reikalus tvarkančiais“ ir „problemas sprendžiančiais“. Tradicinės šeimos vertybės tampa vos ne prabanga, didėja tolerancija įvairioms mažiau įpareigojančioms, netradicinėms asmeninių santykių rūšims ir pakraipoms. Vėlines išstumia Helovinas.

Ką daro „buka“ gerovės valstybė – apmokestina tai, ką galima ir reikia apmokestinti – žemę ir gamtos išteklių naudojimą, ir tiesiog išskirsto tai žemesnes pajamas turintiems mažiau privilegijuotiems gyventojų sluoksniams. Rezultatas – nori sutik, nori ne – yra didesnis ekonominis efektyvumas, didesnė bendra gerovė, didesnis saugumas, aukštesnė visuomenės kultūra, mažesnis tokios visuomenės pakantumas neteisingumui ir korupcijai.

Būtent dėl siūlytos radikalios žemės-darbo mokesčių perskirstymo reformos vadinau ką tik Latvijoje nedidele persvara rinkimus pralaimėjusių kairiųjų programą labai progresyvia. Ta programa buvo pristatoma kaip gerovės valstybės tradicijų atsakymas skurdinančiai neoliberaliai Baltijos šalių ekonominei tvarkai.

Manau, kad šiuo metu kylančios ideologinių diskusijų apie progresyvinius mokesčius bangos pagrindinis tikslas yra pseudopozicijos Lietuvos „kairiesiems“ kūrimas, išvengiant išties esminės, Latvijoje atgarsio susilaukusios, Lietuvos elitui nenaudingos politinės programos. (Linkėjimai „no brainer“ progresyvinius mokesčius Lietuvai pasiūliusiam Hadrian). Lyginant su žemės-darbo mokesčių interesų konfliktu, ta diskusija atrodo kaip liliputiška dilema kuriuo galu daužti kiaušinį.

Pridursiu – Tarptautinio valiutos fondo ekspertai nesiekia nuskurdinti Lietuvos, siūlydami įvesti nekilnojamojo turto mokesčius.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2. Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
3. Kubilius apie išlaikytinių visuomenę

DELFI primena, kad krizės nukamuoti latviai, kurie šeštadienį balsavo pirmuosiuose visuotiniuose rinkimuose nuo tada, kai šalis 2008 metais nugrimzdo į giliausią recesijos liūną, vis dėlto sutiko iškęsti daugiau skausmingų ekonominių reformų ir suteikė centro dešiniųjų vyriausybei mandatą tęsti drakonišką taupymo politiką.

Premjero Valdžio Dombrovskio centro dešinės blokas „Vienybė“ įtikinamai laimėjo 10-ojo šaukimo Latvijos parlamento rinkimus, surinkęs 31,1 proc. balsų ir užsitikrinęs 33 Seimo mandatus, sekmadienį paskelbė šalies Centrinė rinkimų komisija.

Antrą vietą užėmė centro kairiosios pakraipos politinių partijų susivienijimas „Santarvės centras“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, surinkęs 26,03 proc. balsų ir savo vietų skaičių Seime padidino nuo 18 iki 29.

Centro dešinioji Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (ŽVS) liko trečioje vietoje su 19,68 proc. balsų ir turės 22 mandatus.

„Santarvės centrui“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, programą rengė labai rimta ir visai nerusakalbė „Reform Task Force Latvia“ intelektualų grupė. Ne taip daug trūko, kad rinkimus būtų laimėjęs partijų susivienijimas, deklaruojantis revoliucines progresyvias nuostatas, totaliai konfliktuojančias su visa iki tol EK, TVF, Švedijos bankų Latvijoje vykdyta politika ir interesais. Bandymas jas įgyvendinti būtų sukūręs blogų skolų nurašymo precedentą ir konfliktą, lyginant su kuriuo dabartinės Graikijos/Airijos/Islandijos krizės būtų nublankę kaip vaikų žaidimas.

Galima pastebėti, kad politinis blokas su panašia programa Lietuvoje turėtų geresnius laimėjimo šansus bent dėl kelių priežasčių:

• Lietuvos „dešiniųjų-liberalų“ koalicija, turėdama geresnes startines pozicijas, pridarė per krizę daugiau ekonominių ir politinių klaidų; vienas ryškiausių kontrastų lyginant su latviais buvo padlaižiavimas bankams vilkinant fizinių asmenų bankroto įstatymą,
• elgėsi ir komunikavo arogantiškai,
• ir Lietuvoje prieš panašų susivienijimą nebūtų lengva naudoti „daugiausia rusakalbiai“ demagogijos, nes čia mažesnis tautinis susipriešinimas,

tik neaišku ar mes turime partijų, kurios galėtų vienytis radikalioms pertvarkoms.

Tai ką gi siūlė Latvijos kairieji? Labai gerus dalykus:

• mokesčių naštos nuo darbo santykių perkėlimą ekonominėms rentoms,
• naikinimą prielaidų nereikalingam ekonomikos financializavimui (praskolinimui),
• žemės vertės ir didesnius gamtos resursų mokesčius,
• radikalią nekilnojamojo turto paskolų bankroto tvarką,
• visų užsienio valiutomis Latvijoje išduotų paskolų priverstinį denominavimą (prieš devalvuojant) vietine valiuta.

Siūlė ir prastesnius tradicinio kairiųjų spektro dalykus – progresyvinius mokesčius ir rinkos protekcionizmą.

Tų programų atsiradimas politinėje erdvėje galėjo lemti ir didesnį Latvijos valdžios lankstumą pasiskubinant priimti mažiau radikalų fizinių asmenų bankroto įstatymą, tiek ir panišką skandinaviško bankų kapitalo traukimąsi. Jau vien tai, kad skandinavų bankai be perstojo traukia pinigus ir iš Lietuvos, gali būti ženklas, kad į radikalių politinių pokyčių galimybę žiūrima rimtai.

Gal būt mažiausiai pas mus girdėtas siūlymas įvesti žemės vertės mokestį. Jo išaiškinimui paskirta didelė programos dalis, o trumpai kalbant mokesčio motyvacija ta, kad žemės vertė kyla dėl visos visuomenės – tiek privačių rinkos dalyvių, tiek valstybės vykdomos ekonominės ir infrastruktūros plėtros, ir nėra jokio blogio iš žemės savininko imti už tą vertės didėjimą mokestį. Apmokestinta žemė nepatraukli spekuliantams, ir dėl spekuliacinės paklausos nuslopinimo/nebuvimo brangsta kur kas mažiau, todėl lieka žymiai įperkamesnė realios ekonomikos dalyviams. Situacijos, kai žemės savininkai neturi pajamų šaltinio gali būti sprendžiamos pigių mokestinių kreditų pagalba. Šis mokestis naudojamas keliose moderniose valstybėse – Taivane, Estijoje, Singapūre.

Prieš ilgesnę programos citatą įdedu nuorodas į porą Michael Hudson, aktyvaus „Reform Task Force Latvia“ dalyvio straipsnių Latvijos tema:

2010.10.03 Who Wins? While Labor Unions celebrate Anti-Austerity Day in Europe, European Neoliberals raise the ante: Governments must Lower Wages or Suffer Financial Blackmail.

2010.07.08 Latvia’s Third Option Neither Devaluation nor Austerity, but Tax Restructuring.

Na ir skyrius iš pačios programos (pajuodinimai mano):
(2010.10.10: kažkaip iš karto nepažymėjau – trečios pastraipos „A third plank“ konfiskacinės nuostatos yra perlenkimas.)

An economic program to renew Latvian development

Banks must share responsibility for keeping loans within the debtor’s ability to pay. This basic rule has been violated throughout the world in recent years. This has been largely a result of the banks’ greed in making loans more than limited to 70 percent of the property’s value, as was long the rule in the United States. In view of the fact that Latvia’s currency is under pressure to be devalued – with 87 percent of mortgage debts being denominated in foreign currency – banks should only able to take the house itself when they foreclose. This is the collateral that was supposed to back the loan, and it is what makes mortgage loans different from personal loans. Personal liability should not be permitted for mortgage debtors. There is no better way to prevent banks from making irresponsible loans, and then trying to make the debtor’s pay.

Second, all loans and obligations should be re-denominated in domestic currency. This is similar to what U.S. President Franklin Roosevelt did in the in 1932 when he overruled the gold clause in most loan contracts. (The clause stated that if the price of gold changed, the debt had to paid in gold equivalence.) This was intended to prevent creditors from obtaining a windfall gain and indeed, a gain beyond the ability of debtors to pay and hence at the expense of economic recovery. The economy comes first, not the bankers. This is especially important in today’s world, where there is no longer a constraint on the banking system’s ability to monetize credit.

A third plank of the program to renew Latvia is designed to cope with the problem of abandoned housing, squatters and crime that has plagued foreclosures in the United States. Upon insolvency or foreclosure of residential and commercial property, the foreclosing bank must put it up for auction within one month, to be sold at a market price. The current occupant (either the indebted owner or renter) will have the right to match the bid. Our plan is for the government to set up a bank to lend the occupant funds to buy the property, converting its current rental value into mortgage debt service. At current prices, the new mortgage may be about 30 percent of the existing debt – and it will be denominated in domestic currency. The oligarchs seem happy with this, because loans on the large public utilities and other assets they have taken over and borrowed against also will be redenominated in domestic currency.

In October 2009, Latvia’s Prime Minister endorsed the first plank of this program, saying that there should be no more personal liability for mortgage debt. The Swedish finance minister became furious and said that this would break all tradition. The Harmony Centre (“Concord”) Party replied that the tradition to which Sweden seemed to be referring was feudalism, and reminded Sweden that Latvia threw off the Swedish yoke back in the 17th century – and threw out the German land barons in 1905.

There is a case of cognitive dissonance when it comes to structural financial and fiscal reform. Most people are not aware that a workable alternative exists, one that was viewed for a century as being the free market alternative – a market free of unearned income and “empty” pricing. Students no longer are taught that economic thinkers have spent the last seven centuries discussing better modes of taxation, banking and pricing, based on the ability to distinguish between economically necessary costs and income, and unnecessary costs.

The classical reformers sought to complete what they viewed as the economic program of industrial capitalism: to throw off the remaining legacy of feudalism, above all the landlord aristocracy that used to be called the idle rich, and also predatory bankers – a cosmopolitan interest typically working with absentee owners, monopolists and other rent-extracting parties. Landowners, privatizers and monopolists are now backed by their international bankers, joining forces to become a new aggressive power as financial speculators. Their activities are not necessary for the industrial economy to operate, but are a rentier overhead that slows it down.

The most important plank of our program concerns the tax system. Like most other post-Soviet economies that have been neoliberalized, Latvia has a dysfunctional flat tax on employment – a total tax burden (labor, employer, and social tax) of over 50%. This is the major factor pricing Latvian labor out of global markets. We urge that the tax be shifted off labor and its employers onto where the classical economists urged it to be placed: on the land and natural resources, presently taxed at less than 1% of their value.

This would “reform the reformers.” We expect that the EU and its commercial bankers will fight against this tax shift, fearing that it might spread to other countries. That ultimately is the economic and financial war in which Latvia is caught up as prime victim. Fiscal reform must be a key element in financial reform, because the two prongs of reform are symbiotic. Taxing the land will save its rental value from being capitalized into bank loans. Our aim is to limit bank credit to the financing of creating new means of production, not merely to bolster the price of unproductive, extractive privileges and property claims.

Our recommendations are those of centuries of classical liberal economics, from the French Physiocrats through Adam Smith, John Stuart Mill to America’s Progressive Era reformers. In rejecting their classical economic and fiscal logic, Latvia’s neoliberal planners are much like fundamentalist believers in Genesis were offended when Thomas Huxley defended the theory of evolution. “Respectable churchgoers were appalled. ‘Let us hope it is not true,’ cried one horrified lady upon hearing that humans were descended from apes, ‘but if it is, let us pray that it will not become generally known.’”

This is the attitude taken today by Latvia’s neoliberal leaders. They would like to hope that the ideas of the men they cite as their intellectual patron saints – Adam Smith, et al. – did not really say what they did. But facts are facts. The dysfunctional tax system, financial system and dismantling of public enterprise and a public banking option run counter to the idea of free markets held for centuries by the classical liberals. Their idea of a free market was a market free of unearned income, free of land rent and predatory financial charges. Latvia’s neoliberal rulers have been busy loading down the economy with these charges during their entire time of office. The result has been an economic and demographic death spiral for Latvia.

Latvia’s financial and economic problems are not natural, nor are they inevitable. Latvia can still become a highly competitive industrial and agricultural producer with a high standard of living. All it needs to do is end the radical neoliberal experiment – an experiment which, after all, was designed to destroy Russian Soviet military power, sweeping up Latvia’s unfortunate economy in the backwash.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. xxx formos recesija

Parinkau keletą išvadų dokumento fragmentų.

LLRI pozicija:

Įstatymo priėmimas ir fizinių asmenų bankroto įteisinimas turėtų neigiamų pasekmių bendrai ekonominei padėčiai, iškreiptų racionalų ekonominį elgesį, didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei skatintų piktnaudžiavimą bankrotu. Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo ir žmonės būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus. Motyvų įteisinti fizinių asmenų bankrotą nepakanka. Dalį fizinių asmenų bankrotui keliamų tikslų galima pasiekti kitomis priemonėmis (ribotos atsakomybės juridinio asmens institutas). Dėl šių priežasčių tikslinga nepritarti Įstatymo projektui bei atsisakyti bet kokio fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimo.

Lietuvos bankų asociacija:

Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento pateiktos išsamios pastabos ir pasiūlymai tik patvirtina, kad Įstatymo projektas parengtas labai skubotai ir turėtų būti grąžintas rengėjams tobulinti. Lietuvos bankų asociacijos narių specialistai pasirengę prisidėti prie šio proceso teisinės bazės tobulinimo ir dalyvautų darbo grupės darbe tobulinant Įstatymo projekto nuostatas. Manome, kad skaidrus šio Įstatymo projekto nuostatų aptarimas dalyvaujant visoms suinteresuotoms pusėms padėtų parengti sprendimus optimaliai subalansuojant teik nemokaus fizinio asmens, tiek kreditoriaus interesus.

Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos:

Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį, kad abejotina, ar įstatymo projektu tinkamai įvertinami kreditorių teisėti lūkesčiai, nes įsigaliojęs įstatymo projektas būtų taikytinas ir tiems skoliniams įsipareigojimams, kurie atsirado iki įstatymo įsigaliojimo. Pagal teisėtų lūkesčių principą, kuris yra tiek Europos Sąjungos teisės bendrasis principas, tiek ir vienas iš pagrindinių nacionalinės konstitucinės teisės principų, asmenys, kuriems teisės aktais buvo suteiktos tam tikros teisės arba sukelti lūkesčiai, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šias teises bei lūkesčius, jei veiks teisėtai, jie galės įgyvendinti bent jau tam tikrą laiką. Šis principas glaudžiai susijęs su įgytų teisių apsaugos principu, pagal kurį turi būti apsaugomos teisės, įgytos pagal galiojančius teisės aktus.

Lietuvos bankas:

Jei įstatymo projektas būtų svarstomas, siūlome atsižvelgi į visas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2009 m. balandžio 7 d. Išvadoje dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo projekto Nr.XIP-450 ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. balandžio 21 d. rašte ,,Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo projekto Nr.XIP-450 atitikties Europos Sąjungos teisei” pateiktas pastabas, taip pat nustatyti, kad įstatymas nebūtų taikomas skoliniams įsipareigojimams, atsiradusiems iki įstatymo įsigaliojimo, ir įstatymo įsigaliojimą nustatyti ne nuo 2010 m., o nuo 2012 metų.

Teisės institutas:

Projekto 10 straipsnio 3 punkte numatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nuo fizinio asmens bankroto proceso pabaigos nėra praėję penkeri metai. Numatytasis penkerių metų terminas yra neprotingai trumpas ir dėl to gali atsirasti nemažai piktnaudžiavimo atvejų, kai asmenys dėl nesąžiningumo neapdairiai prisiiminės turtines prievoles, tikėdamiesi išvengti jų vykdymo atlikus bankroto procedūrą. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo turėtų būti numatytas ilgesnis terminas, pavyzdžiui 10 metų.

2010 m. balandžio 18 d. Vyriausybė paskelbė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepcijos patvirtinimo. Keli fragmentai:

5. Esama situacija, kai Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato nemokaus fizinio asmens bankroto galimybės, neatitinka nei paties nemokaus fizinio asmens, nei jo kreditorių interesų. Fizinis asmuo, negalintis padengti savo skolų, neapsaugotas nuo nuskurdimo. Išieškojimas iš jo turto gali būti atliekamas neribotą laiką. Toks fizinis asmuo nesuinteresuotas turėti legalų pajamų šaltinį, oficialiai įgyti turto, nes išieškant skolas šio turto netektų. Taigi skolininkas linkęs dirbti nelegaliai, įgytą turtą registruoti kitų asmenų vardu. Toks asmuo neribotam laikui paliekamas neapibrėžtoje padėtyje. Kadangi tokio teisinio reguliavimo nėra, neįmanoma subalansuotai tenkinti visų kreditorių reikalavimus, nes skolininkas dažniausiai gali atsiskaityti tik su tam tikrais kreditoriais, o gautos lėšos nepaskirstomos visiems kreditoriams. [...]

13. Įstatymas nustatys, kad inicijuoti fizinio asmens bankroto procesą galės pats fizinis asmuo ar kreditorius. [...]

16. Įstatymas nustatys, kad turi būti parengtas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas (toliau – Planas). [...]

20. Plane turėtų būti nurodyta:

20.1. kreditorių reikalavimų patenkinimo trukmė – ne ilgiau nei 10 metų;

20.2. kreditorių reikalavimų patenkinimo ir kitų išlaidų apmokėjimo grafikas, kuriame numatyta, kokia suma per tam tikrą terminą ir visą bankroto procesą sumokama fiziniam asmeniui, kiekvienam kreditoriui, kiek lėšų skiriama bankroto administravimo išlaidoms padengti;

20.3. numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas ir pradinė turto pardavimo kaina;

20.4. numatomos gauti iš fizinio asmens skolininkų lėšos;

20.5. lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autorine teise, už teisę į išradimą, dividendai, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ir per visą bankroto procesą;

20.6. kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui priklausančių lėšų naudojimas (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų lėšos privalomiesiems mokėjimams, susidariusiems bankroto proceso metu, teisės aktų nustatyta tvarka mokėti); [...]

24. Įstatymas nustatys, kad fizinis asmuo bankroto proceso metu atlieka teisės aktų nustatytas pareigas, tarp jų:

24.1. pateikia bankroto administratoriui visus su bankroto procesu susijusius dokumentus;

24.2. per Įstatyme nustatytą terminą uždaro visas savo sąskaitas kreditinėse įstaigose ir perveda jose esančias lėšas į bankroto administratoriaus nurodytą sąskaitą;

24.3. per Įstatyme nustatytą terminą nurodo savo darbdaviui (darbdaviams), kai fizinis asmuo įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla – savo partneriams ir kitiems asmenims, mokantiems jam priklausantį atlyginimą už naudojimąsi autorine teise, už teisę į išradimą, kad visos jam priklausančios lėšos (darbo užmokestis, atlyginimas ir kitos) turi būti pervedamos į bankroto administratoriaus nurodytą sąskaitą;

24.4. pasikeitus finansinei būklei (pavyzdžiui, padidėjus gaunamoms pajamoms, gavus palikimą, išlošus pinigus ir (ar) materialines vertybes, gavus apdovanojimus, dovanas ir panašiai ar sumažėjus gaunamoms pajamoms ir kitais atvejais) per tam tikrą terminą apie tai informuoja bankroto administratorių, kad jis imtųsi priemonių Planui patikslinti;

24.5. pasikeitus gyvenamajai vietai, per tam tikrą terminą praneša bankroto administratoriui naujos gyvenamosios vietos adresą.

Bankroto inicijavimo teisę suteikiant kreditoriams, koncepcijoje siūlomi skolininko teisių suvaržymai virsta dešimties metų sustiprintu (agresyvesniu, nei dabartinis) išieškojimu. Gal būtų logiška tokį įstatymą paversti baudžiamojo kodekso dalimi,- tiesiog priskirti nemokumą prie kriminalinių nusikaltimų?

Formuojasi „Lietuva 2030″ vizija:

Ketvirtadalis lietuvių – skolininkai ir bedarbiai, nemokantys privalomojo sveikatos draudimo. Kreditorius – valdžia, turi teisę skolininkams inicijuoti fizinių asmenų bankrotą su dešimtmečiais skolos grąžinimo planais ir totaliniu uždarbio konfiskavimu. Tie, kas nesugeba pabėgti į užsienį arba pasitraukti į pogrindį (šešėlį), bando maitintis konkorėžiais, o supratę, kad ilgai netvers, dėkingai priima galimybę kraustytis į miško eksportą aptarnaujančias darbo stovyklas.

Bubiliui tuo metu suteikiama ekonomikos Nobelio premija už pavyzdingiausią pasaulyje resursus eksportuojančios ekonomikos sukūrimą diržų užveržimo būdu. Įvertinus auksu ir cigaretėmis pagrįstų piniginių mainų sistemų panašumus, LLRI gauna tarptautinius grantus efektyvių rinkos santykių konclageriuose propagandai.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas
2. Kubilius apie fizinių asmenų bankrotą
3. Susitarimų laisvė

VOX EU paskelbto teksto autorė profesorė Anne Sibert dirba Islandijos centrinio banko ir Europarlamento ekonomikos ir monetarinės politikos komitetuose.

Investigation of Iceland’s meltdown has revealed dodgy behaviours ranging from neglect to criminal fraud. This column describes how Icelandic banks issued “love letters” to each other – swapping their debt securities and using the other bank’s debt as collateral. This ruse ensnared not just the Icelandic Central Bank, but also the ECB – a fact that has only recently come to light. The ECB’s lack of transparency on this is a serious problem.

In the lead up to the crisis, it was common practice in Iceland for two banks to swap their debt securities with each other and for each to use the other’s debt as collateral in their borrowing from the central bank. Such collateral was referred to as a “love letter” (Flannery 2009, p101, Hreinsson et al. 2009, p44, and Jännäri 2009, p18).

Surprisingly, it was not just the Central Bank of Iceland that was willing to make loans against love letters – the Eurosystem was as well. Between the start of February and the end of April 2008, subsidiaries of the three large Icelandic banks, Kaupthing, Glitnir and Landsbanki, increased their borrowing from the Central Bank of Luxembourg by €2.5 billion. A significant amount of their collateral was in the form of love letters (Hreinsson et al. 2009, p44). It is questionable whether Icelandic bank debt should have been acceptable as collateral in the Eurosystem for any borrower. Given their inter-linkages, the Icelandic banks’ fortunes were far too highly correlated for one Icelandic bank’s debt to be satisfactory collateral against another Icelandic bank’s borrowing.

By late April 2008, the ECB had become concerned about its loans to Icelandic banks and on 25 April, the ECB President, Jean-Claude Trichet, phoned Icelandic central bank governor Davíð Oddsson and demanded a meeting with Icelandic banks and monetary and regulatory authorities (Hreinsson et al. 2009, p44). As a result, an informal agreement was made in Luxembourg on 28th and 29th April to limit the use of love letters as collateral. This proved ineffective. By the end of June, loans to the Icelandic banks had risen sharply to €4.5 billion. At the end of July, the Central Bank of Luxembourg finally prohibited the further use of love letters altogether and lending to Icelandic banks fell back to around €3.5 billion.¹ In the autumn of 2008, five counterparties defaulted on their Eurosystem loans and three of these were subsidiaries of the large Icelandic banks (European Central Bank 2009).

In March 2009 a member of the Economic and Monetary Affairs Committee of the European Parliament questioned President Trichet on the Central Bank of Luxembourg’s loans of €800 million to Kaupthing and €1 billion to Landsbanki, saying “What do you think of this? Is there any dialogue on this subject? It is an enormous risk after all!” Trichet responded with, “I do not know the details – you are very will informed: you are better informed than I am. I have to say, at the moment – but I have no doubt that the Luxembourg bank is complying precisely with the requirements imposed by its position as a member of the Eurosystem and is applying the Eurosystem rules to the banks that submit eligible collateral to it.” (ECON 2009).

Bankai apsikeičia – be jokių kaštų parduoda vienas kitam savo obligacijų. Šios operacijos (vadinamos „meilės laiškai“) prasmė – sukurti dirbtinius „aktyvus“, tinkamus kaip užstatas paskoloms iš centrinių bankų. Pasirodo, tokius Islandijos bankų Kaupthing, Glitnir ir Landsbanki „laiškus“ priėmė ne tik Islandijos centrinis bankas, bet ir ECB. Pažeidžiant visas formalias ir sveiko proto taisykles taip buvo paskolinta 4,5 milijardai eurų. Netrumpiau, kaip tris mėnesius – nuo 2008 balandžio iki 2008 liepos pabaigos – skolinimas vyko su ECB vadovo žinia. 2008-ųjų rudenį Islandijos bankai bankrutavo, prasidėjo spaudimo socializuoti jų nuostolius kampanija.

2009-aisiais paprašytas dėl pinigų mainymo į „meilės laiškus“ pasiaiškinti  Europos parlamente, Trichet’as išsigynė smulkmenų nežinąs.

Nuo skandalingos praktikos paaiškėjimo iki jos sustabdymo buvo „prasukta“ nemažiau, nei du milijardai eurų. Sunku patikėti, kad tų įvykių dalyviai tuo metu dar turėjo kokių iliuzijų dėl bankų likimo.

Faktų išviešinimas pagadino ECB reputaciją ir matyt prisidėjo prie šio pavasario euro panikos. Jeigu pinigai mainais už „meilės laiškus“ buvo dalinami Islandijos bankams, jie galėjo būti dalinami ir bet kam kitam. Neaišku, kokie skeletai iš spintų gali pabirti interesų konfliktams labiau sukrėtus vieną ar kitą banką, bet jeigu tie skeletai yra, teisinių sureguliavimų, bendrų ir viešų sprendimų galimybės mažėja.

2010.06.16 iliustracija tam, apie ką kalbama ir rašyta čia (1,2) anksčiau. Vokietijos spauda rašo apie Ispanijos bankus. Ispanai irgi ne pirštu daryti – atsikirtinėja. Does The Spanish Government Know Something About German Banks That It’s Not Supposed To Know?

Įtakos svertų neturintys investuotojai balsuoja kojomis.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
2. Kredito krizė 2007
3. Parex gelbėjimo afera Latvijoje

Grįžtam prie defliacijos. Pietų Europos kleptoktatijos jas finansavusių bankų stabilumo vardan turės subalansuoti finansus ir susiveržti diržus. Apie savarankišką pinigų politiką (skirtingai nei Lietuva) net neturi teisės galvoti, tad vykdys „vidinius devalvavimus“, o ūkis „turės atsigauti“ eksportuodamas. Defliacija ir atsigavimo per eksportą idėjos, panašu, išplis į visą Europą.

Tai paradoksas. Gyvename ribotų resursų pasaulyje. Gamtos resursai – žemdirbystei tinkamos žemės plotai, naudingosios iškasenos, ir ypač energetiniai ištekliai yra baigtiniai, gyventojų skaičius ir poreikiai tik auga. Tuo tarpu valstybių, užsibrėžusių subsidijuoti eksportą, skaičius didėja.

Trilijonų dolerių klausimas, kas sutiks tuos baigtinius, kitų šalių subsidijuojamus resursus vartoti. Be didelės rizikos galima prognozuoti, kad JAV susimylės ir „sukandusi dantis“ prisiims tą sunkią atsakomybę.

Patys suprantate, daugiau nėra kam. Ne tai, kad niekas nepajėgtų vartoti,- net ir mes sugebėtume. Problema, kad gyvulių ūkiuose vartojimą kvalifikuotai dozuoja „demokratiškai išrinkti“, nežinia ką aptarnaujantys paršai, vykdantys „atsigavimo per eksportą“ programas.

–

Paliekant nuošalyje retoriką, pasaulis pasitinka kaip niekad aštrius fiskalinės ir monetarinės politikos iššūkius. Neoliberali finansinė ideologija (demagogija, traktuojanti bankų emituojamus pinigus, tarsi jie būtų baigtinis fizinis resursas) jau išeksploatuota, alternatyvūs šablonai dar neįskiepyti. Sekanti istoriškai patraukli kryptis yra nacionalsocializmas.

Gelbėjimo(si) planas nelinkusiems marširuoti kolonose, kaip ir anksčiau, yra neapmokestinama susitarimų laisvė.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Svarbu subalansuoti biudžetą
2. Krizė tęsis ilgai #2
3. Kreivio tragikomedija

Kubilius: atsigavus užsienio rinkoms, atsigaus ir mūsų šalies ūkis.
Kreivys: BVP rezultatai yra aiškus signalas: blogiausia – jau praeityje.

Eksportuojančio gyvulių ūkio vizijoje svarbiausiu raktiniu žodžiu ilgainiui lieka ne eksportas, o gyvulių ūkis.

Nėra jokių priežasčių tikėtis, kad dabartinė pasaulinio ūkio atsigavimo euforija tęsis ilgiau, nei dar kelis mėnesius. Nei pinigų spausdinimas ten, nei valdininkiškos bakhanalijos čia nesprendžia jokių ekonominių nei teisingumo problemų. Užsienio rinkos neatsigaus tiek, kiek norėtųsi, o jų atsigavimu paremta strategija nepasiteisins. Faktiškai jau nepasiteisino, bet kad būtume visiškai tikri, kantriai palauksime Invegos, valstybinio Būsto paskolų draudimo ir vieno kito banko bankrotų. (Patikslinu: valstybės įmonių ir savivaldybių neatsiskaitymai, privačių žlugimai, nedarbas, vėluojančios pensijos ir atlyginimai, emigracija, bankų kredito situacijos blogėjimas, vyriausybės skolinimosi kaštų augimas. Su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm.)

Kol kas ekonomika auga tik Kinijoje. ir nieko naujo ten nevyksta, išskyrus mums puikiai pažįstamą kredito burbulą, tik su baisesnėm socialinėm ir ekologinėm pasekmėm.

Lu Guang nuotraukų ciklas

–

Tuo tarpu vakarų burbulas, nežiūrint nieko, bliūkšta. Kreditas traukiasi. Lietuvoje, nepaisant beprecedentinio valdžios skolinimosi ir europinės paramos, kreditas irgi traukiasi. Ar kas pastebėjote, kad valdžiai pasiskolinus ir įpūtus į bankus pastaruosius pusantro milijardo dolerių, vos ne pusė sumos iškart buvo grąžinta bankų užsienio kreditoriams? (Juk negalvojate, kad pasiskolino asmeniškai premjeras, finansų ministrė ar kokia beasmenė „geopolitika“? Pasiskolinome mes su jumis.)

Beje, kas gi yra kredito burbulas? Tiesiog situacija, kuomet kredito rizika ir pasitikėjimas yra per dideli, lyginant su ekonomikos efektyvumu. Tas efektyvumas visų pirma priklauso nuo teisingumo. Finansinių aktyvų kainos čia tik antraeilis ir nepatikimas indikatorius.

Pastaroji nuoroda – į kaip niekad skeptišką, vieno geriausių pasaulyje absoliučios grąžos fondų valdytojo John Hussman komentarą. Rekomenduoju perskaityti visą. Ir Stephen Keen:

In fact “normal” for the last half century has been an unsustainable growth in debt, which has finally reached an apogee from which it will fall. As it falls–by an unwillingness to lend by bankers and to borrow by businesses and households, by deliberate debt reductions, by default and bankruptcy–aggregate demand will be reduced well below aggregate supply. The economy will therefore falter–and only regular government stimuli will revive it.

This however will be a Zombie Capitalism: the private sector’s reductions in debt will counter the public sector’s attempts to stimulate the economy via debt-financed spending. Growth, if it occurs, will not be sufficiently high to prevent growing unemployment, and growth is likely to evaporate as soon as stimulus packages are removed.

The only sensible course is to reduce the debt levels. As Michael Hudson argues, a simple dynamic is now being played out: debts that cannot be repaid, won’t be repaid. The only thing we have to do is work out how that should occur.

Since the lending was irresponsibly extended by the financial sector to support Ponzi Schemes in shares and real estate, it is the lenders rather than the borrowers who should feel the pain–which is the exact opposite of the bailout mentality that dominates governments around the world.

Reikalingos teisingumo reformos, kurių valdžios pačios niekad nepasiūlys. Konkrečiai Lietuvoje reikalingas bent jau padorus fizinių asmenų bankroto įstatymas. Mokesčių sistemos kreivumų nulyginimas irgi padėtų.

Keen:

Unfortunately, it will take a sustained period of failures by conventional policy before unconventional policies, like deliberate debt reduction, will gain political traction. Implementing them will require both a dramatic change of mindset and probably also a widespread changing of the political guard.

It will also require the breaking of the hegemony of neoclassical economics over economic thinking, but I doubt that the academic profession, or economists in Central Banks and Treasuries, are up to the task of changing their spots. Change in economics will have to come from the rebels, and from outsiders taking over a discipline that economists themselves have failed.

The second decade of the 21st century promises to be a dramatic one, politically and economically.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2. Defliacinės kredito krizės logika
3. Reformos neatitinka laikmečio iššūkių

2009.10.06 Bloomberg: Latvian Premier Prepares Law Limiting Homeowners’ Liability

Latvia is preparing legislation that would limit homeowners’ liability to the value of the collateral, which may boost losses at Swedbank AB and SEB AB, the leading lenders in the Baltic region.

Prime Minister Valdis Dombrovskis is seeking amendments to the law that would limit the liability of individuals who buy their homes to the value of the collateral, according to the government’s Web Site, citing “the situation in the financial markets and the increasing problems with the borrowers.” It would prevent creditors from claiming the borrowers’ other assets if the creditors fail to recover the whole loan by selling the collateral, the government statement said.

(…) “This proposal could be a part of the political bargaining with the IMF and EU,” said Lars Christensen, head of emerging markets at Danske Bank A/S, in a note to investors. “The risk premium on Latvian banking business is skyrocketing at the moment. The ramifications of this proposal of 50 percent or more of all mortgage loans are covered by the proposal could be very severe for especially Swedbank and SEB.”

Visiškai teisingas žingsnis, tokio skolininkų atsakomybės apribojimo reikia ir Lietuvoje. Jeigu įstatymų pataisos bus priimtos, Latvija jau bus neblogai pasirengusi ir lato devalvavimui.

2009.10.06 FT: Latvian loan plan threatens Nordic banks

In addition to limiting loan collections, the proposals would prevent banks evicting homeowners unless lenders helped them secure an alternative residence.

Analysts said the measures would make it easier for Latvia to devalue its currency, the lat, by removing the risk that holders of foreign currency loans would be faced with sharply increased debts.

2009.10.07 FT Alphaville: Latvia preparing for devaluation? cituoja BNP Paribas analizę

The risk of a Latvia devaluation has increased after the Latvian government introduced measures protecting indebted local households and corporates from the side effects of currency devaluation namely the valuation rise of non-local currency denominated debt. The government has proposed to limit the amount a lender can collect from mortgage holders to the valuation of the underlying asset. Hence, debt value and asset value will be linked according to the government’s proposal. Swedish banks have dominated the Latvian markets and must now take most of the losses. Swedish banks have balance sheets strong enough to cope with these losses, but the shrinking equity ratio (due to loss realisation) within balance sheets will reduce bank’s capacity to lend and this will also affect the Swedish market.

Žinant, kad nekilnojamasis turtas Latvijoje nuo 2007 metų kainų piko atpigo dviem trečdaliais, bankų nuostoliai gali būti milžiniški. Situacija primena seną anekdotą apie karo Švedijai paskelbimą. Neatsitiktinai Švedijos finansų ministras prakalbo apie politines problemas Latvijoje

”Political problems in Latvia seem partly to be making a comeback,” Borg said. ”It’s important that the government fulfils the international agreements they have agreed upon.”

(…) ”The patience of international organisations is very limited,” Borg added. ”They don’t have much room to manoeuvre.”

Latvius gasdina tarptautinės finansinės paramos sustabdymu, reikia manyti, kad bus prabilta ir apie tarptautinius arbitražus. Turėtų įvykti stebuklas, kad tokioje situacijoje išvengtų valiutos devalvavimo.

Papildymas. Latvijos bankas 2009.10.07 paskelbė pranešimą On renewing confidence in the Latvian economy, kuriame kritikuoja Dombrovskio iniciatyvą

Currently there are two main reasons behind such distrust and lack of confidence: the many less than clear signals associated with the process of adopting the state budget and the called for legal amendments that would limit the liability of borrower toward lender to the value of collateral.  Such a measure should have been adopted earlier, for purposes of slowing down lending, or it should be postponed: this is the most inappropriate moment possible. (It would be equally inappropriate to make such a measure retroactive.)

Standartinė priežastis, kodėl nereikia vykdyti reformų – dabar ne laikas, reikėjo vykdyti arba anksčiau, arba kada nors ateityje. Svarbu subalansuoti biudžetą (ironiška – ta pati demagogija, kaip ir Lietuvoje).

In the situation where the world’s attention is focused on us, there is a most urgent need for fixing the budget, by setting state expenditures at levels that are sustainable in the long run, and for fostering the financial stability. If this does not happen, the situation and future prospects will worsen not just for the economy as a whole but also for each of its participants: the government, banks, entrepreneurs, and the general population.

Ir visa tai kalba institucija, nešanti tiesioginę atsakomybę dėl beprecedentinio spekuliacinių bankų paskolų burbulo.

Papildymas #2. Švedų centrinis bankas isterijoje: Riksbank’s Ingves Says Latvia Can’t Soften Loan Terms, DN Says su švelnia ironija praneša Bloomberg. Cituoju visą trumpo pranešimo tekstą:

Latvia has accepted its international loan conditions and can’t demand more lenient terms, Swedish central bank governor Stefan Ingves told Dagens Nyheter.

“It has happened earlier that countries have tried to amend the conditions agreed with the IMF and other lenders,” Ingves said, according to the paper. “But it usually ends with the country giving in or being shoved out into the cold.”

A proposal by Latvian Prime Minister Valdis Dombrovskis to cap mortgage holders’ liability, which would limit losses in the event of devaluation, will be reviewed by the IMF in November, Ingves said.

Neinformuotam skaitytojui turėtų būti neaišku, ką turi bendro TVF parama ir Švedijos centrinis bankas. Dombrovskis ėmė, ir sužaidė populizmą, nusispjovė ant kažkokių tai (greičiausiai neskelbiamų) tarptautinės paskolos sąlygų. Šaunuolis!

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Parex gelbėjimo afera Latvijoje
3. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa