Lietuvos atominės energetikos fronte naujienos – atsirado net du konsorciumai (amerikiečių ir japonų), kurie (tipo) išreiškė norą statyti atominę jėgainę Lietuvoje. Nors valdantieji ir lekuoja iš džiaugsmo, bet informacijos apie situaciją ne daugiau nei anksčiau. Nei ką siūlo, nei kokioms sąlygom – viskas įslaptinta. Ta džiugia proga norėčiau pasidalinti savo mintimis, kodėl Lietuvai nereikia naujos atominės jėgainės.

Čia jau ne pirmas mano rašinėlis panašia tema. Anksčiau savo argumentus grindžiau pagrinde ekonominiais veiksniais. Šį kartą elektros kainą paliksiu nuošalyje.

Visų pirma aš netikiu Lietuvos sugebėjimu sėkmingai pastatyt tokio dydžio objektą. Suprantu, kad statybomis yra suinteresuoti daugelis.. bet kai valdžiažmogiai ką nors stato už „tautos“ pinigus niekada nesibaigia gerai, o blogų pavyzdžių pilna, pradedant Būtingės terminalu (kiek žinau vis dar yra įslaptinta kiek kartų statybos viršijo sąmatą) ir baigiant valdovų rūmais ar nacionaliniu stadionu. Jei Suomiai atominės sąmatą viršijo du kartus, tai Lietuviai tikriausiai viršys šį „rekordą“ bent dar dvigubai. Atsižvelgiant į tai, kad didžiąją atominės elektros kainą sudaro investicijos – perspektyva nedžiugina.

Turima Lietuvos atominės elektrinės valdymo patirtis taip pat nenuteikia optimistiškai. Per 20+ nepriklausomybės metų kaimynams mes elektrą pardavinėdavome pigiau nei savo vartotojams.. o kauptas elektrinės uždarymo fondas nuolat būdavo panaudojamas „svarbesnėms reikmėms“. Visą nesugebėjimą valdyti vainikavo uždarymo peripetijos: pradedant panaudoto kuro saugyklos statybomis ir baigiant kadrų kaita IAE. Primena lesyklėlę išrinktiesiems. Vėlgi perspektyva – nekokia.

Trečias aspektas – elektros rinka. Šiuo metu mes ją turime (šiokią tokią), bet pastačius naują atominę elektrinę normaliai rinkai ateis galas. Turėsim „savo“ gamintoją, kuris potencialiai galės patenkinti ženklią vartojimo dalį. Kiti žaidėjai atsidurs „trečio brolio“ vietoj. Neseniai Valstiečių laikraštyje buvo straipsniukas šia tema. Verta paskaityti. Yra pagrįstų nuogastavimų dėl galimų (aš apie tai irgi kažkada rašiau ) įsipareigojimų pirkti elektrą. Tokiu atveju daugiau nei pusė visos Lietuvoje suvartojamos elektros energijos būtų perkama per VIAP‘ą. Tuomet apie jokią rinką net kalbos nebebūtų.

Net ir nepradėjus statyti atominės elektrinės galimybės vystyti elektros rinką jau yra dirbtinai stabdomos: vykdoma sektoriaus koncentracija. T.y. visos didžiosios Lietuvos elektros energetikos įmonės sukištos po bendru „stogu“ AB „Visagino atominė elektrinė“. Vienose rankose bus sukoncentruota gamyba, perdavimas, paskirstymas, birža. Vienu Sekmoko „reformos“ brūkštelėjimu buvo nubrauktos visos teigiamos permainos įvykusios suskaldžius kažkada buvusią monopolininkę „Lietuvos energija“. (Šiame kontekste keistai skamba valdančiųjų puolimas prieš „Lietuvos dujas“). Įdomu pastebėti, kad ir socdemai, ruošdamiesi atominės statybai darė lygiai tą patį: sukoncentravo visą elektros energetiką „vienose rankose“. Net ir nepastačius naujos atominės koncentracija apie AB VAE situaciją elektros rinkoje pablogino. Jei atominė būtų pastatyta.. apie kažkokią rinką ar konkurenciją būtų galima pamiršti. Kokiems 60 metų į priekį.

Visa situacija su naująja atomine primena rusų posakį avos‘. Kokia bus elektros kaina, kas pirks pagamintą energiją, kur dėsim radioaktyvias atliekas, kaip bus finansuojamas uždarymas. Neatmestinas scenarijus, kad naujos elektrinės uždarymui, kaip ir dabar, reikės sėdėti ES prieškambaryje su ištiesta rankas ir prašyti išmaldos. Tiesa.. daugelis dabartinių politikų to tikriausiai nebesulauks. Visgi ilgai dirba tos atominės.

Energetinė nepriklausomybė su nauja AE taip pat neturi nieko bendro. Normaliomis sąlygomis jungtys su kaimyninėm šalim (pvz. Skandinavijos) galėtų užtikrinti didesnę „energetinę nepriklausomybę“ nei atominė elektrinė. Tik karo ar stichinių nelaimių atveju, kuomet būtų apribota ar sunaikinta elektros energijos importo infrastruktūra, atominė elektrinė būtų papildomas energetinio saugumo garantas. Bet ar tikrai tokiu atveju norime turėti atominį gigantą?

Visi pasamprotavimai apie pigią atominę elektrą tėra tik būrimas iš kavos tirščių. Kol kas jokių tai patvirtinančių faktų nėra pateikta. Be kuriuo atveju elektra iš būsimos atominės jėgainės bus pardavinėjama už „rinkos kainą“. Arba aukštesnę. Kam ta papildoma rizika?

Truputis ekonomikos (nors žadėjau apie tai ir nerašyti). Lietuva neturi nei savo atominio kuro (nei urano, nei sodrinimo, nei gamybos pajėgumų), nei savo technologijos, nei savo kapitalo. Turiu negerą įtarimą, kad ir specialistų (tiek vadybos, tiek techninių) dirbti naujoje atominėj neturim. Yra tik mažumėlę nusidėvėjus infrastruktūra, kurios dalį galima būtų panaudoti naujoje AE. Kaip tokioje situacijoje galima tikėtis, kad naujos AE energija bus pigesnė nei konkurentų?

Bent jau dabar aš nematau jokios ekonominės naujos AE naudos. Vien tik vieningą politikų norą „statyti“. Na dar, vėlgi politikų norą, „išlikti atomine valstybe“.

Pabaigai. Neseniai užėjau konservatorių jaunimėlio inicijuotą sąjūdį „už Lietuvos energetinę nepriklausomybę“. Vaizdas tragikomiškas. Į eterį paleistas „iniciatyvus“ jaunimėlis visiškai niekuo nenutuokia apie tai, ką gina. Graudu.

Originalus autoriaus įrašas, skaitytojų komentarai, ankstesni susiję įrašai yra čia.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Mauras: ar sušelpsime bankų akcininkus?
2. Mauras: Permainų koalicija ir Begemotai
3. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio

VOX EU paskelbto teksto autorė profesorė Anne Sibert dirba Islandijos centrinio banko ir Europarlamento ekonomikos ir monetarinės politikos komitetuose.

Investigation of Iceland’s meltdown has revealed dodgy behaviours ranging from neglect to criminal fraud. This column describes how Icelandic banks issued “love letters” to each other – swapping their debt securities and using the other bank’s debt as collateral. This ruse ensnared not just the Icelandic Central Bank, but also the ECB – a fact that has only recently come to light. The ECB’s lack of transparency on this is a serious problem.

In the lead up to the crisis, it was common practice in Iceland for two banks to swap their debt securities with each other and for each to use the other’s debt as collateral in their borrowing from the central bank. Such collateral was referred to as a “love letter” (Flannery 2009, p101, Hreinsson et al. 2009, p44, and Jännäri 2009, p18).

Surprisingly, it was not just the Central Bank of Iceland that was willing to make loans against love letters – the Eurosystem was as well. Between the start of February and the end of April 2008, subsidiaries of the three large Icelandic banks, Kaupthing, Glitnir and Landsbanki, increased their borrowing from the Central Bank of Luxembourg by €2.5 billion. A significant amount of their collateral was in the form of love letters (Hreinsson et al. 2009, p44). It is questionable whether Icelandic bank debt should have been acceptable as collateral in the Eurosystem for any borrower. Given their inter-linkages, the Icelandic banks’ fortunes were far too highly correlated for one Icelandic bank’s debt to be satisfactory collateral against another Icelandic bank’s borrowing.

By late April 2008, the ECB had become concerned about its loans to Icelandic banks and on 25 April, the ECB President, Jean-Claude Trichet, phoned Icelandic central bank governor Davíð Oddsson and demanded a meeting with Icelandic banks and monetary and regulatory authorities (Hreinsson et al. 2009, p44). As a result, an informal agreement was made in Luxembourg on 28th and 29th April to limit the use of love letters as collateral. This proved ineffective. By the end of June, loans to the Icelandic banks had risen sharply to €4.5 billion. At the end of July, the Central Bank of Luxembourg finally prohibited the further use of love letters altogether and lending to Icelandic banks fell back to around €3.5 billion.¹ In the autumn of 2008, five counterparties defaulted on their Eurosystem loans and three of these were subsidiaries of the large Icelandic banks (European Central Bank 2009).

In March 2009 a member of the Economic and Monetary Affairs Committee of the European Parliament questioned President Trichet on the Central Bank of Luxembourg’s loans of €800 million to Kaupthing and €1 billion to Landsbanki, saying “What do you think of this? Is there any dialogue on this subject? It is an enormous risk after all!” Trichet responded with, “I do not know the details – you are very will informed: you are better informed than I am. I have to say, at the moment – but I have no doubt that the Luxembourg bank is complying precisely with the requirements imposed by its position as a member of the Eurosystem and is applying the Eurosystem rules to the banks that submit eligible collateral to it.” (ECON 2009).

Bankai apsikeičia – be jokių kaštų parduoda vienas kitam savo obligacijų. Šios operacijos (vadinamos „meilės laiškai“) prasmė – sukurti dirbtinius „aktyvus“, tinkamus kaip užstatas paskoloms iš centrinių bankų. Pasirodo, tokius Islandijos bankų Kaupthing, Glitnir ir Landsbanki „laiškus“ priėmė ne tik Islandijos centrinis bankas, bet ir ECB. Pažeidžiant visas formalias ir sveiko proto taisykles taip buvo paskolinta 4,5 milijardai eurų. Netrumpiau, kaip tris mėnesius – nuo 2008 balandžio iki 2008 liepos pabaigos – skolinimas vyko su ECB vadovo žinia. 2008-ųjų rudenį Islandijos bankai bankrutavo, prasidėjo spaudimo socializuoti jų nuostolius kampanija.

2009-aisiais paprašytas dėl pinigų mainymo į „meilės laiškus“ pasiaiškinti  Europos parlamente, Trichet’as išsigynė smulkmenų nežinąs.

Nuo skandalingos praktikos paaiškėjimo iki jos sustabdymo buvo „prasukta“ nemažiau, nei du milijardai eurų. Sunku patikėti, kad tų įvykių dalyviai tuo metu dar turėjo kokių iliuzijų dėl bankų likimo.

Faktų išviešinimas pagadino ECB reputaciją ir matyt prisidėjo prie šio pavasario euro panikos. Jeigu pinigai mainais už „meilės laiškus“ buvo dalinami Islandijos bankams, jie galėjo būti dalinami ir bet kam kitam. Neaišku, kokie skeletai iš spintų gali pabirti interesų konfliktams labiau sukrėtus vieną ar kitą banką, bet jeigu tie skeletai yra, teisinių sureguliavimų, bendrų ir viešų sprendimų galimybės mažėja.

2010.06.16 iliustracija tam, apie ką kalbama ir rašyta čia (1,2) anksčiau. Vokietijos spauda rašo apie Ispanijos bankus. Ispanai irgi ne pirštu daryti – atsikirtinėja. Does The Spanish Government Know Something About German Banks That It’s Not Supposed To Know?

Įtakos svertų neturintys investuotojai balsuoja kojomis.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
2. Kredito krizė 2007
3. Parex gelbėjimo afera Latvijoje

„Mums nereikėtų blaškytis. Yra kalbančių, kad euro zona susprogs, valiuta iširs – aš tais pranašautojais netikiu, manau, kad euro zonos tvirtumą lemia daug rimtesni veiksniai. Todėl savo strategijos orientuotis į euro zoną turėtume laikytis“, – teigė p. Nausėda.

Nelabai aišku, kas yra tie „rimtesni veiksniai, palaikantys eurozonos tvirtumą“. Turbūt čia kalbama apie kažką kitą, ne zonos dalyvių sugebėjimą susitarti ir tų sutarčių laikytis.

Mastrichto kriterijų laikomasi nebuvo ir visiškai nerealu tikėtis, kad jų laikytis bus pradėta. Kitų susitarimų kol kas nėra, ir jokių požymių, kad eurolyderiai pajėgtų susitarti dėl ko nors geresnio nėra.

Ilgus metus konservatyvią politiką vykdęs Europos centrinis bankas spjovė į sąlyginumus ir pradėjo spausdinti pinigus intervencijoms į obligacijų ir gal būt valiutos rinkas. Ne tai, kad tos intervencijos buvo nelogiškas žingsnis – tik lyginant su ligšioline politika jos neskaidrios, neprognozuojamos, vykdomos neaišku kieno sprendimų pagrindu ir jau tikrai sąjungos mastu neaprobuotos.

Nieko keisto, suvokiant, kad gesinamos bankų panikos. Finansų rinkos prarado pasitikėjimą, privatus kapitalas trukiasi iš pietų Europos bankų į Vokietiją, iš Eurozonos – į Ameriką ir Šveicariją. Problema, kad nėra taisyklių, kas tuos bankų gelbėjimus turėtų apmokėti. Britai nuo neaišku kokių gelbėjimų iš karto mandagiai atsiribojo, vokiečiai, padelsę pusantros savaitės, iškėlė papildomų ultimatyvių reikalavimų. Grubiai kalbant, prašo kolegų nevogti – mat sužinota, kad Graikijos centrinis bankas skatino Graikijos obligacijų naked short selling (nukritusias jas dabar supirkinėja-gelbėja ECB). Europartneriai vokiečių paremti neskuba. JAV senatas 94:0 balsais pasiūlė įstatymo pataisą, blokuojančią JAV vyriausybės dalyvavimą neperspektyviuose TVF gelbėjimo projektuose.

Dezorganizacija akivaizdi. Europa siūlo Graikijai gelbėjimo planus be skolų nurašymo. Iš tikro tai ne Graikijos, o jos kreditorių gelbėjimo planai, kurie pačiai Graikijai (kaip ir ankstesni bandymai įkinkyti Islandiją) visai nenaudingi. Absoliučiai visi supranta, kad skolos turės būti restruktūrizuotos, tik niekas nežino, kaip pripažinti arba socializuoti nuostolius, kad ir bankams būtų gerai, ir elektoratas pritartų, ir pasaulio investuotojai patikėtų.

Zero Hedge Marla:

In fact, the various and increasingly fragmentary elements that compose the EU appear, almost without exception, to be deliberately undermining the very four elements required to save the Euro:

1.  Broad acknowledgment of the problem (it is fashionable to call this „fiscal crisis,“ but this means only „we’re broke“) and assumption of responsibility for same.
2.  The appearance of a readiness to engage in cohesive, cooperative action to address #1.
3.  A demonstrated commitment to functioning and unfettered markets.  (i.e. nothing that would permit the credible rumor that capital controls may be around the corner).
4.  A distinct air of calm, rational certainty (however fictitious in reality).

Norint problemą išspręsti, reiktų išdrįsti ją konstatuoti, prisiimti atsakomybę, turėti planą, ir nustoti gąsdinti rinkas. Normali logika, tik politiškai šių dienų Europoje neįgyvendinama.

Iš tikro įdomu, ką turėjo omenyje p.Nausėda sakydamas „euro zonos tvirtumą lemia daug rimtesni veiksniai“…

Nedidelis papildymas. Zero Hedge serveris šiandien perkrautas, o „negalime aptarnauti užklausos“ pranešimas atrodo taip (kas nepažįstamas, susipažinkite su Marla):

Tuo tarpu gitaristas Bill Mitchell (jis gi Research Professor in Economics and Director of the Centre of Full Employment and Equity (CofFEE), at the University of Newcastle, NSW Australia) nesupranta, kuriems galams ECB reikalingas naujas biuras:

The ECB is embarking on a major construction project to erect new building at the east end of Frankfurt, which will be completed on current plans by the end of 2013. It will replace the old wholesale market which supplied fruit and vegetables to Frankfurt and surrounds. One suspects the health of the citizens was better served in this former land use. I wonder what they will do with the new building when the Eurozone collapses. Perhaps it could be a nice retirement village for the executives who will be looking for something to do.

Įtraukiu billy blog į „skaitinių tinkle“ sąrašą.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Absurdo paūmėjimai, Graikija
2. Neurozė
3. Apie pinigus ir tvarkingą finansų sistemą

Grįžtam prie defliacijos. Pietų Europos kleptoktatijos jas finansavusių bankų stabilumo vardan turės subalansuoti finansus ir susiveržti diržus. Apie savarankišką pinigų politiką (skirtingai nei Lietuva) net neturi teisės galvoti, tad vykdys „vidinius devalvavimus“, o ūkis „turės atsigauti“ eksportuodamas. Defliacija ir atsigavimo per eksportą idėjos, panašu, išplis į visą Europą.

Tai paradoksas. Gyvename ribotų resursų pasaulyje. Gamtos resursai – žemdirbystei tinkamos žemės plotai, naudingosios iškasenos, ir ypač energetiniai ištekliai yra baigtiniai, gyventojų skaičius ir poreikiai tik auga. Tuo tarpu valstybių, užsibrėžusių subsidijuoti eksportą, skaičius didėja.

Trilijonų dolerių klausimas, kas sutiks tuos baigtinius, kitų šalių subsidijuojamus resursus vartoti. Be didelės rizikos galima prognozuoti, kad JAV susimylės ir „sukandusi dantis“ prisiims tą sunkią atsakomybę.

Patys suprantate, daugiau nėra kam. Ne tai, kad niekas nepajėgtų vartoti,- net ir mes sugebėtume. Problema, kad gyvulių ūkiuose vartojimą kvalifikuotai dozuoja „demokratiškai išrinkti“, nežinia ką aptarnaujantys paršai, vykdantys „atsigavimo per eksportą“ programas.

–

Paliekant nuošalyje retoriką, pasaulis pasitinka kaip niekad aštrius fiskalinės ir monetarinės politikos iššūkius. Neoliberali finansinė ideologija (demagogija, traktuojanti bankų emituojamus pinigus, tarsi jie būtų baigtinis fizinis resursas) jau išeksploatuota, alternatyvūs šablonai dar neįskiepyti. Sekanti istoriškai patraukli kryptis yra nacionalsocializmas.

Gelbėjimo(si) planas nelinkusiems marširuoti kolonose, kaip ir anksčiau, yra neapmokestinama susitarimų laisvė.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Svarbu subalansuoti biudžetą
2. Krizė tęsis ilgai #2
3. Kreivio tragikomedija

Iš viso lentelėje išvardinto dešimtuko turbūt esame mažiausiai santykinai prasiskolinę. Rizika grynai politinė – nesugebėjimas vykdyti reformų, fiskalinis-monetarinis stuporas.

2009.12.15 FT Alphaville. Moody’s sees sovereign states a-suffering.

In fact, Moody’s has compiled a 1970s-style ‘Misery’ index. But instead of showing inflation and unemployment rates, it shows the fiscal deficit and the unemployment rate.

Trečia vieta

Žodžio „misery“ paaiškinimą answers.com iliustruoja citata:

„Our happiness or misery depends on our dispositions, and not on our circumstances“ (Martha Washington)

Lietuva pasaulio mastu yra labai maža, ir santykinai visai nedaug praskolinta valstybė. Kapitalo nuotėkio, ūkio nuosmukio, nedarbo ir brangaus valstybės skolinimosi sustabdymui užtektų vienos radikalesnės reformos – pelno ir pajamų mokesčio panaikinimo. Greičiausiai valstybei tai net nieko nekainuotų.

Nebent skandinti ekonomiką, perėminėti turtą ir skolintis už brangiai kam nors labai apsimoka. Tuomet viskas tvarkoje, nes skolinimasis brangs. Moody’s (ir TVF) prognozuoja, kad 2010-aisiais, visuomenėms nebetoleruojant besaikio pinigų spausdinimo, pasaulio vyriausybės nebeleis sau totalinių finansų institucijų gelbėjimų visuomenės sąskaita (tokio kaip Latvijos Parex gelbėjimo afera), ir vis dažniau (kaip Dubajus arba Kazachstanas) negarantuos išmokų užsienio kreditoriams. Normalu, taip ir turi būti. Skolinimo entuziastų, aišku, mažės.

Pralaimės tie, kas susiprotės paskutiniai. Kita vertus, argi ne smagu būti nors kokiuose dešimtukuose?

(Jei kam nesmagu, kviečiu bendradarbiauti inicijuojant reformas.)

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Padiskutuokime su Kreiviu
2. xxx formos recesija
3. Neurozė

Kol forma šabloninio pavadinimo neturi, manau galima vadinti XXX formos recesija… Žiūrėsis maždaug kaip L su nulinkusiu galu.

2010.06.11 Papildymas. Tas pats procesas, nuosekliai ir detaliai išaiškintas kito autoriaus. Per dešimt mėnesių nuo viršuje esančios diagramos publikavimo, pasaulis perėjo iš finansų krizės į ekonominę. Europa – ant geopolitinės krizės ribos.

Gordon T. Long. Extend And Pretend – A Guide To The Road Ahead

It will likely surprise you but like a trolley car we are now locked into economic tracks that determine our financial destination. Unfortunately, it isn’t a place anyone would choose knowingly other than possibly the Bilderberg elite.

Financially and economically we are lurching along, rocking from side to side with the occasional unexpected jarring flash crash jolt. But unlike a trolley line, for some reason no one seems to know what the destination is. Many are asking but few are willing to tell.

This road is well travelled and documented if you were to take the time to study the maps and not rely on the happy face media spin doctors for directions. Since the route of the current global economic path is now locked in, we need to either accept the ride or hastily exit. I’m up from my seat and headed for the door. What are you going to do?

HISTORICAL FACT: A Financial Crisis is almost always followed by an Economic Crisis which is subsequently followed by a Political Crisis.

FINANCIAL CRISIS     =>    ECONOMIC CRISIS    =>    POLITICAL CRISIS
Banking Crisis                    Sovereign Debt Crisis             Currency Crisis

Tekstas gerai iliustruotas, bet nenorėdamas pažeisti autorinių teisių, nekopijuoju čia diagramų. Suprantantiems angliškai, must-read.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Siūlau neimprovizuoti
2. Krizė tęsis ilgai #3. Ponzi stabilizacija
3. Neurozė

Visiškai nesijaučiu kaltas

Kaltas esi tuo, kad palaikai eismo taisykles, iš esmės pritari kelių policijos reikalingumui, manai, kad be KET kiltų gausybė avarijų, įsivyrautų sumaištis ir anarchija. Nors slapyvardis teikia vilties, kad klystu, galgi esi išimtis.

Kyla klausimų apie geresnius už korumpuotą kelių policiją eismo reguliavimo būdus. Ir reguliavimo principus, kurie gal būtų geresni už bet kokią, kad ir nekorumpuotą kelių policiją.

Ar keliuose turi būti kontroliuojamas:

• vairuotojo pažymėjimų turėjimas,
• kelio ženklų ir šviesoforų signalų laikymasis,
• (stovėjimas naktimis laukiant žalios šviesos tuščiose sankryžose ir reguliuojamose perėjose?),
• blaivumas, kalbėjimasis mobiliuoju telefonu,
• reakcijos greitis, kurtumas, rega, automobilio techninė būklė,
• o taip pat sugebėjimas orientuotis, nuovargis, susijaudinimas, medikamentų nevartojimas, ar dar kokie šiuo metu dar prevenciškai nekontroliuojami dalykai?

Jeigu turi kontroliuoti, tai kas – kelių policija ar draudimo kompanijos (ar gal kokie visuomenės draugovininkai?)
Jeigu draudimo kompanijos, tai tik po autoįvykio, ar profilaktiškai?

Ar turi būti kontroliuojamas draudimo poliso turėjimas, ir kas tą kontrolę turėtų vykdyti? Jeigu tam tikra kontrolė, eismo reguliavimas ir autoįvykių protokolavimas reikalingas, ar tai būtinai turi vykdyti valdiška sukarinta institucija?

Visais atvejais, rizikos mažinimas keliuose turi prasmę, tačiau kaštuoja, ir pageidautina rasti būdą, kurio kaštai būtų mažiausi, t.y. geriausiai atitiktų ekonominę panaikinamos rizikos vertę. Nebent kalbant apie eismo įvykių riziką, kuri yra ir fatalinė, ekonomiškumo kriterijai neturi būti taikomi?

Ar į kaštus turi būti įskaičiuojamas visų vairuotojų dėl per griežtų greičio apribojimų keliuose neproduktyviai gaištamas laikas? Ar nebūtų ekonomiška eismo rizikos problemas spręsti mažiau preventyviai? Ar prevencijos šalininkai bent įsivaizduoja kaštus?

Ar pėstieji norėtų būti „saugomi  nuo kelių erelių“, jeigu jiems būtų leista atsisakyti tokios apsaugos, mainais tiesiai į rankas gaunant valdžios jai išleidžiamą lėšų sumą?

Ar vairuotojai sutiktų atsisakyti kelių policijos prevencinės kontrolės mainais į „visišką anarchiją“ keliuose, bet gyvenimą be baudų?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. 40 Lt
2. Gyvulių ūkis #1
3. Klausimai Lietuvos bankui: ar teisingai suprantu įsipareigojimų savitarpio įskaitymų riziką?

• Klasikai. Hyman Minsky finansinio nestabilumo hipotezė. Irving Fisher defliacijos dinamika.
• Richard Koo – defliacija veda į depresiją, krizė tęsis ilgai.
• Mike Shedlock – defliacija tęsis ilgiau, nei daugelis galvoja.
• Steve Keen  – pinigų spausdinimas neišgelbės, krizė tęsis ilgai. Kas burbulą pūtė, turėtų atsakyti ir už pasekmes.
• Ką daryti?

Hyman Minsky (1919 – 1996). Priskiriams post-Keynesistinei ekonomikos mokyklai. Suformulavo finansinio nestabilumo hipotezę, aiškinančią ekonomikos ciklus kaip visuminio skolų kaupimosi/destrukcijos rezultatą. Wikipedija:

Minsky argued that a key mechanism that pushes an economy towards a crisis is the accumulation of debt. He identified 3 types of borrowers that contribute to the accumulation of insolvent debt: Hedge Borrowers; Speculative Borrowers; and Ponzi Borrowers.

The „hedge borrower“ can make debt payments (covering interest and principal) from current cash flows from investments. For the „speculative borrower“, the cash flow from investments can service the debt, i.e., cover the interest due, but the borrower must regularly roll over, or re-borrow, the principal. The „Ponzi borrower“ (named for Charles Ponzi, see also Ponzi scheme) borrows based on the belief that the appreciation of the value of the asset will be sufficient to refinance the debt but could not make sufficient payments on interest or principal with the cash flow from investments; only the appreciating asset value can keep the Ponzi borrower afloat.

In Minsky’s words,

(…) It can be shown that if hedge financing dominates, then the economy may well be an equilibrium-seeking and containing system. In contrast, the greater the weight of speculative and Ponzi finance, the greater the likelihood that the economy is a deviation-amplifying system. The first theorem of the financial instability hypothesis is that the economy has financing regimes under which it is stable, and financing regimes in which it is unstable. The second theorem of the financial instability hypothesis is that over periods of prolonged prosperity, the economy transits from financial relations that make for a stable system to financial relations that make for an unstable system.

In particular, over a protracted period of good times, capitalist economies tend to move to a financial structure in which there is a large weight to units engaged in speculative and Ponzi finance. Furthermore, if an economy is in an inflationary state, and the authorities attempt to exorcise inflation by monetary constraint, then speculative units will become Ponzi units and the net worth of previously Ponzi units will quickly evaporate. Consequently, units with cash flow shortfalls will be forced to try to make positions by selling out positions. This is likely to lead to a collapse of asset values. ⁵

Minsky gerai suprato, kokią žalą visuomenei kelia toks cikliškumas, tačiau manė, kad užtikrinti finansinių struktūrų stabilumą (t.y. kištis į darbo ir kredito santykius) yra valdžios misija ir agitavo už didesnį reguliavimą (pdf). Manau nesuvokė, į kokį stabiliai žemą ekonomikos lygį būtų vedę pagal jo receptus įgyvendinti reguliavimai mišinyje su korupcija.

Net ir ginčijant pasiūlytus „gydymo“ metodus, reikia pripažinti, kad kredito „ligų“ diagnozę Minsky suformulavo taikliai ir lakoniškai.

Irving Fisher (1867-1947). Odiozinė asmenybė, žmogus, turėjęs per stiprius įsitikinimus, ir gyvenime daręs tragiškas klaidas. Visgi,

Steve Keen, Predicting the crisis: Medal winning analysts. “If they were to hand out medals for predicting the global financial crisis, the Gold Medal for having predicted the crisis must go to Irving Fisher, who in 1933 developed the “Debt Deflation Theory of Great Depressions” – a piece which remains the best description of what happens to an economy that succumbs to excessive debt in the context of low inflation. We are now reliving the horror he warned us against…

Fisher’io defliacinio proceso aiškinimas (yra Wikipedijoje, čia cituoju iš Stephen Keen blogo):

(1) Debt liquidation leads to distress selling and to
(2) Contraction of deposit currency, as bank loans are paid off, and to a slowing down of velocity of circulation. This contraction of deposits and of their velocity, precipitated by distress selling, causes
(3) A fall in the level of prices, in other words, a swelling of the dollar. Assuming, as above stated, that this fall of prices is not interfered with by reflation or otherwise, there must be
(4) A still greater fall in the net worths of business, precipitating bankruptcies and
(5) A like fall in profits, which in a “ capitalistic,”  that is, a private-profit society, leads the concerns which are running at a loss to make
(6) A reduction in output, in trade and in employment of labor. These losses, bankruptcies, and unemployment, lead to
(7) Pessimism and loss of confidence, which in turn lead to
(8) Hoardinq and slowing down still more the velocity of circulation.The above eight changes cause
(9) Complicated disturbances in the rates of interest, in particular, a fall in the nominal, or money, rates and a rise in the real, or commodity, rates of interest.

ir

Each dollar of debt still unpaid becomes a bigger dollar, and if the over-indebtedness with which we started was great enough, the liquidation of debts cannot keep up with the fall of prices which it causes.

In that case, the liquidation defeats itself. While it diminishes the number of dollars owed, it may not do so as fast as it increases the value of each dollar owed.

Then, the very effort of individuals to lessen their burden of debts increases it, because of the mass effect of the stampede to liquidate in swelling each dollar owed. Then we have the great paradox which, I submit, is the chief secret of most, if not all, great depressions:

The more the debtors pay, the more they owe. The more the economic boat tips, the more it tends to tip. It is not tending to right itself, but is capsizing.

Čia ir Minsky citatoje pajuodinti konstatavimai visiškai akivaizdūs dabar Lietuvoje ir Latvijoje. Turime „spekuliantus“ – prekybininkus, naudojančius kreditą apyvartinėms lėšoms, ir negalinčius šiuo metu jo perkredituoti. Turime „ponzi“ nekilnojamojo turto spekuliantus ir „ponzi“ bankus. Stebime nekilnojamojo turto kainų kritimą, procentiškai didesnį, nei kredito apimčių mažėjimas. Svarbu suprasti, kad šie procesai yra nepusiausvyri, save skatinantys.

Nuo tos dinamikos niekas neatleido ir viso likusio pasaulio. Esminis skirtumas, kad turtingesnėse šalyse kredito burbulas buvo išpūstas kur kas labiau, nei Lietuvoje. Mūsų ypatybė  – pažeidžiama pinigų sistema ir originali „nukirpsim visiems, prisiūsim bankams, kas nereikalinga – savaime nukris“ krizės chirurgija su šiokiu tokiu vietiniu nuskausminimu valstybės skolos auginimo sąskaita. Bėda ta, kad pacientui reikalingas ne karpymas, o detoksikacija.

Grįžtam prie ekonomistų. Richard Koo – plačiai cituojamas Nomura Research Institute vedantysis ekonomistas. The Age of Balance Sheet Recessions: What Post-2008 U.S., Europe and China. Can Learn from Japan 1990-2005 (pdf).

A balance sheet recession emerges after the bursting of a nationwide asset price bubble that leaves a large number of private-sector balance sheets with more liabilities than assets.
In order to repair their balance sheets, private sector moves away from profit maximization to debt minimization.
With the private sector de-leveraging, even at zero interest rates, newly generated savings and debt repayments enter the banking system but cannot leave the system due to the lack of borrowers. The sum of savings and debt repayments end up becoming the leakage to the income stream.
The deflationary gap created by the above leakage will continue to push the economy toward a contractionary equilibrium until the private sector is too impoverished to save any money (=depression).
In this type of recession, the economy will not enter self-sustaining growth until private sector balance sheets are repaired.

Koo teigia, kad Japonijos „prarastasis dešimtmetis“ (faktiškai jau du dešimtmečiai) galėjo būti daug blogesnis, jeigu valdžia nebūtų gelbėjusi ekonomikos deficitinėmis išlaidomis, ir siūlo tą patį receptą visam pasauliui. Receptas prastas dėl kelių priežasčių:

• neteisingumo – valstybės skola paskirsto naštą regresyviai,
• neefektyvumo – valstybės skola išaugo dvigubai labiau (pataisyta 2009.08.29), lyginant su privataus sektoriaus skolų susitraukimu,
• neteisingumo ir neefektyvumo kartu – skolindamasi vidaus rinkoje valstybė konkuruoja su privačiu sektoriumi dėl kredito, materialinių ir žmogiškųjų išteklių,
• skirtingų išorinių aplinkybių – Japonija eksperimentavo turėdama augančias eksporto rinkas kredito plėtros pasaulyje.

Ką besiūlytų, defliacinę krizę su fiskalinės ekspansijos gydymu Koo aprašo gerai – keliolika metų privataus sektoriaus skolų atidirbinėjimo, bendrai apimčiai visą tą laiką mažėjant. Tas procesas (deleverage) Japonijoje vyko net esant artimoms nuliui nominalioms palūkanų normoms ir vyriausybei pumpuojant į ekonomiką pinigus. Reali kredito kaina, net prie mažiausių palūkanų, buvo didelei daliai privataus sektoriaus per aukšta, rizika – per didelė dėl vykstančios aktyvų defliacijos (turto nuvertėjimo). Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva?

Lietuva atsigaus mažindama išlaidas ir eksportuodama, nes visas pasaulis atsigaus, nes pinigų spausdinimas negali nepadėti, nes taip sakė Nobelio premijos laureatai, centrinių bankų ir tarptautinių organizacijų vadovai, mūsų premjeras. Vokietija su Prancūzija jau atsigavo, akcijos kyla. Bullshit.

O gal visgi prispausdins? Mike Shedlock, investuotojas ir kultinis blogeris. Belief In Wizards Runs Deep:

Fed Subject to Real and Practical Constraints

The „central banks are powerless argument“ always leads to the inevitable response: Why can’t the Fed print money and give it away to everyone. The answer is the Fed has no power to give away money to consumers, and even IF they had that power they would not do it. The reason is people would pay off their loans and banks do not want to be paid back with cheaper dollars.

The Fed will not act against its own best interests, and giving money to consumers would be doing just that. That is a practical constraint that nearly everyone misses! Indeed, look who was bailed out, it sure was not consumers, it was banks at consumer expense.

Zero-Bound interest rates is a real constraint. Recently fed Governor Janet Yellen stated the Fed wold lower interest rates if it could. Well it can’t!

Thus there are practical as well as real constraints on what the Fed can and will do. Nearly everyone ignores those constraints in their analysis.

Congress in theory and practice can give away money. Indeed, Congress even does that to a certain extent. Extensions to unemployment insurance, increases in food stamps, and cash for clunkers are prime examples.

However, those are a drop in the bucket compared to the total amount of credit that is blowing up. Take a look at the charts in Fiat World Mathematical Model if you need proof.

The key point is it is the difference between Fed printing and the destruction of credit that matters! As long as credit marked to market blows up faster than handouts and monetary printing increase we will be in deflation. Deflation will not last forever, but it can last a lot longer than most think.

A lot longer? Kiek gi tai tęsis? Stephen Keen (vienas iš pagrįstai krizę prognozavusių ekonomistų, neo-keynesistas), Rudd’s essay is on the money:

Taking 50% of GDP as a (debt) level at which normal economic activity might resume (higher than the 40% level that applied in the 1920s and 25% level of the 40s-60s), this implies that deleveraging could take anywhere between 15 years (at the accelerated 8% rate) and 30 years (at the “natural maximum” 4% rate).

Tai nieko negalima padaryti? Stephen Keen:

This is why I propose a far more radical policy to deal with the crisis than the government stimulus package that Australia and other OECD nations have followed to date. These policies are attempting to address a crisis caused by irresponsible private lending, yet they involve continuing to respect this debt. They attempt to counteract private deleveraging by running up public debt instead. And they drastically underestimate the impact of deleveraging: rather than achieving a return to growth by 2010, these policies alone are likely to result in zero or sub-zero growth for most of the next decade.

That private debt does not deserve respect. It was irresponsibly lent in the first place, and the financial institutions that lent it should pay the price–not the public nor the public purse–via deliberate debt reduction. This of course would bankrupt those financial institutions, but as should be obvious from the US experience, these institutions are effectively bankrupt already.

Kas neatsakingai skolino, turi prisiimti savo veiklos pasekmes. Reikalinga kredito sutarčių nutraukimo tvarka, išlaisvinanti fizinius asmenis nuo įsipareigojimų, su sąlyga, kad kreditoriams paliekamas užstatytas turtas. Prasiskolinusiems be užstatų reikalingas efektyvus, nesąmoningais reikalavimais neapkrautas fizinių asmenų bankroto įstatymas. Reikalingi apskaitos standartai, užkertantys ribotos atsakomybės įmonėms (tame tarpe bankams) galimybę bankrutuoti su išvogimu. Neturi būti jokių gelbėjimų ir garantijų dalijimų visuomenės sąskaita.

Arba veržiamės diržus, kol nenukonkuruosime kiniečių pigia darbo jėga.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Krizė tęsis ilgai #3. Ponzi stabilizacija
2. Krizė tęsis ilgai #2
3. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa

Medžiaga pateikiama santūriai, autorius susilaiko nuo apokaliptinių pranašysčių, bet išsako pagrįstas abejones, jog politiniai procesai šiuolaikinėje visuomenėje pernelyg inertiški, lyginant su kylančiais iššūkiais, ir egzistuoja reali didelio masto krizės grėsmė.

Suprantantiems angliškai labai rekomenduoju skirti laiko ir peržiūrėti visą kursą. Keletas žemiau pateiktų nukopijuotų skaidrių – santraukos santrauka, iš kurios galima susidaryti bent paviršutinišką įspūdį apie aptariamus dalykus.

Netvarus augimas. Kredito sistema, gyventojų kiekis ir energijos vartojimas auga eksponentiškai.

Prieinamų gamtos resursų mažėja.

Pasiektas naftos pikas. Naftos gavyba reikalauja vis didesnių energijos sąnaudų.

Vertinant naftai išgauti reikalingas energijos sąnaudas, įtraukiami ir didėjantys naftos gavybos įrangos pagaminimo energetiniai kaštai.

Kiti kurui pritaikomi energijos šaltiniai irgi energetiškai brangūs.

Nesunku pastebėti, kad diagramose trūksta gamtinių dujų, anglies, atominių ir termobranduolinių elektrinių. Tie dalykai, išskyrus termobranduolinę energetiką, aptariami videokurse.

Gamtinių dujų gavybos pikas dar nepasiektas. Anglies yra, iš jos net galima gaminti skystą kurą, bet energetiškai efektyviausios – antracito – ištekliai jau gerokai išeikvoti. Kalbant apie atominę energetiką, Amerikos (autorius – amerikietis) naftos importo energetinis ekvivalentas būtų 750 dabartinio galingumo atominių reaktorių – septynis kartus daugiau, nei jų Amerikoje yra dabar, du kartus daugiau, nei yra visame pasaulyje. Ir tai būtų elektra, ne kuras. Urano atsargų žemėje, esant dabartinėms vartojimo tendencijoms, turėtų užtekti dar kokiems keturiasdešimčiai metų.

Gana efektyvi saulės energija. Dabartiniam JAV naftos importui pakeisti, saulės energijos gamybą reikėtų padidinti 2000 kartų. Tai, vėlgi, būtų tik elektra.

Termobranduolinės jėgainės dar nesukurtos, bet tikimasi, kad jos galėtų tapti neišsenkamu energijos šaltiniu. Gal nuo kokių 2050-ųjų (?) metų.

Energetinis šokas kelia pavojų dabartinės visuomenės struktūrai.

Entropija gali lemti struktūrinę ir technologinę degradaciją.

Krizių prognozuotojai dažnai būna pernelyg ankstyvi. Tikėkimės laiko yra daugiau.

Martensonas neteigia, kad žmonija būtinai technologiškai nusiris į akmens amžių. Jo nuomone, turimų žinių ir resursų galėtų pakakti visuomenės persitvarkymui ir prisitaikymui prie senkančių resursų realybės.

Problema yra rizikos ignoravimas/nesuvokimas ir orveliška turtinė/piniginė/politinė pasaulio santvarka.

Santvarką kol kas palieku nuošalyje. Kas link energetinės rizikos – Martensonas su savo abejonėmis nevienišas.

2009.08.04. David Korowicz: Things Fall Apart: Complexity, Supply Chains, Infrastructure & Collapse.

2009.08.03. The Independent. Warning: Oil supplies are running out fast.

2009.08.06. FT Alphaville. Goldman: 2008 commodity redux coming.

Malonaus skaitymo ir žiūrėjimo.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Libertarai
2. Škvalo padariniai
3. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro

Dėkojame Jums už laišką.
Žemiau pateikiame atsakymus į Jums rūpimus klausimus.

1. Kokia LB atsargų dalis susaistyta bendrosiomis įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartimis?
Lietuvos banko užsienio atsargos nėra susaistytos bendrosiomis įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartimis ir šios sutartys niekaip neapriboja Lietuvos banko galimybių disponuoti užsienio atsargomis. Lietuvos bankas pasirašo su užsienio kredito įstaigomis pagal Tarptautinės išvestinių finansinių priemonių asociacijos (angl. „International Swaps and Derivatives Association, Inc. (ISDA)“) standartą parengtas bendrąsias įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartis (angl. „ ISDA Master Agreement“). Šios sutartys atitinka gerą tarptautinę rinkos praktiką ir yra skirtos skolinimo rizikai sumažinti.

2. Kokiose depozitorinėse institucijose laikomi LB vertybiniai popieriai?
Lietuvos banko užsienio atsargas sudarantys vertybiniai popieriai yra laikomi viename didžiausių tarptautinių centrinių vertybinių popierių depozitoriumų.

3. Ar teisingai interpretuoju, kad LB aktyvais šių sutarčių pagalba garantuojamos paskolos Lietuvos vyriausybei ir komerciniams bankams?
Ne. Bendrosios įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartys reglamentuoja dvišalius Lietuvos banko ir kredito įstaigos sandorio šalies santykius  ir  nėra niekaip susijusios su Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsipareigojimais.

4. Ar teisingai suprantu minimų sutarčių galimas nutraukimo pasekmes?
Ne.

Pagarbiai,
LIETUVOS BANKO
Ryšių su visuomene skyrius

Ar į visus klausimus atsakyta iš esmės? Manau, kad ne.

Ar atsakymas nenaudingas? Naudingas, nes siaurina atvirų klausimų ratą.
Cituoju dar kart:

Bendrosios įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartys reglamentuoja dvišalius Lietuvos banko ir kredito įstaigos sandorio šalies santykius  ir  nėra niekaip susijusios su Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsipareigojimais.

Tai kokios gi rizikos savitarpyje įskaitomos?
Kuo rizikuoja vertybinius popierius Lietuvos bankui parduodanti kredito įstaiga?
(Ne už litus juk parduoda obligacijas?)

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Klausimai Lietuvos bankui: ar teisingai suprantu įsipareigojimų savitarpio įskaitymų riziką?
2. Ko vertos Lietuvos banko oficialiosios tarptautinės atsargos?
3. Švelnus LB auditas