1. Vyriausybė kol kas kalba tik apie apdrausto dydžio gyventojų indėlių garantijas. Tai klaida – signalas įmonėms ir organizacijoms, kad jų sąskaitos kituose užnugario neturinčiuose lietuviškuose bankuose yra pavojuje. Jeigu būčiau įmonės vadovas, šiandien pat atsiimčiau pinigus iš Ūkio, Šiaulių, Medicinos bankų, jau nekalbant apie Finastą.

2. Valstybė yra pajėgi visus Snoro ir visų kitų „lietuviško kapitalo“ bankų įsipareigojimus lietuvos piliečiams ir Lietuvoje registruotiems juridiniams asmenims, įkurdama tam reikalui valstybinį komercinį banką.

3. Vyriausybė turėtų aiškiai deklaruoti:

a) visi lietuvių indėliai saugūs nepriklausomai nuo Snoro aktyvų būklės,

b) visi įsipareigojimai perimami į valstybinį komercinį banką ir yra garantuojami Lietuvos banko atsargomis,

c) įsipareigojimų vykdymas yra didžiausias vyriausybės ir LB prioritetas, kurio įgyvendinimui prireikus bus pasitelktos visos būtinos įstatymų leidėjo ir pinigų eminento suverenios galios (tai tvirtas lietuviškų bankų užnugaris),

d) visi įsipareigojimai bus vykdomi nuo pirmadienio, be jokių atidėjimų ir vilkinimų,

e) apie valstybinį komercinį banką nustoti kalbėti kaip apie laikiną sprendimą, – bankininkystė yra privilegija, ir jeigu ji naudojama netinkamai, valstybė gali sau leisti nacionalizuoti bet kokio dydžio jos (bankų sistemos) dalį.

_
2011.12.31 papildymas: gruodžio 28 dieną LB paskelbtoje lapkričio indėlių statistikoje panikos (indėlių sumažėjimo) požymių nėra. Tautiečiai TAIP pasitiki vyriausybe?
(Gruodžio indėlių statistiką matysime sausio pabaigoje).

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio
2. Gyvulių ūkis #1
3. Airijos gelbėjimo farsas

Įvedus elementarią tvarką, valstybė galėtų radikaliai pagerinti bankininkystės sąlygas savo piliečiams ir ištraukti iš bankų šešėlio ~dešimt milijardų litų.

Niekam ne paslaptis, kad bankai Lietuvoje, be kitų dalykų, plėšia nerealius įkainius už pačias paprasčiausias “komunalines” paslaugas – išrašus, pervedimus, pinigų įnešimus į sąskaitą, pinigų išėmimus bankomatuose, kortelių aptarnavimą, atsiskaitymus kortelėmis prekybos taškuose. Pakankamas kiekis žmonių tai suvokia ir apie tuos dalykus kalba, politikai viena ausimi tarsi jau girdi, ir net didysis visa ko kontrolierius Lietuvos bankas imasi priemonių – žada kovoti prieš lupikavimą didesniu viešumu.

Ne taip daug trūksta iki normalaus sprendimo – valstybinio atsiskaitymų banko įsteigimo. Pvz. tokio, koks, būta kalbų, galėjo atsirasti Lietuvos pašto bazėje. Paprasto banko, kuris net nevykdytų kreditavimo veiklos, o tiesiog priimtų į savo glėbį visų valdžios įstaigų sąskaitas, indėlius, o taip einamąsias sąskaitas piliečių, norinčių už savo pinigų aptarnavimą ir operacijas mokėti ne “komerciniais” tarifais.

Tai nebūtų kokia finasų inžinerija, o tik paprastas ir teisingas skriaudžiamų piliečių problemos sprendimas. Bankų atžvilgiu tai nebūtų konkurencijos iškraipymas, o tiesiog nepagrindinės veiklos naštos (pagrindinė – indėliai ir paskolos) palengvinimas, nepažeidžiantis jokių rašytų valstybės įsipareigojimų.

Koks būtų rezultatas?

Didžioji dalis P1 pinigų (šiuo metu P1 yra 28 milijardai litų), o laipsniškai – ir reikšminga dalis terminuotų indėlių (P2 yra 48 milijardai) migruotų iš komercinių bankų ten, kur geriau – į valstybinį. Komerciniams (beveik visi priklauso užsieniui) bankams tektų tą migraciją užtikrinti atitinkamai pritraukiant milijardus eurų kapitalo. Visi yra filialai ir padaliniai stambių europinių bankų, kurie negalėtų nevykdyti savo įsipareigojimų, kad nesukeltų abejonių savo patikimumu ir didelių ekonominių kolapsų visoje Europoje.

Bankai, aišku, nenorėtų tiek kapitalo pritraukinėti. Sumažintų paslaugų įkainius – tai ekonomikai būtų į naudą. Padidintų indėlių palūkanas – ekonomikai į naudą. Bandytų skolintis centriniame banke, bet centrinis bankas turėtų oriai atsisakyti – pas mus valiutų valdyba, mes pinigų politikos neturime, vidaus rinkoje neskoliname, ir taisyklės mums to neleidžia. Iš vyriausybės skolinimasis irgi nebūtų įmanomas – vyriausybė teisių išlaidauti neturi, o tik neviršyti deficito limito ir kovoti su valstybės skola. Visa tai kuo gražiausiai ir labai nuosekliai skambėtų iki šiol dominavusios monetarinio primityvizmo ir fiskalinio veržimosi retorikos rėmuose, nereikėtų jokių revoliucjų ir perversmų.

Pasiūlymas buvo suformuluotas diskutuojant G+ apie Lietuvos galimybes tinkamai finansuoti valstybės gynybą, ir kol kas rimtų prieštaravimų nesulaukė. Išties valstybė turi ir kitų degančių problemų – pensijas, nedarbą, emigraciją, augančią užsienio skolą. Nėra priežasties jų nespręsti.

Beje, kodėl kalbu apie pinigų “ištraukimą iš šešėlio”, o ne pvz. “atėmimą iš bankų užlaužus rankas”? Todėl, kad ~10 mlrd. litų ši vyriausybė supenėjo bankams, pervedinėdama į juos lėšas, kurias vidinių poreikių finansavimui skolinosi užsienyje. Tereikia atsiimti, kas savo.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Bankų negelbėjimo planas
2. Bankai patiria ne likvidumo, o kapitalo problemas
3. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?

Lietuva nėra gerovės valstybė, ir niekad tokia nebuvo. Tai prikišamai rodo emigracijos mastai ir demografinio nykimo tendencijos.

Lietuvs ekonomika nepalanki nei darbui, nei verslui. Paprastai akcentuojama per didelė valdiško administravimo našta, ir tai tiesa. Yra dar trys, svarbesnės priežastys. Pirma – teisingumo sistemos korupcija. Teisingumo nebuvimas dalykinei žmonių veiklai – peilis. Antra – banali – per didelis darbo santykių apmokestinimas. Trečia – nerealiai sulyg bendra verslo aplinka  aukštos produktyviai ekonominei veiklai reikalingos žemės ir infrastruktūros kainos.

Apie susitarimų, tame tarpe darbo santykių laisvės problemą kalbu šiame bloge nuo pirmųjų įrašų

• Būtinos reformos
• Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
• Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai
• Totalinis „kovos su nedarbu“ diskusijos debilumas

Nereikia būti genijum, norint suprasti, kad nuosavomis žaliavomis vidaus vartojimui ir eksportui neturtingoje ekonomikoje mokesčiai darbui turi būti konkurencingi.

Kalbant apie žemės ir NT kainų problemas, pradėjęs rašyti šį blogą suvokiau tik pusę reikalo. Ta pusė – akivaizdus faktas, kad žemės vertė paprastai kyla ne vien dėl savininko gerinimų (jei jie išvis vykdomi), bet didesne dalimi dėl aplinkui vykstančios infrastruktūros plėtros. Ne savininko investicijų dėka kylanti žemės vertė yra dovana (sakykime kitaip – perkamosios galios visuomenėje persiskirstymas sluoksniui savininkų, kurie neinvestavo ir nerizikavo), dalį tos vertės ir perkamosios galios augimo sveika susigrąžinti per mokesčius.

Aspektas, kurį suvokiau ne nuo pat pradžių, o vėliau (antra pusė) – tai, kad tokia neapmokestinta žemė nesaugiame investicijų pasaulyje tampa išskirtinai saugia investicija, todėl į ją pradedamas parkuoti kapitalas, ji brangsta. Finansinė paklausa formuoja burbulą, tuomet kapitalas pradedamas ne tik parkuoti, bet ir aktyviai, naudojantis pasiskolintomis lėšomis, investuoti tikintis tolesnio brangimo.

Kaip ir bet kuris kitas spekuliacinio finansų burbulo objektas žemė (ir NT) išbrangsta iki ekonomiškai nepateisinamo lygio. Produktyvios ekonomikos (ne spekuliaciniams) investuotojams jos kaina tampa nekonkurencinga. Tam, ką normaliai turėtų įpirkti mažesnėmis sąnaudomis, produktyvus investuotojas dabar priverstas išleisti daugiau, atitinkamai arba tiesiogiai tam pirkimui, arba sumažėjusių apyvartinių lėšų kompensavimui naudotis bankų kreditu. Lygiai tas pats liečia ir nekilnojamąjį turtą, kuris dirbančiam žmogui tampa nebeįperkamas be kredito.

Finalas – vietoje to, kad žemė dėl uždėtų ant jos mokesčių būtų pigesnė ir įperkama produktyviai ekonominei veiklai, butai – žmonėms, o mokesčius už to sveiko kainų lygio palaikymą gautų valstybė, žemė yra brangi, rentą palūkanų pavidalu už ją gauna privatus finansų sektorius, o mokesčius valstybė plėšia nuo darbo ir jo sukuriamos pridėtinės vertės.

Net jeigu tai būtų lietuviško kapitalo finansų sektorius, pelną kažkaip reinvestuojantis Lietuvoje, tai būtų ekonominė renta ir brutuali dviguba ekonominio nekonkurencingumo priežastis. Bet bankai užsienio. Ką bepridėti.

Prie ko čia gerovės valstybė?

Teisingumo nebuvimas, korupcija, ekonominės rentos yra pagrindinės vis didėjančio turto persiskirstymo visuomenėje ir laisvo finansinio kapitalo pasaulyje koncentracijos priežastys. Pavogtas kapitalas yra ne savu sūriu prakaitu uždirbti pinigai, „ekstraktorius“ jų nenusipelnė ir gerai nežino, kaip juos produktyviai panaudoti. Todėl dalis eina „į mūrą“, dalis – į pasaulines finansų rinkas. Pirma dalis aštrina tik ką aptartą problemą, antra – prarasta potenciali gerovė.

Visuomenė tokioje aplinkoja aiži nuo skurdo, nepasitikėjimo ateitimi, turtinių kontrastų didėjimo, supratimo, kad dirbdamas tiek neužsidirbsi. Prestižas persiskirsto nuo žodžio laikymosi, darbštumo, verslumo, link sugebėjimų prilįsti prie lovio, perlipti per galvas, žinojimo su kuo dalintis, žmogaus statuso vertinimo pagal ryšius su „reikalus tvarkančiais“ ir „problemas sprendžiančiais“. Tradicinės šeimos vertybės tampa vos ne prabanga, didėja tolerancija įvairioms mažiau įpareigojančioms, netradicinėms asmeninių santykių rūšims ir pakraipoms. Vėlines išstumia Helovinas.

Ką daro „buka“ gerovės valstybė – apmokestina tai, ką galima ir reikia apmokestinti – žemę ir gamtos išteklių naudojimą, ir tiesiog išskirsto tai žemesnes pajamas turintiems mažiau privilegijuotiems gyventojų sluoksniams. Rezultatas – nori sutik, nori ne – yra didesnis ekonominis efektyvumas, didesnė bendra gerovė, didesnis saugumas, aukštesnė visuomenės kultūra, mažesnis tokios visuomenės pakantumas neteisingumui ir korupcijai.

Būtent dėl siūlytos radikalios žemės-darbo mokesčių perskirstymo reformos vadinau ką tik Latvijoje nedidele persvara rinkimus pralaimėjusių kairiųjų programą labai progresyvia. Ta programa buvo pristatoma kaip gerovės valstybės tradicijų atsakymas skurdinančiai neoliberaliai Baltijos šalių ekonominei tvarkai.

Manau, kad šiuo metu kylančios ideologinių diskusijų apie progresyvinius mokesčius bangos pagrindinis tikslas yra pseudopozicijos Lietuvos „kairiesiems“ kūrimas, išvengiant išties esminės, Latvijoje atgarsio susilaukusios, Lietuvos elitui nenaudingos politinės programos. (Linkėjimai „no brainer“ progresyvinius mokesčius Lietuvai pasiūliusiam Hadrian). Lyginant su žemės-darbo mokesčių interesų konfliktu, ta diskusija atrodo kaip liliputiška dilema kuriuo galu daužti kiaušinį.

Pridursiu – Tarptautinio valiutos fondo ekspertai nesiekia nuskurdinti Lietuvos, siūlydami įvesti nekilnojamojo turto mokesčius.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2. Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
3. Kubilius apie išlaikytinių visuomenę

Taigi, bankų-naujienos lt: dėl bankų geros praktikos kodekso

Ne kartą rašyta, kad stengsimės sureguliuoti verslo ir bankų nesutarimus be teismo, ir be prievartinio įstatymų taikymo. Verslas visada pykstasi banku (ir atvirkščiai) tik iki tol … kol susitaiko.  Visada konflikto sprendimas taikos sutartimi yra pigiausias kelias, o laiko ir pinigų taupymas – tai esminis ir verslo ir banko interesas. Deja, įstatymai neapibrėžia visų gyvenimo sričių ir lieka platus spektras situacijų, kuriose bankai ir verslas gali elgtis įvairiai.  Tačiau bankų veikloje visuomeninis įvaizdis apima ne tik svarbiausias: patikimumo, stabilumo, turtingumo … ir kitas pinigų saugumą apimančias sritis, bet ir kokybišką aptarnavimą garantuojančias veikas.  Gal įstatyminis kokybiško aptarnavimo reglamentavimas ir yra įmanomas, tačiau valstybės dažniausia nesistengia taip smulkmeniškai taikyti įstatymų ir palieka šias sritis konkurencijai ir savireguliacijai. Šios savireguliacijos išraiška – susitarimas tarp konkrečioje veiklos srityje konkuruojančių subjektų įvardijamas kaip etikos arba geros praktikos kodeksas. Paprastai konfliktuojančiose ar visuomenei svarbiose veiklos srityse ilgainiui valstybė vis tik įsikiša į veiklą su privalomu – įstatyminiu reglamentavimu, nes visi etikos kodeksai deja yra deklaratyvūs ir paprastai neturi sankcijų nesilaikantiems jų reikalavimų.

Džiugu, kad beveik po 20 bankų veiklos Lietuvoje metų,  Lietuvos bankų asociacijai pavyko šiemet priimti Geros bankų praktikos kodeksą. Jo pagrindinė mintis: “Geros bankų praktikos kodeksu siekiama puoselėti banko ir kliento santykius, skatinti gerą bankų praktiką nustatant bankų veiklos bendruosius principus ir reikalavimus, įskaitant ir tuos, kurių nenustato teisės aktai, o taip pat siektiną elgsenos modelį.” Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba (LSVVT) ne kartą prašė bankininkų nustatyti   k o n k r e č i a i bent vieną “bankų veiklos bendrąjį principą ir reikalavimą” ir taip  išspręsti pirminį visų nesutarimų žingsnį – nebendravimą, kuris oficialiai ir  Vartotojų teisių apsaugos tarnybos įvardintas kaip pirmoji problema ir gyventojams bendraujant su bankais. Deja, geros bankų praktikos kodekse apsiribota bendrąją fraze “Bankas atsako į klientų skundus per banko nustatytą laiką, atsižvelgdamas į skundo pobūdį, reikiamas ištirti aplinkybes ir kita” kuri neįneša jokio aiškumo klausimui: “kada bankas teiksis atsakyti į mūsų raštišką paklausimą?”. Tai tik vienas skaudus pavyzdys apibūdinantis minėto etikos kodekso naudingumą.

Mano kiek paredaguotas komentaras. Nesuprantu, iš kur toks kapituliantiškas konformizmas.

Bankai yra privilegijuotas finansinis kartelis, įsiteisinęs sau rentą visų kitų ekonomikos dalyvių sąskaita. Privilegijos milžiniškos – kredito (pinigų) emisijos teisė, didžiausią rizikos dalį perkeliant valstybei ir visuomenei – valstybinis indėlių draudimas, būsto paskolų, paskolų verslui draudimas per Invegą, slaptasis bankų gelbėjimo planas, valstybės iždas komerciniame banke, visiškas konkurencijos institucijų abejingumas bankų paslaugų įkainiams.

Tokioje sistemoje ekonominį santykį galima apibūdinti paprastai ir fundamentaliai – jie ima, jūs duodate. Jeigu jūs neturite ką duoti, tuomet jie atima. Jeigu jie vykdo kredito defliaciją, ir todėl jūsų skolų kaina nepaprastai išauga, vistiek esate patys kalti – mikliau sukitės – įkeiskite asmeninį turtą ir uždirbkite eksportuodami.

Verslas visada pykstasi su banku (ir atvirkščiai) tik iki tol … kol susitaiko.

Atleiskite už grubų palyginimą – prievartaujama auka visada iš pradžių šiek tiek paspurda, kol susitaiko. Kai susitaiko, gali net pamąstyti, kad būtų ne taip skausminga, jeigu prievartautojas naudotų lubrikuotą prezervatyvą, atsiprašau – geros praktikos kodeksą.

Kalbėjimai apie etikos kodeksus yra akivaizdi kapituliacija. Jūs paverkšlensite, jie pažadės, ir jau būsite “susitarę”? Ar tiesiog jau taip apsipratote?

Nes jeigu priprasti dar nespėjote, yra bent keletas dalykų, kurių galite ir turėtumėte reikalauti:

1. Bankų operacijų įkainių kontrolės. Kažkodėl keliant didžiules bangas ir ieškant kartelinių susitarimų dėl (gal ~20%) pieno antkainių, ignoruojami atvirai veikiančio bankų kartelio iki 1000% antkainiai tarpbankiniams pavedimams. Ar tai kokia dėmesio neverta smulkmena?

2. Bankų konkurencijos, visų pirma piktnaudžiavimų dominuojančia padėtimi bankomatų rinkoje sureguliavimo. Bankomatų tinklai (juos valdančių bankų teisė nustatyti bet kokius įkainius kitų bankų klientų operacijoms) didele dalimi įtvirtina juos valdančių bankų dominavimą ir smarkiai pakerta konkurenciją bankų sektoriuje. Tai gali būti nesunkiai sureguliuota, panašiai kaip buvo išspręsti telekomo šachtų monopolio įkainių konkurentų kabeliams klausimai, panašiai kaip dirbama išmonopolizuojant elektros tiekimo rinką.

3. Kolektyvinių ieškinių praktikos įteisinimo. Visi nukentėjote nuo 2009-ųjų VILIBOR išpūtimo, ir turite teisę paprašyti tų pinigų atgal. Nei bylinėdamiesi po vieną, nei nuolankiai prašydami šansų laimėti neturite.

4. Reikalauti teisingumo. Lietuvos teismuose iki šiol galima nebaudžiamai meluoti. Gal manote, kad tai jums ir ekonomikai nekenkia?

5. Galų gale, rūpintis bendromis ekonominio žaidimo taisyklėmis, mažinančiomis bendrą bankų rentos naštą. Turėti poziciją ne tik siaurai suprantamų verslo interesų klausimais, bet ir darbo santykių, ir vartotojų. Rūpintis dalykais sudarančiais vidaus darbo ir vartojimo rinką – bent jau mokesčių naštos perkėlimu nuo darbo santykių ekonominėms rentoms, fizinių asmenų bankroto įteisinimu, išpūstų akcizų normalizavimu (sumažinimu). Nes tai jūsų, ne kieno kito rinka ir ekonomika, kurios skurdinimas jums labiausiai ir kenkia.

Sakysite, tai jau būtų politikavimas, ne verslo reikalas? Kaip pažiūrėsi. Profsąjungos ar kokia ūkio ministerija tuo nepasirūpins. Sakysite, reformomis turi rūpintis politinis elitas? Koks elitas? Tas, kuris aptarnauja Lietuvoje užsienio valstybių ir bankų interesus? Ar manote, kad visus galų gale išgelbės kokia teisinga į valdžią išrinkta moteriškė? Atsipeikėkite.

Jokio kito elito nėra. Verslas yra Lietuvos elitas.
Galvokite, ką norite palikti vaikams.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Nesidrovėkime nacionalizavimo. Snoro krizės valdymo trūkumai
2. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio
3. Gyvulių ūkis #1

DELFI primena, kad krizės nukamuoti latviai, kurie šeštadienį balsavo pirmuosiuose visuotiniuose rinkimuose nuo tada, kai šalis 2008 metais nugrimzdo į giliausią recesijos liūną, vis dėlto sutiko iškęsti daugiau skausmingų ekonominių reformų ir suteikė centro dešiniųjų vyriausybei mandatą tęsti drakonišką taupymo politiką.

Premjero Valdžio Dombrovskio centro dešinės blokas „Vienybė“ įtikinamai laimėjo 10-ojo šaukimo Latvijos parlamento rinkimus, surinkęs 31,1 proc. balsų ir užsitikrinęs 33 Seimo mandatus, sekmadienį paskelbė šalies Centrinė rinkimų komisija.

Antrą vietą užėmė centro kairiosios pakraipos politinių partijų susivienijimas „Santarvės centras“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, surinkęs 26,03 proc. balsų ir savo vietų skaičių Seime padidino nuo 18 iki 29.

Centro dešinioji Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (ŽVS) liko trečioje vietoje su 19,68 proc. balsų ir turės 22 mandatus.

„Santarvės centrui“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, programą rengė labai rimta ir visai nerusakalbė „Reform Task Force Latvia“ intelektualų grupė. Ne taip daug trūko, kad rinkimus būtų laimėjęs partijų susivienijimas, deklaruojantis revoliucines progresyvias nuostatas, totaliai konfliktuojančias su visa iki tol EK, TVF, Švedijos bankų Latvijoje vykdyta politika ir interesais. Bandymas jas įgyvendinti būtų sukūręs blogų skolų nurašymo precedentą ir konfliktą, lyginant su kuriuo dabartinės Graikijos/Airijos/Islandijos krizės būtų nublankę kaip vaikų žaidimas.

Galima pastebėti, kad politinis blokas su panašia programa Lietuvoje turėtų geresnius laimėjimo šansus bent dėl kelių priežasčių:

• Lietuvos „dešiniųjų-liberalų“ koalicija, turėdama geresnes startines pozicijas, pridarė per krizę daugiau ekonominių ir politinių klaidų; vienas ryškiausių kontrastų lyginant su latviais buvo padlaižiavimas bankams vilkinant fizinių asmenų bankroto įstatymą,
• elgėsi ir komunikavo arogantiškai,
• ir Lietuvoje prieš panašų susivienijimą nebūtų lengva naudoti „daugiausia rusakalbiai“ demagogijos, nes čia mažesnis tautinis susipriešinimas,

tik neaišku ar mes turime partijų, kurios galėtų vienytis radikalioms pertvarkoms.

Tai ką gi siūlė Latvijos kairieji? Labai gerus dalykus:

• mokesčių naštos nuo darbo santykių perkėlimą ekonominėms rentoms,
• naikinimą prielaidų nereikalingam ekonomikos financializavimui (praskolinimui),
• žemės vertės ir didesnius gamtos resursų mokesčius,
• radikalią nekilnojamojo turto paskolų bankroto tvarką,
• visų užsienio valiutomis Latvijoje išduotų paskolų priverstinį denominavimą (prieš devalvuojant) vietine valiuta.

Siūlė ir prastesnius tradicinio kairiųjų spektro dalykus – progresyvinius mokesčius ir rinkos protekcionizmą.

Tų programų atsiradimas politinėje erdvėje galėjo lemti ir didesnį Latvijos valdžios lankstumą pasiskubinant priimti mažiau radikalų fizinių asmenų bankroto įstatymą, tiek ir panišką skandinaviško bankų kapitalo traukimąsi. Jau vien tai, kad skandinavų bankai be perstojo traukia pinigus ir iš Lietuvos, gali būti ženklas, kad į radikalių politinių pokyčių galimybę žiūrima rimtai.

Gal būt mažiausiai pas mus girdėtas siūlymas įvesti žemės vertės mokestį. Jo išaiškinimui paskirta didelė programos dalis, o trumpai kalbant mokesčio motyvacija ta, kad žemės vertė kyla dėl visos visuomenės – tiek privačių rinkos dalyvių, tiek valstybės vykdomos ekonominės ir infrastruktūros plėtros, ir nėra jokio blogio iš žemės savininko imti už tą vertės didėjimą mokestį. Apmokestinta žemė nepatraukli spekuliantams, ir dėl spekuliacinės paklausos nuslopinimo/nebuvimo brangsta kur kas mažiau, todėl lieka žymiai įperkamesnė realios ekonomikos dalyviams. Situacijos, kai žemės savininkai neturi pajamų šaltinio gali būti sprendžiamos pigių mokestinių kreditų pagalba. Šis mokestis naudojamas keliose moderniose valstybėse – Taivane, Estijoje, Singapūre.

Prieš ilgesnę programos citatą įdedu nuorodas į porą Michael Hudson, aktyvaus „Reform Task Force Latvia“ dalyvio straipsnių Latvijos tema:

2010.10.03 Who Wins? While Labor Unions celebrate Anti-Austerity Day in Europe, European Neoliberals raise the ante: Governments must Lower Wages or Suffer Financial Blackmail.

2010.07.08 Latvia’s Third Option Neither Devaluation nor Austerity, but Tax Restructuring.

Na ir skyrius iš pačios programos (pajuodinimai mano):
(2010.10.10: kažkaip iš karto nepažymėjau – trečios pastraipos „A third plank“ konfiskacinės nuostatos yra perlenkimas.)

An economic program to renew Latvian development

Banks must share responsibility for keeping loans within the debtor’s ability to pay. This basic rule has been violated throughout the world in recent years. This has been largely a result of the banks’ greed in making loans more than limited to 70 percent of the property’s value, as was long the rule in the United States. In view of the fact that Latvia’s currency is under pressure to be devalued – with 87 percent of mortgage debts being denominated in foreign currency – banks should only able to take the house itself when they foreclose. This is the collateral that was supposed to back the loan, and it is what makes mortgage loans different from personal loans. Personal liability should not be permitted for mortgage debtors. There is no better way to prevent banks from making irresponsible loans, and then trying to make the debtor’s pay.

Second, all loans and obligations should be re-denominated in domestic currency. This is similar to what U.S. President Franklin Roosevelt did in the in 1932 when he overruled the gold clause in most loan contracts. (The clause stated that if the price of gold changed, the debt had to paid in gold equivalence.) This was intended to prevent creditors from obtaining a windfall gain and indeed, a gain beyond the ability of debtors to pay and hence at the expense of economic recovery. The economy comes first, not the bankers. This is especially important in today’s world, where there is no longer a constraint on the banking system’s ability to monetize credit.

A third plank of the program to renew Latvia is designed to cope with the problem of abandoned housing, squatters and crime that has plagued foreclosures in the United States. Upon insolvency or foreclosure of residential and commercial property, the foreclosing bank must put it up for auction within one month, to be sold at a market price. The current occupant (either the indebted owner or renter) will have the right to match the bid. Our plan is for the government to set up a bank to lend the occupant funds to buy the property, converting its current rental value into mortgage debt service. At current prices, the new mortgage may be about 30 percent of the existing debt – and it will be denominated in domestic currency. The oligarchs seem happy with this, because loans on the large public utilities and other assets they have taken over and borrowed against also will be redenominated in domestic currency.

In October 2009, Latvia’s Prime Minister endorsed the first plank of this program, saying that there should be no more personal liability for mortgage debt. The Swedish finance minister became furious and said that this would break all tradition. The Harmony Centre (“Concord”) Party replied that the tradition to which Sweden seemed to be referring was feudalism, and reminded Sweden that Latvia threw off the Swedish yoke back in the 17th century – and threw out the German land barons in 1905.

There is a case of cognitive dissonance when it comes to structural financial and fiscal reform. Most people are not aware that a workable alternative exists, one that was viewed for a century as being the free market alternative – a market free of unearned income and “empty” pricing. Students no longer are taught that economic thinkers have spent the last seven centuries discussing better modes of taxation, banking and pricing, based on the ability to distinguish between economically necessary costs and income, and unnecessary costs.

The classical reformers sought to complete what they viewed as the economic program of industrial capitalism: to throw off the remaining legacy of feudalism, above all the landlord aristocracy that used to be called the idle rich, and also predatory bankers – a cosmopolitan interest typically working with absentee owners, monopolists and other rent-extracting parties. Landowners, privatizers and monopolists are now backed by their international bankers, joining forces to become a new aggressive power as financial speculators. Their activities are not necessary for the industrial economy to operate, but are a rentier overhead that slows it down.

The most important plank of our program concerns the tax system. Like most other post-Soviet economies that have been neoliberalized, Latvia has a dysfunctional flat tax on employment – a total tax burden (labor, employer, and social tax) of over 50%. This is the major factor pricing Latvian labor out of global markets. We urge that the tax be shifted off labor and its employers onto where the classical economists urged it to be placed: on the land and natural resources, presently taxed at less than 1% of their value.

This would “reform the reformers.” We expect that the EU and its commercial bankers will fight against this tax shift, fearing that it might spread to other countries. That ultimately is the economic and financial war in which Latvia is caught up as prime victim. Fiscal reform must be a key element in financial reform, because the two prongs of reform are symbiotic. Taxing the land will save its rental value from being capitalized into bank loans. Our aim is to limit bank credit to the financing of creating new means of production, not merely to bolster the price of unproductive, extractive privileges and property claims.

Our recommendations are those of centuries of classical liberal economics, from the French Physiocrats through Adam Smith, John Stuart Mill to America’s Progressive Era reformers. In rejecting their classical economic and fiscal logic, Latvia’s neoliberal planners are much like fundamentalist believers in Genesis were offended when Thomas Huxley defended the theory of evolution. “Respectable churchgoers were appalled. ‘Let us hope it is not true,’ cried one horrified lady upon hearing that humans were descended from apes, ‘but if it is, let us pray that it will not become generally known.’”

This is the attitude taken today by Latvia’s neoliberal leaders. They would like to hope that the ideas of the men they cite as their intellectual patron saints – Adam Smith, et al. – did not really say what they did. But facts are facts. The dysfunctional tax system, financial system and dismantling of public enterprise and a public banking option run counter to the idea of free markets held for centuries by the classical liberals. Their idea of a free market was a market free of unearned income, free of land rent and predatory financial charges. Latvia’s neoliberal rulers have been busy loading down the economy with these charges during their entire time of office. The result has been an economic and demographic death spiral for Latvia.

Latvia’s financial and economic problems are not natural, nor are they inevitable. Latvia can still become a highly competitive industrial and agricultural producer with a high standard of living. All it needs to do is end the radical neoliberal experiment – an experiment which, after all, was designed to destroy Russian Soviet military power, sweeping up Latvia’s unfortunate economy in the backwash.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. xxx formos recesija

Iš viso lentelėje išvardinto dešimtuko turbūt esame mažiausiai santykinai prasiskolinę. Rizika grynai politinė – nesugebėjimas vykdyti reformų, fiskalinis-monetarinis stuporas.

2009.12.15 FT Alphaville. Moody’s sees sovereign states a-suffering.

In fact, Moody’s has compiled a 1970s-style ‘Misery’ index. But instead of showing inflation and unemployment rates, it shows the fiscal deficit and the unemployment rate.

Trečia vieta

Žodžio „misery“ paaiškinimą answers.com iliustruoja citata:

„Our happiness or misery depends on our dispositions, and not on our circumstances“ (Martha Washington)

Lietuva pasaulio mastu yra labai maža, ir santykinai visai nedaug praskolinta valstybė. Kapitalo nuotėkio, ūkio nuosmukio, nedarbo ir brangaus valstybės skolinimosi sustabdymui užtektų vienos radikalesnės reformos – pelno ir pajamų mokesčio panaikinimo. Greičiausiai valstybei tai net nieko nekainuotų.

Nebent skandinti ekonomiką, perėminėti turtą ir skolintis už brangiai kam nors labai apsimoka. Tuomet viskas tvarkoje, nes skolinimasis brangs. Moody’s (ir TVF) prognozuoja, kad 2010-aisiais, visuomenėms nebetoleruojant besaikio pinigų spausdinimo, pasaulio vyriausybės nebeleis sau totalinių finansų institucijų gelbėjimų visuomenės sąskaita (tokio kaip Latvijos Parex gelbėjimo afera), ir vis dažniau (kaip Dubajus arba Kazachstanas) negarantuos išmokų užsienio kreditoriams. Normalu, taip ir turi būti. Skolinimo entuziastų, aišku, mažės.

Pralaimės tie, kas susiprotės paskutiniai. Kita vertus, argi ne smagu būti nors kokiuose dešimtukuose?

(Jei kam nesmagu, kviečiu bendradarbiauti inicijuojant reformas.)

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Padiskutuokime su Kreiviu
2. xxx formos recesija
3. Neurozė

Ekonomikos stimuliavimas valdžios resursais žalingas. Tiek monetarinis spausdinant pinigus, tiek verslo rėmimas visuomenės resursų sąskaita. Vadiškas lūkesčių skatinimas irgi žalingas. Vienintelė turinti prasmę kovos su krize (ir visuomenės vystymosi apskritai) forma yra teisingumo stiprinimas. Didesnis teisingumas išlaisvina vidinius resursus, sukuria prielaidas vidiniam kapitalo augimui ir trauką išoriniam kapitalui.

Pasisakymai apie stimuliavimų naudą ar žalą skamba daugelyje dabar vykstančių diskusijų. Šalininkai, kurių yra dauguma, paprastai diskutuoja tik ką stimuliuoti, kiek tam skirti, ir kiek dar galima paspausdinti ar pasiskolinti tam reikalingų pinigų.

Austrų ekonominės mokyklos šalininkai vieninteliai nuosekliai pasisako prieš stimuliavimą, remdamiesi paprastu sveiko proto argumentu: valdžia nieko nekuria, tik perskirsto. Perskirstant resursai atimami iš tų, kas dirba produktyviai ir paskiriami kam nors kitam. Neproduktyviai dirbančiųjų skatinimas mokesčių mokėtojų sąskaita sudėjus visiems kartu ne teikia naudą, o daro žalą.

Atrodytų paprasta ir aišku. Bet ne.

Perskirstymo šalininkai turi milžinišką privilegiją ir pakankamai galios ją ginti, gali pasitelkti krūvas samdomų politikų ir ekonomistų, pateikti kiek nori sofistikuotus argumentus. Nespecialistui išsakomų argumentų visumą suprasti sunku, jis linkęs verčiau tikėti tais, kas kalba garsiau, dažniau, ir turi aukštesnį visuomeninį statusą.

Stimuliavimų būtinumo aiškinimas susiveda į paprastą paternalistinį argumentą: jei mes nepasirūpinsime, įvyks pasaulio pabaiga, ir jūs visi pražūsite. Žiūrėkite, kas atsitiko, kai buvo leista bankrutuoti Lehman Brothers – vos nesugriuvo visa pasaulio finansų sistema, o be jos visiems galas. Sakote krizė kilo dėl mūsų anksčiau vykdyto perstimuliavimo? Sakote, kad negalima to paties daryti vėl (pagirių gydyti degtine) ? Nesąmonė, mes gi jau esam ne anie seni, o modernesni profesionalai. Išstudijavom praeitį, žinom saiką ir klaidų nepakartosime.

Išvadai kas teisus pakanka sulyginti čia išsakytus argumentus, bet jų gal per maža aktualiam investiciniam/politiniam/gyvenimo prognozavimui. Pakalbėkime finansų terminais.

Giedriaus bloge vakar perskaičiau lakonišką paaiškinimą, kodėl dabartinis bankų gelbėjimas spausdinant dolerius Amerikoje gerai nesibaigs. Gavęs leidimą kopijuoju pilną įrašo tekstą (25 min. video galite peržiūrėti pas Giedrių).

Ką tik pažiūrėjau Robert P. Murphy paskaitėlę apie Bernanke išdaigas. Istorija maždaug tokia:

1. 2008.09-2009.09 FED’as su Bernanke priešaky naujai nupaišytais pinigais už nerealią kainą pripirko iš bankų niekam nereikalingų obligacijų (subprime tame tarpe), idant išgelbėti juos nuo užsilenkimo ir tuo pačiu sumažinti palūkanų normas, tokiu būdu padidindamas bankų rezervus 1700%.
2. Viskas yra neblogai, kol bankai tų rezervų dėl vienų ar kitų priežasčių nepradėjo skolinti. Teoriškai dabar paskolų būtų galima pridalinti tiek, kad bendras pinigų kiekis, o tuo pačiu ir kainų lygis, padidėtų ~1700%.
3. Bernanke siūlo nesinervuoti, nes, anot jo, situacija kontroliuojama. Neva kai tik ekonomika pradės atsigavinėti, FED’as parduos pripirktas gėrybes tokiu būdu prieš tai bankams išdalintus pinigus susiurbdamas atgal.
4. Dauguma ekonomistų (nemaišyti su kalbančiom galvom pavadinimu „politikų marionetės“, tarp kurių yra ir Nobelio laureatų) iškart numatė, kad Bernankės planas greičiausiai neišdegs, kadangi šansų labai daug, kad FED’o pripirktos obligacijos tuo metu, kai jas reikės pardavinėti, bus vertos daug mažiau, nei už jas FED’as sumokėjo (jei taip nebūtų, jų nebūtų reikėję FED’ui pirkti). Panašu, kad Bernanke neužilgo suprato tą ir pats, ir pradėjo mokėti bankams palūkanas už FED’e laikomus rezervus, t.y. duoti bankams naujai nupaišytų pinigų už tai, kad jie tų rezervų niekam neskolintų.
5. Be abejo FED’as palūkanas už rezervus gali mokėti kokio tik nori dydžio, kadangi pinigų gali pagaminti neribotą kiekį, tačiau pasirinkus tokią strategiją bankų rezervai kasmet didėja už juos mokamų palūkanų suma, kas nieko neišsprendžia, tik atpildo dieną tiesiog nukelia ateičiai tuo pačiu problemą darant vis didesne.

Dėl antrame punkte paskaičiuotos teorinės galimos infliacijos ribos galima būtų ginčytis. Paaiškinimo logikos ji nekeičia.

Dabartinė centrinio banko pinigų emisija turės griaunamąjį efektą. Neturint pakankamo kiekio vertybinių popierių jų „susiurbimui“, nėra būdo išvengti kainų ir ilgalaikių palūkanų normų augimo. Ilgalaikės palūkanos kyla jau dabar, nors bankų perteklinių rezervų skolinimas dar net neprasidėjo.

2009.12.11 Mike Shedlock: Yield Curve Steepest Since 1980; Hard Times Ahead in 2010

Kada galima tikėtis išties pavojingo kainų ir palūkanų šuolio? Hussmano prognozė – už kokių dviejų-trijų metų.

2009.12.07 John Hussman: Credit Crises Generally Require Multi-Year Adjustments (cituoju tik kelis teiginius; siūlau skaityti visą)

Aside from the likelihood of further credit losses, my primary macroeconomic concern at present is the likelihood of far larger deficits and eventually, inflation, than investors appear to anticipate. As I’ve noted before, the inflation issue is most likely several years out, because over the shorter run, fresh credit difficulties are likely to boost “safe haven” demand for default-free U.S. government liabilities, which will allow the huge new float of these liabilities to be absorbed without an immediate deterioration in their value. From a longer-term perspective, particularly after we work through the adjustments of the next two or three years, it appears very unlikely that the enormous collapse in “monetary velocity” that we’ve seen during this crisis will be sustained. Over time, the increased supply of U.S. government liabilities (whether in the form of monetary base or Treasury securities) is likely to be met by a similar depreciation in their value. I continue to expect that we will observe an approximate doubling of the U.S. consumer price index over the next decade.

Keli metai kredito sistemos sunkumų, kapitalui traukiantis į JAV iždo obligacijas.

Apie išėjimo strategiją:

Finally, the Federal Reserve has expanded the U.S. monetary base by more than 150% since the beginning of the recession. That is not a typo. The monetary base has soared from $800 billion to over $2 trillion. Much of this has been accomplished through outright purchases of mortgage-backed securities (not repurchases) and an equivalent creation of base money. Unless these securities can be sold back out into private hands for the same value that was paid to acquire them, the Fed will have effectively forced the U.S. government to make its implicit guarantee of these agency securities explicit, without the authorization of Congress. To the extent that the underlying mortgages default, the U.S. government will be forced to issue additional Treasuries to retire the mortgage backed securities now held by the Fed. Alternatively, if the U.S. does not explicitly bail out Fannie Mae and Freddie Mac to the full extent, the Fed will have created money, with no recourse, and without the equivalent backing of assets or securities on its books. In short, the Fed is now engaging in unlegislated, back-door fiscal policy.

To end with a recent quote from Carmen Reinhart, “In America, the Fed has injected a lot of money into the economy as a response to the crisis. Right now the Fed has about a trillion dollars of Fannie and Freddie on their balance sheet, and that’s not going to turn out very well, and it hasn’t been recognized.”

Tie patys, kaip ir Giedriaus argumentai. Kalbama apie FED balanse kaupiamus privačius kredito įsipareigojimus. Laukiama keleto sudėtingų kreditui metų, kompensuojant privataus sektoriaus nuostolius valdiškos skolos/pinigų emisija, JAV valstybės skolos/bvp lygiui jau dabar esant 98% (BVP dydis šiuo metu – 14728,8 milijardų dolerių).

Visas šis įrašas – tiesiog išplėstas argumentas tam, kas ir taip turėtų būti aišku:

1. Net ir vykstant pinigų spausdinimui, Amerikos laukia ne atsigavimas, o keletas komplikuotų metų. 2010 bus sunkūs, tai galiausiai pakirs šiuo metu per daug išsipūtusias pasaulio finansinių aktyvų kainas.
2. Lietuvos valstybės skolos rizikos vertinimas ir kaina svyruos kartu su finansų rinkomis žemyn. Pasaulio rinkoms pradėjus korekciją, planuojamas keliolikos milijardų skolinimasis geriausiu atveju brangs, blogiausiu gali tapti neįmanomas. Spėju, kad į prognozuojamą skolinimąsi neįskaičiuoti valstybinės įmonės apdraustų būsto paskolų dengimo (dabartinė praktika) arba bankų gelbėjimo poreikiai.
3. Verslo ir teigiamų lūkesčių skatinimas Lietuvos neišgelbės. Pradėjau įrašą nuo to, kad valdiškas skatinimas žalingas, pateikiau konkretų pavyzdį tos žalos iliustravimui. Ekonomikos dėsniai vienodi visur. Lietuvoje prognozuoju mažesnį, nei tikimasi, mokesčių surinkimą.
4. Vienintelė turinti prasmę kovos su krize forma yra teisingumo (t.y. pasitikėjimo-kredito) stiprinimas. Didesnis teisingumas išlaisvina vidinius resursus, sukuria prielaidas vidinio kapitalo augimui ir trauką išoriniam kapitalui. Neatrodo, kad dabartinis Lietuvos elitas tai pakankamai gerai suvoktų.
5. Kol kas esminiu teisingumo pastiprinimu galėčiau pavadinti tik šios savaitės pelno mokesčio sumažinimą ir neseną baudžiamosios atsakomybės už melavimą seimo komisijoms įvedimą.To per maža.

Manau, labiausiai ekonomikai padėtų padorus fizinių asmenų bankroto įstatymas ir visiškas pelno/pajamų mokesčių panaikinimas.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio
2. Islandija atskleidė ECB kompromituojančius faktus
3. Nesidrovėkime nacionalizavimo. Snoro krizės valdymo trūkumai

K.Prunskienės liaudies šokis: „kazačiokas“ su Kremliumi

Nebuvo jokio reikalo kalbant apie rusų partijos filialo įsteigimą Vilniuje tiek daug cituoti Salomėją Nėrį. Poetė galėjo klysti, ir galėjo klysti tragiškai.

Dabartinės realijos mažai ką turi bendro su poezija. Valdžioje partija, kuri nepopuliari ne todėl, kad „ryžtingai vykdė būtinas reformas“, o todėl, kad nieko to nedarė. Buvo žmonių, kurie tikėjosi.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Totalizmas-kleptokratija-absurdas
2. Mauro komentaras: šitą dieną prisiminsim ilgai
3. Kreivio tragikomedija

Kubilius: atsigavus užsienio rinkoms, atsigaus ir mūsų šalies ūkis.
Kreivys: BVP rezultatai yra aiškus signalas: blogiausia – jau praeityje.

Eksportuojančio gyvulių ūkio vizijoje svarbiausiu raktiniu žodžiu ilgainiui lieka ne eksportas, o gyvulių ūkis.

Nėra jokių priežasčių tikėtis, kad dabartinė pasaulinio ūkio atsigavimo euforija tęsis ilgiau, nei dar kelis mėnesius. Nei pinigų spausdinimas ten, nei valdininkiškos bakhanalijos čia nesprendžia jokių ekonominių nei teisingumo problemų. Užsienio rinkos neatsigaus tiek, kiek norėtųsi, o jų atsigavimu paremta strategija nepasiteisins. Faktiškai jau nepasiteisino, bet kad būtume visiškai tikri, kantriai palauksime Invegos, valstybinio Būsto paskolų draudimo ir vieno kito banko bankrotų. (Patikslinu: valstybės įmonių ir savivaldybių neatsiskaitymai, privačių žlugimai, nedarbas, vėluojančios pensijos ir atlyginimai, emigracija, bankų kredito situacijos blogėjimas, vyriausybės skolinimosi kaštų augimas. Su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm.)

Kol kas ekonomika auga tik Kinijoje. ir nieko naujo ten nevyksta, išskyrus mums puikiai pažįstamą kredito burbulą, tik su baisesnėm socialinėm ir ekologinėm pasekmėm.

Lu Guang nuotraukų ciklas

–

Tuo tarpu vakarų burbulas, nežiūrint nieko, bliūkšta. Kreditas traukiasi. Lietuvoje, nepaisant beprecedentinio valdžios skolinimosi ir europinės paramos, kreditas irgi traukiasi. Ar kas pastebėjote, kad valdžiai pasiskolinus ir įpūtus į bankus pastaruosius pusantro milijardo dolerių, vos ne pusė sumos iškart buvo grąžinta bankų užsienio kreditoriams? (Juk negalvojate, kad pasiskolino asmeniškai premjeras, finansų ministrė ar kokia beasmenė „geopolitika“? Pasiskolinome mes su jumis.)

Beje, kas gi yra kredito burbulas? Tiesiog situacija, kuomet kredito rizika ir pasitikėjimas yra per dideli, lyginant su ekonomikos efektyvumu. Tas efektyvumas visų pirma priklauso nuo teisingumo. Finansinių aktyvų kainos čia tik antraeilis ir nepatikimas indikatorius.

Pastaroji nuoroda – į kaip niekad skeptišką, vieno geriausių pasaulyje absoliučios grąžos fondų valdytojo John Hussman komentarą. Rekomenduoju perskaityti visą. Ir Stephen Keen:

In fact “normal” for the last half century has been an unsustainable growth in debt, which has finally reached an apogee from which it will fall. As it falls–by an unwillingness to lend by bankers and to borrow by businesses and households, by deliberate debt reductions, by default and bankruptcy–aggregate demand will be reduced well below aggregate supply. The economy will therefore falter–and only regular government stimuli will revive it.

This however will be a Zombie Capitalism: the private sector’s reductions in debt will counter the public sector’s attempts to stimulate the economy via debt-financed spending. Growth, if it occurs, will not be sufficiently high to prevent growing unemployment, and growth is likely to evaporate as soon as stimulus packages are removed.

The only sensible course is to reduce the debt levels. As Michael Hudson argues, a simple dynamic is now being played out: debts that cannot be repaid, won’t be repaid. The only thing we have to do is work out how that should occur.

Since the lending was irresponsibly extended by the financial sector to support Ponzi Schemes in shares and real estate, it is the lenders rather than the borrowers who should feel the pain–which is the exact opposite of the bailout mentality that dominates governments around the world.

Reikalingos teisingumo reformos, kurių valdžios pačios niekad nepasiūlys. Konkrečiai Lietuvoje reikalingas bent jau padorus fizinių asmenų bankroto įstatymas. Mokesčių sistemos kreivumų nulyginimas irgi padėtų.

Keen:

Unfortunately, it will take a sustained period of failures by conventional policy before unconventional policies, like deliberate debt reduction, will gain political traction. Implementing them will require both a dramatic change of mindset and probably also a widespread changing of the political guard.

It will also require the breaking of the hegemony of neoclassical economics over economic thinking, but I doubt that the academic profession, or economists in Central Banks and Treasuries, are up to the task of changing their spots. Change in economics will have to come from the rebels, and from outsiders taking over a discipline that economists themselves have failed.

The second decade of the 21st century promises to be a dramatic one, politically and economically.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2. Defliacinės kredito krizės logika
3. Reformos neatitinka laikmečio iššūkių

Ar kas nors žino rimtų argumentų, kodėl Lietuvoje negali būti atlikta tikra mokesčių reforma, panaikinant pelno ir pajamų mokesčius?

Gal kas žino geresnį realios ekonominės reformos būdą?

Argumentai prieš pelno ir pajamų mokesčius:

• Moraliniai – varžo susitarimų laisvę, įgalina visai nereikalingą vienų žmonių kišimąsi į kitų reikalus, slopina verslumą ir savarankiškumą, skatina žmonių susvetimėjimą.
• Ekonominiai – šie mokesčiai iš principo sunkiai administruojami, lengvai apeinami, nesurenkami. Kuo didesni pelnai, tuo didesnė motyvacija juos slėpti, kas sėkmingai ir daroma. Faktiškai šie mokesčiai yra regresyvūs, taigi žaloja ekonomiką.
• Šių mokesčių skaičiavimas ir administravimas yra sudėtingas, darbui imlus, ekonomiškai neproduktyvus procesas.
• Pajamų mokesčiai nukreipti į darbo santykius, iš esmės juos baudžia ir skatina bedarbystę.

Narystė Europos sąjungoje Lietuvos neįpareigoja tuos mokesčius turėti.

Nuliniai pelno ir pajamų mokesčiai nepaverčia valstybės nelegalių pinigų plovimo rojumi, ir neužtraukia jokių tarptautinių sankcijų. (Mokesčių rojais laikomos valstybės, neregistruojančios nuosavybės, griežtai saugančios bankų klientų paslaptį, nebendradarbiaujančios su kitoms jurisdikcijoms finansinių nusikaltimų tyrime.)

Nei parlamentinė dauguma, nei opozicija neturi jokių logiškų ekonominės reformos vizijų. Nestabili (ir vis labiau blogėjanti) Lietuvos ekonomikos ir bankų sektoriaus situacija nesuteikia politiniam ir finansiniam elitui didelių galimybių priešintis (o teikia motyvaciją palaikyti), jeigu pakankamai apsisprendusi ir motyvuota piliečių grupė pareikalautų įtraukti reformos klausimus į darbotvarkę.

Kodėl nereikėtų to padaryti?

Jeigu neiškils kokių rimtų argumentų prieš, nematau priežasties, kodėl Lietuvos piliečiai negalėtų inicijuoti pelno ir pajamų mokesčių panaikinimo.

Beje, 2010 biudžeto projekte

Iš gyventojų pajamų mokesčio į nacionalinį biudžetą planuojama gauti 3 308,8 mln. litų kas sudaro apie 20,3 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 m. – tai bus apie 24 proc. mažiau.

Į valstybės biudžetą pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio planuojama gauti 877,8 mln. litų arba 26,8 proc. mažiau nei planuojama gauti 2009 m.

Iš pelno mokesčio kitąmet planuojama gauti apie 907,7 mln. litų, o tai sudarys 6,9 proc. visų valstybės biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 metais, tai yra 47,9 proc. mažiau.

Papildymas 2010.07.03. Kodėl lietuvių milijardai pabėgo į Nyderlandus?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Šemeta „Mažeikių naftos“ monopolio sargyboje
2. Gerovės valstybė
3. Viena blogiausiai valdomų ekonomikų pasaulyje