Nežiūrint to, kad vyriausybė šiandien gali pasirašyti pagalbos paketą be parlamentinio ratifikavimo, jau aišku, kad pirmalaikius rinkimus laimės partija, kuri tuos įsipareigojimus sustabdys, jeigu savo valia nesustabdys dabartinis parlamentas. Situacija labai panaši į buvusią Islandijoje, kur jau su „europartneriais“-kreditoriais suderintą ir parlamente priimtą bankų nuostolių socializavimo aferą suvokdamas politines realijas vetavo šalies prezidentas.

Vykstančio politinio spektaklio absurdas tiesiog nerealus.

• Prasidėjus krizei vyriausybė užkrauna mokesčių mokėtojams milžinišką bankų indėlių garantijų naštą.
• Tuomet dusina ekonomiką silpnaprotiška diržų veržimo politika.
• Dėl procikliškos mokesčių sistemos grimzta į deficitą, todėl daug skolinasi.
• Europos centrinis bankas atidaro piniginę ir labai pigiai skolina bankams, priimdamas kaip užstatą tos pačios skęstančios vyriausybės obligacijas. Bankai skolina vyriausybei brangiau ir uždirba iš carry trade.
• Carry trade pelno nepakanka bankų nuostoliams padengti. Tai visi supranta, depozitoriai pamažu perkėlinėja pinigus į saugesnes vietas. Bankams pritrūksta pinigų, todėl vyriausybė periminėja jų įsipareigojimus jau ir užsienio kreditoriams.
• Vyriausybės prisiimamų ir mokesčių mokėtojams kraunamų įsipareigojimų našta pasiekia aferos lygį, fiskalinis deficitas didėja iki 32% (!)
• ECB nebenori didinti rizikos pigiai finansuodamas „aferistus“. Iš dalies tai nebetikslinga – finansų rinkoms prarandant optimizmą ir Airijos obligacijų kainoms krentant, carry trade strategijos yra nuostolingos, kad ir kaip pigiai būtų finansuojamos. Pinigų nutekėjimas iš bankų sistemos tęsiasi. Situacija netvari.
• Plutokratai sugalvoja „genialų“ sprendimą – jeigu Airijos mokesčių mokėtojai nesugeba ištempti bankų iš nuostolių naudodamiesi pigia ECB pagalba, reikia jiems suteikti „brolišką paramą“, paskolinant pinigų brangiai, bet daug. Su sąlyga, kad nenutrauks diržų veržimosi eksperimento.
• Finansų rinkos į idėją reaguoja skeptiškai, Airijos obligacijos toliau pinga. Portugalijos, Ispanijos kredito rizika didėja. Airiai protestuoja. Vokiečiai nepritaria. Pasaulio ekonominiai apžvalgininkai gūžčioja pečiais.
• Finansų ministrai suvažiuoja į finalinį pasitarimą Briuselyje. Makaronų kabinimo limitai išsemti, bet rimtais veidais padarius ne visiškai kvailą pranešimą ir didelę ECB intervenciją rinkas pirmadienį dar būtų galima apraminti.
• Suveikia komitetų dėsnis, ir nelaimingi briuselio kopūstai paskelbia verdiktą – konfiskuojami Airijos pensijų fondai, jokių bondholderių nuostolių iki 2013 birželio, „parama“ subordinuojama TVF paskoloms, visi kiti valstybių įsipareigojimai subordinuojami „paramai“. Sprendimas be jokios logikos – subordinuojant kitas Airijos skolas paramai, skolos vertybinių popierių rizika didėja taip, kad ne tik tolesnio savarankiško finansavimosi rinkoje, bet ir ECB intervencijos galimybės pakertamos.

Kartu su valstybės rizika didėja (brangsta) ir bankų, ir visų kitų ekonomikos dalyvių rizikos kaštai.
Ekonominis stuporas ir panika užprogramuoti. Europos laukia įdomi savaitė.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Jeigu bubilius būtų kaip Trichet
2. Apie blogas ir geras devalvacijas
3. Padiskutuokime su Kreiviu

DELFI primena, kad krizės nukamuoti latviai, kurie šeštadienį balsavo pirmuosiuose visuotiniuose rinkimuose nuo tada, kai šalis 2008 metais nugrimzdo į giliausią recesijos liūną, vis dėlto sutiko iškęsti daugiau skausmingų ekonominių reformų ir suteikė centro dešiniųjų vyriausybei mandatą tęsti drakonišką taupymo politiką.

Premjero Valdžio Dombrovskio centro dešinės blokas „Vienybė“ įtikinamai laimėjo 10-ojo šaukimo Latvijos parlamento rinkimus, surinkęs 31,1 proc. balsų ir užsitikrinęs 33 Seimo mandatus, sekmadienį paskelbė šalies Centrinė rinkimų komisija.

Antrą vietą užėmė centro kairiosios pakraipos politinių partijų susivienijimas „Santarvės centras“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, surinkęs 26,03 proc. balsų ir savo vietų skaičių Seime padidino nuo 18 iki 29.

Centro dešinioji Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (ŽVS) liko trečioje vietoje su 19,68 proc. balsų ir turės 22 mandatus.

„Santarvės centrui“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, programą rengė labai rimta ir visai nerusakalbė „Reform Task Force Latvia“ intelektualų grupė. Ne taip daug trūko, kad rinkimus būtų laimėjęs partijų susivienijimas, deklaruojantis revoliucines progresyvias nuostatas, totaliai konfliktuojančias su visa iki tol EK, TVF, Švedijos bankų Latvijoje vykdyta politika ir interesais. Bandymas jas įgyvendinti būtų sukūręs blogų skolų nurašymo precedentą ir konfliktą, lyginant su kuriuo dabartinės Graikijos/Airijos/Islandijos krizės būtų nublankę kaip vaikų žaidimas.

Galima pastebėti, kad politinis blokas su panašia programa Lietuvoje turėtų geresnius laimėjimo šansus bent dėl kelių priežasčių:

• Lietuvos „dešiniųjų-liberalų“ koalicija, turėdama geresnes startines pozicijas, pridarė per krizę daugiau ekonominių ir politinių klaidų; vienas ryškiausių kontrastų lyginant su latviais buvo padlaižiavimas bankams vilkinant fizinių asmenų bankroto įstatymą,
• elgėsi ir komunikavo arogantiškai,
• ir Lietuvoje prieš panašų susivienijimą nebūtų lengva naudoti „daugiausia rusakalbiai“ demagogijos, nes čia mažesnis tautinis susipriešinimas,

tik neaišku ar mes turime partijų, kurios galėtų vienytis radikalioms pertvarkoms.

Tai ką gi siūlė Latvijos kairieji? Labai gerus dalykus:

• mokesčių naštos nuo darbo santykių perkėlimą ekonominėms rentoms,
• naikinimą prielaidų nereikalingam ekonomikos financializavimui (praskolinimui),
• žemės vertės ir didesnius gamtos resursų mokesčius,
• radikalią nekilnojamojo turto paskolų bankroto tvarką,
• visų užsienio valiutomis Latvijoje išduotų paskolų priverstinį denominavimą (prieš devalvuojant) vietine valiuta.

Siūlė ir prastesnius tradicinio kairiųjų spektro dalykus – progresyvinius mokesčius ir rinkos protekcionizmą.

Tų programų atsiradimas politinėje erdvėje galėjo lemti ir didesnį Latvijos valdžios lankstumą pasiskubinant priimti mažiau radikalų fizinių asmenų bankroto įstatymą, tiek ir panišką skandinaviško bankų kapitalo traukimąsi. Jau vien tai, kad skandinavų bankai be perstojo traukia pinigus ir iš Lietuvos, gali būti ženklas, kad į radikalių politinių pokyčių galimybę žiūrima rimtai.

Gal būt mažiausiai pas mus girdėtas siūlymas įvesti žemės vertės mokestį. Jo išaiškinimui paskirta didelė programos dalis, o trumpai kalbant mokesčio motyvacija ta, kad žemės vertė kyla dėl visos visuomenės – tiek privačių rinkos dalyvių, tiek valstybės vykdomos ekonominės ir infrastruktūros plėtros, ir nėra jokio blogio iš žemės savininko imti už tą vertės didėjimą mokestį. Apmokestinta žemė nepatraukli spekuliantams, ir dėl spekuliacinės paklausos nuslopinimo/nebuvimo brangsta kur kas mažiau, todėl lieka žymiai įperkamesnė realios ekonomikos dalyviams. Situacijos, kai žemės savininkai neturi pajamų šaltinio gali būti sprendžiamos pigių mokestinių kreditų pagalba. Šis mokestis naudojamas keliose moderniose valstybėse – Taivane, Estijoje, Singapūre.

Prieš ilgesnę programos citatą įdedu nuorodas į porą Michael Hudson, aktyvaus „Reform Task Force Latvia“ dalyvio straipsnių Latvijos tema:

2010.10.03 Who Wins? While Labor Unions celebrate Anti-Austerity Day in Europe, European Neoliberals raise the ante: Governments must Lower Wages or Suffer Financial Blackmail.

2010.07.08 Latvia’s Third Option Neither Devaluation nor Austerity, but Tax Restructuring.

Na ir skyrius iš pačios programos (pajuodinimai mano):
(2010.10.10: kažkaip iš karto nepažymėjau – trečios pastraipos „A third plank“ konfiskacinės nuostatos yra perlenkimas.)

An economic program to renew Latvian development

Banks must share responsibility for keeping loans within the debtor’s ability to pay. This basic rule has been violated throughout the world in recent years. This has been largely a result of the banks’ greed in making loans more than limited to 70 percent of the property’s value, as was long the rule in the United States. In view of the fact that Latvia’s currency is under pressure to be devalued – with 87 percent of mortgage debts being denominated in foreign currency – banks should only able to take the house itself when they foreclose. This is the collateral that was supposed to back the loan, and it is what makes mortgage loans different from personal loans. Personal liability should not be permitted for mortgage debtors. There is no better way to prevent banks from making irresponsible loans, and then trying to make the debtor’s pay.

Second, all loans and obligations should be re-denominated in domestic currency. This is similar to what U.S. President Franklin Roosevelt did in the in 1932 when he overruled the gold clause in most loan contracts. (The clause stated that if the price of gold changed, the debt had to paid in gold equivalence.) This was intended to prevent creditors from obtaining a windfall gain and indeed, a gain beyond the ability of debtors to pay and hence at the expense of economic recovery. The economy comes first, not the bankers. This is especially important in today’s world, where there is no longer a constraint on the banking system’s ability to monetize credit.

A third plank of the program to renew Latvia is designed to cope with the problem of abandoned housing, squatters and crime that has plagued foreclosures in the United States. Upon insolvency or foreclosure of residential and commercial property, the foreclosing bank must put it up for auction within one month, to be sold at a market price. The current occupant (either the indebted owner or renter) will have the right to match the bid. Our plan is for the government to set up a bank to lend the occupant funds to buy the property, converting its current rental value into mortgage debt service. At current prices, the new mortgage may be about 30 percent of the existing debt – and it will be denominated in domestic currency. The oligarchs seem happy with this, because loans on the large public utilities and other assets they have taken over and borrowed against also will be redenominated in domestic currency.

In October 2009, Latvia’s Prime Minister endorsed the first plank of this program, saying that there should be no more personal liability for mortgage debt. The Swedish finance minister became furious and said that this would break all tradition. The Harmony Centre (“Concord”) Party replied that the tradition to which Sweden seemed to be referring was feudalism, and reminded Sweden that Latvia threw off the Swedish yoke back in the 17th century – and threw out the German land barons in 1905.

There is a case of cognitive dissonance when it comes to structural financial and fiscal reform. Most people are not aware that a workable alternative exists, one that was viewed for a century as being the free market alternative – a market free of unearned income and “empty” pricing. Students no longer are taught that economic thinkers have spent the last seven centuries discussing better modes of taxation, banking and pricing, based on the ability to distinguish between economically necessary costs and income, and unnecessary costs.

The classical reformers sought to complete what they viewed as the economic program of industrial capitalism: to throw off the remaining legacy of feudalism, above all the landlord aristocracy that used to be called the idle rich, and also predatory bankers – a cosmopolitan interest typically working with absentee owners, monopolists and other rent-extracting parties. Landowners, privatizers and monopolists are now backed by their international bankers, joining forces to become a new aggressive power as financial speculators. Their activities are not necessary for the industrial economy to operate, but are a rentier overhead that slows it down.

The most important plank of our program concerns the tax system. Like most other post-Soviet economies that have been neoliberalized, Latvia has a dysfunctional flat tax on employment – a total tax burden (labor, employer, and social tax) of over 50%. This is the major factor pricing Latvian labor out of global markets. We urge that the tax be shifted off labor and its employers onto where the classical economists urged it to be placed: on the land and natural resources, presently taxed at less than 1% of their value.

This would “reform the reformers.” We expect that the EU and its commercial bankers will fight against this tax shift, fearing that it might spread to other countries. That ultimately is the economic and financial war in which Latvia is caught up as prime victim. Fiscal reform must be a key element in financial reform, because the two prongs of reform are symbiotic. Taxing the land will save its rental value from being capitalized into bank loans. Our aim is to limit bank credit to the financing of creating new means of production, not merely to bolster the price of unproductive, extractive privileges and property claims.

Our recommendations are those of centuries of classical liberal economics, from the French Physiocrats through Adam Smith, John Stuart Mill to America’s Progressive Era reformers. In rejecting their classical economic and fiscal logic, Latvia’s neoliberal planners are much like fundamentalist believers in Genesis were offended when Thomas Huxley defended the theory of evolution. “Respectable churchgoers were appalled. ‘Let us hope it is not true,’ cried one horrified lady upon hearing that humans were descended from apes, ‘but if it is, let us pray that it will not become generally known.’”

This is the attitude taken today by Latvia’s neoliberal leaders. They would like to hope that the ideas of the men they cite as their intellectual patron saints – Adam Smith, et al. – did not really say what they did. But facts are facts. The dysfunctional tax system, financial system and dismantling of public enterprise and a public banking option run counter to the idea of free markets held for centuries by the classical liberals. Their idea of a free market was a market free of unearned income, free of land rent and predatory financial charges. Latvia’s neoliberal rulers have been busy loading down the economy with these charges during their entire time of office. The result has been an economic and demographic death spiral for Latvia.

Latvia’s financial and economic problems are not natural, nor are they inevitable. Latvia can still become a highly competitive industrial and agricultural producer with a high standard of living. All it needs to do is end the radical neoliberal experiment – an experiment which, after all, was designed to destroy Russian Soviet military power, sweeping up Latvia’s unfortunate economy in the backwash.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. xxx formos recesija

Iš viso lentelėje išvardinto dešimtuko turbūt esame mažiausiai santykinai prasiskolinę. Rizika grynai politinė – nesugebėjimas vykdyti reformų, fiskalinis-monetarinis stuporas.

2009.12.15 FT Alphaville. Moody’s sees sovereign states a-suffering.

In fact, Moody’s has compiled a 1970s-style ‘Misery’ index. But instead of showing inflation and unemployment rates, it shows the fiscal deficit and the unemployment rate.

Trečia vieta

Žodžio „misery“ paaiškinimą answers.com iliustruoja citata:

„Our happiness or misery depends on our dispositions, and not on our circumstances“ (Martha Washington)

Lietuva pasaulio mastu yra labai maža, ir santykinai visai nedaug praskolinta valstybė. Kapitalo nuotėkio, ūkio nuosmukio, nedarbo ir brangaus valstybės skolinimosi sustabdymui užtektų vienos radikalesnės reformos – pelno ir pajamų mokesčio panaikinimo. Greičiausiai valstybei tai net nieko nekainuotų.

Nebent skandinti ekonomiką, perėminėti turtą ir skolintis už brangiai kam nors labai apsimoka. Tuomet viskas tvarkoje, nes skolinimasis brangs. Moody’s (ir TVF) prognozuoja, kad 2010-aisiais, visuomenėms nebetoleruojant besaikio pinigų spausdinimo, pasaulio vyriausybės nebeleis sau totalinių finansų institucijų gelbėjimų visuomenės sąskaita (tokio kaip Latvijos Parex gelbėjimo afera), ir vis dažniau (kaip Dubajus arba Kazachstanas) negarantuos išmokų užsienio kreditoriams. Normalu, taip ir turi būti. Skolinimo entuziastų, aišku, mažės.

Pralaimės tie, kas susiprotės paskutiniai. Kita vertus, argi ne smagu būti nors kokiuose dešimtukuose?

(Jei kam nesmagu, kviečiu bendradarbiauti inicijuojant reformas.)

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Padiskutuokime su Kreiviu
2. xxx formos recesija
3. Neurozė

Ar kas nors žino rimtų argumentų, kodėl Lietuvoje negali būti atlikta tikra mokesčių reforma, panaikinant pelno ir pajamų mokesčius?

Gal kas žino geresnį realios ekonominės reformos būdą?

Argumentai prieš pelno ir pajamų mokesčius:

• Moraliniai – varžo susitarimų laisvę, įgalina visai nereikalingą vienų žmonių kišimąsi į kitų reikalus, slopina verslumą ir savarankiškumą, skatina žmonių susvetimėjimą.
• Ekonominiai – šie mokesčiai iš principo sunkiai administruojami, lengvai apeinami, nesurenkami. Kuo didesni pelnai, tuo didesnė motyvacija juos slėpti, kas sėkmingai ir daroma. Faktiškai šie mokesčiai yra regresyvūs, taigi žaloja ekonomiką.
• Šių mokesčių skaičiavimas ir administravimas yra sudėtingas, darbui imlus, ekonomiškai neproduktyvus procesas.
• Pajamų mokesčiai nukreipti į darbo santykius, iš esmės juos baudžia ir skatina bedarbystę.

Narystė Europos sąjungoje Lietuvos neįpareigoja tuos mokesčius turėti.

Nuliniai pelno ir pajamų mokesčiai nepaverčia valstybės nelegalių pinigų plovimo rojumi, ir neužtraukia jokių tarptautinių sankcijų. (Mokesčių rojais laikomos valstybės, neregistruojančios nuosavybės, griežtai saugančios bankų klientų paslaptį, nebendradarbiaujančios su kitoms jurisdikcijoms finansinių nusikaltimų tyrime.)

Nei parlamentinė dauguma, nei opozicija neturi jokių logiškų ekonominės reformos vizijų. Nestabili (ir vis labiau blogėjanti) Lietuvos ekonomikos ir bankų sektoriaus situacija nesuteikia politiniam ir finansiniam elitui didelių galimybių priešintis (o teikia motyvaciją palaikyti), jeigu pakankamai apsisprendusi ir motyvuota piliečių grupė pareikalautų įtraukti reformos klausimus į darbotvarkę.

Kodėl nereikėtų to padaryti?

Jeigu neiškils kokių rimtų argumentų prieš, nematau priežasties, kodėl Lietuvos piliečiai negalėtų inicijuoti pelno ir pajamų mokesčių panaikinimo.

Beje, 2010 biudžeto projekte

Iš gyventojų pajamų mokesčio į nacionalinį biudžetą planuojama gauti 3 308,8 mln. litų kas sudaro apie 20,3 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 m. – tai bus apie 24 proc. mažiau.

Į valstybės biudžetą pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio planuojama gauti 877,8 mln. litų arba 26,8 proc. mažiau nei planuojama gauti 2009 m.

Iš pelno mokesčio kitąmet planuojama gauti apie 907,7 mln. litų, o tai sudarys 6,9 proc. visų valstybės biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 metais, tai yra 47,9 proc. mažiau.

Papildymas 2010.07.03. Kodėl lietuvių milijardai pabėgo į Nyderlandus?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Šemeta „Mažeikių naftos“ monopolio sargyboje
2. Gerovės valstybė
3. Viena blogiausiai valdomų ekonomikų pasaulyje

Kol forma šabloninio pavadinimo neturi, manau galima vadinti XXX formos recesija… Žiūrėsis maždaug kaip L su nulinkusiu galu.

2010.06.11 Papildymas. Tas pats procesas, nuosekliai ir detaliai išaiškintas kito autoriaus. Per dešimt mėnesių nuo viršuje esančios diagramos publikavimo, pasaulis perėjo iš finansų krizės į ekonominę. Europa – ant geopolitinės krizės ribos.

Gordon T. Long. Extend And Pretend – A Guide To The Road Ahead

It will likely surprise you but like a trolley car we are now locked into economic tracks that determine our financial destination. Unfortunately, it isn’t a place anyone would choose knowingly other than possibly the Bilderberg elite.

Financially and economically we are lurching along, rocking from side to side with the occasional unexpected jarring flash crash jolt. But unlike a trolley line, for some reason no one seems to know what the destination is. Many are asking but few are willing to tell.

This road is well travelled and documented if you were to take the time to study the maps and not rely on the happy face media spin doctors for directions. Since the route of the current global economic path is now locked in, we need to either accept the ride or hastily exit. I’m up from my seat and headed for the door. What are you going to do?

HISTORICAL FACT: A Financial Crisis is almost always followed by an Economic Crisis which is subsequently followed by a Political Crisis.

FINANCIAL CRISIS     =>    ECONOMIC CRISIS    =>    POLITICAL CRISIS
Banking Crisis                    Sovereign Debt Crisis             Currency Crisis

Tekstas gerai iliustruotas, bet nenorėdamas pažeisti autorinių teisių, nekopijuoju čia diagramų. Suprantantiems angliškai, must-read.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Siūlau neimprovizuoti
2. Krizė tęsis ilgai #3. Ponzi stabilizacija
3. Neurozė

Medžiaga pateikiama santūriai, autorius susilaiko nuo apokaliptinių pranašysčių, bet išsako pagrįstas abejones, jog politiniai procesai šiuolaikinėje visuomenėje pernelyg inertiški, lyginant su kylančiais iššūkiais, ir egzistuoja reali didelio masto krizės grėsmė.

Suprantantiems angliškai labai rekomenduoju skirti laiko ir peržiūrėti visą kursą. Keletas žemiau pateiktų nukopijuotų skaidrių – santraukos santrauka, iš kurios galima susidaryti bent paviršutinišką įspūdį apie aptariamus dalykus.

Netvarus augimas. Kredito sistema, gyventojų kiekis ir energijos vartojimas auga eksponentiškai.

Prieinamų gamtos resursų mažėja.

Pasiektas naftos pikas. Naftos gavyba reikalauja vis didesnių energijos sąnaudų.

Vertinant naftai išgauti reikalingas energijos sąnaudas, įtraukiami ir didėjantys naftos gavybos įrangos pagaminimo energetiniai kaštai.

Kiti kurui pritaikomi energijos šaltiniai irgi energetiškai brangūs.

Nesunku pastebėti, kad diagramose trūksta gamtinių dujų, anglies, atominių ir termobranduolinių elektrinių. Tie dalykai, išskyrus termobranduolinę energetiką, aptariami videokurse.

Gamtinių dujų gavybos pikas dar nepasiektas. Anglies yra, iš jos net galima gaminti skystą kurą, bet energetiškai efektyviausios – antracito – ištekliai jau gerokai išeikvoti. Kalbant apie atominę energetiką, Amerikos (autorius – amerikietis) naftos importo energetinis ekvivalentas būtų 750 dabartinio galingumo atominių reaktorių – septynis kartus daugiau, nei jų Amerikoje yra dabar, du kartus daugiau, nei yra visame pasaulyje. Ir tai būtų elektra, ne kuras. Urano atsargų žemėje, esant dabartinėms vartojimo tendencijoms, turėtų užtekti dar kokiems keturiasdešimčiai metų.

Gana efektyvi saulės energija. Dabartiniam JAV naftos importui pakeisti, saulės energijos gamybą reikėtų padidinti 2000 kartų. Tai, vėlgi, būtų tik elektra.

Termobranduolinės jėgainės dar nesukurtos, bet tikimasi, kad jos galėtų tapti neišsenkamu energijos šaltiniu. Gal nuo kokių 2050-ųjų (?) metų.

Energetinis šokas kelia pavojų dabartinės visuomenės struktūrai.

Entropija gali lemti struktūrinę ir technologinę degradaciją.

Krizių prognozuotojai dažnai būna pernelyg ankstyvi. Tikėkimės laiko yra daugiau.

Martensonas neteigia, kad žmonija būtinai technologiškai nusiris į akmens amžių. Jo nuomone, turimų žinių ir resursų galėtų pakakti visuomenės persitvarkymui ir prisitaikymui prie senkančių resursų realybės.

Problema yra rizikos ignoravimas/nesuvokimas ir orveliška turtinė/piniginė/politinė pasaulio santvarka.

Santvarką kol kas palieku nuošalyje. Kas link energetinės rizikos – Martensonas su savo abejonėmis nevienišas.

2009.08.04. David Korowicz: Things Fall Apart: Complexity, Supply Chains, Infrastructure & Collapse.

2009.08.03. The Independent. Warning: Oil supplies are running out fast.

2009.08.06. FT Alphaville. Goldman: 2008 commodity redux coming.

Malonaus skaitymo ir žiūrėjimo.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Libertarai
2. Škvalo padariniai
3. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro

„Globali ekonomika grįžta į tyrimų laboratoriją – nė vienas iš šiuolaikinių ekonomistų negali būti 100% teisus ir nė vienas vadovėlis nebeturi prasmės. Savojo recepto turi ieškoti kiekviena šalis. Kiekvieną dieną tirti padėtį, reaguoti ir improvizuoti“, – kalba Dalia Grybauskaitė, naujoji Lietuvos prezidentė.

Išskirtiniame interviu, kurį „Verslo žinios“ spausdina pirmadienį, prezidentė kalba apie valdžių padalijimo principą, prezidento galias, atskleidžia savo idealus, pabrėžia skirtumus tarp didelių šalių, kurios „turi galimybę įjungti pinigų spausdinimo mašinas“ ir tokių, kaip Lietuva, kurios „neturi išteklių ir pinigų spausdinimo mašinų“.

Prognozuodami ateitį ekonomistai remiasi modeliais, ir žinoma niekas nepretenduoja į 100% tikslumą. Tai nereiškia, kad visi modeliai vienodai nepatikimi ir neefektyvūs. Susimovė neoklasikinė ekonominė doktrina, tuo tarpu kredito procesus bei kapitalo srautus analizuojantys ekonomistai ir finansų analitikai dabartinę recesiją kuo puikiausiai prognozavo.

2009.07.13 FT Alphaville: Who saw it coming and the primacy of accounting

Massive hat tip to Chris Cook for pointing out this fascinating paper.

In it, Dirk J Bezemer of Gronington University attempts to show that certain contrarian economic models — and economists — anticipated the credit crisis and the ensuing recession. In contrast, mainstream economic models, and by extension most economists, did not.

(…) The entire paper itself, however, and its potential implications for the supremacy of certain economic models makes for interesting reading.

(…) These are what Dirk Bezemer calls accounting or flow of funds views of the economy. They have certain Austrian School characteristics, like a distinction between financial wealth and real assets, as well as the separate representation of stocks and flows, and modelling the financial sector separately from the real economy. Those are in contrast to traditional neoclassical economic models which tend to focus on equilibriums, according to Bezemer.

Bezemer’io tyrimą (51 psl. pdf) Alphaville autoriai rekomenduoja skaityti visą.

Krizę prognozavę ekonomistai:

Krizę prognozavę ekonomistai

Sąrašas, žinoma, neišsamus, ir ne visų autorių darbai prieinami. Nuorodos bent į du reguliariai rašančius sąrašo autorius – Steve Keen ir velionio Kurto Richebacherio laiškų koautorių Doug Noland patalpintos šios svetainės Skaitinių tinkle skiltyje, neblogesni John Hussman, Michael Pettis, Simon Johnson, Mike Shedlock rašiniai.

Beje, dar 2006-aisiais nekilnojamojo turto burbulo sprogimą Lietuvoje prognozavo LB analitikas Tomas Ramanauskas.

Akivaizdžiai nuoseklesnė ir analitiškai pranašesnė ekonominė mokykla. Autoriai, beje, nenustoję rašyti 2006-aisiais, o dirbantys ir rašantys dabar. Yra kuo remtis, nereikia improvizuoti.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. xxx formos recesija
2. Libertarai
3. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro

Writedowns for Swedish banks in eastern Europe, especially the Baltics, may cost 5 percent of the Nordic country’s gross domestic product, Fitch estimates.

2009.03.16, The Local: Swedish banks badly exposed to Baltic bust

Swedish banks’ lending to the Baltic states totals 500 billion kronor ($58.2 billion), including 80 billion for Nordea, the largest banking group in the Nordic region, 200 billion for SEB and 220 billion for Swedbank, figures from Sweden’s Financial Supervisory Authority showed.

2009.06.24 RGE monitor: Swedish Banks: Could They Get Burned By Heavy Baltic Exposure? 2009 pirmą ketvirtį  Swedbankas patyrė 7,5%, SEB – 3,7% paskolų portfelio nuostolių. Švedijos centrinis bankas ir Finansinės priežiūros tarnyba vykdė stres testus, kuriuose švedijos bankams per 2009-2011 metus prognozuoja 30% ir atitinkamai 34% skolų portfelio nuostolių blogiausią scenarijų.

Credit losses tend to lag the bottom of a downturn by five quarters, according to FI, meaning the peak in credit losses is still to come. Given the sharp contraction in Q1 2009 and the fact that loan losses tend to lag contractions in economic growth, loan losses will likely continue to spike from current levels.

(…) The FI’s two stress test scenarios assume a 34.2% loan loss ratio in the Baltics over the three-year period from 2009 to 2011, as compared to the 10% loan losses per year in the central bank’s stress scenario.

One issue with the FI’s stress test scenarios is that they assume the economic downturn has already bottomed out. This is a big assumption. “FI’s assessment of the level and distribution of credit losses across the three-year period rests on the assumption that the economic downturn bottoms out during the first quarter of 2009.”

Ir tuose stres testuose dar nebuvo atsižvelgiama į valiutų devalvavimo riziką.

Negerai. Bankų kapitalo pakankamo reikalavimai Lietuvoje – 8%.

Kubiliui su Šarkinui laikas peržiūrėti bankų gelbėjimo programą. Trijų milijardų mokesčių mokėtojų litų šitai skylei užkišti aiškiai nepakaks.

Palyginimui, visos valstybės viešųjų finansų išlaidos per metus siekia apie 30 mlrd. Lt, šių metų pirmųjų penkių mėnesių Sodros deficitas – 1,2 mlrd. lt, svarstomas PVM padidinimas dviem procentais per metus galėtų duoti 612 mln., viešojo sektoriaus atlyginimų sumažinimas dešimčia procentų – sutaupyti 792 mln., pensijų sumažinimas dešimčia procentų – milijardą litų.

Bendras Lietuvoje veikiančių bankų paskolų rezidentams portfelis gegužę – 67,5 mlrd. lt. Dalinant švedų prognozes iš dviejų (visiems gi  pasitaiko apsirikti, o ir ne visi bankai buvo vienodai agresyvūs), „konservatyvi“ prognozė būtų 10 milijardų litų bankų nuostolių.

Lietuviai bankininkus myli, susiveržę diržus – minus 30% nuo pensijų ir viešojo sektoriaus atlyginimų, per porą metų žiūrėk ir padengs. Blogesniu atveju, jei prognozės pildytųsi – 20 mlrd. bankų nuostolių, minus 50% „runkeliams“ tris metus.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
2. Parex gelbėjimo afera Latvijoje
3. Grobstymas

Jeigu bankas negali parduoti aktyvų dėl trumpalaikio rinkos sutrikimo – likvidumo problema. Jeigu negali parduoti, nes aktyvai verti mažiau, nei įrašyta balanse – tai kapitalo (ir apskaitos adekvatumo) problema. Jeigu negali grąžinti užsienio kreditoriams nei perfinansuoti paskolų, investuotų vidaus rinkoje į kartonkiemius – tai kapitalo problema.

Investicijos į ekonomikos burbulą buvo pervertintos. Burbulo sprogimas nėra laikinas likvidumo sutrikimas.

Likvidumo krizė išsprendžiama trumpam pasiskolinant apyvartinių lėšų. Kapitalo krizė gali būti išspręsta tik didinant įstatinį kapitalą arba restruktūrizuojant įsipareigojimus, arba bankrutuojant.

Šiuo metu Seime svarstomame Finansinio tvarumo įstatymo projekte likvidumo ir kapitalo problemos traktuojamos vienodai, o vienareikšmė valstybės pozicija nenustatoma. Tiesiog milžiniškus resursus siekiama perduoti voliuntaristiniam paskirstymui vyriausybės ir centrinio banko sprendimais.

Egzistuoja reali grėsmė, kad vietoje Kazachstano tipo intervencijų ir skolų restruktūrizavimo, pirmiausiai lėšos gali būti paskirtos „likvidumui palaikyti“, t.y. nemokių bankų įsipareigojimų finansavimui, jų nerestruktūrizuojant. Bankų balansų problemos tai neišspręs, tiesiog VIP kreditoriai bus apmokėti mokesčių mokėtojų pinigais, o bankrotų nuostoliai patiems mokesčių mokėtojams bus didesni.

Business as usual. Juk negali Lietuvos valdžia neįkišti šnipo į tokį gerą lovį, kai visam pasaulyje tai taip sėkmingai daroma.  Rašiau apie tai

Bankų negelbėjimo planas,
Gyvulių ūkis #1.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Gyvulių ūkis #1
2. Bankų negelbėjimo planas
3. Visuotinis disbalansas niekur neišėjo

Ketvirtadienis, penktadienis – dvi dienos, kurių metu dar galima kažkaip tą paniką ~ignoruoti, gal tiesiog pristabdant elektroninius tarpbankinius ir valiutos konvertavimo pavedimus. Didelis GAL?, bet gal įmanoma.

Pirmadienį arba devalvavimas, arba gaisro gerinimas TVF pinigais, kurie iki šiol buvo pristabdyti, o dabar, eksperimento dėlei, latviams gali būti vėl suteikti.

Skubūs pinigai gali atsirasti – FT Alphaville cituoja Barclays Capital nuomonę:

The IMF and the EU will be very sensitive to the potential spillover effects any disorderly devaluation could have on the region. Both institutions may thus in the short run release another round of tranches in June (EUR 1.3bn altogether), which could help stabilize the situation for the moment.

Kitas klausimas – ar tos lėšos (jeigu jos bus) turi/galės būti paskirtos valiutos palaikymui, ar (greičiau) stabilizavimui kur kas žemesniu kursu.

Papildymas 1. Tikra bankų panikų panika dar neprasidėjo. FT Alphaville cituoja Barclays analizę:

Latvia’s banking system is at the heart of the issue because: 1) it is crucial for the stability of the currency peg itself (ie, a deposit run could force the peg to break, and 2) it would have to absorb the immediate balance sheet impact a devaluation would create.

Thus far, lending has collapsed and nonperforming loans are soaring, but the local deposit base has remained relatively resilient. Currency substitution continued, but deposits were not withdrawn, seemingly reflecting locals’ confidence in the system. Indeed, given the relatively small absolute amount of financing required relative to the size of the potential help offered by the EU, the IMF, Sweden and other multilateral and bilateral organisations seems to make the temporary bridging of funding gaps manageable (ie, keeping official reserves at comfortable levels).

This greatly reduces the threat of a “forced” (ie, disorderly) abandonment of the peg, in our view.

Papildymas 2. Edward Hugh, Latvia – Devalue Now or Devalue Later? Bene išsamiausia iš matytų Latvijos ekonominės situacijos analizė. Autoriaus poziciją atspindi pavadinimas.

So Latvia is at the heart of a massive experiment, of the kind which lead me to lament on my about page that „Economists hitherto have tried hard enough and often enough to change the world, the real difficulty however is to understand it.“ Since the question I cannot help asking myself in the Latvian context is: to what extent do we really understand what we are doing here?

The thing is, all of the above mentioned theories – „internal devaluation“, „stimulatory fiscal tightening“ and structural reforms to offset declining working age population – sound splendid enough, but are the the theories themselves actually valid? How do we test them? And do the measures adopted on the basis of „believing“ in them actually work? And are there sufficient grounds for accepting both the validity of the thoeries and the efficacy of measures based on them to ask for sacrifice on the scale that is currently being demanded from the Latvian people? And do we have any consensually agreed benchmarks which would enable us to decide whether the measures are working? Do we indeed – and by „we“ here I mean the EU Commission and the IMF – have any inspectable performance indicators against which to measure progress?

Certainly, for every inch of success that is painfully clawed forward (the positive CA balance, for example), we seem to be constantly thrown back a yard by a host of additional problems (the growing fiscal deficit issue, etc), and not for the first time, we – the economists – find ourselves playing with fire, when we, of course, aren’t the ones who risk getting burnt in the process!

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
2. Lietuvos laukia bankrotas