Vietoje griežtesnių reikalavimų finansų sektoriaus kapitalui pasirinkta nuostolių slėpimo atpalaiduojant apskaitos standartus taktika sukūrė Ponzi stabilizaciją. Tas džiaugsmas gali ilgai nebeužtrukti – krizės metu smarkiai pagerėjo rinkos dalyvių informuotumas, kredito rinkos tapo nervingesnės. Finansinės (mentalinės) problemos Europoje, infliacija Kinijoje, keista akcijų rinkos situacija JAV, naftos kainų dinamika yra netinkamos „mylėti ir gyventi“ (pozityviems lūkesčiams formuoti) ekonominės tvarkos savybės.

2010.12.20 John Hussman, Things I Believe

We did not avoid a second Great Depression because we bailed out financial institutions. Rather, the collapse in the economy and the surge in unemployment were the direct result of a gaping hole in the U.S. regulatory structure that prevented the rapid restructuring of insolvent non-bank financials. Policy makers then inappropriately extended the „too big to fail“ doctrine to ordinary banks. Following a striking loss of public confidence that resulted from arbitrary policy responses, coupled with fear-mongering by exactly those who stood to benefit from public handouts, the self-fulfilling crisis was contained by a change in accounting rules that effectively disabled capital requirements for all financial companies. We are now left with a Ponzi scheme.

While it’s clear that the four-second tape in Ben Bernanke’s head is an endless loop saying „We let the banks fail in the Great Depression, and look what happened,“ any disruption caused by the „failure“ of a financial institution is not due to financial losses to bondholders, but is instead due to the necessity of liquidating the assets in a disorganized, piecemeal way, as was the case with Lehman Brothers. Large, sometimes major banks fail every year without a material effect on the economy. The key is to have regulations that allow these failures to occur with the minimal amount of disruptive liquidation.

It is important to recognize that nearly every financial institution has enough debt to its own bondholders on the balance sheet to absorb all of its losses without any damage to depositors or customers. These bondholders lend at a spread, and they knowingly take a risk.

Tas pats teisingumo trūkumas ir pas mus. Pūsdami NT burbulą Lietuvoje užsienio bankai sąmoningai rizikavo, ir privalėtų prisiimti nuostolius. Reikalingas doras fizinių asmenų bankroto įstatymas.

Lehman was allowed to „fail,“ but because there was still no set of regulations that allowed cutting away the operating entity, it had to be liquidated piecemeal.

Importantly, and even urgently, it was not this „failure“ that produced the economic downturn. If you carefully observe what happened in 2008, the large-scale collapse of the financial markets and the U.S. economy started literally sixty seconds after TARP was passed by Congress on October 3, 2008. At that moment, the world was told not that the smooth operation of the global financial system would be ensured by taking receivership of failing financial institutions; not that the focus of policy would be the protection of depositors, customers, and U.S. fiscal stability; but instead that insolvent private balance sheets would now be defended, subject to the arbitrary decisions of policy makers in which nobody had confidence. Lehman’s failure simply told investors that these decisions could be completely arbitrary, since there was really no operative distinction between Bear Stearns, which was saved, and Lehman, which was not. Moreover, in order to pass TARP, the public had to be convinced that a global meltdown would result if financial institutions weren’t preserved in their existing form. In this way, policy makers created a crisis of confidence.

Lygiai taip Lietuvoje valdžios pasirinkti kovos su krize būdai pakirto tiek vietos ekonomikos dalyvių, tiek užsienio investuotojų pasitikėjimą.

The facts simply do not support the idea that taking receivership of insolvent financials leads to economic distress. Rather, it properly rests losses on the bondholders, and preserves the operation of the financial system by bolstering its solvency. One might argue that we could not possibly let bondholders take the trillions of dollars of losses that would have been required in order to restructure debt and get the bad obligations off the books. This is absurd. A 20% stock market decline wipes out about $3 trillion in market value. Indeed, given the size and average maturity of the U.S. bond market, just the increase in interest rates that we’ve observed over the past 6 weeks has knocked off trillions in market value.

The financial markets are perfectly capable of taking losses. They don’t do well with disorganized piecemeal liquidation – where perfectly good loans are called in and countless positions have to be unwound – but that isn’t required if your regulatory structure allows receivership/conservatorship that can cut away and gradually transfer the operating portion of an institution. What the global economy is not capable of taking is the uncertainty that results when policy makers apply arbitrary rules, leaving all other decision makers in the economy frozen at the edge of their seats to discover what the results of those arbitrary decisions will be. We have learned the wrong lesson, and we continue to pay for it.

Tiesiogiai taikytina ir Lietuvai. Valdžios pasirinkta kovos krize pagal bankų dūdelę taktika atvedė į akligatvį. Atsigavimo per eksportą, tikintis pakankamo paklausos augimo užsienio rinkose, planai nerealūs. Du metai laiko iššvaistyti, nei struktūrinės, nei teisingumo reformos neįvyko.

2010.12.26 Papildymas. Ir kam čia reikėtų rašyti tekstus tokiom antikalėdinėm nuotaikom? Jau vien tam, kad sukurti atsvarą kalėdų senelių makaronams.

Delfi.lt, Gitanas Nausėda:

Daugelis tikėjosi, kad nuosmukis bus, tačiau kad jis bus toks didelis, nesitikėjo niekas, įskaitant ir mane. Kritinis veiksnys buvo JAV investicijų banko „Lehman Brothers“ bankrotas. Po jo tapo aišku, kad pasaulio ūkis sulaukė keliagubo smūgio. Investicinio banko žlugimas iš esmės lėmė visiškai kitokias kreditavimo sąlygas, tarpbankinės rinkos sustingo, o verslas turėjo visiškai apsieiti be kredito išteklių.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa

Bankų asociacijos pranešimas vėl prašosi išverčiamas į lietuvių kalbą.

Kita vertus, lapkričio rezultatai rodo nedidelius pokyčius būsto paskolų rinkoje. Nors naujų paskolų suma buvo beveik identiška spalį fiksuotajai ir siekė 79,8 mln. Lt, bendras būsto paskolų portfelis padidėjo 71,9 mln. Lt. Taigi, po ilgos pertraukos lapkritį, anot Lietuvos bankų asociacijos (LBA), būsto paskolų buvo išduota daugiau nei grąžinta.

Būsto paskolų išduota beveik tiek pat, kiek ir praeitą mėnesį – 79,8 mln.lt, o grąžinta tik 7,9 mln.lt (skirtumas tarp naujai išduotų paskolų ir portfelio padidėjimo), ir tai įvyko pirmą kartą po ilgos pertraukos.

Iš teksto aišku, kad dar spalį būsto paskolų mokėjimas viršijo naujų paskolų išdavimą, t.y. per mėnesį sumažėjo maždaug dešimt kartų. Pranešimą reikėtų traktuoti taip: žmonės neturi pinigų, bankai pasirašinėja mokėjimo atidėjimų sutartis, 90% būsto paskolų – probleminės.

2009.12.30 patikslinimas: kaip teisingai pastebėjo Mindaugas, LBA skelbiamoje statistikoje jokio būsto paskolų portfelio augimo nematyti. Spalio mėn. portfelio dydis – 19 774 478 tūkst. litų, lapkričio – 19 760 039 tūkstančiai. Pasiunčiau bankų asociacijai elektroniniu paštu prašymą paaiškinti neatitikimą. Jeigu atsakys, publikuosiu.

Beje, jeigu bankai blogoms paskoloms formuotų atidėjimus, tai jokio būsto paskolų portfelio augimo ir nebūtų (patikslinimas – statistikoje pateikiama ir viešuosiuose ryšiuose naudojama nominali būsto paskolų vertė, be atidėlimų).

Akivaizdu, kad atidėjimų nedaro, o kaupia riziką. Gryniausia ponzi strategija ir esminė vyriausybės kovos su krize dalis – nieko nereformuojant kabinti visiems ant ausų makaronus, tikintis, kad teigiami lūkesčiai kažkaip savaime išgelbės į defliaciją grimztančią ekonomiką.

Bankų asociacijos demagogija nieko neturėtų stebinti, bet Verslo žinių nesugebėjimas ar nenoras atsirinkti nuvilia. Adekvati antraštė galėjo būti „Būsto paskolų krizė – antroji banga“, arba „Būsto paskolų portfelį augina blogos skolos“, arba „90% bankų būsto paskolų portfelio yra probleminės“.

LB statistika rodo, kad per lapkritį bankai užsienio indėlininkams grąžino 1,3 mlrd.litų (vienas didžiausių kapitalo nutekėjimų metuose), o paskolų nerezidentams portfelį išaugino 430 mln.lt. Tuo tarpu (cituoju tą patį vz.lt tekstą)

Bendra paskolų suma per mėnesį sumažėjo 1,08 mlrd. Lt, o viso portfelio vertė siekė 63,25 mlrd. Lt.

Neaišku, ar į bendrą paskolų portfelio sumažėjimą bankų asociacija įskaičiuoja ir paskolų nerezidentams augimą. Jeigu taip, kredito situaciją lapkritį galima vertinti kaip vieną blogiausių per visą krizės laikotarpį. Be jokios lito devalvavimo panikos, vien vykdomos ekonominės politikos dėka.

2010.03.02 papildymas. Bankų asociacija į elektroninio pašto užklausą neatsakė, tačiau savo svetainėje patikslino:

Kita vertus, lapkričio mėnesio rezultatai rodo nedidelius pokyčius būsto paskolų rinkoje. Nors naujų paskolų suma buvo beveik identiška spalį fiksuotajai ir siekė 79,9 mln. litų, bendras būsto paskolų portfelis sumažėjo nežymiai – 14,4 mln. litų.

Keturiolikos milijonų sumažėjimas – tipiška 2009 dinamika, skelbto 79 mln. būsto paskolų padidėjimo nebuvo, įvyko klaida. Dėl nežinomų priežasčių pagrindinių bankų veiklos rodiklių statistikos skelbimą asociacija pristabdė. Šiandien, 2010 kovo 2 d. paskutiniai skelbiami duomenys – 2009 lapkričio.

Kaip sako sena patarlė, žodis – sidabras, tylėjimas – auksas.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Trijų milijardų nepakaks
2. Indėlių litais perviršis komerciniuose bankuose
3. Lietuvos bankas turėjo žinoti :(

Lietuvos bankų asociacija skelbia, kad per aštuonis šių metų mėnesius bankai išdavė 4,9 mlrd. Lt naujų paskolų, o per septynis mėnesius visų paskolų (įskaitant refinansuotas) išduota daugiau kaip 20 mlrd. Lt, teigia Lietuvos bankų asociacija.

(…) Šiuo metu neveiksnių ir pradelstų paskolų daugiau kaip 60 dienų sudaro beveik 12% nuo viso paskolų portfelio arba per 3 mlrd. Lt.

Antra – bankai – socialiai atsakingi: finansuoja ir refinansuoja padėdami spręsti problemas

Kita vertus, šiuo metu jau atsirado ženklų, leidžiančių tikėtis, kad padėtis rinkoje pradėjo stabilizuotis – likvidumas yra pakankamas, atsitraukė nacionalinės valiutos nuvertinimo laukę spekuliantai, tarpbankinėje rinkoje padidėjo pasitikėjimas, o palūkanos litais turi tendenciją mažėti.

Tačiau tam, kad šis trapus atsigavimas būtų išlaikytas ir įgautų pagreitį, turėtų būti priimti teisiniai aktai, kurių trūkumas ar netobulumas trukdo geriau finansuoti ūkio subjektus.

Verčiu į lietuvių kalbą:

1. LB statistika (paskutiniai duomenys – liepos) rodo, kad per pirmus septynis šių metų mėnesius bankų paskolų portfelis sumažėjo nuo 71,120 iki 66,733 milijardų litų, tame tarpe įmonėms ir namų ūkiams – nuo 65,914 iki 62,656 milijardų litų, t.y mažėja maždaug 10% metiniu greičiu.
2. 12% blogų paskolų nuo 66,733 milijardo yra 8 milijardai litų. Kropas (ir VZ) formaliai nemeluoja, sakydami, kad tai yra „per 3 mlrd. Lt“. Nedidelė problema, kad 12% blogų paskolų, 8% kapitalo pakankamumo bankų sistemoje neišvengiamai reiškia, kad kai kurie rinkos dalyviai yra „po vandeniu“ – bankrotai.
3. Nei bankrotai, nei balansuojantys ties kapitalo pakankamumo riba bankai nebegali skolinti.
4. „Socialinis atsakingumas“ yra kamufliažas faktui, kad bankai nesuinteresuoti likviduoti/nurašyti blogų paskolų, kadangi jas likviduojant reikėtų pripažinti nuostolius.
5. „Bėda dėl kapitalo pakankamumo“ ta, kad bankas be kapitalo (ar su neigiamu kapitalu) yra bevertis, ir kišti į jį pinigus nebeapsimoka net ir esamiems akcininkams/motininiams bankams.
6. Teiginys „jau atsirado ženklų, leidžiančių tikėtis, kad padėtis rinkoje pradėjo stabilizuotis“ tiesiai kalbant reiškia, kad padėtis blogėja.
7. Teisiniai aktai, kurių „trūkumas ar netobulumas trukdo geriau finansuoti ūkio subjektus“ be abejo yra valstybės garantijos. Kaip minėta čia anksčiau, trijų milijardų mokesčių mokėtojų pinigų šitam dumblui iškuopti nepakaks.

Pasirinkus defliacinį kelią, teks valdyti bankroto procesus. Fizinių asmenų atveju – priimti adekvatų bankroto įstatymą, bankų – imtis prevencijos prieš bankrotus su išvogimu. Sprendžiant iš pateikiamų skaičių, pradėti galima jau dabar.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Trijų milijardų nepakaks
2. Dešimt milijardų iš bankų šešėlio
3. Lietuvos laukia bankrotas

Taigi, Žilvinas Šilėnas: Priešlaikinis optimizmas tarp negyvų kačių

Bet, kalbant apie dabartines Lietuvos aktualijas, nesutikčiau su sklandančiomis nuomonėmis, kad esą, „nereikia gąsdinti žmonių“, „nėra jau taip blogai“ ar pan. Jeigu „nėra jau taip blogai“ tai tik todėl, kad „dar nėra jau taip blogai“. Neigiamas BVP augimas užfiksuotas dar palyginti neseniai 2008 metų paskutinį ketvirtį. Bedarbių skaičius pasiekė aukštą lygį tik maždaug kovo mėnesį . Kitaip tariant, Lietuvoje reiškianti įvyksta pavėlavę lyginant su, pvz., JAV, nes ekonominiai reiškiniai skirtingose šalyse vyksta skirtingu laiku. Kuomet baigsis ar sumažės įvairios išmokos, išseks kuklios gyventojų santaupos, ar lengvai likviduojamas turtas – va tuomet bus labai blogai.
Dar labiau nesutikčiau su nuomonė, kad tiek ankstesnis augimas, tiek dabartinis kritimas yra nulemtas vien lūkesčių. Pasaulio, o ypač Lietuvos ekonomika nuo 2000 metų smarkiai išaugo, o gyvenimas stipriai pagerėjo. Ir pagerėjo tiek, kad nemaža dalis žmonių, turbūt, užsimiršo, kad gyvenimas gali ir blogėti. Ekonominį nuosmukį ar atsigavimą sieti vien su lūkesčiais yra tolygu teigti, kad pvz., lūžusią ranką skauda tik todėl, kad apie ją galvojame.
Greitų receptų atsigavimui nėra. Fiskaliniai stimulai yra populiarūs, bet tik toks ir yra jų esminis poveikis – parodyti, kad valdžia „aktyviai kovoja su krize“. Fiskalinė politika geriausiu atveju gali tik sušvelninti kritimą, bet ne jo išvengti. (Nors, be abejo, šiuo klausimu yra daug pagrįstų nuomonių, o skirtingų šalių fiskalinis stimulas turi skirtingą poveikį).
Nepagrįstas, nepasvertas optimizmas yra įvardijama kaip vienas iš ilgalaikių dabartinės krizės sukėlėjų. Priešlaikinis optimizmas yra toks pat pavojingas. Tikintis, kad nuosmukis jau tuoj baigsis, ar, kad blogiausia jau praeityje, taip pat galima pridaryti klaidų. Tikėtis blogesnio – ne visada pesimizmas.

Labai geras tekstas, pacitavau čia gal pusę. Imkime, ir visa, kas pasakyta, dar paaštrinkime.

Kokia bebūtų žmonių lūkesčių įtaka ekonominiams procesams, valdžia turėtų susilaikyti nuo lūkesčių formavimo politikos. Yra akivaizdžiai absurdiška, kai optimizmo skatinimas tampa oficialia politika, kai abejonės dėl bankų sektoriaus stabilumo prilyginamos ir persekiojamos kaip „neigiamos informacijos skleidimo“ nusikaltimas (Latvija), o apie tikėtiną lito kurso keitimą prabilęs politikas tampa visuotinio smerkimo objektu (Lietuva).

Nebent lūkesčiai kritiškai svarbūs, ar ne?

Lūkesčiai ir dalyvių pasitikėjimas kritiškai svarbūs ponzi schemų stabilumui. Dabartinė ekonomika, kurios šerdis yra centralizuota frakcinė-rezervinė bankininkystė, išties veikia gigantiškų ponzi schemų pagrindu.

Rakursas neįprastas, „nekorektiškas“, bet produktyvus. Suvokti ekonomikos perspektyvas, suprasti vienų ar kitų „gelbėjimo“ būdų įtaką ir turėti adekvačius lūkesčius paprasčiau vadovaujantis būtent tokiu požiūriu.

Žiūrėkite:

• Tipiška ponzi schema veikia pūsdama skolinimąsi, o laisvą kapitalą investuodama. Kai pinigų nepakanka, ponzi schema visuomet bando pasiskolinti dar daugiau. Nieko neprimena?
• Sistema pagrįsta melu. Žinote, finansinio tvarumo įstatyme numatyti trys milijardai litų bankų gelbėjimui iš tiesų jiems visai ir nereikalingi. LB strestestas tikrai įrodė, kad problemų bankų sektoriui kilti negali. Na, jeigu jiems ir būtų skolinama, tai tik mainais į užstatus, kuriuos naudodami jie pasiskolintų ir rinkoje. Litas gal net daugiau, nei 100% padengtas LB atsargomis.
• Ponzi schemos vadovai gali dėti nuoširdžias pastangas didinti savo investicijų efektyvumą. Pavyzdžiui gali kovoti su grobstymais savo versle, paprastinti verslo procedūras, bandyti pritraukti išorės investuotojus. Bernie Madoff’as, štai, iki pat kolapso išlaikė sėkmingai veikiantį, pelningą finansų brokerio verslą. Yra aprašyta situacija, kuomet jis, jau keliolika metų būdamas „po vandeniu“, dėl per didelės rizikos sustabdė pelningą marketmaking’o pervertintoms interneto burbulo akcijoms veiklą. Teisingas, bet koks paradoksalus jo situacijoje (!) sprendimas. Mūsų valdžia kol kas neatsisako statybų sektoriaus paklausos kūrėjo vaidmens.
• Ponzi schemos švaisto pinigus įvaizdžiui. (Lietuviški bandymai nusipelno atskiros pajuokos – nuo nevykusių bandymų niekas netapo drąsesniu, užtat visi dabar turi nuomonę apie patį procesą.)
• Visos ponzi schemos žlunga.

Grįžkime prie mūsų krizių.

Jeigu dalyvavimas ponzi schemoje nėra krizė, tai gelbėtis reikia daugiau skolinantis, didinant ekonomikos efektyvumą, gerinant įvaizdį (tame tarpe slopinant „neigiamos informacijos skleidimą“). Galima tikėtis, kad pasiseks. Dėl ankstesniame įraše įvardintų priežasčių aš manau, kad daugiausia, ko galima tikėtis einant šiuo keliu – tai laikino palengvėjimo.

Ar iš tikrųjų tai būtų sėkmė?

Ne, kadangi visos ponzi schemos žlunga. Stabilizuoti ponzi burbulą – tik atidėti problemą. Tikras sprendimas – bankrotinti pačią schemą, sąžiningai pasidalinti tai, kas liko, ir susitvarkyti taip, kad ant to paties grėblio nebūtų dar kart užlipta.

Turime naikinti centralizuotą bankininkystę ir pinigų monopolį. Privaloma tam sąlyga – pelno mokesčio panaikinimas, pageidautina – ir PVM bei apyvartos mokesčių naikinimas bent jau „piniginiams“ metalams. Tai įmanoma, ir didžiausia kliūtis tam ne reformos sudėtingumas, o valdančiojo elito interesų įtaka. Valdantysis „elitas“ čia – ne vyriausybė, o sluoksnis žmonių, turinčių privilegiją socializuoti savo nuostolius.

Kol kas, susidūrusi su krize, Lietuva dar nepadarė didelių klaidų. Dar nesukišome milžiniškų resursų to visai nenusipelnantiems bankams, nei nepadovanojome jiems indėlininkų pinigų staiga devalvuodami valiutą. Dar galime to išvengti.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Bankai patiria ne likvidumo, o kapitalo problemas
2. Padiskutuokime su Kreiviu
3. Neblogai