Parinkau keletą išvadų dokumento fragmentų.

LLRI pozicija:

Įstatymo priėmimas ir fizinių asmenų bankroto įteisinimas turėtų neigiamų pasekmių bendrai ekonominei padėčiai, iškreiptų racionalų ekonominį elgesį, didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei skatintų piktnaudžiavimą bankrotu. Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo ir žmonės būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus. Motyvų įteisinti fizinių asmenų bankrotą nepakanka. Dalį fizinių asmenų bankrotui keliamų tikslų galima pasiekti kitomis priemonėmis (ribotos atsakomybės juridinio asmens institutas). Dėl šių priežasčių tikslinga nepritarti Įstatymo projektui bei atsisakyti bet kokio fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimo.

Lietuvos bankų asociacija:

Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento pateiktos išsamios pastabos ir pasiūlymai tik patvirtina, kad Įstatymo projektas parengtas labai skubotai ir turėtų būti grąžintas rengėjams tobulinti. Lietuvos bankų asociacijos narių specialistai pasirengę prisidėti prie šio proceso teisinės bazės tobulinimo ir dalyvautų darbo grupės darbe tobulinant Įstatymo projekto nuostatas. Manome, kad skaidrus šio Įstatymo projekto nuostatų aptarimas dalyvaujant visoms suinteresuotoms pusėms padėtų parengti sprendimus optimaliai subalansuojant teik nemokaus fizinio asmens, tiek kreditoriaus interesus.

Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos:

Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį, kad abejotina, ar įstatymo projektu tinkamai įvertinami kreditorių teisėti lūkesčiai, nes įsigaliojęs įstatymo projektas būtų taikytinas ir tiems skoliniams įsipareigojimams, kurie atsirado iki įstatymo įsigaliojimo. Pagal teisėtų lūkesčių principą, kuris yra tiek Europos Sąjungos teisės bendrasis principas, tiek ir vienas iš pagrindinių nacionalinės konstitucinės teisės principų, asmenys, kuriems teisės aktais buvo suteiktos tam tikros teisės arba sukelti lūkesčiai, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šias teises bei lūkesčius, jei veiks teisėtai, jie galės įgyvendinti bent jau tam tikrą laiką. Šis principas glaudžiai susijęs su įgytų teisių apsaugos principu, pagal kurį turi būti apsaugomos teisės, įgytos pagal galiojančius teisės aktus.

Lietuvos bankas:

Jei įstatymo projektas būtų svarstomas, siūlome atsižvelgi į visas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2009 m. balandžio 7 d. Išvadoje dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo projekto Nr.XIP-450 ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. balandžio 21 d. rašte ,,Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo projekto Nr.XIP-450 atitikties Europos Sąjungos teisei” pateiktas pastabas, taip pat nustatyti, kad įstatymas nebūtų taikomas skoliniams įsipareigojimams, atsiradusiems iki įstatymo įsigaliojimo, ir įstatymo įsigaliojimą nustatyti ne nuo 2010 m., o nuo 2012 metų.

Teisės institutas:

Projekto 10 straipsnio 3 punkte numatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nuo fizinio asmens bankroto proceso pabaigos nėra praėję penkeri metai. Numatytasis penkerių metų terminas yra neprotingai trumpas ir dėl to gali atsirasti nemažai piktnaudžiavimo atvejų, kai asmenys dėl nesąžiningumo neapdairiai prisiiminės turtines prievoles, tikėdamiesi išvengti jų vykdymo atlikus bankroto procedūrą. Siekiant išvengti piktnaudžiavimo turėtų būti numatytas ilgesnis terminas, pavyzdžiui 10 metų.

2010 m. balandžio 18 d. Vyriausybė paskelbė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepcijos patvirtinimo. Keli fragmentai:

5. Esama situacija, kai Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato nemokaus fizinio asmens bankroto galimybės, neatitinka nei paties nemokaus fizinio asmens, nei jo kreditorių interesų. Fizinis asmuo, negalintis padengti savo skolų, neapsaugotas nuo nuskurdimo. Išieškojimas iš jo turto gali būti atliekamas neribotą laiką. Toks fizinis asmuo nesuinteresuotas turėti legalų pajamų šaltinį, oficialiai įgyti turto, nes išieškant skolas šio turto netektų. Taigi skolininkas linkęs dirbti nelegaliai, įgytą turtą registruoti kitų asmenų vardu. Toks asmuo neribotam laikui paliekamas neapibrėžtoje padėtyje. Kadangi tokio teisinio reguliavimo nėra, neįmanoma subalansuotai tenkinti visų kreditorių reikalavimus, nes skolininkas dažniausiai gali atsiskaityti tik su tam tikrais kreditoriais, o gautos lėšos nepaskirstomos visiems kreditoriams. [...]

13. Įstatymas nustatys, kad inicijuoti fizinio asmens bankroto procesą galės pats fizinis asmuo ar kreditorius. [...]

16. Įstatymas nustatys, kad turi būti parengtas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas (toliau – Planas). [...]

20. Plane turėtų būti nurodyta:

20.1. kreditorių reikalavimų patenkinimo trukmė – ne ilgiau nei 10 metų;

20.2. kreditorių reikalavimų patenkinimo ir kitų išlaidų apmokėjimo grafikas, kuriame numatyta, kokia suma per tam tikrą terminą ir visą bankroto procesą sumokama fiziniam asmeniui, kiekvienam kreditoriui, kiek lėšų skiriama bankroto administravimo išlaidoms padengti;

20.3. numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas ir pradinė turto pardavimo kaina;

20.4. numatomos gauti iš fizinio asmens skolininkų lėšos;

20.5. lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autorine teise, už teisę į išradimą, dividendai, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ir per visą bankroto procesą;

20.6. kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui priklausančių lėšų naudojimas (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų lėšos privalomiesiems mokėjimams, susidariusiems bankroto proceso metu, teisės aktų nustatyta tvarka mokėti); [...]

24. Įstatymas nustatys, kad fizinis asmuo bankroto proceso metu atlieka teisės aktų nustatytas pareigas, tarp jų:

24.1. pateikia bankroto administratoriui visus su bankroto procesu susijusius dokumentus;

24.2. per Įstatyme nustatytą terminą uždaro visas savo sąskaitas kreditinėse įstaigose ir perveda jose esančias lėšas į bankroto administratoriaus nurodytą sąskaitą;

24.3. per Įstatyme nustatytą terminą nurodo savo darbdaviui (darbdaviams), kai fizinis asmuo įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla – savo partneriams ir kitiems asmenims, mokantiems jam priklausantį atlyginimą už naudojimąsi autorine teise, už teisę į išradimą, kad visos jam priklausančios lėšos (darbo užmokestis, atlyginimas ir kitos) turi būti pervedamos į bankroto administratoriaus nurodytą sąskaitą;

24.4. pasikeitus finansinei būklei (pavyzdžiui, padidėjus gaunamoms pajamoms, gavus palikimą, išlošus pinigus ir (ar) materialines vertybes, gavus apdovanojimus, dovanas ir panašiai ar sumažėjus gaunamoms pajamoms ir kitais atvejais) per tam tikrą terminą apie tai informuoja bankroto administratorių, kad jis imtųsi priemonių Planui patikslinti;

24.5. pasikeitus gyvenamajai vietai, per tam tikrą terminą praneša bankroto administratoriui naujos gyvenamosios vietos adresą.

Bankroto inicijavimo teisę suteikiant kreditoriams, koncepcijoje siūlomi skolininko teisių suvaržymai virsta dešimties metų sustiprintu (agresyvesniu, nei dabartinis) išieškojimu. Gal būtų logiška tokį įstatymą paversti baudžiamojo kodekso dalimi,- tiesiog priskirti nemokumą prie kriminalinių nusikaltimų?

Formuojasi “Lietuva 2030″ vizija:

Ketvirtadalis lietuvių – skolininkai ir bedarbiai, nemokantys privalomojo sveikatos draudimo. Kreditorius – valdžia, turi teisę skolininkams inicijuoti fizinių asmenų bankrotą su dešimtmečiais skolos grąžinimo planais ir totaliniu uždarbio konfiskavimu. Tie, kas nesugeba pabėgti į užsienį arba pasitraukti į pogrindį (šešėlį), bando maitintis konkorėžiais, o supratę, kad ilgai netvers, dėkingai priima galimybę kraustytis į miško eksportą aptarnaujančias darbo stovyklas.

Bubiliui tuo metu suteikiama ekonomikos Nobelio premija už pavyzdingiausią pasaulyje resursus eksportuojančios ekonomikos sukūrimą diržų užveržimo būdu. Įvertinus auksu ir cigaretėmis pagrįstų piniginių mainų sistemų panašumus, LLRI gauna tarptautinius grantus efektyvių rinkos santykių konclageriuose propagandai.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas
2. Kubilius apie fizinių asmenų bankrotą
3. Susitarimų laisvė

O pinigai yra kreditas. To kredito vertė labiausiai priklauso ne nuo [pinigų agregatų, kredito instrumentų, likvidžių aktyvų] kiekio, ne nuo įsigalėjusių “skolų išmušimo” tradicijų, o nuo visuomenės organizacijos ir kultūros, sugebėjimo dirbti, dalintis ir protingai investuoti.

Citatų neverčiu. Kam ši tema įdomi, supranta angliškai.

A. Mitchell Innes

The fundamental theories on which the modern science of political economy is based are these:

That under primitive conditions men lived and live by barter;

That as life becomes more complex barter no longer suffices as a method of exchanging commodities, and by common consent one particular commodity is fixed on which is generally acceptable and which therefore, everyone will take in exchange for the things he produces or the services he renders and which each in turn can equally pass on to others in exchange for whatever he may want;

That this commodity thus becomes a “medium of exchange and measure of value.”

That a sale is the exchange of a commodity for this intermediate commodity which is called “money;”
That many different commodities have at various times and places served as this medium of exchange—cattle, iron, salt, shells, dried cod, tobacco, sugar, nails, etc.;

That gradually the metals, gold, silver, copper, and more especially the first two, came to be regarded as being by their inherent qualities more suitable for this purpose than any other commodities and these metals early became by common consent the only medium of exchange;

That a certain fixed weight of one of these metals of a known fineness became a standard of value, and to guarantee this weight and quality it became incumbent on governments to issue pieces of metal stamped with their peculiar sign, the forging of which was punishable with severe penalties;

That Emperors, Kings, Princes and their advisers, vied with each other in the middle ages in swindling the people by debasing their coins, so that those who thought that they were obtaining a certain weight of gold or silver for their produce were, in reality, getting less, and that this situation produced serious evils among which were a depreciation of the value of money and a consequent rise of prices in proportion as the coinage became more and more debased in quality or light in weight;

That to economize the use of the metals and to prevent their constant transport a machinery called “credit” has grown up in modern days, by means of which, instead of handing over a certain weight of metal at each transaction, a promise to do so is given, which under favorable circumstances has the same value as the metal itself. Credit is called a substitute for gold.

So universal is the belief in these theories among economists that they have grown to be considered almost as axiom which hardly require proof, and nothing is more noticeable in economic works than the scant historical evidence on which they rest, and the absence of critical examination of their worth.

Broadly speaking these doctrines may be said. to rest on the word of Adam Smith, backed up by a few passages from Homer and Aristotle and the writings of travelers in primitive lands. But modern research in the domain of commercial history and numismatics, and especially recent discoveries in Babylonia, have brought to light a mass of evidence which was not available to the earlier economists, and in the light of which it may be positively stated that none of these theories rest on a solid basis of historical proof—that in fact they are false.

Tekstas rašytas 1913 metais, čia nukopijavau įžangą. Besidomintiems dar kartą siūlau perskaityti visą.

Grįžtam į šiuos laikus. Mike Shedlock bloge neseniai buvo cituojama kanadiečių BMO Capital Markets analitiko Mark Steele rekomendacija klientams Go to Cash – In Plain English. Analizė techninė, lakoniškas dėstymo ir argumentavimo stilius. Autoriaus darbas – stebint rinkų sąryšius konstruoti klientams aplenkiančius indikatorius (leading indicators). Skaičiuojamos koreliacijos, priežastiniai ryšiai bandomi atsijoti nuo sutapimų. Efektyvumą lemia geras nagrinėjamos srities supratimas.

Mark Steele apie auksą: For Better or Worse? EuroDoom, PIS, Gold

One of the most-asked questions from clients who read Go to Cash: Facts and Fiction, was where does gold fit into this? Answer: it is a cash-like instrument, so indeed we advocate going for gold, to some degree. How much so? We have to delve in to the “-like” part of “cash-like”.

To be blunt, gold is really fools gold. It is great when, after you own it, a greater fool comes along and buys it off you at a higher price.

When markets fear the default of nations, i.e., price in the risk of not getting 100 cents back on a dollar of government bonds, there is a building crowd of greater fools, who would rather own gold than the fools who own a bond, which may default.

The concern about owning gold, in our opinion, has more to do with the early movers, as opposed to the late comers. Who were these early movers? Hedge funds.

Tai reprezentatyvus požiūris, finansų rinkos auksą supranta būtent taip. Auksas yra “burbulinis” spekuliacinis aktyvas. Panašiai, kaip ir daugelio spekuliacinių instrumentų, jo kaina rinkose gali būti manipuliuojama stambiųjų dalyvių, o vienintelė “fundamentali” aukso vertė glūdi supratime, kaip auksakasiai ir atsargų turėtojai kuria aukso paklausą.

Pagrindinis aukso paklausos kūrimo būdas – atvira dabartinės monetarinės pasaulio tvarkos kritika, kiekviena tinkama proga pabrėžiant šiuolaikinių pinigų sistemų ir politikų netvarumą. Visai šauni veikla, ši perspektyva niekuomet neišsisems, tuo aspektu aukso pardavėjai atlieka gana naudingą visuomenei misiją. Įdomu pastebėti, kad aukso pirkėjai tą misiją natūraliai perima.

Kita vertus, misija nedėkinga. Aukso tvarumą ir suskaičiuojamumą puikiausiai atstoja ir net pralenkia šiuolaikinės techninės priemonės – elektroninis parašas ir kontrolinė suma. Paprastos, nemokamos prielaidos susitarimams, “tvirtesniems už metalą”. Kai esi suinteresuotas fizinio aukso verte savininkas, technines prielaidas “susitarimų auksui” verčiau ignoruoti arba neigti. Tai nekomfortiškas buvimo kvailiu, ieškančiu didesnio kvailio aspektas.

Kokia prasmė apie tuos dalykus kalbėti?

Iš dalies aukso stabo dėka murkdomės Vašingtono konsensuso ir prastesnės ekonominės ideologijos liūne. Paradoksalu, bet rinkos fundamentalizmą dabar transliuoja ir siejantis save su austrų ekonomine tradicija LLRI. Būdami hiperkritiški šiulaikinių pinigų sistemų atžvilgiu (auksas yra pinigai, bankai turėtų būti pilno rezervo, valiutų valdyba yra mažesnė blogybė už savarankišką pinigų politiką, visi kitaip manantys yra keynesistai), austrų mokyklos tikėjimo išpažintojai efektyvūs, kol diskusija nenukrypsta į investicijas, kreditą ar pinigus. Viešumoje į monetarinę sritį pernelyg nesiplečia – gaunasi savotiška “pusės ekonomikos” ekspertizė, dar prastesnė nei TVF siūloma. Vaizdžiai kalbant, laisvoji rinka apatiniam Titaniko deniui.

Tas rakursas neproduktyvus, dogmos trukdo suvokti niuansus. O aukso vertės dogmos implikuoja sukelia ne pačius geriausius interesus kognityvinius disonansus.

Kalbant apie pinigus geriausia būtų, jeigu pinigai būtų laisvi nuo monopolių, o diskusijų dalyviai nuo neefektyvių šablonų. Kol kas monopoliai egzistuoja, gyvename centralizuotų pinigų ekonomikoje. Labai nevykusiai sukonstruotų pinigų ekonomikoje, su dideliu pinigų rentos mokesčiu ir nesveika perspektyva įsivesti kitus nevykusius pinigus.

Visi laimėtume, jeigu į viešąją erdvę sugrįžtų konstruktyvi, laisva nuo aukso kulto monetarinė diskusija.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kas yra pinigai

Įstatymo priėmimas ir fizinių asmenų bankroto įteisinimas turėtų neigiamų pasekmių bendrai ekonominei padėčiai, iškreiptų racionalų ekonominį elgesį, didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei skatintų piktnaudžiavimą bankrotu. Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo ir žmonės būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus. Motyvų įteisinti fizinių asmenų bankrotą nepakanka. Dalį fizinių asmenų bankrotui keliamų tikslų galima pasiekti kitomis priemonėmis (ribotos atsakomybės juridinio asmens institutas). Dėl šių priežasčių tikslinga nepritarti Įstatymo projektui bei atsisakyti bet kokio fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimo.

Nesutinku. Pasitelkiami riboti ekonominiai argumentai, ignoruojant sveiką protą ir teisingumą.

Kreditas yra ūkinė veikla, ir kaip bet kuri kita veikla vyksta ribotos informacijos sąlygomis, ir visuomet neša tam tikrą riziką. Nėra jokių fundamentalių priežasčių, kodėl viena kuri tokių sandorių šalis turėtų nešti neribotą tos rizikos realizavimosi atsakomybę. Ta neribota atsakomybė neįgyvendinama nepažeidžiant žmogaus laisvės.

Laisvė negali būti parduodama ar įkeičiama. Sutartys, kuriuose toks laisvės atsisakymas/praradimas numatytas, yra niekinės. Laisvės apribojimas neturi ir negali būti laisvanoriško (rizikingo) sandorio pasekmė.

Kredito piginimas, bet kokia kaina mažinant kredito santykių rizikingumą kreditoriams, nėra ekonominis gėris. Jei kam atrodo kitaip, turėtų susimąstytų, ar teisingai supranta ekonomiką, nuosavybę, rinką ir laisvę.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Susitarimų laisvė
2. Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas
3. Kubilius apie fizinių asmenų bankrotą

Taigi, Žilvinas Šilėnas: Priešlaikinis optimizmas tarp negyvų kačių

Bet, kalbant apie dabartines Lietuvos aktualijas, nesutikčiau su sklandančiomis nuomonėmis, kad esą, „nereikia gąsdinti žmonių”, „nėra jau taip blogai” ar pan. Jeigu „nėra jau taip blogai” tai tik todėl, kad „dar nėra jau taip blogai”. Neigiamas BVP augimas užfiksuotas dar palyginti neseniai 2008 metų paskutinį ketvirtį. Bedarbių skaičius pasiekė aukštą lygį tik maždaug kovo mėnesį . Kitaip tariant, Lietuvoje reiškianti įvyksta pavėlavę lyginant su, pvz., JAV, nes ekonominiai reiškiniai skirtingose šalyse vyksta skirtingu laiku. Kuomet baigsis ar sumažės įvairios išmokos, išseks kuklios gyventojų santaupos, ar lengvai likviduojamas turtas – va tuomet bus labai blogai.
Dar labiau nesutikčiau su nuomonė, kad tiek ankstesnis augimas, tiek dabartinis kritimas yra nulemtas vien lūkesčių. Pasaulio, o ypač Lietuvos ekonomika nuo 2000 metų smarkiai išaugo, o gyvenimas stipriai pagerėjo. Ir pagerėjo tiek, kad nemaža dalis žmonių, turbūt, užsimiršo, kad gyvenimas gali ir blogėti. Ekonominį nuosmukį ar atsigavimą sieti vien su lūkesčiais yra tolygu teigti, kad pvz., lūžusią ranką skauda tik todėl, kad apie ją galvojame.
Greitų receptų atsigavimui nėra. Fiskaliniai stimulai yra populiarūs, bet tik toks ir yra jų esminis poveikis – parodyti, kad valdžia „aktyviai kovoja su krize”. Fiskalinė politika geriausiu atveju gali tik sušvelninti kritimą, bet ne jo išvengti. (Nors, be abejo, šiuo klausimu yra daug pagrįstų nuomonių, o skirtingų šalių fiskalinis stimulas turi skirtingą poveikį).
Nepagrįstas, nepasvertas optimizmas yra įvardijama kaip vienas iš ilgalaikių dabartinės krizės sukėlėjų. Priešlaikinis optimizmas yra toks pat pavojingas. Tikintis, kad nuosmukis jau tuoj baigsis, ar, kad blogiausia jau praeityje, taip pat galima pridaryti klaidų. Tikėtis blogesnio – ne visada pesimizmas.

Labai geras tekstas, pacitavau čia gal pusę. Imkime, ir visa, kas pasakyta, dar paaštrinkime.

Kokia bebūtų žmonių lūkesčių įtaka ekonominiams procesams, valdžia turėtų susilaikyti nuo lūkesčių formavimo politikos. Yra akivaizdžiai absurdiška, kai optimizmo skatinimas tampa oficialia politika, kai abejonės dėl bankų sektoriaus stabilumo prilyginamos ir persekiojamos kaip “neigiamos informacijos skleidimo” nusikaltimas (Latvija), o apie tikėtiną lito kurso keitimą prabilęs politikas tampa visuotinio smerkimo objektu (Lietuva).

Nebent lūkesčiai kritiškai svarbūs, ar ne?

Lūkesčiai ir dalyvių pasitikėjimas kritiškai svarbūs ponzi schemų stabilumui. Dabartinė ekonomika, kurios šerdis yra centralizuota frakcinė-rezervinė bankininkystė, išties veikia gigantiškų ponzi schemų pagrindu.

Rakursas neįprastas, “nekorektiškas”, bet produktyvus. Suvokti ekonomikos perspektyvas, suprasti vienų ar kitų “gelbėjimo” būdų įtaką ir turėti adekvačius lūkesčius paprasčiau vadovaujantis būtent tokiu požiūriu.

Žiūrėkite:

• Tipiška ponzi schema veikia pūsdama skolinimąsi, o laisvą kapitalą investuodama. Kai pinigų nepakanka, ponzi schema visuomet bando pasiskolinti dar daugiau. Nieko neprimena?
• Sistema pagrįsta melu. Žinote, finansinio tvarumo įstatyme numatyti trys milijardai litų bankų gelbėjimui iš tiesų jiems visai ir nereikalingi. LB strestestas tikrai įrodė, kad problemų bankų sektoriui kilti negali. Na, jeigu jiems ir būtų skolinama, tai tik mainais į užstatus, kuriuos naudodami jie pasiskolintų ir rinkoje. Litas gal net daugiau, nei 100% padengtas LB atsargomis.
• Ponzi schemos vadovai gali dėti nuoširdžias pastangas didinti savo investicijų efektyvumą. Pavyzdžiui gali kovoti su grobstymais savo versle, paprastinti verslo procedūras, bandyti pritraukti išorės investuotojus. Bernie Madoff’as, štai, iki pat kolapso išlaikė sėkmingai veikiantį, pelningą finansų brokerio verslą. Yra aprašyta situacija, kuomet jis, jau keliolika metų būdamas “po vandeniu”, dėl per didelės rizikos sustabdė pelningą marketmaking’o pervertintoms interneto burbulo akcijoms veiklą. Teisingas, bet koks paradoksalus jo situacijoje (!) sprendimas. Mūsų valdžia kol kas neatsisako statybų sektoriaus paklausos kūrėjo vaidmens.
• Ponzi schemos švaisto pinigus įvaizdžiui. (Lietuviški bandymai nusipelno atskiros pajuokos – nuo nevykusių bandymų niekas netapo drąsesniu, užtat visi dabar turi nuomonę apie patį procesą.)
• Visos ponzi schemos žlunga.

Grįžkime prie mūsų krizių.

Jeigu dalyvavimas ponzi schemoje nėra krizė, tai gelbėtis reikia daugiau skolinantis, didinant ekonomikos efektyvumą, gerinant įvaizdį (tame tarpe slopinant “neigiamos informacijos skleidimą”). Galima tikėtis, kad pasiseks. Dėl ankstesniame įraše įvardintų priežasčių aš manau, kad daugiausia, ko galima tikėtis einant šiuo keliu – tai laikino palengvėjimo.

Ar iš tikrųjų tai būtų sėkmė?

Ne, kadangi visos ponzi schemos žlunga. Stabilizuoti ponzi burbulą – tik atidėti problemą. Tikras sprendimas – bankrotinti pačią schemą, sąžiningai pasidalinti tai, kas liko, ir susitvarkyti taip, kad ant to paties grėblio nebūtų dar kart užlipta.

Turime naikinti centralizuotą bankininkystę ir pinigų monopolį. Privaloma tam sąlyga – pelno mokesčio panaikinimas, pageidautina – ir PVM bei apyvartos mokesčių naikinimas bent jau “piniginiams” metalams. Tai įmanoma, ir didžiausia kliūtis tam ne reformos sudėtingumas, o valdančiojo elito interesų įtaka. Valdantysis “elitas” čia – ne vyriausybė, o sluoksnis žmonių, turinčių privilegiją socializuoti savo nuostolius.

Kol kas, susidūrusi su krize, Lietuva dar nepadarė didelių klaidų. Dar nesukišome milžiniškų resursų to visai nenusipelnantiems bankams, nei nepadovanojome jiems indėlininkų pinigų staiga devalvuodami valiutą. Dar galime to išvengti.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Bankai patiria ne likvidumo, o kapitalo problemas
2. Padiskutuokime su Kreiviu
3. Neblogai