The legitimacy of a market economy will inevitably be challenged if rewards go disproportionately to a small elite, especially one which benefited from the support of taxpayers.

The tragedy of the financial crisis is that those who have suffered most have been those who bear no responsibility for it, and who, whether employees or businesses, accepted the disciplines of a market economy only to find that others were excused that discipline because they were ‘too important to fail’.

Tai ne pirmas toks Kingo pasisakymas, žmogus kalba apie puikiai jam žinomus dalykus ir yra visiškai teisus. Svarbu suprasti, kodėl jam ta laisvoji rinka rūpi. Pažvelkim į skeptikų nuomones.

Pirma, tokios santvarkos nėra. Laisvosios rinkos kapitalizmas yra mitas -Tom Hickey:

… the US and entire developed world are so far away from so-called free market economy, which requires near perfect competition that this is now just a myth, like the rugged individualism of pioneers setting off for the frontier. Massive transnational corporations dominating market are price setters rather than price takers. The price of the most important natural resource, petroleum, is controlled by the swing producer. Global labor is now fungible due to transportation and communications technology and a neoliberal policy of free trade and free flow of capital. This is an economic situation that severely disadvantage workers, not to mention all the efforts of powerful interests to undermine the bargaining power of labor. We have to deal with real condition such as exist, not ideal conditions that we fantasize about.

(Kokia laisvoji rinka? Gyvename monopolių dusinamoje visuomenėje su agresyviai ribojama, mokesčiais apkrauta susitarimų laisve ir pasirinktinai veikiančia teisėsauga.)

Ir teoriškai ji egzistuoti negali, nes išties laisva rinka nebūtų stabili – Dan Kervick:

I understand a lot of the arguments coming form the libertarian and/or Austrian camp about the role of cronyism in the dysfunctions of the current US economy. But they really ought to consider the possibility that what blew up the economy is not primarily cronyism introducing distortions into what otherwise would be the smooth functioning of a truly free market economy running on the principles of genuine liberty. Rather, as I think Minsky persuasively argued, the tendency toward instability is built into the very structure of modern capitalist finance, and can only be suppressed if government takes vigorous ongoing steps to stabilize the financial system [...]

A laissez faire system, if it ever did exist, would not by a self-regulating economic ecology. It would be a wildly unstable and chaotic dynamical system.

„Laisvosios rinkos“ individualizmas yra ideologinis šiuolaikinio kapitalizmo stuburas. Būtent tokio kapitalizmo, kokį kritikuoja, o išties atstovauja King’as.
Dan Kervick:

No civilized economy in the modern world has ever practiced laissez faire economics of the kind preached by the Austrians. If anything is a pipe dream, the laissez faire model is one. Ron Paul and the other Austrians are preaching an extremist, radical doctrine. It is only because of the temporary triumph of extremism of the kind preached by Paul, Grover Norquist, Ayn Rand the Kochs and others in the motley camp of radical individualists that reasonable proposals like the JG [Job guarantee - red.]  now seem like strangely radical to people who have imbibed many of these views.

–
Tai tik kelios užuominos į diskusiją, nuolat vykstančią MMT blogosferoje. Diskusijų dalyviai anaiptol nėra laisvės priešininkai, o žmonės, adekvačiai suvokiantys šių dienų realijas, ir siūlantys reformas – pinigų, mokesčių, darbo santykių – kurios iš pirmo žvilgsnio nepratusiems atrodo perdaug radikalios.

Įrašas gali užgauti liberalius austrų ekonomikos tikinčiųjų jausmus ir sukelti norą komentaruose paminėti socializmą. Nebūtina to daryti – Tom Hickey:

The free market advocates consider anything but a so-called free (read unregulated market) to be socialism. We know from experience where that leads, and it is not nirvana other than for the people at the top. It’s just playing the „class warfare“ card, and it is transparent self-serving sophistry.

Grįžtu nuo ko pradėjau – prie plutokratijos. Tai ne kaina, kurią mokame už galimybę turėti laisvąją rinką, o sistema, kurioje „mažiau lygūs už kitus“ nepajėgia ginti savo interesų, nes jų (teisėtumo) nesuvokia, nes protai sukaustyti įtaigių doktrinų.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2. How to exit the euro – a proposal from 1997

Politiniame kluono teatre kiaulės atlieka spektaklį „Kova su nedarbu – svarbiausias šių metų vyriausybės prioritetas“. Pagrindinio kriuks-dialogo „profsąjungos ir darbdavių ginčas dėl minimalaus atlyginimo“ fone žviegiamos arijos „išlaikytinių visuomenė“, „nedarbinės pajamos“, „šešėlinė ekonomika“.

Spektaklio apžvalga šiandien internete, vz.lt redakcijos skiltyje Chroniškiems bedarbiams – po šluotą

Premjero sudaryta darbo grupė pateikė pasiūlymus MA didinti iki 900–1.000 Lt, profsąjungos norėtų, kad jis išaugtų iki 1.200 Lt. Iniciatyvos autoriai tikina, kad būtent MA padidinimas paskatins žmones eiti dirbti, o ne gyventi iš socialinių pašalpų. Šiuo metu beveik 47.000 registruotų bedarbių gauna pašalpas – kas šeštas registruotas bedarbis. Tačiau beveik pusė bedarbių gauna su įvairia darbine veikla susijusių pajamų – „Swedbanko“ paskelbta „Spinter tyrimų“ atlikta apklausa rodo, kad 54% bedarbių gauna neoficialių pajamų. Ekspertai mano, kad realūs skaičiai gali būti dar didesni. Pasak apklausų Vilniuje ir Kaune, nelegaliai daugiausia dirbama smulkioje prekyboje. (…)

Ekspertai aiškina, kad ne MA dydis, o dabar galiojanti pašalpų sistema neskatina žmonių eiti dirbti. Parama šeimai su dviem vaikais, įskaitant ir nuolaidas už šildymą ar nemokamą vaikų maitinimą mokykloje, jei tėvai nedirba, sudaro beveik daugiau nei 2.000 Lt. „Tai suprantama, kad tėvams dirbti už minimalias algą nėra jokios prasmės“, – skaičiuoja Romas Lazutka, socialinių mokslų daktaras (VZ.LT, 2010 10 21). Formuojasi tam tikra „klasė“ žmonių, kurie sugeba nedirbti kelerius metus ir verstis iš pašalpų. Vieni iš jų jau nebenori dirbti, kiti prisiduria iš nelegalaus darbo.

Donatas Jankauskas, socialinės apsaugos ir darbo ministras, sako kad jau yra svarstoma riboti socialinės pašalpos skyrimą, jei   žmogus gyvena vien iš pašalpų, bet pats sau nekelia tikslų dirbti ir užsidirbti. Pasak ministro, jeigu sveikas darbingo amžiaus žmogus neturi jokios motyvacijos dirbti ir gyvena tiktai iš socialinės pašalpos bei kitos valstybės teikiamos pagalbos, praėjus 3 m. tokia pašalpa turėtų būti mažinama atitinkamai tam tikrą laikotarpį, o jeigu ir 5 m. žmogus neranda motyvacijos dirbti, tokiu atveju piniginė parama būtų nebeskiriama. Dėmesio vertas ir Darbo biržos siūlymas ilgalaikius bedarbius priverstinai siųsti į viešuosius darbus – tai būtų naudinga ir visuomenei, ir valstybei.

Vemti verčiantis debiliškas cinizmas. Grynas diskusijos imitavimas, distraction.

Darbo santykiai yra žmonių tarpusavyje naudingi susitarimai, kai vienas žmogus atlieka kitam žmogui reikalingą paslaugą už sutartą atlygį.

Kai kiaulės pradeda per daug kištis į žmonių santykius ir riboti susitarimų laisvę, tų santykių ir bendrojo jų dėka sukuriamo produkto mažėja. Kai kiaulės apkrauna darbo santykius per dideliais mokesčiais, darbo ir sukuriamo produkto mažėja. Pasiekiama nebegalėjimo konkuruoti rinkoje riba, ir darbas pasidaro nebereikalingas.

Jeigu žmonės negali užsidirbti pragyvenimui legaliai, jie PRIVERSTI žaisti ne pagal taisykles. Tai, kad jie kažkaip sukasi iš totalinio skurdo, į kurį juos stumia šita sušikta valdžia, yra GERAI. Dejuoti, kad jie neduoda naudos „ir visuomenei, ir valstybei“ kvaila – jie duoda naudą visuomenei, tik deja skurdžiais, neproduktyviais būdais.

Bandymai tą šešėlinę veiklą išgyvendinti, o bedarbius priversti šluoti gatves dar labiau mažintų produktyvumą ir skurdintų visuomenę. Nebent, nuosekliai laikantis kurso, apdėlioti juos baudomis, suvaryti už tų baudų nemokėjimą į konclagerius, ir priversti ten gaminti ką nors eksportui produktyvesniais, gulaginiais metodais. Jeigu Kubilius su koalicija būtinai nori patekti į istoriją, tikslas pateisintų priemones.

Pastebėkite – diskusijoje nei žodžio apie mokesčių naštos darbui mažinimą. Nei žodžio apie makroekonominius veiksnius, lemiančius nedarbą – kapitalo nutekėjimą, kredito susitraukimą. Nei žodžio apie vyriausybės atsakomybę, kitų šalių (pavyzdžiui Vokietijos) paramos darbo vietų išlaikymui pavyzdžius.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kubilius apie išlaikytinių visuomenę
2. Susitarimų laisvė
3. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?

Ar kas nors žino rimtų argumentų, kodėl Lietuvoje negali būti atlikta tikra mokesčių reforma, panaikinant pelno ir pajamų mokesčius?

Gal kas žino geresnį realios ekonominės reformos būdą?

Argumentai prieš pelno ir pajamų mokesčius:

• Moraliniai – varžo susitarimų laisvę, įgalina visai nereikalingą vienų žmonių kišimąsi į kitų reikalus, slopina verslumą ir savarankiškumą, skatina žmonių susvetimėjimą.
• Ekonominiai – šie mokesčiai iš principo sunkiai administruojami, lengvai apeinami, nesurenkami. Kuo didesni pelnai, tuo didesnė motyvacija juos slėpti, kas sėkmingai ir daroma. Faktiškai šie mokesčiai yra regresyvūs, taigi žaloja ekonomiką.
• Šių mokesčių skaičiavimas ir administravimas yra sudėtingas, darbui imlus, ekonomiškai neproduktyvus procesas.
• Pajamų mokesčiai nukreipti į darbo santykius, iš esmės juos baudžia ir skatina bedarbystę.

Narystė Europos sąjungoje Lietuvos neįpareigoja tuos mokesčius turėti.

Nuliniai pelno ir pajamų mokesčiai nepaverčia valstybės nelegalių pinigų plovimo rojumi, ir neužtraukia jokių tarptautinių sankcijų. (Mokesčių rojais laikomos valstybės, neregistruojančios nuosavybės, griežtai saugančios bankų klientų paslaptį, nebendradarbiaujančios su kitoms jurisdikcijoms finansinių nusikaltimų tyrime.)

Nei parlamentinė dauguma, nei opozicija neturi jokių logiškų ekonominės reformos vizijų. Nestabili (ir vis labiau blogėjanti) Lietuvos ekonomikos ir bankų sektoriaus situacija nesuteikia politiniam ir finansiniam elitui didelių galimybių priešintis (o teikia motyvaciją palaikyti), jeigu pakankamai apsisprendusi ir motyvuota piliečių grupė pareikalautų įtraukti reformos klausimus į darbotvarkę.

Kodėl nereikėtų to padaryti?

Jeigu neiškils kokių rimtų argumentų prieš, nematau priežasties, kodėl Lietuvos piliečiai negalėtų inicijuoti pelno ir pajamų mokesčių panaikinimo.

Beje, 2010 biudžeto projekte

Iš gyventojų pajamų mokesčio į nacionalinį biudžetą planuojama gauti 3 308,8 mln. litų kas sudaro apie 20,3 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 m. – tai bus apie 24 proc. mažiau.

Į valstybės biudžetą pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio planuojama gauti 877,8 mln. litų arba 26,8 proc. mažiau nei planuojama gauti 2009 m.

Iš pelno mokesčio kitąmet planuojama gauti apie 907,7 mln. litų, o tai sudarys 6,9 proc. visų valstybės biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 metais, tai yra 47,9 proc. mažiau.

Papildymas 2010.07.03. Kodėl lietuvių milijardai pabėgo į Nyderlandus?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Šemeta „Mažeikių naftos“ monopolio sargyboje
2. Gerovės valstybė
3. Viena blogiausiai valdomų ekonomikų pasaulyje

Įstatymo priėmimas ir fizinių asmenų bankroto įteisinimas turėtų neigiamų pasekmių bendrai ekonominei padėčiai, iškreiptų racionalų ekonominį elgesį, didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei skatintų piktnaudžiavimą bankrotu. Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo ir žmonės būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus. Motyvų įteisinti fizinių asmenų bankrotą nepakanka. Dalį fizinių asmenų bankrotui keliamų tikslų galima pasiekti kitomis priemonėmis (ribotos atsakomybės juridinio asmens institutas). Dėl šių priežasčių tikslinga nepritarti Įstatymo projektui bei atsisakyti bet kokio fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimo.

Nesutinku. Pasitelkiami riboti ekonominiai argumentai, ignoruojant sveiką protą ir teisingumą.

Kreditas yra ūkinė veikla, ir kaip bet kuri kita veikla vyksta ribotos informacijos sąlygomis, ir visuomet neša tam tikrą riziką. Nėra jokių fundamentalių priežasčių, kodėl viena kuri tokių sandorių šalis turėtų nešti neribotą tos rizikos realizavimosi atsakomybę. Ta neribota atsakomybė neįgyvendinama nepažeidžiant žmogaus laisvės.

Laisvė negali būti parduodama ar įkeičiama. Sutartys, kuriuose toks laisvės atsisakymas/praradimas numatytas, yra niekinės. Laisvės apribojimas neturi ir negali būti laisvanoriško (rizikingo) sandorio pasekmė.

Kredito piginimas, bet kokia kaina mažinant kredito santykių rizikingumą kreditoriams, nėra ekonominis gėris. Jei kam atrodo kitaip, turėtų susimąstytų, ar teisingai supranta ekonomiką, nuosavybę, rinką ir laisvę.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Susitarimų laisvė
2. Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas
3. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa

Kalbėsiu tik apie kelis dalykus, kurie man pačiam yra visiškai aiškūs. Leisiu sau būti kategorišku.

Pamatinis principas – žmogaus laisvės riba yra kitų žmonių laisvė. Visos etikos, tvarkos, teisingumo, lygybės doktrinos tėra vertingos tiek, kiek jį atitinka. Jeigu neatitinka, žmogui jos neprivalomos. Taškas.

Yra svarbių etinių ir filosofinių niuansų. Kol kas pakalbėsiu apie šioje visuomenėje akis badančias konkretybes.

Susitarimų laisvės ribos

Galima tartis dėl bet ko, kas nepažeidžia pamatinio laisvės principo. Tai reiškia, kad laisvės negalima parduoti ar įkeisti – žmogus gali žadėti, kad jis parsiduos į baudžiavą ar vergiją ar kaip kitaip atsisakys savo laisvės, tačiau kita susitarimo šalis neturi teisės reikalauti tokio susitarimo vykdymo. Tai aiški riba, nusakanti visų susitarimų teisėtumą.

Gera diskusija apie tai Giedriaus bloge.

Konkretybė – fizinio asmens bankroto klausimas. Jeigu asmuo nevykdo įsipareigojimų, kreditorius turi teisę į sandorio metu įkeistą, gal būt dar viešuosiuose registruose registruotą turtą ir į nevykdymo fakto paviešinimą, ne daugiau. Išieškojimas neturėtų būti nukreipiamas į neregistruotą turtą, nes tokį turtą sukontroliuoti įmanoma tik prievarta, pažeidžiant skolininko laisvę.

Šiuo metu svarstomas fizinių asmenų bankroto įstatymas. Jis nepakankamai liberalus, bet net ir tokio priėmimas šioje visuomenėje būtų žingsnis į priekį, lyginant su iki šiol galiojusia skolininkų baudžiava.

Mokesčiai

Fundamentalus klausimas, teisingas atsakymas į kurį reikalauja nuosavybės ribų apibrėžimo. Kai kurie (mokesčiai), kaip bežiūrėtum, yra absurdiškesni už kitus – tai mokesčiai už žmonių vieni kitiems laisva valia teikiamas paslaugas – pelno, pajamų, leidimo verstis viena ar kita veikla.

Žmonės laisvi tartis, vieni kitiems dirbti, teikti paslaugas, ir neprivalo už tai atsiskaitinėti, nei turi teisę kontroliuoti kitų žmonių susitarimus, kol tie neprašo. Atrodo taip akivaizdu, ir visgi turime tas nesąmones. Paslaugos esą yra produktas, bendrojo vidinio produkto ir ekonomikos neatskiriama dalis. O pelno apmokestinimas esą yra teisingumo ir lygybės išraiška – kas uždirba daugiau, turi mokėti daugiau į bendrą katilą.

Tai net ne baudžiaviniai, tai vergoviniai santykiai. Jie kertasi su sveiku protu, asmeniniame lygmenyje mes visi suvokiame neteisingumą ir sukamės nuo tų mokesčių kaip tik galime. Bet doktrinai prieštarauti viešai dažniausiai nesugebame, būname nuginkluojami tiesiog primityviausiais argumentais (tai norite, kad Mažeikių nafta (Maxima, Telekomas, dar kas nors turtingas) nemokėtų Lietuvai mokesčių?)

Realybė tokia – pelno, o asmeniniame lygmenyje – pajamų mokesčiai mokami tiek, kiek jų mokėjimas yra pigesnis už išsisukimą. Kuo didesnis kapitalas, tuo daugiau alternatyvų, ir tuo santykinai mažiau jų sumokama. Praktiškai silpnieji juos moka stipriesiems. Ir tai dar ne didžiausia blogybė.

Kur kas blogiau tai, kad su visais šiais mokesčiais susiję reikalavimai varžo ekonominę laisvę, slegia ekonominę veiklą, ir faktiškai skurdina visą visuomenę. Skurdina labai smarkiai. Bet ir tai dar ne didžiausia blogybė.

Didžiausia blogybė, kad pelno ir pajamų mokesčiai užtikrina ir peni pinigų monopolį.

Pinigai

Pinigai turėtų būti sutarties dalykas. Bet kokie žmonių, žmonių bendrijų, įmonių įsipareigojimai, kuriuos galima perduoti kitiems, gali atlikti pinigų funkcijas. Pinigai gali būti paremti konkrečiu įkeistu / saugyklose saugomu turtu (pvz. auksu) arba kokiais kitais įsipareigojimais / vertybiniais popieriais.

Pinigų gamyba turėtų būti laisva ekonominė veikla, konkurencijos objektas. Skirtingos pagal padengimo ir emisijos taisykles pinigų rūšys organiškai kiltų iš ekonominių santykių ir ekonominių poreikių. Vieni pinigai geriau atliktų taupymo / kaupimo įrankio funkciją, kiti – atsiskaitymo, dar kiti galėtų būti rizikingesnių susitarimų ir kredito sandorių instrumentu. Be jokios abejonės, laisvais pinigais paremta ekonominė veikla būtų daug produktyvesnė už dabartinę ekonomiką.

Bet tai jau būtų kita visuomenė. Dabartinė yra prievartaujama naudoti monopolinius pinigus, „padengtus“ centrinių bankų įsipareigojimais. LB atveju tai (ribotas) įsipareigijimas iškeisti fiksuotu kursu litus į eurus. Daugumos kitų centrinių bankų, taip pat ir ECB – įsipareigojimais emituoti saikingai, užtikrinanant visiems vienodą, nuolatinį „priimtino lygio“ nuvertėjimą.

Monopolis, didžiausią naudą iš kurio gauna frakcinis-rezervinis bankų kartelis, laikosi ant dviejų stulpų

• prievolės naudoti apskaitai nacionalinę valiutą,
• mokesčių (ne tik pelno ir pajamų, bet ir apyvartos bei pridėtinės vertės), padarančių alternatyvinių pinigų cirkuliavimą legaliai neįmanomu,

o jo pelningumą žymia dalimi lemia prievartinis, per tuos pačius mokesčius veikiantis senjoražas žmonių darbui.

Pasirinktinis „teisingumas“

Kas be ko, visuomenės nariams stengiantis pelno ir pajamų mokesčių išvengti, daugelis žmonių formaliai tampa pažeidėjais ir tuo pačiu – pasirinktinio „teisingumo“ taikiniais. Labai skaudi konkretybė tiems, kas susidūrė.

Visuomenė turi būti ir yra žiauriai indoktrinuota, kad kentėtų šį absurdą. Kirba mintis: ar tikrai tos doktrinos nesugriaunamos?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?
2. Apie blogas ir geras devalvacijas
3. Gerovės valstybė