The legitimacy of a market economy will inevitably be challenged if rewards go disproportionately to a small elite, especially one which benefited from the support of taxpayers.

The tragedy of the financial crisis is that those who have suffered most have been those who bear no responsibility for it, and who, whether employees or businesses, accepted the disciplines of a market economy only to find that others were excused that discipline because they were ‘too important to fail’.

Tai ne pirmas toks Kingo pasisakymas, žmogus kalba apie puikiai jam žinomus dalykus ir yra visiškai teisus. Svarbu suprasti, kodėl jam ta laisvoji rinka rūpi. Pažvelkim į skeptikų nuomones.

Pirma, tokios santvarkos nėra. Laisvosios rinkos kapitalizmas yra mitas -Tom Hickey:

… the US and entire developed world are so far away from so-called free market economy, which requires near perfect competition that this is now just a myth, like the rugged individualism of pioneers setting off for the frontier. Massive transnational corporations dominating market are price setters rather than price takers. The price of the most important natural resource, petroleum, is controlled by the swing producer. Global labor is now fungible due to transportation and communications technology and a neoliberal policy of free trade and free flow of capital. This is an economic situation that severely disadvantage workers, not to mention all the efforts of powerful interests to undermine the bargaining power of labor. We have to deal with real condition such as exist, not ideal conditions that we fantasize about.

(Kokia laisvoji rinka? Gyvename monopolių dusinamoje visuomenėje su agresyviai ribojama, mokesčiais apkrauta susitarimų laisve ir pasirinktinai veikiančia teisėsauga.)

Ir teoriškai ji egzistuoti negali, nes išties laisva rinka nebūtų stabili – Dan Kervick:

I understand a lot of the arguments coming form the libertarian and/or Austrian camp about the role of cronyism in the dysfunctions of the current US economy. But they really ought to consider the possibility that what blew up the economy is not primarily cronyism introducing distortions into what otherwise would be the smooth functioning of a truly free market economy running on the principles of genuine liberty. Rather, as I think Minsky persuasively argued, the tendency toward instability is built into the very structure of modern capitalist finance, and can only be suppressed if government takes vigorous ongoing steps to stabilize the financial system [...]

A laissez faire system, if it ever did exist, would not by a self-regulating economic ecology. It would be a wildly unstable and chaotic dynamical system.

„Laisvosios rinkos“ individualizmas yra ideologinis šiuolaikinio kapitalizmo stuburas. Būtent tokio kapitalizmo, kokį kritikuoja, o išties atstovauja King’as.
Dan Kervick:

No civilized economy in the modern world has ever practiced laissez faire economics of the kind preached by the Austrians. If anything is a pipe dream, the laissez faire model is one. Ron Paul and the other Austrians are preaching an extremist, radical doctrine. It is only because of the temporary triumph of extremism of the kind preached by Paul, Grover Norquist, Ayn Rand the Kochs and others in the motley camp of radical individualists that reasonable proposals like the JG [Job guarantee - red.]  now seem like strangely radical to people who have imbibed many of these views.

–
Tai tik kelios užuominos į diskusiją, nuolat vykstančią MMT blogosferoje. Diskusijų dalyviai anaiptol nėra laisvės priešininkai, o žmonės, adekvačiai suvokiantys šių dienų realijas, ir siūlantys reformas – pinigų, mokesčių, darbo santykių – kurios iš pirmo žvilgsnio nepratusiems atrodo perdaug radikalios.

Įrašas gali užgauti liberalius austrų ekonomikos tikinčiųjų jausmus ir sukelti norą komentaruose paminėti socializmą. Nebūtina to daryti – Tom Hickey:

The free market advocates consider anything but a so-called free (read unregulated market) to be socialism. We know from experience where that leads, and it is not nirvana other than for the people at the top. It’s just playing the „class warfare“ card, and it is transparent self-serving sophistry.

Grįžtu nuo ko pradėjau – prie plutokratijos. Tai ne kaina, kurią mokame už galimybę turėti laisvąją rinką, o sistema, kurioje „mažiau lygūs už kitus“ nepajėgia ginti savo interesų, nes jų (teisėtumo) nesuvokia, nes protai sukaustyti įtaigių doktrinų.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2. How to exit the euro – a proposal from 1997

VOX EU paskelbto teksto autorė profesorė Anne Sibert dirba Islandijos centrinio banko ir Europarlamento ekonomikos ir monetarinės politikos komitetuose.

Investigation of Iceland’s meltdown has revealed dodgy behaviours ranging from neglect to criminal fraud. This column describes how Icelandic banks issued “love letters” to each other – swapping their debt securities and using the other bank’s debt as collateral. This ruse ensnared not just the Icelandic Central Bank, but also the ECB – a fact that has only recently come to light. The ECB’s lack of transparency on this is a serious problem.

In the lead up to the crisis, it was common practice in Iceland for two banks to swap their debt securities with each other and for each to use the other’s debt as collateral in their borrowing from the central bank. Such collateral was referred to as a “love letter” (Flannery 2009, p101, Hreinsson et al. 2009, p44, and Jännäri 2009, p18).

Surprisingly, it was not just the Central Bank of Iceland that was willing to make loans against love letters – the Eurosystem was as well. Between the start of February and the end of April 2008, subsidiaries of the three large Icelandic banks, Kaupthing, Glitnir and Landsbanki, increased their borrowing from the Central Bank of Luxembourg by €2.5 billion. A significant amount of their collateral was in the form of love letters (Hreinsson et al. 2009, p44). It is questionable whether Icelandic bank debt should have been acceptable as collateral in the Eurosystem for any borrower. Given their inter-linkages, the Icelandic banks’ fortunes were far too highly correlated for one Icelandic bank’s debt to be satisfactory collateral against another Icelandic bank’s borrowing.

By late April 2008, the ECB had become concerned about its loans to Icelandic banks and on 25 April, the ECB President, Jean-Claude Trichet, phoned Icelandic central bank governor Davíð Oddsson and demanded a meeting with Icelandic banks and monetary and regulatory authorities (Hreinsson et al. 2009, p44). As a result, an informal agreement was made in Luxembourg on 28th and 29th April to limit the use of love letters as collateral. This proved ineffective. By the end of June, loans to the Icelandic banks had risen sharply to €4.5 billion. At the end of July, the Central Bank of Luxembourg finally prohibited the further use of love letters altogether and lending to Icelandic banks fell back to around €3.5 billion.¹ In the autumn of 2008, five counterparties defaulted on their Eurosystem loans and three of these were subsidiaries of the large Icelandic banks (European Central Bank 2009).

In March 2009 a member of the Economic and Monetary Affairs Committee of the European Parliament questioned President Trichet on the Central Bank of Luxembourg’s loans of €800 million to Kaupthing and €1 billion to Landsbanki, saying “What do you think of this? Is there any dialogue on this subject? It is an enormous risk after all!” Trichet responded with, “I do not know the details – you are very will informed: you are better informed than I am. I have to say, at the moment – but I have no doubt that the Luxembourg bank is complying precisely with the requirements imposed by its position as a member of the Eurosystem and is applying the Eurosystem rules to the banks that submit eligible collateral to it.” (ECON 2009).

Bankai apsikeičia – be jokių kaštų parduoda vienas kitam savo obligacijų. Šios operacijos (vadinamos „meilės laiškai“) prasmė – sukurti dirbtinius „aktyvus“, tinkamus kaip užstatas paskoloms iš centrinių bankų. Pasirodo, tokius Islandijos bankų Kaupthing, Glitnir ir Landsbanki „laiškus“ priėmė ne tik Islandijos centrinis bankas, bet ir ECB. Pažeidžiant visas formalias ir sveiko proto taisykles taip buvo paskolinta 4,5 milijardai eurų. Netrumpiau, kaip tris mėnesius – nuo 2008 balandžio iki 2008 liepos pabaigos – skolinimas vyko su ECB vadovo žinia. 2008-ųjų rudenį Islandijos bankai bankrutavo, prasidėjo spaudimo socializuoti jų nuostolius kampanija.

2009-aisiais paprašytas dėl pinigų mainymo į „meilės laiškus“ pasiaiškinti  Europos parlamente, Trichet’as išsigynė smulkmenų nežinąs.

Nuo skandalingos praktikos paaiškėjimo iki jos sustabdymo buvo „prasukta“ nemažiau, nei du milijardai eurų. Sunku patikėti, kad tų įvykių dalyviai tuo metu dar turėjo kokių iliuzijų dėl bankų likimo.

Faktų išviešinimas pagadino ECB reputaciją ir matyt prisidėjo prie šio pavasario euro panikos. Jeigu pinigai mainais už „meilės laiškus“ buvo dalinami Islandijos bankams, jie galėjo būti dalinami ir bet kam kitam. Neaišku, kokie skeletai iš spintų gali pabirti interesų konfliktams labiau sukrėtus vieną ar kitą banką, bet jeigu tie skeletai yra, teisinių sureguliavimų, bendrų ir viešų sprendimų galimybės mažėja.

2010.06.16 iliustracija tam, apie ką kalbama ir rašyta čia (1,2) anksčiau. Vokietijos spauda rašo apie Ispanijos bankus. Ispanai irgi ne pirštu daryti – atsikirtinėja. Does The Spanish Government Know Something About German Banks That It’s Not Supposed To Know?

Įtakos svertų neturintys investuotojai balsuoja kojomis.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
2. Kredito krizė 2007
3. Parex gelbėjimo afera Latvijoje

Išties biudžeto subalansuoti niekas neketina, nei nežino, kaip tai reikėtų padaryti, nei padarys. Vyriausybės/seimo valdžiažmogiai ekonomikoje gaudosi kur kas prasčiau, nei viešuosiuose ryšiuose, tad daro tai, ką supranta – kartoja užkeikimus (ko tavęs bepaklaustų, kalbi tai, ką naudinga kalbėti).

Reikia taupyti, skatinti eksportą, įsisavinti ES paramą, subalansuoti biudžetą, išsaugoti valiutų valdybą. (Pasisakymai siaurasniame rate – valdyti valstybę kaip didelę įmonę).

Nepateisinama, nors ir suprantama taktika – nesivelti į ekonomines diskusijas, kaip galima mažiau viešai nusišnekėti, kuo ilgiau šildytis rankas perskirstant.

Pavyzdys, kaip neapdairiai Kubilius pašnekėjo apie korupcijos viešuosiuose pirkimuose mažinimą:

Korupcija – ne tema valdžiažmogių pokalbiams, nebent reikėtų išreikšti moralinį neprielankumą. Netyčiom prasitarė su skaičiais.

Jei nežinai kur eini, greičiausiai atsidursi ne ten, kur norėjai.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. 40 Lt
2. Reformos nevyksta, kada tversim aplink parlamentą tvorą?
3. Kubilius apie išlaikytinių visuomenę

In economics, rent seeking occurs when an individual, organization or firm seeks to earn income by capturing economic rent through manipulation or exploitation of the economic environment, rather than by earning profits through economic transactions and the production of added wealth.

Rent seeking generally implies the extraction of uncompensated value from others without making any contribution to productivity, such as by gaining control of land and other pre-existing natural resources, or by imposing burdensome regulations or other government decisions that may affect consumers or businesses. While there may be few people in modern industrialized countries who do not gain something, directly or indirectly, through some form or another of rent seeking, rent seeking in the aggregate imposes substantial losses on society.

Neadekvatus krizei valdančiojo elito atsakas formuoja ekonominę situaciją, kai verslo Lietuvoje vystyti neapsimoka.

Litas pervertintas, ir nereikia būti genijum, kad tai suvokti – užtenka pasižiūrėti į valiutos forvardų kainas. Makroekonominė situacija blogėja, verslo vystyti neapsimoka – investicijų srautai neigiami. Kapitalas traukiasi, ir kaip nesitrauks, jeigu valdžia sponsoriuoja užaukštintą keitimo kursą.

Labai aišku, ką vyriausybė turėtų daryti – mažos ekonomikos patrauklumą galima greitai padidinti įvykdant elementarias, logiškas, nekartą kitose valstybėse jau įvykdytas ir pasiteisinusias reformas. Mažinti mokesčius, skaidrinti ir paprastinti visą mokesčių sistemą. O pinigų vidinę perkamąją galią atkurti mažinant kainas vidaus rinkoje, „atsiimant“ visų rūšių monopoliams parduotas/išnuomotas privilegijas.

Ar vyriausybė negali to daryti? Gali. Turi daugumą seime, sugeba pasiskolinti užsienio rinkose, naudojasi tarptautinių organizacijų parama.

Gal nežino ar nesupranta? Kurgi ne. Užmeskite akį į premjero ir ūkio ministro blogų komentarus, vien juose informacijos ir faktų daugiau, nei pakankamai, net vidurinės mokyklos moksleivis suprastų.

Bet suprasti neapsimoka. Wikipedia:

Rent seeking may be initiated by government agents, such agents soliciting bribes or other favors from the individuals or firms that stand to gain from having special economic privileges, which opens up the possibility of exploitation of the consumer.^[8] It has been shown that rent-seeking by bureaucracy can push up the cost of production of public goods ^[9]. It has also been shown that rent-seeking by tax officials may cause loss in revenue to the public exchequer.^[10]

Labai paprastai ir ūkiškai: energetinė nepriklausomybė valdžioj esantiems neapsimoka. Bankų kartelis apsimoka. (2009.07.07  replika: Kirkilo braižas ir „Williams“ aferos įgūdžiai). Farmacijos kartelis apsimoka. Skolinimasis ir maksimalus resursų/rizikos perskirstymas valdžios koridoriuose labai apsimoka. Trisdešimt skatikų žiniasklaidai problemas sprendžia.

Politika yra interesų derinimo menas. Interesai, kad juos kas nors imtųsi derinti, turi būti ginami. Visuomenės interesų Lietuvoje negina niekas.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Viena blogiausiai valdomų ekonomikų pasaulyje
2. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
3. xxx formos recesija

Jeigu bankas negali parduoti aktyvų dėl trumpalaikio rinkos sutrikimo – likvidumo problema. Jeigu negali parduoti, nes aktyvai verti mažiau, nei įrašyta balanse – tai kapitalo (ir apskaitos adekvatumo) problema. Jeigu negali grąžinti užsienio kreditoriams nei perfinansuoti paskolų, investuotų vidaus rinkoje į kartonkiemius – tai kapitalo problema.

Investicijos į ekonomikos burbulą buvo pervertintos. Burbulo sprogimas nėra laikinas likvidumo sutrikimas.

Likvidumo krizė išsprendžiama trumpam pasiskolinant apyvartinių lėšų. Kapitalo krizė gali būti išspręsta tik didinant įstatinį kapitalą arba restruktūrizuojant įsipareigojimus, arba bankrutuojant.

Šiuo metu Seime svarstomame Finansinio tvarumo įstatymo projekte likvidumo ir kapitalo problemos traktuojamos vienodai, o vienareikšmė valstybės pozicija nenustatoma. Tiesiog milžiniškus resursus siekiama perduoti voliuntaristiniam paskirstymui vyriausybės ir centrinio banko sprendimais.

Egzistuoja reali grėsmė, kad vietoje Kazachstano tipo intervencijų ir skolų restruktūrizavimo, pirmiausiai lėšos gali būti paskirtos „likvidumui palaikyti“, t.y. nemokių bankų įsipareigojimų finansavimui, jų nerestruktūrizuojant. Bankų balansų problemos tai neišspręs, tiesiog VIP kreditoriai bus apmokėti mokesčių mokėtojų pinigais, o bankrotų nuostoliai patiems mokesčių mokėtojams bus didesni.

Business as usual. Juk negali Lietuvos valdžia neįkišti šnipo į tokį gerą lovį, kai visam pasaulyje tai taip sėkmingai daroma.  Rašiau apie tai

Bankų negelbėjimo planas,
Gyvulių ūkis #1.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Gyvulių ūkis #1
2. Bankų negelbėjimo planas
3. Visuotinis disbalansas niekur neišėjo

Kazachstano vyriausybė atsisakė privačių bankų skolas mokėti mokesčių mokėtojų pinigais

Is Borat smarter than Latvians?
2009.05.14 Marge Tubalkain-Trell, BBN:

Film Borat scoffed at Kazakhstan as it was stagnant and poor country, it didn’t seem to disturb Kazakhs. It has appeared during the financial crisis that Kazakhs are smarter than thought.

Recently the government of Kazakhstan stopped to help BTA bank, which owes about USD 15 bln to international creditors. BTA will be restructured, after which creditors get back notably smaller amount of money. Well-known economy newspaper The Financial Times condemned it and said this decision is bad for Kazakhstan and Kazakh banking.

Is it? Why should government’s money help out the creditors of each burnt bank? It’s understandable that small deposits in the bank are protected, but protecting creditors creates more problems in longer perspective than it solves in short perspective. The bankruptcy must be possible coincidence even for creditors who are rich and have political connections. Capitalism without bankruptcy is like religion without hell.

Latvia is doing the opposite. So-called help from the International Monetary Fund (IMF), which is actually the money of Latvia’s budget or taxpayer, goes to help the creditors of burnt Parex Banka, at the same time when people of Latvia have only cuts. And no one’s asking why (starving) Latvian taxpayer must guarantee Parex (rich) creditors’ stupid investment. Parex’ creditors should have analyzed risks better before they gave Parex an EUR 775 mln syndicated loan.

Paveikslėlį dedikuoju lietuviškojo bankų gelbėjimo plano autoriams.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Parex gelbėjimo afera Latvijoje
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. Libertarai

Kaip premjero koalicijai sekasi tvarkytis su Begemotais ? „Nenoriu ir nereikalauju bulvės per vieną naktį, bet iki metų vidurio monopolijų (energetikos ir prekybos) ir energetikos decentralizavimo reikalai turi pajudėti. Kitaip teks patarnauti oligarchams, o šitie vieninteliai, kurie buvo nepasiruošę.“

Tokia buvo mano nuomonė sausio pradžioje apie tai, kokie svarbiausi klausimai šalies ateičiai ir apie konservatorių pasiruošimą (juos spręsti iš esmės ir netarnauti oligarchams). Iki metų vidurio liko 2 mėnesiai. Ką nuveikėme energetikos Begemotų fronte?

Priimtos (Elektros energetikos įstatymo pataisos, panaikinusios VKEKK galimybę savo nuožiūra lengvai iki 3% padidinti pelno normą „elektrikams“, tačiau suteikusios komisijai dar daugiau galių nustatyti remiantis „ir kitais“ kriterijais viršutines kainų ribas (jomis vartotojų gynimui VKEKK deja nesinaudoja, nebent aiškiai stumtelti politikų; kodėl – paklausti reikėtų jų pačių). Ir – stebuklas! – apribojusios „elektrikų“ pelno normą 5% (priminsiu, VKEKK patvirtinta norma pvz. VST 2005-2007 m. buvo 8,69%, 2008-2010 – 6,87%). Įdomioji dalis – kad 5% maržos „kepurės“ pradiniam komiteto, priklausančio koalicijai, projekte nebuvo, ir ji atsirado ne permainų koalicijos, o Uspaskicho pasiūlymu. Jam, kaip ir siūlymui nepalikti VKEKK „otkatinės“ laisvės padidinti pelno normatyvą savo nuožiūra 3%, Ekonomikos komitetas „pritarė“, na o tada Seimas vieningai nubalsavo „už“, pakeliui atmesdamas ganėtinai radikalų Sabatausko 2% pelno normos pasiūlymą. Kadangi EEĮ pataisos įsigalioja nuo 2009.07.01, kilo visas pijaras dėl kWh tarifo mažinimo 4 ct. Panašu kad skirstymo ir perdavimo bendrovės nemato galimybės vidury metų pasididint sąnaudas tiek (pvz. pasidvigubint nusidėvėjimo sumą pakeitus nusidėvėjimo normatyvus, kaip RST padarė 2008-ais), kad šių metų gale tenkintų sumažėjusį pelno normatyvą su dabartiniu tarifu. Taigi, Seimo priimtos įstatymo pataisos, o ne koks deklaruojamas Leo LT vadovų „situacijos suvokimas“, ar labdaringos politikų nuotaikos lems planuojamą kWh kainos vartotojams sumažinimą. Tai savaime labai gerai, nes įstatymas respublikoje turi būti aukščiau už politiko-valdovo valią.

Ką dar turime? Energetikos ministeriją, planus pradėti metų gale rengti naujos AE verslo planą (!!! nuo Leo LT, kurio tikslas buvo „pastatyti atominę“ – na ir dar truputį siekti pelno – įkūrimo nebus praėję ir 3 metai, o iš mūsų kišenės dovanėlių „viarslinikams“ pridalinusi valdžia jau turės suskaičiavusi, ar naujoji AE atsipirks !!!). Girdėjom Sekmoko (deja ne Poderio, kažkodėl tebesėdinčio ant dviejų nesuderinamų kėdžių – Leo LT prezidento ir VKEKK pirmininko) pažadą sumažinti 20% dujų kainą. Ir matėme Gamtinių dujų įstatymo projektus (vėsaitės kompanijos ir Sekmoko-vyriausybės) pateiktus svarstymui Seime. Kuo jie ypatingi, gal realizuoja neseniai priimto Europos Parlamente Trečiojo energetikos paketo nuostatas, reikalaujančias demonopolizuoti elektros ir dujų rinkas, atskiriant nuosavybę ir sudarant sąlygas konkurencijai (už ką beje Kubilius pats kovojo praeitame Seime būdamas Europos reikalų komiteto pirmininku)? Ne. Kuo skiriasi? Ogi iš esmės niekuo.

Abu susieja pelną su įmonės turto verte, ir abiejuose nėra jokių pelno maržos „kepurių“. Kitaip sakant, kuo daugiau „L.dujos“ „investuos“ į savo monopolio stiprinimą, tuo brangiau mokėsime mes, vartotojai. Kad vėsaitė kovoja už „dujininkų“ pelnus manęs nestebina, bet kur „kepurę“ pametė Sekmokas su premjeru? Teiginiai, kad susiejus pelną su turto verte, dujos atpigs, švelniai tariant, niekuo nepagrįsti. O gal kas įrodys, kad kai tas pats susiejimas buvo padarytas su elektra 2004-ais, ir VST neteisėtai pradėjo skaičiuoti perkainoto turto nusidėvėjimo sąnaudas dirbtinai mažindami apmokestinamąjį pelną, elektra atpigo??? Beje, panašu, kad Sekmoko pamestą kepurę (matyt paskatintas Seimo Teisės departamento išvados ) „surado“ koalicijos partneris L.Dinius, kurio pateikti pasiūlymai Gamtinių dujų įstatymo projektui iš esmės sulygina „elektrikus“ ir „dujininkus“, uždedant ir pastariesiems 5% pelno normos apribojimą. Pataisos taip pat suteiktų galimybes perskaičiuoti kainą kas 3 mėn. - kas ypač aktualu dabar, kai dujų kaina rinkose ir vartotojų pajamos krenta, o tarifas ir toliau lieka „stabilizuotas“ monopolistų naudai. Šiuo atveju bravo L.Diniui, ir tikėsimės kad Seimas sugebės taip pat vieningai balsuoti už šias pataisas, kaip EEĮ atveju.

Dar turime LEN deklaracijas apie būsimą elektros (gamybos) rinkos liberalizavimą demonopolizavimą pagal minėtą EP Trečiąjį energetikos paketą; pastebėkite, kad „Lietuvos dujos“ šiuo klausimu tyli kaip vandens į burną prisisėmę. Turim EK sprendimą dėl tilto į Švediją finansavimo ir susitarimą su latviais ir estais dėl kabelio maršruto į Lietuvą. Tai svarbu, tačiau nėra ypatingas mūsų valdžios nuopelnas, greičiau ES suvokiamos skolos toje padėtyje, į kurią jie reikalaudami uždaryti IAE pastatė Lietuvą, grąžinimas.

Ir apie svarbiausią. Turim Sekmoko darbo grupę, kuriai teko užduotis iki gegužės 15 d. išsiaiškinti Leo LT išformavimo galimybes ir pasekmes. Labai norisi tikėti, kad tai nebuvo užduotis įrodyti, kad Leo LT išformuoti laaaabai žinote brangu ir praktiškai neįmanoma. Dauguma Lietuvos piliečių pasisako būtent už Leo LT likvidavimą . Jei jų nuomonė ir teisingumo jausmas konservatoriams po rinkimų dar ką nors reiškia – verta įsiklausyti.

Jei šita amžiaus vagystė (o ne šiaip smulkus sukčiavimas, kuriam A.Kubilius yra viešai paskelbęs „nulinės tolerancijos“ politiką) liks nelikviduota, nesvarbu kuo bus dangstomasi – baime kad reikės mokėti didžiules kompensacijas VP, ypatinga „Swedlink“ tiesimo skuba (prisiminkite, kaip prieš 2 metus kirkilas skubėjo steigti Leo LT ir statyti atominę) ar nenoru susigadinti įvaizdį prieš pasaulį, EK ar dar ką nors – piliečių palaikymo nesitikėkite.

Išformuoti, grąžinti VST jų buvusiems savininkams o energetikos reikalus pavesti tvarkyti LEN – joks aukštasis pilotažas. Restituciją (žinoma grąžinant 608 mln.Lt dividendų, kuriuos VST pervedė į Leo LT) galima sieti su įsipareigojimu, kad nebus teisiami šios finansinės aferos autoriai ir padėjėjai, tiriami ir viešai skelbiami ypač slapti šio „skaidriausio pasaulyje projekto“ turto vertinimo dokumentai, po kurių VST, išsunktas per dividendus ir turto perkainojimą išmokant laisvas lėšas „NDX energijai“, buvo įvertintas brangiau nei iš vartotojų nuluptą ir sukauptą pelną balanso eilutėse „Kiti rezervai“ („Other reserves“) išslapstę RST ir LEN. Tokia yra Lietuvos piliečių, kurie atsisako būti baudžiauninkais ir tylėti matydami atvirą savo turto vagystę, siūloma taikos sutartis VP grupei. Apie politikų vaidmenį – turbūt nereikia priminti, kad nusikaltimo dangstymas, vengimas jį išaiškinti ir grąžinti pavogtą turtą nukentėjusiai šaliai prilyginamas bendrininkavimui.

Ar Permainų koalicija padarys darbą, kuris leis mums vėl pasijusti gyvenantiems savo valstybėje? Pamatysime netrukus, laukti liko nedaug.

Mauras

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Dali.us: Lietuvai nereikia naujos atominės elektrinės
2. Apie blogas ir geras devalvacijas

Taigi, Žilvinas Šilėnas: Priešlaikinis optimizmas tarp negyvų kačių

Bet, kalbant apie dabartines Lietuvos aktualijas, nesutikčiau su sklandančiomis nuomonėmis, kad esą, „nereikia gąsdinti žmonių“, „nėra jau taip blogai“ ar pan. Jeigu „nėra jau taip blogai“ tai tik todėl, kad „dar nėra jau taip blogai“. Neigiamas BVP augimas užfiksuotas dar palyginti neseniai 2008 metų paskutinį ketvirtį. Bedarbių skaičius pasiekė aukštą lygį tik maždaug kovo mėnesį . Kitaip tariant, Lietuvoje reiškianti įvyksta pavėlavę lyginant su, pvz., JAV, nes ekonominiai reiškiniai skirtingose šalyse vyksta skirtingu laiku. Kuomet baigsis ar sumažės įvairios išmokos, išseks kuklios gyventojų santaupos, ar lengvai likviduojamas turtas – va tuomet bus labai blogai.
Dar labiau nesutikčiau su nuomonė, kad tiek ankstesnis augimas, tiek dabartinis kritimas yra nulemtas vien lūkesčių. Pasaulio, o ypač Lietuvos ekonomika nuo 2000 metų smarkiai išaugo, o gyvenimas stipriai pagerėjo. Ir pagerėjo tiek, kad nemaža dalis žmonių, turbūt, užsimiršo, kad gyvenimas gali ir blogėti. Ekonominį nuosmukį ar atsigavimą sieti vien su lūkesčiais yra tolygu teigti, kad pvz., lūžusią ranką skauda tik todėl, kad apie ją galvojame.
Greitų receptų atsigavimui nėra. Fiskaliniai stimulai yra populiarūs, bet tik toks ir yra jų esminis poveikis – parodyti, kad valdžia „aktyviai kovoja su krize“. Fiskalinė politika geriausiu atveju gali tik sušvelninti kritimą, bet ne jo išvengti. (Nors, be abejo, šiuo klausimu yra daug pagrįstų nuomonių, o skirtingų šalių fiskalinis stimulas turi skirtingą poveikį).
Nepagrįstas, nepasvertas optimizmas yra įvardijama kaip vienas iš ilgalaikių dabartinės krizės sukėlėjų. Priešlaikinis optimizmas yra toks pat pavojingas. Tikintis, kad nuosmukis jau tuoj baigsis, ar, kad blogiausia jau praeityje, taip pat galima pridaryti klaidų. Tikėtis blogesnio – ne visada pesimizmas.

Labai geras tekstas, pacitavau čia gal pusę. Imkime, ir visa, kas pasakyta, dar paaštrinkime.

Kokia bebūtų žmonių lūkesčių įtaka ekonominiams procesams, valdžia turėtų susilaikyti nuo lūkesčių formavimo politikos. Yra akivaizdžiai absurdiška, kai optimizmo skatinimas tampa oficialia politika, kai abejonės dėl bankų sektoriaus stabilumo prilyginamos ir persekiojamos kaip „neigiamos informacijos skleidimo“ nusikaltimas (Latvija), o apie tikėtiną lito kurso keitimą prabilęs politikas tampa visuotinio smerkimo objektu (Lietuva).

Nebent lūkesčiai kritiškai svarbūs, ar ne?

Lūkesčiai ir dalyvių pasitikėjimas kritiškai svarbūs ponzi schemų stabilumui. Dabartinė ekonomika, kurios šerdis yra centralizuota frakcinė-rezervinė bankininkystė, išties veikia gigantiškų ponzi schemų pagrindu.

Rakursas neįprastas, „nekorektiškas“, bet produktyvus. Suvokti ekonomikos perspektyvas, suprasti vienų ar kitų „gelbėjimo“ būdų įtaką ir turėti adekvačius lūkesčius paprasčiau vadovaujantis būtent tokiu požiūriu.

Žiūrėkite:

• Tipiška ponzi schema veikia pūsdama skolinimąsi, o laisvą kapitalą investuodama. Kai pinigų nepakanka, ponzi schema visuomet bando pasiskolinti dar daugiau. Nieko neprimena?
• Sistema pagrįsta melu. Žinote, finansinio tvarumo įstatyme numatyti trys milijardai litų bankų gelbėjimui iš tiesų jiems visai ir nereikalingi. LB strestestas tikrai įrodė, kad problemų bankų sektoriui kilti negali. Na, jeigu jiems ir būtų skolinama, tai tik mainais į užstatus, kuriuos naudodami jie pasiskolintų ir rinkoje. Litas gal net daugiau, nei 100% padengtas LB atsargomis.
• Ponzi schemos vadovai gali dėti nuoširdžias pastangas didinti savo investicijų efektyvumą. Pavyzdžiui gali kovoti su grobstymais savo versle, paprastinti verslo procedūras, bandyti pritraukti išorės investuotojus. Bernie Madoff’as, štai, iki pat kolapso išlaikė sėkmingai veikiantį, pelningą finansų brokerio verslą. Yra aprašyta situacija, kuomet jis, jau keliolika metų būdamas „po vandeniu“, dėl per didelės rizikos sustabdė pelningą marketmaking’o pervertintoms interneto burbulo akcijoms veiklą. Teisingas, bet koks paradoksalus jo situacijoje (!) sprendimas. Mūsų valdžia kol kas neatsisako statybų sektoriaus paklausos kūrėjo vaidmens.
• Ponzi schemos švaisto pinigus įvaizdžiui. (Lietuviški bandymai nusipelno atskiros pajuokos – nuo nevykusių bandymų niekas netapo drąsesniu, užtat visi dabar turi nuomonę apie patį procesą.)
• Visos ponzi schemos žlunga.

Grįžkime prie mūsų krizių.

Jeigu dalyvavimas ponzi schemoje nėra krizė, tai gelbėtis reikia daugiau skolinantis, didinant ekonomikos efektyvumą, gerinant įvaizdį (tame tarpe slopinant „neigiamos informacijos skleidimą“). Galima tikėtis, kad pasiseks. Dėl ankstesniame įraše įvardintų priežasčių aš manau, kad daugiausia, ko galima tikėtis einant šiuo keliu – tai laikino palengvėjimo.

Ar iš tikrųjų tai būtų sėkmė?

Ne, kadangi visos ponzi schemos žlunga. Stabilizuoti ponzi burbulą – tik atidėti problemą. Tikras sprendimas – bankrotinti pačią schemą, sąžiningai pasidalinti tai, kas liko, ir susitvarkyti taip, kad ant to paties grėblio nebūtų dar kart užlipta.

Turime naikinti centralizuotą bankininkystę ir pinigų monopolį. Privaloma tam sąlyga – pelno mokesčio panaikinimas, pageidautina – ir PVM bei apyvartos mokesčių naikinimas bent jau „piniginiams“ metalams. Tai įmanoma, ir didžiausia kliūtis tam ne reformos sudėtingumas, o valdančiojo elito interesų įtaka. Valdantysis „elitas“ čia – ne vyriausybė, o sluoksnis žmonių, turinčių privilegiją socializuoti savo nuostolius.

Kol kas, susidūrusi su krize, Lietuva dar nepadarė didelių klaidų. Dar nesukišome milžiniškų resursų to visai nenusipelnantiems bankams, nei nepadovanojome jiems indėlininkų pinigų staiga devalvuodami valiutą. Dar galime to išvengti.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Bankai patiria ne likvidumo, o kapitalo problemas
2. Padiskutuokime su Kreiviu
3. Neblogai

2. No socialisation of losses and privatisation of gains. Whatever may need to be bailed out should be nationalised; whatever does not need a bail-out should be free, small and risk-bearing. We have managed to combine the worst of capitalism and socialism. In France in the 1980s, the socialists took over the banks. In the US in the 2000s, the banks took over the government. This is surreal.

Simon Johnson, The Quiet Coup

Looking just at the financial crisis (and leaving aside some problems of the larger economy), we face at least two major, interrelated problems. The first is a desperately ill banking sector that threatens to choke off any incipient recovery that the fiscal stimulus might generate. The second is a political balance of power that gives the financial sector a veto over public policy, even as that sector loses popular support.

(…) At the root of the banks’ problems are the large losses they have undoubtedly taken on their securities and loan portfolios. But they don’t want to recognize the full extent of their losses, because that would likely expose them as insolvent. So they talk down the problem, and ask for handouts that aren’t enough to make them healthy (again, they can’t reveal the size of the handouts that would be necessary for that), but are enough to keep them upright a little longer. This behavior is corrosive: unhealthy banks either don’t lend (hoarding money to shore up reserves) or they make desperate gambles on high-risk loans and investments that could pay off big, but probably won’t pay off at all. In either case, the economy suffers further, and as it does, bank assets themselves continue to deteriorate—creating a highly destructive vicious cycle.

(…) Our future could be one in which continued tumult feeds the looting of the financial system, and we talk more and more about exactly how our oligarchs became bandits and how the economy just can’t seem to get into gear.

The second scenario begins more bleakly, and might end that way too. But it does provide at least some hope that we’ll be shaken out of our torpor. It goes like this: the global economy continues to deteriorate, the banking system in east-central Europe collapses, and—because eastern Europe’s banks are mostly owned by western European banks—justifiable fears of government insolvency spread throughout the Continent. Creditors take further hits and confidence falls further. The Asian economies that export manufactured goods are devastated, and the commodity producers in Latin America and Africa are not much better off. A dramatic worsening of the global environment forces the U.S. economy, already staggering, down onto both knees. The baseline growth rates used in the administration’s current budget are increasingly seen as unrealistic, and the rosy “stress scenario” that the U.S. Treasury is currently using to evaluate banks’ balance sheets becomes a source of great embarrassment.

Under this kind of pressure, and faced with the prospect of a national and global collapse, minds may become more concentrated.

The conventional wisdom among the elite is still that the current slump “cannot be as bad as the Great Depression.” This view is wrong. What we face now could, in fact, be worse than the Great Depression—because the world is now so much more interconnected and because the banking sector is now so big.

Willem Buiter, The green shoots are weeds growing through the rubble in the ruins of the global economy

Until the authorities are ready to draw a clear line between the existing banks in western Europe and the USA, – many or even most of which are surplus to requirements and have become parasitic entities feeding off the tax payer – and the substantive economic activity of bank lending to non-financial enterprises and households, there will not be a robust, sustained recovery.

Cituojami žmonės – prestižinių aukštųjų mokyklų profesoriai – sėkmingas finansininkas ir kultinės knygos autorius, buvęs aukšto rango TVF funkcionierius, FT finansinis apžvalgininkas, anksčiau dirbęs ERPB vedančiuoju ekonomistu. Tezės labai aiškios – tol, kol finansų sektoriaus nuostoliai bus socializuojami, pasaulio ekonomika neatsigaus. Jeigu niekas nepasikeis, pasauliui gresia scenarijus, blogesnis už Didžiąją depresiją.

Didieji bankai sukaupė per daug rizikos ir nuostolių, kuriuos gina visuomenės sąskaita, naudodamiesi per didele politine įtaka. Paliekant nuošalėje teisingumo aspektus (autoriai nenaudoja moralinių argumentų), dabartinė situacija

1. slegia „realiąją“, produktyviąją ekonomiką,
2. yra techniškai neapginama/nestabili.

Pirmojo argumento daug aiškinti nereikia – visuomenė neturi nereikalingų resursų. Antras argumentas mažiau suvokiamas. Simon Johnson, What Next For Banks?

Just as global financial liberalization created the potential for capital to move violently across countries and greatly facilitated speculative attacks on currencies, so financial deregulation within the United States has made it possible for capital markets to attack – or, in less colorful terms, go short or place massive negative bets on – the credit of big banks and, in the latest developments, the ability of the government to bailout/rescue banks.

The latest credit default spreads data for the largest banks show a speculative run underway.  As the system stabilizes, it becomes more plausible that a single big bank will fail or be rescued in a way that involves large losses for creditors.  This would like trigger further speculative attacks on other banks, much as the shorting of countries’ obligations spread from Thailand to Indonesia/Malaysia and then to Korea in fall 1997.

The government’s own policies are facilitating these attacks, because as the Fed and Treasury make progress towards easing credit conditions, this makes it easier and cheaper for large hedge funds and others to take large short positions.  And keep in mind the underlying loss of confidence is self-fulfilling: as you lose confidence, you want to go short, and selling the credit causes further loss of confidence – and banks are forced out of business.

(…) The continuing pressure on banks has nothing to do with populism and everything to do with the internal contradictions of the house of cards they built.  Now they will scramble to limit short selling or find other emergency measures that will protect their credit.  Such partial fixes would do nothing to stop the underlying deterioration of their credit; think about how countries facing currency attacks throw up futile defenses, try to change the rules, and squander their reserves on the way down.

You can see where this is going, but do not cheer. The likely result will be misery for many and further financial chaos around the world.

Šiuolaikiniė finansų sistema neturi imuniteto bankų panikai. Net pačių didžiausių, net valdžios remiamų. Užtenka pakankamam kiekiui sistemos dalyvių tai suvokti, ir finansinis sunaikinimas tampa save išpildančia pranašyste. Tai ir vyksta.

Praktinė išvada mūsų gyvulių ūkiui? Ruoštis dideliam nuosmukiui ir bankų bankrotams. Taupyti resursus – vykstant blogajam scenarijui, jų trūks elementariam pragyvenimui.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Trijų milijardų nepakaks
2. G-20 bankininkai „pasitarė“ su finansų ministrais ir nusprendė
3. Siūlau neimprovizuoti

Prieš sausio 16-tosios profsąjungų rengiamą protesto akciją buvo apsižiūrėta, kad viena iš lažybų bendrovių priima statymus, ar protestas neperaugs į riaušes.

Policija ir VSD vakar popietę suskubo aiškintis, kaip būtų galima kvalifikuoti tokią lažybų bendrovės veiklą. Pareigūnai tikino su tokiu reiškiniu susiduriantys pirmą kartą.

(…) „Triobet“ atstovai vakar baigiantis darbo dienai LŽ pranešė, kad kilus triukšmui dėl šių lažybų buvo įvestas statymų apribojimas – statyti galima ne daugiau kaip tris eurus. Todėl „Triobet“ tikisi, kad dėl tokių menkų pinigų niekas nepuls rengti riaušių.

Dėl riaušių Vilniuje kurstymo [prokuratūra] pradėjo ikiteisminį tyrimą

Lietuvos kriminalistai penktadienį pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo riaušių kurstymo. Pareigūnai praneša, kad tyrimas pradėtas patikrinus spaudoje pasirodžiusią informaciją, jog lošimų bendrovė „Triobet“ siūlo šalies ir užsienio gyventojams lažintis, ar protesto akcijos Vilniuje baigsis riaušėmis.

„Tokių lažybų objektas yra tai, bus ar nebus padarytas nusikaltimas. Be to, lažybos visada turi materialinį interesą, todėl būtina patikrinti, koks yra tikrasis lažybų bendrovės tikslas. Taip pat bus renkama informacija ir apie tuos, kurie atliko statymus, nes asmenys, dalyvaujantys lažybose, gali turėti materialinį suinteresuotumą daryti įtaką protesto akcijų baigčiai“, – aiškino Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroras Simonas Slapšinskas.

Tikiuosi sėkmingai ištyrė

Argumentas apie galimą materialinį lažybų dalyvių suinteresuotumą daryti įtaką pritaikomas ir didesnėms lažyboms. Kalbu, žinoma, apie finansus. Konkrečiai – apie JAV bankų laikomus išvestinius vertybinius popierius (derivatyvus).

OCC’s Quarterly Report on Bank Trading and Derivatives Activities. Fourth Quarter 2008 [33 puslapių pdf]

Executive Summary
•  The notional value of derivatives held by U.S. commercial banks increased $24.5 trillion in the fourth quarter, or 14%, to $200.4 trillion, due to the migration of investment bank derivatives business into the commercial banking system.
•  U.S. commercial banks lost $9.2 billion trading in cash and derivative instruments in the fourth quarter of 2008 and for the year they reported trading losses of $836 million. The poor results in 2008 reflect continued turmoil in financial markets, particularly for credit instruments.
•  Net current credit exposure increased 84% from the third quarter to a record $800 billion, and much of this is attributable to the sharp decline in interest rates in the fourth quarter.
•  Derivative contracts remain concentrated in interest rate products, which comprise 82% of total derivative notional values. The notional value of credit derivative contracts decreased by 2% during the quarter to $15.9 trillion. Credit default swaps are 98% of total credit derivatives.

(…) Derivatives activity in the U.S. banking system is dominated by a small group of large financial institutions. Five large commercial banks represent 96% of the total industry notional amount and 81% of industry net current credit exposure.

Derivatyvai yra finansų instrumentai, kuriuos drąsiai galima lyginti su lažybomis. Lažinamasi iš palūkanų normų, valiutų kursų, vertybinių popierių kainų, žaliavų kontraktų, bankroto įvykių. Lažybų mastas – JAV komercinių bankų atvirų pozicijų dydis (notional value) – $200,4 trilijonų, maždaug 14 kartų daugiau, nei JAV bendrasis vidinis produktas.

Penkių komercinių bankų – J.P.Morgan Chase, Bank of America, Citibank, Goldman Sachs, HSBC – atvirų pozicijų dydis – $176 trilijonai. Šio skaičiaus nereikia sureikšminti, jis rodo lažybų mastą, bet tik iš tolo atspindi riziką. Riziką normaliomis sąlygomis (esant beveik šimtaprocentiniam kontragentų patikimumui) atspindi total credit exposure ir total credit exposure to capital ratio (terminai specifiniai, siekdamas išvengti išsklidimo, neverčiu jų į lietuvių kalbą).

Išrinkau tuos parametrus iš 2008 metų ketvirtojo ketvirčio ataskaitos. Sumos milijonais JAV dolerių, kredito/kapitalo santykiai suapvalinti iki sveikų skaičių procentų (lentelė 25-ame psl.).

Didžiosios derivatyvų penkiukės total credit exposure normaliomis sąlygomis – 1,357 trilijono JAV dolerių. Kontraktų netted current credit exposure 30-40% padengta kontragentų užstatais (kitais finansiniais aktyvais, 4-as psl). Nuosavo kapitalo santykis su aktyvais – visų penkių mažesnis, nei 1%, Goldman Sachs – tik 0.09%. Čia tai lažybos!

Du kartus patikrinau, prieš užrašydamas. Tikrai, kapitalo santykiai tokie, ir tai tik kapitalo santykiai su derivatyvais (pataisymas) išreikšti procentais. Visi bankai dar laiko savo balansuose ir kitus kelis kart kapitalą viršijančius aktyvus, kurie čia neskaičiuojami.

Commercial banks also hold on-balance sheet assets in volumes that are multiples of bank capital.
Note: Total credit exposure is defined as the credit equivalent amount from derivative contracts (RC-R line 54) or the sum of netted current credit exposure and PFE.
Note: The total credit exposure to capital ratio is calculated using risk based capital (tier one plus tier two capital) [nuoroda mano].

82% kontraktų sudaro palūkanų normų derivatyvai. Palūkanas kol kas diktuoja JAV centrinio banko (FED) ir iždo politika.

Mano kukliomis žiniomis, pasaulyje neegzistuoja rizikos valdymo strategijų, kurios leistų suvaldyti riziką esant tokiems „kapitalo pakankamumams“, juo labiau, kad ir sąlygos dabar nėra normalios. (Nubrauktas teiginys buvo per stiprus, kadangi nebuvau pastebėjęs, kad santykiai procentiniai; korektiška konstatuoti tik labai aukštą rizikos lygį)

Nebent Tikėtina, kad uodega vizgina šunį.

Visi penki gali susproginėti, jeigu nesuvizgins. Pavyzdžiui laiku neapskaičiuos palūkanų normų šuolio, išprovokuoto nuolatinio pinigų spausdinimo, ar leis pasklisti kokiai su auksu susijusiai panikai. Rizika tikrai didelė – instrumentų specifika tokia, kad vieno kurio didesnio dalyvio nemokumas gali sukelti nevaldomą grandininę tarpusavio užskaitymų (netting) trūkinėjimo, instrumentų ir portfelių nuvertėjimo reakciją (todėl tekste vis kartoju „normaliomis sąlygomis“).

Vakar JAV pakeistos finansinių aktyvų apskaitos taisyklės, panaikinant prievolę nelikvidžius aktyvus apskaityti rinkos kainomis, optimizmo neprideda. Derivatyvų monstras nelikvidus jau vien dėl savo dydžio; tikėtina, kad dalis tų kontraktų ir dabar buvo apskaitoma labai sąlyginėmis vertėmis. Juridinis laisvos apskaitos įteisinimas gali būti pasiruošimas planuojamiems nusišalinimams nuo pasekmių. Paradoksalu, kad apskaitos standartų atpalaidavimas skelbiamas tą pačią dieną, kaip ir G-20 komunikatas, deklaruojantis finansų sektoriaus kontrolės stiprinimą.

2009.03.08 papildymas. Komentaras ta pačia tema Seeking Alpha: Is Goldman Tempting the Interest Rate Black Swan with 1,056% Risk Exposure?. Bet kokio didesnio kredito/palūkanų/reitingų įvykio atveju, žaidimo dalyviai privalėtų didinti užstatus. Esant dabartiniams rizikos/kapitalo santykiams jie to padaryti nepajėgtų. AIG taip ir „nacionalizavosi“.

Santūraus FT Alphaville pranešimo ta pačia tema US commercial banks lost $9.2bn on derivatives trades in Q4 08 komentavimas išvis uždraustas.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Trijų milijardų nepakaks
2. G-20 bankininkai „pasitarė“ su finansų ministrais ir nusprendė
3. Parex gelbėjimo afera Latvijoje