Lietuva nėra gerovės valstybė, ir niekad tokia nebuvo. Tai prikišamai rodo emigracijos mastai ir demografinio nykimo tendencijos.

Lietuvs ekonomika nepalanki nei darbui, nei verslui. Paprastai akcentuojama per didelė valdiško administravimo našta, ir tai tiesa. Yra dar trys, svarbesnės priežastys. Pirma – teisingumo sistemos korupcija. Teisingumo nebuvimas dalykinei žmonių veiklai – peilis. Antra – banali – per didelis darbo santykių apmokestinimas. Trečia – nerealiai sulyg bendra verslo aplinka  aukštos produktyviai ekonominei veiklai reikalingos žemės ir infrastruktūros kainos.

Apie susitarimų, tame tarpe darbo santykių laisvės problemą kalbu šiame bloge nuo pirmųjų įrašų

• Būtinos reformos
• Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
• Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai
• Totalinis „kovos su nedarbu“ diskusijos debilumas

Nereikia būti genijum, norint suprasti, kad nuosavomis žaliavomis vidaus vartojimui ir eksportui neturtingoje ekonomikoje mokesčiai darbui turi būti konkurencingi.

Kalbant apie žemės ir NT kainų problemas, pradėjęs rašyti šį blogą suvokiau tik pusę reikalo. Ta pusė – akivaizdus faktas, kad žemės vertė paprastai kyla ne vien dėl savininko gerinimų (jei jie išvis vykdomi), bet didesne dalimi dėl aplinkui vykstančios infrastruktūros plėtros. Ne savininko investicijų dėka kylanti žemės vertė yra dovana (sakykime kitaip – perkamosios galios visuomenėje persiskirstymas sluoksniui savininkų, kurie neinvestavo ir nerizikavo), dalį tos vertės ir perkamosios galios augimo sveika susigrąžinti per mokesčius.

Aspektas, kurį suvokiau ne nuo pat pradžių, o vėliau (antra pusė) – tai, kad tokia neapmokestinta žemė nesaugiame investicijų pasaulyje tampa išskirtinai saugia investicija, todėl į ją pradedamas parkuoti kapitalas, ji brangsta. Finansinė paklausa formuoja burbulą, tuomet kapitalas pradedamas ne tik parkuoti, bet ir aktyviai, naudojantis pasiskolintomis lėšomis, investuoti tikintis tolesnio brangimo.

Kaip ir bet kuris kitas spekuliacinio finansų burbulo objektas žemė (ir NT) išbrangsta iki ekonomiškai nepateisinamo lygio. Produktyvios ekonomikos (ne spekuliaciniams) investuotojams jos kaina tampa nekonkurencinga. Tam, ką normaliai turėtų įpirkti mažesnėmis sąnaudomis, produktyvus investuotojas dabar priverstas išleisti daugiau, atitinkamai arba tiesiogiai tam pirkimui, arba sumažėjusių apyvartinių lėšų kompensavimui naudotis bankų kreditu. Lygiai tas pats liečia ir nekilnojamąjį turtą, kuris dirbančiam žmogui tampa nebeįperkamas be kredito.

Finalas – vietoje to, kad žemė dėl uždėtų ant jos mokesčių būtų pigesnė ir įperkama produktyviai ekonominei veiklai, butai – žmonėms, o mokesčius už to sveiko kainų lygio palaikymą gautų valstybė, žemė yra brangi, rentą palūkanų pavidalu už ją gauna privatus finansų sektorius, o mokesčius valstybė plėšia nuo darbo ir jo sukuriamos pridėtinės vertės.

Net jeigu tai būtų lietuviško kapitalo finansų sektorius, pelną kažkaip reinvestuojantis Lietuvoje, tai būtų ekonominė renta ir brutuali dviguba ekonominio nekonkurencingumo priežastis. Bet bankai užsienio. Ką bepridėti.

Prie ko čia gerovės valstybė?

Teisingumo nebuvimas, korupcija, ekonominės rentos yra pagrindinės vis didėjančio turto persiskirstymo visuomenėje ir laisvo finansinio kapitalo pasaulyje koncentracijos priežastys. Pavogtas kapitalas yra ne savu sūriu prakaitu uždirbti pinigai, „ekstraktorius“ jų nenusipelnė ir gerai nežino, kaip juos produktyviai panaudoti. Todėl dalis eina „į mūrą“, dalis – į pasaulines finansų rinkas. Pirma dalis aštrina tik ką aptartą problemą, antra – prarasta potenciali gerovė.

Visuomenė tokioje aplinkoja aiži nuo skurdo, nepasitikėjimo ateitimi, turtinių kontrastų didėjimo, supratimo, kad dirbdamas tiek neužsidirbsi. Prestižas persiskirsto nuo žodžio laikymosi, darbštumo, verslumo, link sugebėjimų prilįsti prie lovio, perlipti per galvas, žinojimo su kuo dalintis, žmogaus statuso vertinimo pagal ryšius su „reikalus tvarkančiais“ ir „problemas sprendžiančiais“. Tradicinės šeimos vertybės tampa vos ne prabanga, didėja tolerancija įvairioms mažiau įpareigojančioms, netradicinėms asmeninių santykių rūšims ir pakraipoms. Vėlines išstumia Helovinas.

Ką daro „buka“ gerovės valstybė – apmokestina tai, ką galima ir reikia apmokestinti – žemę ir gamtos išteklių naudojimą, ir tiesiog išskirsto tai žemesnes pajamas turintiems mažiau privilegijuotiems gyventojų sluoksniams. Rezultatas – nori sutik, nori ne – yra didesnis ekonominis efektyvumas, didesnė bendra gerovė, didesnis saugumas, aukštesnė visuomenės kultūra, mažesnis tokios visuomenės pakantumas neteisingumui ir korupcijai.

Būtent dėl siūlytos radikalios žemės-darbo mokesčių perskirstymo reformos vadinau ką tik Latvijoje nedidele persvara rinkimus pralaimėjusių kairiųjų programą labai progresyvia. Ta programa buvo pristatoma kaip gerovės valstybės tradicijų atsakymas skurdinančiai neoliberaliai Baltijos šalių ekonominei tvarkai.

Manau, kad šiuo metu kylančios ideologinių diskusijų apie progresyvinius mokesčius bangos pagrindinis tikslas yra pseudopozicijos Lietuvos „kairiesiems“ kūrimas, išvengiant išties esminės, Latvijoje atgarsio susilaukusios, Lietuvos elitui nenaudingos politinės programos. (Linkėjimai „no brainer“ progresyvinius mokesčius Lietuvai pasiūliusiam Hadrian). Lyginant su žemės-darbo mokesčių interesų konfliktu, ta diskusija atrodo kaip liliputiška dilema kuriuo galu daužti kiaušinį.

Pridursiu – Tarptautinio valiutos fondo ekspertai nesiekia nuskurdinti Lietuvos, siūlydami įvesti nekilnojamojo turto mokesčius.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2. Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
3. Kubilius apie išlaikytinių visuomenę

Fotografuota Varėnos rajone, apylinkėse palei Pamusių kaimą.

Įstatymo priėmimas ir fizinių asmenų bankroto įteisinimas turėtų neigiamų pasekmių bendrai ekonominei padėčiai, iškreiptų racionalų ekonominį elgesį, didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei skatintų piktnaudžiavimą bankrotu. Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo ir žmonės būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus. Motyvų įteisinti fizinių asmenų bankrotą nepakanka. Dalį fizinių asmenų bankrotui keliamų tikslų galima pasiekti kitomis priemonėmis (ribotos atsakomybės juridinio asmens institutas). Dėl šių priežasčių tikslinga nepritarti Įstatymo projektui bei atsisakyti bet kokio fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimo.

Nesutinku. Pasitelkiami riboti ekonominiai argumentai, ignoruojant sveiką protą ir teisingumą.

Kreditas yra ūkinė veikla, ir kaip bet kuri kita veikla vyksta ribotos informacijos sąlygomis, ir visuomet neša tam tikrą riziką. Nėra jokių fundamentalių priežasčių, kodėl viena kuri tokių sandorių šalis turėtų nešti neribotą tos rizikos realizavimosi atsakomybę. Ta neribota atsakomybė neįgyvendinama nepažeidžiant žmogaus laisvės.

Laisvė negali būti parduodama ar įkeičiama. Sutartys, kuriuose toks laisvės atsisakymas/praradimas numatytas, yra niekinės. Laisvės apribojimas neturi ir negali būti laisvanoriško (rizikingo) sandorio pasekmė.

Kredito piginimas, bet kokia kaina mažinant kredito santykių rizikingumą kreditoriams, nėra ekonominis gėris. Jei kam atrodo kitaip, turėtų susimąstytų, ar teisingai supranta ekonomiką, nuosavybę, rinką ir laisvę.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Susitarimų laisvė
2. Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas
3. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa

Siūloma bankroto trukmė – 3 metai su galimu pusės metų pratęsimu.

Keisčiausia, kebliausia ir turbūt tik formaliai įvykdoma bankroto dalis bus mokumo atkūrimo planų gamyba, tikslinimai ir tvirtinimai.

5 straipsnis.
1. Fizinio asmens, neužsiimančio verslu, mokumo atkūrimo plane (toliau – Planas) turi būti nurodyta:
(…) 6) piniginės lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autorine teise, už teisę į išradimą dividendai, palikimas ir kt. išskyrus pinigines lėšas gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti kiekvieną mėnesį ir per visą bankroto procesą;
7) kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui išmokamų piniginių lėšų sumų, pagrindimas (atskirai nurodant kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos);
(…) 11) kreditorių reikalavimų patenkinimo ir kitų išlaidų apmokėjimo grafikas (toliau – Grafikas).
2. Grafike turi būti nurodyta:
1) kiekvieną mėnesį ir per visą bankroto procesą fiziniam asmeniui išmokama piniginių lėšų suma;
2) kas pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui išmokama piniginių lėšų suma;
3) kas trys mėnesiai ir per visą bankroto procesą išmokama piniginių lėšų suma, skirta bankroto administravimo išlaidoms apmokėti.

Tiek detalus planavimas neįmanomas, tai silpniausia ir labiausiai verta kritikos projekto dalis.

Turbūt labiausiai bus diskutuojamos nuostatos, liečiančios būsto paskolas.

31 straipsnis.
(…) 3. Jei bankrutuojantis fizinis asmuo paskolą kreditoriui užtikrino turtu įkeistu registruojant hipotekoje, tai tokio įkeitimo turi pakakti užtikrinant to kreditoriaus reikalavimams ir šis kreditorius nepretenduoja į kitas bankrutuojančio fizinio asmens pajamas ar kitą jam neįkeistą turtą.

Čia nebus apsieita be demagogijos fontanų. Žiūrėsime, kas iš politikų neatsisakys pabūti bankų kamikadzėmis.

Įstatymas turėtų įsigalioti nuo 2010 m. sausio 1 d.

Projektą pateikė Seimo nariai V.Mazuronis, P.Gražulis, K.Komskis, J.Stanevičius, L.Kernagis, S.Stoma, G.Songaila, V.Baltraitienė, V.P.Andriukaitis, A.Zuokas, V.Bacevičius.

2009.03.26 papildymas. Kaip ir tikėtasi, neigiamą nuomonę suskubo išsakyti A.Šemeta: fizinių asmenų bankroto įteisinimui dabar ne laikas.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kubilius apie fizinių asmenų bankrotą
2. Susitarimų laisvė
3. Parex gelbėjimo afera Latvijoje

Reikėjo drąsos imtis formuoti vyriausybę tokiu metu. Drąsos užteko, iššūkis buvo priimtas. Laiko ir proto pradėti reformas kažkodėl neužtenka.

Iššūkis neeilinis – suvaldyti ekonomiką įsivažiuojančios pasaulinės kredito destrukcijos ir ekonominės recesijos laikotarpiu. Laiko nėra, kapitalo rezervų nėra, tarptautiniai kredito reitingai žemi, žmonių nusivylimas auga, žiniasklaida su opozicija pjauna. „Visokie anarchistai“ mėtosi akmenim.

Ką daryti?

Pripažinti:

• Visos pagrindinės ekonomikos raidą prognozuojančios institucijos – statistikos departamentas ir visi bankai, įskaitant centrinį – jau antri metai „korektiškai“ grybauja.
• Bankų sistema ne tokia stipri, kaip vaizduojama. Vyriausybė rudenį prisiėmė milžiniškus indėlių draudimo įsipareigojimus, kurie gali bet kurią akimirką realizuotis.
• Resursų prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti nėra. Patikimos informacijos apie bankų būklę nėra ir nebus, kol nebus imtasi priemonių ją išreikalauti. Net ir bandymai ką nors išreikalauti gali būti bevaisiai. (Užtenka prisiminti LAIB užsidarymo peripetijas. Niekas nuo to laiko nepasikeitė). Egzistuoja reali bankrotų „kaip įprasta“, su kapitalo išsiurbimu, rizika.
• Vieninteliai realiu laiku prieinami ekonominiai indikatoriai – mokesčių surinkimas ir užsiregistravusių bedarbių kiekis – yra vėluojantys.
• Vyriausybė neturi resursų keynesistiniam ekonomikos stimuliavimui.
• Paskelbtas verslo skatinimo planas gali virsti akibrokštu paaiškėjus, kad verslas nebemato prasmės skolintis, o turintys lėšų bankai – skolinti.

Vežimas dar neapsivertė, bet su pagreičiu rieda į pakalnę. Išeitis yra, tačiau norint ją suvokti, reikia vadovautis ne konjunktūriniu jovalu, o sveiku protu.

Kreditas yra pasitikėjimas. Kredito kolapsas yra pasitikėjimo kolapsas. Procesą reikia valdyti ne karštligiškai ieškant kredito skylėms kamšyti, o atstatant pasitikėjimą. Visų pirma – Lietuvos žmonių. Jeigu pavyktų namie, užsienio investuotojų pasitikėjimas grįžtų savaime.

Ko reikia žmonėms (jų tarpe ir man)?

Bizūno? Ne.
Verslo rėmimo? Ne.
Teisingumo? Taip.
Lyderystės? Pageidautina.

Tikrai nereikia verslo rėmimo?

Tikrai ne. Bet kokia valstybės perskirstymo programa yra geriausiu atveju zero sum žaidimas. Valdžia negali sukurti nei turto/gėrybių, nei produktyvumo, ji gali tik perskirstyti gėrybes iš vienų žmonių kitiems, dalį proceso metu išgrobstydama. Garantijų dalijimas irgi yra perskirstymas, ateities pajamas bandant panaudoti šiandien.

Gal kredito garantijoms ta logika negalioja? Žinoma galioja. Garantijos turi konkrečią vertę. Jų negalima emituoti kiek širdis geidžia, ir jos reikalingos svarbesnei misijai – teisingumo ir pasitikėjimo atstatymui.

Kas gi netvarkoj su teisingumu? Daug kas netvarkoj, sisteminis absurdas tiesiog bado akis:

1. Idiotiška, neefektyvi ir neteisinga prievartinė socialinio draudimo sistema, atimanti iš žmogaus daugiau, nei grąžina. Sodra turi būti likviduota. Sukaupti Sodros įsipareigojimai yra valstybės įsipareigojimai, jie turi būti pripažinti ir vykdomi, bet finansuojant iš valstybės surenkamų logiškų mokesčių. Absurdiško mokesčio panaikinimas suteikia teisę padidinti mažiau absurdiškus.
2. Neefektyvūs, nesurenkami, todėl regresyvūs, sveiku protu nepateisinami pelno ir pajamų mokesčiai neturi egzistuoti. Žmonėms (visuomenei, kurią valdžia turėtų atstovauti) nėra svarbu kištis vieniems į kitų reikalus, apmokestinimo tikslu skirstyti svetimus santykius į darbinius ir tiesiog santykius, vienų kitiems teikiamas paslaugas – į verslą ir tiesiog paslaugas, reglamentuoti tai ir kontroliuoti. Taip pat visuomenės nariai neprivalo vieni kitiems atsiskaitinėti, įrodinėdami savo kaštus ir išlaidas. Nesurinktos lėšos gali būti kompensuojamos padidinant PVM, įvedant lengviau surenkamus nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius.
3. Atsakomybės asimetrija kredito santykiuose, nesėkmės atveju paverčianti skolininką baudžiauninku. Svarstant asmenų bankroto įstatymą siūlomas penkių metų dusinimo laikotarpis nepateisinamas. Ar taip neaišku, kad baudžiava turi būti panaikinta? Ar ne už kredito riziką bankai skaičiuoja palūkanų maržą?
4. Biurokratija ir korupcija (taip akivaizdu, kad vos nepraleidau nepaminėjęs). Ar tikrai reikia pusės metų Saulėlydžio komisijai įsibėgėti? Laisvosios rinkos institutas pasiūlymus pateikė greičiau.
5. Biudžeto deficito finansavimas skolinantis yra neteisingas, nes socialine prasme regresyvus. Skolinamasi iš turtingųjų, palūkanos tampa visos visuomenės įsipareigojimu. Ką tik atliktas valdžios eksperimentas įrodė, kad verslas pakelia ir pajėgia apskaičiuoti PVM tarifo pakeitimus. Akivaizdu, kad turime mokestį, kurio dydis gali būti periodiškai, nors ir kas ketvirtį, keičiamas, tad jo pagalba visuomenė gali beveik realiu laiku finansuoti biudžeto poreikius. Turėdama nedidelį rezervą valstybė gali puikiai balansuoti biudžetą nesiskolindama. (Didelių rezervų kaupimas mokesčių mokėtojų sąskaita irgi nepateisinamas).

Reformos turi būti nukreiptos prieš absurdą, tuomet jos bus populiarios. Žmonių parama tokiu laikotarpiu – tiesiog neįkainojama.

Siūlomos reformos yra pirmas žingsnis kelyje, kaip valstybei atlaikyti ekonominę audrą nesiveliant į merkantilistinius prekybos karus, nekuriant produktyvumo eksportui devalvuojamos valiutos ir skurdinamų piliečių darbo jėgos sąskaita. Šis žingsnis gali būti atliktas greitai, ekonomikos dalyviams iš esmės palengvinant mokesčių skaičiavimą, visumoj padidinant mokesčių sistemos skaidrumą ir efektyvumą. Penkių pasiūlytų reformų pakaktų, kad iš esmės pagerintume nuosavybės santykius ir iškoptume į palankiausių pasaulyje verslo aplinkų dešimtuką.

Pelno ir pajamų mokesčių panaikinimas, padidinant PVM, turėtų milžinišką poveikį vartojimo/investavimo procesams. Darbo ištekliai santykinai atpigtų, nedarbas mažėtų, taupymas ir investavimas taptų patrauklesnis už vartojimą, deficitinė ekonomika beregint taptų pertekline. Mažiau vartotume, bet būtume turtingesni ir pilietiškesni.

Na, bankų gnomai žinoma nebūtų patenkinti, bet jie ne Lietuva. Europartneriai gal bandytų pabarti už „neatsakingą“, skirtingai nuo jų, mokesčių politiką. Krizės akivaizdoje ilgai netriukšmautų, turi savo problemų.

Po pirmo žingsnio turėtų būti žengti kiti, progresyvesni – centrinio banko pinigų monopolio panaikinimas ir PVM’o pakeitimas išteklių vartojimo mokesčiais. Tai būtų kur kas sudėtingesnės, ne taip akivaizdžiai reikalingos, ir didesnius interesus pastumiančios reformos. Kol nežengtas pirmasis žingsnis, neverta apie jas ir kalbėti.

2010.07.18 papildymas. O gal jau ir verta kalbėti, sykį apie gamtos resursų ekonomiką prabilo vedantysis Financial Times ekonomistas Martin Wolf. Why were resources expunged from neo-classical economics?

Something strange happened to economics about a century ago. In moving from classical to neo-classical economics — the dominant academic school today — economists expunged land — or natural resources. Neo-classical value theory — based on marginalism and subjective valuation — still makes a great deal of sense. Expunging natural resources from the way economists think about the world does not.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2. Gerovės valstybė
3. Susitarimų laisvė