DELFI primena, kad krizės nukamuoti latviai, kurie šeštadienį balsavo pirmuosiuose visuotiniuose rinkimuose nuo tada, kai šalis 2008 metais nugrimzdo į giliausią recesijos liūną, vis dėlto sutiko iškęsti daugiau skausmingų ekonominių reformų ir suteikė centro dešiniųjų vyriausybei mandatą tęsti drakonišką taupymo politiką.

Premjero Valdžio Dombrovskio centro dešinės blokas „Vienybė“ įtikinamai laimėjo 10-ojo šaukimo Latvijos parlamento rinkimus, surinkęs 31,1 proc. balsų ir užsitikrinęs 33 Seimo mandatus, sekmadienį paskelbė šalies Centrinė rinkimų komisija.

Antrą vietą užėmė centro kairiosios pakraipos politinių partijų susivienijimas „Santarvės centras“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, surinkęs 26,03 proc. balsų ir savo vietų skaičių Seime padidino nuo 18 iki 29.

Centro dešinioji Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (ŽVS) liko trečioje vietoje su 19,68 proc. balsų ir turės 22 mandatus.

„Santarvės centrui“, kurį remia daugiausia rusakalbiai rinkėjai, programą rengė labai rimta ir visai nerusakalbė „Reform Task Force Latvia“ intelektualų grupė. Ne taip daug trūko, kad rinkimus būtų laimėjęs partijų susivienijimas, deklaruojantis revoliucines progresyvias nuostatas, totaliai konfliktuojančias su visa iki tol EK, TVF, Švedijos bankų Latvijoje vykdyta politika ir interesais. Bandymas jas įgyvendinti būtų sukūręs blogų skolų nurašymo precedentą ir konfliktą, lyginant su kuriuo dabartinės Graikijos/Airijos/Islandijos krizės būtų nublankę kaip vaikų žaidimas.

Galima pastebėti, kad politinis blokas su panašia programa Lietuvoje turėtų geresnius laimėjimo šansus bent dėl kelių priežasčių:

• Lietuvos „dešiniųjų-liberalų“ koalicija, turėdama geresnes startines pozicijas, pridarė per krizę daugiau ekonominių ir politinių klaidų; vienas ryškiausių kontrastų lyginant su latviais buvo padlaižiavimas bankams vilkinant fizinių asmenų bankroto įstatymą,
• elgėsi ir komunikavo arogantiškai,
• ir Lietuvoje prieš panašų susivienijimą nebūtų lengva naudoti „daugiausia rusakalbiai“ demagogijos, nes čia mažesnis tautinis susipriešinimas,

tik neaišku ar mes turime partijų, kurios galėtų vienytis radikalioms pertvarkoms.

Tai ką gi siūlė Latvijos kairieji? Labai gerus dalykus:

• mokesčių naštos nuo darbo santykių perkėlimą ekonominėms rentoms,
• naikinimą prielaidų nereikalingam ekonomikos financializavimui (praskolinimui),
• žemės vertės ir didesnius gamtos resursų mokesčius,
• radikalią nekilnojamojo turto paskolų bankroto tvarką,
• visų užsienio valiutomis Latvijoje išduotų paskolų priverstinį denominavimą (prieš devalvuojant) vietine valiuta.

Siūlė ir prastesnius tradicinio kairiųjų spektro dalykus – progresyvinius mokesčius ir rinkos protekcionizmą.

Tų programų atsiradimas politinėje erdvėje galėjo lemti ir didesnį Latvijos valdžios lankstumą pasiskubinant priimti mažiau radikalų fizinių asmenų bankroto įstatymą, tiek ir panišką skandinaviško bankų kapitalo traukimąsi. Jau vien tai, kad skandinavų bankai be perstojo traukia pinigus ir iš Lietuvos, gali būti ženklas, kad į radikalių politinių pokyčių galimybę žiūrima rimtai.

Gal būt mažiausiai pas mus girdėtas siūlymas įvesti žemės vertės mokestį. Jo išaiškinimui paskirta didelė programos dalis, o trumpai kalbant mokesčio motyvacija ta, kad žemės vertė kyla dėl visos visuomenės – tiek privačių rinkos dalyvių, tiek valstybės vykdomos ekonominės ir infrastruktūros plėtros, ir nėra jokio blogio iš žemės savininko imti už tą vertės didėjimą mokestį. Apmokestinta žemė nepatraukli spekuliantams, ir dėl spekuliacinės paklausos nuslopinimo/nebuvimo brangsta kur kas mažiau, todėl lieka žymiai įperkamesnė realios ekonomikos dalyviams. Situacijos, kai žemės savininkai neturi pajamų šaltinio gali būti sprendžiamos pigių mokestinių kreditų pagalba. Šis mokestis naudojamas keliose moderniose valstybėse – Taivane, Estijoje, Singapūre.

Prieš ilgesnę programos citatą įdedu nuorodas į porą Michael Hudson, aktyvaus „Reform Task Force Latvia“ dalyvio straipsnių Latvijos tema:

2010.10.03 Who Wins? While Labor Unions celebrate Anti-Austerity Day in Europe, European Neoliberals raise the ante: Governments must Lower Wages or Suffer Financial Blackmail.

2010.07.08 Latvia’s Third Option Neither Devaluation nor Austerity, but Tax Restructuring.

Na ir skyrius iš pačios programos (pajuodinimai mano):
(2010.10.10: kažkaip iš karto nepažymėjau – trečios pastraipos „A third plank“ konfiskacinės nuostatos yra perlenkimas.)

An economic program to renew Latvian development

Banks must share responsibility for keeping loans within the debtor’s ability to pay. This basic rule has been violated throughout the world in recent years. This has been largely a result of the banks’ greed in making loans more than limited to 70 percent of the property’s value, as was long the rule in the United States. In view of the fact that Latvia’s currency is under pressure to be devalued – with 87 percent of mortgage debts being denominated in foreign currency – banks should only able to take the house itself when they foreclose. This is the collateral that was supposed to back the loan, and it is what makes mortgage loans different from personal loans. Personal liability should not be permitted for mortgage debtors. There is no better way to prevent banks from making irresponsible loans, and then trying to make the debtor’s pay.

Second, all loans and obligations should be re-denominated in domestic currency. This is similar to what U.S. President Franklin Roosevelt did in the in 1932 when he overruled the gold clause in most loan contracts. (The clause stated that if the price of gold changed, the debt had to paid in gold equivalence.) This was intended to prevent creditors from obtaining a windfall gain and indeed, a gain beyond the ability of debtors to pay and hence at the expense of economic recovery. The economy comes first, not the bankers. This is especially important in today’s world, where there is no longer a constraint on the banking system’s ability to monetize credit.

A third plank of the program to renew Latvia is designed to cope with the problem of abandoned housing, squatters and crime that has plagued foreclosures in the United States. Upon insolvency or foreclosure of residential and commercial property, the foreclosing bank must put it up for auction within one month, to be sold at a market price. The current occupant (either the indebted owner or renter) will have the right to match the bid. Our plan is for the government to set up a bank to lend the occupant funds to buy the property, converting its current rental value into mortgage debt service. At current prices, the new mortgage may be about 30 percent of the existing debt – and it will be denominated in domestic currency. The oligarchs seem happy with this, because loans on the large public utilities and other assets they have taken over and borrowed against also will be redenominated in domestic currency.

In October 2009, Latvia’s Prime Minister endorsed the first plank of this program, saying that there should be no more personal liability for mortgage debt. The Swedish finance minister became furious and said that this would break all tradition. The Harmony Centre (“Concord”) Party replied that the tradition to which Sweden seemed to be referring was feudalism, and reminded Sweden that Latvia threw off the Swedish yoke back in the 17th century – and threw out the German land barons in 1905.

There is a case of cognitive dissonance when it comes to structural financial and fiscal reform. Most people are not aware that a workable alternative exists, one that was viewed for a century as being the free market alternative – a market free of unearned income and “empty” pricing. Students no longer are taught that economic thinkers have spent the last seven centuries discussing better modes of taxation, banking and pricing, based on the ability to distinguish between economically necessary costs and income, and unnecessary costs.

The classical reformers sought to complete what they viewed as the economic program of industrial capitalism: to throw off the remaining legacy of feudalism, above all the landlord aristocracy that used to be called the idle rich, and also predatory bankers – a cosmopolitan interest typically working with absentee owners, monopolists and other rent-extracting parties. Landowners, privatizers and monopolists are now backed by their international bankers, joining forces to become a new aggressive power as financial speculators. Their activities are not necessary for the industrial economy to operate, but are a rentier overhead that slows it down.

The most important plank of our program concerns the tax system. Like most other post-Soviet economies that have been neoliberalized, Latvia has a dysfunctional flat tax on employment – a total tax burden (labor, employer, and social tax) of over 50%. This is the major factor pricing Latvian labor out of global markets. We urge that the tax be shifted off labor and its employers onto where the classical economists urged it to be placed: on the land and natural resources, presently taxed at less than 1% of their value.

This would “reform the reformers.” We expect that the EU and its commercial bankers will fight against this tax shift, fearing that it might spread to other countries. That ultimately is the economic and financial war in which Latvia is caught up as prime victim. Fiscal reform must be a key element in financial reform, because the two prongs of reform are symbiotic. Taxing the land will save its rental value from being capitalized into bank loans. Our aim is to limit bank credit to the financing of creating new means of production, not merely to bolster the price of unproductive, extractive privileges and property claims.

Our recommendations are those of centuries of classical liberal economics, from the French Physiocrats through Adam Smith, John Stuart Mill to America’s Progressive Era reformers. In rejecting their classical economic and fiscal logic, Latvia’s neoliberal planners are much like fundamentalist believers in Genesis were offended when Thomas Huxley defended the theory of evolution. “Respectable churchgoers were appalled. ‘Let us hope it is not true,’ cried one horrified lady upon hearing that humans were descended from apes, ‘but if it is, let us pray that it will not become generally known.’”

This is the attitude taken today by Latvia’s neoliberal leaders. They would like to hope that the ideas of the men they cite as their intellectual patron saints – Adam Smith, et al. – did not really say what they did. But facts are facts. The dysfunctional tax system, financial system and dismantling of public enterprise and a public banking option run counter to the idea of free markets held for centuries by the classical liberals. Their idea of a free market was a market free of unearned income, free of land rent and predatory financial charges. Latvia’s neoliberal rulers have been busy loading down the economy with these charges during their entire time of office. The result has been an economic and demographic death spiral for Latvia.

Latvia’s financial and economic problems are not natural, nor are they inevitable. Latvia can still become a highly competitive industrial and agricultural producer with a high standard of living. All it needs to do is end the radical neoliberal experiment – an experiment which, after all, was designed to destroy Russian Soviet military power, sweeping up Latvia’s unfortunate economy in the backwash.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kapitalizmas be bankroto – kaip religija be pragaro
2. Dombrovskis inicijuoja būsto paskolų reformą (atnaujinimai teksto pabaigoj)
3. xxx formos recesija

ITAR-TASS pranešimas: Russian pensions in 2010 to grow 46% – Putin

Forbes: Russia Putin sees economy boost from higher pensions

Leo Kolivakis, Pension Pulse blogas: Putin for Pensions?

Socializmas? Taip, socialinio draudimo mokesčius irgi planuojama didinti iki 34%. Bet geresnis modelis už socializmą bankams, o kapitalizmą visiems kitiems. Kolivakis:

Regardless of the reasons, I think Putin is onto something. Now, if only we can figure out a way to redistribute income from Wall Street crooks back into the pensions they keep plundering.

Lietuviškuose rietenose dėl biudžeto bankų rizika ir galimi gelbėjimų kaštai sutartinai ignoruojami. Visai be reikalo – rizika niekur nedingo. Gyventojų mokumo mažėjimas ją tik didina.

Labai aiškiai noriu pasakyti, kad nesiūlau didinti pensijas. Tik konstatuoju, kad dabartiniai pensijų mažinimo projektai yra apgailėtinas dabartinės valdžios nesugebėjimo vykdyti reformas rezultatas.

Papildymas 2009.12.01. Rimantas Rudzkis, vz.lt:

Šiuo metu ypač daug diskutuojama apie socialinių išmokų mažinimą, kurių lygis pernai gerokai pakilo. Sunkmečio sąlygomis jį tenka nuleisti, tačiau verta palyginti Lietuvos ir ES statistinius duomenis: š.m. pirmąjį pusmetį socialinėms išmokoms Lietuva skyrė penktadaliu mažesnę BVP dalį nei ES, o biudžetininkų algoms – ketvirtadaliu didesnę, nors ir ES senbuvės yra pernelyg biurokratizuotos.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Apie blogas ir geras devalvacijas
2. Reformos neatitinka laikmečio iššūkių
3. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?

Ar kas nors žino rimtų argumentų, kodėl Lietuvoje negali būti atlikta tikra mokesčių reforma, panaikinant pelno ir pajamų mokesčius?

Gal kas žino geresnį realios ekonominės reformos būdą?

Argumentai prieš pelno ir pajamų mokesčius:

• Moraliniai – varžo susitarimų laisvę, įgalina visai nereikalingą vienų žmonių kišimąsi į kitų reikalus, slopina verslumą ir savarankiškumą, skatina žmonių susvetimėjimą.
• Ekonominiai – šie mokesčiai iš principo sunkiai administruojami, lengvai apeinami, nesurenkami. Kuo didesni pelnai, tuo didesnė motyvacija juos slėpti, kas sėkmingai ir daroma. Faktiškai šie mokesčiai yra regresyvūs, taigi žaloja ekonomiką.
• Šių mokesčių skaičiavimas ir administravimas yra sudėtingas, darbui imlus, ekonomiškai neproduktyvus procesas.
• Pajamų mokesčiai nukreipti į darbo santykius, iš esmės juos baudžia ir skatina bedarbystę.

Narystė Europos sąjungoje Lietuvos neįpareigoja tuos mokesčius turėti.

Nuliniai pelno ir pajamų mokesčiai nepaverčia valstybės nelegalių pinigų plovimo rojumi, ir neužtraukia jokių tarptautinių sankcijų. (Mokesčių rojais laikomos valstybės, neregistruojančios nuosavybės, griežtai saugančios bankų klientų paslaptį, nebendradarbiaujančios su kitoms jurisdikcijoms finansinių nusikaltimų tyrime.)

Nei parlamentinė dauguma, nei opozicija neturi jokių logiškų ekonominės reformos vizijų. Nestabili (ir vis labiau blogėjanti) Lietuvos ekonomikos ir bankų sektoriaus situacija nesuteikia politiniam ir finansiniam elitui didelių galimybių priešintis (o teikia motyvaciją palaikyti), jeigu pakankamai apsisprendusi ir motyvuota piliečių grupė pareikalautų įtraukti reformos klausimus į darbotvarkę.

Kodėl nereikėtų to padaryti?

Jeigu neiškils kokių rimtų argumentų prieš, nematau priežasties, kodėl Lietuvos piliečiai negalėtų inicijuoti pelno ir pajamų mokesčių panaikinimo.

Beje, 2010 biudžeto projekte

Iš gyventojų pajamų mokesčio į nacionalinį biudžetą planuojama gauti 3 308,8 mln. litų kas sudaro apie 20,3 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 m. – tai bus apie 24 proc. mažiau.

Į valstybės biudžetą pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio planuojama gauti 877,8 mln. litų arba 26,8 proc. mažiau nei planuojama gauti 2009 m.

Iš pelno mokesčio kitąmet planuojama gauti apie 907,7 mln. litų, o tai sudarys 6,9 proc. visų valstybės biudžeto pajamų. Palyginus su 2009 metais, tai yra 47,9 proc. mažiau.

Papildymas 2010.07.03. Kodėl lietuvių milijardai pabėgo į Nyderlandus?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Šemeta „Mažeikių naftos“ monopolio sargyboje
2. Gerovės valstybė
3. Viena blogiausiai valdomų ekonomikų pasaulyje

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Gerovės valstybė
2. Trys tigrai
3. Reformos neatitinka laikmečio iššūkių

Vasarį metinė infliacija siekė 8,7 proc.

Vien per vasario mėnesį vartojimo prekių ir paslaugų kainos padidėjo 0,3 procento. Prekių kainos padidėjo 0,2, paslaugų – 0,5 procento, praneša Statistikos departamentas.

Vasario mėnesį bendrajam vartotojų kainų pokyčiui didžiausią įtaką turėjo 2 proc. pabrangę alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai, 0,8 – sveikatos priežiūros grupės prekės ir paslaugos, 0,9 – viešbučių, kavinių ir restoranų paslaugos ir 1,4 procento atpigę drabužiai ir avalynė.

Suderinta metinė infliacija – 8,5 proc. (skaičiuojama pagal kitą metodiką).

Pramonės produkcija Lietuvoje traukiasi

Statistikos departamentas praneša, kad 2009 m. sausio–vasario mėn., palyginti su 2008 m. sausio–vasario mėn., pramonės produkcija sumažėjo 11,2 procento, eliminavus darbo dienų skaičiaus įtaką, – 9,1 procento.

Valdžios skola – 17,1 proc. prognozuojamo BVP

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Trys tigrai
2. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?
3. Trijų milijardų nepakaks

Kalbėsiu tik apie kelis dalykus, kurie man pačiam yra visiškai aiškūs. Leisiu sau būti kategorišku.

Pamatinis principas – žmogaus laisvės riba yra kitų žmonių laisvė. Visos etikos, tvarkos, teisingumo, lygybės doktrinos tėra vertingos tiek, kiek jį atitinka. Jeigu neatitinka, žmogui jos neprivalomos. Taškas.

Yra svarbių etinių ir filosofinių niuansų. Kol kas pakalbėsiu apie šioje visuomenėje akis badančias konkretybes.

Susitarimų laisvės ribos

Galima tartis dėl bet ko, kas nepažeidžia pamatinio laisvės principo. Tai reiškia, kad laisvės negalima parduoti ar įkeisti – žmogus gali žadėti, kad jis parsiduos į baudžiavą ar vergiją ar kaip kitaip atsisakys savo laisvės, tačiau kita susitarimo šalis neturi teisės reikalauti tokio susitarimo vykdymo. Tai aiški riba, nusakanti visų susitarimų teisėtumą.

Gera diskusija apie tai Giedriaus bloge.

Konkretybė – fizinio asmens bankroto klausimas. Jeigu asmuo nevykdo įsipareigojimų, kreditorius turi teisę į sandorio metu įkeistą, gal būt dar viešuosiuose registruose registruotą turtą ir į nevykdymo fakto paviešinimą, ne daugiau. Išieškojimas neturėtų būti nukreipiamas į neregistruotą turtą, nes tokį turtą sukontroliuoti įmanoma tik prievarta, pažeidžiant skolininko laisvę.

Šiuo metu svarstomas fizinių asmenų bankroto įstatymas. Jis nepakankamai liberalus, bet net ir tokio priėmimas šioje visuomenėje būtų žingsnis į priekį, lyginant su iki šiol galiojusia skolininkų baudžiava.

Mokesčiai

Fundamentalus klausimas, teisingas atsakymas į kurį reikalauja nuosavybės ribų apibrėžimo. Kai kurie (mokesčiai), kaip bežiūrėtum, yra absurdiškesni už kitus – tai mokesčiai už žmonių vieni kitiems laisva valia teikiamas paslaugas – pelno, pajamų, leidimo verstis viena ar kita veikla.

Žmonės laisvi tartis, vieni kitiems dirbti, teikti paslaugas, ir neprivalo už tai atsiskaitinėti, nei turi teisę kontroliuoti kitų žmonių susitarimus, kol tie neprašo. Atrodo taip akivaizdu, ir visgi turime tas nesąmones. Paslaugos esą yra produktas, bendrojo vidinio produkto ir ekonomikos neatskiriama dalis. O pelno apmokestinimas esą yra teisingumo ir lygybės išraiška – kas uždirba daugiau, turi mokėti daugiau į bendrą katilą.

Tai net ne baudžiaviniai, tai vergoviniai santykiai. Jie kertasi su sveiku protu, asmeniniame lygmenyje mes visi suvokiame neteisingumą ir sukamės nuo tų mokesčių kaip tik galime. Bet doktrinai prieštarauti viešai dažniausiai nesugebame, būname nuginkluojami tiesiog primityviausiais argumentais (tai norite, kad Mažeikių nafta (Maxima, Telekomas, dar kas nors turtingas) nemokėtų Lietuvai mokesčių?)

Realybė tokia – pelno, o asmeniniame lygmenyje – pajamų mokesčiai mokami tiek, kiek jų mokėjimas yra pigesnis už išsisukimą. Kuo didesnis kapitalas, tuo daugiau alternatyvų, ir tuo santykinai mažiau jų sumokama. Praktiškai silpnieji juos moka stipriesiems. Ir tai dar ne didžiausia blogybė.

Kur kas blogiau tai, kad su visais šiais mokesčiais susiję reikalavimai varžo ekonominę laisvę, slegia ekonominę veiklą, ir faktiškai skurdina visą visuomenę. Skurdina labai smarkiai. Bet ir tai dar ne didžiausia blogybė.

Didžiausia blogybė, kad pelno ir pajamų mokesčiai užtikrina ir peni pinigų monopolį.

Pinigai

Pinigai turėtų būti sutarties dalykas. Bet kokie žmonių, žmonių bendrijų, įmonių įsipareigojimai, kuriuos galima perduoti kitiems, gali atlikti pinigų funkcijas. Pinigai gali būti paremti konkrečiu įkeistu / saugyklose saugomu turtu (pvz. auksu) arba kokiais kitais įsipareigojimais / vertybiniais popieriais.

Pinigų gamyba turėtų būti laisva ekonominė veikla, konkurencijos objektas. Skirtingos pagal padengimo ir emisijos taisykles pinigų rūšys organiškai kiltų iš ekonominių santykių ir ekonominių poreikių. Vieni pinigai geriau atliktų taupymo / kaupimo įrankio funkciją, kiti – atsiskaitymo, dar kiti galėtų būti rizikingesnių susitarimų ir kredito sandorių instrumentu. Be jokios abejonės, laisvais pinigais paremta ekonominė veikla būtų daug produktyvesnė už dabartinę ekonomiką.

Bet tai jau būtų kita visuomenė. Dabartinė yra prievartaujama naudoti monopolinius pinigus, „padengtus“ centrinių bankų įsipareigojimais. LB atveju tai (ribotas) įsipareigijimas iškeisti fiksuotu kursu litus į eurus. Daugumos kitų centrinių bankų, taip pat ir ECB – įsipareigojimais emituoti saikingai, užtikrinanant visiems vienodą, nuolatinį „priimtino lygio“ nuvertėjimą.

Monopolis, didžiausią naudą iš kurio gauna frakcinis-rezervinis bankų kartelis, laikosi ant dviejų stulpų

• prievolės naudoti apskaitai nacionalinę valiutą,
• mokesčių (ne tik pelno ir pajamų, bet ir apyvartos bei pridėtinės vertės), padarančių alternatyvinių pinigų cirkuliavimą legaliai neįmanomu,

o jo pelningumą žymia dalimi lemia prievartinis, per tuos pačius mokesčius veikiantis senjoražas žmonių darbui.

Pasirinktinis „teisingumas“

Kas be ko, visuomenės nariams stengiantis pelno ir pajamų mokesčių išvengti, daugelis žmonių formaliai tampa pažeidėjais ir tuo pačiu – pasirinktinio „teisingumo“ taikiniais. Labai skaudi konkretybė tiems, kas susidūrė.

Visuomenė turi būti ir yra žiauriai indoktrinuota, kad kentėtų šį absurdą. Kirba mintis: ar tikrai tos doktrinos nesugriaunamos?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?
2. Apie blogas ir geras devalvacijas
3. Gerovės valstybė

Reikėjo drąsos imtis formuoti vyriausybę tokiu metu. Drąsos užteko, iššūkis buvo priimtas. Laiko ir proto pradėti reformas kažkodėl neužtenka.

Iššūkis neeilinis – suvaldyti ekonomiką įsivažiuojančios pasaulinės kredito destrukcijos ir ekonominės recesijos laikotarpiu. Laiko nėra, kapitalo rezervų nėra, tarptautiniai kredito reitingai žemi, žmonių nusivylimas auga, žiniasklaida su opozicija pjauna. „Visokie anarchistai“ mėtosi akmenim.

Ką daryti?

Pripažinti:

• Visos pagrindinės ekonomikos raidą prognozuojančios institucijos – statistikos departamentas ir visi bankai, įskaitant centrinį – jau antri metai „korektiškai“ grybauja.
• Bankų sistema ne tokia stipri, kaip vaizduojama. Vyriausybė rudenį prisiėmė milžiniškus indėlių draudimo įsipareigojimus, kurie gali bet kurią akimirką realizuotis.
• Resursų prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti nėra. Patikimos informacijos apie bankų būklę nėra ir nebus, kol nebus imtasi priemonių ją išreikalauti. Net ir bandymai ką nors išreikalauti gali būti bevaisiai. (Užtenka prisiminti LAIB užsidarymo peripetijas. Niekas nuo to laiko nepasikeitė). Egzistuoja reali bankrotų „kaip įprasta“, su kapitalo išsiurbimu, rizika.
• Vieninteliai realiu laiku prieinami ekonominiai indikatoriai – mokesčių surinkimas ir užsiregistravusių bedarbių kiekis – yra vėluojantys.
• Vyriausybė neturi resursų keynesistiniam ekonomikos stimuliavimui.
• Paskelbtas verslo skatinimo planas gali virsti akibrokštu paaiškėjus, kad verslas nebemato prasmės skolintis, o turintys lėšų bankai – skolinti.

Vežimas dar neapsivertė, bet su pagreičiu rieda į pakalnę. Išeitis yra, tačiau norint ją suvokti, reikia vadovautis ne konjunktūriniu jovalu, o sveiku protu.

Kreditas yra pasitikėjimas. Kredito kolapsas yra pasitikėjimo kolapsas. Procesą reikia valdyti ne karštligiškai ieškant kredito skylėms kamšyti, o atstatant pasitikėjimą. Visų pirma – Lietuvos žmonių. Jeigu pavyktų namie, užsienio investuotojų pasitikėjimas grįžtų savaime.

Ko reikia žmonėms (jų tarpe ir man)?

Bizūno? Ne.
Verslo rėmimo? Ne.
Teisingumo? Taip.
Lyderystės? Pageidautina.

Tikrai nereikia verslo rėmimo?

Tikrai ne. Bet kokia valstybės perskirstymo programa yra geriausiu atveju zero sum žaidimas. Valdžia negali sukurti nei turto/gėrybių, nei produktyvumo, ji gali tik perskirstyti gėrybes iš vienų žmonių kitiems, dalį proceso metu išgrobstydama. Garantijų dalijimas irgi yra perskirstymas, ateities pajamas bandant panaudoti šiandien.

Gal kredito garantijoms ta logika negalioja? Žinoma galioja. Garantijos turi konkrečią vertę. Jų negalima emituoti kiek širdis geidžia, ir jos reikalingos svarbesnei misijai – teisingumo ir pasitikėjimo atstatymui.

Kas gi netvarkoj su teisingumu? Daug kas netvarkoj, sisteminis absurdas tiesiog bado akis:

1. Idiotiška, neefektyvi ir neteisinga prievartinė socialinio draudimo sistema, atimanti iš žmogaus daugiau, nei grąžina. Sodra turi būti likviduota. Sukaupti Sodros įsipareigojimai yra valstybės įsipareigojimai, jie turi būti pripažinti ir vykdomi, bet finansuojant iš valstybės surenkamų logiškų mokesčių. Absurdiško mokesčio panaikinimas suteikia teisę padidinti mažiau absurdiškus.
2. Neefektyvūs, nesurenkami, todėl regresyvūs, sveiku protu nepateisinami pelno ir pajamų mokesčiai neturi egzistuoti. Žmonėms (visuomenei, kurią valdžia turėtų atstovauti) nėra svarbu kištis vieniems į kitų reikalus, apmokestinimo tikslu skirstyti svetimus santykius į darbinius ir tiesiog santykius, vienų kitiems teikiamas paslaugas – į verslą ir tiesiog paslaugas, reglamentuoti tai ir kontroliuoti. Taip pat visuomenės nariai neprivalo vieni kitiems atsiskaitinėti, įrodinėdami savo kaštus ir išlaidas. Nesurinktos lėšos gali būti kompensuojamos padidinant PVM, įvedant lengviau surenkamus nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius.
3. Atsakomybės asimetrija kredito santykiuose, nesėkmės atveju paverčianti skolininką baudžiauninku. Svarstant asmenų bankroto įstatymą siūlomas penkių metų dusinimo laikotarpis nepateisinamas. Ar taip neaišku, kad baudžiava turi būti panaikinta? Ar ne už kredito riziką bankai skaičiuoja palūkanų maržą?
4. Biurokratija ir korupcija (taip akivaizdu, kad vos nepraleidau nepaminėjęs). Ar tikrai reikia pusės metų Saulėlydžio komisijai įsibėgėti? Laisvosios rinkos institutas pasiūlymus pateikė greičiau.
5. Biudžeto deficito finansavimas skolinantis yra neteisingas, nes socialine prasme regresyvus. Skolinamasi iš turtingųjų, palūkanos tampa visos visuomenės įsipareigojimu. Ką tik atliktas valdžios eksperimentas įrodė, kad verslas pakelia ir pajėgia apskaičiuoti PVM tarifo pakeitimus. Akivaizdu, kad turime mokestį, kurio dydis gali būti periodiškai, nors ir kas ketvirtį, keičiamas, tad jo pagalba visuomenė gali beveik realiu laiku finansuoti biudžeto poreikius. Turėdama nedidelį rezervą valstybė gali puikiai balansuoti biudžetą nesiskolindama. (Didelių rezervų kaupimas mokesčių mokėtojų sąskaita irgi nepateisinamas).

Reformos turi būti nukreiptos prieš absurdą, tuomet jos bus populiarios. Žmonių parama tokiu laikotarpiu – tiesiog neįkainojama.

Siūlomos reformos yra pirmas žingsnis kelyje, kaip valstybei atlaikyti ekonominę audrą nesiveliant į merkantilistinius prekybos karus, nekuriant produktyvumo eksportui devalvuojamos valiutos ir skurdinamų piliečių darbo jėgos sąskaita. Šis žingsnis gali būti atliktas greitai, ekonomikos dalyviams iš esmės palengvinant mokesčių skaičiavimą, visumoj padidinant mokesčių sistemos skaidrumą ir efektyvumą. Penkių pasiūlytų reformų pakaktų, kad iš esmės pagerintume nuosavybės santykius ir iškoptume į palankiausių pasaulyje verslo aplinkų dešimtuką.

Pelno ir pajamų mokesčių panaikinimas, padidinant PVM, turėtų milžinišką poveikį vartojimo/investavimo procesams. Darbo ištekliai santykinai atpigtų, nedarbas mažėtų, taupymas ir investavimas taptų patrauklesnis už vartojimą, deficitinė ekonomika beregint taptų pertekline. Mažiau vartotume, bet būtume turtingesni ir pilietiškesni.

Na, bankų gnomai žinoma nebūtų patenkinti, bet jie ne Lietuva. Europartneriai gal bandytų pabarti už „neatsakingą“, skirtingai nuo jų, mokesčių politiką. Krizės akivaizdoje ilgai netriukšmautų, turi savo problemų.

Po pirmo žingsnio turėtų būti žengti kiti, progresyvesni – centrinio banko pinigų monopolio panaikinimas ir PVM’o pakeitimas išteklių vartojimo mokesčiais. Tai būtų kur kas sudėtingesnės, ne taip akivaizdžiai reikalingos, ir didesnius interesus pastumiančios reformos. Kol nežengtas pirmasis žingsnis, neverta apie jas ir kalbėti.

2010.07.18 papildymas. O gal jau ir verta kalbėti, sykį apie gamtos resursų ekonomiką prabilo vedantysis Financial Times ekonomistas Martin Wolf. Why were resources expunged from neo-classical economics?

Something strange happened to economics about a century ago. In moving from classical to neo-classical economics — the dominant academic school today — economists expunged land — or natural resources. Neo-classical value theory — based on marginalism and subjective valuation — still makes a great deal of sense. Expunging natural resources from the way economists think about the world does not.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa
2. Gerovės valstybė
3. Susitarimų laisvė

Per viešuosius pirkimus „išplaunama“ iki 1,5 mlrd. Lt, skelbia alfa.lt.

Vien tik pernai valstybinių viešųjų pirkimų suma siekė daugiau kaip 13 mlrd. Lt. Apklausa, kurioje dalyvavo penki šimtai Lietuvos verslo įmonių vadovų, liudija, kad „atkato“ keliu į kišenes nugula nuo 0,5 iki 1,5 mlrd. Lt.

Lietuvos specialiųjų tyrimų tarnybos, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus bei Viešųjų pirkimų tarnybos atliktas viešųjų pirkimų (VP) skaidrumo tyrimo tyrimas parodė, kad nuo 2005 m. šioje srityje skaidrumo nepadaugėjo.

(…) Remiantis tyrimo rezultatais, neskaidriausiu Lietuvoje laikomas statybų sektorius. Po jo rikiuojasi energetikos, susisiekimo, sveikatos priežiūros ir IT sektoriai.

Sergejaus Muravjovo, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovo, teigimu, dažniausias įvardijamas „atkatas“ siekia nuo trijų iki penkių procentų, vadinasi, per metus gali nutekėti iki 1,5 mlrd. Lt.

Trys-penki procentai? Juokaujate. Gal įmonių vadovai drovėjosi atsakinėdami į STT organizuojamos apklausos klausimus. IT sektoriuje valdiški projektai daromi nemažiau kaip dvigubomis kainomis, o tai pagal šią apklausą tik penktas pagal neskaidrumą sektorius. Kultūros finansavimas išvis nepateko į sąrašą, tarsi Vilnius būtų kokios kitos valstybės „kultūros sostinė“.

Interneto komentatoriai nesutinka su tokiu nuosaikiu vertinimu ir argumentuoja labai logiškai: grąžinama dalis (apklausoje įvertintas „atkatas“) yra atsidėkojimas už sukeltą kainą. O kur dar permokėti pinigai, ar jie nelaikomi išgrobstytais?

Ką realią veiklą vykdančių įmonių vadovai gali pasakyti apie pirkimus, kuriuose paslaugos (VEKS, Operos ir baleto teatro scenos remonte, kai kuriuose dideliuose IT projektuose) perkamos už dešimteriopas kainas? Ten jau sąvoka „atkatas“ nebepritaikoma, fiktyvūs paslaugų tiekėjai tiesiog yra užsakovų samdomi pasirašyti dokumentus už nedidelį mokestį. Gal kas įsivaizduoja tokį fiktyvų tiekėją uoliai atsakinėjantį į Trasparency International – STT anketos klausimus?

Skaičiai, manau, turėtų būti gerokai didesni. Mano vertinimu šioje valstybėje

• viešuosiuose pirkimuose išgrobstoma kokie 20-30% lėšų (2,5-4 mlrd.lt),
• lėšų, naudojamų ne viešiesiems pirkimams, įvairiais būdais išgrobstoma mažiausiai 10% (~1,5 mlrd.lt),
• nesukontroliuojant krovinių tranzito ir didžiųjų pramonės įmonių eksporto pajamų (čia specialiai vardinu tas sritis, kurias sukontroliuoti galima), nesurenkama dar koks 1 mlrd.lt (šiemet ir tranzito, ir didžiųjų įmonių eksporto apimtys mažės, tad šis skaičius, teisingai ar neteisingai jį įvertinau, bus ženkliai mažesnis),
• valdiškos išlaidos privataus sektoriaus nuostolių finansavimui (FlyLAL, garantijos bankams, blogų aktyvų įsigijimai) šiemet sudarys mažiausiai 0,5-1,5 mlrd.lt.

Išeina 5-8 milijardai litų, neskaitant privatizavimų. Po porą tūkstančių litų „ant galvos“ kiekvienam gyventojui.

Gal nuostolių kompensavimų pagal išdalintas privačiam sektoriui garantijas nereikėtų laikyti grobstymu?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Trijų milijardų nepakaks
2. G-20 bankininkai „pasitarė“ su finansų ministrais ir nusprendė
3. Mauras: ar sušelpsime bankų akcininkus?