24 libertarų tipai

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Menkai suvokiamos rizikos
2. Škvalo padariniai
3. G-20 bankininkai „pasitarė“ su finansų ministrais ir nusprendė

1. Galima nieko nedaryti, ignoruojant bankų ir valiutos krizės riziką, viliantis, kad valdžios vadybininkai suvaldys „vidinę defliaciją“. Esu skeptiškas tokio scenarijaus sėkme. Toks, kaip dabar vykdomas, „defliacijos administravimas“, jau nekalbant apie ekonominį neefektyvumą ir skausmingumą, įmanomas tik šiuo metu pasaulio centrinių bankų vykdomos refliacijos ir rinkų euforijos kontekste. Ta euforija gali baigtis daug greičiau, negu norėtųsi. Iš visų įmanomų variantų šis kol kas labiausiai primena „kelią į bedugnę“.

2. Nusivažiuoti iki pinigų krizės, tuomet įvykdyti vienkartinį lito devalvavimą, o kad būtų tikriau dėl ateities gal net vienašališkai įsivesti eurą. Nieko gero tame nematau, išskyrus nuostolio pripažinimą vietoje jo stūmimo ateitin. O kas toliau?

3. Geresnė išeitis už pirmą ir pusinį antrą būdą būtų devalvacija atsisakant valiutų valdybos. Litas devalvuojamas, valstybės iždui grąžinamos pinigų emisijos funkcijos, įsivedant kintamą valiutos kursą. Jeigu jau vistiek sėdi 840 darmojedų, tai tegul nors kokį darbą dirba. Bent jau monetarinę diskusiją susigrąžintume į viešąją erdvę.

Šioje vietoje nuosekliai už valdžios mažinimą pasisakantys žmonės turėtų pasipiktinti, kad siūlau didinti CB valdžią. Nesiūlau, tik lyginu alternatyvas. Rašydamas „geresnė išeitis“, turiu omenyje – mažiau absurdiška už centrinio banko funkcijų perdavimą Stokholmui ir kubilizmo ekonominę politiką Lietuvoje.

Apskritai devalvavimas ir lankstaus valiutos kurso įvedimas būtų geriau už dabartinę pinigų palaikymo auginant valstybės skolą politiką. Valstybės skola krenta tik ant mokesčių mokėtojų pečių, o devalvavimas nuostolius paskirsto atvirkščiai ir plačiau:

• atvirkščiai proporcingai darbui – daugiau dirbantiems žala santykinai mažesnė, nei kitiems, o nauda – didžiausia,
• proporcingai pagal turimų pinigų ir debitorių kiekį – mokesčių mokėtojams, visokiems jų nemokėtojams ir užsieniečiams,
• proporcingai vartojimui – daugiau vartojantiems gyvenimas pabrangsta labiausiai.

Išeina gana solidarus nuostolių pasiskirstymas. Praktiškai tai visada duoda geresnius bendraekonominius rezultatus už vidinės defliacijos politiką (pvz. neskatina darbingų žmonių emigracijos).

4. Geriausias būtų valiutos devalvavimo jos apskritai atsisakant ir nieko neįsivedant būdas. Pinigai devalvuojami tiek, kiek reikia jų konvertavimui į valiutą panaudojant centrinio banko atsargas. Centrinio banko pinigų monopolis naikinamas, valstybinis indėlių draudimas ir bet kokia prievolė valstybei gelbėti finansų institucijas naikinama. Indėlių draudimas tampa grynai privatus.

Nuo tol kas kokius pinigus nori, tokius ir naudoja. Eurus, dolerius, rublius, elektroninį auksą, taškus maximos nuolaidų kortelėje, savarankiškai vertindamas tų institucijų riziką. Tokiai gerai pinigų anarchijai būtina sąlyga būtų pelno ir pajamų mokesčių panaikinimas. Mokesčių sistemos reforma, panaikinant pelno ir pajamų mokesčius, šiuo metu apskritai būtų paprasčiausias ir efektyviausias visų problemų sprendimas. Labai sumažintų socialinį absurdą, sustabdytų kapitalo nuotėkį ir valiutos riziką. Gal nieko nereikėtų ir  devalvuoti.

–

Rašydamas nuolat akcentuoju teisingumą. Per visą įrašą dar nei sykį nepaminėjau pagrindinio teisingumo aspekto – devalvavimas apdovanoja skolininkus, o baudžia taupytojus ir kreditorius. Ar tai teisinga? Ne, neteisinga. Tačiau gyvenant skolų baudžiavos visuomenėje matau ir teigiamą aspektą – devalvacija palengvina gyvenimą daliai baudžiauninkų, o daliai potencialių padeda baudžiavos išvengti. Galvojant apie praskolintą užsieniui valstybę, širdis dėl tokio neteisingumo krauju neapsipila.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Padiskutuokime su Kreiviu
2. Airijos gelbėjimo farsas
3. Bankų negelbėjimo planas

Tiems, kam aktualu.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. 40 Lt

Visiškai nesijaučiu kaltas

Kaltas esi tuo, kad palaikai eismo taisykles, iš esmės pritari kelių policijos reikalingumui, manai, kad be KET kiltų gausybė avarijų, įsivyrautų sumaištis ir anarchija. Nors slapyvardis teikia vilties, kad klystu, galgi esi išimtis.

Kyla klausimų apie geresnius už korumpuotą kelių policiją eismo reguliavimo būdus. Ir reguliavimo principus, kurie gal būtų geresni už bet kokią, kad ir nekorumpuotą kelių policiją.

Ar keliuose turi būti kontroliuojamas:

• vairuotojo pažymėjimų turėjimas,
• kelio ženklų ir šviesoforų signalų laikymasis,
• (stovėjimas naktimis laukiant žalios šviesos tuščiose sankryžose ir reguliuojamose perėjose?),
• blaivumas, kalbėjimasis mobiliuoju telefonu,
• reakcijos greitis, kurtumas, rega, automobilio techninė būklė,
• o taip pat sugebėjimas orientuotis, nuovargis, susijaudinimas, medikamentų nevartojimas, ar dar kokie šiuo metu dar prevenciškai nekontroliuojami dalykai?

Jeigu turi kontroliuoti, tai kas – kelių policija ar draudimo kompanijos (ar gal kokie visuomenės draugovininkai?)
Jeigu draudimo kompanijos, tai tik po autoįvykio, ar profilaktiškai?

Ar turi būti kontroliuojamas draudimo poliso turėjimas, ir kas tą kontrolę turėtų vykdyti? Jeigu tam tikra kontrolė, eismo reguliavimas ir autoįvykių protokolavimas reikalingas, ar tai būtinai turi vykdyti valdiška sukarinta institucija?

Visais atvejais, rizikos mažinimas keliuose turi prasmę, tačiau kaštuoja, ir pageidautina rasti būdą, kurio kaštai būtų mažiausi, t.y. geriausiai atitiktų ekonominę panaikinamos rizikos vertę. Nebent kalbant apie eismo įvykių riziką, kuri yra ir fatalinė, ekonomiškumo kriterijai neturi būti taikomi?

Ar į kaštus turi būti įskaičiuojamas visų vairuotojų dėl per griežtų greičio apribojimų keliuose neproduktyviai gaištamas laikas? Ar nebūtų ekonomiška eismo rizikos problemas spręsti mažiau preventyviai? Ar prevencijos šalininkai bent įsivaizduoja kaštus?

Ar pėstieji norėtų būti „saugomi  nuo kelių erelių“, jeigu jiems būtų leista atsisakyti tokios apsaugos, mainais tiesiai į rankas gaunant valdžios jai išleidžiamą lėšų sumą?

Ar vairuotojai sutiktų atsisakyti kelių policijos prevencinės kontrolės mainais į „visišką anarchiją“ keliuose, bet gyvenimą be baudų?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. 40 Lt
2. Gyvulių ūkis #1
3. Klausimai Lietuvos bankui: ar teisingai suprantu įsipareigojimų savitarpio įskaitymų riziką?

40 Lt grynais buvo pigiau. Visiškai nesijaučiu kaltas – pasielgiau racionaliai – susimokėjau mažiau. Buitinis incidentas, net nematyčiau reikalo apie tai čia rašyti, jeigu ne

Komisaras: kovai su korupcija trukdo policininkų ir pažeidėjų bendravimas „gyvai“.

Kovai su korupcija labiausiai trukdo… korupcija. Net neabejoju, kad kelių inspekcijos korupcija yra piramidinė.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Galima apsieiti be kelių policijos?
2. Buvusio dešiniojo pasisakymas
3. Svarbu subalansuoti biudžetą

Įstatymo priėmimas ir fizinių asmenų bankroto įteisinimas turėtų neigiamų pasekmių bendrai ekonominei padėčiai, iškreiptų racionalų ekonominį elgesį, didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei skatintų piktnaudžiavimą bankrotu. Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo ir žmonės būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus. Motyvų įteisinti fizinių asmenų bankrotą nepakanka. Dalį fizinių asmenų bankrotui keliamų tikslų galima pasiekti kitomis priemonėmis (ribotos atsakomybės juridinio asmens institutas). Dėl šių priežasčių tikslinga nepritarti Įstatymo projektui bei atsisakyti bet kokio fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimo.

Nesutinku. Pasitelkiami riboti ekonominiai argumentai, ignoruojant sveiką protą ir teisingumą.

Kreditas yra ūkinė veikla, ir kaip bet kuri kita veikla vyksta ribotos informacijos sąlygomis, ir visuomet neša tam tikrą riziką. Nėra jokių fundamentalių priežasčių, kodėl viena kuri tokių sandorių šalis turėtų nešti neribotą tos rizikos realizavimosi atsakomybę. Ta neribota atsakomybė neįgyvendinama nepažeidžiant žmogaus laisvės.

Laisvė negali būti parduodama ar įkeičiama. Sutartys, kuriuose toks laisvės atsisakymas/praradimas numatytas, yra niekinės. Laisvės apribojimas neturi ir negali būti laisvanoriško (rizikingo) sandorio pasekmė.

Kredito piginimas, bet kokia kaina mažinant kredito santykių rizikingumą kreditoriams, nėra ekonominis gėris. Jei kam atrodo kitaip, turėtų susimąstytų, ar teisingai supranta ekonomiką, nuosavybę, rinką ir laisvę.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Susitarimų laisvė
2. Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas
3. Latvijos kairieji ėjo į rinkimus su labai progresyvia programa

Kalbėsiu tik apie kelis dalykus, kurie man pačiam yra visiškai aiškūs. Leisiu sau būti kategorišku.

Pamatinis principas – žmogaus laisvės riba yra kitų žmonių laisvė. Visos etikos, tvarkos, teisingumo, lygybės doktrinos tėra vertingos tiek, kiek jį atitinka. Jeigu neatitinka, žmogui jos neprivalomos. Taškas.

Yra svarbių etinių ir filosofinių niuansų. Kol kas pakalbėsiu apie šioje visuomenėje akis badančias konkretybes.

Susitarimų laisvės ribos

Galima tartis dėl bet ko, kas nepažeidžia pamatinio laisvės principo. Tai reiškia, kad laisvės negalima parduoti ar įkeisti – žmogus gali žadėti, kad jis parsiduos į baudžiavą ar vergiją ar kaip kitaip atsisakys savo laisvės, tačiau kita susitarimo šalis neturi teisės reikalauti tokio susitarimo vykdymo. Tai aiški riba, nusakanti visų susitarimų teisėtumą.

Gera diskusija apie tai Giedriaus bloge.

Konkretybė – fizinio asmens bankroto klausimas. Jeigu asmuo nevykdo įsipareigojimų, kreditorius turi teisę į sandorio metu įkeistą, gal būt dar viešuosiuose registruose registruotą turtą ir į nevykdymo fakto paviešinimą, ne daugiau. Išieškojimas neturėtų būti nukreipiamas į neregistruotą turtą, nes tokį turtą sukontroliuoti įmanoma tik prievarta, pažeidžiant skolininko laisvę.

Šiuo metu svarstomas fizinių asmenų bankroto įstatymas. Jis nepakankamai liberalus, bet net ir tokio priėmimas šioje visuomenėje būtų žingsnis į priekį, lyginant su iki šiol galiojusia skolininkų baudžiava.

Mokesčiai

Fundamentalus klausimas, teisingas atsakymas į kurį reikalauja nuosavybės ribų apibrėžimo. Kai kurie (mokesčiai), kaip bežiūrėtum, yra absurdiškesni už kitus – tai mokesčiai už žmonių vieni kitiems laisva valia teikiamas paslaugas – pelno, pajamų, leidimo verstis viena ar kita veikla.

Žmonės laisvi tartis, vieni kitiems dirbti, teikti paslaugas, ir neprivalo už tai atsiskaitinėti, nei turi teisę kontroliuoti kitų žmonių susitarimus, kol tie neprašo. Atrodo taip akivaizdu, ir visgi turime tas nesąmones. Paslaugos esą yra produktas, bendrojo vidinio produkto ir ekonomikos neatskiriama dalis. O pelno apmokestinimas esą yra teisingumo ir lygybės išraiška – kas uždirba daugiau, turi mokėti daugiau į bendrą katilą.

Tai net ne baudžiaviniai, tai vergoviniai santykiai. Jie kertasi su sveiku protu, asmeniniame lygmenyje mes visi suvokiame neteisingumą ir sukamės nuo tų mokesčių kaip tik galime. Bet doktrinai prieštarauti viešai dažniausiai nesugebame, būname nuginkluojami tiesiog primityviausiais argumentais (tai norite, kad Mažeikių nafta (Maxima, Telekomas, dar kas nors turtingas) nemokėtų Lietuvai mokesčių?)

Realybė tokia – pelno, o asmeniniame lygmenyje – pajamų mokesčiai mokami tiek, kiek jų mokėjimas yra pigesnis už išsisukimą. Kuo didesnis kapitalas, tuo daugiau alternatyvų, ir tuo santykinai mažiau jų sumokama. Praktiškai silpnieji juos moka stipriesiems. Ir tai dar ne didžiausia blogybė.

Kur kas blogiau tai, kad su visais šiais mokesčiais susiję reikalavimai varžo ekonominę laisvę, slegia ekonominę veiklą, ir faktiškai skurdina visą visuomenę. Skurdina labai smarkiai. Bet ir tai dar ne didžiausia blogybė.

Didžiausia blogybė, kad pelno ir pajamų mokesčiai užtikrina ir peni pinigų monopolį.

Pinigai

Pinigai turėtų būti sutarties dalykas. Bet kokie žmonių, žmonių bendrijų, įmonių įsipareigojimai, kuriuos galima perduoti kitiems, gali atlikti pinigų funkcijas. Pinigai gali būti paremti konkrečiu įkeistu / saugyklose saugomu turtu (pvz. auksu) arba kokiais kitais įsipareigojimais / vertybiniais popieriais.

Pinigų gamyba turėtų būti laisva ekonominė veikla, konkurencijos objektas. Skirtingos pagal padengimo ir emisijos taisykles pinigų rūšys organiškai kiltų iš ekonominių santykių ir ekonominių poreikių. Vieni pinigai geriau atliktų taupymo / kaupimo įrankio funkciją, kiti – atsiskaitymo, dar kiti galėtų būti rizikingesnių susitarimų ir kredito sandorių instrumentu. Be jokios abejonės, laisvais pinigais paremta ekonominė veikla būtų daug produktyvesnė už dabartinę ekonomiką.

Bet tai jau būtų kita visuomenė. Dabartinė yra prievartaujama naudoti monopolinius pinigus, „padengtus“ centrinių bankų įsipareigojimais. LB atveju tai (ribotas) įsipareigijimas iškeisti fiksuotu kursu litus į eurus. Daugumos kitų centrinių bankų, taip pat ir ECB – įsipareigojimais emituoti saikingai, užtikrinanant visiems vienodą, nuolatinį „priimtino lygio“ nuvertėjimą.

Monopolis, didžiausią naudą iš kurio gauna frakcinis-rezervinis bankų kartelis, laikosi ant dviejų stulpų

• prievolės naudoti apskaitai nacionalinę valiutą,
• mokesčių (ne tik pelno ir pajamų, bet ir apyvartos bei pridėtinės vertės), padarančių alternatyvinių pinigų cirkuliavimą legaliai neįmanomu,

o jo pelningumą žymia dalimi lemia prievartinis, per tuos pačius mokesčius veikiantis senjoražas žmonių darbui.

Pasirinktinis „teisingumas“

Kas be ko, visuomenės nariams stengiantis pelno ir pajamų mokesčių išvengti, daugelis žmonių formaliai tampa pažeidėjais ir tuo pačiu – pasirinktinio „teisingumo“ taikiniais. Labai skaudi konkretybė tiems, kas susidūrė.

Visuomenė turi būti ir yra žiauriai indoktrinuota, kad kentėtų šį absurdą. Kirba mintis: ar tikrai tos doktrinos nesugriaunamos?

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Kodėl Lietuvoje negalėtų būti panaikinti pelno ir pajamų mokesčiai?
2. Apie blogas ir geras devalvacijas
3. Gerovės valstybė

Autoriaus stilių galima vertinti kad ir iš blog’o pavadinimo – ClubOrlov – kurį skaitytojams savo nuožiūra siūlo interpretuoti kaip Orlovo klubą, erelių klubą arba „duok Orlovui vėzdu“.

Tik šiandien pastebėjau, tai atsidedu savaitgaliui jo naują pranešimą Social Collapse Best Practices.

Jau perskaičiau. Seniai nebuvau taip juokęsis. Kai kolapso rezultate amerikiečiams benzinas pasidarys per brangus, Orlovas siūlo transporto reikmėms auginti asilus.

One final transportation idea: start breeding donkeys. Horses are finicky and expensive, but donkeys can be very cost-effective and make good pack animals. My grandfather had a donkey while he was living in Tashkent in Central Asia during World War II. There was nothing much for the donkey to eat, but, as a member of the Communist Party, my grandfather had a subscription to Pravda, the Communist Party newspaper, and so that’s what the donkey ate. Apparently, donkeys can digest any kind of cellulose, even when it’s loaded with communist propaganda. If I had a donkey, I would feed it the Wall Street Journal.

Aptikau Dariaus Pocevičiaus rašinį Nevaldoma laisvoji rinka ir griežtas valstybinis reguliavimas. Ar yra alternatyvų? Gal nebūčiau kreipęs į jį dėmesio, jeigu ne autoriaus pristatymas

Darius Pocevičius (g. 1968) – rašytojas, vertėjas, pagal išsilavinimą – ekonomistas. 1990 m. baigė ekonomikos studijas, dirbo Lietuvos Mokslų akademijoje, studijavo ekonomiką Frankfurto prie Maino J. W. Goethės universitete. Vėliau dėstė rinkodarą Vilniaus universitete, rašė disertaciją. 2000 m. įsitraukė į literatūrinę ir kultūrinę veiklą. Lietuvos kultūrinėje spaudoje išspausdino daugiau kaip 100 esė ir kultūrinių apžvalgų. Daugelio kūrybinių, kultūrinių ir kontrkultūrinių akcijų organizatorius, interneto svetainių tekstai.lt ir anarchija.lt redaktorius.

(pridėjau citatoje hipertekstines nuorodas).

Tiek tekstai.lt, tiek anarchija.lt yra vertingi interneto projektai, jų organizatorius, ką berašytų, nusipelno dėmesio. Tekstas patetiškas, net savotiškai meniškas – baidyklė ant baidyklės. Cituoju:

Klasikinio liberalizmo tėvai – Adamas Smithas, Davidas Ricardo, Wilhelmas von Humboldtas – manė, kad rado būdą išsiveržti iš feodalinių privilegijų labirinto ir įteisinti garo mašinos sukeltus ekonominių santykių pokyčius. Veikale „Valstybės veiklos ribos“ (1792) Humboldtas pasmerkė valstybę kaip „antihumanišką instituciją“ ir apkaltino ją, kad ši siekia padaryti žmogų aklu savo tarnu. Deja, tų laikų liberalai suabsoliutino laisvės principą – jie pripažino tik privačius interesus ir tvirtino, kad valstybės įstatymai nepagrįstai riboja laisvę, o ekonomikos srityje valdžia turi atlikti tik „naktinio sargo“ funkciją. Tačiau liberalizmo klasikai, pabrėždami valstybės galios apribojimo problemą, padarė kitą didžiulę klaidą – jie nekreipė jokio dėmesio į privačios galios problemą. Pasinaudoję gražiais skambančiais individo laisvės šūkiais, jie paprasčiausiai ATkūrė vergovinę santvarką, kurioje žmogus vergauja ne valstybei, o kitam žmogui, ir daro tai legaliai – pagal visus įstatymus.

Ši naujoji vergovė (arba laukinis kapitalizmas) Vakarų pasaulyje klestėjo iki pat Didžiosios depresijos laikų (1929-1933 m.). Krizė privertė stipriai suabejoti liberalų tiesomis. Buvo žengti radikalūs žingsniai suvalstybinimo keliu, daugelyje šalių šie pokyčiai netrukus virto diktatūriniais fašizmo režimais, sukėlusiais pasaulinį karą.

Po Antrojo pasaulinio karo visame pasaulyje buvo pasirinktas tarpinis variantas tarp klasikinio liberalizmo ir valstybinio kapitalizmo. Tokio tipo visuomenė, vėliau pavadinta „visuotinės gerovės visuomene“, veikė pagal principą „plėšk plėšikus“: visuomenėje klesti laisvosios rinkos (t.y. išnaudojimo ir ekonominės vergovės) principai, tačiau išnaudotojai irgi yra plėšiami – valstybė iš vergvaldžių atima dalį prisiplėšto turto ir išdalija vergams. Tokiais ekonominiais santykiais, atrodo, buvo patenkinti visi, išskyrus, aišku, vergvaldžius.

XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje politinėmis vergvaldžių elito, daugiausia R. Reagano ir M. Thatcher tandemo pastangomis vėl buvo žengtas milžiniškas žingsnis valstybės įtakos sumažinimo kryptimi. Valstybės, kaip prisiplėšto turto grobikės, problemą buvo nutarta išspręsti neoliberalizmu: pašalinant bet kokius valstybinius apribojimus kapitalo augimui, judėjimui ir naudojimui. Neoliberalizmo politika susidėjo iš dviejų nuosekliai vykdytų programų: ekonominės globalizacijos (buvo užtušuotos ekonominės valstybių sienos ir panaikinti muitai, trukdę kapitalo judėjimui).ir ekonominės financializacijos (vėlyvajame kapitalizme nutarta milžiniškas perteklinių pinigų sumas investuoti tame pačiame finansiniame sektoriuje – t.y. finansinis sektorius atsisuko į save patį).

Neoliberalizmas, viešai deklaruodamas individo laisvę ir grįžimą prie klasikinio liberalizmo ištakų, elgiasi itin suktai ir melagingai. Neoliberalizmo apologetai „netyčia“ užmiršta, kad kardinaliai ir iš pagrindų skiriasi du laikotarpiai, kuriuos bandoma sulyginti: liberalaus kapitalizmo apyaušryje (XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia) visi turėjo daugmaž vienodas starto pozicijas, tuo tarpu XX a. pabaigoje deklaruota individo laisvė virto tik didžiųjų korporacijų savininkų laisve. Kaip sakė didysis K. Vonnegutas: „Kapitalizmas irgi buvo idealistiškas ir siekė sukurti utopiją. Bet vėliau keletas blogų vaikinų susiglemžė visus pinigus, ir kapitalizmas daugiau nebeveikia.“

Čia tik įžanga. Besidomintieji gali pasiskaityti ir „kitokios visuomenės“ receptą. Jis ne toks juokingas, du iš penkių siūlomų principų – vietinė savivalda ir viešosios erdvės išplėtimas – verti diskusijos. Tik ne tokių argumentų pagrindu.

Kol kas talpinu į humoro kategoriją. Lietuvai verkiant reikalinga aukštojo mokslo reforma.

Panašūs (automatiškai atrinkti) įrašai:

1. Bankai patiria ne likvidumo, o kapitalo problemas
2. Santūraus optimizmo pirmadienis