Dėl PVM – kiek pamenu, kai kurios šalys “nulinio tarifo” PVM lengvatas (čia nekalbu apie eksportą) tebeturi tik dėl to, kad buvo numatyta jas išlaikyti stojimo į ES sutartyse. Minimalus ES PVM tarifas berods yra 5%. PVMo gėris valdžiai ir mokėtojams nebent tame, kad mokestis lengvai (pigiai) administruojamas ir pakankamai plati bazė.

Automobilių naudojimas jau vieną kartą apmokestintas per akcizą degalams.

Gedimino nuomonė, kad visuomenės interesas yra fikcija, sutampa su LLRI nuomone. Tie nuėjo dar toliau – kadangi visuomenė ne subjektas, tai jos interesus geriausiai žino ir atstovauja didžiausias verslas. Ar begali būti aiškiau? Kam reikalingos visokios Orhuso konvencijos? maximos ir rubikonai geriausiai mumis pasirūpins.

Nuoroda – “Gyvuliu ukis”, arba SSRS istorija (cia apie tai, kai visi turejom gyventi ramiai ir patogiai ir mums turejo nieko netrukti ir VISI BUVOM LYGUS).

Automobilių apmokestinimas lyg ir savaime suprantamas – automobiliai apkrauna bendrą (sunkiai privatizuojamą) nepigią infrastruktūrą – kelius ir gatves, kelia triukšmą ir teršia aplinką – didesniuose miestose ir intensyvesnio eismo gatvėse visai nemenkai. Tarša yra rizikos faktorius gyventojams, ypač vaikams.

PVM tuo tarpu yra kažkoks vartojimo/pardavimo mokesčio ir eksporto skatinimo hibridas. Ateities visuomenė stokos materialinių resursų, todėl mokestis, baudžiantis resursų importą ir skatinantis išvežimą, ilgalaikėje perspektyvoje nėra pageidautinas.

Mano geriausiomis žiniomis, nors ES šalims-narėms nekeliami reikalavimai dėl pelno ir pajamų mokesčių dydžių – unlike indirect taxes, the EC Treaty does not specifically call for direct taxes (income and corporate taxes) to be harmonised (tuo tarpu PVM (VAT) mokesčiai yra reguliuojami, ir ką nors pakeisti PVM srityje, išskyrus sumažinimą iki europinių minimumų, būtų sudėtinga).

Apie mokesčių reformas dar atskirai rašiau čia.

Nesu ES teisės specialistas, dedu nuorodas tik į plačiai prieinamus pristatomojo pobūdžio tekstus. Jei kas žino kokių svarbių niuansų – sakykite.

Nuo to ir pradėkim. Kad suprasti kaip atsirado nuosavybė, reikia pažiūrėti į istoriją. Iš pradžių pasaulyje žemės buvo daugiau nei kad žmonių, galinčių ją dirbti. Visais laikais žmonės žemę, kurią dirbdavo, grybus, kuriuos surinkdavo, auksą, kurį išsiplaudavo, ir t.t., laikė savo nuosavybe, o nuosavybės atiminėjimą jėga laikė neteisingu veiksmu. Kuriuo metu ir kas nusprendė, kad niekam anksčiau nepriklausiusi žemė, kurią žmonės įdirbo savo darbu, priklauso visiems (komunizmas), o ne tiems ir tik tiems, kurie ją iš niekam nereikalingos negyvenamos dykynės pavertė derlinga ir naudinga? Ir ką siūlai daryti su tais, kurie nemano, kad jų dirbama žemė priklauso dar kažkam ir kad jie yra dar kažkam kažkiek už kažką skolingi?

Taigi, nepaisant kilnių tikslų komunizme (kai nuosavybė yra visų) konfliktai teisingai sprendžiami negali būti iš principo, kai tuo tarpu anarchokapitalizme (kai nuosavybė atsiranda homesteadinus niekieno resursus) garantijos, kad konfliktai bus sprendžiami teisingai nebus, bet bent jau bus įmanoma juos išspręsti teisingai.

“Neįsivaizduoju jokio visuomenės modelio be savivaldos. Veikianti atstovaujamoji savivalda, su tiesioginiu savo privilegijos spręsti vienus ar kitus klausimus delegavimu (ir laisve bet kada suteiktus įgaliojimus atšaukti) man jau telpa į Tavo pateiktą anarchijos, kaip vienos žmonių grupės valdžios kitiems žmonėms nebuvimo, apibrėžimą.”

Nelabai suprantu kas yra savivalda, bet iš tavo aprašymo panašu, kad ji neturi nieko bendra su autokratine valdžia. Vardan diskusijos ir nesigilindami nei kokiu būdu, nei kodėl, nei kada taip atsitiko, tarkim, kad vis tik visi riboti pasaulio resursai priklauso visiems pasaulyje gyvenantiems žmonėms po lygiai, kaip kad komunizme. Tokiu atveju pasaulinė savivalda negali pasidaryti niekaip, nes neįmanoma, kad kiekvienas žmogus galėtų turėti savo atstovą, kurį bet kada galėtų atšaukti jei tik jis elgsis ne pagal jo valią. Taip apibrėžus nuosavybę ir nepadarius diktatūros (autokratinės ar demokratinės nesvarbu), realiai niekas negalėtų naudotis niekuo. Bet net jei ir dėl kokių nors niekam nesuprantamų priežasčių pavyktų įgyvendinti komunizmą (nemaišyti su diktatūra, kuri realiame pasaulyje visada pasidaro komunizmo įgyvendinimo metu), žmonės galėtų išsipirkti savo žemei allodial title, dėl ko, kaip jau ir rašiau anksčiau, neefektyviai valdomų bendrų resursų greitai neliktų. Todėl toks nuosavybės apibrėžimas yra tiek neteisingas, tiek realybėje neįgyvendinamas.

Tu, jei suprantu teisingai, laikaisi nuomonės, kad nepanaudoti riboti resursai priklauso visiems žmonėms po lygiai. Jei taip būtų, bet kuris konkretus žmogus, norėdamas pasinaudoti bet kokiais niekieno anksčiau nepanaudotais ribotais resursais, privalėtų nusipirkti ar gauti neatlygintinai tų resursų teisėtų savininkų – visų pasaulio žmonių – sutikimą.

Neįsivaizduoju jokio visuomenės modelio be savivaldos. Veikianti atstovaujamoji savivalda, su tiesioginiu savo privilegijos spręsti vienus ar kitus klausimus delegavimu (ir laisve bet kada suteiktus įgaliojimus atšaukti) man jau telpa į Tavo pateiktą anarchijos, kaip vienos žmonių grupės valdžios kitiems žmonėms nebuvimo, apibrėžimą. Beje, jau dabar egzistuoja visos reikalingos techninės priemonės tokių savivaldos modelių praktiniam realizavimui.

Taigi, ribotų resursų naudojimą tektų pirkti iš visuomenės, tačiau tam nereikėtų tartis su kiekvienu jos nariu.

Jei tikslas yra visuomenėje mažiau konfliktų, o ne daugiau, dėliojant žmonių teises yra būtina laikytis šių 2 taisyklių:
1) Teisę į ribotus resursus apibrėžti vienareikšmiškai.
2) Žmonių teises padaryti tokias, kad jos galiotų visiems žmonėms be išimties ir neprieštarautų tarpusavyje.

Nėra tikslo kurti visuomenę, kurioje mažiau konfliktų. Tikslas kurti visuomenę, kurioje konfliktai sprendžiami kiek galima teisingiau. Vėlgi, teisingumo kriterijus privalo būti visuotinio sutarimo dalykas, balansuojantis tarp daugumos interesų ir žmogaus pasyvių teisių.

Visuomenė pasmerkta amžinam balansavimui ant ribos. Netikiu, kad egzistuoja geresnis modelis.

Kita vertus, teisę į resursus aš apibrėžiu. Visuomenės resursai. Visuomenės interesas, nustatantis privačios nuosavybės ribą.

Tu, jei suprantu teisingai, laikaisi nuomonės, kad nepanaudoti riboti resursai priklauso visiems žmonėms po lygiai. Jei taip būtų, bet kuris konkretus žmogus, norėdamas pasinaudoti bet kokiais niekieno anksčiau nepanaudotais ribotais resursais, privalėtų nusipirkti ar gauti neatlygintinai tų resursų teisėtų savininkų – visų pasaulio žmonių – sutikimą. Akivaizdu, kad taip apibrėžus nuosavybės teises, niekas negalėtų pasinaudoti niekuo, nes gauti visų bendrasavininkų sutikimą būtų neįmanoma. Todėl bet koks naudojimasis bet kokiais ribotais resursais negavus visų bendrasavininkų sutikimo būtų neteisėtas, o jais pasinaudojęs ne tik kad neįgytų nuosavybės į savo kūrinį, bet dar ir turėtų atlyginti tų resursų savininkams nuostolius dėl neteisėto jų nuosavybės sugadinimo. Tai, kad realybėje bandant įgyvendinti tokią santvarką (kuri iš principo yra komunizmas), ji visada perauga į tironiją, kai visi resursai realiai, tačiau neteisėtai, ima priklausyti valdžiai (neteisėtai, nes pagal tavo nuosavybės teisių apibrėžimą valdžiai priklauso tik tiek, kiek ir bet kokiems kitiems žmonėms, o ne viskas), kuri vienašališkai nustato naudojimosi jais taisykles ir kainą (mokesčius), esmės nekeičia.

Bet net jei ir sutikti su tavo siūlymu taip apibrėžti nuosavybės teises ir tokio apibrėžimo nuosekliai laikytis, jis neišvengiamai peraugtų į anarchokapitalizmą, kuriame visi resursai būtų privatūs. Jau seniai ir iš įvairių kampų įrodyta (pvz. Richard Dawkins filmuke http://www.youtube.com/watch?v=SIOF9PbdTLY), kad turtas, kuris turi daug savininkų, t.y. bendras, yra naudojamas neefektyviai. Todėl jei tik bendrasavininkams (kurie beveik visada pasidaro bendrasavininkais tik dėl valdžios intervencijos) atsiranda galimybė, jie savo dalį linkę parduoti, todėl laisvoje rinkoje bendra nuosavybė yra labai retas reiškinys.

“Nieko neturiu prieš vienareikšmius susitarimus, bet negaliu nepastebėti, kad viskas yra laikina. Nesugebu įsivaizduoti visuomenės, kurioje nebūtų konfliktų, neteisybės, vienom ar kitom formom, greičiausiai per daugumos diktatą, realizuojamos stipriųjų valdžios.”

Jei tikslas yra visuomenėje mažiau konfliktų, o ne daugiau, dėliojant žmonių teises yra būtina laikytis šių 2 taisyklių:

1) Teisę į ribotus resursus apibrėžti vienareikšmiškai.
2) Žmonių teises padaryti tokias, kad jos galiotų visiems žmonėms be išimties ir neprieštarautų tarpusavyje.

Laikantis šių taisyklių jokiai valdžiai ir jokiems jos ribotų resursų monopoliams visuomenėje vietos nėra.

Jei manyti, kad žemė ir gamtos ištekliai priklauso visiems, reiškia viskas ką mes turime šiame pasaulyje priklauso visiems taip pat, t.y. asmeninės nuosavybės nėra apskritai.

Nesuprantu, kodėl darai tokią stiprią išvadą. Visiškoje nuosavybėje lieka daiktai, pagaminti iš tų išteklių, ribota nuosavybė forma taikoma patiems ištekliams. Tas ribojimas realizuojamas mažiausiai intervencine forma – per mokesčius.

Visuomeninė santvarka, kurioje nėra vienareikšmių taisyklių, kurios nustato kam priklauso riboti resursai, yra pasmerkta nuolatiniams konfliktams ir neteisybei.

Nieko neturiu prieš vienareikšmius susitarimus, bet negaliu nepastebėti, kad viskas yra laikina. Nesugebu įsivaizduoti visuomenės, kurioje nebūtų konfliktų, neteisybės, vienom ar kitom formom, greičiausiai per daugumos diktatą, realizuojamos stipriųjų valdžios.

Visuomenės progresą suvokiu kaip laipsnišką valdžios dekoncentracijos procesą vis geriau įsisąmoninančios pasyviųjų žmogaus teisių svarbą visuomenės akivaizdoje.

Tą valdžios dekoncentraciją manau didele dalimi lemia technologinis progresas, įgalinantis vis laisvesnę konkurenciją. Kažkada tai buvo spausdinimo mašina, vėliau – kopijavimo aparatas, kompiuteris, dabar štai internetas suteikė galimybes alternatyviai žiniasklaidai ir pigiai savivaldai.

Esu tiek pasyviųjų žmogaus teisių, tiek valdžios dekoncentracijos šalininkas. Pats sau esu pažadėjęs su valdžia turėti kiek galima mažiau reikalų (išskyrus valdžios kontrolę).

Kas dėl pasyviųjų teisių, nuosavybės į ribotus išteklius teisės pasyvia nelaikau. Manau čia ta riba, dėl kurios nesutariame.