visiškai pritariu Tavo politinių partijų finansavimo pasiūlymui. Galiu tik patvirtinti pastebėjimą, kad didelė partijų finansavimo dalis vyksta šešėliniais, niekur nedeklaruojamais pinigais. Mano nekvalifikuotu vertinimu, lyginant su verslu, kuris pasak paskutinių apklausų yra 25% šešėlyje, politinių partijų finansavimas visą laiką buvo ir yra daugiau, nei 75% nedeklaruojamas.

Kas link grobstymo viešuosiuose pirkimuose – trumpai drūtai pasakysiu, kad paramos partijoms juose vaidina minorinį vaidmenį, lyginant su tiesioginiais kyšiais. Egzistuoja kur kas efektyvesni bei patikimesni už ‘partinius’ korupcinių ryšių ir subordinacijos mechanizmai.

Yra du svarbūs faktoriai, dėl kurių įvyksta reiškinys, kurį pavadinčiau „iš anksto numatytas permokėjimas tiekėjams/rangovams“:

1. subjektyvus iš partijos užduotį gavusių „politinio pasitikėjimo“ valdžios (dažniausiai ministerijų sekretorių, kartais net ministrų lygio) žmonių noras padėti partiją remiantiems verslininkams, ypač išvešėjęs per 2000-2004-2008 seimo kadencijas;

2. objektyvios mažos šalies problemos, kaip žema konkurencija kapitalui/įrangai arba intelektui intensyviose veiklose (t.y. atitinkamai nėra daug lygiaverčių stiprių finansine ir kt. prasmėmis kompanijų, vykdančių didelius projektus, nėra daug turinčių pakankamai aukštos kvalifikacijos darbuotojų).

Kai kur šie dalykai susideda, ir tada susiklosto puiki situacija antra priežastimi pateisinti pirkimą, kuriuo atiduodama pirmojoje paminėta duoklė rėmėjams.

Dar yra „kiti atvejai“, kai paperkamas smulkus valdininkas, arba sąlygas rengiantis specialistas iš anksto žino, kad nori įsigyti konkretų produktą; kaip jis prieina iki to, priklauso nuo konkretaus asmens – kartais vadovaudamasis organizacijos interesais, kartais asmeniniais. Šie atvejai mano galva neesminiai, vyksta nedideliuose pirkimuose, nepakliūvančiuose į partijų rėmėjų akiratį, ir kiekybine prasme įtakos biudžeto praradimams bei korupcinių schemų klestėjimui, taigi ir korupcinio viršpelnio sumažinimui, neturi.

Kas įvyksta? Dėl dirbtinai (p.1 atveju) ar natūraliai (p.2., arba 1.+2.) apribotos konkurencijos, kas daroma pasitelkiant kvalifikacinius reikalavimus ir specifines produktų/paslaugų savybes, pirkime dalyvauja iš anksto pasiruošęs laimėti tiekėjas. Dalis tokių atvejų yra pirkimai iš vienintelio šaltinio (nes visiems žinoma, kad rinktis nėra iš ko, ir taip vyksta metai iš metų), dalis – atviro konkurso būdu, bet realus pasiūlymas būna vienas. Rangovas gauna didesnį pelną, partija gauna paramą iš kompanijos ir (labai dažnas atvejis) iš jos vadovų ar akcininkų asmeniškai, sumos paprastai artimos ribinėms (~37 tūkst.). Tuo nesunku įsitikinti pastudijavus partijų rėmėjų sąrašus, žinant konkrečias verslo struktūras ir jų viešųjų pirkimų istoriją.

Tai, kad šiuo metu tokie procesai mano vertinimu prislopę, nereiškia, kad po pusmečio arba pasikeitus vyriausybei neturėsim tokios pat situacijos.

Ką daryti? Matau vienintelę išeitį – kuo greičiau uždrausti partijų finansavimą per juridinius asmenis. Tai gali atrodyti finansiškai nenaudinga partijoms, tame tarpe valdantiesiems (neteks didžiųjų rėmėjų, tai rizika rinkimuose), bet būtina siekiant vieną kartą ir visam laikui sustabdyti verslo suaugimą su politikais ir partijų „atidirbinėjimą“ rėmėjams.
Kaip išgyventi partijoms? Yra biudžeto mokėjimai, bet jie valdomi, orientuoti į % Seime perlipusias partijas. Išeitis galėtų būti paprasta. Leiskite piliečiui papildomai skirti 0,5% sumokėto GPM, tik partijoms. Tai nekainuos nieko (suma išeina analogiška sumokamai iš biudžeto), pinigai rėmimui eis „švarūs“(po mokesčių), o taip įtrauksite piliečius, nes jie rinksis kam atiduoti, ir paskatinsite politikus į juos atsigręžti.

Tuomet liks tik juodoji buhalterija, kur sumos vaikšto taip pat nemažos (ko verti vien 25 mln. Lt. Darbo partijos, „abonentinio“ skandalo atvejai), tačiau tai jau spectarnybų rūpestis. Dar saugikliai nuo analogiškos situacijos, kuri buvo 70+ uspaskio įmonių darbuotojams ‘parėmus’ Adamkaus fondą. Bei nuo visiškai atsietų ir lengviau pastebimų atvejų, kaip natūriniai mainai, pvz. apsikeitimo namais tarp kokio nedzinsko ir artimos imperatoriui šeimos, ar firmos apmokamo automobilio savivaldybės administracijos vadovo asmeniniam naudojimui.

Klausimas: kas pasakys, kad karalius nuogas? Neabejoju, kad teisiėsauga visa tai puikiai žino ir užsimerkia. Bet jų niekas neįpareigoja. Esu tikras, be politikų to niekas nepadarys. Ir jei ne jūs, daug žadantys ponai iš valdančiosios koalicijos, tai kas?