Siekdamas papildomai sumažinti skolinimo riziką, Lietuvos bankas su sandorio šalimis siekia sudaryti bendrąsias įsipareigojimų savitarpio įskaitymo sutartis. Pagal jas vienos iš sutarties šalių nemokumo ar kitais sutartyje numatytais atvejais dėl tam tikrų sandorių atsirandantys šalių įsipareigojimai viena kitai būtų tarpusavyje įskaitomi, o nepatenkinti reikalavimai sumažėtų iki grynosios šių įsipareigojimų skirtumo vertės.

Kad aktyvų, kuriuos perka LB, eminentai yra įsipareigoję – aišku. O KOKIE GALI BŪTI TIK INVESTUOJANČIO Į VERTYBINIUS POPIERIUS centrinio banko įsipareigojimai VP pardavėjui, kad jiems būtų galima taikyti tarpusavio užskaitymus? Ar yra daug atsakymo variantų?

(Papildau komentarą) … Na, mes juk negalvojame, kad LB dalino garantijas kokiems nors visai su Lietuva nesusijusiems kreditams?

Jei vis tik LB atsargų nepragėrė, užsienio prekybos deficito problema yra išsisprendžianti savaime:

1) Norint pirkti užsienyje, reikia turėti už ką. Kol užsienio bankai skolino lietuviams vartojimui, pirkti už ką buvo. Nustojo skolinti – pinigų pirkimui iš užsienio liko tik tiek, kiek jų gaunam už eksportuotas prekes, todėl ir užsienio prekybos deficitas per paskutinį pusmetį dingo.

2) Jei lietuviams pirkti pigiau užsienyje ir jei jie tą ir daro, Lietuvos gamintojai turi tik vieną pasirinkimą – mažinti kainas. Jei manyti, kad žaliavas Lietuvos gamintojai gauna iš ten pat ir +- už tiek pat už kiek ir užsienio gamintojai (manyti kitaip pagrindo nematau), mažinti kainą galima tik darbuotojų atlyginimų sąskaita. Šiandien tą ir matome – atlyginimai mažėja, kainos taip pat, kas irgi stipriai prisideda prie užsienio prekybos deficito mažėjimo.

Konkurencingumo problemos neišsisprendžia savaime tik vienu atveju – dėl kvailų valdžios įstatymų (privilegijos profsajungom, didelė minimali alga, draudimai atleisti darbuotojus ar/ir mažinti jiems algas ir tt.). Nors Lietuvoje ši sritis toli gražu ne ideali, tačiau iki problemų šioje srityje pvz. USA yra toloka.

Dėl būtinumo gerinti verslo sąlygas norint atgaivinti ekonomiką (t.y. pagerinti Lietuvos žmonių gyvenimą) sutinku 100%, tačiau net jei to ir nebus padaryta, litui dėl to nei šilta nei šalta, tiesiog Lietuvos žmonės gyvens way blogiau, nei kad galėtų.

Reziumuojant: mano supratimu devalvuoti litą gali būti reikalas tik dėl 2 priežasčių: 1) jei LB yra pragėręs rezervus; 2) jei seimas nesugebės mažinti biudžeto išlaidų tiek, kiek mažės biudžeto surinkimas. Dėl pirmo punkto galima tik spėlioti, su antru punktu seimas bent jau kol kas tvarkosi patenkinamai.

Rašiau apie tai sausį
Ko vertos Lietuvos banko oficialiosios tarptautinės atsargos?
Antroji prielaida (trečias klausimas tuomet publikuotame tekste), jeigu teisinga (siūlau pačiam peržvelgti ten pateiktus argumentus, gal net paskaityti Pagrindines Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatas) yra NESTABILUMO GARANTAS.

Kodėl?

Pagal dabartinę ekonominę situaciją litas yra pervertintas. Tiek purchasing power parity (nežinau, koks tiksliai būtų lietuviškas terminas) aspektu (lietuviai apsipirkinėja užsienyje), tiek ir efektyviojo lito kurso (trūksta konkurencingo eksporto) prasme. Ne pati naujausia palyginamoji efektyviųjų kursų statistika yra Eurostate, naujesnė LB statistika rodo, kad reikalai tik blogėja.

Esant tokiai situacijai, santaupos ir investicijos natūraliai traukiasi iš vidinės rinkos. Besitraukiantieji keičia litus į valiutą realiai paaukštintu kursu, tas kursas finansuojamas pasiliekančiųjų sąskaita. Šis procesas viena kryptimi vyksta nuo praeito rudens.

Lietuvos bankas supirkinėdamas litus turi pardavinėti likvidžius užsienio aktyvus. Jeigu parduoda aktyvus, kuriais buvo garantuotos investicijos į Lietuvoje veikiančius komercinius bankus, investuotojams labai didėja rizika ir pakertama motyvacija tęsti kreditą mūsų komerciniams bankams ir/arba laikyti vyriausybės obligacijas.

Vyriausybei tokioje situacijoje iškart brangsta (arba kaip latviams – tampa neįmanomu) skolinimasis užsienio rinkose.

Komerciniai bankai (bent kai kurie) tokiomis sąlygomis susiduria su trigubu, nepakeliamu spaudimu:
a) dėl ekonomikos nuosmukio blogėja paskolų portfelio kokybė,
b) indėliai mažėja dėl besitraukiančio užsienin kapitalo,
c) jeigu parduodamos LB atsargos išties pakerta užsienio kredito linijas, reikia dar ir grąžinti užsienio kreditus.

Kritinė riba – bankų nemokumas – pasiekiama daug greičiau, nei išeikvojamos centrinio banko užsienio atsargos. Labai apytikslis įvairiose diskusijose minimas įvertis yra maždaug trečdalio atsargų praradimas.

Tam procesui necharakteringa savaiminė stabilizacija, greičiau kaip tik griūtinės charakteristikos. Ekonomika savaime nesistabilizuos, apie tai jau ne kartą rašiau, ir tai dar toli gražu ne visą neigiamą dinamiką esu aprašęs, daugelis argumentų kol kas liko nuorodose.

Vienintelė išeitis (prieinama mums todėl, kad esame maži ir dar santykinai mažai prasiskolinę) – greita ir ryški investicinį patrauklumą didinanti mokesčių reforma. Priešingu atveju devalvavimas neišvengiamas.

Dėl mokesčių reformos jokios viešos diskusijos nevyksta.