Antra, aš nepritariu, kad mūsų pinigai, laikomi einamosiose sąskaitose, būtų perskolinami. Ar jūs sutinkate, kad jūsų kreditinėse esančius pinigus bankas perskolintų, o pas save paliktų tik reikalaujamą rezervo normą (4 procentus)? Ar jūs sutinkate, kad perkamoji galia, dėka tokio poelgio, nuvertėtų po 10 procentų per metus? Galiausiai yra neteisinga, esant Free Banking sistemai, jei aš įsteigiu banką neturėdamas jokio Equity (savo nuosavybės), pas mane kas nors ateina pasiskolinti, o aš jam atspausdinu banknotą/čekį/kvitą. Aš manau, kad bankas yra tarsi brokeris, kuris suveda pirkėją su pardavėju, t.y. paskolos davėją su jos gavėju. Tik tokiu atveju ir yra, kaip Giedrius sakė, mano esami daiktai iškeičiami į paskolos sutartį. O jei bankas, neturėdamas jokio turto, atspausdina banknotą ir jį paskolina, aš čia nesugebu įžvelgti jokio turimo daikto. Pabaigai, aš esu už Legal Tender panaikinimą, bet, kaip minėjau, arba banknotas turi reprezentuoti fiksuotu santykiu tam tikrą commodity, į kurią galėtų būti iškeičiamas bet kokiu metu, arba tegul rinkoje, remiantis laisviems pinigams, cirkuliuoja parallel standarts: auksas, sidabras, deimantai, platina ir t.t., kurių tarpusavio vertė laisvai svyruotų.

Galiausiai, aš bijau, kad ši Mises ir Rothbard citata (T. Tooke mintis) netaptų realybe: “free trade in banking is free trade in swindling.”

Nu? Ir ką suprasti — kad savo verslo riziką galiu krauti tau? Jei spyriosies prisiimti mano nuostolius — tai todėl, kad nesistengi suprasti gamtos dėsnių? Ir socialistinio bendrabūvio taisyklių.

Kuris būtent mano pasisakymas sukūrė įspūdį, kad agituoju už verslo rizikos ar nuostolių perkėlimą?

Bet iš to kylantis disequilibrium tikrai nepateisina mano pinigų – privačios nuosavybės – nuvertėjimo dėl kitų asmenų leveraginių pakvitavimų ir kreditų.
Juk pinigai reprezentuoja tam tikrą mano pagamintą gėrybę: tarkime, jei būtų barteriniai mainai, o aš pagaminu dešimt kėdžių, tai aš tas dešimt kėdžių ir keisčiau į kažką; taigi netiesioginiuose mainuose (indirect exchange) mano pinigai reprezentuotų tas dešimt kėdžių: dabar įsivaizduokime, kad kažkas išleidžia kvitų, ir tie mano pinigai nuvertėja. Tai reikštų, kad aš jau turiu nebe dešimt kėdžių, o mažiau.

Tol, kol ekonomika veikia, vystosi ir gausina suminį dalyvių turtą, tipiškas ekonominis nuopelnas (pavyzdžiui dvylikos kėdžių pagaminimas) laikui einant praranda savo santykinę ekonominę vertę. Galima sakyti, kad situacija yra normali, jeigu už pinigus, gautus pardavus kėdes, laikui einant galima nusipirkti vis mažesnę santykinę bendrojo ekonominio produkto dalį, tačiau vis dar galima nupirkti tą patį, ar net didesnį kiekį tokių pat kėdžių.

Įmanomos “nenormalios” situacijos, kai pinigai itin nuvertėja, ir už juos nebegalima nusipirkti net tiek pat produkto, kiek buvo parduota (pinigų infliacija), arba galima nusipirkti santykinai net didesnę bendrojo ekonominio produkto dalį, nei pardavimo metu sudarė parduodamos kėdės (defliacinė depresija). Abu šie iškrypimai sukelia ekonominių santykių degradaciją, kuomet reikšminga dalis ekonomikos dalyvių yra priversta pardavinėti savo darbą arba turtą, kad nors kažkaip išgyventi. Atitinkamas ir produktyvumas.

Esant laisvų pinigų konkurencijai tokios “nuokrypio nuo normos” situacijos galėtų susidaryti nebent atskiroms turto ar pinigų rūšims. Totalitarinių pinigų sistemoje chroniškai iškreipta visa ekonomika.

Ar paskolos sutartys (ypač su teise perskolinti daiktus kitiems) laisvame pasaulyje būtų laikomos pinigais yra atskiras klausimas, tačiau IMO nėra jokio pagrindo drausti žmonėms tokias sutartis mainyti į daiktus jei tik jie tą daryti laisva valia sutinka, nes tame nėra nieko nesąžiningo.

Leverage ir rizika egzistuoja, kaip gamtos dėsnis. To negalima pakeisti, užtat verta pasistengti suprasti.

Anarchiste,

tokie tavo teiginiai yra tarsi 100 procentinis apriorizmas, sumaišytas su 100 procentine indukcija. Karas irgi visuomet egzistavo, ir, remiantis tokia indukcija, galime teigti, kad karas yra pateisinamas bei natūralus gamtos dėsnis?

Pritariu tavo teiginiui, kad stabilumo/pusiausvyros nereikėtų siekti kaip vertybės, nes mes nesame robotai ir stabilumo nepasieksime. Bet iš to kylantis disequilibrium tikrai nepateisina mano pinigų – privačios nuosavybės – nuvertėjimo dėl kitų asmenų leveraginių pakvitavimų ir kreditų.

Juk pinigai reprezentuoja tam tikrą mano pagamintą gėrybę: tarkime, jei būtų barteriniai mainai, o aš pagaminu dešimt kėdžių, tai aš tas dešimt kėdžių ir keisčiau į kažką; taigi netiesioginiuose mainuose (indirect exchange) mano pinigai reprezentuotų tas dešimt kėdžių: dabar įsivaizduokime, kad kažkas išleidžia kvitų, ir tie mano pinigai nuvertėja. Tai reikštų, kad aš jau turiu nebe dešimt kėdžių, o mažiau. Bet, esant barteriniams mainams, juk tai neįmanoma: jei aš pagaminu dešimt kėdžių, tai jas laikydamas prie savęs, o ne iškeisdamas, aš ir po daugybės metų turėsiu dešimt kėdžių. Taigi matome, kad prie barterinių mainų mano privati nuosavybė lieka pastovi, o prie netiesioginių mainų, jeigu leistume bankams kvituoti/plėsti pinigų pasiūlą daugiau, nei jie turi įsipareigojimų, toks elgesys reikštų, kad kažkas iš manęs atima ar vieną, ar dvi kėdes, t.y. mano privačią nuosavybę.

Nemanau, kad pinigų rūšys gali būti traktuojamos kaip kreditas, paremtas pasitikėjimu. Mises regression teorema teigia, kad pinigais gali tapti tam tikros gėrybos, kurios prieš tai turėjo vertę, jas naudojant nemonetariniais tikslais. Todėl tokios gėrybos ir tampa pinigais, t.y. dažniausiai naudojama mainų priemone. Bet kokie oriniai/popieriniai pinigai negali egzistuoti vien dėl šio fakto, nes prieš tai jie neturėjo jokios nemonetarinės vertės.

Leverage ir rizika egzistuoja, kaip gamtos dėsnis. To negalima pakeisti, užtat verta pasistengti suprasti.

Nu? Ir ką suprasti — kad savo verslo riziką galiu krauti tau? Jei spyriosies prisiimti mano nuostolius — tai todėl, kad nesistengi suprasti gamtos dėsnių? Ir socialistinio bendrabūvio taisyklių.

Sutartis tam ir sudaroma, kad panaikinti bendrą atsakomybę, perskirti, nubrėžti ribą tarp šalių — iš anksto susitarti, kas už ką atsakingas, kas prisiims kuriuos nuostolius nesėkmės atveju. Be nesėkmės aptarimo sutartis neturi prasmės. O nesėkmės nuostolius turi prisiimti tą šalis, kuri apsiima atitinkamą veiklą. Nelogiška ir neleistina vienai sutarties šaliai atsakyti už kitos šalies veiklos sritį.

Darbo sutartyje kitaip — čia tarnautojas atsako tik už kaltę, sąmoningą kenkimą. Nes tarnui priklauso tik vykdyti nurodymus ir laikytis darbo tvarkos taisyklių, jo veiklos nuostolius prisiima darbdavys, šeimininkas. Bendrovės akcininkai, kooperatyvo pajininkai, kolūkio, komunos nariai nuostolius dalijasi solidariai. Bet tu nesi banko akcininkas, nesidalini pelno, tad neturi dalintis ir nuostolių. Force majoure ir kitos „nenumatytos“ aplinkybės turi būti numatytos ir įvertintos to, kuris imasi tokio verslo ir siūlo tau savo mokamą paslaugą. Verslo sutartyse nei perkeltos, nei bendros atsakomybės neturi likti nė lašo.

Leverage ir rizika egzistuoja, kaip gamtos dėsnis. To negalima pakeisti, užtat verta pasistengti suprasti.

Kalbant apie laisvą bankininkystę turimi omenyje ir laisvi pinigai. Visos pinigų rūšys (išskyrus gal tik brangakmenius ir tauriųjų metalų lydinius, saugomus namie) gali būti suvokiamos kaip kreditas (pasitikėjimas eminentu). Banko pakvitavimai (banknotai), saugyklų pakvitavimai, juos atstojantys įrašai elektroninėse informacinėse sistemose – visa tai yra susitarimai, paremti pasitikėjimu.

Tie susitarimai gali būti įvairūs. Vienas gerai žinomas variantas – GoldMoney pavyzdžio saugyklos. Kol kas nėra pagrindo abejoti, kad tokios egzistuotų bet kokioje laisvos bankininkystės sistemoje. Siekiantys (beveik) šimtaprocentinio saugumo žmonės galėtų jomis naudotis, perdaug nesukdami sau galvos dėl kitų žmonių kitokių susitarimų ir piniginių/kredito santykių. (Kiaušiniai aukso atžvilgiu galėtų brangti tik tuo atveju, jeigu vištidžių plėtra dėl kokių nors priežasčių taptų brangesnė už kalnakasybą).

Kitas, daugeliui žmonių priimtinas variantas, būtų susitarimai, numatantys didesnę investavimo riziką. Visuomenė labai daug laimėtų, jeigu nesiimtų tų susitarimų reglamentuoti ar kurti jiems privalomus standartus. Vieninteliai išties reikalingi tokios sistemos funkcionavimui standartai būtų teisingumo normos (įstatymai), įgalinančios efektyviai spręsti nuostolių situacijas – atskirti, ar realizavosi numatyta (sutarta) rizika, ar įvyko apgaulė. Melas/apgaulė yra agresijos formos; jų prevencija – visai kitos diskusijos objektas.

Aptariama laisvos bankininkystės/pinigų sistema, vienok, neužtikrintų nei visiško kainų stabilumo, nei tolygaus vienakrypčio vienų ar kitų dalykų kainų kitimo, nei nuostabaus ekonomikos/kainų prognozuojamumo. Kintant žmonių nuostatoms ir lūkesčiams, tiek pinigų, tiek finansinių aktyvų, tiek ir prekių kainos svyruotų vienos kitų atžvilgiu. Tai normalu ir teisinga. Bendras visuomenės produktyvumas ir gerbūvis tokios pasirinkimų laisvės ir nesikišimo vieniems į kitų reikalus sąlygomis būtų maksimalus. (Taigi, antras atsakymas į klausimą su pavyzdyje paminėtais kiaušiniais – gali būti dienų/savaičių/mėnesių, kuomet kiaušiniai brangtų bet kurios vienos pasirinktos “valiutos”, tame tarpe aukso, atžvilgiu).

Ar tokia sistema būtų stabilesnė už dabartinę cb-frakcinę-rezervinę arba už “geležine valdžios ranka” įgyvendintą aukso standartą? Nedrįsčiau to teigti. Bet pastebėsiu, kad stabilumas, kaip toks, nėra nei savaiminė vertybė, nei turėtų būti pagrindinis žmonių prioritetas.

1. Ar frakcinė-rezervinė kredito sistema turi teisę egzistuoti?

Manau, turi. Ne tik bankai, bet ir nemonopolinės finansų ir draudimo institucijos naudoja svertinius (t.y. frakcinio kapitalo) instrumentus. Tai rizikinga, bet leistina.

2. Ar centrinių bankų remiama frakcinė-rezervinė bankų sistema turi teisę egzistuoti?

Gal būt, tačiau ne kaip monopolis. Turi būti užtikrinta konkurencija, teisė egzistuoti alternatyvinėms pinigų / bankų / finansų sistemoms, tame tarpe nefrakcinėms, pilno rezervo.

Anarchiste, aš norėčiau konstruktyviai paprieštarauti teiginiui, kad frakcinė sistema turi teisę egzistuoti, kad ir panaikinus valdžios pinigų monopolį.

Visų pirma reikia kelti klausimą: “Free banking on what standard?”, nes jeigu išliks ta pati fiat sistema, nebus tam tikrų svertų, kurie stabdytų banknotų leidimą.

Antra, jei Free Banking egzistuotų prie kokio Metal standarto, tuomet jau būtų geriau nei dabartinė fiat abstrakcija. Tačiau iškyla du atvejai: pirma, jei aš padedu pinigus į einamąjį indėlį, o juos bankas išskolina laikydamas tik 4% pradinės sumos (Lietuvos atveju) – tai jau būtų vagystė, sukčiavimas ir t.t. Kadangi tu teigi, jog mes turime prisiimti riziką, įvertinti aplinkybes, taigi šio atvejo aš nesmerksiu. Tačiau egzistuoja ir antrasis variantas, kurį norėčiau, kad įvertintum. Šis variantas siejamas su privačia nuosavybe – šiuo atveju pinigais – taigi jei mes vardan rizikos leidžiame egzistuoti – kad ir ne tokiai ekstremaliai kaip dabar – frakcinei bankininkystei ar konkuruojantiems pinigams/valiutoms, tačiau tai pažeidžia mano privačią nuosavybę: jei aš turiu 100 litų ir už juos galiu nusipirkti 100 kiaušinių, tai aš norėsiu/tikėsiuosi, kad praėjus metams/metams + n, aš vėl galėsiu nusipirkti bent 100 kiaušinių. O ką padaro frakcinė bankininkystė: ji tikrai nuvertins mano pinigus, ir aš po metų nusipirksiu ne daugiau 99,99 kiaušinių už tuos pačius 100 litų. Taigi mano privačios nuosavybės teisės pažeistos. Tikiuosi, kad šis argumentus įtikins, kad vis dėlto mums reikia 100 procentų rezervų, o ne pseudo – kapitalizmo.

Pabaigai, net ir M. Rothbardas – labai stiprus anarcho-kapitalizmo šalininkas, yra 100 procentų gynėjas. Galite ir pasiskaityti:

http://mises.org/journals/rae/pdf/RAE6_1_4.pdf