Tą matome netgi dabar realiu laiku. Kas juokingiausia ir kartu graudžiausia, kad žmonės jau šimtus metų lipa vis ant to pačio grėblio ir įsivaizduoja, kad JEIGU tik pavyktų į valdžią „prastumti“ sąžiningą žmogų, viskas būtų kitaip tai yra didžiausia iš visų iliuzijų, manymas, kad valdžioje gali atsirasti sąžiningų, norinčių padėti, žmonių Bet tokių NĖRA ir negali būti, nes ten visų pirma eina tie, kas nori GALIOS, kas nori turto ir nori patenkinti savo egoistinius/sadistinius polinkius valdyti ir kontroliuoti kitų žmonių gyvenimus.

JAV. Pažiūrėkit į istorija, kokia ji buvo prieš du šimtus metų, ir kokia yra dabar. Iš mažytės valstybėlės tapo imperija. Tai geriausias pavyzdys ir tas realybės neigimas surištas grynai su valstybine indoktrinacija, kaip krikščionio žmogaus tikėįimas pasakom biblijoje ir pan. To jie buvo mokomi nuo mažumės, tad nenuostabu, kad taip sunku atsisakyti iracionalaus tikėjimo, nes žlunga visa jų nuostabaus pasaulio iliuzija, prasideda atmetimo reakcija ir kabinamasi už bet kokios racionalizacijos. Ypač mėgstama naudotis gąsdinimo taktika, neva, jei nebus valdžios, žmonės pavirs žvėrimis, eis žudyti, vogti, prievartauti ir t.t. Bet jie pamiršta, kad juos pačius kasdien prievartauja „LEGALIAI“ išrinkti jų atstovai.

Turiu išankstinę teigiamą nuostatą tokių projektų atžvilgiu. Jų plėtrą bene labiausiai riboja ekonominiai laisvės suvaržymai, tuo tarpu jų iniciatoriai ir dalyviai turi rimtų paskatų dėl savo laisvių pakovoti.

Jūs irgi anarchistas?

tai, ką Jūs aprašėte, būtų galima vadinti „išorine“ burbulo puse. Jos rezultatas – blogi aktyvai bankų (ir kitų finansų institucijų) balansuose.

Krizės aštrumą didžiąja dalimi lemė kita spekuliacija – ilgalaikių aktyvų (burbulo pūtimosi) finansavimas trumpalaikiais kredito įrankiais. Trumpalaikis kreditas buvo labai pigus, ir biznis buvo puikus, išskyrus riziką negauti perfinansavimo. Kai buvo visuotinai suvokta, kad ilgalaikiai aktyvai yra pervertinti, trumpalaikis kreditavimas užsiraukė arba labai pabrango. Trūkdami finansavimo, bankai (ir įvairūs fondai) buvo priversti pardavinėti ilgalaikius aktyvus, pastarųjų rinkos kaina dėl staiga padidėjusios pasiūlos ir susitraukusios paklausos smarkiai krito, kirto per bankų balansus ir žymiai padidino skolinimo jiems rizikingumą.

Labai mažas trumpalaikio kredito kainas palaikė centriniai bankai. Tai buvo daroma ne tiek „spausdinant pinigus“, kiek nustatinėjant žemas trumpalaikio kreditavimo palūkanų normas ir garantuojant likvidumą. Tol, kol garantijos veikė, pinigų emituoti net nereikėjo – jie patys „emitavosi“ frakcinėje finansų sistemoje.

Dabar, kai procesas apsisuko, centriniai bankai ir vyriausybės imasi gelbėjimo, emituodami pinigus ir valstybių garantijas tiek skolinimui, tiek ir nuvertėjančių aktyvų supirkimui. Šis procesas yra akivaizdus turto perdalinimas, visuomenės lėšas perduodant kredito burbulo aktyvistams.

Žinoma, dėl to kyla priešprieša. Finansų elitas vykdo aktyvią demagogijos kampaniją, esą problemos laikinos ir kyla tik dėl jūsų minėtų „išorinių“ priežasčių. Esą užtenka jas pašalinti (visuomenės sąskaita), geriau prižiūrėti finansų sektorių ateityje, ir viskas normalizuosis.

Aš esu šalininkas požiūrio, kad tokie gelbėjimai/perdalinimai yra nusikaltimas, o garantijų finansų spekuliantams visuomenės sąskaita neturi būti. Jų buvimas stimuliuoja finansinius bumus ir neproduktyvias investicijas (savo komentare pats rašote „po kurio laiko prades dirbti “protingesnis” zhmogelis, kuris viska prashvilps“).

Nėra priežasties galvoti, kad be vyriausybių/centrinių bankų garantijų finansų burbulai išnyktų. Bet jie kainuotų tik tiems, kas savo noru juose dalyvavo, turėtų mažesnę griaunamąją jėgą ir truktų trumpiau.

Todėl kreditas (o pinigai yra viena iš kredito formų) turi būti tik privatus.