2009 sausis

Gyvename įdomiais laikais. Keletą dešimtmečių pasaulyje vykę globalizacijos ir kredito ekspansijos procesai pasiekė savo ribas ir pakeitė kryptį. Prasidėjo ir vis didesniu mastu vyksta globalinis kredito destrukcijos procesas, kartu su juo pamažu griūva pasaulio tvarka, su kuria buvome apsipratę.

Pasaulio ekonomikos pyragas mažėja ir mažės, kol nebus suderinta nauja jo raikymo tvarka. Tai neįvyks greitai. Turėsime pergyventi nuosmukio, nusivylimo, pykčio, kaltų ieškojimo, susitarimų laužymo ir jėgos naudojimo ginant “teisėtus interesus” laikotarpį. Jėgos neturinčiųjų laukia itin nemalonus ir skausmingai ilgas “diržų užveržinėjimas”.

„Well now there’s a boom in solutions, everyone’s got one. Except me. I’ve got a prediction: debt will be reduced. It will take a few years, and while that’s happening there will be recession and rising unemployment. Because there’s too much global capacity and the money that usually finances its employment will be hoarded.

And those in Sussex this weekend are just 20 spectators.“

~ Alan Kohler, discussing the G20 meeting on Inside Business.

PIRMA, bankai susiduria su rimtomis problemomis perfinansuojant trumpalaikius įsipareigojimus. Jau seniai buvo aišku, kad tam bus bandoma valstybės vardu imti paskolas / naudoti valstybės garantijas.

Taip buvo iki vakar. O nuo vakar situacija pasikeitė – kai kurie svarbūs bankų kreditoriai galės REIKALAUTI, kad valstybė suteiktų garantijas. Tai juodu ant balto parašyta mano panaudotose citatose: providing liquidity support, including through government guarantees to financial institutions’ liabilities; identify non-cooperative jurisdictions and to develop a tool box of effective counter measures. Tai ne kas kita, kaip atviras grasinimas.

ANTRA, bankai bandys socializuoti savo laikomų aktyvų nuostolius. Pirmiausiai kalbu apie nekilnojamojo turto plėtros projektus. Avulio pasiūlymai menkaverčius daugiabučius valstybei pirkti socialinio būsto programoms – tik nekaltas atviras lobizmas, lyginant su tuo, kas bus daroma bandant atsikratyti visokių nebaigtų ar tik pradėtų projektų. Vienas iš variantų bus juos sukišti į kokį valdžios gelbėjamą (vietoj to, kad bankrutuotų) „bankelį“.

stabdyti ekonomikos ciklus – stabdykite, pritariam;
kaupti atsargas žiemai kaip ir vėloka, nes laikai nebe tie „gerieji“, o riboti svertą kaip ir vėlu, nes burbulų pūtimasis visose turto klasėse baigėsi ir nepanašu, kad vėl greitu laiku prasidėtų. Medium term tikslai taps aktualūs išėjus iš krizės, taigi juos galima pamiršt.

Akivaizdu, kad bus ir konkrečių veiksmų – TVF narių (tame tarpe ir Lietuvos) įnašai bus didinami:
„We agreed on the urgent need to increase IMF resources very substantially. This could include further bilateral support, a significantly expanded and increased New Arrangements to Borrow (NAB), and an accelerated quota review.“

Na o „Annex: Restoring Lending: A Framework for Financial Repair and Recovery
March 14, 2009, South Lodge, United Kingdom“

kalba tik apie tai, kaip vyriausybės turėtų kurti bankų „neįgalaus turto“ (pažodinis „impaired assets“ vertimas) valdymo programas. T.y. supirkti visą neaiškios vertės šlamštą arba jo turėtojų akcijas (aišku, už „fair price“, kurios niekas nežino ) mokesčių mokėtojų sąskaita.

Mūsų vaidmuo šiame žaidime marginalus. Jei Švedijos vyriausybė gelbės savo bankus, manau neprieštarausim. Tokiu atveju jie gyvuos ir LT bankų sistemai disfunkcija negresia. Yra tik viena rizika – kad pasižiūrėję ir sušukę „visi taip daro“, mūsų vyrai ims ir išgelbės mūsų sąskaita kokį rizikingai priskolinusį vietinį bankelį.