Dėl skolų refinansavimo: bankai patys to padaryti nepajėgs. Arba už juos skolinsis vyriausybė, arba jie skolinsis su vyriausybės garantijomis. Tai liečia ir skandinavų bankus. Mano minėta ~12 mlrd. lt suma yra daaaug mažesnė, nei užsienio ekspertų vertinimai. Naujesniame tekste įdėjau nuorodą į UBS pateiktus daug didesnius įverčius, užmeskite akį.

Dėl „patarnavimo“ bankams: turiu mintyje
a) 2008 pabaigoje toleruotas nesąmones su VILIBOR’ais,
b) lito devalvavimo vilkinimą,
c) fizinių asmenų nemokumo įstatymo vilkinimą,
d) verslo gaivinimo plane numatytas garantijas bankų išduodamoms verslui paskoloms,
e) „bankų stabilizavimo fondą“ – absurdą, kurio nedrįsta net viešai svarstyti.

Tačiau būtų įdomu pamatyti faktus ir precedentus, kaip valdžia imasi refinansuoti užsienio bankų paskolas LT bankams (ne savo, kas yra logiška, o kitiems ūkio subjektams), ir suvokti, kaip tokį veiksmą matytų visuomenė.

Vienintelė vieša kalba apie tai, kurią teko girdėti – kad vyriausybė žada dalyvauti stabilizaciniame bankų fonde, kurio steigimą numatančio įstatymo paskelbto dar nėra. Tačiau šis fondas, mano galva, bus naudojamas gelbėti kokį vietinį bankelį ar kredito uniją, susidūrusius su likvidumo problema, o ne kokius skandinavus, kurie pakankamą likvidumą pasilaikyti gali patys, nes viena kita LT vietinio kalibro paskola jų iš esmės neįtakoja.

Beje, kaip neseniai paaiškėjo, vyriausybė nemažai skolinosi būtent iš bankų, neturinčių padalinių Lietuvoje (142 mln.EUR iš Credit Suisse, 75 iš Natixis). Tai irgi patarnavimo Lietuvos bankams ženklas, ar turite sąmokslo teoriją?

metų bėgyje turi būti dengiami ne tik trumpalaikiai įsipareigojimai, bet ir nežinomo dydžio dalis ilgalaikių įsipareigojimų. Ilgesnės nei metų trukmės įsipareigojimai, kurių grąžinimo terminas sukanka kad ir rytoj, statistikoje priskiriami prie ilgalaikių įsipareigojimų.

Kodėl paskolas iš motininių bankų reikės refinansuoti skolinantis tarptautinėse rinkose? Geras klausimas. Atsakymas, deja, bus Jums akibrokštas: todėl, kad ši valdžia patarnauja bankams.

apie artėjantį „dolerio kolapsą“ kai kurie ekonomistai/investuotojai kalba metų metais. Ne tik kalba, bet ir prieš dolerį investuoja, ir labai nesėkmingai.

Dolerio kurso prognozavimas nėra šio tinklapio pagrindinė tema, tai tik trumpai pasakysiu, kad JAV doleris yra pasaulio rezervinė valiuta. Kol kas nėra priežasčių, kodėl jis tą statusą turėtų prarasti, todėl didelio nuvertėjimo tikėtis neverta.

Jeigu ta tema domina, siūlau perskaityti:
Peter Schiff Was Wrong ir All QEs are not created equal.

Gal kažko nesuprantu, bet teiginiai „Kokią skolų dalį būtina refinansuoti? Mažų mažiausiai – vyriausybės ir bankų skolas.“ ir „Jeigu manytume, kad grąžintinų per metus bankų paskolų dalis lyginant su bendru įsiskolinimu panaši, išeitų dar kokie dvylika milijardų litų bankų įsipareigojimų.“ man reikalauja įrodymo skaičiais ar bent logiško paaiškinimo, kad įsitikinti – skaičiai realūs, ir būtent tiek reikia refinansuotis.

Kodėl „grąžintinų per metus paskolų dalis yra panaši“, jei LB skiltyje „Bendroji skola užsieniui“ aiškiai parašyta -
3. Pinigų finansinės institucijos
3.1. Trumpalaikiai įsipareigojimai
3.1.2. Paskolos
2008 III ketv. pabaigos duomenimis yra 10 316,38 mln.Lt. (2007 m I ketv.- 2008 m.II ketv. svyravo nuo 5 iki 7 mlrd. Lt., t.y. bankai gavo daugiau paskolų iš užsienio 2008 III ketv. nei bet kada anksčiau), o 2008 m. apžvalgoje rašoma: „Patronuojančių bankų ar kitų tai pačiai kontroliuojančio banko grupei priklausančių bankų lėšos per metus padidėjo 10,8 mlrd. Lt ir 2009 metų sausio 1 dieną pasiekė 38,4 mlrd. Lt, tai sudarė 46,3 proc. visų įsipareigojimų. “ Dalis jų ir patenka į minėtas trumpalaikes užsienio paskolas. Likusios gali būti sindikuotos paskolos iš įvairiausių bankų.

T.y. pusę užsienio skolos sudaro paskolos iš motininių bankų? Kodėl tada autorius remiasi prielaida, kad ir šias paskolas reikės refinansuoti „skolinantis tarptautinėse rinkose“ ar per TVF? o jei ne, tai motininiai bankai paskelbs savo padalinių bankrotą? O tada (jei kur nors negrybauju su logika) autoriaus primestą refinansuojamą bankų užsienio skolos sumą reikia mažinti mažiausiai per pusę, ir visos apokaliptinės prognozės darosi panašios į bandymą sutirštint spalvas. O gal klystu?

Atrodo, ir grobstymus turim omeny skirtinga prasme — aš kalbu ne apie pavienes aferas ir nusiklatėlius, o apie tai, ką laikome teisėtu dalyku, kas vyksta kasdien mūsų akyse ir mums nesistebint, apie siaubingo masto švaistymą mūsų pačių sutikimu, mūsų įgaliojimu.